Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B. ir J. M. (J. M.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5. Pareiškėjai detalizavo, kaip chronologiškai kito (duomenys neskelbtini) kaimo ribos ir plotas: 2003 m. spalio 14 d. aktu Nr. 31/04/15-248 nustatyta, kad apytikslis sklypo plotas yra 26,0091 ha, 2005 m. gegužės 19 d. patikslinimu – 11,69 ha, 2005 m. spalio 14 d. patikslinimu – 16,10 ha. Pagal šias kartografijas pareiškėjų seneliui priklausiusi žemė pateko į (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją. 2007 m. sausio 9 d. pakartotinai buvo atlikta (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija, apie kurią jų tėvas nebuvo informuotas, jis taip pat nebuvo informuotas ir apie sprendimą, priimtą po ribų nustatymo. NŽT Vilniaus skyriaus 2017 m. sausio 26 d. atsakyme Nr. 49SF-38-(14.49.104) buvo nurodyta, kad duomenų apie tai, jog V. M. buvo informuotas apie atliekamą kartografiją, institucija neturi. Pareiškėjų vertinimu, jų tėvas apie tai nebuvo informuotas tikslingai, nes tuo pačiu metu buvo priimtas sprendimas, pagal kurį V. M. valdos pastatai pateko į (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją.

6. Nurodė, kad 2007 m. sausio 9 d. kartografiją (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentai apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-491-580/2009, skundą tenkino ir panaikino NŽT Vilniaus skyriaus sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-758/2010 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) buvo įpareigota rėžinio kaimo ribų ir ploto klausimą išnagrinėti iš naujo. NŽT Vilniaus skyrius 2011 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą Nr. 49SF-323, kuriuo buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo plotas buvo nustatytas 18,65 ha, tačiau Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduotas rėžinio kaimo planas, kuriame nustatytas 9,51 ha plotas.

7. NŽT 2015 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 155-1036 informavo, kad remdamasi Seimo kontrolieriaus raštu priėmė sprendimą iš naujo nagrinėti (duomenys neskelbtini) kaimo ribų klausimą. 2015 m. liepos 3 d. buvo atlikta dar viena kartografija, kurios metu buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo plotas – 21,7 ha, o pareiškėjų senelio namų valda pateko į (duomenys neskelbtini) kaimą. NŽT Vilniaus miesto skyriaus komisija (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugsėjo 29 d. nusprendė laikyti 2015 m. liepos 3 d. kartografiją teisinga. Pareiškėjų vertinimu, ši kartografija yra teisinga, atitinka archyvinius dokumentus, liudytojų parodymus ir iš esmės atitinka (duomenys neskelbtini) kaimo plotą, kuris buvo nustatytas 2003 m.

14. Atsakovas citavo Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir nurodė, kad pareiškėjai, remdamiesi šiomis teisės normomis, siekia suformuoti namų valdos žemės sklypą, todėl byloje yra svarbu, ar yra gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, pareiškėjų paveldėti po V. M. mirties, bei, ar jie yra naudojami, kadangi nuosavybės teisų atkūrimui namų valdos žemės sklypai yra formuojami tik naudojamiems pastatams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Atkreipė dėmesį, kad V. M. 2009 m. kreipėsi su prašymu į Vilniaus apskrities viršininką, prašydamas suformuoti namų valdos žemės sklypą iki 1940 m. nacionalizacijos jo tėvo V. M. turėtoje žemėje (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje. Prašymas buvo persiųstas Administracijai, kuri 2009 m. liepos 9 d. pateiktame atsakyme nurodė, kad Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 12 d. sprendimu buvo nugriauti du gyvenamieji namai - (duomenys neskelbtini), kurių gyventojams suteikti butai ir sumokėta kompensacija, taigi nuo to laiko V. M. žemės sklypas namų valdai nebuvo naudojamas. Be to, NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. liepos 16 d. raštu pareiškėja I. B. buvo informuota, kad nuo pastatų nugriovimo V. M. žemės sklypas namų valdai nebuvo naudojamas, kaip daiktinės teisės objektas neegzistavo, nebuvo mokami žemės mokesčiai, todėl nėra pagrindo jį formuoti kaip naudojamą. Pažymėjo, kad šios aplinkybės buvo nustatytos bei konstatuotos LVAT 2019 m. lapkričio 27 d. nutartyje, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog Administracija, remdamasi vien tik pastatų teisinės registracijos faktu, neturi teisinio pagrindo formuoti namų valdos žemės sklypą, kadangi jis nėra faktiškai naudojamas. Apibendrindamas atsakovas pažymėjo, kad 2009 m. pats V. M., o 2012 m. ir 2014 m. jo turto paveldėtoja I. B. buvo informuoti, jog žemės sklypas prie nugriautų pastatų nebus formuojamas, nes yra faktiškai nenaudojamas.

16. Atkreipė dėmesį į tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. spalio 26 d. rašte pakartotinai informavo, jog Administracijos direktorius 2007 m. vasario 23 d. įsakymu patvirtino laisvų (neužstatytų natūra) grąžintinų kitos paskirties žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime sąrašą ir šių sklypų dokumentaciją perdavė tuometinei VAVA. Įsakymu dalis buvusios namų valdos, buvusios (duomenys neskelbtini), buvo įtraukta į laisvą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams natūra grąžintiną žemės sklypą Nr. 5, į kurį VAVA sprendimais nuosavybės teisės atkurtos grąžinant žemę natūra šio kaimo pretendentams, kurios įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, o po tikslių žemės sklypo kadastrinių matavimų sklypo ribos pažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Pareiškėja apie tai, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos natūra (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, buvo informuota 2015 m., o jos advokatė – 2009 m., šie sprendimai yra galiojantys ir nenuginčyti. Atsakovas taip pat nurodė, kad į pareiškėjams aktualų ir kitus klausimus NŽT nagrinėjo ir atsakė pareiškėjai 2013 m. gegužės 30 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. raštais, kurių ji nustatyta tvarka neginčijo.

II.

23. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. liepos 16 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1580 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, atsakydamas į 2012 m. birželio 8 d. pareiškėjos I. B. prašymą, informavo apie minėtame 2009 m. liepos 9 d. Administracijos direktoriaus rašte pateiktą informaciją, susijusią su negalimumu suformuoti namų valdos žemės sklypą. Pareiškėja 2013 m. spalio 9 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybei, prašydama išspręsti klausimą dėl namų valdos (duomenys neskelbtini) (pagal ankstesnę numeraciją (duomenys neskelbtini)) įtraukimo į grąžinamų sklypų sąrašą. Nurodė, kad nors namas buvo nugriautas 1987 m., tačiau namų valda yra įregistruota valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centre, be to, joje yra sodas ir stovi elektros stulpai. Administracijos Miesto plėtros departamentas pareiškėjai atsakė 2014 m. kovo 7 d. raštu Nr. A51-222/14(2,14.2.12-MP8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 212 4.1.1 ir 4.1.2 punktais gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) buvo nuspręsta nugriauti, už tai suteikiant jo gyventojams butus ir sumokant kompensaciją, sklypo projektavimui nėra teisinio pagrindo, nes po minėto sprendimo įgyvendinimo gyvenamasis namas nebuvo eksploatuojamas ir žemės sklypas namų valdai nebuvo naudojamas, todėl kaip daiktinės teisės objektas sklypas neegzistavo. Minėtu raštu pareiškėja taip pat buvo informuota, kad buvusios namų valdos ((duomenys neskelbtini)) vietoje ir greta esančioje laisvoje valstybinėje žemėje Administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 30-344 suformuotas natūra grąžintinas sklypas buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje.

26. Administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 30-2206 „Dėl sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 (duomenys neskelbtini) gatvėje suprojektavimo ir planų tvirtinimo“, 2015 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 30-3181 „Dėl sklypo Nr. 3 (duomenys neskelbtini) gatvėje suprojektavimo ir plano tvirtinimo“, 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 30-3500 „Dėl sklypo Nr. 4 (duomenys neskelbtini) gatvėje suprojektavimo ir plano tvirtinimo“, 2015 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 30-2861 „Dėl sklypo Nr. 5 (duomenys neskelbtini) gatvėje suprojektavimo ir plano tvirtinimo“ ir 2015 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 30-2989 „Dėl sklypo Nr. 6 (duomenys neskelbtini) gatvėje suprojektavimo ir plano tvirtinimo“ buvo suprojektuoti ir patvirtinti natūra grąžintini žemės sklypai, patenkantys į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją: 1) 0,0550 ha ploto žemės sklypas Nr. 1 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 0,1000 ha ploto žemės sklypas Nr. 2 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 0,1370 ha ploto žemės sklypas Nr. 3 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 4) 0,2192 ha ploto žemės sklypas Nr. 4 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 5) 0,1586 ha ploto žemės sklypas Nr. 5 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 6) 0,0780 ha žemės sklypas Nr. 6 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

27. Pareiškėjai apie minėtus priimtus VAVA direktoriaus įsakymus buvo informuoti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. spalio 26 d. raštu Nr. 49SF-2688-(14.49.104.) „Dėl natūra grąžintinų žemės sklypų buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje“, kuriame jiems taip pat buvo nurodyta, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, piliečiai, kurie nepageidauja susigrąžinti jiems tenkančių žemės sklypų dalių grąžinimo natūra, gali jų atsisakyti, NŽT Vilniaus miesto skyriui iki 2020 m. gruodžio 1 d. pateikdami raštiškus atsisakymus, o nepateikus susitarimo dėl suformuotų natūra grąžintinų žemės sklypo dalių pasiskirstymo ar atsisakymo nuo jų, suformuoti žemės sklypai bus grąžinami natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise. Pretendentams per NŽT 2020 m. spalio 26 d. rašte nurodytą laikotarpį nepateikus susitarimo dėl natūra grąžintinos žemės dalių šešiuose natūra grąžintinuose žemės sklypuose, NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 49SF-3083-(14.49.104) „Dėl susipažinimo su sprendimo projektu“ pranešė pareiškėjams apie tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius parengė NŽT sprendimo projektą atkurti mirusio V. M. vardu nuosavybės teises grąžinant natūra žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, Nr. 1 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 2 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 3 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 4 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 5) Nr. 5 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 6 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), dalis. Minėtu raštu pareiškėjams susipažinti buvo išsiųstas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektas su siūlymu, esant nesutikimui su šiuo projektu, iki 2021 sausio 8 d. pateikti prašymą atidėti sprendimo priėmimą.

30. NŽT 2021 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 49S-117-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“ nusprendė V. M. atkurti nuosavybės teisės į 0,0127 ha žemės, grąžinant natūra: 1) 0,0009 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0550 ha žemės sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 0,0017 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1000 ha žemės sklype Nr. 2 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 0,0024 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1370 ha žemės sklype Nr. 3 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 4) 0,0037 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,2192 ha žemės sklype Nr. 4 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 5) 0,0027 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1586 ha žemės sklype Nr. 5 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 6) 0,0013 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0780 ha žemės sklype Nr. 6 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (1.2 papunktis). Sprendimo 4 punktu nustatyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 0,1245 ha žemės, bus atkurtos vėliau.

32. Pareiškėjai, ginčydami atsakovo Sprendimą, iš esmės siekia, kad jiems, kaip V. M. turto paveldėtojams, nuosavybės teisės į mirusiajam žemės savininkui iki 1940 m. nuosavybės teisėmis turėtą žemę būtų atkurtos suformuojant žemės sklypą po esančiais statiniais, t. y. pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.

33. Teismas, įvertinęs ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodė, kad šiuo atveju reikšminga aplinkybė ginčui ta, ar gyvenamoji valda, kurią pareiškėjai paveldėjo po V. M. mirties, yra, ir ar ji yra naudojama.

