Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovei VĮ Turto bankas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pastatų įgijimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė. Jungtinės veiklos sutarčiai privaloma rašytinė forma ir šios formos nesilaikymo pasekmės šio pobūdžio sutartims nebuvo numatytos.

Ieškovė neturi duomenų apie B. B. artimuosius, ar jo palikimą galimai priėmusius asmenis, B. B. kitos šeimos iki jų bendro gyvenimo sukūręs nebuvo, pretenzijų į B. B. turtą jai niekas nepareiškė.

Liudytoja J. M. teismo posėdžio metu parodė, kad su N. M. yra pažįstama apie 50 m., tarpusavio santykiai geri. B. B. taip pat pažinojo. Jis kartu su N. M. padėdavo jos tėvams. Juos pažįsta nuo tada, kai jie parsikraustė į (duomenys neskelbtini) k., t. y. apie 1980 m. ir visą laiką ten gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį. Jie kartu gyveno iki pat B. B. mirties. Po uragano iš pastatų yra likusi malkinė ir namo dalis. Kad galėtų įsigyti namą (duomenys neskelbtini) k., N. M. pinigų pasiskolino iš jos mamos. Jos mama jau yra mirusi. N. M. jos mamai sakė, kad pinigai reikalingi išsipirkti namą. Kuomet skolinosi pinigus, skolos raštelio nepasirašė. Kai N. M. skolinosi pinigus, tuo metu buvo pas mamą ir matė kaip mama paskolino jai pinigus. N. M. su B. B. mamai skolą grąžino. Kiek jai žinoma, B. B. vaikų neturėjo, su giminaičiais nebendravo. Po B. B. mirties, ieškovė viena tame name ir gyvena. Visą laiką jie planavo susituokti, bet nepavyko. Paskutiniu metu B. B. sirgo ir ji jį vežiojo į ligonines. Kuomet jį veždavo į ligoninę, jis jai yra sakęs, kad nori parašyti testamentą ir visą turtą palikti N., bet nespėjo. Namo vertė apie 6000 Eur. B. B. laidojo N. M. Šis namas yra vienintelė N. M. gyvenamoji vieta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš 1998-08-28 Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pagal Šilutės rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos (duomenys neskelbtini) potvarkį, įsakymą ar įkainojimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), Šilutės rajono (miesto) valdybos, organizacijos atstovas pardavė, o B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nupirko namą, esantį (duomenys neskelbtini).

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre gyvenamais namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), registruoti nuosavybės teise B. B. vardu. Nekilnojamojo turto įregistravimo pagrindas – 1998-08-28 Pirkimo-pardavimo sutartis pagal Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) įstatymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo (suvestinės) apie asmens turtą, ieškovės N. M. vardu įrašų apie turtą nerasta.

Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnės 2023-09-07 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) dėl informacijos pateikimo matyti, kad B. B., gim. (duomenys neskelbtini), iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini) ir vedė bendrą ūkį su sugyventine N. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančia (duomenys neskelbtini).

Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su B. B. kartu pradėjo gyventi 1980 m. 1998 m. bendromis lėšomis įgijo nekilnojamąjį turtą, kartu vedė bendrą ūkį, mokėjo mokesčius. Aplinkybę, kad ieškovė ir B. B. kartu gyveno (duomenys neskelbtini), patvirtina 2023-09-15 Gyventojų registro išrašas bei 2023-08-18 Gyventojų registro pažyma apie asmens duomenis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nurodyta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), deklaravo nuo 2014-02-14. Taip pat minėtą aplinkybę patvirtina ir Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) seniūno 1998-06-11 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog B. B., gyvenančio (duomenys neskelbtini), šeima susideda iš sugyventinės N. M.

Testamentų registro duomenimis testamentų registre nėra įregistruotų B. B. sudarytų testamentų bei palikimo priėmimo faktų.

Turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra įstatymų leidėjo sureguliuoti (Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Tačiau, daug kartų kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir, kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę, bendrą dalinę nuosavybę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Nagrinėjamoje byloje būtent toks ginčas dėl dviejų asmenų, iš kurių šiuo metu vienas yra miręs, nesudariusių santuokos, jungtinės veiklos vykdymo ir dalinės nuosavybės teisės į jungtinės veiklos metu sukurtą turtą pripažinimo.

CK 6.969 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismai analogiškose bylose yra suformavę praktiką, jog bendrosios jungtinės veiklos pradžia sietina ne su konkretaus turto įsigijimu ar jo pagerinimu, bet su momentu, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nurodo, jog su B. B. kaip sugyventiniai pradėjo kartu gyventi 1980 m., t. y. galiojant 1964 m. CK, ginčui spręsti taikytinos 1964 m. CK nuostatos, reglamentavusios jungtinę veiklą.

1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kada ieškovė ir B. B. pradėjo gyventi kartu, t. y. kokiu laikotarpiu įgytas turtas galėtų būti laikomas bendrąja nuosavybe. Iš ieškovės paaiškinimų ir liudytojos J. M. parodymų nustatyta, kad ieškovė su B. B. kartu gyveno nuo 1980 m. iki 2023 m., t. y. iki B. B. mirties (duomenys neskelbtini), visą nurodytą laiką vedė bendrą šeimos ūkį, turėdami tikslą sudaryti santuoką, nors jos sudarę nebuvo. Ieškovė nurodo pasirūpinusi B. B. laidojimu, t. y. apmokėjo laidojimo išlaidas, kadangi B. B. jokių artimųjų neturėjo. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. M. patvirtino, kad ieškovė su B. B. minėtu laikotarpiu gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį. Bylos rašytiniais įrodymais, ieškovės paaiškinimais bei liudytojos parodymais nustatyta, 1998-08-28 B. B. vardu buvo įgytas namas su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje tiek pati ieškovė, tiek apklausta liudytoja nurodė, kad pinigus (300 Lt) namo įsigijimui ieškovei ir B. B. paskolino liudytojos mama, kuriuos vėliau abu kartu jai ir grąžino. Nors namas su priklausiniais įgytas B. B. vardu, tačiau kaip jau buvo minėta, ieškovė su B. B. kartu vedė bendrą ūkį, todėl namo įsigijimui pinigus skolinosi abu, abu juos ir grąžino. Bylos duomenys, liudytojos paaiškinimai taip pat patvirtina, kad ieškovė minėtame name liko gyventi ir B. B. mirus, nepertraukiamai nuo jo įsigijimo iki šiol rūpinasi minėtu turtu kaip savu, t. y. moka komunalinius mokesčius bei rūpinasi šio turto išlaikymu. Taigi, byloje surinkti įrodymai leidžia spręsti, kad ieškovė ir B. B. nuo 1980 m. gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį (CPK 178, 185 straipsniai), o 1998 m. bendromis lėšomis įgijo ginčo turtą.

Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, liudytojos J. M. parodymus, rašytinius įrodymus, sprendžia, jog bendras ieškovės ir B. B. gyvenimas buvo ne epizodinis, bet truko ilgą laiką, tai yra nuo 1980 m. iki minėto asmens mirties (duomenys neskelbtini), jis buvo nuolatinis ir pastovus, kas sudaro pakankamą pagrindą pripažinti buvusį šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos ir bendros dalinės nuosavybės sukūrimo, turint tikslą turtą naudoti savo asmeniams buitiniams poreikiams tenkinti, šalims kooperuojant įnašus pinigais, daiktais ir darbu bendrame ūkyje (sodo, daržo darbai ir kt.). Byloje įrodyta, kad ieškovė ir B. B., kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį asmenys, bendrai veikė, siekdami vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini).

Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dainei nuosavybei sukurti gali būti nustatomas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 metų CK 58 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015).

Teismo vertinimu byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog N. M. ir B. B. bendras gyvenimas, trukęs ilgą laiką ir buvęs nuolatinis bei pastovus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas bendromis lėšomis, o nesant šias aplinkybes paneigiančių duomenų bei nenustačius, kad tarp jų buvo kitoks susitarimas dėl jų įnašų į jungtinę veiklą, sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę tarp ieškovės ir B. B. Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti kiekvieno iš jungtinės veiklos dalyvių indėlį siekiant sukurti dalinę nuosavybę, todėl byloje nenustačius kitokio sugyventinių susitarimo dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje paskirstymo, vadovaujantis 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuotina, kad bendraturčių dalys (įnašai) bendrojoje nuosavybėje lygios bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, visiškai tenkina ieškovės reikalavimą ir tokiu būdu pripažintina N. M. asmeninės nuosavybės teisė į ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį tvarto, ½ dalį malkinės, ½ dalį daržinės, ½ dalį šulinio, esančių (duomenys neskelbtini), registruotų B. B. vardu.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad teismas gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Ieškovei N. M. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023-09-12 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) suteikta antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir bylinėjimosi išlaidų. Į bylą pateikta 2023-12-13 Pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 317,06 Eur.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje pareikšto ieškinio reikalavimo pobūdį, į tai, kad atsakovė yra Valstybės įmonė Turto bankas, kuri atstovauja Lietuvos valstybę, tai yra institucija, kuriai teisės aktai numato pareigą vykdyti valstybės paveldimo turto procedūras, ieškovės reikalavimas yra pareikštas ne dėl atsakovės veiksmų, todėl esant tokioms aplinkybėms iš atsakovės nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovei.

Procesinių dokumentų siuntimo pašto išlaidos byloje nepatirtos, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniais, 268 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), registruotų B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmams.