Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-143-671-14

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-13
Bylos Nr.: A-143-671-14
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00611-2011-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Detalita“
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: BUAB „ARDS“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
13.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A143-671/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00611-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 13.4; 58 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Detalita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Detalita“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims BUAB „ARDS“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Detalita“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Detalita“, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–8) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija), jo naudai 286 784,11 Lt dydžio nuostolius žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo jo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad nuosavybės teise turi du pastatus, esančius (duomenys neskelbtini): pastatą-sandėlį ir administracinį-buitinį pastatą (toliau – ir Administracinis pastatas), į kuriuos įgijo teises 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartimi, sudaryta su UAB „ARDS“. Prieš perleidžiant paminėtus pastatus, UAB „ARDS“ atliko jų rekonstravimo darbus, o 2006 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) sudaryta komisija surašė šių pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktą Nr. (101)11.4-1619 (toliau – ir Aktas). Nors tuo pačiu Aktu pripažinti tinkamais naudoti ir pastatas-sandėlis, ir Administracinis pastatas, tačiau šiame skunde keliami reikalavimai yra siejami tik su Administracinio pastato pripažinimu tinkamu naudoti.

Pažymėjo, jog Administracinio pastato eksploatacijos metu sienose, laikui bėgant, atsirado įtrūkimai ir kiauriniai plyšiai, kurie nuolat didėjo, taip pat buvo pastebėta neįprastai stipri vibracija patalpų viduje. Siekiant išsiaiškinti galimas pastato sienų trūkinėjimo ir vibracijos priežastis, pareiškėjo užsakymu 2008 m. kovo 3–15 d. statybų ekspertas V. E. atliko šio statinio dalies techninę ekspertizę, kurios metu nustatė ir 2008 m. kovo 15 d. surašytame statinio dalies ekspertizės akte (toliau – ir Ekspertizės aktas) konstatavo, kad Administracinis pastatas turi defektus, dėl kurių viso statinio konstrukcija yra nestabili, nepatikima, todėl aptariamas statinys negali būti toliau naudojamas be sustiprinimo ar visiškos rekonstrukcijos. Tai, kad statinys neatitinka vieno iš šešių Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų esminių statinio reikalavimų – statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo, dėl to yra iškilusi šio statinio griūties grėsmė, patvirtino ne tik pareiškėjo pasitelktas nepriklausomas ekspertas, bet ir pakartotinai pastato būklę vėliau tyrusios komisijos bei specialistai. UAB „Detalita“, atsižvelgdama į paminėtas eksperto bei pastatą apžiūrėjusių komisijų rekomendacijas ir siekdama išvengti realaus žmonių gyvybei bei turtui gresiančio pavojaus, nedelsdama pradėjo laikino pastato sutvirtinimo darbus ir rekonstrukciją. Šiuo metu Administracinio pastato rekonstrukcijos darbai iš esmės yra baigti. Pareiškėjo bendrai patirtos išlaidos pastato sutvirtinimui bei rekonstrukcijos darbams atlikti (įskaitant išlaidas, susijusias su ekspertizės atlikimu) sudaro 286 784,11 Lt.

Pareiškėjas nurodė, jog nedelsdamas po pastato defektų konstatavimo 2008 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, atsakovais patraukdamas pastato pardavėją ir statytoją UAB „ARDS“ bei rangovą akcinę bendrovę „Montuotojas“ (toliau – ir AB „Montuotojas“). Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011 UAB „Detalita“ ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. pareiškėjo naudai iš UAB „ARDS“ priteistas 286 784,11 Lt dydžio nuostolių atlyginimas. Tačiau, nepaisant teismo iš statytojo pareiškėjo naudai priteistų nuostolių, šiuo metu jau yra aišku, kad UAB „ARDS“ jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto bei piniginių lėšų neturi, taigi faktiškai yra nemoki. Todėl tikėtina, kad formaliai iš UAB „ARDS“ pareiškėjo naudai priteisti nuostoliai realiai turtinių jo praradimų nekompensuos, dėl to yra priverstas naudoti kitą savo pažeistų teisių gynybos būdą – teikti skundą teismui dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (statybų valstybinę priežiūrą vykdančių subjektų) neteisėtų veiksmų bei neveikimo, vieno iš esminių statinio reikalavimų neatitinkantį pastatą pripažįstant tinkamu naudoti, atlyginimo.

Pareiškėjas teigė, jog teikia skundą, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Tikino, jog šiuo atveju turi būti taikoma viešoji civilinė atsakomybė, nes žalos atsiradimas grindžiamas valstybės valdžios institucijų, vykdančių statybų valstybinę priežiūrą, neteisėtais veiksmais (neveikimu). Pažymėjo, jog šiuo atveju konstatuotinos visos trys CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp atliktų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Inspekcijos neteisėti veiksmai pasireiškė tiek neteisėtu veikimu, tiek neveikimu. Neteisėtu veikimu laikytini Departamento (šio viešojo administravimo subjekto teisių perėmėjas – Inspekcija) atlikti veiksmai – 2006 m. rugpjūčio 2 d. pripažintas tinkamu naudoti Administracinis pastatas, neatitinkantis statinio pripažinimo tinkamu naudoti sąlygų visumos. Neteisėtu neveikimu, pareiškėjo manymu, pripažintini Inspekcijos veiksmai, nevertinant Administracinio pastato atskirų konstrukcijų ir rekonstrukcijos procese panaudotų statybinių medžiagų atitikties teisės aktuose įtvirtintiems imperatyviems reikalavimams, pripažįstant statinį tinkamu naudoti. Pareiškėjas, įvertinęs statybų eksperto parengtame Ekspertizės akte konstatuotų Administracinio pastato defektų, galinčių sukelti statinio griūtį, pobūdį, teigė, jog kvalifikuoti ir profesionalūs Departamento sudarytos komisijos nariai, vertinę statinio tinkamumą naudoti, privalėjo pastebėti esminius pastato statybos defektus ir kritinę pastato būklę. Atsižvelgęs į tai, kad Administracinis pastatas neatitiko reikalavimų, privalomų valstybės įgaliotai institucijai pripažįstant jį tinkamu naudoti, pareiškėjas padarė išvadą, kad Aktas išduotas neteisėtai (atsakovo neteisėtas veikimas), atsakovo darbuotojams nesiimant visų įmanomų ir elementarių priemonių, siekiant įvertinti Administracinio pastato atitiktį teisės aktuose nustatytiems reikalavimams (atsakovo neteisėtas neveikimas), taigi pirmoji civilinės atsakomybės sąlyga laikytina nustatyta ir pagrįsta. Dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės būtinos sąlygos, aiškino, jog, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala, be kita ko, yra ir asmens turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Teigė, jog šiuo atveju jam privalo būti atlyginta turtinė žala, t. y. turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos, atliekant Administracinio pastato rekonstrukcijos darbus, bei išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, iš viso – 286 784,11 Lt. Pažymėjo ir tai, kad UAB „Detalita“ patirtų nuostolių dydis yra pagrįstas bei įrodytas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011, kurio sprendimas šiuo metu yra įsiteisėjęs.

Dėl priežastinio ryšio, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju tarp valstybės institucijos tarnautojų veiksmų (neveikimo) ir jo patirtos žalos konstatuotinas tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Faktinis priežastinis ryšys konstatuotinas dėl to, kad Inspekcijos atstovai atliko neteisėtus veiksmus, t. y. Administracinį pastatą pripažino tinkamu naudoti, neatsižvelgiant ar nevertinant to, kad pastatas neatitinka esminių, įstatymo jam keliamų reikalavimų, ir leido statytojui UAB „ARDS“ šį pastatą eksploatuoti bei juo disponuoti, perleidžiant nuosavybės teise pareiškėjui, o paaiškėjus, kad statiniui yra iškilusi reali griūties grėsmė, pareiškėjas buvo priverstas nedelsiant pradėti statinio rekonstrukciją, dėl to patyrė 286 784,11 Lt dydžio nuostolius. Jeigu Inspekcija savo pareigas būtų atlikusi tinkamai, Aktas UAB „ARDS“ nebūtų išduotas tol, kol pastaroji nepašalintų statybos metu padarytų statybos defektų ir trūkumų, dėl to pareiškėjas nebūtų įsigijęs esminių statinio reikalavimų neatitinkančio Administracinio pastato savo nuosavybėn, taigi ir nebūtų patyręs nuostolių jo privalomai rekonstrukcijai. Teisinis priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad už statybų valstybinę priežiūrą atsakingų valstybės tarnautojų, esančių savo administruojamos srities profesionalais, neteisėti veiksmai ir neveikimas nulėmė tolimesnį nekokybiško ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančio pastato eksploatavimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad savo patirtą žalą yra įrodęs, jo naudai ši žala yra priteista iš UAB „ARDS“. Tačiau šiuo atveju jo teisės vien tik paminėto Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo pagrindu negali būti apgintos, kadangi formalus ieškinio reikalavimo patenkinimas nesuteikia piniginės satisfakcijos pareiškėjui tuo atveju, jeigu priteistos sumos nėra galimybių išieškoti. Teikdamas šį skundą, pareiškėjas taip pat pabrėžė solidarią Inspekcijos ir UAB „ARDS“ atsakomybę, kadangi šiuo atveju žala kilo dėl abiejų, t. y. tiek Inspekcijos, tiek UAB „ARDS“ atliktų neteisėtų veiksmų.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 164–167; 3 t., b. l. 5–10) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad kilusio ginčo atveju svarbu nustatyti, ar statybų valstybinę priežiūrą vykdančio subjekto Aktas buvo teisėtas. Atsakovo nuomone, Aktas buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas neįrodė priešingai. Nagrinėjant Akto teisėtumo klausimą, reikia spręsti ir dėl tinkamų atsakovų byloje. Aktas – tai skirtingų institucijų bendrai priimamas aktas. Kiekvienas komisijos narys turėtų prisiimti atsakomybę ir nurodyti, kokius veiksmus atliko, ar Akto priėmimo metu nebuvo pažeidimų, susijusių su jų kompetencija. Nėra pagrindo sutikti, kad tik atsakovas yra atsakingas už defektinius trūkumus. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokie privalomi veiksmai, kuriuos turėjo atlikti komisija ar kuris nors jos narys pagal kompetenciją, nėra atlikti. Paslėptų defektų vizualiai nepastebėjusi komisija neprivalėjo tikrinti atskirų statinio dalių, kaip tai buvo atliekama ekspertizės metu, jau esant akivaizdiems, vizualiai matomiems įtrūkimams. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad komisijos darbo metu buvo kokie nors akivaizdūs pažeidimai ir jie nebuvo tinkamai užfiksuoti. Juo labiau kad pats pareiškėjas teigė, jog apie tam tikrus pastato trūkumus sužinojo tik atlikęs Administracinio pastato techninę ekspertizę, kuomet eksploatacijos metu jie išryškėjo. Ekspertizė pateikė tik statinio dalies išorės sienų ir pertvarų pleišėjimo ir vibracijos priežastis. Taigi pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pripažįstant statinį tinkamu naudoti buvo neatlikti ar netinkamai atlikti veiksmai. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad pripažįstant statinį tinkamu naudoti komisija galėjo nustatyti kokius nors trūkumus ir jų nenustatė, netinkamai veikė, neatliko tinkamai pareigų. Atsakovo teigimu, nenustatyta pirmoji civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir pagrindžiant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad žalos dydis jau yra nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimu. Inspekcija nebuvo šalimi toje byloje, todėl šis sprendimas neturi esminės reikšmės žalos dydžio nustatymui nagrinėjamoje byloje. Juo labiau kad civilinėje byloje nuostolių dydžio atlyginimo klausimas buvo sprendžiamas atsižvelgiant į sutarčių teisės saugomo intereso pobūdį, o nagrinėjamoje administracinėje byloje žala tariamai kilo dėl administravimo subjekto netinkamo veikimo. Nesutiko ir su pareiškėjo teiginiu, kad ginčo atveju tarp valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos nėra faktinio priežastinio ryšio, t. y. nėra pakankamo pagrindo teigti, jog žalingi padariniai kilo būtent iš paminėtų viešojo administravimo subjekto priimtų aktų. Atsakovas pabrėžė, kad veikė pagal kompetenciją. Akto įforminimo metu įvertino statinio būklę tiek, kiek numato teisės aktai, o vėliau, paaiškėjus, kad yra pastato paslėpti trūkumai, veikė rūpestingai ir atsakingai. Atsakovo veiksmai, vykdant procedūras, yra pernelyg nutolę nuo kilusios žalos. Nenustačius faktinio priežastinio ryšio, nėra nustatytas ir teisinis priežastinis ryšys. Nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę. Statytojo UAB ,,ARDS“ nesąžiningumas ir netinkamai vykdyti statybos darbai lėmė tai, kad kilo žala, pasireiškusi papildomais statybos darbais, jog pastatas būtų saugus ir tinkamas eksploatuoti. Žalos faktas kildinamas iš netinkamų statybos darbų atlikimo. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir tai, kad reikalaujama priteisti žala yra kildinama iš veiksmų, kuriais įgyvendinama valstybės institucijos kompetencija, prašė taikyti ne solidarią atsakomybę, bet dalinę. Atsakomybė yra kildinama iš dviejų labai skirtingų pagrindų: sutarties nevykdymo ir valstybės institucijų veiklos. Taikydamas dalinę atsakomybę, teismas turėtų atsižvelgti, kad šiuo atveju atsakovas veikė tinkamai ir jokios kaltės jo veiksmuose nėra. Esminiai statinio kokybės trūkumai paaiškėjo tik po statinio ekspertizės, kuri nurodė, kad jie nebuvo akivaizdūs, todėl vizualiai komisija negalėjo jų pastebėti. Statytojas UAB ,,ARDS“ nesąžininga ir neatsakinga veikla netinkamai vykdant statybos darbus sukėlė žalą, todėl laikytina, kad statytojas yra kaltas dėl kilusios žalos, dėl to pagrįstai turi atlyginti visą žalą, priteistą Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 177–179) prašė nagrinėti bylą teismo nuožiūra.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad civilinė atsakomybė dėl valdžios ar savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda tik esant šioms privalomoms trims civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp padarytų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Pažymėjo, jog skunde yra pareikšti reikalavimai Inspekcijai, todėl nepasisako dėl pareiškėjo pateiktų argumentų pagrįstumo, vertinant būtinų paminėtų sąlygų visumos egzistavimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 2 d. sprendimu (4 t., b. l. 29–41) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šiuo atveju pareiškėjas, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo išspręstas klausimas dėl žalos atlyginimo, vykdymo stadijoje kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti patirtą žalą iš kito subjekto, kuris nebuvo įtrauktas į procesą bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje turėjo nagrinėti, ar statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo priimtas vadovaujantis teisės aktų, galiojusių administracinio akto priėmimo metu ir reglamentavusių statybos užbaigimo procesą, reikalavimais, ar priimant šį aktą buvo tinkamai įvertintos įstatyme bei jo normas įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytos aplinkybės, ar buvo kitos šio administracinio akto teisėtumo sąlygos. Teismas vadovavosi Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi (akto redakcija, galiojusi 2006 m. sausio 4 d.–2006 m. spalio 31 d.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (toliau – ir STR 1.11.01:2002) (tuo metu galiojusio) 11, 15, 16, 17 punktais, 3 priedu. Nurodė, kad teismui yra pateiktas 2006 m. rugpjūčio 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)11.4-1619, kuriame paminėti statybos leidimas, projektas, tačiau šie dokumentai nenurodyti akto prieduose. Atsakovo atstovė posėdžio metu negalėjo paaiškinti, ar komisija turėjo kokius nors dokumentus; šie dokumentai nepateikti ir teismui. Be to, projekto teigė nematęs ir ekspertas V. B. E. (buvo pateikti tik kadastriniai matavimai). Teismas pabrėžė, kad STR 1.11.01:2002 nedviprasmiškai nustatė, kas turi būti pateikta komisijai ir ką komisija privalo vertinti, kokį aktą privalo surašyti ir kokios formos. Nurodytos aplinkybės teismui leido padaryti išvadą, kad komisijai nebuvo pateikti statybos techninė bei vykdymo dokumentacija ir kiti STR 1.11.01:2002 numatyti priedai. Teismas pažymėjo, jog STR 1.11.01:2002 nedviprasmiškai nustatė, kad į komisijos sudėtį privalėjo būti įtrauktas techninis prižiūrėtojas. Akte kaip techninis prižiūrėtojas nurodytas ir pasirašė J. Z. Teisminio nagrinėjimo metu pastarasis negalėjo paaiškinti, pagal kokį projektą vyko statybos remonto darbai, negalėjo pasakyti, ar vykdyti statybos darbai atitiko projektą, patvirtino pasirašęs Aktą, tačiau neigė vykdęs techninio prižiūrėtojo funkcijas; kodėl tuomet pasirašė kaip techninis prižiūrėtojas – paaiškinti negalėjo. Be to, statybos leidime ir Akte kaip projekto vykdymo priežiūros vadovas nurodytas R. G., tačiau teisminio nagrinėjimo metu pastarasis paaiškino nevykdęs šių funkcijų, nes su juo nebuvo pasirašyta sutartis dėl šių paslaugų teikimo. Nurodytos aplinkybės teismui neabejotinai leido padaryti išvadą, kad pripažinimo tinkamu naudoti procedūra vyko nesilaikant STR 1.11.01:2002 nustatytos tvarkos, neatitiko šio reglamento reikalavimų, dėl to nebuvo patikrinti ir nustatyti statybos, o gal ir projektavimo, darbų trūkumai, dėl kurių pareiškėjui vėliau buvo padaryta žala.

Teismas taip pat vadovavosi CK 3.333 straipsnio 1 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog pareiškėjas reiškė ieškinį UAB ,,ARDS“, o priimtas sprendimas jau įsiteisėjęs. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011 pasisakė, jog teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.1 punkte nurodytas atsakovo UAB ,,ARDS“ patvirtinimas, kad pastatai yra tinkami naudoti pagal paskirtį, normaliai susidėvėję. Statybų ekspertas V. E., atlikęs iš atsakovo UAB „ARDS“ įsigyto administracinio-buitinio pastato techninės būklės įvertinimą, nustatė šio statinio paslėptus trūkumus, lemiančius vieno iš šešių Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų esminių statinio reikalavimų – statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo – pažeidimą. Remiantis Statybos įstatymu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. D1-455 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 233 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“, surašytame Ekspertizės akte konstatuoti nurodyti defektai. CK 6.327 straipsnio 1 dalis nustato, kad parduodamo daikto kokybė ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje tokios nenurodytos – įprastus reikalavimus. Ieškovas, įsigydamas administracinį-buitinį pastatą, ketino jį naudoti pagal paskirtį savo ūkinei-komercinei veiklai vykdyti – prekiauti transporto priemonių atsarginėmis dalimis, pagalbiniais reikmenimis ir administracijos darbuotojams dirbti. Pagal anksčiau nurodytos teisės normos prasmę, įprasti reikalavimai, keliami ieškovo įsigytam nekilnojamajam daiktui – statiniui (administraciniam-buitiniam pastatui), yra suprantami kaip galimybė naudotis juo pagal tiesioginę jo paskirtį, šiuo konkrečiu atveju – vykdyti jame nurodytą ūkinę-komercinę veiklą. Statybų ekspertas V. E. Ekspertizės akte konstatavo, kad dėl nurodytų trūkumų yra statinio griūties grėsmė. Dėl statybų eksperto V. E. Ekspertizės akte nurodytų priežasčių tolesnis pastato naudojimas neįmanomas, o ieškovas yra priverstas nutraukti bet kokį paminėto pastato eksploatavimą ir savo veiklos jame vykdymą, t. y. nebegali naudoti įsigyto administracinio-buitinio pastato pagal jo tiesioginę funkcinę paskirtį, nes tai kelia realų pavojų pastate esančių žmonių gyvybei ir sveikatai. Atsakovo UAB „ARDS“ pagal teisių ir pareigų perleidimo sutartį perleistas ieškovui administracinis-buitinis pastatas iš esmės neatitinka jam keliamų bendrųjų kokybės reikalavimų. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad paminėtas statybų eksperto V. E. ekspertizės metu nustatytas pastato techninės būklės įvertinimas ir CK įtvirtinta pardavėjo pareiga pagal sutartį patvirtinti perleidžiamo daikto kokybę sudaro teisinį pagrindą pripažinti atsakovo UAB „ARDS“ neteisėtus veiksmus. Atsakovas UAB „ARDS“, būdamas pastato statybos-rekonstravimo darbų užsakovas, nevykdė (netinkamai vykdė) pareigą organizuoti statinio projekto vykdymo priežiūrą ir kitas Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje statytojui (užsakovui) nustatytas pareigas bei netinkamai įgyvendino (neįgyvendino) CK suteikiamas užsakovui teises kontroliuoti ir prižiūrėti atliekamų statybos darbų eigą ir kokybę, rangovo tiekiamų medžiagų kokybę ir pan. (CK 6.689 str.). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, įstatymu nustatytų pareigų nevykdymas ar veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, atlikimas, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo UAB „ARDS“ neteisėtų veiksmų buvimą ir laikyti, kad egzistuoja viena iš keturių privalomų civilinei atsakomybei kilti sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai. Prieš perleidžiant paminėtus pastatus, atsakovas UAB „ARDS“ atliko jų rekonstravimo darbus. 2006 m. rugpjūčio 2 d. buvo surašytas šių pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktas Nr. (101)11.4-1619. Akte rangovu nurodyta AB „Montuotojas“. Į bylą nepateikta įrodymų, kad UAB „ARDS“ kaip užsakovas būtų pareiškęs pretenzijas ar reikalavimus paminėtų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), statybos, rekonstrukcijos rangovams dėl atliktų darbų trūkumų. Taigi UAB „ARDS“ prisiėmė atsakomybę dėl parduodamų paminėtų pastatų kokybės. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009. Dėl nurodytų motyvų Lietuvos apeliacinio teismo sprendime konstatuota, kad už padarytą žalą atsako daikto pardavėjas, o pretenzijos dėl rangovo atsakomybės yra nepagrįstos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nuomone, nurodyti motyvai ir šioje byloje leidžia daryti išvadą, jog UAB ,,Detalita“ kaip pirkėjas gali reikšti pretenzijas pardavėjui; pastato pardavėjas (BUAB ,,ARDS“) galėjo reikšti pretenzijas atsakovui šioje byloje dėl netinkamų veiksmų pripažįstant statinį tinkamu naudoti, tačiau to nedarė. Pareiškėją su BUAB ,,ARDS“ sieja sutartiniai santykiai, kurių pagrindu buvo reiškiamos pretenzijos. Inspekciją šiuo atveju sieja teisiniai santykiai su užsakovu – statinio pardavėju, bet ne su pareiškėju – statinio pirkėju. Teismas padarė išvadą, jog civilinės atsakomybės taikymo požiūriu nėra teisinio priežastinio ryšio tarp pareiškėjo ir atsakovo, todėl pretenzijos dėl solidarinės atsakomybės netenkinamos, o skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (4 t., b. l. 46–52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Visos trys civilinės atsakomybės sąlygos laikytinos įrodytomis ir pagrįstomis. Teismas konstatavo, jog statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūra vyko nesilaikant statybos techninių reglamentų nustatytos tvarkos, neatitiko reglamentų reikalavimų, dėl to nebuvo patikrinti ir nustatyti statybos, o gal ir projektavimo, darbų trūkumai, dėl kurių pareiškėjui vėliau buvo padaryta žala. Nors teismas detaliai neanalizavo faktinio ir teisinio priežastinio ryšio kategorijų, tačiau iš esmės laikė, kad priežastinis ryšys yra pagrįstas ir įrodytas, bet dėl nesuprantamų priežasčių žalos atlyginimo nepriteisė. Jei neteisėtas Aktas nebūtų priimtas, pareiškėjas nebūtų patyręs jokių nuostolių. Atsakovo atstovų ir tik jų, t. y. už statybų valstybinę priežiūrą atsakingų valstybės tarnautojų, esančių savo srities profesionalais, neteisėti veiksmai nulėmė tolimesnę nekokybiško ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančio pastato buvimą civilinėje apyvartoje (netinkamo naudoti pastato įteisinimą, pardavimą bei eksploatavimą). Esant išduotam pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktui, kiekvienas pirkėjas būtų pastatą pirkęs, laikydamas, jog jis (pastatas) yra tinkamos kokybės. Patirti nuostoliai nėra pernelyg nutolę (priešingai – jie yra labai glaudžiai susiję) nuo atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo. Už patirtus neigiamus praradimus (nuostolius) atsakomybę privalo prisiimti atsakovas, kadangi atsakovo atlikti neteisėti veiksmai ir pareiškėjo patirta žala neabejotinai yra susiję priežastiniu ryšiu.

2. Atsakovui taikytina solidarioji (ne dalinė) civilinė atsakomybė. Nėra jokio pagrindo atmesti skundą dėl tos aplinkybės, kad atsakovas Lietuvos valstybė nebuvo įtrauktas į civiline tvarka nagrinėtą bylą bendrosios kompetencijos teisme. Nebėra jokio pagrindo iš naujo gilintis į BUAB „ARDS“, kaip pardavėjo, atsakomybės klausimus, nes šioje byloje apskritai nekeliamas toks klausimas. Teismas netinkamai išsprendė atsakovo atsakomybės klausimą, nukrypdamas nuo ginčo esmės ir iš naujo svarstydamas BUAB „ARDS“, kaip pardavėjo, atsakomybės klausimą bei BUAB „ARDS“ santykį su atsakovu Lietuvos valstybe.

3. Atsižvelgiant į tai, jog reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo atmestas nepagrįstai, laikytina, jog sprendimu nepagrįstai atmestas ir reikalavimas dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų nepriteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 56–62) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Aktas buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas neįrodė priešingai. Byloje nėra keliamas reikalavimas dėl Akto panaikinimo. Pareiškėjas neginčijo Akto, tačiau nurodė, kad dėl jo neteisėtumo kilo žala. Aktas yra galiojantis, sukelia teisines pasekmes. Į bylos nagrinėjimą reikėjo įtraukti visus asmenis, dalyvavusius priimant administracinį aktą, iš kurio kildinama žala. Tai yra svarbi aplinkybė, nes Aktas – tai skirtingų institucijų bendrai priimamas aktas. Pareiškėjas nenurodė, kokie privalomi veiksmai, kuriuos turėjo atlikti komisija ar kuris nors jos narys pagal kompetenciją, nėra atlikti. Teismo padaryta išvada yra ydinga, nes paremta tik prielaidomis, bet ne įrodymais, todėl negalima laikyti įrodytu fakto, kad Aktas buvo neteisėtas. Nesutinka, kad žala yra įrodyta ir dėl to ginčo nėra. Pareiškėjui kilo pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir pagrindžiant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Nėra pagrindo sutikti su teiginiu, kad žalos dydis jau yra nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimu. Nėra pagrindo sutikti ir su teiginiu, kad tarp valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Administracinis aktas nesąlygojo pareiškėjo nuostolių, jie atsirado dėl netinkamai atliktų statybos darbų, o netinkamos kokybės daiktą sukūrė (pastatė) ir pardavė BUAB „ARDS“, bet ne atsakovas. Veikė pagal kompetenciją. Akto įforminimo metu įvertino statinio būklę tiek, kiek numato teisės aktai, o vėliau, paaiškėjus, kad yra pastato paslėpti trūkumai, veikė rūpestingai ir atsakingai. Atsakovo veiksmai vykdant procedūras yra pernelyg nutolę nuo kilusios žalos įsigijus netinkamos kokybės daiktą, kai atsakomybė kyla pardavėjui. Patirti nepatogumai, susiję su privalomai šalintina avarine pastato būkle, kilo ne dėl atsakovo administracinio akto, bet dėl netinkamai atliktų statybos darbų. Pareiškėjo ir atsakovo veiksmų nesieja priežastinis ryšys. Pateikti byloje įrodymai neleidžia susieti žalos atsiradimo su konkrečiais atsakovo veiksmais (neveikimu).

2. Nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę. Dalinė atsakomybė tiksliau išreikštų kiekvieno iš skolininkų atsakomybės ribas. Juo labiau kad atsakomybė yra kildinama iš dviejų labai skirtingų pagrindų: sutarties nevykdymo ir valstybės institucijų veiklos. Taikydamas dalinę atsakomybę, teismas turėtų atsižvelgti, kad atsakovas veikė tinkamai ir jokios kaltės jo veiksmuose nėra. Esminiai statinio kokybės trūkumai paaiškėjo tik po statinio ekspertizės, kuri nurodė, kad jie nebuvo akivaizdūs, todėl vizualiai komisija negalėjo jų pastebėti. Statytojas UAB „ARDS“ nesąžininga ir neatsakinga veikla netinkamai vykdant statybos darbus sukėlė žalą, todėl laikytina, kad statytojas yra kaltas dėl kilusios žalos, dėl to pagrįstai turi atlyginti visą žalą, priteistą Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Administracinio pastato savininkas. Nuosavybės teisę į šį pastatą pareiškėjas įgijo pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. trišalę sutartį „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“, jo sudarytą su UAB „ARDS“ (šiuo metu BUAB „ARDS“) ir UAB „Hansa lizingas“. Prieš perleidžiant Administracinį pastatą, UAB „ARDS“, būdama šio pastato naudotoja ir statytoja (užsakovė), atliko jo rekonstravimo darbus, kuriems pasibaigus 2006 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudaryta komisija surašė šio pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktą.

Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad 2008 m. kovo 3-15 d. statybų ekspertas V. E. atliko šio statinio dalies techninę ekspertizę, kurios metu nustatė ir 2008 m. kovo 15 d. surašytame statinio dalies ekspertizės akte konstatavo, kad Administracinis pastatas turi defektus, dėl kurių viso statinio konstrukcija yra nestabili, nepatikima, todėl jis (Administracinis pastatas) negali būti toliau naudojamas be sustiprinimo ar visiškos rekonstrukcijos. Tai, kad statinys neatitinka vieno iš šešių Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų esminių statinio reikalavimų – statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo, dėl to yra iškilusi šio statinio griūties grėsmė, konstatavo ir pastato būklę vėliau tyrusios komisijos bei specialistai. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į minėtas eksperto bei pastatą apžiūrėjusių komisijų rekomendacijas, pradėjo laikino pastato sutvirtinimo darbus ir rekonstrukciją. Jo tvirtinimu, bendrai patirtos išlaidos pastato sutvirtinimui bei rekonstrukcijos darbams atlikti sudaro 286 784,11 Lt. Šią sumą pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos) CK 6.271 straipsnio pagrindu, t. y. valstybės deliktinės atsakomybės taikymo pagrindu. Tokio pareiškėjo reikalavimo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka civilinę bylą Nr. 2A-91/2011 pagal UAB „Detalita“ (pareiškėjo) ieškinį atsakovams UAB „ARDS“ ir AB „Montuotojas, tretiesiems asmenims R. G. firmai, UAB „Linarsta“ dėl nuostolių atlyginimo, 2011 m. vasario 23 d. sprendimu priteisė UAB „Detalita“ naudai iš UAB „ARDS“ 286 784,11 Lt nuostolių atlyginimo, t. y. savo dydžiu bei atsiradimo pagrindu tą pačią sumą, kurią pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo šioje administracinėje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas šiame sprendime (kuris yra įsiteisėjęs) konstatavo, kad UAB „ARDS“ perleido pareiškėjui netinkamos kokybės daiktą – Administracinį pastatą, todėl, pritaikant sutartinės civilinės atsakomybės institutą, pagal sutartį turi atlyginti pareiškėjui tokio dydžio nuostolius.

Esant aukščiau aprašytai faktinei situacijai, nagrinėjamai bylai yra aktualus ir turi būti spręstinas šios bylos atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos) ir paminėtu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu nustatytos sutartinės atsakomybės subjekto - UAB „ARDS“ – solidariosios atsakomybės dėl pareiškėjo patirtos žalos (nuostolių) atlyginimo taikymo klausimas. Pažymėtina, kad tokios atsakomybės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje galimybė (nesprendžiant jos taikymo būtinumo) yra aptarta šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartyje (buvęs administracinės bylos Nr. A602-1209/2012), kurioje yra pateikti bendro pobūdžio argumentai, nepaneigiantys galimybės taikyti solidariosios skolininkų atsakomybės institutą byloje susiklosčiusioje situacijoje.

Kolegija, nekartodama ir nekvestionuodama šių argumentų, pažymi, kad skolininkų mišriosios solidariosios atsakomybės taikymas nepaneigia, o, priešingai, suponuoja atskirai išspręsti kiekvieno iš tokios atsakomybės subjekto būtent jam galbūt taikytinos civilinės atsakomybės teisinį pagrindimą. Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad, sprendžiant atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos) solidariosios atsakomybės klausimą, yra būtina išaiškinti (nustatyti), ar yra visos CK 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos taikyti šiam atsakovui deliktinės atsakomybės institutą.

Pasisakydama dėl CK 6.271 straipsnio taikymo byloje susiklosčiusioje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad šis CK straipsnis yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą būtina vadovautis nurodytoje teisės normoje pateiktais valstybės civilinės (deliktinės) atsakomybės prielaidų (sąlygų) aiškinimais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Aptariamo straipsnio taikymo prasme „neteisėto akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog CK 6.271 straipsnyje yra pateikta tik bendra nuoroda į priežastinį ryšį tarp atlygintinos žalos ir valstybės valdžios institucijų aktų neteisėtumo, konstatuoja, kad sprendžiant pareiškėjui atlygintinos žalos nustatymo klausimą taip pat yra būtina vadovautis CK 6.247 straipsnio nuostatomis dėl priežastinio ryšio tarp atlygintinų nuostolių ir skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) nustatymo.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad valstybės valdžios institucijos neteisėtu veiksmu jis laiko Akto pasirašymą, todėl būtina atsakyti į klausimus, ar Aktą surašiusi ir pasirašiusi Departamento sudaryta komisija (toliau – ir Komisija) CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali būti laikoma valstybės valdžios institucija, ar CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu Komisija (valdžios institucijas atstovavę jos nariai) veikė taip, kaip to reikalavo jos (jų) veiklą reglamentuojantys teisės aktai.

Atsakydama į šiuos klausimus, kolegija pažymi, kad Akto surašymo metu galiojusio Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje (2001-11-08 įstatymo Nr. IX-583 redakcija), be kita ko, buvo nurodyta, kad statinio pripažinimas tinkamu naudoti yra nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamas patikrinimas ir patvirtinimas, kad statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, pagal statinio projektą ir atitinka šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus esminius statinio reikalavimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį, pastatytų statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarką, reikalavimus ir komisijos sudėtį nustato Vyriausybės įgaliota institucija <...>. Įstatymus įgyvendinančių teisės aktų lygmeniu teisinius santykius dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti tvarkos reglamentavo specialusis teisės aktas - STR 1.11.01:2002 (2006-06-12 įsakymo Nr. D1-290 redakcija). Kalbant apie Inspekcijos (jos teisių pirmtako Departamento) vaidmenį Komisijos darbe, pažymėtina, kad, pagal STR 1.11.01:2002, į Departamento vadovo funkcijas pateko Komisijos narių skyrimas (10.6 p.), Komisijos pirmininkavimas (11.2 p.) bei Komisijos darbo organizacinių klausimų išsprendimas (14 p.). Pažymėtina, kad STR 1.11.01:2002 buvo įtvirtintas Komisijos narių kolegialaus sprendimo dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti priėmimo arba nepriėmimo (akto dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti pasirašymo arba nepasirašymo) principas, kuris pasireiškė tuo, kad statinys nepripažįstamas tinkamu naudoti, jeigu nors vienas komisijos narys, nustatęs nebaigtus statybos ir montavimo darbus, defektus, projekto arba normų pažeidimus, nesutinka pasirašyti komisijos akto (21 p.). Pastarajame kontekste pastebėtina, kad Departamento vadovas (be aukščiau paminėtos organizacinių klausimų sprendimo funkcijos) neturėjo jokių aptariamo akto priėmimui (jo pasirašymui) išskirtinio reikšmingumo teisių. Be to, pažymėtina, kad, kaip matyti iš STR 1.11.01:2002 11 punkto, į aptariamos komisijos sudėtį, be valstybės valdžios atskirų institucijų, atsakingų už tam tikrų statinio priėmimui naudoti reikšmingų ir valstybės kontroliuojamų aplinkybių buvimą, atstovų įeidavo kiti (statytojo, projektuotojo, statinio naudotojo) atstovai, kurie niekaip nėra siejami su valstybės valdžios funkcijų (viešojo administravimo funkcijų) vykdymu. Taip pat kolegijos iškeltų klausimų išsprendimo kontekste yra būtina pažymėti, kad STR 1.11.01:2002 36 punkte yra (buvo) įtvirtintas komisijos pirmininko ir jos narių individualios atsakomybės principas, pagal kurį komisijos pirmininkas ir jos nariai, pasirašę statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, atsako pagal kompetenciją už įstatymų, poįstatyminių teisės aktų bei šio Reglamento pažeidimus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į nurodytą statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos darbo reglamentavimą bei kolegijos nurodytus tokio reglamentavimo ypatumus, darytina neabejotina išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu Komisija, kaip statinio priėmimo naudoti klausimui išspręsti specialiai sudaryta struktūra, negali būti pripažinta nei valstybės valdžios institucija, nei viešojo administravimo subjektu. Todėl šiuo aspektu Aktas negali būti pripažintas valstybės valdžios institucijos neteisėtu veiksmu (neteisėtu dokumentu) CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Pasisakydama dėl STR 1.11.01:2002 nustatyto statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos (jos narių) statinio patikrinimo reglamentavimo, kolegija pažymi, kad toks patikrinimas yra (turėjo būti) atliekamas vizualiu statinio ir jo statybinės dokumentacijos (3 priede išvardytų dokumentų) patikrinimo būdu. Tai matyti iš STR 1.11.01:2002 16 punkto (2005-12-12 įsakymo Nr. D1-589 redakcija), kuriame nurodyta, kad komisijos nariai (pagal kompetenciją) vizualiai patikrina statinio atitiktį statinio projektui, išnagrinėja visus Reglamento 3 priede išvardytus dokumentus (jų apimtį, sudėtį, juridinio įforminimo reikalavimus), pagal tai nustato, ar tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendiniai, kurie lemia statinio atitiktį esminiams reikalavimams, ir įvertina statinio tinkamumą naudoti. Aiškindama šį punktą, kolegija pabrėžia, kad būtent šie du patikrinimo komponentai (vizualus statinio patikrinimas ir paminėtų dokumentų patikrinimas) pakankamumo aspektu yra pagrindinis ir tinkamas patikrinimo atlikimo būdas. Šiame punkte nurodyta komisijos teisė atrankos būdu patikrinti statinio dalių, konstrukcijų, elementų, inžinerinių sistemų ir kt. atitiktį statytojo (užsakovo) pateiktiems dokumentams yra papildomas komisijos diskrecijai suteiktas statinio patikrinimo būdas. Todėl nepasinaudojimas tokia teise negali būti pripažintas neteisėtu neveikimu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Pasisakydama dėl faktinės Administracinio pastato statybos trūkumų nustatymo situacijos, kolegija pažymi, kad ir Ekspertizės akte, ir paminėtame Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendime buvo nurodyta ir akcentuota, kad šie trūkumai buvo paslėpti ir pasireiškė (paaiškėjo) tik daugiau negu po metų nuo Akto surašymo dienos. Tai leidžia daryti išvadą, kad Akto surašymo metu šie trūkumai vizualiai nebuvo pastebimi. Pažymėtina, kad tai patvirtino ir pats pareiškėjas, paminėtos trišalės 2006 m. rugsėjo 25 d. sutarties 3.6 punkte nurodęs (patvirtinęs), kad pastatą jis apžiūrėjo, kokybę, būklę bei dokumentus patikrino ir pretenzijų dėl to neturi (1 t., b. l. 14-15).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei aukščiau aptartus teisinių santykių dėl pastatų priėmimo naudoti reglamentavimo ypatumus, kolegija daro priešingą nei pirmosios instancijos teismo padaryta išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti Akto pasirašymo procedūrą neteisėta. CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytos institucijos – Inspekcijos (jos teisių pirmtako Departamento) veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, o tuo pačiu taikyti byloje nagrinėjamoje situacijoje valstybės deliktinės atsakomybės institutą.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės teisingu.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikto prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka bei išplėstine teisėjų sudėtimi, kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 137 straipsnio 1 dalies (2012-04-17 įstatymo Nr. XI-1973 redakcija) nuostatą dėl apeliacinių bylų nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka bei į tai, kad ginčo šalių (ir pareiškėjo) pozicija ir argumentai plačiai buvo išdėstyti pirmosios instancijos teisme, šio pareiškėjo prašymo nutarė nepatenkinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Detalita“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė