Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), Algimanto Kukalio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1168-454/2015 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui A. G., trečiajam asmeniui D. M. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teismas neteisingai nurodė, kad nėra jokio rašytinio dokumento, patvirtinančio šalių sudarytą paskolos sutartį. Įstatyme nurodoma, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog, esant ginčui dėl sandorio sudarymo ir jo vykdymo fakto, šiuos faktus įrodo rašytiniai įrodymai, tai kvitais, sąskaitos ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2009). Vertinant, ar tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai, nesudarius rašytinės sutarties, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą (Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-702-436/2014). Šalis sieja paskoliniai teisiniai santykiai. Nėra ginčo, kad šalys rašytinės paskolos sutarties nesudarė ir kad ieškovas nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 17 d. atsakovui pervedė 38 447 Lt. Gautus pinigus atsakovas panaudojo savo poreikių tenkinimui. Ieškovas pateikė 13 bankinių mokėjimo pavedimų kopijų, kurios patvirtino paskolos sutarties dalyką – piniginių lėšų perdavimą atsakovui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Mokėjimo nurodymuose nenurodyta, kad ieškovas atsakovui pinigines lėšas pervedė kaip paskolą, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas ne tik realiai gavo iš ieškovo pinigus, bet ir panaudojo juos savo nuožiūra. Šiais pinigais atsakovas disponavo kaip savininkas, juos valdė ir naudojo savo nuožiūra (CK 6.870 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014). Teismų praktikoje nurodoma, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis, nors ir nenurodyta kaip paskola, šių lėšų negrąžinus, jas paėmus ir panaudojus ne bendriems poreikiams, o savo poreikių tenkinimui, patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui, nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Net ir nesant raštu išreikšto įsipareigojimo grąžinti pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013, 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014). Atsakovas neįrodė kitokio lėšų pervedimo pagrindo, kuris leistų atsakovui negrąžinti jam pervestų piniginių lėšų. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų (paskolos sutarčių, mokėjimo pavedimų kopijų), kurie patvirtintų, kad ieškovui paskolino 17 000 Lt. Atsakovo gynybinis argumentas, kad atlikti mokėjimai yra sumokėtos palūkanos už ieškovo sutuoktinei suteiktą paskolą, yra absoliučiai nepagrįstas. Ieškovas nėra 2004 m. balandžio 23 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir trečiojo asmens, šalis. Trečiasis asmuo pinigines lėšas skolinosi savo asmeniniams poreikiams patenkinti, šios paskolos sutarties įvykdymui trečiasis asmuo įkeitė asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Jokių prievolių pagal šią paskolos sutartį ieškovas neprisiėmė, todėl neturėjo pareigos grąžinti trečiojo asmens skolą, mokėti netesybas. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškovas ir trečiasis asmuo santuoką nutraukė, o įsipareigojimą pagal 2004 m. balandžio 23 d. paskolos sutartį pripažino trečiojo asmens asmeniniu įsipareigojimu. Jeigu ieškovo mokėjimai atsakovui yra skolos grąžinimas ir/ ar netesybų mokėjimas už trečiąjį asmenį, tuomet neaišku, kokiu pagrindu atsakovas 2014 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo dėl 16800 Lt skolos, 6048 Lt delspinigių ir palūkanų išieškojimo iš trečiojo asmens. Atsakovas ir trečiasis asmuo pripažino, kad trečiasis asmuo 16 800 Lt skolą sumokėjo 2014 m. rudenį, o dėl prašomų išieškoti delspinigių ir palūkanų yra savarankiškas reikalavimas teisme. Be to, atsakovo pozicija yra nenuosekli. Pirma, atsakovas teigia, kad mokėjimo pavedimai yra tariamos ieškovo skolos grąžinimas, antra, kad tai yra prievolės įvykdymas (skolos grąžinimas, netesybų mokėjimas) už trečiąjį asmenį. Atsakovas nenurodė už kokį laikotarpį ir kokio dydžio netesybos buvo tariamai mokamos ieškovo.

