Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-552-72-14

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-15
Bylos Nr.: P-552-72-14
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00611-2011-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas: UAB „Detalita“
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: BUAB „ARDS“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai

Kategorijos

80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P552-72/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00611-2011-5Procesinio sprendimo kategorija: 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Detalita“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-671/2014 pagal pareiškėjo UAB „Detalita“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims BUAB „ARDS“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Detalita“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), jo naudai 286 784,11 Lt dydžio nuostolius žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo jo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuosavybės teise turi du pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje: pastatą-sandėlį ir administracinį-buitinį pastatą (toliau – ir Administracinis pastatas), į kuriuos įgijo teises 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartimi, sudaryta su UAB „ARDS“. Prieš perleidžiant paminėtus pastatus, UAB „ARDS“ atliko jų rekonstravimo darbus, o 2006 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) sudaryta komisija surašė šių pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktą Nr. (101)11.4-1619 (toliau – ir Aktas). Pareiškėjas pažymėjo, kad skunde keliamus reikalavimus sieja tik su Administracinio pastato pripažinimu tinkamu naudoti. Pareiškėjas pažymėjo, jog Administracinio pastato eksploatacijos metu sienose, laikui bėgant, atsirado įtrūkimai ir kiauriniai plyšiai, kurie nuolat didėjo, taip pat buvo pastebėta neįprastai stipri vibracija patalpų viduje. Siekiant išsiaiškinti galimas pastato sienų trūkinėjimo ir vibracijos priežastis, pareiškėjo užsakymu 2008 m. kovo 3-15 d. statybų ekspertas V. E. atliko šio statinio dalies techninę ekspertizę, kurios metu nustatė ir 2008 m. kovo 15 d. surašytame statinio dalies ekspertizės akte (toliau – ir Ekspertizės aktas) konstatavo, kad Administracinis pastatas turi defektus, dėl kurių viso statinio konstrukcija yra nestabili, nepatikima, todėl aptariamas statinys negali būti toliau naudojamas be sustiprinimo ar visiškos rekonstrukcijos. Tai, kad statinys neatitinka vieno iš šešių Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų esminių statinio reikalavimų – statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo, dėl to yra iškilusi šio statinio griūties grėsmė, patvirtino ne tik pareiškėjo pasitelktas nepriklausomas ekspertas, bet ir pakartotinai pastato būklę vėliau tyrusios komisijos bei specialistai. Bendrovė, atsižvelgdama į paminėtas eksperto bei pastatą apžiūrėjusių komisijų rekomendacijas ir siekdama išvengti realaus žmonių gyvybei bei turtui gresiančio pavojaus, nedelsdama pradėjo laikino pastato sutvirtinimo darbus ir rekonstrukciją. Šiuo metu Administracinio pastato rekonstrukcijos darbai iš esmės yra baigti. Pareiškėjo bendrai patirtos išlaidos pastato sutvirtinimui bei rekonstrukcijos darbams atlikti (įskaitant išlaidas, susijusias su ekspertizės atlikimu) sudaro 286 784,11 Lt. Pareiškėjas nurodė, jog nedelsdamas po pastato defektų konstatavimo 2008 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, atsakovais patraukdamas pastato pardavėją ir statytoją UAB „ARDS“ bei rangovą AB „Montuotojas“. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011 Bendrovės ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. pareiškėjo naudai iš UAB „ARDS“ priteistas 286 784,11 Lt dydžio nuostolių atlyginimas, tačiau paaiškėjo, kad UAB „ARDS“ yra nemoki. Pareiškėjo teigimu, tikėtina, kad formaliai iš UAB „ARDS“ pareiškėjo naudai priteisti nuostoliai realiai turtinių jo praradimų nekompensuos, dėl to yra priverstas naudoti kitą savo pažeistų teisių gynybos būdą – teikti skundą teismui dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (statybų valstybinę priežiūrą vykdančių subjektų) neteisėtų veiksmų bei neveikimo, vieno iš esminių statinio reikalavimų neatitinkantį pastatą pripažįstant tinkamu naudoti, atlyginimo. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir pabrėžė, jog šiuo atveju turi būti taikoma viešoji civilinė atsakomybė, nes žalos atsiradimas grindžiamas valstybės valdžios institucijų, vykdančių statybų valstybinę priežiūrą, neteisėtais veiksmais (neveikimu). Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju konstatuotinos visos trys CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp atliktų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Inspekcijos neteisėti veiksmai pasireiškė tiek neteisėtu veikimu, tiek neveikimu. Neteisėtu veikimu pareiškėjas laikė Departamento (šio viešojo administravimo subjekto teisių perėmėjas – Inspekcija) atliktus veiksmus – 2006 m. rugpjūčio 2 d. pripažintas tinkamu naudoti Administracinis pastatas, neatitinkantis statinio pripažinimo tinkamu naudoti sąlygų visumos. Neteisėtu neveikimu, pareiškėjo manymu, pripažintini Inspekcijos veiksmai, nevertinant Administracinio pastato atskirų konstrukcijų ir rekonstrukcijos procese panaudotų statybinių medžiagų atitikties teisės aktuose įtvirtintiems imperatyviems reikalavimams, pripažįstant statinį tinkamu naudoti. Pareiškėjas, įvertinęs statybų eksperto parengtame Ekspertizės akte konstatuotų Administracinio pastato defektų, galinčių sukelti statinio griūtį, pobūdį, teigė, jog kvalifikuoti ir profesionalūs Departamento sudarytos komisijos nariai, vertinę statinio tinkamumą naudoti, privalėjo pastebėti esminius pastato statybos defektus ir kritinę pastato būklę. Atsižvelgęs į tai, kad Administracinis pastatas neatitiko reikalavimų, privalomų valstybės įgaliotai institucijai pripažįstant jį tinkamu naudoti, pareiškėjas darė išvadą, kad Aktas išduotas neteisėtai (atsakovo neteisėtas veikimas), atsakovo darbuotojams nesiimant visų įmanomų ir elementarių priemonių, siekiant įvertinti Administracinio pastato atitiktį teisės aktuose nustatytiems reikalavimams (atsakovo neteisėtas neveikimas). Dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės būtinos sąlygos, pareiškėjas aiškino, jog, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala, be kita ko, yra ir asmens turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Teigė, jog šiuo atveju jam privalo būti atlyginta turtinė žala, t. y. turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos, atliekant Administracinio pastato rekonstrukcijos darbus, bei išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, iš viso – 286 784,11 Lt. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad Bendrovės patirtų nuostolių dydis yra pagrįstas bei įrodytas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011, kurio sprendimas šiuo metu yra įsiteisėjęs. Dėl priežastinio ryšio, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju tarp valstybės institucijos tarnautojų veiksmų (neveikimo) ir jo patirtos žalos konstatuotinas tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Faktinis priežastinis ryšys konstatuotinas dėl to, kad Inspekcijos atstovai atliko neteisėtus veiksmus, t. y. Administracinį pastatą pripažino tinkamu naudoti, neatsižvelgiant ar nevertinant to, kad pastatas neatitinka esminių, įstatymo jam keliamų reikalavimų, ir leido statytojui UAB „ARDS“ šį pastatą eksploatuoti bei juo disponuoti, perleidžiant nuosavybės teise pareiškėjui, o paaiškėjus, kad statiniui yra iškilusi reali griūties grėsmė, pareiškėjas buvo priverstas nedelsiant pradėti statinio rekonstrukciją, dėl to patyrė 286 784,11 Lt dydžio nuostolius. Jeigu Inspekcija savo pareigas būtų atlikusi tinkamai, Aktas UAB „ARDS“ nebūtų išduotas tol, kol pastaroji nepašalintų statybos metu padarytų statybos defektų ir trūkumų, dėl to pareiškėjas nebūtų įsigijęs esminių statinio reikalavimų neatitinkančio Administracinio pastato savo nuosavybėn, taigi ir nebūtų patyręs nuostolių jo privalomai rekonstrukcijai. Teisinis priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad už statybų valstybinę priežiūrą atsakingų valstybės tarnautojų, esančių savo administruojamos srities profesionalais, neteisėti veiksmai ir neveikimas nulėmė tolimesnį nekokybiško ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančio pastato eksploatavimą. Pareiškėjas nurodė, kad savo patirtą žalą yra įrodęs, jo naudai ši žala yra priteista iš UAB „ARDS“. Tačiau šiuo atveju jo teisės vien tik paminėto Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo pagrindu negali būti apgintos, kadangi formalus ieškinio reikalavimo patenkinimas nesuteikia piniginės satisfakcijos pareiškėjui tuo atveju, jeigu priteistos sumos nėra galimybių išieškoti. Teikdamas šį skundą, pareiškėjas taip pat pabrėžė solidarią Inspekcijos ir UAB „ARDS“ atsakomybę, kadangi šiuo atveju žala kilo dėl abiejų, t. y. tiek Inspekcijos, tiek UAB „ARDS“ atliktų neteisėtų veiksmų.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad kilusio ginčo atveju svarbu nustatyti, ar statybų valstybinę priežiūrą vykdančio subjekto Aktas buvo teisėtas. Atsakovo nuomone, Aktas buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas neįrodė priešingai. Atsakovas nurodė, kad Aktas – tai skirtingų institucijų bendrai priimamas aktas, todėl kiekvienas komisijos narys turėtų prisiimti atsakomybę ir nurodyti, kokius veiksmus atliko, ar Akto priėmimo metu nebuvo pažeidimų, susijusių su jų kompetencija. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokie privalomi veiksmai, kuriuos turėjo atlikti komisija ar kuris nors jos narys pagal kompetenciją, nėra atlikti. Paslėptų defektų vizualiai nepastebėjusi komisija, atsakovo manymu, neprivalėjo tikrinti atskirų statinio dalių, kaip tai buvo atliekama ekspertizės metu, jau esant akivaizdiems, vizualiai matomiems įtrūkimams. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad komisijos darbo metu buvo kokie nors akivaizdūs pažeidimai ir jie nebuvo tinkamai užfiksuoti, pats pareiškėjas teigė, jog apie tam tikrus pastato trūkumus sužinojo tik atlikęs Administracinio pastato techninę ekspertizę, kuomet eksploatacijos metu jie išryškėjo. Ekspertizė pateikė tik statinio dalies išorės sienų ir pertvarų pleišėjimo ir vibracijos priežastis. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog pripažįstant statinį tinkamu naudoti buvo neatlikti ar netinkamai atlikti veiksmai, nėra jokių įrodymų, kad pripažįstant statinį tinkamu naudoti komisija galėjo nustatyti kokius nors trūkumus ir jų nenustatė, netinkamai veikė, neatliko tinkamai pareigų. Atsakovo teigimu, nenustatyta pirmoji civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad žalos dydis jau yra nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimu, kadangi Inspekcija nebuvo šalimi toje byloje, todėl šis sprendimas neturi esminės reikšmės žalos dydžio nustatymui nagrinėjamoje byloje. Be to, civilinėje byloje nuostolių dydžio atlyginimo klausimas buvo sprendžiamas atsižvelgiant į sutarčių teisės saugomo intereso pobūdį, o nagrinėjamoje administracinėje byloje žala tariamai kilo dėl administravimo subjekto netinkamo veikimo. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiu, kad ginčo atveju tarp valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos nėra faktinio priežastinio ryšio, t. y. nėra pakankamo pagrindo teigti, jog žalingi padariniai kilo būtent iš paminėtų viešojo administravimo subjekto priimtų aktų. Atsakovas pabrėžė, kad veikė pagal kompetenciją. Akto įforminimo metu įvertino statinio būklę tiek, kiek numato teisės aktai, o vėliau, paaiškėjus, kad yra pastato paslėpti trūkumai, veikė rūpestingai ir atsakingai. Atsakovo veiksmai, vykdant procedūras, yra pernelyg nutolę nuo kilusios žalos. Nenustačius faktinio priežastinio ryšio, nėra nustatytas ir teisinis priežastinis ryšys. Atsakovas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę. Atsakovo nuomone, statytojo UAB ,,ARDS“ nesąžiningumas ir netinkamai vykdyti statybos darbai lėmė tai, kad kilo žala, pasireiškusi papildomais statybos darbais, jog pastatas būtų saugus ir tinkamas eksploatuoti. Atsakovas prašė taikyti ne solidarią atsakomybę, bet dalinę. Nurodė, kad atsakomybė yra kildinama iš dviejų skirtingų pagrindų: sutarties nevykdymo ir valstybės institucijų veiklos. Taikydamas dalinę atsakomybę, atsakovo manymu, teismas turėtų atsižvelgti, kad šiuo atveju atsakovas veikė tinkamai ir jokios kaltės jo veiksmuose nėra. Esminiai statinio kokybės trūkumai paaiškėjo tik po statinio ekspertizės, kuri nurodė, kad jie nebuvo akivaizdūs, todėl vizualiai komisija negalėjo jų pastebėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į skundą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (toliau – ir STR 1.11.01:2002) 11, 15, 16, 17 punktais, 3 priedu, nustatė, kad teismui yra pateiktas 2006 m. rugpjūčio 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)11.4-1619, kuriame paminėti statybos leidimas, projektas, tačiau šie dokumentai nenurodyti akto prieduose. Teismas pabrėžė, kad STR 1.11.01:2002 nedviprasmiškai nustatė, kas turi būti pateikta komisijai ir ką komisija privalo vertinti, kokį aktą privalo surašyti ir kokios formos. Teismas darė išvadą, kad komisijai nebuvo pateikti statybos techninė bei vykdymo dokumentacija ir kiti STR 1.11.01:2002 numatyti priedai. Teismas atkreipė dėmesį, jog STR 1.11.01:2002 aiškiai nustatė, kad į komisijos sudėtį privalėjo būti įtrauktas techninis prižiūrėtojas. Akte kaip techninis prižiūrėtojas nurodytas ir pasirašė J. Z., tačiau teisminio nagrinėjimo metu pastarasis negalėjo paaiškinti, pagal kokį projektą vyko statybos remonto darbai, negalėjo pasakyti, ar vykdyti statybos darbai atitiko projektą, patvirtino pasirašęs Aktą, tačiau neigė vykdęs techninio prižiūrėtojo funkcijas; negalėjo paaiškinti, kodėl pasirašė kaip techninis prižiūrėtojas. Be to, statybos leidime ir Akte kaip projekto vykdymo priežiūros vadovas nurodytas R. G., tačiau teisminio nagrinėjimo metu pastarasis paaiškino nevykdęs šių funkcijų, nes su juo nebuvo pasirašyta sutartis dėl šių paslaugų teikimo. Teismas darė išvadą, kad pripažinimo tinkamu naudoti procedūra vyko nesilaikant STR 1.11.01:2002 nustatytos tvarkos, neatitiko šio reglamento reikalavimų, dėl to nebuvo patikrinti ir nustatyti statybos, o gal ir projektavimo, darbų trūkumai, dėl kurių pareiškėjui vėliau buvo padaryta žala.

Teismas vadovavosi CK 3.333 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjas reiškė ieškinį UAB ,,ARDS“, o priimtas sprendimas jau įsiteisėjęs. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011 pasisakė, jog teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.1 punkte nurodytas atsakovo UAB ,,ARDS“ patvirtinimas, kad pastatai yra tinkami naudoti pagal paskirtį, normaliai susidėvėję. Statybų ekspertas V. E., atlikęs iš atsakovo UAB „ARDS“ įsigyto administracinio-buitinio pastato techninės būklės įvertinimą, nustatė šio statinio paslėptus trūkumus, lemiančius vieno iš šešių Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų esminių statinio reikalavimų – statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo – pažeidimą. Teismas vadovavosi CK 6.327 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad ieškovas, įsigydamas administracinį-buitinį pastatą, ketino jį naudoti pagal paskirtį savo ūkinei-komercinei veiklai vykdyti – prekiauti transporto priemonių atsarginėmis dalimis, pagalbiniais reikmenimis ir administracijos darbuotojams dirbti. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.327 straipsnio 1 dalies prasmę, įprasti reikalavimai, keliami ieškovo įsigytam nekilnojamajam daiktui – statiniui (administraciniam-buitiniam pastatui), yra suprantami kaip galimybė naudotis juo pagal tiesioginę jo paskirtį, šiuo konkrečiu atveju – vykdyti jame nurodytą ūkinę-komercinę veiklą. Statybų ekspertas V. E. Ekspertizės akte konstatavo, kad dėl nurodytų trūkumų yra statinio griūties grėsmė. Dėl statybų eksperto V. E. Ekspertizės akte nurodytų priežasčių tolesnis pastato naudojimas neįmanomas, o ieškovas yra priverstas nutraukti bet kokį paminėto pastato eksploatavimą ir savo veiklos jame vykdymą, t. y. nebegali naudoti įsigyto administracinio-buitinio pastato pagal jo tiesioginę funkcinę paskirtį, nes tai kelia realų pavojų pastate esančių žmonių gyvybei ir sveikatai. Atsakovo UAB „ARDS“ pagal teisių ir pareigų perleidimo sutartį perleistas ieškovui administracinis-buitinis pastatas iš esmės neatitinka jam keliamų bendrųjų kokybės reikalavimų. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad paminėtas statybų eksperto V. E. ekspertizės metu nustatytas pastato techninės būklės įvertinimas ir CK įtvirtinta pardavėjo pareiga pagal sutartį patvirtinti perleidžiamo daikto kokybę sudaro teisinį pagrindą pripažinti atsakovo UAB „ARDS“ neteisėtus veiksmus.

Teismo nuomone, Bendrovė kaip pirkėjas gali reikšti pretenzijas pardavėjui; pastato pardavėjas (BUAB ,,ARDS“) galėjo reikšti pretenzijas atsakovui šioje byloje dėl netinkamų veiksmų pripažįstant statinį tinkamu naudoti, tačiau to nedarė. Pareiškėją su BUAB ,,ARDS“ sieja sutartiniai santykiai, kurių pagrindu buvo reiškiamos pretenzijos. Inspekciją šiuo atveju sieja teisiniai santykiai su užsakovu – statinio pardavėju, bet ne su pareiškėju – statinio pirkėju. Teismas darė išvadą, jog civilinės atsakomybės taikymo požiūriu nėra teisinio priežastinio ryšio tarp pareiškėjo ir atsakovo, todėl pretenzijų dėl solidarinės atsakomybės netenkino, o skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas UAB „Detalita“ apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pabrėžė, kad visos trys civilinės atsakomybės sąlygos laikytinos įrodytomis ir pagrįstomis. Jei neteisėtas Aktas nebūtų priimtas, pareiškėjas nebūtų patyręs jokių nuostolių. Atsakovo atstovų, t. y. už statybų valstybinę priežiūrą atsakingų valstybės tarnautojų, esančių savo srities profesionalais, neteisėti veiksmai nulėmė tolimesnę nekokybiško ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančio pastato buvimą civilinėje apyvartoje (netinkamo naudoti pastato įteisinimą, pardavimą bei eksploatavimą). Esant išduotam pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktui, kiekvienas pirkėjas būtų pastatą pirkęs, laikydamas, jog jis (pastatas) yra tinkamos kokybės. Pareiškėjas darė išvadą, kad patirti nuostoliai nėra pernelyg nutolę nuo atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo, todėl už patirtus neigiamus praradimus (nuostolius) atsakomybę privalo prisiimti atsakovas, kadangi jo atlikti neteisėti veiksmai ir pareiškėjo patirta žala yra susiję priežastiniu ryšiu. Pareiškėjo teigimu, atsakovui taikytina solidarioji (ne dalinė) civilinė atsakomybė. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra pagrindo atmesti skundą dėl tos aplinkybės, jog atsakovas Lietuvos valstybė nebuvo įtrauktas į civiline tvarka nagrinėtą bylą bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėjo manymu, nėra jokio pagrindo iš naujo gilintis į BUAB „ARDS“, kaip pardavėjo, atsakomybės klausimus, nes šioje byloje nekeliamas toks klausimas. Pareiškėjas darė išvadą, kad teismas netinkamai išsprendė atsakovo atsakomybės klausimą, nukrypdamas nuo ginčo esmės ir iš naujo svarstydamas BUAB „ARDS“, kaip pardavėjo, atsakomybės klausimą bei BUAB „ARDS“ santykį su atsakovu Lietuvos valstybe.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, Aktas buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas neįrodė priešingai. Byloje nėra keliamas reikalavimas dėl Akto panaikinimo. Pareiškėjas neginčijo Akto, tačiau nurodė, kad dėl jo neteisėtumo kilo žala. Aktas yra galiojantis, sukelia teisines pasekmes. Atsakovo teigimu, į bylos nagrinėjimą reikėjo įtraukti visus asmenis, dalyvavusius priimant administracinį aktą, iš kurio kildinama žala. Pareiškėjas nenurodė, kokie privalomi veiksmai, kuriuos turėjo atlikti komisija ar kuris nors jos narys pagal kompetenciją, nėra atlikti. Atsakovas nesutiko, kad žala yra įrodyta ir dėl to ginčo nėra. Pareiškėjui kilo pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir pagrindžiant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Atsakovas nesutiko, kad žalos dydis jau yra nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimu. Taip pat nesutiko, kad tarp valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Administracinis aktas nesąlygojo pareiškėjo nuostolių, jie atsirado dėl netinkamai atliktų statybos darbų, o netinkamos kokybės daiktą sukūrė (pastatė) ir pardavė BUAB „ARDS“, bet ne atsakovas. Akto įforminimo metu įvertino statinio būklę tiek, kiek numato teisės aktai, o vėliau, paaiškėjus, kad yra pastato paslėpti trūkumai, veikė rūpestingai ir atsakingai. Atsakovo veiksmai vykdant procedūras yra pernelyg nutolę nuo kilusios žalos įsigijus netinkamos kokybės daiktą, kai atsakomybė kyla pardavėjui. Patirti nepatogumai, susiję su privalomai šalintina avarine pastato būkle, kilo ne dėl atsakovo administracinio akto, bet dėl netinkamai atliktų statybos darbų. Pareiškėjo ir atsakovo veiksmų nesieja priežastinis ryšys. Pateikti byloje įrodymai neleidžia susieti žalos atsiradimo su konkrečiais atsakovo veiksmais (neveikimu). Nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę. Dalinė atsakomybė tiksliau išreikštų kiekvieno iš skolininkų atsakomybės ribas. Atsakomybė yra kildinama iš dviejų skirtingų pagrindų: sutarties nevykdymo ir valstybės institucijų veiklos. Taikydamas dalinę atsakomybę, atsakovo manymu, teismas turėtų atsižvelgti, kad atsakovas veikė tinkamai ir jokios kaltės jo veiksmuose nėra. Esminiai statinio kokybės trūkumai paaiškėjo tik po statinio ekspertizės, kuri nurodė, kad jie nebuvo akivaizdūs, todėl vizualiai komisija negalėjo jų pastebėti.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-671/2014 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamai bylai yra aktualus ir turi būti spręstinas šios bylos atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos) ir paminėtu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu nustatytos sutartinės atsakomybės subjekto – UAB „ARDS“, solidariosios atsakomybės dėl pareiškėjo patirtos žalos (nuostolių) atlyginimo taikymo klausimas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokios atsakomybės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje galimybė (nesprendžiant jos taikymo būtinumo) yra aptarta šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartyje (buvęs administracinės bylos Nr. A602-1209/2012), kurioje yra pateikti bendro pobūdžio argumentai, nepaneigiantys galimybės taikyti solidariosios skolininkų atsakomybės institutą byloje susiklosčiusioje situacijoje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad skolininkų mišriosios solidariosios atsakomybės taikymas nepaneigia, o, priešingai, suponuoja atskirai išspręsti kiekvieno iš tokios atsakomybės subjekto būtent jam galbūt taikytinos civilinės atsakomybės teisinį pagrindimą. Tai reiškia, kad, sprendžiant atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos) solidariosios atsakomybės klausimą, būtina išaiškinti (nustatyti), ar yra visos CK 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos taikyti šiam atsakovui deliktinės atsakomybės institutą.

Teisėjų kolegija vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, 6.247 straipsniu, Statybos įstatymo 24 straipsnio 1, 2 dalimis, STR 1.11.01:2002 10.6, 14, 21 punktais, pažymėjo, kad Departamento vadovas (be aukščiau paminėtos organizacinių klausimų sprendimo funkcijos) neturėjo jokių aptariamo akto priėmimui (jo pasirašymui) išskirtinio reikšmingumo teisių. Be to, į komisijos sudėtį, be valstybės valdžios atskirų institucijų, atsakingų už tam tikrų statinio priėmimui naudoti reikšmingų ir valstybės kontroliuojamų aplinkybių buvimą, atstovų įeidavo kiti (statytojo, projektuotojo, statinio naudotojo) atstovai, kurie niekaip nėra siejami su valstybės valdžios funkcijų (viešojo administravimo funkcijų) vykdymu. STR 1.11.01:2002 36 punkte yra (buvo) įtvirtintas komisijos pirmininko ir jos narių individualios atsakomybės principas, pagal kurį komisijos pirmininkas ir jos nariai, pasirašę statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, atsako pagal kompetenciją už įstatymų, poįstatyminių teisės aktų bei šio reglamento pažeidimus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu Komisija, kaip statinio priėmimo naudoti klausimui išspręsti specialiai sudaryta struktūra, negali būti pripažinta nei valstybės valdžios institucija, nei viešojo administravimo subjektu, todėl šiuo aspektu Aktas negali būti pripažintas valstybės valdžios institucijos neteisėtu veiksmu (neteisėtu dokumentu) CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Pasisakydama dėl STR 1.11.01:2002 nustatyto statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos (jos narių) statinio patikrinimo reglamentavimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad toks patikrinimas yra (turėjo būti) atliekamas vizualiu statinio ir jo statybinės dokumentacijos (3 priede išvardytų dokumentų) patikrinimo būdu (STR 1.11.01:2002 16 punktas). Teisėjų kolegija pabrėžė, kad būtent šie du patikrinimo komponentai (vizualus statinio patikrinimas ir paminėtų dokumentų patikrinimas) pakankamumo aspektu yra pagrindinis ir tinkamas patikrinimo atlikimo būdas. Šiame punkte nurodyta komisijos teisė atrankos būdu patikrinti statinio dalių, konstrukcijų, elementų, inžinerinių sistemų ir kt. atitiktį statytojo (užsakovo) pateiktiems dokumentams yra papildomas komisijos diskrecijai suteiktas statinio patikrinimo būdas. Todėl nepasinaudojimas tokia teise negali būti pripažintas neteisėtu neveikimu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Pasisakydama dėl faktinės Administracinio pastato statybos trūkumų nustatymo situacijos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad ir Ekspertizės akte, ir paminėtame Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendime buvo nurodyta ir akcentuota, kad šie trūkumai buvo paslėpti ir pasireiškė (paaiškėjo) tik daugiau negu po metų nuo Akto surašymo dienos. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad Akto surašymo metu šie trūkumai vizualiai nebuvo pastebimi, todėl neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti Akto pasirašymo procedūrą neteisėta. CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytos institucijos – Inspekcijos (jos teisių pirmtako Departamento), veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, o tuo pačiu taikyti byloje nagrinėjamoje situacijoje valstybės deliktinės atsakomybės institutą.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo UAB „Detalita“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-671/2014.

Pareiškėjo nuomone, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kadangi padarytas esminis CK 6.271 straipsnio pažeidimas. Pareiškėjas pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 2 dalyje terminas valdžios institucija reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Pareiškėjo manymu, komisija laikytina valdžios institucija naudojant asmens užimamos teisinės padėties kriterijų. Pareiškėjo teigimu, statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūra, remiantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies antro sakinio norma, atliekama vykdant valdžios, o ne privačią funkciją, todėl ir institucijų, nelaikytinų viešojo administravimo subjektais, atstovai, įeinantys į komisijos sudėtį, pareiškėjo manymu, laikytini valdžios institucija pagal CK 6.271 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas pažymi, kad už valstybės tarnautojo atliktus neteisėtus veiksmus, vykdant darbines funkcijas darbo metu, atsako Lietuvos Respublika, remiantis CK 6.271 straipsniu (netiesioginė atsakomybė). Pareiškėjas pabrėžia, kad STR 1.11.01:2002 36 punktas reglamentuoja ne asmeninę valstybės tarnautojo ar darbuotojo atsakomybę už sukeltą žalą, o jų tarnybinę ar drausminę atsakomybę už jiems paskirtų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Pareiškėjas remiasi CK 6.271 straipsnio 3 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A20-63/2008 ir nesutinka, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas negali būti pripažintas valstybės valdžios institucijos neteisėtu veiksmu pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d, nutartį administracinėje byloje Nr. A822-50/2011, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1321/2008 ir pažymi, kad teismas nevertino, ar Departamento direktorius ir direktoriaus pavaduotojas pagal įstatymus veikė taip, kaip privalėjo veikti, kad valstybei nekiltų atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjo teigimu, šiems asmenims atlikus savo pareigas tinkamai, t. y. įvertinus, kad statinys nėra tinkamas naudoti, nepasirašius statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte, Aktas nebūtų priimtas, statinys nebūtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjas nebūtų tokio statinio įsigijęs ir patyręs žalos. Pareiškėjas daro išvadą, jog atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pareiškėjo nuomone, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2012 m. priėmė nutartį, kurioje nurodė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, o 2014 m. nutartyje nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams CK 6.271 straipsnis nėra taikomas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-50/2011 buvo spręstas klausimas dėl žalos atlyginimo neteisėtai pripažinus statinį tinkamu naudoti. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-671/2014.

Vertindama pateiktą pareiškėjo prašymą teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Be to, įstatymų leidėjas šio proceso atnaujinimo pagrindo taikymui numatė ir kitas būtinas sąlygas: akivaizdžiai netinkamai turi būti taikyta materialinės teisės norma; toks netinkamas taikymas galėjo turėti tiesioginės įtakos teismo sprendimo priėmimui. Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti grindžiamas bylos proceso šalies siekiu, kad būtų iš naujo atliktas įrodymų vertinimas.

Prašydamas procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pareiškėjas iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neteisingai konstatavo, jog komisija negali būti pripažinta nei valstybės valdžios institucija, nei viešojo administravimo subjektu, o Aktas negali būti pripažintas valstybės valdžios institucijos neteisėtu veiksmu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad, nesant bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos. Pažymėtina, kad, nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, konstatuota, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudaryta komisija nepripažintina nei valstybės valdžios institucija, nei viešojo administravimo subjektu, o Aktas nepripažintinas valstybės valdžios institucijos neteisėtu veiksmu (neteisėtu dokumentu) CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje vis tiek išsamiai analizavo komisijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo buvimą ir darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytos institucijos veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, t.y. esminis pagrindas skundui atmesti buvo ne komisijos ir jos priimto Akto vertinimas, bet neteisėtų veiksmų ( neveikimo) nebuvimas. Kaip minėta, nesant vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų dėl komisijos laikymo valdžios institucija ir Akto laikymo neteisėtu veiksmu vertinimas, nesant svarių argumentų dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) nenustatymo neteisėtumo proceso atnaujinimo instituto ribose nagrinėjamu atveju neturėjo jokios įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Kiek tai susiję su proceso atnaujinimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog įvardinta nuostata numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Šis pagrindas gali būti iš dalies siejamas su nuostata, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).

Pabrėžtina, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Taigi tik tuo atveju, jeigu, esant iš esmės vienodoms faktinėms aplinkybėms, nėra užtikrinamas vienodas teisės normos taikymas ir aiškinimas, atsiranda pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Priešingas aiškinimas nebūtų suderinamas ne tik su proceso atnaujinimo administracinėje byloje instituto tikslais, bet ir prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, teisinės valstybės principui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą šiuo pagrindu iš esmės sieja su byloje, kurioje siekiama atnaujinti procesą, pateiktų aiškinimų prieštaravimu su prašyme nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktais vertinimais dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį kilimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai tvirtina toje pačioje administracinėje byloje priimtas apeliacinės instancijos teismo nutartis esant prieštaringomis. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarties šioje administracinėje byloje (ankstesnis Nr. A602-1209/2012) teisėjų kolegija grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti konstatavusi, kad nebuvo nagrinėtas visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas, t. y. nenustatinėta, ar Aktas buvo teisėtas, nenustatinėtas priežastinio ryšio buvimas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas pirmosios instancijos teismo iš naujo priimtą sprendimą, neturėjo pagrindo konstatuoti CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia prieštaravimo 2012 m. rugsėjo 10 d. šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtai nutarčiai. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis šioje administracinėje byloje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, patvirtina, kad nagrinėjant administracinę bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, kaip ir buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartyje, buvo papildomai tiriamas civilinės atsakomybės sąlygų buvimas. Kaip minėta, tai, kad tokios sąlygos nebuvo nustatytos, negalima vertinti kaip administracinių teismų praktikos prieštaravimo, nes anksčiau priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo konstatuotas civilinės atsakomybės sąlygų buvimas, o tik nurodyta būtinybė nagrinėjamu atveju nustatinėti jų buvimą ar nebuvimą. Tai, kad kitose pareiškėjo nurodomose Lietuvos administracinio teismo bylose buvo vertinama, ar valdžios institucijų darbuotojai veikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir teismai laikė tai pagrindu valstybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, nerodo administracinių teismų praktikos prieštaringumo, kadangi šioje administracinėje byloje taip pat buvo vertintas atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas. Tačiau nenustačius vienos iš privalomų įstatyme nustatytų sąlygų atsakomybei kilti, nebebuvo tikslinga analizuoti likusias sąlygas, būtinas tokiai atsakomybės atsiradimui. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais yra nepagrįstas, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A143-671/2014 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo UAB „Detalita“ prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A143-671/2014 pagal pareiškėjo UAB „Detalita“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims BUAB „ARDS“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasRamūnas Gadliauskas