Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1831-945/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-12-13
Bylos Nr.: e2A-1831-945/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-06838-2017-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Dalė Burdulienė, Mindaugas Šimonis
Ieškovas: A. V., A. Š.
Atsakovas: J. Z.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-1831-945/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06838-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.1.5; 3.3.1.18.3 (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. V. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. V. ir A. Š. patikslintą ieškinį atsakovei J. Z. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo, ir atsakovės J. Z. priešieškinį dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto išlaikymo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės patikslintu ieškiniu (1 t., e. b. l. 167–170) prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovėms priklausantį nekilnojamąjį turtą: po 17/150 pastato – gyvenamojo namo, po 1/3 pastato – garažo, po 17/150 kitų statinių – kiemo statinių, priteisiant turtą atsakovei, o ieškovėms lygiomis dalimis priteisiant iš atsakovės 7 900 Eur kompensaciją, priteisti ieškovėms lygiomis dalimis iš atsakovės teismo ekspertizės akte nustatyto dydžio mėnesines negautas pajamas nuo 2017 m. sausio 20 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės nurodė, kad joms ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. Ieškovėms priklauso po 17/150 gyvenamojo namo, po 1/3 garažo ir po 17/150 kiemo statinių, o atsakovei – 116/150 gyvenamojo namo, 1/3 garažo ir 116/150 kiemo statinių. Kadangi tiek savo, tiek ieškovių turto dalimi naudojasi ir jį faktiškai valdo ten gyvenanti atsakovė, ieškovės pasiūlė atsakovei įsigyti jų turto dalį už 7 000 Eur. Atsakovė sutiko pirkti ieškovių turto dalis už 4 000 Eur. Be to, nuo 2017 m. sausio 20 d. ieškovės ketino išnuomoti joms priklausančią turto dalį ir gauti pajamų, tačiau to negalėjo padaryti, kadangi atsakovė vienašališkai naudojasi ne tik savo, bet ir ieškovėms priklausančia nekilnojamojo turto dalimi.

Atsiliepimas

2. Atsakovė atsiliepime (1 t., e. b. l. 184–190) nurodė, kad su patikslinto ieškinio reikalavimais nesutinka, nes ieškovės savo reikalavimą priteisti 7 900 Eur kompensaciją, atidalinant bendrąja nuosavybe valdomą turtą, grindžia tik vieninteliu rašytiniu įrodymu – UAB „Capital vertinimas“ pateikta „Glaustos formos informacine pažyma apie turto kainą“, kuris yra informacinio pobūdžio dokumentas, neatitinkantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų. Atsakovė pateikė išrašus iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės, patvirtinančius, kad 2017 m. sausio 1 d. gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė yra 18 500 Eur. Dėl kiemo statinių vertės atsakovė siūlė vadovautis Nekilnojamojo turto registro 2016 m. rugpjūčio 29 d. nustatyta vidutine 242 Eur rinkos verte. Atsižvelgiant į tai, kiekvienai iš ieškovių priklausytų ne didesnė kaip 2 322,77 Eur piniginė kompensacija už atsakovei atitenkančią ieškovių turto dalį. Atsakovė teismo prašė įvertinti, kad ji yra 65 metų amžiaus, vienintelės mėnesinės jos pajamos yra 290 Eur pensija, jokio kito turto ar pajamų ieškovė neturi, yra išsituokusi, sunkios sveikatos būklės, neįgali. Tenkinus ieškinio reikalavimus visiškai ar iš dalies, atsakovė negalėtų objektyviai įvykdyti teismo sprendimo, neišdėsčius jo dalimis. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės niekada neprašė suteikti galimybės naudotis joms priklausančia turto dalimi, nenurodė, jog yra radusios nuomininkus šio turto daliai, jų nepristatė, nepateikė įrodymų, kad atsakovė būtų neleidusi naudotis joms priklausančia turto dalimi, dėl ko jos buvo priverstos nuomotis kitą lygiavertį turtą ir už jį mokėti nuomos mokestį. Viešajame registre yra įregistruota ieškovėms priklausančių gyvenamojo namo dalių naudojimo tvarka, o tai rodo, kad ieškovės turėjo teisę ir galimybes naudotis joms priskirta gyvenamojo namo dalimi ir konkrečiomis patalpomis, tačiau savo valia niekada jomis nesinaudojo. Atsakovė nurodė, kad šalių niekada nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, atsakovė nėra praleidusi termino įvykdyti piniginę prievolę, o kompensacija nepriteista, todėl ieškovių reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo yra nepagrįstas.

Šalies argumentai

3. Ieškovių prašymu atlikus teismo ekspertizę ir ekspertui pateikus išvadą, kad ieškovėms tenkančių turto dalių bendra vertė yra 4 808 Eur, ieškovės atsisakė reikalavimo dalies dėl 3 092 Eur kompensacijos priteisimo ir prašė priteisti joms lygiomis dalimis iš atsakovės 4 808 Eur kompensaciją (2 t., e. b. l. 77–78). Be to, ieškovės atsisakė reikalavimo priteisti lygiomis dalimis iš atsakovės negautas pajamas už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 20 d. iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. nutartimi (2 t., e. b. l. 85–86) priimtas dalies ieškinio reikalavimų atsisakymas ir bylos dalis dėl šių reikalavimų nutraukta.

4. Priešieškiniu (1 t., e. b. l. 110–113) atsakovė prašė priteisti iš ieškovių po 603,50 Eur išlaidų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto išlaikymu, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad ji išlaiko visą bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausantį turtą, prie kurio išlaikymo ieškovės neprisideda. Nuo 2009 m. bendro turto išlaikymui, mokesčiams ir rinkliavoms atsakovė išleido 5 799,41 Eur, todėl šių išlaidų dalis, proporcinga ieškovių turimai turto daliai, iš ieškovių priteistina atsakovei.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į priešieškinį (1 t., e. b. l. 175–177) ieškovės prašė atsakovės priešieškinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovės niekada nesinaudojo joms tenkančiomis namo bei kito turto dalimis, jomis visą laiką naudojosi atsakovė, kuri faktiškai naudodamasi visu gyvenamuoju namu prisiėmė ir visas jo išlaikymo išlaidas. Nors bendraturčiai ir turi prievolę apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir saugoti, bet į šias išlaidas neturi būti įskaitomos išlaidos, turėtos ten gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti. Ieškovės neprisidėjo nei prie šiukšlių atsiradimo, nei prie namo šildymo sąnaudų, o kitos išlaidos yra neįrodytos, atsirado teisminio ginčo metu, be to, jų būtinumas su ieškovėmis nebuvo derintas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 25 d. sprendimu (2 t., e. b. l. 121–130) ieškinį ir priešieškinį tenkino, atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės nekilnojamąjį turtą, atsakovei natūra priteisiant visą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)k., (duomenys neskelbtini) r.: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovėms iš atsakovės priteisė po 2 404 Eur piniginę kompensaciją už kiekvienos iš jų 17/150 dalių pastato – gyvenamojo namo, 1/3 dalį pastato – garažo ir 17/150 dalių kitų statinių – kiemo statinių, priteisė ieškovėms iš atsakovės po 532,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, priteisė atsakovei iš ieškovių po 603,50 Eur išlaidų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto išlaikymu, ir po 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo bei po 13,50 Eur žyminio mokesčio, išdėstė iš atsakovės priteistos 4 808 Eur piniginės kompensacijos mokėjimą 6 mėnesių laikotarpiui, pirmus 5 mėnesius sumokant po 801 Eur, o paskutinį mėnesį sumokant 803 Eur.

7. Teismas sprendė, kad ieškovių reikalavimas atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant turtą atsakovei, o ieškovėms lygiomis dalimis priteisiant iš atsakovės piniginę kompensaciją, labiausiai atitinka proporcingumo, bendraturčių interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos principus. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovei priklauso žemės sklypas, ant kurio pastatytas visas nekilnojamasis turtas, jog atsakovė daug metų gyvena ginčo objekte, juo rūpinasi, o ieškovės neišreiškė valios nei ten gyventi, nei turtą valdyti.

8. Kompensacijos dydį teismas nustatė atsižvelgdamas į rinkos vertės nustatymo ekspertizės akte nurodytą ginčo nekilnojamojo turto vertę, su kuria sutiko ieškovės. Teismas pažymėjo, kad su panašaus dydžio kompensacija už jai atiteksiančias turto dalis iki ieškovėms pareiškiant ieškinį teisme ir bylos nagrinėjimo metu iš esmės sutiko ir atsakovė.

9. Teismas atmetė ieškovių prašymą priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nurodydamas, kad šalių niekada nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, atsakovė nėra praleidusi termino įvykdyti piniginę prievolę ieškovėms, o kompensacija iki bylos išnagrinėjimo nebuvo priteista.

10. Įvertinęs priešieškinio reikalavimą, teismas nustatė, kad atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašai patvirtina atsakovės išlaidas šiukšlių išvežimui, gyvenamojo namo šildymui, o kasos kvitai patvirtina išlaidų remonto darbams (namo sienos tvarkymui ir tvoros dažymui) faktą. Teismas nustatė, kad nuo 2009 m. bendro turto išlaikymui, mokesčiams ir rinkliavoms atsakovė iš viso išleido 5 799,41 Eur. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovės ir nesinaudojo turtu, tačiau tai nepašalina jų pareigos proporcingai prisidėti prie bendrai šalims priklausančio gyvenamojo namo privalomųjų išlaikymo išlaidų, nepaneigia atsakovės teisės reikalauti iš ieškovių atlyginti jos turėtas išlaidas bendro turto išlaikymui. Ieškovės jokiais leistinais įrodymais nepaneigė aplinkybės, kad išlaidos namo šildymui ar šiukšlių išvežimui buvo būtinos.

11. Atsakovė prašė teismo, tenkinus ieškovių reikalavimus ir priteisus iš jos piniginę kompensaciją už jai atitenkančią ieškovių nekilnojamojo turto dalį, piniginės kompensacijos išmokėjimą išdėstyti 3 metams lygiomis dalimis, tačiau teismas sprendė, kad sprendimo įvykdymo išdėstymas 3 metams sąlygotų ne tik sprendimo privalomumo principo pažeidimą, bet ir esminį sprendimo reikšmės sumenkinimą. Atsižvelgęs į atsakovės turtinę padėtį ir sveikatos būklę, teismas sprendimo įvykdymą išdėstė 6 mėnesių laikotarpiui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu (2 t., e. b. l. 136–140) ieškovės prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovėms priklausančias turto dalis: po 17/150 pastato –gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po 1/3 pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po 17/150 kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šias dalis priteisiant atsakovei, ieškovėms lygiomis dalimis priteisti iš atsakovės 4 808 Eur kompensaciją, taip pat procesines palūkanas už priteistą kompensacijos sumą, atsakovės priešieškinį atmesti, iš naujo išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, bylinėjimosi išlaidas perskirstant laikantis patenkintų/atmestų reikalavimų santykio. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Atsakovė faktiškai naudodamasi visu gyvenamuoju namu prisiėmė ir visas šio namo išlaikymo išlaidas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-864/2013).

1.2. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji mokėjo tam tikras įmokas įmonėms AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialui, AB „Lietuvos dujos“, UAB „Lietuvos dujų tiekimas“, UAB „Dzūtra“, UAB „Ekonovus“ ir UAB „Kesko senukai“. Eksperto vertinime nurodoma, kad namo gyventojų poreikius tenkinantis karštas vanduo ruošiamas naudojant dujas, ekspertizės akte esančiose fotonuotraukose matoma, kad gamtinės dujos yra naudojamos ir maisto gamybai. Nei vienas atsakovės pateiktas įrodymas nepaaiškina, kokia sunaudotų dujų dalis teko atsakovės ir jos patalpose gyvenančių asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti (patalpų šildymui, karšto vandens ruošimui ir maisto gaminimui), o kokia sunaudotų dujų dalis teko ieškovių patalpų šildymui. Sunaudotų dujų kiekis tiesiogiai priklauso nuo ginčo patalpose gyvenančių asmenų poreikių, kurie gyvendami ginčo patalpose patys savarankiškai sprendžia, kokią patalpų temperatūrą palaikyti, kokį dujų kiekį sunaudoti. Nuo patalpose gyvenančių asmenų skaičiaus tiesiogiai priklauso dujų sąnaudos, tenkančios karšto vandens ruošimui ir maisto gamybai. Atsakovės deklaruojamos patalpų šildymo išlaidos negali būti priteisiamos iš ieškovių, nes jos neatitinka privalomumo kriterijaus, o atsakovės pateikiami rašytiniai įrodymai nepagrindžia jos reikalavimo teisėtumo.

1.3. Teismas klaidingai pripažino, kad atsakovės išlaidos už atliekų išvežimą yra priskiriamos prie bendrųjų būtinųjų turto išlaikymo išlaidų. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimu patvirtintų Mišrių komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo taisyklių 8.1 punkte nurodoma, kad mišrių komunalinių (buitinių) atliekų surinkimo ir išvežimo sutartis su atliekų tvarkytoju privalo sudaryti individualių namų valdų savininkai. Tai reiškia, kad ir ieškovės, ir atsakovė turėjo savarankiškai sudaryti atliekų surinkimo ir išvežimo sutartis. Taisyklių 11 punkte nurodoma, kad jei individualiose namų valdose ar daugiabučių namų butuose ir kitose patalpose laikinai niekas negyvena, šių patalpų ar valdų savininkai, susitarę su atliekų tvarkytoju, gali atsisakyti atliekų tvarkytojo paslaugos. Ši norma patvirtina, kad atsakovės deklaruojamos atliekų tvarkymo išlaidos yra asmeninio pobūdžio ir negali būti laikomos bendrosiomis būtinosiomis turto išlaikymo išlaidomis. Ieškovės nuo pareigos mokėti atliekų tvarkymo išlaidas buvo atleistos, nes ginčo patalpose negyveno.

1.4. Atsakovė nepateikė jokio įrodymo, kad įsigytos statybinės medžiagos buvo panaudotos būtent ginčo namo būklės gerinimui, skirtos konkrečiai ginčo namui išlaikyti ir/ar išsaugoti. Atsakovė su ieškovėmis nederino ginčo namo remonto klausimų ir/ar statybinių medžiagų įsigijimo tuo tikslu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 4 dalimi, prašymas dėl išlaidų už atsakovės įsigytas statybines medžiagas turi būti atmestas.

1.5. Šalis siejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl atsakovė turi prievolę sumokėti procesines palūkanas.

1.6. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes nevertino to, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidos iš esmės buvo susiję su gynyba nuo ieškinio. Iš pateikto 2018 m. kovo 29 d. teisinių išlaidų detalizavimo matyti, kad atsakovė teikdama priešieškinį advokato išlaidų neturėjo. Dėl to teismas, priimdamas sprendimą tenkinti 60,86 procentus ieškinio reikalavimų, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje numatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka ir atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą sumažinti 60,86 procentais.

Atsiliepimas

13. Atsakovė atsiliepimu (2 t., e. b. l. 149–155) prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad atsakovės išlaidos šiukšlių išvežimui (288,54 Eur) buvo privalomos ir nepriklausė nuo gyventojų skaičiaus ar faktinio naudojimosi turtu. Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimu patvirtintas „Mišrių komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo taisykles“ (su 2008 m. kovo 20 d. jų pakeitimu) individualių namų valdų savininkai privalo sudaryti išvežimo sutartis su mišrių komunalinių (buitinių) atliekų tvarkytoju (Taisyklių 8.1 punktas), todėl atsakovė privalėjo sudaryti paslaugų sutartį ir už paslaugas mokėti. Jeigu ieškovės pageidavo būti atleistos nuo šios mokesčio, jos galėjo pateikti atliekų tvarkytojui prašymą dėl paslaugos atsisakymo (Taisyklių 11 punktas), bet ieškovės tokia teise nepasinaudojo. Atsakovės išlaidos turto šildymui (gyvenamosioms ir bendro naudojimo patalpoms – 5 023,26 Eur) buvo būtinos, nes nešildant senos statybos mūriniame name dar labiau padidėtų drėgmė ir pelėsis. Byloje su priešieškiniu pateiktos fotonuotraukos, kurios patvirtina, kad skilinėja ir trupa gyvenamojo namo išorinė siena (tinkas ir plytos), o šie veiksniai gali įtakoti nuostolius ir sužalojimus aplinkiniams. Teismo ekspertizės akto 3.2 punkte taip pat konstatuota, kad pro namo balkoną sunkiasi vanduo ir gadina namo sieną, todėl ieškovės privalo padengti išlaidas, kurios yra būtinos šio turto išsaugojimui ir tai niekaip nesusiję su atsakovės asmeninių poreikių tenkinimu. Ieškovės, kaip namų valdos bendraturtės, turėjo pareigą rūpintis joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu, neatsižvelgiant į tai, kad jos namų valdoje faktiškai negyveno. Pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį aplinkybė, kad ieškovės nebuvo davusios sutikimo apmokėti tam tikras išlaidas, nėra absoliuti, vienintelė ar būtina sąlyga, eliminuojanti jų pareigą apmokėti tokių išlaidų dalį. Šalių niekada nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, nes kompensacija iki bylos išnagrinėjimo nėra priteista, todėl atsakovė nėra praleidusi termino įvykdyti piniginę prievolę. Atsakovės nuomone, teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

15. Su apeliaciniu skundu ieškovės pateikė elektroninio susirašinėjimo medžiagą (2 t., e. b. l. 141–142). Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovių pateikta susirašinėjimo medžiaga yra ankstesnio laikotarpio, nei buvo priimtas teismo sprendimas, t. y. šią medžiagą bylos nagrinėjimo metu ieškovės turėjo. Ieškovės nepateikė duomenų ar argumentų, kodėl ši medžiaga nebuvo teismui pateikta anksčiau, bylą dar nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat motyvų, kodėl būtinybė juos pateikti iškilo vėliau. Dėl nurodytų aplinkybių šiuos įrodymus priimti ir vertinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra pagrindo.

Dėl ieškinio reikalavimų

16. Į bylą pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai (1 t., e. b. l. 4–6) patvirtina, kad ieškovės ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ieškinyje nurodytas dalis gyvenamojo namo, garažo ir kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. sav. Ginčas byloje kilo dėl nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo.

17. Vadovaujantis CK 4.80 straipsniu, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalinti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kai nesutariama dėl atidalijimo būdo, pagal bendraturčio ieškinį turtas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad turtu faktiškai naudojasi atsakovė, kuriai priklauso didžiausia dalis turto, jog atsakovei nuosavybės teisėmis priklauso žemės sklypas, ant kurio pastatyti bendrosios nuosavybės teise valdomi statiniai (2 t., e. b. l. 100–102). Be to, atsakovė iš esmės neprieštaravo ieškovių prašymui turtą atidalinti nuosavybės teises į jį priskiriant atsakovei, o ieškovėms iš atsakovės priteisiant piniginę kompensaciją už atsakovei tenkančią jų turto dalį. Nurodytas aplinkybes teismas įvertino kaip pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimą dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovių nurodytu būdu. Ši sprendimo dalis apeliaciniu skundu neskundžiama (CPK 320 straipsnis).

18. Iki ginčo teisme iniciavimo, taip pat iškėlus civilinę bylą tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl turto vertės, pagal kurią šalys skaičiavo kompensacijos sumą. Ieškovės teikė duomenis, kad joms priklausančių turto dalių bendra vertė yra 7 900 Eur (1 t., e. b. l. 9–19), atsakovė įrodinėjo, jog šios turto dalies vertė yra mažesnė ir sudaro po 2 322,77 Eur kiekvienai ieškovei (1 t., e. b. l. 46–50). Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi (2 t., e. b. l. 12–15) paskyrus byloje ekspertizę turto vertei nustatyti, ekspertizės aktu (2 t., e. b. l. 31–73) buvo nustatyta ieškovėms priklausančios turto dalies vertė – 4 808 Eur. Kaip minėta nutarties 3 punkte, eksperto išvados pagrindu ieškovės patikslino ieškinio reikalavimą (2 t., e. b. l. 77–78), reikalavimo dalies, kurios ieškovės atsisakė, nagrinėjimas buvo nutrauktas (2 t., e. b. l. 85–86). Tenkindamas ieškovių reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo pirmosios instancijos teismas kompensaciją nustatė atsižvelgdamas į ekspertizės išvadą, taip pat aplinkybę, kad panašią kompensacijos sumą, kaip pagrįstą, atsiliepime į ieškinį bei teikdama duomenis apie turto vertę (1 t., e. b. l. 46–50) buvo nurodžiusi ir atsakovė. Ši sprendimo dalis apeliaciniu skundu irgi neskundžiama (CPK 320 straipsnis).

19. Ieškiniu ieškovės taip pat prašė priteisti joms 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą kompensacijos sumą. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė nurodydamas, kad šalių niekada nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, atsakovė nėra praleidusi termino įvykdyti piniginę prievolę ieškovėms, o kompensacija iki bylos išnagrinėjimo nebuvo priteista. Sutikdama su tokia pozicija teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovių santykiai su atsakove yra reglamentuojami daiktinės teisės normų. Turto valdymo bendrosios dalinės nuosavybės teise pabaiga, o kartu ir atsakovės pareigos mokėti kompensaciją atsiradimas yra siejamas su teismo sprendimo byloje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės įsiteisėjimu. Iki tol ieškovės išlaiko bendraturčių statusą, teisę naudotis turtu, o atsakovė negali būti pripažįstama turinčia pradelstą piniginę prievolę ieškovėms. Tokia išvada atitinka ir teismų tokio pobūdžio bylose formuojamą praktiką (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-562-560/2013, 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1122-661/2018). Nurodytos aplinkybes pripažįstamos pagrindu apeliacinio skundo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis apie atsakovės pajamas, turtą, šeiminę padėtį ir sveikatos būklę (1 t., e. b. l. 51–52, 191–197; 2 t., e. b. l. 98–106) sprendė, kad yra pagrindas išdėstyti ieškovėms iš atsakovės priteistų sumų mokėjimą. Apeliaciniu skundu ši sprendimo dalis neskundžiama (CPK 320 straipsnis).

Dėl priešieškinio reikalavimų

21. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovei iš ieškovių išlaidų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto išlaikymu, atlyginimą. Nesutikdamos su tokia teismo išvada, ieškovės nurodo, kad atsakovė neįrodė dalies išlaidų realumo, be to, atsakovės nurodomos išlaidos gyvenamojo namo šildymui, atliekų tvarkymui ir turto remontui yra asmeninio pobūdžio, atliktos be ieškovių sutikimo, todėl ieškovės neprivalo jų atlyginti.

22. Vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad bendraturčio pareiga apmokėti jo daliai nuosavybės teisėje proporcingas išlaidas kyla iš įstatymo tik tuo atveju, kai išlaidos yra privalomos (būtinos turtui išlaikyti ir išsaugoti). Priešingu atveju išlaidų atlyginimo galima reikalauti tik esant bendraturčio sutikimui dėl tokių išlaidų arba teisės aktuose nustatyta tvarka priimtam bendraturčių sprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, 2018 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2018).

23. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės sutikimo atsakovės nurodomoms išlaidoms nebuvo davę, todėl atsakovei teko pareiga įrodyti tokių išlaidų privalomumą (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė nurodo tokias išlaidas, kurių dalį reikalauja kompensuoti: 258,14 Eur už šiukšlių išvežimą; 5 023,36 Eur už namo šildymą; 13,21 Eur už turto priežiūrą (9,58 Eur namo sienos remontui ir 3,63 Eur tvoros dažymui).

24. Įvertinusi į bylą surinktą medžiagą, susijusią su atsakovės išlaidomis gyvenamojo namo sienos tvarkymui (9,58 Eur), teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 12.2 punktu, vienu iš pagrindinių statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros ir teisingo naudojimo uždavinių yra pripažįstamas atsiradusių statybinių konstrukcijų defektų savalaikis pastebėjimas, teisingas įvertinimas ir likvidavimas. Reglamento 13.1 punkte nurodyta, kad mažinant ardančiuosius klimato (vėjo, lietaus, drėgmės, temperatūrinių pokyčių, saulės radiacijos) poveikius, būtina prižiūrėti, jog būtų tvarkingi išorės atitvarų (sienų, stogų, cokolių ir kita), pamatų ir kitų konstrukcijų drėgmę izoliuojantys įrenginiai (izoliacija, drenažiniai sluoksniai ir kita).

25. Į bylą pateiktoje eksperto išvadoje (2 t., e. b. l. 43) nurodyta, kad gyvenamojo namo vidinio kiemo balkonas praleidžia vandenį, gadina pastato sieną po juo. Šios aplinkybės yra užfiksuotos ir į bylą pateiktose nuotraukose (1 t., e. b. l. 134–140). Vadovaujantis nutarties 22, 24 punktuose aptartu teisiniu reglamentavimu, statinio apsauga nuo išorinių konstrukcijų irimo yra jo savininkų pareiga, todėl su statinio apsauga susijusioms išlaidoms ieškovių sutikimas atsakovei nebuvo būtinas. Nuotraukose užfiksuota, kad atsakovė, siekdama sumažinti neigiamą vandens poveikį trupančiai sienai po vandenį praleidžiančiu balkonu, ėmėsi laikinų priemonių – balkoną išklojo plėvele, taip pat trupančią sieną sutvirtino tinku. Būtent šioms priemonėms įsigyti atsakovė turėjo 9,58 Eur išlaidų (1 t., e. b. l. 144–145). Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad atsakovė įrodė tiek išlaidų faktą, tiek ir jų būtinumą, kas sąlygoja ieškovių pareigą dalį išlaidų atlyginti.

26. Kitaip teisėjų kolegija vertina atsakovės išlaidas tvoros dažymui (3,63 Eur). Skirtingai nei nurodoma ginčijamame sprendime, ne ieškovėms teko pareiga nuginčyti šių išlaidų realumą ir būtinumą. Vadovaujantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarka, pareiga įrodyti sąlygų priešieškinio reikalavimams tenkinti egzistavimą teko atsakovei (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2018). Įrodinėdama aplinkybę, susijusią su tvoros dažymu, atsakovė pateikė vienintelį įrodymą – kasos kvitą (1 t., e. b. l. 146), kuriame užfiksuotas emalės ir teptuko įsigijimo faktas. Kaip teisingai nurodė ieškovės apeliaciniame skunde, šis dokumentas neleidžia spręsti, kokiu tikslu įsigytos priemonės buvo naudojamos. Be to, atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad nurodytos priemonės buvo panaudotos dažant šalims bendrosios nuosavybės teise priklausiusią tvorą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad tvoros dažymas buvo būtinas, siekiant bendrą turtą išsaugoti (nėra pateikta duomenų apie tvoros būklę iki dažymo, taip pat įrodymų, kad tvora yra perdažyta, išvadų dėl to, kas būtų atsitikę, jei dažymo darbai nebūtų atlikti). Šiuo aspektu reikšminga pripažįstama aplinkybė, kad kasos kvitas yra išduotas 2017 m. liepos 8 d., t. y. bylą jau nagrinėjant teisme, todėl atsakovė negalėjo nesuprasti, jog, esant konfliktiniams tarpusavio santykiams, jai būtina arba gauti ieškovių sutikimą su turto priežiūra susijusioms išlaidoms, arba surinkti įrodymus, kurie patvirtintų išlaidų būtinumą (CK 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.83 straipsnio 4 dalis). Tokių įrodymų nesurinkusi atsakovė negali pretenduoti į dalies turėtų išlaidų atlyginimą. Nurodyta išvada pripažįstama pagrindu ginčijamam sprendimui pakeisti, atsakovei iš ieškovių priteistą išlaidų atlyginimo sumą sumažinant atsakovės nurodoma ieškovėms priskirta išlaidų tvoros dažymui dalimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

27. Atsakovė taip pat pateikė duomenis apie 258,14 Eur išlaidas šiukšlių išvežimui. Įvertinusi atsakovės 2017 m. sausio 9 d. rašte pateiktą skolos apskaičiavimą (1 t., e. b. l. 141–143), taip pat duomenis apie atsakovės turėtas išlaidas (1 t., e. b. l. 114–119), teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės apskaičiuota išlaidų suma (258,14 Eur) susidarė už 2009–2016 metus (283,02 Eur išlaidų suma – 24,88 Eur išlaidos už 2008 m. = 258,14 Eur). Sutikdamas su atsakovės pozicija, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad šios išlaidos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 39 punktu, 30¹ straipsniu, buvo būtinos, kaip savivaldybės nustatyta vietinė rinkliava. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.

28. Kompetencija nustatyti mokesčio už atliekų išvežimą ir tvarkymą apskaičiavimo tvarką yra suteikta savivaldybių taryboms (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnis). Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas yra Kauno rajone, todėl nagrinėjamai bylai reikšmingas ne Kauno miesto savivaldybės tarybos, kaip nurodė šalys, bet būtent Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimais kurtas su mokesčiu už atliekų tvarkymą susijęs teisinis reglamentavimas. Vadovaujantis Kauno rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. TS-65 patvirtintų Kauno rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 1 priedo Komunalinių (buitinių ir joms prilygintų) atliekų tvarkymo įkainiai (tarifai) ir metinės susikaupimo normos 1.2, 2.2, 3.2 ir 5 punktais, Kauno rajone mokestis už atliekų tvarkymą individualių namų savininkams, naudojantiems individualų konteinerį, buvo nustatytas pagal atliekų kiekį, apskaičiuojamą atsižvelgiant į žmonių skaičių būste, naudojamo individualaus konteinerio talpą bei ištuštinimo dažnumą. Vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą nebuvo nustatyta.

29. Kauno rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 311 buvo nuspręsta Kauno rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. TS-65 patvirtintas Kauno rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisykles pripažinti negaliojančiomis nuo 2014 m. sausio 1 d. Kartu Kauno rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. TS-310 patvirtintomis Kauno rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis ir Kauno rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. TS-309 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais buvo nuspręsta nuo 2014 m. sausio 1 d. reformuoti mokesčio už atliekų tvarkymą pobūdį, šį mokestį iš tarifinio, siejamo su teikiamomis paslaugomis, pakeičiant į vietinę rinkliavą. Tačiau šių teisinio reglamentavimo pakeitimų (vieno teisės akto pripažinimo negaliojančiu ir kitų dviejų teisės aktų patvirtinimo) įsigaliojimas buvo kelis kartus atidėtas: Kauno rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimais Nr. TS-504, Nr. TS-505 ir Nr. TS-506 – iki 2014 m. balandžio 1 d.; Kauno rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimais Nr. TS-127, Nr. TS-129 ir Nr. TS-131 – iki sutarties pasirašymo su atliekų tvarkytoju (tvarkytojais). Taisyklių 1 priedas, kuriuo nustatyta atsiskaitymo už atliekų tvarkymą tvarka aptarta nutarties 28 punkte, neteko galios nuo 2017 m. vasario 3 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. TS-50 pagrindu. Naujos redakcijos Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai buvo patvirtinti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. TS-434. Šio sprendimo aiškinamajame rašte nurodoma, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. TS-309 patvirtinti nuostatai dėl užsitęsusių teisminių procesų vykdant viešąjį pirkimą parinkti Kauno rajono komunalinių atliekų tvarkytoją nebuvo įsigalioję, t. y. iki 2017 m. pradžios galiojo nutarties 28 punkte aptartas teisinis reglamentavimas.

30. Apibendrindama nutarties 28–29 punktuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad visą laikotarpį, kurio metu susidarė atsakovės nurodomos išlaidos (2009–2016 metais), vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą Kauno rajone nebuvo nustatyta, todėl tiek atsakovės, tiek ir pirmosios instancijos teismo argumentai dėl vietinės rinkliavos mokėjimo privalomumo pripažįstami nepagrįstais. Už atliekų išvežimo ir tvarkymo paslaugą atliekų turėtojai privalėjo mokėti pagal nustatytus tarifus, nustatytus atliekų kiekiui, apskaičiuotam pagal gyventojų skaičių, konteinerio dydį ir atliekų išvežimo periodiškumą, todėl pagrįstu pripažįstamas apeliacinio skundo argumentas, kad aptariamos išlaidos buvo sąlygotos faktinio naudojimosi patalpomis ir su tuo susijusiu atliekų turėjimu. Kadangi tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovės patalpomis nesinaudojo, spręsti, jog atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovių dalies išlaidų už atliekų tvarkymą atlyginimo, nėra pagrindo.

31. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovės cituota teismų praktika, pagal kurią patalpų savininkui tenka pareiga atlyginti su patalpų ar joms priskirtų bendrojo naudojimo objektų išlaikymu susijusias išlaidas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2012), yra susijusi su situacija, kai asmuo naudojasi jam priklausančiu turtu, bet įrodinėja, jog jam nereikalingos tam tikros su turtu susijusios paslaugos (su turto išlaikymu susijusios išlaidos). Nagrinėjamu atveju situacija yra kitokia – ieškovės ginčo turtu nesinaudoja, juo naudojasi atsakovė. Šią aplinkybę atsakovė aiškiai patvirtino teikdama teismui atsiliepimą į ieškinį (1 t., e. b. l. 60–63), kurio 5 punkte nurodė, kad visu turtu (įskaitant ieškovių dalį) naudojasi ir jį faktiškai valdo atsakovė, kuri ten ir gyvena, turtą išlaiko, o ieškovės joms tenkančia dalimi niekada nesinaudojo. Šiuo aspektu tarp šalių susiklostę santykiai yra panašūs į ieškovių cituotoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-864/2013 aptartą situaciją. Šioje byloje buvo konstatuota, kad visą laiką nuo ginčo buto pastatymo ieškovas butu nesinaudojo, jame negyveno, bute gyveno tik atsakovė, už naudojimąsi ieškovui priklausančia dalimi ieškovui nemokėjo, atsakovė viena išlaikė butą, iki bylos iškėlimo nereikalavo iš ieškovo išlaidų kompensavimo. Teismas sprendė, kad atsakovė, viena gyvendama ginčo bute ir neatlygintinai naudodamasi kitam bendraturčiui (ieškovui) priklausančia buto dalimi, nereikalaudama iš ieškovo prisidėti prie buto išlaikymo, faktiškai prisiėmė prievolę išlaikyti visą butą, todėl priteisti iš ieškovo už jam priklausančios, tačiau atsakovės neatlygintinai naudojamos, buto dalies išlaikymą atsakovės turėtas išlaidas būtų neteisinga (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis).

32. Sutikdama su tokia išvada teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nei išlaidų būtiniems turto pagerinimams (jo privalomajam remontui) atveju, komunalinės paslaugos yra sietinos su nauda turtu besinaudojančiam asmeniui. Turto savininkas privalėtų tokias išlaidas atlyginti tuo atveju, jeigu jis naudotųsi turtu arba turtu nesinaudotų niekas. Tuo atveju, jeigu turtu naudojasi vienas bendraturtis, jis prisiima ir su naudojimusi turtu susijusias išlaidas.

33. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu reikalavimą dėl dalies atsakovės išlaidų, susijusių su atliekų tvarkymu, atlyginimo patenkino nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo, todėl sprendimas keičiamas, atsakovei iš ieškovių priteistą išlaidų atlyginimo sumą sumažinant atsakovės nurodoma ieškovėms priskirta išlaidų atliekų tvarkymui dalimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

34. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nutarties 31–32 punktuose nurodyti motyvai paneigia ir ginčijamo sprendimo dalies dėl išlaidų patalpų šildymui (5 023,36 Eur; 1 t., e. b. l. 122–131) atlyginimo priteisimo pagrįstumą.

35. Atsakovė, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, akcentavo, jog 1983 m. rugpjūčio 31 d. teismo sprendimu (1 t., e. b. l. 132–133) buvo patvirtinta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Atsakovės tvirtinimu, ši aplinkybė leidžia spręsti, kad ieškovės turėjo galimybę naudotis konkrečia namo dalimi, todėl privalo atlyginti atsakovei su šios namo dalies šildymu susijusias išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš nurodyto teismo sprendimo, dalinant turtą A. A. atiteko 66/100 dalys namo, V. P. A. – 34/100 dalys, A. A. priskirtos naudotis namo pirmajame aukšte esančios patalpos, pažymėtos kodais nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), V. P. A. priskirtos namo mansardoje esančios patalpos, pažymėtos kodais nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo (1 t., e. b. l. 4–6) matyti, kad po A. A. mirties jai priklausiusią turto dalį paveldėjo atsakovė, o po V. P. A. mirties jam priklausiusią turto dalį lygiomis dalimis paveldėjo atsakovė ir ieškovės. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad pagal nustatytą naudojimosi turtu tvarką atsakovė įgijo teisę naudotis pirmuoju namo aukštu, o naudojimosi mansarda, kuri lygiomis dalimis priklauso ieškovėms ir atsakovei, tvarka nebuvo nustatyta. Atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, kad egzistavo reali galimybė ieškovėms naudotis konkrečiomis mansardoje esančiomis patalpomis, kuria ieškovės nepasinaudojo.

36. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė (2018 m. birželio 4 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 12 min. 30 sek. iki 13 min. 30 sek.), jog egzistavo du gyvenamosios patalpos šildymo būdai – dujomis ir kietu kuru, tačiau atsakovė neišsaugojo išlaidas kietajam kurui patvirtinančių įrodymų. Atstovas nurodė, kad kietu kuru buvo šildomos bendrojo naudojimo ir palėpės patalpos. Šios atsakovės atstovo patvirtintos aplinkybės patvirtina apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė neįrodė, jog atsakovės išlaidos dujoms yra susijusios su ieškovėms priklausančios namo dalies šildymu.

37. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas taip pat pripažino neginčijantis aplinkybės, kad atsakovė turėjo galimybę reguliuoti išlaidų šildymui dydį (2018 m. birželio 4 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 17 min. 00 sek. iki 17 min. 15 sek.). Skirtingai nei senos statybos daugiabučiuose namuose, kuriuose yra įrengtas centrinis šildymas ir patalpų savininkai ar naudotojai neturi galimybės reguliuoti temperatūros, o kartu ir išlaidų šilumos energijai dydžio, gyvendama individualiame name, kuris šildomas dujomis, atsakovė turėjo galimybę patalpas šildyti taip, kad būtų ne tik užtikrinama minimali temperatūra, būtina tam, jog nebūtų pakenkta patalpoms, bet ir šildyti patalpas pagal savo poreikius. Ši aplinkybė parodo, kad atsakovės išlaidos negali būti vertinamos kaip būtinojo pobūdžio, jos buvo susijusios su asmeniniais atsakovės poreikiais.

38. Apibendrindama nutarties 34–37 punktuose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu reikalavimą dėl dalies atsakovės išlaidų, susijusių su gyvenamojo namo šildymu, atlyginimo patenkino nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo, todėl sprendimas keičiamas, atsakovei iš ieškovių priteistą išlaidų atlyginimo sumą sumažinant atsakovės nurodoma ieškovėms priskirta išlaidų šildymui dalimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

39. Įvertinusi nutarties 25, 26, 33 ir 38 punktuose pateiktas išvadas teisėjų kolegija sprendžia, kad, tenkinant priešieškinio reikalavimą iš dalies, atsakovei iš ieškovių priteistina išlaidų atlyginimo suma apskaičiuojama taip: 9,58 Eur / 150 * 34 = 2,17 Eur arba po 1,08 Eur iš kiekvienos ieškovės. Kita reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Nors ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinys tenkinamas, kaip matyti iš sprendimo turinio, buvo atmestas reikalavimas priteisti procesines palūkanas, t. y. ieškinio reikalavimai buvo patenkinti iš dalies. Be to, pakeitus sprendimo dalį dėl išlaidų turtui išlaikyti atsakovei priteisimo, ir priešieškinio reikalavimai tenkinami iš dalies.

41. Ginčijamą sprendimą pakeitus, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Teisėjų kolegija sutinka su ginčijamo sprendimo motyvais, kad ieškovių išlaidos turto vertinimui (150 Eur; 1 t., b. l. 21–25) negali būti priteisiamos, kadangi vertinimo išvada (1 t., e. b. l. 9–19) priimant sprendimą nebuvo vadovaujamasi (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Kitos ieškovių išlaidos buvo susijusios su ieškiniu: 178 Eur žyminis mokestis (1 t., e. b. l. 20) sumokėtas už ieškinį; 1 125 Eur (1 t., b. l. 26–27, 109) sumokėta už teisinę pagalbą, teiktą iki priešieškinio byloje pareiškimo; 500 Eur užstatas už ekspertizę (2 t., e. b. l. 18, 91) sumokėtas įrodinėjant ieškinio pagrįstumą. Šalys neginčija aplinkybės, kad buvo patenkinta 60,86 proc. (4 808 Eur / 7 900 Eur * 100) ieškinio reikalavimų. Nurodyta aplinkybė pripažįstama pagrindu priteisti ieškovėms iš atsakovės 108 Eur (4 808 Eur * 3 proc. * 75 proc.) žyminio mokesčio, 684,68 Eur (1 125 Eur * 60,86 proc.) atstovavimo išlaidų atlyginimo ir 304,30 Eur (500 Eur * 60,86 proc.) ekspertizės išlaidų atlyginimo, iš viso 1 096,98 Eur (108 Eur + 684,68 Eur + 304,30 Eur) arba po 548,49 Eur kiekvienai ieškovei.

42. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, atsakovės atstovavimo išlaidos (1 452 Eur; 2 t., e. b. l. 92–95) buvo susijusios su atsiliepimo į ieškinį parengimu ir gynyba nuo ieškinio reikalavimų. Todėl atsakovei iš ieškovių priteisiama išlaidų suma, proporcinga ieškinio reikalavimams, kurių nagrinėjimas buvo nutrauktas: 100 proc. – 60,86 proc. = 39,14 proc. * 1 452 Eur = 568,31 Eur (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Papildomai priteisiami 0,05 Eur žyminio mokesčio už patenkintą priešieškinio dalį (2,17 Eur * 3 proc. * 75 proc. = 0,05 Eur; 1 t., e. b. l. 121)). Iš viso priteisiama suma sudaro 568,36 Eur (568,31 Eur + 0,05 Eur) arba po 284,18 Eur (568,36 Eur / 2) iš kiekvienos ieškovės. Vadovaujantis ekonomiškumo principu priešpriešines bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumas įskaičius tarpusavyje, ieškovėms iš atsakovės priteisiama po 264,31 Eur (548,49 Eur – 284,18 Eur).

43. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliaciniame procese klausimas. Apeliaciniu skundu iš esmės buvo ginčijamas turtinis reikalavimas dėl 1 207 Eur kompensacijos priteisimo (603,50 Eur * 2). Bendra kompensacijos suma buvo sumažinta iki 2,17 Eur, todėl už patenkintą apeliacinio skundo reikalavimą mokėtinas 27 Eur žyminis mokestis ((1 207 Eur – 2,17 Eur) * 3 proc. * 75 proc. = 27 Eur) priteisiamas ieškovėms iš atsakovės (po 13,50 Eur (27 Eur / 2)). Didžiąja dalimi patenkinus skundo reikalavimą dėl ieškinio reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo atmetimo, kartu buvo atmestas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, kuris vertinamas kaip šalutinis. Nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą apeliaciniame procese atsakovės turėtas atstovavimo išlaidas paskirstyti santykiu 80/20 ieškovių naudai, todėl atsakovei iš ieškovių priteisiama suma apskaičiuojama taip: 726 Eur (2 t., e. b. l. 156–157) * 20 proc. = 145,20 Eur arba po 72,60 Eur iš kiekvienos ieškovės. Vadovaujantis ekonomiškumo principu priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, bendra atsakovei iš kiekvienos ieškovės priteisiama bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese suma apskaičiuojama taip: 72,60 Eur – 13,50 Eur = 59,10 Eur.

44. Kadangi apeliacinio skundo suma buvo 1 207 Eur, už skundą turėjo būti sumokėtas 27 Eur (1 207 Eur * 3 proc. * 75 proc.) žyminis mokestis. Ieškovė A. Š. paduodama skundą sumokėjo 125,50 Eur žyminį mokestį (2 t., e. b. l. 143), todėl permokėta mokesčio dalis (125,50 Eur – 27 Eur = 98,50 Eur) ieškovei grąžinama (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Kadangi teismų išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, jas paskirsčius šalims, neviršija įstatyme nustatytos minimalios ribos, šios išlaidos neskirstomos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 25 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovėms priklausantį nekilnojamąjį turtą, atsakovei J. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) natūra priteisiant visą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. sav.: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovėms A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti po 2 404 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų keturių eurų) piniginę kompensaciją už kiekvienos iš jų 17/150 dalių pastato – gyvenamojo namo, 1/3 dalį pastato – garažo ir 17/150 dalių kitų statinių – kiemo statinių.

Priteisti atsakovei J. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1,08 Eur (vieną eurą 8 ct) išlaidų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto išlaikymu, atlyginimo.

Išdėstyti atsakovei J. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistos 4 808 Eur (keturių tūkstančių aštuonių šimtų aštuonių eurų) piniginės kompensacijos mokėjimą 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, pirmus 5 (penkis) mėnesius sumokant po 801 Eur (aštuonis šimtus vieną eurą), o paskutinį mėnesį sumokant 803 Eur (aštuonis šimtus tris eurus).

Priteisti ieškovėms A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 264,31 Eur (du šimtus šešiasdešimt keturis eurus 31 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.“

Grąžinti ieškovei A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 25 d. mokėjimo nurodymu Nr. 783 sumokėto žyminio mokesčio dalį – 98,50 Eur (devyniasdešimt aštuonis eurus 50 ct).

Priteisti atsakovei J. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 59,10 Eur (penkiasdešimt devynis eurus 10 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

TeisėjaiMarius BartninkasDalė BurdulienėMindaugas Šimonis