Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Laimos Kriaučiūnaitės ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. ir atsakovo E. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. patikslintą ieškinį atsakovui E. M. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, sandorių dėl palikimo priėmimo fakto pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Valstybės įmonė Turto bankas, notarė Violeta Bagdanskienė, notaras Vytenis Lideikis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

21. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat savo iniciatyva patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl pasisako tik apeliacinių skundų argumentų.

23. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškinys dėl palikimo priėmimo turto faktiniu valdymu juridinio fakto nustatymo ir atmesti reikalavimai dėl notarės patvirtintų palikimo priėmimo sandorių bei įrašų apie šį faktą Testamentų registre, pagrįstumo ir teisėtumo.

24. Byloje nustatyta, kad ieškovo motina M. N. mirė (duomenys neskelbtini) d. M. N. nebuvo sudariusi testamento, todėl po jos mirties atsiradęs palikimas galėjo būti paveldėtas pagal įstatymą. Palikėjos M. N. įstatyminiai įpėdiniai buvo sutuoktinis G. N., sūnus V. N. ir dukra A. M..

25. Iš M. N. paveldėjimo bylos Nr. 150/2002 duomenų, nustatyta, kad G. N. ir A. M. 2002 m. spalio 22 d. kreipėsi į Kauno miesto 13-ajį notaro biurą dėl M. N. palikimo priėmimo, pateikdami pareiškimus (reg. Nr. 8618 ir Nr. 8621), įvardintus kaip sandoris dėl palikimo priėmimo fakto, kuriuose nurodyta, kad palikimą yra priėmę faktiniu palikimo valdymu. Pareiškimuose nurodyta, jog V. N. yra mirusiosios įpėdinis. Be to, G. N. pateikė pareiškimą dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo į santuokos metu įgytą turtą (pareiškimo reg. Nr. 8619). G. N. 2022 m. spalio 22 d. išdavė dukrai A. M. įgaliojimą vesti paveldėjimo teisės bylą. Palikimo priėmimo faktas (duomenys neskelbtini) d. buvo įregistruotas Testamentų registre. Paveldėjimo teisės liudijimai nebuvo išduoti.

26. A. M. mirė (duomenys neskelbtini) d. Po A. M. mirties palikimą priėmė jos sūnus, atsakovas E. M.. G. N. mirė (duomenys neskelbtini) d. Po jo mirties ieškovas V. N. kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

27. Apeliantas E. M., nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas ieškovo reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teigė, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, nesivadovavo teismų praktika, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Mano, jog ieškovas neįrodė, jog pradėjo turtą faktiškai valdyti. Be to, ieškovas, jei jis priėmė palikimą, turėjo žinoti apie palikimo priėmimo sandorius, todėl teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino.

28. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

29. CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikimas atsiranda, palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. CK 5.50 straipsnyje nustatyta, kad siekdamas įgyti palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo.

30. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 str.), jog kiekvienas palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti atvejis yra individualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2012). Toks kasacinio teismo išaiškinimas reiškia, kad sprendžiant bylą dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktinės aplinkybės turi būti vertinamos individualizuotai, atsižvelgiant į objektyvias sąlygas, t. y. svarbu įvertinti, ar palikėjas faktiškai turėjo tam tikro turto, turtinių teisių ir kt. ir iki mirties momento jo teisės į turtą, turtines teises ir kt. nebuvo prarastos (perleistos tretiesiems ir kt.), kiek laiko, kokiu būdu ir kaip įpėdinis naudojosi paveldėjimo objektu, ir į subjektyvius veiksnius, t. y. kokie buvo įpėdinio tikslai ir siekiai dėl paveldėjimo objekto ir ar jis rūpinosi turtu kaip šio turto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. Apžvalgą bylose dėl paveldėjimo Nr. AC-47-1).

31. Faktinis palikimo valdymas turi atitikti tam tikrus požymius, kad įpėdinį būtų galima pripažinti priėmusiu palikimą. Paveldimo turto valdymas reiškia daikto turėjimą savo žinioje, kuris suteikia įpėdiniui galimybę daryti tiesioginį poveikį daiktui. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku, t. y. tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Aktyviems įpėdinio veiksmams, atitinkantiems palikimo priėmimą faktiniu valdymu, taip pat priskiriamas palikimą sudarančių daiktų saugojimas, jų tinkamos būklės palaikymas, pagerinimas, daiktų perkėlimas į kitą vietą, jų naudojimas kaip nuosavų tam tikroje veikloje ir pan. Kai palikimą sudaro butas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą bute po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame bute, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat buto priežiūrą, prievolių, susijusių su butu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2013).

32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, jog byloje surinkti rašytiniai įrodymai – Kauno miesto savivaldybės administracijos Centro seniūnijos 2021 m. birželio 29 d. pažyma, jog V. N. nuo 2000 m. gruodžio 7 d. iki 2001 m. lapkričio 8 d. savo faktinės gyvenamosios vietos adresą buvo nurodęs (duomenys neskelbtini), o nuo 2001 m. lapkričio 8 d. deklaravęs gyvenamąją vietą šiuo adresu; namų knyga, kurioje nurodyta, kad V. N. į butą atvyko 2000 m. gruodžio 7 d. iš (duomenys neskelbtini), tuo metu dirbo vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“, o savo gyvenamąją vietą minėtu adresu deklaravo 2001 m. lapkričio 8 d. – neabejotinai patvirtina, kad ieškovas bute apsigyveno dar iki palikėjos M. N. mirties, o po jos mirties jame ir toliau gyveno kartu su tėvu ir seserimi. Aplinkybes, kad ieškovas priėmė palikimą pradėdamas turtą faktiškai valdyti, taip pat patvirtino liudytojai (ieškovo kaimynai) V. V., A. B., V. A., bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2020 m. rugsėjo 22 d. duomenys apie ieškovo darbovietes. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymu visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovas turėjo pajamų buto tvarkymui, daiktų įsigijimui, turtu rūpinosi kaip savu, ir paneigia atsakovo argumentus, kad ieškovas palikimo nepriėmė, nes bute negyveno, neturėjo lėšų turto priežiūrai. Be to, byloje surinktų įrodymų visuma leido teismui buvusios ieškovo sutuoktinės liudytojos I. K. paaiškinimus vertinti kritiškai, kadangi ši liudytoja su ieškovu susipažino jau po palikėjos mirties, t. y. ne anksčiau kaip 2004 m. Pažymėtina, kad įstatymas įtvirtina kiekvieno įpėdinio teisę paveldėti, todėl vien faktinė aplinkybė, jog A. M. ir G. N. palikimo priėmimo faktai buvo notarės patvirtinti ir (duomenys neskelbtini) d. įregistruoti Testamentų registre, savaime nepanaikino ieškovo teisės įrodinėti palikimo priėmimo faktinio valdymo būdu.

33. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176 str., 178-179 str., 185 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atsižvelgta į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas, todėl teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

35. Vienas iš paveldėjimo santykių teisinio reglamentavimo ypatumų yra tas, kad palikimo priėmimas veikia retroaktyviai – palikimą priėmęs įpėdinis laikomas jo savininku nuo palikimo atsiradimo (palikėjo mirties) dienos; palikimas laikotarpiu nuo palikimo atsiradimo iki jo priėmimo nėra bešeimininkis turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo – formalizuoti savo turimas teises, kad galėtų jomis disponuoti (CK 5.66 str.). Vis dėlto pažymėtina, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei jų apimties. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 str. 2 p.), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009).

36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimai nei G. N., nei A. M. nebuvo išduoti. Ieškovas, turėdamas teisę paveldėti palikimo dalį, priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, ir tapo atitinkamos turto dalies savininkas, todėl ginčas kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl teisių į turtą, kuriam taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas.

37. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 str. 1 d. ). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

38. Vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti data, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą nustatoma pagal to asmens nurodymą, tačiau savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 str.). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra kitų įrodymų, kad buvo priešingai, ir jo nurodytas aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

39. Šiuo atveju ieškovas nurodė, jog apie tai, jog G. N. ir A. M. priėmė palikimą, sužinojo tik 2020 m. liepos 3 d., kai po tėvo G. N. mirties gavo Kauno miesto 21-ojo notarų biuro raštą dėl paveldėjimo bylų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovui palikimą priėmę įpėdiniai neleido naudotis paveldėtu turtu, kad jis buvo raginamas išsikelti, t. y. ieškovui nebuvo jokio pagrindo manyti, kad jo teisės pažeidžiamos. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovas kartu su kitais įpėdiniais naudojosi turtu, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo konkrečiu atveju ieškovas nėra praleidęs įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

40. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinti jo reikalavimai dėl palikimo priėmimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įrašų Testamentų registre panaikinimo, teigė, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, nes notarė, nesant galimybės įsitikinti, kad palikimas priimtas faktinio valdymo būdu, neturėjo pagrindo tvirtinti G. N. ir A. M. sandorių dėl palikimo priėmimo fakto.

41. Kaip jau buvo nurodyta, paveldėjimo byla pradedama gavus įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimo atsiradimo metu galiojusioje CK 5.50 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad palikimas priimamas, kai paduodamas pareiškimas palikimo atsiradimo vietos notarui, arba įpėdinis kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo, arba, kai jis faktiškai pradeda paveldimą turtą valdyti. Civiliniame kodekse neaptariamas klausimas, kokia institucija (pareigūnas) gali pripažinti, kad įpėdinis palikimą priėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti. Nekyla abejonių, kad tais atvejais, kai tarp įpėdinių yra nesutarimų, ar vienas iš jų priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, arba įpėdinis neturi ir negali gauti dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis atliko veiksmus, rodančius palikimo priėmimą, šį klausimą turi spręsti teismas. Tačiau tokiais atvejais, kai kiti įpėdiniai neginčija palikimo priėmimo turto faktiniu valdymu fakto ir įpėdinis pateikia dokumentus, kurie patvirtina palikimo priėmimą turto faktiniu valdymu – mokesčių už paveldimą turtą ar už paveldimo turto remontą mokėjimą patvirtinančius dokumentus ar kitus, įpėdinis neprivalo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, o notaras pats, atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 5.51 straipsnį, gali nustatyti, kad įpėdinis palikimą priėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti, ir priimti jo prašymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Nors esant kitų įpėdinių, neišreiškusių valios pareiškimu notarui, išlieka gana didelė paveldėjimo teisės liudijimo apskundimo rizika, kadangi įpėdinis, priėmęs palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, siekdamas apginti savo teises, ginčys notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau notaras galėjo ir gali būti kompetentingas priimti įpėdinio prašymą dėl palikimo priėmimo, pranešdamas apie palikimo priėmimą Testamentų registrui, jeigu jis pats nustato faktą, kad palikimas priimtas, pradėjus jį faktiškai valdyti. Notaro pranešimas visais atvejais reikalingas, siekiant užtikrinti, kad suinteresuoti asmenys Testamentų registre galėtų gauti informaciją, kur tvarkoma paveldėjimo byla.

42. Byloje nustatyta, jog nagrinėjamu atveju notarei buvo pateikti įrodymai – teisę paveldėti pagal įstatymą patvirtinantys dokumentai, išrašas iš AB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų apskaitos sąskaitos, namų knyga, kurioje esantys įrašai patvirtina, jog G. N. ir A. M. gyveno kartu su palikėja ir liko gyventi bute po palikėjos mirties. Be to, nustatyta, jog ginčijamų sandorių (pareiškimų apie palikimo priėmimą) padavimo metu 2002 m. spalio 22 d. ginčo tarp įpėdinių dėl palikimo nebuvo, todėl notarei nebuvo jokio teisinio pagrindo nepriimti ar netvirtinti A. M. ir G. N. pareiškimų (sandorių) dėl palikimo priėmimo. Apie palikimo priėmimą notarė pranešė nustatyta tvarka, taip išviešindama palikimo priėmimo faktą.

43. Apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Notarų rūmų patvirtintomis testamentų tvirtinimo ir paveldėjimo bylų vedimo rekomendacijomis, atmestini kaip nepagrįsti. Notariato įstatymo 13 straipsnyje (redakcija galiojusi iki 2003 m. vasario 12 d.) buvo nurodyta, kad notarai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais bei potvarkiais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos norminiais aktais ir Notarų rūmų nutarimais. Taigi, akivaizdu, kad notarė, patvirtindama palikimo priėmimo sandorius, pagrįstai vadovavosi Notarų rūmų patvirtinta testamentų tvirtinimo ir paveldėjimo bylų vedimo konsultacija.

44. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas ir pats, įrodinėdamas palikimo priėmimą faktiniu valdymu, remiasi namų knygoje nurodytais duomenimis, todėl jų nepripažinimas tinkamais A. M. ir G. N. atžvilgiu neatitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų (CK 1.5 str. 3 d.). Be to, pagal Testamentų tvirtinimo ir paveldėjimo bylų vedimo rekomendacijų 26 punktą palikimo priėmimo turto faktiniu valdymu faktas nustatomas vadovaujantis CK 5.51 straipsnio 1 dalimi, t. y. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu. Jeigu kiti įpėdiniai ginčija įpėdinio palikimo priėmimo turto faktiniu valdymu faktą ar įpėdinis nepateikia įrodymų, patvirtinančių palikimo priėmimą turto faktiniu valdymu, įpėdinis dėl palikimo priėmimo turto faktiniu valdymu fakto nustatymo kreipiasi į teismą. Nors šios rekomendacijos oficialiai buvo patvirtintos tik 2012 m. sausio 26 d. Notarų rūmų prezidiumo nutarimu Nr. 11.1, t. y. jau po ginčijamų sandorių sudarymo, tačiau jomis iš esmės buvo patvirtinta nusistovėjusi notarinių veiksmų atlikimo tvarka, atkartotos CK normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius.

45. Pareiškimas dėl palikimo priėmimo yra neatšaukiamas sandoris ir gali būti teismo pripažintas negaliojančiu bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog palikimas, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 5.62 str. 1 d.), priimamas laisva valia, vienu iš įstatyme nurodytų būdų. Įpėdinis, priimdamas palikimą, neprivalo savo veiksmų derinti su kitais asmenimis – kitais įpėdiniais, kreditoriais, testamento vykdytoju ir pan. Taigi, nagrinėjamu atveju materialinį teisinį interesą – įgyvendinti teisę paveldėti ir tokiu būdu įgyti palikimą turi pareiškėjai, kurių prerogatyva pasirinkti palikimo priėmimo būdą. Teisė laisva valia apsispręsti dėl palikimo priėmimo būdo yra viena iš įpėdinių interesų apsaugos garantijų pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2011). Byloje nustačius, kad G. N. ir A. M. priėmė palikimą po M. N. mirties, 2002 m. spalio 22 d. jų pareiškimai dėl palikimo priėmimo negali būti pripažinti negaliojančiais, kadangi šie įpėdinių veiksmai sietini su jų laisva valia paveldėti turtą pagal įstatymą.

46. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą pripažinti 2002 m. spalio 22 d. G. N. ir A. M. pareiškimus dėl palikimo priėmimo pripažinimo negaliojančiais priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

47. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams plačiau jų nekartojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

48. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir priteisė tinkamais dokumentais nepagrįstas teisinės pagalbos išlaidas.

49. Ieškinyje ieškovas iš esmės reiškė reikalavimus dėl juridinio fakto nustatymo ir dėl palikimo priėmimo fakto sandorių panaikinimo, o reikalavimas dėl atitinkamo (duomenys neskelbtini) d. atlikto įrašo Testamentų registre panaikinimo yra išvestinis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tenkinta 50 procentų ieškinio reikalavimų ir atitinkamai paskirstė priteistinas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 2 d.).

50. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo atstovės advokatės Snieguolės Vilutienės 2022 m. gegužės 3 d. pateiktoje bylinėjimosi išlaidų detalizacijoje (DOK-58213) nurodyta 360 Eur suma už dalyvavimą 2021 m. gruodžio 29 d. teismo posėdyje, nors teismo posėdis vyko 2021 m. gruodžio 10 d., buvo akivaizdus rašymo apsirikimas. Toks formalus netikslumas, kai iš bylos duomenų galima nustatyti tikslius duomenis apie teismo posėdžius, negali paneigti šalies teisės gauti turėtų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl ši suma pagrįstai buvo įskaičiuota į bendrą paskirstytiną bylinėjimosi išlaidų sumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

52. Apeliacinius skundus atmetus, apeliantams jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str.).

53. Trečiasis asmuo notarė Violeta Bagdanskienė prašė priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Šis prašymas ir turėtų išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (2022 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūra bei darbų detalizacija, 2022 m. rugsėjo 13 d. banko Swedbank, AB mokėjimo nurodymas) (CPK 98 str. 1 d.). Prašomų priteisti išlaidų suma neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose pritiesino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus šios išlaidos priteistinos iš ieškovo.

54. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei sudaro 5,74 Eur (CPK 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2), todėl iš ieškovo ir atsakovo valstybei priteistina po 2,87 Eur šių išlaidų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui notarei Violetai Bagdanskienei, asmens kodas (duomenys neskelbtini) 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 2,87 Eur (du eurus 87 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš atsakovo E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 2,87 Eur (du eurus 87 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteistos išlaidos valstybei turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, ieškovo ir atsakovo pasirinktame banke (įmokos kodas – 5662, mokėjimo paskirtis – bylinėjimosi išlaidos).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.