Teismas padarė prielaidą, kad pinigai skirti skolos grąžinimui už trečiąjį asmenį. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-552/2004, 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2005). Teismas taikė dvigubus standartus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų suteikęs paskolą ieškovui. Atsakovas yra suinteresuotas asmuo nagrinėjamos bylos baigtimi, todėl jo deklaratyvūs teiginiai negali būti pagrindas išvadai, kad ieškovas yra skolingas atsakovui. Jokių įrodymų apie tokios paskolos suteikimą nėra.

Teismo išvada, kad ieškovo ieškinys galėjo būti patenkintas, jeigu būtų nurodytas kitas ieškinio teisinis pagrindas, prieštarauja įstatymui ir suformuotai teismų praktikai dėl ieškinio teisinio pagrindo nurodymo ir kvalifikavimo. Kreipiantis į teismą, ieškovas turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), teisinio pagrindo įvardinti neprivalo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu susiklosčiusius šalių teisinius santykius kvalifikuoja teismas. Pagal teismų praktiką, teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-101/2001, 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-725/2001, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Atmetęs ieškovo ieškinį, teismas nepasisakė dėl reikalavimo priteisti palūkanas, tačiau ieškovas šį reikalavimą palaiko.

Prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatenkino ieškovo ieškinio dėl 38 447 Lt priteisimo nusprendęs, kad, nesant įrodymų apie šalių sudarytą paskolos sutartį, piniginių sumų pervedimas į atsakovo banko sąskaitą neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Prie apeliacinio skundo apeliantas pateikė rašytinius įrodymus – 2014 m. rugpjūčio 14 d. notarės išduotą vykdomąjį raštą ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. antstolės raginimą D. M. įvykdyti hipoteka užtikrintą įsipareigojimą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad pateiktais įrodymais grindžiamas apeliacinis skundas, taip pat kad tie patys įrodymai yra Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2-2204-199/2015 pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos dydžio pripažinimo (tretieji asmenys antstolė J. B., Kauno miesto 20-ojo notarų biuro notarė R. V.), jų turinys šalims žinomas, jie į bylą priimtini.

Dėl paskolos sutarties

Atmestini apelianto argumentai apie neteisingą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovas neįrodė paskolos teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo įstatymų leidėjo nuostatas dėl paskolos sutarties sąvokos bei aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti šios sutarties sudarymo faktą, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nekartoja. Teisėjų kolegija pažymi, jog savo teiginius apeliantas nepagrįstai motyvuoja skunde nurodyta kasacinio teismo praktika, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013 ir 2014 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014. Pastaroji nutartis yra priimta byloje, kurioje buvo kilęs ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą (CK 1.87 straipsnis). Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje tokio ginčo nėra. 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013 yra priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nustatytų nagrinėjamoje byloje tuo aspektu, kad banko pavedimuose, kuriais ieškovas pervedinėjo pinigus, buvo nurodyta paskolos paskirtis. Remdamasis lingvistine šio žodžio prasme bei CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis kasacinis teismas nusprendė, jog kasatorė ieškovė ir asmuo, kuriam ji pervedė pinigus, sudarė žodinę paskolos sutartį, kurios rašytinis įrodymas yra banko mokėjimo nurodymas (CK 6.870 straipsnis). Apeliacine tvarka vertinamu atveju pinigus atsakovui ieškovas pervedinėjo nurodydamas, jog mokėjimo paskirtis yra papildymas, sąskaitos papildymas ar pervedimas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pinigai atsakovui yra skolinami, t.y. perduodami grąžintinai. 2014 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014, minima išplėtota ir nuosekli praktika dėl sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo taikytina kiekvienu atveju, vertinant sutartinius santykius bei įrodymus. Apeliacine tvarka tikrinamoje byloje šios praktikos nesilaikymo nenustatyta. Rašytinės paskolos sutarties byloje nėra, mokėjimo pavedimuose paskolos santykių faktas neužfiksuotas. 2015 m. balandžio 21 d. teismo posėdyje ieškovas paaiškino žinojęs apie atsakovo veiklą – pinigų skolinimąsi ir perskolinimą kitiems už 10 procentų palūkanas, ieškovo patarimu 2004 m. pinigų iš jo pasiskolino ieškovo žmona, susigundė tokiu būdu paskolinti ir savo uždirbtus „laisvus pinigus“. Pagal žodinį susitarimą su atsakovu pervesdavo jam pinigines lėšas banko pavedimais į atsakovo nurodytą banko sąskaitą. Buvo susitarę, kad pinigus atsakovas grąžins pagal pareikalavimą. Atsakovui nurodęs pinigais naudotis, grąžinti kai ieškovui pinigų prireiks, tuomet ieškovas apskaičiuosiąs procentus. Atsakovas tokį susitarimą neigia. Apart ieškovo teiginių, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo nurodytą žodinį susitarimą su atsakovu dėl naudojimosi ieškovo pinigais už palūkanas ir pinigų grąžinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).

Dėl piniginių lėšų priteisimo

Sutikdamas su ieškovo nurodyto ieškinio teisinio pagrindo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ieškinį atmetęs kaip nepagrįstą dėl to, kad ieškovas galėjo remtis kitomis materialinės teisės normomis, be pagrindo netaikė faktinius šalių santykius kvalifikuojančių materialinės teisės normų.

Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001; 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005, kt.).

Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių ir ieškovo paaiškinimo matyti, kad savo teisių pažeidimą jis grindžia tuo, jog atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo įgyti savo nuosavybėn ieškovo jam pervestas pinigines lėšas. Kadangi teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas priimtą sprendimą pagrindžia nustatytus teisinius santykius reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis. Savo ruožtu tai lemia, kad teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, visų pirma turi tinkamai nustatyti šalis siejančius teisinius santykius. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad „tinkamam šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimui yra reikšmingas ne tik ieškovo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas, bet ir atsakovo bylos nagrinėjimo metu pareiškiama pozicija dėl reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo. Taigi tam, kad tinkamai kvalifikuotų šalis siejančius teisinius santykius, bylą nagrinėjantis teismas negali apsiriboti vienos iš ginčo šalių – ieškovo – išdėstoma pozicija. Išsamus ir teisingas šalis siejančių teisinių santykių spektras gali būti identifikuotas būtinai įvertinus ir kitos ginčo šalies – atsakovo – poziciją (atsakovo atsikirtimus į ieškinį bei teikiamus įrodymus (audiatur et altera pars)“. (2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-147/2011 civilinėje byloje pagal ieškovės N.S. ieškinį atsakovui A. G. dėl lėšų grąžinimo; tretieji asmenys AB DnB NORD bankas ir S.G.).

Atsakovas 2015 m. balandžio 21 d. teismo posėdyje nurodė, kad užsiima pinigų skolinimo kitiems asmenims ir perskolinimo veikla. Ieškinyje nurodytais banko pavedimais ieškovas jam pinigų neskolino. Su ieškovu yra pažįstamas nuo 2004 m. balandžio 23 d., kuomet notariškai patvirtinta sutartimi ieškovo sutuoktinei D. M. paskolino 16 800 Lt. Mano, kad tai buvo bendra abiejų sutuoktinių paskola. Suėjus šešių mėnesių paskolos grąžinimo terminui paskola nebuvo grąžinta, todėl nuo 2004 m. ieškovas per banką pervesdavo 0,15 procentų netesybas (teisėjo siūlymu įrodymų apie tai nepateikė). Ieškinyje nurodytais banko pavedimais ieškovas irgi mokėjo netesybas. Jas buvo sutarta mokėti du kartus per metus. Atsakovas neprašė ieškovo sutuoktinės grąžinti paskolą. Mano, kad paskolos sutartį ji galėjo nutraukti pati, pinigus pervesdama į notarės depozitinę sąskaitą, tačiau atsakovui gerai, jei ieškovui ir jo sutuoktinei yra priimtina 10 metų naudotis atsakovo pinigais. Nuo 16 800 Lt sumos netesybos sudaro 25,2 Lt už vieną dieną. 2015 m. kovo 9 d. teismas priėmė sprendimą atmesti ieškovo sutuoktinės D. M. ieškinį pripažinti, kad atsakovo reikalavimas dėl 6048 Lt delspinigių pagal 2004 m. balandžio 23 d. sutartį ir 5 procentų metinių palūkanų nuo termino praleidimo dienos 2014 m. spalio 23 d. iki pilno prievolės įvykdymo yra nepagrįstas. Dėl to dabar jai ir ieškovui pretenzijų neturi. Be to, ieškovas, nežinant sutuoktinei, irgi skolinosi iš atsakovo pinigų verslui 2005 m. ir 2007 m., iš viso 17 000 Lt pagal paskolos raštelius, pinigus ieškovas grąžino matant asmenims, kurių atsakovas neįvardijo. Nurodė, jog grąžinta 17 000 Lt suma irgi įeina į ieškinyje nurodytą sumą.

Minėtoje kasacinėje byloje Nr.3K-3-147/2011 nustatytos aplinkybės beveik sutampa su nustatytomis apeliacine tvarka vertinamoje byloje (ieškovės mokėjimo pavedimais atsakovui pervestos pinigų sumos nesukūrė paskolinių teisinių santykių, todėl ieškovė patikslino ieškinio teisinį pagrindą nurodydama, kad pinigus atsakovas gavo be pagrindo). Toje nutartyje kasacinis teismas akcentavo, kad įstatyme įtvirtinta ne tik ieškovo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, bet ir atsakovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Taigi, apeliacine tvarka vertinamoje byloje atsakovui tenka pareiga pagrįsti savo teiginius, kad ginčo pavedimais ieškovas sugrąžino savo skolą ir/ar mokėjo netesybas pagal sutuoktinės paskolą (apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šie teiginiai yra prieštaringi).

Atmesdamas ieškovo ieškinį pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pinigai į atsakovo sąskaitą buvo pervedami įvairiomis sumomis skirtingu metu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 17 d., todėl manytina, kad pinigai galėjo būti skirti skolos grąžinimui ar palūkanų mokėjimui, o ne paskola atsakovui, juolab kad tuo metu galiojo paskolos sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir ieškovo sutuoktinės trečiojo asmens D. M..

Apeliacinės instancijos teismas su šiuo vertinimu nesutinka. Pirma, jis yra nekonkretus, antra – jo pagrindu padarytų išvadų pobūdis prielaidinis. CPK 265 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, priimant sprendimą, įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokios paskolos ar palūkanų mokėjimui buvo pervesti ieškinyje nurodyti pinigai. Toks įrodymų vertinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, CPK 185 straipsnio nuostatų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie ieškinyje nurodytų mokėjimų paskirtį nėra pagrįsta bylos duomenimis ir logikos dėsniais.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, jog ieškovas melagingai teigia, kad atsakovas yra jam skolingas, taip ieškovas stengiasi padėti buvusiai sutuoktinei išvengti skolinio įsipareigojimo pagal 2004 m. balandžio 23 d. paskolos sutartį. Ieškovas niekada nėra paskolinęs atsakovui pinigų, priešingai – atsakovas 2005 m. spalio mėn. paskolino ieškovui 7000 Lt, 2007 m. gruodžio mėn. – 10 000 Lt. Piniginės lėšos 38 447 Lt, kurias ieškovas pervesdavo nuo 2009 m. iki 2013 m. į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą banke, buvo atsakovo ieškovui paskolintos piniginės lėšos. Tuo pačiu atsakovas atsiliepime nurodė, jog 2005 m. ir 2007 m. ieškovo pasiskolintų pinigų grąžinimą 2013 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. birželio 13 d. gali patvirtinti liudytojai (b.l.25). 2015 m. balandžio 21 d. teismo posėdyje atsakovas paaiškino, pagal 2005 m. ir 2007 m. pinigus ieškovui paskolino pagal paskolos raštelius, kurie dabar yra sunaikinti, šią skolą ieškovas grąžino atvažiavus su asmenimis, kurių atsakovas neįvardijo, grąžinta 17 000 Lt suma irgi įeina į ieškovo ieškinyje nurodytą sumą.

Ieškovas tokių paskolinių santykių buvimą neigia.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jei šių santykių faktas ir būtų pagrįstas atsakovo minimais paskolos rašteliais, atsakovo pripažinimas, kad 17 000 Lt ieškovas sugrąžino liudytojams matant pinigų priėmimo faktą, paneigia jo paties teiginius apie tai, kad 2005 m. ir 2007 m. atsakovo pasiskolinti 17 000 Lt yra grąžinti ieškinyje nurodytais mokėjimo pavedimais. Tokiu būdu atsakovas neįrodė, jog šiais mokėjimo pavedimais ieškovas jam grąžino 2005 ir 2007 metais pasiskolintus 17 000 Lt.

Atsakovas taip pat neįrodė, kad ginčo mokėjimais ieškovas dengė trečiojo asmens D. M. skolinius įsipareigojimus atsakovui pagal 2004 m. balandžio 23 d. notariškai patvirtintą paskolos sutartį.

Nors šią paskolą trečiasis asmuo gavo gyvenant santuokoje su ieškovu, dalyvavusiu sudarant sandorį, iš ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimų matyti, kad paskola buvo panaudota remontuoti butui, kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui. Jos grąžinimo užtikrinimas buvo užtikrintas pastarojo buto įkeitimu. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad 2014 m. balandžio 28 d. V. ir D. M. bendru pareiškimu kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-976-675/2014 nusprendė patvirtinti pareiškėjų sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuriuo nutraukė pareiškėjų santuoką, patvirtino, jog santuokos metu D. M. asmeninės nuosavybės teise įgijo viešame registre registruotą butą/patalpą, esantį Jaunimo g. 17-19, Ukmergė, unikalus Nr. 8198-5004-7010:0010, kuris nėra dalintinas ir asmeninės nuosavybės teise priklauso D. M.; santuokoje įgytas D. M. 16 800 Lt skolinis įsipareigojimas kreditoriui A. G. pagal 2004 m. balandžio 23 d. paskolos sutartį, užtikrintas minėto buto įkeitimu, laikomas D. M. asmeniniu skoliniu įsipareigojimu kreditoriui A. G. iki visiško jo įvykdymo, t.y. pilno išmokėjimo. Šioje byloje atsakovas buvo trečiuoju asmeniu, apie bylą žinojo, 2014 m. liepos 4 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, gavo teismo sprendimo kopiją, teismo sprendimo apeliacine tvarka neapskundė. Tai įrodo, kad ieškovas neturėjo prievolės vykdyti trečiojo asmens įsipareigojimus pagal šią sutartį.

Prielaidą, kad ginčo mokėjimais ieškovas šią prievolę už trečiąjį asmenį vykdė, paneigia įsiteisėjęs 2015 m. kovo 9 d. teismo sprendimas Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2-2204-199/2015 pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos dydžio pripažinimo (tretieji asmenys antstolė J. B., Kauno miesto 20-ojo notarų biuro notarė R. V.) bei atsakovo procesinė pozicija šioje byloje (CPK 179 straipsnio 3 dalis, 182 straipsnio 2 punktas).

Nurodomoje byloje ieškovė prašė pripažinti, kad ieškovės visas skolinis įsipareigojimas pagal 2004 m. balandžio 23 d. paskolos sutartį atsakovui A. G. sudaro 16800Lt (4865,62 Eur), o A. G. reikalavimas dėl 6048 Lt (1751,62 Eur) delspinigių ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo termino praleidimo dienos 2014 m. spalio 23 d. iki pilno prievolės įvykdymo išieškojimo yra nepagrįstas. Atsakovas V. G. nurodė, jog paskolos sutarties sąlyga dėl 0,2 procento dydžio delspinigių turi būti vykdytina. Ieškovė nevykdė savo prievolės grąžinti paskolą atsakovui beveik 10 metų, per sutarties nevykdymo laikotarpį nedėjo pastangų susisiekti su atsakovu, ieškovė pinigus skolinosi kartu su savo buvusiu vyru V. M.. Teismas nustatė, kad šalys 2004 m. balandžio 23 d. Kauno miesto 4-ajame notarų biure sudarė paskolos sutartį Nr. 4VJ-7904, pagal kurią ieškovė iš atsakovo pasiskolino 4865,62 EUR (16 800 Lt). Paskolos sutartyje ieškovė įsipareigojo grąžinti skolą iki 2004 m. spalio 23 d., laiku negražinus paskolos įsipareigojo mokėti atsakovui 0,2 proc. delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos sumos. 2014 m. liepos 23 d. Kauno m. 20-ajame notarų biure patvirtintas atsakovo A. G. prašymas atlikti vykdomąjį įrašą, todėl notarė išsiuntė pranešimą skolininkei D. M. apie gautą kreditoriaus prašymą dėl priverstinio išieškojimo skolos, t.y. 16800 Lt pagrindinės sumos, 6048 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo mokėjimo termino pasibaigimo iki pilno prievolės įvykdymo. Teismas nustatė, kad 16 800 Lt skolą atsakovė V. G. grąžino 2014 m. spalio 8 d., delspinigiai paskaičiuoti sutrumpinto senaties termino ribose, t.y. už šešis mėnesius, jų dydis nėra nuginčytas, todėl atsakovas turi teisę reikalauti jų iš ieškovės. Dėl ieškovės reikalavimo, kad atsakovo prašymas priteisti palūkanas neteisėtas nesant susitarimo hipotekos lakšte dėl palūkūnų už paskolintas pinigines lėšas, teismas konstatavo, kad, kadangi ieškovė laiku negrąžino skolos atsakovui, atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovės įstatyminių palūkanų, kurios yra skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolės įvykdymo. 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą (byla Nr.2A-1465-657/2015). Iš nutarties matyti, jog atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. G. teigė tokį ilgą laikotarptį dėl skolos išieškojimo nesikreipęs ne norėdamas pasipelnyti, o tik todėl, kad tikėjosi geranoriško skolos grąžinimo, taip pat kad delspinigiai ir palūkanos priteisti pagrįstai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtame nagrinėti ieškovės kasaciniame skunde teigiama, jog bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos konstatavę, kad ieškovės reikalavimas reiškiamas hipotekos kreditoriui dėl išieškotino skolinio įsipareigojimo dydžio ir apimties negali būti tenkinamas, nes ieškovė neginčija notarės išduoto vykdomojo įrašo ar neprašo jo pakeisti; teismai nenagrinėjo ieškovės reikalavimo taikyti ieškinio senatį dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimo išieškoti palūkanas už 10 metų laikotarpį; apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias teismo teisę mažinti aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nepagrįstai atsisakė laikyti ieškovę vartotoja paskolos sutartiniuose santykiuose, netinkamai aiškino ir taikė CK normas dėl teismo teisės savo iniciatyva sumažinti pernelyg dideles netesybas, taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias skolininko pareigą mokėti palūkanas. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nurodė, jog palūkanos bus išieškotos už paskutinius penkis metus iki ieškinio pareiškimo remiantis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi.

Nurodyti atsakovo teiginiai paneigia jo aiškinimus apeliacine tvarka vertinamoje byloje apie tai, kad ginčo mokėjimo pavedimais ieškovas mokėjo 0,15 procentų netesybas pagal sutuoktinės sudarytą sutartį. Tokio dydžio netesybos šia sutartimi nebuvo nustatytos, delspinigių suma sudaro 6048 Lt, jų skolininkė nėra sumokėjusi, o tai, kad jos sutuoktinis ieškovas 2009 m. – 2013 m. pagal šią sutartį mokėjo palūkanas, paneigia atsakovo teiginys atsiliepime į kasacinį skundą dėl palūkanų išieškojimo laikotarpio (penkerių metų laikotarpis iki bylos dėl skolinių įsipareigojimų dydžio iškėlimo 2014 m. rugsėjo 17 d. faktiškai apima ginčo mokėjimų laikotarpį). Atsakovas teismo siūlymu nepateikė įrodymų, kad ieškovas banko pavedimais mokėjo jam netesybas pagal sutuoktinės prievolę nuo 2004 metų (CPK 178 straipsnis).

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo mokėjimais ieškovo pervestus pinigus gavo teisėtu pagrindu. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad reikalavimo dalyku esantys 38 447 Lt ieškovo atsakovui buvo perduoti ieškovo valia, o atsakovas šią pinigų sumą priėmė. Šalių ginčas vyksta dėl to, kokia buvo jų valia pinigų perdavimo metu – ar pinigai perduoti neatlygintinai, ar turės būti grąžinti. Tai iš esmės reiškia, kad buvo sudaryta šalių sutartis, o iš jos atsirado ir atitinkamos tarpusavio prievolės. Nenustatyta, kad ginčo dalykas būtų paskola (CK 6.870 straipsnis). Tai įgalina konstatuoti, kad šalių sudarytas pinigų perdavimo–priėmimo sandoris yra niekinis, o jo padarinius reikia spręsti pagal restitucijos taisykles (CPK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis). Tokią apeliacinės instancijos teismo poziciją patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2011 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-147/2011 civilinėje byloje N.S. v. A. G. dėl lėšų grąžinimo).

Pirmosios instancijos teismas, ieškinio netenkinęs dėl ieškovo neįrodyto teisinio pagrindo, netinkamai taikė CPK 3 straipsnio nuostatas dėl bylų nagrinėjimo pagal galiojančią teisę, ieškovui nurodžius faktines reikalavimą grindžiančias aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl to šis sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškinys tenkintinas iš dalies. Ieškovui iš atsakovo priteistina 11135,02 Eur (38447 Lt). Nenustačius paskolos teisinių santykių, nėra pagrindo patenkinti ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo nepriklausomai nuo pastarojo reikalavimo pagrindo (CK 6.872 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 procentų metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas yra sumokėjęs 865 Lt (250,52 Eur) žyminio mokesčio nuo tenkinamos 38447 Lt ieškinio sumos, 2015 m. vasario 12 d. – 1000 Lt (289,62 Eur) advokato pagalbos išlaidų už atstovavimą pirmosios instancijos teisme, dokumento surašymą, 251 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 1000 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Advokato pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teisme neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos. Išlaidos už apeliacinio skundo parengimą, nors ir neviršija rekomendacijų 2015 m. kovo 19 d. redakcijos 8.9 punkte numatyto dydžio, įvertinus advokato darbo sąnaudas rengiant apeliacinį skundą, sumažintinos iki 600 Eur (CPK 98 straipsnis). Bendra bylinėjimosi išlaidų suma – 1391,14 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

nusprendžia:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą. Priimti naują sprendimą. Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11135,02 (vienuolika tūkstančių šimtą trisdešimt penkis Eur 2 ct) Eur ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1391,14 (vieną tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt vieną Eur 14 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini).