Kauno apygardos teismo nutartis

2014-09-29 · Civilinė byla Nr. 2A-1711-221/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-29
Bylos Nr.
2A-1711-221/2014
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-03884-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Egidijus Tamašauskas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „GranAgra”
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Tėviškės bio-granulė“
Kategorijos
  • 34.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1711-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-13-3-03884-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 34.1; 35.5; (S) 121.21
KAUNO APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Tėviškės bio-granulė“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-470-292/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GranAgra” ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tėviškės bio-granulė“ dėl prievolės įvykdymo ir atsakovės priešieškinį dėl prievolės pagal sutartį įvykdymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės 7 000 Lt skolą už parduotą produkciją pagal jos atsakovei pateiktas PVM sąskaitas faktūras, 191,01 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 11–14).

Ieškinyje nurodė, kad atsakovė 2013 m. liepos 9 d. pirko iš ieškovės 42 600 kg šiaudų granulių, už kurias atsakovei tą pačią dieną buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 17 797,81 Lt sumai. Pagal šią sąskaitą faktūrą atsakovė atsiskaitė iš dalies, t. y. 2013 m. liepos 25 d. sumokėjo 10 797,81 Lt, tačiau liko skolinga 7 000 Lt. Atsakovė 2013 m. lapkričio 3 d. pranešimu nurodė, kad 7 000 Lt, kuriuos ji liko skolinga, įskaitė kaip priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kadangi UAB „GranAgra“ yra skolinga UAB „Tėviškės bio-granulė“ pagal Know-how perdavimo ir konsultavimo paslaugų sutartį ir jos pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.

2014 m. sausio 8 d. priimtas preliminarus sprendimas (b. l. 35–36), ieškinys patenkintas visiškai.

Nustatytu terminu pateiktas atsakovės prieštaravimas (b. l. 38–39), o 2014 m. vasario 4 d. – priešieškinis (b. l. 63–64), kuriuo atsakovė UAB „Tėviškės bio-granulė“ prašė priteisti iš ieškovės 13 456,56 Lt įsiskolinimą pagal tarp jų sudarytą Know-how perdavimo ir konsultavimo paslaugų sutartį, 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Tėviškės bio-granulė“ pateiktuose prieštaravimuose nesutinka su priimtu preliminariu sprendimu ir skola, o priešieškinyje nurodė, kad su ieškove 2013 m. gegužės 13 d. buvo sudaryta Know-how perdavimo ir konsultavimo paslaugų sutartis Nr. 2012-08/01, pagal kurios 2 punktą atsakovė įsipareigojo perduoti smulkinto šiaudo gamybos bei apdirbimo technologijas, perteikiant visą paslaugų tiekėjui žinomą informaciją apie šiai produkcijai gaminti reikalingą gamybinę bei organizacinę patirtį (apie produkcijai pagaminti reikalingą techninę įrangą, konstrukcijas, apie gamybos technologiją, apie gamybos būdus, apie reikalavimus produkcijai, reikalingą techninę dokumentaciją, personalo parinkimą, būtinas kvalifikacijas ir kt.), parinkti įrangos gamintojus, suderinti užsakymus dėl įrangos gaminimo bei teikti mokamas 40 valandų konsultavimo paslaugas, o paslaugų gavėjas, t. y. ieškovė, įsipareigojo priimti ir mokėti už suteiktas Know-how žinias bei konsultavimo paslaugas sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka, t. y. po 40 valandų tiesioginių mokymų, sumokėti atsakovei per 3 dienas, o atsakovė įsipareigojo 3 mėnesius nemokamai konsultuoti visais klausimais, susijusiais su Know-how sutartimi. Sutarties pagrindu ieškovei buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 20 456,56 Lt sumai, kurią ieškovė turėjo sumokėti iki 2013 m. rugsėjo 30 d., tačiau nurodytu laiku sąskaitos neapmokėjo. Tokiu būdu, atsakovei įskaičius priešpriešinius vienarūšius reikalavimus 7 000 Lt sumai, ieškovė pagal sutartinius įsipareigojimus liko atsakovei skolinga 13 456,56 Lt.