40. Teismas, netenkindamas reikalavimo panaikinti ginčijamą NŽT Sprendimą, atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo nuosavybės teisių atkūrimą V. M. paveldėtojams vykdyti suformuojant žemės sklypą prie, jų teigimu, esančios jiems nuosavybės teise priklausančios namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini).

III.

45. Pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pagrindinio byloje iškelto klausimo, kokiu pagrindu atsakovas priėmė skundžiamą 2021 m. kovo 8 d. sprendimą Nr.49S-117-(14.49.3) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiu V. M.“, nes pareiškėja raštu yra aiškiai pabrėžusi ir suformulavusi, jog toks būdas, kokiu skundžiamu Sprendimu atsakovas atkūrė jai nuosavybės teises, yra neteisingas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, kuris aiškiai suponuoja, kad nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo numatyta tvarka, visuomenės poreikiams tenkinti ir teisingai atlyginama. Atkūrimo įstatymo preambulėje akcentuojama, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikinamos ir turi tęstinumą. Šiuo atveju akivaizdu, kad NŽT visiškai ignoruoja institucijos iki tol priimtus sprendimus, tokiu būdu suponuodama, jog prieš tai vykdytas nuosavybės teisių atkūrimas taip pat buvo neteisėtas, tačiau šios klaidos naštą perkeldama pačiai pareiškėjai.

46. Pareiškėja pažymi, kad jeigu NŽT būtų laikiusis jai teisės aktų nustatytų terminų, vyrautų pagrindas atkurti jai nuosavybės teises prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių. Tačiau to nepadarius laiku, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra užsitęsė, tai lėmė, kad NŽT eilę kartų peržiūrėjo (duomenys neskelbtini) administracinių vienetų ribas ir atkūrė nuosavybės teise kitiems asmenims natūra į žemę, kuri yra užstatyta statiniais.

48. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas ne tik užkirto galimybę pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra visa apimtimi, o ilgas delsimas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūra sukūrė teisėtą lūkestį dėl nuosavybės teisių atkūrimo sukėlė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą.

49. Sprendimu teismas nustatė, jog pareiškėja kreipėsi į NŽT Vilniaus mieto skyrių su 2015 m. kovo 2 d., 2015 m. gegužės 19 d., 2015 m. gegužės 27 d., 2015 m. gegužės 29 d., 2015 m. birželio 1 d. prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, buvo atsakyta 2015 m. birželio 26 d. raštu Nr. 49SF-1368-(14.49.104), o NŽT Vilniaus miesto skyriui 2016 m. rugsėjo 9 d. ir 2017 m. sausio 18 d. jos pateiktus prašymus – šios institucijos 2017 m. sausio 26 d. raštu Nr. 49SF-38-(14.49.104). Tačiau byloje visiškai nenagrinėta aplinkybė, ar kilusio ginčo kontekste vyrauja viešasis interesas ir, ar atsakovas turėjo bei galėjo ištaisyti susidariusią klaidą. Kadangi byloje susidarė teisiškai ydinga situacija, kuomet nuosavybės teisės į žemę natūra buvo atkurtos kitiems asmenims, nors toje vietoje yra pareiškėjai nuosavybės teise įregistruoti statiniai. Tokia valstybinė žemė laikytina valstybės išperkama ir į ją atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims negalėjo būti. Dėl statinių eksploatavimo ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančio natūra atkurto žemės sklypo naudojimo tarp savininkų kyla ginčas – nuosavybės teise atkurtame žemės sklype jie turi kitam asmeniui priklausančius statinius, o pareiškėja negali įgyvendinti nuosavybės teisės į statinius, kai jie yra ant kitiems asmenims priklausančio žemės sklypo. Šioje vietoje akivaizdu, jog NŽT padarė klaidą atkurdama nuosavybės teises, tačiau sprendime teismas šio klausimo nekėlė ir nevertino ar vyrauja viešasis interesas.

50. Pareiškėja akcentuoja, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu valstybės institucijų darbu ir nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Todėl konstatavus akivaizdų valstybės institucijų, įgyvendinančių žemės reformą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, nevienodą piliečių traktavimą, nevienodai vertinant ir įgyvendinant piliečių prašymus, keltų abejonių viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai pabaigti šį svarbų socialinį procesą ir kiek įmanoma, atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumus bei siekius, teisingiau atkurti buvusių savininkų nuosavybę.

51. Teismas sprendime motyvuodamas, kad namų valda, kaip daiktinės teisės objektas, nors ji ir yra įregistruota Nekilnojamojo turo registre, neegzistuoja, nebuvo ir nėra pagrindo jį vertinti kaip naudojamą ir atitinkamai formuoti namų valdos žemės sklypą, į kurį būtų atkuriamos nuosavybės teisės ir dėl to atmesdamas skundą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d.), dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, prieštaraujantį viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslams, žemės reformos prigimčiai, konstituciniam teisinės valstybės ir proporcingumo principams, todėl yra naikintinas.

54. Atsakovas dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisėto lūkesčio principo pažeidimu, nurodo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo kompetencijos ribose yra nurodžiusi, kad ginčo pastatai yra nugriauti ir už tai sumokėta kompensacija, todėl darytina išvada, kad nebus formuojamas namų valdos žemės sklypas prie pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių pastatų ir pareiškėjai nepateikia jokių įrodymų, kad būtų ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. kovo 7 d. raštas Nr. A51-222/14(2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“ ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. birželio 4 d. raštas Nr. A51-57597/15(2.14.2.12MP8) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“, kuriais pareiškėja I. B. buvo informuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo remiantis tik pastatų teisinės registracijos faktu formuoti namų valdos žemės sklypą, nes jis nėra faktiškai naudojamas. Taigi, dar 2009 m. pats V. M., o 2012 m., 2014 m. jo turto pavedėtoja I. B. buvo informuoti, kad žemės sklypas prie nugriautų pastatų nebus formuojamas, nes nėra faktiškai naudojamas, todėl pareiškėja negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad nuosavybės teisės pirmiausia bus atkurtos į turėtą namų valdą, o tik po to grąžinta žemės dalis su kitais pretendentais.

57. Teismas įvertino visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, vadovavosi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiomis teisės normomis, rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurios nuosekliai laikomasi administracinių teismų praktikoje, ir priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

58. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Sprendimo, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į V. M. (miręs), kurio turto paveldėtojai yra pareiškėjai, tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0127 ha, grąžinant natūra proporcingai tenkančias žemės sklypo dalis, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo NŽT nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjams vykdyti pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, suformuojant žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų.

59. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjų paveldėta namų valda, kaip daiktinės teisės objektas, nors ir yra įregistruota Nekilnojamojo turo registre, neegzistuoja, todėl nebuvo ir nėra pagrindo jį vertinti kaip naudojamą ir atitinkamai formuoti namų valdos žemės sklypą, į kurį būtų atkuriamos nuosavybės teisės.

60. Pareiškėja I. B., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, išimtinai vadovavosi NŽT atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, nenagrinėjo, kokiu pagrindu atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą. Teismas sprendime motyvuodamas, kad namų valda, kaip daiktinės teisės objektas, nors ji ir yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, neegzistuoja, nebuvo ir nėra pagrindo jį vertinti kaip naudojamą ir atitinkamai formuoti namų valdos žemės sklypą, į kurį būtų atkuriamos nuosavybės teisės ir dėl to atmesdamas skundą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d.), dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, prieštaraujantį viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslams, žemės reformos prigimčiai, konstituciniam teisinės valstybės ir proporcingumo principams, todėl yra naikintinas.

61. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

62. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

63. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

64. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, susijusio su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjos ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytoms aplinkybėms bei jų vertinimui.

66. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudojamų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinama grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas.

67. Pagal Tvarkos 106¹ punktą, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis šioje teisės normoje nustatyta tvarka. Pagal šios Tvarkos 106¹ punkto nuostatas žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. Jeigu pretendentai nesutaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių toje miesto dalyje, kurioje buvo rėžių sistema, laisva (neužstatyta) žemė šioje miesto teritorijos dalyje grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, esančius įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir jų vertinimui. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir patvirtina byloje esantys įrodymai, gyvenamasis namas, iki mirties priklausęs V. M. (paveldėtojai yra pareiškėjai), buvo nugriautas dar 1987 m., o griaunamų namų gyventojams suteikti butai ir sumokėtos kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad yra gyvenamoji valda, kurią pareiškėjai paveldėjo po V. M. mirties, nėra naudojama, o vien aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre pareiškėjams yra įregistruotos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, paveldėtus po V. M. mirties, nesudaro pagrindo spręsti, jog atitinkamas žemės sklypas buvo naudojamas namų valdai, nes pastatai buvo nugriauti. Aplinkybę, kad namų valda buvo nugriauta, dar 1987 m. Vilniaus miesto savivaldybei 2013 m. spalio 9 d. pateiktame prašyme nurodė ir pati pareiškėja. Pažymėtina ir tai, kad V. M. dar būdamas gyvas ir teikdamas prašymą Vilniaus miesto valdybai dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (žemę), atkūrimo, be kita ko, nurodė, jog jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o jis 1987 m. gruodžio 25 d. yra netekęs teisių į turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

69. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad V. M. 2009 m. gegužės 5 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, prašydamas suformuoti namų valdos žemės sklypą iki 1940 m. nacionalizacijos jo tėvo V. M. turėtoje žemėje (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje. Administracija šį prašymą persiuntė Administracijos direktoriui, kuris 2009 m. liepos 9 d. rašte nurodė, kad vykdant Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 212 buvo nugriauti du individualūs gyvenamieji namai – (duomenys neskelbtini), o jų gyventojams suteikti butai ir sumokėta kompensacija, taigi V. M. žemės sklypas namų valdai nebuvo naudojamas, dėl to nėra pagrindo jį formuoti kaip naudojamą. Šio rašto kopija buvo išsiųsta ir V. M., kuris ginčo dėl nurodytų duomenų teisingumo ir pagrįstumo iki savo mirties 2012 m. nekėlė. Po V. M. mirties jo teisių perėmėja I. B. nuolat teikė prašymus ir skundus, siekdama, kad V. M. paveldėtojams vykdant nuosavybės teisių atkūrimą būtų suformuotas žemės sklypas prie nuosavybės teise turimų pastatų, tačiau jai buvo atsakyta, kad toks prašymas negali būti tenkinamas, kadangi žemės sklypas namų valdai, kuri buvo nugriauta ir nebuvo naudojama, negali būti formuojamas kaip naudojamas.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad namų valda, kaip daiktinės teisės objektas, nors ir yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, neegzistuoja, pagrįstai sprendė, jog nebuvo ir nėra pagrindo nekilnojamąjį objektą vertinti kaip naudojamą ir atitinkamai formuoti namų valdos žemės sklypą, į kurį pareiškėjams būtų atkuriamos nuosavybės teisės. Pareiškėjams nepateikus įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, kad jiems nuosavybės teisė į buvusio žemės savininko iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisės priklausiusią žemės sklypo dalį turi būti atkurtos pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo naikinti skundžiamą NŽT Sprendimą ir įpareigoti atsakovą nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti pareiškėjų pageidaujamu būdu.

71. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, ir neturi reikšmės galutinei bylos baigčiai, todėl plačiau dėl jų nepasisako. Taip pat pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su kaimo kartografavimu, turtine ir neturtine žala, viešojo intereso (ne)buvimu, vilkinimu atkurti nuosavybės teises ir kt. nevertinami, kadangi nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyku.

72. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, įvertinusi tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

73. Pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

74. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.