Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4681-1003/2016, pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RRSystem“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Angorela“ ieškinį atsakovui R. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovas R. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies tenkintas (pripažintas negaliojančiu 2014 m. rugpjūčio 30 d. paskolos grąžinimo sandoris, priteista iš atsakovo 11 755,57 Eur suma, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos) ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nes nenustatė proporcijų, kuriomis buvo atsiskaityta su atsakovu ir UAB „Sanistal“ bei kitais ieškovės kreditoriais. Spręsdamas klausimą ar 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandorio sudarymas nepažeidė kitų ieškovės kreditorių interesų privilegijuotą padėtį suteikė trečios eilės kreditorei UAB „Sanistal“ ir visiškai ignoravo kitą tos pačios eilės kreditorių – atsakovą.Teismas, pažeidžiant rungimosi principą, nustatė, kad tik vieną ieškovės kreditorių, t. y. UAB „Sanistal“, kuriuo kreditorinis reikalavimas patvirtintas Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi, tačiau nenustatė kitų kreditorių, turėjusių reikalavimo teisę į ieškovę 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandorio sudarymo metu.Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo įsiskolinimų įmonės darbuotojams, valstybės ir savivaldybės biudžetams, todėl atsikaitydamas su atsakovu nepažeidė pirmesnės eilės kreditorių reikalavimų, nes ieškovė atsiskaitė su tos pačios eilės kreditoriumi.Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 30 d. ieškovė grąžino atsakovui 49,62 procentus skolos (reikalavimo dydis 28 122,10 Eur, grąžinta suma 13 956,98 Eur), o kitai tos pačios eilės kreditorei UAB „Sanistal“ – 41,73 procentus (2013 m. gruodžio 31 d. ji turėjo reikalavimo teisę į 29 144,11 Eur skolą, grąžinta 12 163,02 Eur), todėl UAB „Sanistal“ teisių pažeidimą būtų galima konstatuoti tą dalį sumos, kuri viršijo 41,73 procentus, o ne visoje 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandorio apimtyje. 2014 m. rugpjūčio 30 d. grąžinant dalį paskolos, ieškovės mokumas niekaip nesumažėjo, nes atitinkamai sumažėjo ieškovės įsipareigojimai. Vertinant atsakovo sąžiningumą teismas neįvertino, kad atsakovas pinigus ieškovei paskolino neatlygintinai, ieškovė gautas lėšas naudojo atsiskaitymams su įmonės kreditoriais, įskaitant UAB „Sanistal“. Be to, pinigus, kuriuos paskolino ieškovei, atsakovas taip pat skolinosi.Ieškovės skola atsakovui buvo senesnė nei UAB „Sanistal“, nes atsakovas pinigus ieškovei pirmąkart paskolino dar 2012 m. rugsėjo 3 d., o UAB „Sanistal“ anksčiausiai išrašyta neapmokėta sąskaita yra 2013 m. spalio 21 d.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „RRSystem“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, nes beprocentės paskolos grąžinimas nepasibaigus skolos grąžinimo terminui, kai įmonės finansinė padėtis yra sunki, įmonei ir jos kreditoriams būtų buvę naudingiau tokio sandorio nesudaryti. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių būtinybę sudaryti tokį sandorį. Aplinkybė, kad atsakovas, žinodamas apie prastą ieškovės finansinę padėtį nusprendė grąžinti dalį skolos sau, rodo, kad jis tenkino asmeninius savo interesus, bet ne įmonės ir jos kreditorių interesus, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ numatytos atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad UAB „Sanistal“ buvo suteiktos išskirtinės teisės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Nagrinėjamu atveju atsakovas ir UAB „RRSystem“ sudarė šešias sutartis: (1) 2012 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartimi Nr. 12/09/01 atsakovas paskolino ieškovei 22 000 Lt (6 371,64 Eur); (2) 2013 m. birželio 21 d. paskolos sutartimi Nr. 13/06/21 atsakovas paskolino ieškovei 3 000 Lt (868,86 Eur); (3) 2013 m. rugsėjo 27 d. paskolos sutartimi Nr. 13/09/27 atsakovas paskolino ieškovei 3 000 Lt (868,86 Eur); (4) 2013 m. spalio 30 d. paskolos sutartimi Nr. 13/10/30 atsakovas paskolino ieškovei 27 000 Lt (7 819,74 Eur); (5) 2014 m. vasario 28 d. paskolos sutartimi Nr. 2014/02/28 atsakovas paskolino ieškovei 29 600 Lt (8 572,75 Eur); (6) 2014 m. kovo 13 d. paskolos sutartimi Nr. 2014/03/ atsakovas paskolino ieškovei 12 500 Lt (3 620,25 Eur). Iš viso atsakovas paskolino 97 100 Lt (28 122,10 Eur) sumą ieškovei. Minėtose paskolos sutartyse numatytas paskolos grąžinimo terminas yra dveji metai nuo sandorio sudarymo.2014 m. birželio 30 d. kasos išlaidų orderio Nr. 54 pagrindu atsakovui buvo grąžinta iš ieškovės kasos 7 600 Lt (2 201,11 Eur) suma, o 2014 m. rugpjūčio 30 d. kasos išlaidų orderio Nr. KIO59 pagrindu – 40 589,64 Lt (11 755,57 Eur) suma, iš viso ieškovė atsakovui grąžino 48 189,64 Lt (13 956,68 Eur) sumą.2015 m. balandžio 14 d. įsiteisėjo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, nes įmonės pradelstos skolos viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad bankroto byloje yra patvirtinti BUAB „RRSystem“ kreditorių finansiniai reikalavimai 29 698,57 Eur sumai, įskaitant trečios eilės kreditores UAB „Dahlgera“ 1 054,78 Eur reikalavimą, UAB „Storent“ 167,63 Eur reikalavimą, UAB „Celsis“ 309,68 Eur reikalavimą, UAB „Eurodebt LT“ 2 746,86 Eur reikalavimą, UAB „Sanistal“ 17 385,30 Eur reikalavimą, UAB „Vilpra“ 2 746,86 Eur reikalavimą.

Dėl actio Pauliana teisės instituto taikymo sąlygų.

BUAB „RRSystem“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą dėl 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu. Actio Pauliana teisės instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais jis mažina savo mokumą, kartu – kreditoriaus galimybę gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-686/2015).Pirmos instancijos teismas nusprendė, kad yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandorį pripažino negaliojančiu, tačiau apeliantas nesutinka su tokios teismo išvadomis. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčas kilęs tik dėl kai kurių actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, dėl jų apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.Pažymėtina, kad bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę ginčyti prieš bankroto bylos iškėlimą įmonės sudarytus sandorius visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-313/2017).

Dėl kreditorių teisių pažeidimo skolininko nemokumu kaip actio Pauliana sąlygos.

Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta skolininko nemokumo kriterijų ar sampratos. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Be to, kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuotinas ir tuo atveju, kai bus nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuojamas nustačius, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016).2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 131 281,19 Lt (38 021,66 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 196 958,66 Lt (57 043,17 Eur), iš kurių 144 148,15 Lt (41 748,19 Eur) yra pradelsti įsipareigojimai. Įmonė turėjo šešiolika kreditorių, kurių prievolių įvykdymo terminai 2013 m gruodžio 31 d. buvo suėję, t. y. UAB „Sanistal“ turėjo reikalavimo teisę į 100 628,78 Lt (29 144,11 Eur) skolą, UAB „E-santechnika“ ? 30 047,62 Lt (8 702,29 Eur), UAB „AIBA“ ? 22 643,26 Lt (6 557,94 Eur), UAB „Gręžinys LT“ ? 15 500 Lt (4 489,11 Eur), UAB „Biocleantech“ ? 15 000 Lt (4 344,30 Eur), UAB „Virineta“ ? 7 734,35 Lt (2 240,02 Eur), UAB „Krisginta“ ? 4 757,41 Lt (1 344,84 Eur), UAB „Celsis“ ? 4 518,32 Lt (1 308,60 Eur), UAB „Dahlgera“ ? 1 807,54 Lt (523,50 Eur), UAB „Elektrotek“ ? 590,48 Lt (171,01 Eur), UAB „Auto RC“ ? 567,02 Lt (164,22 Eur), UAB „Storent“ ? 254,10 Lt (73,59 Eur), UAB „Aksida“ ? 252 Eur (84,57 Eur), UAB „TELE2“ ? 111,57 Lt, (32,31 Eur), VšĮ „ŠRATC“ ? 39 Lt (11,30 Eur). 2014 m. balanso duomenimis ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įmonės turto vertė sumažėjo iki 2 728 Lt (790,08 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 100 217 Lt (29 024,85 Eur), iš kurių 86 760,97 Lt (25 127,71 Eur) yra pradelsti įsipareigojimai. Taigi pastaruosius kelis metus iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2013 m. ir 2014 m., įmonė turėjo pradelstų skolinių įsipareigojimų, be to, sumažėjo įmonės valdomo turto vertė (t. y. nuo 131 281,19 Lt (38 021,66 Eur) iki 2 728 Lt (790,08 Eur). Lyginant įmonės kreditorių sąrašus 2013 m. gruodžio 31 dienai iki 2014 m. gruodžio 31 dienai, matyti, kad per šį laikotarpį visiškai atsiskaitė su penkiais įmonės kreditoriais (UAB „AIBA“, UAB „Gręžinys LT“, UAB „Krisginta“, UAB „Elektrotek“ ir UAB „Auto RC“), ženkliai sumažino įsiskolinimą dar penkiems kreditoriams, t. y. įsiskolinimas UAB „Sanistal“ nuo 100 628,78 Lt (29 144,11 Eur) sumažėjo iki 60 028 Lt (17 385,31 Eur), UAB „E-santechnika“ nuo 30 047,62 Lt (8 702,29 Eur) iki 3 418,62 Lt (990,10 Eur), UAB „Biocleantech“ nuo 15 000 Lt (4 344,30 Eur) iki 5 000 Lt (1 448,10 Eur), UAB „Virineta“ nuo 7 734,35 Lt (2 240,02 Eur) iki 2 757,72 Lt (798,69 Eur), UAB „Celsis“ nuo 4 518,321 Lt (1 308,60 Eur) iki 486,56 Lt (140,92 Eur), tačiau įsipareigojimai kreditorėms UAB „Dahlgera“, UAB „Elektrotek“, UAB „Storent“, UAB „Aksida“, UAB „TELE2“, VšĮ „ŠRATC“ išaugo daugiau nei dvigubai, įgijo dvi naujas kreditores: UAB „Jūsų finansininkas“ su 516,47 Lt (149,58 Eur) finansiniu reikalavimu ir R. B. IĮ „Rodesta“ su 3 150,61 Lt (912,48 Eur) finansiniu reikalavimu. Iš išmokų operacijų matyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. birželio 30 d. ieškovė mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, mokėjo mokesčius valstybės ir savivaldybių biudžetams (SODRAI, VMI, VšĮ „ŠRATC“), mokėjo antstoliams, taip pat aktyviai atsiskaitinėjo su kitais įmonės kreditoriais, pvz., UAB „Sanistal“ išmokėjo iš viso 12 163,02 Eur sumą, UAB „Dahlgera“ – 1 308,64 Eur, UAB „Storent“ – 73,59 Eur, UAB „Celsis“ – 3 058,29 Eur, Tačiau antrojoje 2014 m. pusėje (nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d.) ieškovės atliekamų mokėjimų gerokai sumažėjo, be to, buvo atliekami tik nedidelės vertės pavedimai, neviršijant 1 000 Lt (289,62 Eur), išskyrus 1 300 Lt (376,51 Eur) vertės pavedimą UAB „Dahlgera“ ir 2 000 Lt (579,24 Eur) vertės pavedimą UAB „E-santechnika“. Kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, antrojoje metų pusėje, priešingai nei 2014 m. pradžioje, nebuvo atliekami atsiskaitymai su kreditoriais, įtrauktais į BUAB „RRSystem“ kreditorių sąrašą, išskyrus pavedimą UAB „Dahlgera“.Įvertinus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonė sandorio sudarymo metu 2014 m. rugpjūčio 30 d. buvo nemoki, nes nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė nenurodė ir neįrodė kitų savo kreditorių, kuriuos ji turėjo ginčijamo sandorio metu, nes šias faktines aplinkybes galima nustatyti sistemiškai vertinant 2013 m. ir 2014 m. finansinės atskaitomybės duomenis, išmokų operacijas, todėl civiliniame procese galiojantis rungimosi principas nebuvo pažeistas.Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmos instancijos teismas nustatė tik vieną kreditorę UAB „Sanistal“ turėjusią reikalavimo teisę 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandorio sudarymo metu, tačiau nenustatė kitų BUAB „RRSystem“ kreditorių, nes iš byloje esančių 2013 m. ir 2014 m. balansų, ieškovės BUAB „RRSystem“ laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. atliktų mokėjimų sąrašo, BUAB „RRSystem“ bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų matyti, kad sandorio sudarymo metu turėjo ir kitų kreditorių, pvz., UAB „Dahlegra“, UAB „Storent“, UAB „Celsis“, UAB „Vilpra“, tačiau UAB „Sanistal“ buvo didžiausias įmonės kreditorius.Pažymėtina, kad CK 6.930¹ straipsnyje yra numatyta, kokia tvarka turi būti atliekami atsiskaitymai grynaisiais ir negrynaisiais pinigais. Ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Minėta įstatymo nuostata yra imperatyvi, nes nustačius, kad atsiskaitymai buvo atliekami nesilaikant nustatytos tvarkos, įmonės vadovas gali būti traukiamas atsakomybėn pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ straipsnį (šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 120 straipsnį). Pagal CK 6.930¹ straipsnį pirmiausia turi būti atsiskaitoma su įmonės darbuotojais, po to su valstybės ir savivaldybių institucijomis, ir galiausiai tenkinami kitų įmonės kreditorių reikalavimai, pirmiausia tenkinant tų kreditorių reikalavimus, kurie atsirado pirmiausiai. Šio straipsnio prasme pirmiausiai atsiradusi prievolė yra ta, kurios įvykdymo terminas suėjo anksčiau. Įvertinus aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad BUAB „RRSystem“ nagrinėjamu laikotarpiu neturėjo lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl atsiskaitymai su įmonės kreditoriais turėjo būti atliekami laikantis CK 6.930¹ straipsnyje numatytos tvarkos. Byloje nėra duomenų, kad 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandorio sudarymo metu įmonė turėtų įsiskolinimą darbuotojams, pagal vykdomuosius dokumentus, valstybės ir savivaldybių biudžetams. Teismo vertinimu, atsakovas ir UAB „Sanistal“ yra iš esmės tos pačios eilės kreditoriai, todėl sprendžiant klausimą, kuris iš jų turėjo pirmumo teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą, turi būti atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad šalių sudarytų paskolos sutartyse numatytos prievolės, paskolos grąžinimo vykdymo terminas dar nebuvo pasibaigęs (pagal pirmąją paskolos sutartį paskola turėjo būti grąžinta tik 2014 m. rugsėjo 3 d., todėl nepagrįstai teigiama, kad atsakovo prievolė yra senesnė nei prievolė kitai įmonės kreditorei UAB „Sanistal“, kuri turi galiojančią reikalavimo teisę nuo 2013 m. spalio 21 d., o iš BUAB „RRSystem“ bankroto byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Eurodebt LT“ reikalavimo teisė atsirado ieškovei neatsiskaičius pagal 2013 m. gruodžio 12 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, kuri turėjo būti apmokėta iki 2014 m. sausio 11 d. Taigi įmonė turėjo kreditorių, kurių reikalavimo teisės atsirado anksčiau nei atsakovo, tačiau su atsakovu buvo atsiskaityta pirmiau nei su kitais kreditoriais, turinčiais teisę reikalauti prievolės įvykdymo, t. y. atsiskaitymo su jais už suteiktas prekes ir paslaugas pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad atsiskaitymų eilės nesilaikymas, t. y. pirmumo teisės suteikimas kuriam nors kreditoriui, gali būti pateisinamas tik išimtinais atvejais.

Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį kaip actio Pauliana taikymo sąlygos.

Kita actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis.Pažymėtina, kad ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandoriu atsakovui grąžinta dalis skolos dar nepasibaigus skolos grąžinimo terminui. Atsižvelgiant į tai, kad jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti anksčiau sudarytose paskolos sutartyse nustatytą paskolos grąžinimo tvarką, nebuvo. Atsakovas taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių būtinybę keisti paskolos sutarties sąlygas. Dėl to konstatuotina, kad actio Pauliana taikymo prasme šalys ginčijamos 2014 m. rugpjūčio 30 d. sutarties sudaryti neprivalėjo.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui (atsakovui).

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Esant nemokumo situacijai skolininkas privalo elgtis sąžiningai. Skolininko nesąžiningumas – skolininko žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kitų kreditoriaus teises. Būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės suteikti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka tai, jeigu jis iš keleto kreditorių išskiria vieną ar kelis ir su jais visiškai atsiskaito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, toks aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).Sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro papildomus susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl privalomumo sudaryti sandorį, yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas; tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016). Teismas konkrečiu atveju nustato ir vertina, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir pagal šias sutartis būtų visiškai atsiskaityta su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016).Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovui buvo grąžinta dalis paskolos, nepasibaigus sutartyje numatytam paskolos grąžinimo terminui, kad atsakovas turėjo kitų kreditorinių reikalavimų, kurių įvykdymo terminai sandorio sudarymo metu buvo suėję (pats atsakovas pripažino, kad sandorio sudarymo metu UAB „Sanistal“ turėjo galiojančią reikalavimo teisę, nes sandorio sudarymo metu buvo neapmokėta dar 2013 m. spalio 21 d. išrašyta sąskaita), todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad prievolė atsakovui atsirado anksčiau nei kitiems BUAB „RRSystem“ kreditoriams. Aplinkybė, kad nepasibaigus prievolės įvykdymo terminui atsakovui buvo išmokėta 40 589,64 Lt (11 755,57 Eur) suma, kai tuo tarpu kitiems įmonės kreditoriams buvo skiriamos gerokai mažesnės sumos (žiūrėti teismo nutarties 30 punktą) pripažintina, kad šio sandorio sudarymas nebuvo naudingas įmonės kreditoriams, nes tokiu būdu nebuvo siekiama sumažinti įmonei tenkančią pradelstų įsipareigojimų naštą, atsiskaityti su įmonės kreditoriais, turinčiais reikalavimo teisę. Apeliacinio teismo vertinimu apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo ir UAB „Sanistal“ reikalavimų tenkinimo proporcingumu yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandoriu buvo sumažintas įmonės turtas (aktyvas), nes piniginės lėšos, buvusios įmonės kasoje, buvo perduotos atsakovui, nors tokiu būtu atitinkamai sumažėjo įmonės įsiskolinimai (pasyvas), tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad sandorio sudarymas lėmė įmonės turto sumažėjimą, į kurį būtų buvę galima nukreipti kitų kreditorių reikalavimo išieškojimą. Įvertinęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandorio sudarymas negali būti pateisinamas pagrįsta ekonomine logika ir nauda bendrovei.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo.

Nors civiliniame procese paprastai galioja sąžiningumo prezumpcija, tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kuomet preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Pažymėtina, kad skolininko nesąžiningumo prezumpcija, pakeičia įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims, t. y. galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti kitą jam priklausantį turtą, jog, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą pagal kreditavimo sutartį, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas turi pareigą įrodinėti savo sąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Vienas tokių atvejų, kai preziumuojamas sandorio šalių nesąžiningumas yra tuomet, kai skolininkas (juridinis asmuo) sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas (CK 6.67 straipsnio 3 punktas).Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju 2014 m. rugpjūčio 30 d. sandoris sudarytas su fiziniu asmeniu (atsakovu), kuris sandorio sudarymo metu buvo skolininko UAB „RRSystem“ vadovas, todėl taikytina CK 6.67 straipsnio 3 dalyje įtvirtintina nesąžiningumo prezumpcija. Nors siekiant pagrįsti sandorio šalių sąžiningumą atsakovas teigia, kad pasiskolinti pinigai buvo naudojami kreditorių reikalavimų tenkinimui, tačiau šie argumentai yra susiję su paskolos sutarties sudarymu, o ne paskolos grąžinimu. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovas nepaneigė šalių nesąžiningumo prezumpcijos.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-916/2016) Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis dėl atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas susijusias su actio Pauliana taikymo sąlygomis, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d sprendimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.