Atsiliepime į atsakovės prieštaravimus (b. l. 69–72), atsiliepime į priešieškinį (b. l. 74–77) ir teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, kad jos prievolė atsiskaityti su ieškove už parduotą produkciją pasibaigė 2013 m. lapkričio 13 d. atliktu vienarūšiu priešpriešinių reikalavimų įskaitymu 7 000 Lt sumai. Pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, todėl atsakovės atliktas 7 000 Lt įskaitymas yra negalimas. Atsakovė prievolių įvykdymą įskaitymu atliko jau esant iškeltai civilinei bylai po to, kai ieškovės reikalavimas tapo teisme ginčijamu reikalavimu ir atsakovei buvo įteikti procesiniai dokumentai, t. y. įskaitymo atlikimo dieną egzistavo aplinkybė draudžianti įskaitymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 16 d. galutiniu sprendimu (b. l. 98–101) paliko nepakeistą 2014 m. sausio 8 d. preliminarų sprendimą, priteisė iš atsakovės ieškovei papildomai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirmiausia svarstytinas klausimas dėl priešieškinio pagrįstumo ir tik tada – klausimas dėl priešpriešinio vienarūšio įskaitymo. Teismas nurodė, kad atsakovė 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikė ieškovei ataskaitą apie konsultavimo paslaugas pagal 2013 m. gegužės 13 d. Know-how perdavimo ir konsultavimo paslaugų sutartį. Apylinkės teismas pažymėjo, kad nors sutartis tarp šalių sudaryta 2013 m. gegužės 13 d., tačiau iš ataskaitos matyti, kad už konsultavimo paslaugas pagal sutartį įtraukti apmokymų laikotarpiai iki sutarties pasirašymo, t.y. nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 9 d., nors sutartis įsigaliojo (pagal sutarties 11.1 p.) nuo jos pasirašymo ir galioja iki visiško šalių sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Todėl sprendė, kad atsakovės pateikta ataskaita, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad konsultacijos buvo teikiamos dar iki sutarties galiojimo pradžios, nepatvirtina, jog UAB „Tėviškės bio-granulė“ įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir įgijo reikalavimo teisę dėl sutarties kainos sumokėjimo. Teismas nustatė, kad atsakovė ieškovei buvo įsipareigojusi teorinius ir praktinius mokymus atlikti pagal 2012 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, o įvertinęs tą aplinkybę, kad pagal šią sutartį šiaudų smulkinimo ir granulių gamybos įrenginių komplektas buvo perduotas 2013 m. balandžio 7 d., o apmokymai vyko laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. pripažino, kad atsakovė reikalavimas sumokėti skolą už mokymus pagal Know-how sutartį yra nepagrįstas. Neturėdama reikalavimo teisės pagal sutartį, kuria atsakovė grindė savo priešieškinio reikalavimus, ji neturi teisės atlikti ir vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, remiantis šia sutartimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu (b. l. 104–106) prašo teismo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, patenkinti priešieškinį, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą vertindamas Know-how sutartį, jos neanalizavo, neanalizavo taip pat 2013 m. rugsėjo 27 d. šios sutarties pagrindu ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. TB399 – 20 456,56 Lt sumai, rėmėsi tik atsakovės pateikta ataskaita, kurios neanalizavo minėtų dokumentų atžvilgiu, kas sąlygojo ir viso sprendimo nepagrįstumą.

2. Pirmosios instancijos teismas iš esmės net neatsižvelgė į CK 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles, o apsiribojo pažodiniu 2013 m. gegužės 13 d. tarp šalių sudarytos sutarties aiškinimu, t. y. kad ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo, ir faktiškai atsakovės suteiktas paslaugas, kurios tiek ataskaitoje, tiek PVM sąskaitoje faktūroje TB399 yra išskirtos ir nurodytos atskirai, priskyrė atsakovės pareigai, atliktai pagal 2012 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo pardavimo sutarties 4.1. punktą ir 2013 m. balandžio 7 d. prekių perdavimo–priėmimo akto 4 punktą, ko negalėjo būti, nes bylos esantys įrodymai liudija priešingai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110–113) ieškovė mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes bei padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą ir iš įrodymų visumos padarė išvadą dėl atsakovės ieškinio nepagrįstumo. Nesutinka su atsakovės argumentais, jog tai, kad ieškovė neginčijo nei Know-­how sutarties, nei PVM sąskaitos faktūros, nei ataskaitos turinio, reiškia visišką ieškovės sutikimą su jų turiniu. Ieškovė nurodo, kad 2013 m. spalio 2 d. gavusi atsakovės pateiktą sąskaitą apmokėti, 2013 m. spalio 3 d. raštu „Dėl konsultavimo paslaugų“, informavo atsakovę, kad ji nėra įvykdžiusi savo sutartinių įsipareigojimų – suteikusi konsultacijų ir pateikusi sutartyje numatytų ataskaitų apie suteiktas konsultacijas ir tol, kol nebus suteiktos konsultacijos, pateikta ataskaita ir įvykdytos kitos sutartyje numatytos sąlygos, įmonė jokių mokėjimų pagal pateiktą sąskaitą neatliks. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė, 2013 m. spalio 9 d. gavusi iš atsakovės 2013 m. rugsėjo 9 d. ataskaitą apie konsultavimo paslaugas pagal 2013 m. gegužės 13 d. Know-how perdavimo ir konsultavimo paslaugų sutartį, 2013 m. spalio 9 d. raštu informavo atsakovę, kad ataskaitoje pateikti duomenys neatitinka tikrovės, ataskaitoje nurodytos konsultacijos suteiktos dar iki sutarties pasirašymo, ir kol nebus suteikta konsultacijų pagal sutartį, jokie mokėjimai nebus atliekami. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, neatsižvelgė į CK 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles, o apsiribojo pažodiniu 2013 m. gegužės 13 d. tarp šalių sudarytos sutarties aiškinimu. Ieškovės nuomone, atsakovės apeliaciniame skunde pateikiamas šalių sudarytos sutarties aiškinimas paneigia pačios Know-how sutarties esmę ir prieštarauja bendriesiems LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kadangi teismas nustatė, kad ieškovė neturi galiojančios ir vykdytinos prievolės atsakovei, todėl pagrįstai sprendė, kad atsakovė neturi teisės atlikti ir vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymo remiantis sutartimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. liepos 9 d. atsakovė pirko iš ieškovės 42 600 kg šiaudų granulių, už kurias atsakovei buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 17 797,81 Lt sumai (b. l. 15). Pagal šią sąskaitą faktūrą atsakovė atsiskaitė iš dalies, t. y. 2013 m. liepos 25 d. sumokėjo 10 797,81 Lt (b. l. 16), liko skolinga 7 000 Lt (b. l. 17–18). Atsakovė 2013 m. lapkričio 3 d. pranešimu nurodė, kad 7 000 Lt, kuriuos ji liko skolinga, įskaitė kaip priešpriešinius vienarūšius reikalavimus (b. l. 19), kadangi UAB „GranAgra“, anot atsakovės, yra skolinga UAB „Tėviškės bio-granulė“ pagal 2013 m. gegužės 3 d. Know-how perdavimo ir konsultavimo paslaugų sutartį (b. l. 40–46) ir jos pagrindu 2013 m. rugsėjo 27 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą TB399 Nr. 562 (b. l. 47). Ieškovė su tuo nesutiko, motyvuodama tuo, kad paslaugos pagal minėtą sutartį suteiktos nebuvo. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškove, jos ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus ir aiškino 2013 m. gegužės 13 d. Know-how perdavimo ir konsultavimo paslaugų sutartį.

Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-462/2002; 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau nurodytų įrodinėjimo taisyklių, o tai, kad teismas vertino įrodymus ne taip, kaip nori apeliantė, nereiškia, jog teismas juos vertino netinkamai.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, todėl jų visų nekartoja. Kolegija, atmesdama apeliantės argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertino į bylą pateiktus įrodymus ir iš įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą dėl apeliantės priešieškinio nepagrįstumo. Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog teismas neanalizavo 2013 m. gegužės 13 d. Know-kow sutarties, nes pati apeliantė teigia, jog ši sutartis buvo aiškinama netinkamai. Taigi, ji buvo analizuojama ir vertinama. 2013 m. rugsėjo 27 d. PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta remiantis šia sutartimi. Apeliantės teigimu, ieškovė neginčijo nei Know­-how sutarties, nei PVM sąskaitos faktūros, nei ataskaitos turinio, kas jos supratimu, reiškia visišką ieškovės sutikimą su jų turiniu. Tačiau su šiais argumentais teisėjų kolegija sutikti negali, nes bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2013 m. spalio 2 d. gavusi atsakovės pateiktą sąskaitą apmokėti, 2013 m. spalio 3 d. raštu „Dėl konsultavimo paslaugų“, nurodė atsakovei, jog neatliks jokių mokėjimų, nes atsakovė nėra įvykdžiusi savo sutartinių įsipareigojimų (suteikusi konsultacijų ir pateikusi sutartyje numatytų ataskaitų apie suteiktas konsultacijas ir įvykdžiusi kitų sutartyje numatytų sąlygų), kol prisiimti įsipareigojimai bus įvykdyti (b. l. 48). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė 2013 m. spalio 9 d. gavusi iš atsakovės 2013 m. rugsėjo 9 d. ataskaitą apie konsultavimo paslaugas pagal 2013 m. gegužės 13 d. Know-how perdavimo ir konsultavimo paslaugų sutartį (b. l. 49–50), tos pačios dienos raštu informavo atsakovę, kad ataskaitoje pateikti duomenys neatitinka tikrovės, ataskaitoje nurodytos konsultacijos suteiktos dar iki sutarties pasirašymo, ir kol nebus suteikta konsultacijų pagal sutartį, jokie mokėjimai nebus atliekami.

Apeliantė apeliaciniame skunde pažymi, kad iš 2013 m. rugsėjo 9 d. ataskaitos matyti, jog konsultavimo paslaugos buvo atliktos keturiais etapais: pirmieji du – pagal 2012 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 78–80), o už paslaugas trečiajame etape 40 val. išrašyta PVM sąskaita faktūra TB399 (b. l. 47). Pirmosios instancijos teismas ir šias paslaugas, netinkamai aiškindamas 2013 m. gegužės 13 d. sutartį, priskyrė 2012 m. rugpjūčio 23 d. sutarčiai. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Visų pirma, atkreipia dėmesį, jog ataskaita, kurią pateikė apeliantė ieškovei, aiškiai nurodyta, jog tai ataskaita apie konsultavimo paslaugas būtent pagal 2013 m. gegužės 13 d. Know-how perdavimo ir konsultavimo sutartį (b. l. 50), nėra jokių pastabų ar prierašų, jog pirmieji du mokymų etapai buvo teikti pagal 2012 m. rugpjūčio 23 d. sutartį. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad pagal Know-how sutartį numatytas 40 val. konsultavimo paslaugų teikimas (Sutarties 2 p.), tačiau atskaitos 3 punkte nurodyta, jog teiktas iš viso 72 val. praktinis mokymas, jis teiktas ir švenčių dieną. Esant tokiems prieštaringiems nurodymams, vadovaujantis tikėtinumo taisykle vertinant įrodymus, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ataskaitoje nurodyti apmokymai laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. vyko vykdant 2012 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, o ne 2013 m. gegužės 13 d. Know-how perdavimo ir konsultavimo paslaugų sutartį, todėl atsakovės reikalavimas sumokėti skolą už mokymus pagal Know-how sutartį yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarčių aiškinimo taisyklės numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei į pirmosios instancijos teismo motyvus aiškinant tarp šalių sudarytą 2013 m. gegužės 13 d. sutartį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas minėtą sutartį aiškino tinkamai, sutarčių aiškinimo taisyklių, reglamentuotų CK 6.193-6.195 straipsniuose ir suformuluotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; kt.), nepažeidė.

Kadangi teismas nustatė, kad ieškovė neturi galiojančios ir vykdytinos prievolės atsakovei, todėl pagrįstai sprendė, kad atsakovė neturi teisės atlikti ir vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymo remiantis sutartimi.

Teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Apibendrindama tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, tinkamai išnagrinėjęs ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikant ir aiškinant teisės normas, apeliacinio skundo argumentais priimto sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese, pateikus tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 str.). Ieškovė advokatui sumokėjusi 1500 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 114–116). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte numatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (1,5 MMA).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „GranAgra“, įmonės kodas 302687286, iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Tėviškės bio-granulė“, įmonės kodas 302551838, 1500 Lt išlaidas, turėtas apeliaciniame procese.

Teisėja Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas