Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams A. G., L. T. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė Eurostatybų koncernas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo visiškai patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

12. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3363-781/2017 BUAB Eurostatybų koncernui buvo iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-940-823/2016 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį paliko nepakeistą.

Dėl teisėjos (ne)šališkumo

15. Apelianto teigimu, civilinę bylą išnagrinėjusi teisėja Danutė Kutrienė savo procesiniuose dokumentuose bet kokiu būdu siekė išvengti ieškovės UAB Medicinos banko sąsajos su proceso dalyvio pavadinimu UAB „LR CK 1.91 str. - laiduotojas bankui UAB Medicinos bankas“. Anot apelianto, ši aplinkybė parodo, kad teisėja Danutė Kutrienė tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai yra suinteresuota bylos baigtimi ir šie faktai kelia itin pagrįstų abejonių dėl teisėjos Danutės Kutrienės nešališkumo.

16. Pirmiausia pažymėtina, kad teisė į nešališką teismą yra viena iš žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmenimis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.

17. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartimi iš civilinės bylos Nr. e2-1151-275/2018 nagrinėjimo pašalintas trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – UAB „LR CK 1.91 str. - laiduotojas bankui UAB Medicinos bankas“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „LR CK 1.91 str. - laiduotojas bankui UAB Medicinos bankas“ veikla buvo pripažinta pasibaigusia bei nuspręsta išregistruoti įmonę iš Juridinių asmenų registro, todėl atsižvelgdamas į tai, jog išregistruotas juridinis asmuo nustojo egzistuoti kaip teisės subjektas, pašalino jį iš nagrinėjamos bylos.

18. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas L. T. prašė nušalinti teisėją Danutę Kutrienę nuo civilinės bylos Nr. e2-1151-275/2018 nagrinėjimo, nurodydamas, jog teisėja procesiniuose dokumentuose vengia tinkamai nurodyti proceso dalyvio pavadinimą, t. y. vietoj UAB „LR CK 1.91 str. - laiduotojas bankui UAB Medicinos bankas“ nurodo UAB „Vilniaus pirkliai“. Teisėja sistemingai siekia nesusieti ieškovės UAB Medicinos banko su CK 1.91 straipsniu („Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu“). Tokia teisėjos išankstinė nuostata leido jam manyti, kad pati teisėja tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi ir tai kelia abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Šis atsakovo prašymas išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2018 m. kovo 8 d. nutartimi, kuria buvo netenkintas. Nutartyje nurodyta, kad pagal Juridinių asmenų registro informaciją bendrovės pavadinimas UAB „LR CK 1.91 str. - laiduotojas bankui UAB Medicinos bankas“ nuo 2005 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. buvo UAB „Vilniaus pirkliai“. Ieškovė UAB Medicinos bankas savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, kad UAB „LR CK 1.91 str. - laiduotojas bankui UAB Medicinos bankas“ ankstesnis pavadinimas buvo UAB „Vilniaus pirkliai“. Teisėja, siekdama pašalinti abejones dėl trečiojo asmens pavadinimo, 2018 m. vasario 9 d. nutartimi įpareigojo ieškovę UAB Medicinos banką paaiškinti, kokiu pagrindu ji nurodė, kad UAB „LR CK 1.91 str. - laiduotojas bankui UAB Medicinos bankas“ ankstesnis pavadinimas buvo UAB „Vilniaus pirkliai“. Teisėjai buvo pateikti ieškovės paaiškinimai. Taigi buvo padaryta išvada, kad bylą nagrinėjanti teisėja ėmėsi priemonių, siekdama nustatyti trečiojo asmens pavadinimą, ir priimdama Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį rėmėsi aktualia informacija.

19. Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis, Lietuvos apeliaciniam teismui buvo perduotas spręsti klausimas dėl visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. e2-1151-275/2018 nagrinėjimo. Pareiškėjas paaiškino, kad teisėja Danutė Kutrienė telefoninio pokalbio metu patvirtino, jog tiek teisėjai Danutei Kutrienei, tiek kitiems Vilniaus apygardos teismo teisėjams gali būti daromas neteisėtas ir nusikalstamas asmenų, siekiančių užvaldyti pareiškėjo L. T. turtą, poveikis. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2KT-60-943/2018 apelianto pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo nušalinimo buvo atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad tam, jog būtų nušalinti visi atitinkamo teismo teisėjai, o byla būtų perduota nagrinėti kitam teismui, neužtenka pateikti samprotavimus dėl bylą nagrinėti paskirto teisėjo (teisėjų kolegijos) galimo šališkumo, tačiau turi būti išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys duomenys apie tai, kad nėra galimybės teisingai išspręsti bylos konkrečiame teisme, t. y. turi būti nurodytos aplinkybės, leidžiančios objektyviam stebėtojui pagrįstai abejoti visų konkretaus teismo teisėjų nešališkumu. Susipažinus su pareiškėjo pateiktu nušalinimo pareiškimu, matyti, kad pareiškėjas nepagrindė argumentų, leidžiančių pagrįstai abejoti visų šio teismo teisėjų nešališkumu. Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo teisėjams daromas poveikis, o apie šio poveikio darymą patvirtino bylą nagrinėjanti teisėja, tačiau pareiškėjas nepateikė leistinumo kriterijus atitinkančių įrodymų, kurie patvirtintų nurodytą aplinkybę – neleistiną poveikį bylą nagrinėjančiai teisėjai ir visiems kitiems Vilniaus apygardos teismo teisėjams, todėl ši aplinkybė laikoma neįrodyta (CPK 178, 185 straipsniai).

20. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais dėl bylą nagrinėjančios teisėjos šališkumo, nustatė, kad apeliantas savo skunde pateikia identiškus argumentus dėl teisėjos šališkumo kaip ir išnagrinėtuose jo pareiškimuose dėl teisėjos ir Vilniaus apygardos teismo nušalinimo nuo nagrinėjamos bylos. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo neparemti jokiomis pagrįstomis aplinkybėmis. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas (net tuo atveju, jeigu jie nepalankūs apeliantui) savaime negali būti vertinami kaip teisėjo šališkumo įrodymas. Įvertinus išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad skunde išdėstytos apelianto abejonės nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinius sprendimus tarpiniais klausimais ir priimdamas teismo galutinį sprendimą byloje, buvo šališkas. Taip pat nėra jokio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl byloje kilusio ginčo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su CK 1.91 straipsnio taikymu

21. Apeliantas pažymėjo, kad Kredito sutartį trečiasis asmuo sudarė dėl tuomečio vadovo suklydimo. 2009 m. lapkričio 30 d. ieškovė, įtraukdama į Lietuvos banko paskolų rizikos duomenų bazės sąrašą trečiąjį asmenį kaip paskolos gavėją, pripažintą tikėtinai neįvykdysiančiu įsipareigojimų, ir apie tai neinformuodama nei trečiojo asmens, nei atsakovo ar kitų asmenų, kuriems ieškovė vienašališkai nurodė būti Kredito sutarties laiduotojais, ir taip ieškovė neinformuodama laiduotojų dėl esminių aplinkybių, kurias žinodami laiduotojai nebūtų pasirašę ar sudarę laidavimo sutarties, iš esmės panaudodama apgaulę (CK 1.91 straipsnio 5 dalis), pasinaudodama savo, kaip sandorio šalies, dominuojančia padėtimi, apgaule bei ekonominiu spaudimu privertė laiduotojus sudaryti laidavimo sutartis.

22. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jei normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

23. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas jis nebūtų sudaręs sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

24. Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis).

25. Pirmiausia, susipažinusi su pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo formuojama praktika, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad, siekdamas, jog Kredito sutartis būtų pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl vadovo suklydimo, taip pat kad laidavimo sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 5 dalies pagrindu, apeliantas turėjo teikti atskirą ieškinį arba priešieškinį šioje byloje. LITEKO duomenimis nenustatyta, kad apeliantas būtų teikęs ieškinį dėl sandorių negaliojimo atskiroje civilinėje byloje. Priešieškinio dėl sandorių negaliojimo apeliantas neteikė ir šioje byloje. Kadangi CK 1.90 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, nesant atskirai pareikšto reikalavimo dėl sandorių negaliojimo, spręstina, jog atsiliepime nepakanka nurodyti sandorių negaliojimo pagrindų tam, kad teismas galėtų pripažinti apelianto nurodomus sandorius negaliojančiais. Todėl nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad tiek Kredito sutartis, tiek abi laidavimo sutartys nėra nuginčytos, todėl laikytinos teisėtomis ir galiojančiomis.

26. Antra, apelianto teigimu, ieškovė be pagrindo 2009 m. lapkričio 30 d. įtraukė į Lietuvos banko Paskolų rizikos duomenų bazės sąrašą trečiąjį asmenį kaip paskolos gavėją, pripažintą tikėtinai neįvykdysiančiu įsipareigojimų, ir apie tai neinformavo nei trečiojo asmens, nei atsakovo ar kitų asmenų, kuriems ieškovė vienašališkai nurodė būti Kredito sutarties laiduotojais.

27. Kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą, informacija į Paskolų rizikos duomenų bazę įrašoma vadovaujantis Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), patvirtintomis Lietuvos banko valdybos 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 125 (redakcija, galiojusi 2009 m. lapkričio 30 d. trečiojo asmens įrašymo į Paskolų rizikos duomenų bazę metu). Taisyklėse nustatyta, kad jose įtvirtintos Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo nuostatos ir tvarka, pagal kurią Lietuvos bankas, Lietuvos Respublikoje įsteigti bankai, užsienio bankų filialai, kredito unijos, Centrinė kredito unija, į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašyti vartojimo kredito davėjai, kurie nėra kredito įstaigos arba bankų kontroliuojamos įmonės, ir į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą įrašyti tarpusavio skolinimo platformos operatoriai privalo teikti duomenis apie paskolos gavėjus ir jiems suteiktas paskolas (Taisyklių 1 punktas). Taigi ieškovė pagal nurodytas Taisykles turėjo pareigą, o ne diskrecijos teisę, teikti duomenis į Paskolų rizikos duomenų bazę apie trečiajam asmeniui suteiktą kreditą.

28. Be kita ko, duomenų teikėjai į Paskolų rizikos duomenų bazę privalo teikti informaciją apie paskolos grąžinimą, įskaitant ir duomenis apie tinkamą arba netinkamą įsipareigojimų kredito įstaigai vykdymą (Taisyklių 9.4 papunktis).

29. Taisyklių 1 priede numatytos sąlygos, kurioms egzistuojant paskolos gavėjas pripažįstamas tikėtinai neįvykdysiančiu įsipareigojimų – paskolos gavėjas pripažįstamas neįvykdančiu įsipareigojimų, jei paskolos gavėjas vėluoja vykdyti savo įsipareigojimus duomenų teikėjui (jei tai bankai, – bankui, banką globojančiam (patronuojančiam) bankui arba banko kontroliuojamai įmonei) arba fiziniam asmeniui, kuris per tarpusavio skolinimo platformą suteikė vartojimo kreditą vartojimo kredito gavėjui, daugiau kaip 90 kalendorinių dienų, išskyrus tuos atvejus, kai paskolos likutis neviršija 30 Eur arba kitos, duomenų teikėjo nuomone, nereikšmingos sumos.

30. Tai, kad trečiasis asmuo netinkamai vykdė įsipareigojimus Bankui, liudija atsakovo A. G., kaip BUAB Eurostatybų koncerno vadovo, 2009 m. liepos 7 d. kreipimasis į Banką dėl Kredito sutarties pakeitimo arba pagal Kredito sutartį gauto verslo kredito restruktūrizavimo. Tiek nagrinėjamos bylos duomenys, tiek kitose bylose nustatytos faktinės aplinkybės ir šalių neginčijami duomenys patvirtina, kad ieškovė ir trečiasis asmuo 2008 m. gegužės 13 d. pasirašė papildomą susitarimą Nr. 1, kuriuo pratęsė kredito išdavimo terminą iki 2008 m. liepos 1 d. Šalys 2008 m. liepos 2 d. pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo pratęsė kredito išdavimo terminą ir iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo galutinį kredito grąžinimo terminą. 2009 m. rugpjūčio 14 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 3, kuriuo, atsižvelgdamos į bendrovės finansinę padėtį, pakeitė dalinių kredito grąžinimo įmokų dydžius, iki 2010 m. birželio mėn. atidėjo palūkanų mokėjimą ir iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo galutinį kredito grąžinimo terminą. 2010 m. birželio 30 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 4, kuriuo pakeitė dalinių kredito grąžinimo įmokų dydžius, iki 2013 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų sumokėjimo terminą ir iki 2013 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo galutinį kredito grąžinimo terminą. 2011 m. birželio 16 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 5, pakeitė dalinių kredito grąžinimo įmokų dydžius, didžiausią įmoką, t. y. 489 419,49 Eur, nustatant sumokėti iki 2013 m. rugpjūčio 15 d. ir iki 2013 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų sumokėjimo terminą. 2012 m. spalio 11 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 6, kuriuo pakeitė dalinių kredito grąžinimo įmokų dydžius, didžiausią įmoką, t. y. 648 919,49 Eur, nustatant sumokėti 2013 m. rugpjūčio 15 d. ir iki 2013 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų sumokėjimo terminą. 2013 m. lapkričio 15 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 7, kuriuo pakeitė dalinių kredito grąžinimo įmokų dydžius, didžiausią įmoką, t. y. 640 419,49 Eur, nustatant sumokėti 2015 m. rugpjūčio 15 d. ir iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų sumokėjimo terminą, atsisakė dalies priskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių ir iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo galutinį kredito grąžinimo terminą. 2014 m. birželio 27 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 8, kuriuo pakeitė dalinių kredito grąžinimo įmokų dydžius, didžiausią įmoką, t. y. 644 119,49 Eur, nustatant sumokėti 2015 m. rugpjūčio 15 d. ir iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų sumokėjimo terminą. 2015 m. gegužės 4 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 9, kuriuo pakeitė dalinių kredito grąžinimo įmokų dydžius, didžiausią įmoką, t. y. 648 619,49 Eur, nustatant sumokėti 2015 m. rugpjūčio 15 d. ir iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų sumokėjimo terminą. 2015 m. rugpjūčio 14 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 10, kuriuo pakeitė dalinių kredito grąžinimo įmokų dydžius, didžiausią įmoką, t. y. 637 119,49 Eur, nustatant sumokėti 2017 m. rugpjūčio 15 d. ir iki 2017 m. rugpjūčio 15 d. atidėjo priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų bei nesumokėtų delspinigių sumokėjimo terminą.

31. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BUAB Eurostatybų koncernas netinkamai vykdė Kredito sutartimi prisiimtą įsipareigojimą teikti Bankui tarpines finansines ataskaitas ir apie šį nevykdymą Bankas ne kartą informavo trečiąjį asmenį raštu. Tai patvirtinta kartu su dubliku ieškovės pateikti įrodymai.

32. Į bylą pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-27199-872/2016, kurioje BUAB Eurostatybų koncernas prašė pripažinti, kad Bankas nesant pagrindo nutraukė šalių sudarytą Kredito sutartį, patvirtina, jog Kredito sutartis buvo keičiama dešimt kartų dėl BUAB Eurostatybų koncerno finansinių problemų. Teismas, remdamasis pateiktais į bylą įrodymais, konstatavo, kad per aštuonerius metus buvo padengta vos 10 000 Eur kredito sumos, todėl vertino, jog kredito suma buvo padengta nežymiai, įvertinus, kad bendra paskolos suma sudarė 658 880 Eur. Taigi teismas konstatavo, kad Bankas kredito sutartį nutraukė ne dėl vieno kokio nors konkretaus pažeidimo, o esant ir tebesitęsiant sistemingam ir ilgam prievolės pažeidimui. BUAB Eurostatybų koncernas ilgą laiką nemokėjo beveik jokių Kredito sutartyje nurodytų įmokų ieškovei, todėl ieškovė pagrįstai prarado pagrindą tikėtis, jog iki galutinio atsiskaitymo termino bus padengta visa kredito suma.

33. Taigi pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad BUAB Eurostatybų koncernas dar nuo 2009 m. pradėjo sistemingai nevykdyti Kredito sutarties. BUAB Eurostatybų koncerno prašymu buvo atidedamas galutinis kredito grąžinimo grafikas, atidedami palūkanų ir delspinigių mokėjimo terminai, mažinama palūkanų norma, mažinamos einamosios kredito įmokos, o didžiausia skolos dalis palikta mokėti kredito grąžinimo grafiko pabaigoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad Bankas neturėjo teisės teikti informacijos į Paskolų rizikos duomenų bazę apie tai, kad įmonė tikėtinai neįvykdys prisiimtų įsipareigojimų.

34. Duomenų bazės valdytojas yra Lietuvos bankas (Taisyklių 8 punktas). Taigi Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo ir valdymo funkcijos priklauso Lietuvos bankui. Apeliantas skunde nurodė, kad kreipėsi į ieškovę raštu ne vieną kartą prašydamas pateikti duomenis apie BUAB Eurostatybų koncerną.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kredito sutarties nuostatos neįpareigojo Banko teikti kredito gavėjui ar jo laiduotojams duomenis apie tai, kokią informaciją ir kokiais terminais Bankas teikė į Paskolų rizikos duomenų bazę. Toks įpareigojimas Bankui nenumatytas ir galiojančiuose teisės aktuose.

36. Taisyklių 2 priede nustatyta duomenų, susijusių su asmeniu ir esančių Paskolų rizikos duomenų bazėje, teikimo tvarka. Šios tvarkos 13 punkte numatyta, kad paklausėjas, norėdamas gauti savo duomenis, turi Lietuvos banko Paskolų rizikos duomenų bazės eksploatuojančiam padaliniui raštu pateikti prašymą, užpildytą pagal 2 priede pateiktą pavyzdį, tiesiogiai atvykęs į Lietuvos banką arba registruotu paštu ar elektroniniu būdu. Atsakymą į paklausėjo prašymą gali atsiimti atstovas arba atstovo įgaliotas asmuo, asmeniškai atvykęs į Lietuvos banką ir pateikęs paklausėjo tapatybę, asmens tapatybę, atstovavimą arba įgaliojimą patvirtinančius dokumentus arba asmens, turinčio teisę atlikti notarinius veiksmus, patvirtintas kopijas arba, jeigu asmuo nurodo prašyme, atsakymas siunčiamas registruotu paštu (Taisyklių 2 priedo 18 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliantui, norinčiam gauti informaciją apie tai, kokie duomenys ir kokiu pagrindu buvo pateikti į Paskolų rizikos duomenų bazę, reikia kreiptis ne į ieškovę, o į Lietuvos banką.

37. Galiausiai apeliantas teigia, kad ieškovė, neinformuodama laiduotojų dėl esminių aplinkybių, kurias žinodami laiduotojai nebūtų pasirašę ar sudarę laidavimo sutarties, iš esmės panaudodama apgaulę (CK 1.91 straipsnio 5 dalis), pasinaudodama savo, kaip sandorio šalies, dominuojančia padėtimi, apgaule bei ekonominiu spaudimu privertė laiduotojus sudaryti laidavimo sutartis.

38. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91 straipsnis) priskiriami prie sandorių, sudarytų contra voluntatem (prieš šalies valią), jog suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį; jog nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; 2011 m. kovo 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-126/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2006; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011).

39. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, be deklaratyvių teiginių apie ieškovės naudojamą apgaulę, ekonominį spaudimą, naudojimąsi dominuojančia padėtimi, nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Vien ta aplinkybė, kad Bankas neinformavo apelianto, trečiojo asmens apie tai, kad bendrovė pripažinta tikėtinai neįvykdysiančia prisiimtus kreditorių įsipareigojimus, negali būti laikytina ekonominiu spaudimu arba apgaule. Apeliantas, manydamas, kad įrašas Paskolų rizikos duomenų bazėje pažeidžia jo interesus, turėjo teisę savo pažeistus interesus ginti teismine tvarka, tačiau to nepadarė. Atsakovai, suvokdami, kad bendrovė negali tinkamai vykdyti Kredito sutarties, turėjo suprasti, kad Kredito sutarties netinkamas vykdymas sukels tam tikrų neigiamų padarinių tiek pačiai bendrovei, tiek ir laiduotojams. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad trečiojo asmens įtraukimas į Paskolų rizikos duomenų bazę kaip asmens, tikėtinai neįvykdysiančio įsipareigojimų, galimai užkirto BUAB Eurostatybų koncerno galimybę refinansuoti paskolą kitame banke ir gauti finansavimą kitiems projektams vykdyti, tačiau šios aplinkybės būtų reikšmingos tuo atveju, jei būtų pagrindas daryti išvadą, kad BUAB Eurostatybų koncernas buvo nepagrįstai įtrauktas į Lietuvos banko sąrašą kaip paskolos gavėjas, pripažintas tikėtinai neįvykdysiančiu įsipareigojimų. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad BUAB Eurostatybų koncernas į Paskolos rizikos duomenų bazę buvo įtrauktas nepagrįstai, negalima daryti ir išvados, jog Bankas apelianto nurodomu būdu panaudojo apgaulę BUAB Eurostatybų koncerno ar jos laiduotojų atžvilgiu. Taip pat apeliantas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad BUAB Eurostatybų koncernas ketino paskolą refinansuoti kitoje kredito įstaigoje, t. y. byloje nėra pateikta jokių realiai sudarytų kredito sutarčių su kita, nei ieškovė, kredito įstaiga.

41. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl skundžiamo sprendimo dalies, kurioje nurodyta, kad ekonominis spaudimas gali būti daromas šaliai, kuri yra iš esmės ekonomiškai priklausoma nuo kitos šalies. Kadangi apeliantas nebuvo ekonomiškai priklausomas nuo Banko, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais dėl ekonominio spaudimo apeliantui. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad Banko padėtis šalių teisiniuose santykiuose buvo dominuojanti. BUAB Eurostatybų koncernas prisiėmė savo verslo plėtros, pelno siekimo ir įsipareigojimų nevykdymo Bankui riziką. Šalys laisva valia sudarė Kredito sutartį bei pagal ją prisiėmė tarpusavio įsipareigojimus.

42. Įvertinusi visus pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas neįrodė apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą bei netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir jomis remdamasis padarė netinkamas teisines išvadas.

Dėl apelianto sudarytos laidavimo sutarties

43. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu, nurodė, kad laidavimo sutarties bendrosios dalies 5.2 papunktyje melagingai rašoma, jog „Laiduotojas patvirtina, kad šios Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir Laiduotojas su visomis sąlygomis sutinka. Laiduotojas taip pat patvirtina, kad jam yra žinomos visos Pagrindinės sutarties sąlygos ir jis sutinka, jog Pagrindinės sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro Laiduotojo sutikimo, bei garantuoja, kad toks Pagrindinės sutarties sąlygų keitimas neturės įtakos Laiduotojo šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui“. Pažymi, kad laidavimo sutarties sąlygos individualiai su atsakovu aptartos nebuvo. Iki laidavimo sutarties pasirašymo momento ieškovės patalpose atsakovas neturėjo galimybės tinkamai ir laiku susipažinti su sutarties nuostatomis, atsakovas ieškovės parengtą laidavimo sutarties tekstą pirmą kartą pamatė tik atvykęs į ieškovės būstinę. Tik po laidavimo sutarties pasirašymo apeliantas turėjo galimybę išsamiai susipažinti su visomis sutarties sąlygomis ir suprato, kad laidavimo sutarties sąlygos yra išimtinai palankios ieškovei ir itin nepalankios, visiškai nepriimtinos apeliantui (pavyzdžiui, pagal sutarties 6.3 papunktį laiduotojas neturi teisės vienašališkai nutraukti sutarties, pagal sutarties 6.6 papunktį bankas turi teisę bet kada perleisti visas ar dalį teisių ar pareigų pagal sutartį trečiajam asmeniui, pagal sutarties 2.3 papunktį laiduotojas atsisako teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų kliento turtą ir t. t.).

44. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. CK 6.200 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, o to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. CK 6.200 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

45. CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymuose nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Kad teisė būtų apginta, asmuo turi šią teisę turėti ir ši teisė turi būti pažeista ar jai iškilusi reali grėsmė. Taigi asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso, bet teisę į pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso apgynimą – ieškinio patenkinimą – asmuo įgyja įrodęs ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškovas neįrodo faktų, kuriais grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą (CPK 178 straipsnis), tai jis kartu neįrodo savo teisės ar teisinio intereso pažeidimo. Taigi šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas klausimą dėl laidavimo sutarties sąlygų (ne)palankumo kelia praėjus beveik dešimčiai metų nuo to momento, kai laidavimo sutartis buvo sudaryta (2012 m.). Todėl lieka neaišku, kodėl apeliantas, kaip jis pats teigia, po pasirašymo išsamiai susipažinęs su laidavimo sutarties sąlygomis ir nustatęs, kad jos yra išimtinai palankios Bankui ir itin nepalankios ir nepriimtinos apeliantui, nesikreipė į teismą gindamas galimai savo pažeistą teisę. Jei apeliantas, sudarydamas laidavimo sutartį, vis dėlto nesusipažino su sutarties sąlygomis, jis negali teisintis, kad iš sutarties tikėjosi ko kita. Apeliantas yra verslininkas ir turi pareigą įvertinti savo teisinių veiksmų, taip pat ir sutarčių sudarymo padarinius.

47. Taigi apeliantas, pasirašęs laidavimo sutartį, savo parašu patvirtino, kad laidavimo sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jis su visomis sąlygomis sutinka. Laiduotojas taip pat patvirtino savo parašu, kad jam žinomos visos pagrindinės sutarties sąlygos ir jis sutinka, kad pagrindinės sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo, bei garantavo, kad toks pagrindinės sutarties sąlygų keitimas neturės įtakos laiduotojo šia sutartimi prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti.

48. Apeliantas, veikdamas kaip apdairus, sąžiningas ir protingas verslininkas, turėjo teisę reikalauti iš Banko, kad šis pateiktų jam susipažinti su laidavimo sutarties tekstu prieš pasirašant sutartį. Bankui atsisakius pateikti sutarties tekstą, apeliantas turėjo teisę sutarties nepasirašyti, atidėti pasirašymo datą arba susipažinti su sutarties tekstu ieškovės būstinėje. Tačiau kaip teisingai ginčijamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad apeliantas reikalavo susipažinti su laidavimo sutarties tekstu iki numatytos sutarties pasirašymo datos. Apeliantas nurodė, kad jam buvo sudarytos itin nepalankios sąlygos, pavyzdžiui, pagal sutarties 6.3 papunktį laiduotojas neturi teisės vienašališkai nutraukti sutarties, pagal sutarties 6.6 papunktį bankas turi teisę bet kada perleisti visas ar dalį teisių ar pareigų pagal sutartį trečiajam asmeniui, pagal sutarties 2.3 papunktį laiduotojas atsisako teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų kliento turtą ir t. t. Tačiau konstatuotina, kad byloje taip pat nėra įrodyta, kad apeliantas siūlė pakeisti arba pašalinti iš laidavimo sutarties jo dėstomas neva jam nepalankias laidavimo sutarties sąlygas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija, kad apeliantui jo amžius, darbinė patirtis leido suprasti, kas yra laidavimo prievolė, ir jis šį įsipareigojimą prisiėmė tik įvertinęs pasirašomą sutartį.

49. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad vien tik tai, jog apeliantas nenori vykdyti savo prievolės pagal sudarytą laidavimo sutartį, nereiškia, kad Bankas neturėjo teisės reikšti jam, kaip laiduotojui, ieškinio dėl skolos priteisimo, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

50. Anot apelianto, bylą nagrinėjanti teisėja skundžiamame sprendime netinkamai išanalizavo atsakovų argumentus dėl ieškovės ieškinio, juos painiojo ir netinkamai sprendime nurodė argumentus pateikusį asmenį. Taip pat teismas netinkamai nustatė byloje faktines aplinkybes dėl laidavimo sutarčių sudarymo. Apelianto teigimu, jo skunde išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik materialinės ir proceso teisės nuostatas, bet ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje, 43 straipsnio 1 dalyje ir Teisėjų etikos kodekso 5 straipsnio 10 punkte ir 15 straipsnyje įtvirtintus teisėjų pareigingumo principus, kuriais nustatyta, kad teisėjas privalo gilintis į nagrinėjamų bylų esmę, vengti skubotumo ir paviršutiniškumo.

51. CPK 265 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teismo sprendimo turinio reikalavimai nustatyti CPK 270 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi būti sudaryta teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 22 punktas; 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-701/2019 35 punktas).

52. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pagal įstatymo reikalavimus ištyrė ir neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles, netinkamai nustatė, įvertino, išdėstė ir atsikirto į šalių argumentus ir (arba) neatskleidė bylos esmės.

53. Anot apelianto, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendime nurodo teisybės neatitinkančias faktines aplinkybes, kad atsakovas yra BUAB Eurostatybų koncerno kreditorius (jo 115 848 Eur finansinis reikalavimas patvirtintas teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-524-781/2018) ir dėl to jis, kaip kreditorius, turi galimybę dalyvauti sprendžiant bankrutavusios bendrovės turto pardavimo klausimus. Apeliantas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3363-781/2017 trečiojo asmens BUAB Eurostatybų koncerno kreditoriaus L. T. finansiniai reikalavimai buvo nepagrįstai atmesti, t. y. šioje civilinėje byloje atsakovas L. T. negalėjo ir negali kaip kreditorius dalyvauti sprendžiant bankrutavusios bendrovės turto pardavimo klausimus. Kartu apeliantas nurodė, kad 2014 m. ieškovė sistemingai naudodama ekonominį spaudimą, nuolat grasindama vienašališkai nutraukti kredito sutartį įvykdė trečiojo asmens ieškovei įkeisto turto (nu)vertinimą nuo 3,9 mln. litų iki 1,2 mln. litų. Apeliantas daro išvadą, kad ieškovė sistemingai siekė bei siekia trečiojo asmens ieškovei įkeistą turtą perimti.

54. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais dėl jo finansinio reikalavimo tvirtinimo BUAB Eurostatybų koncerno bankroto byloje. LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3363-781/2017 nutarė netenkinti pareiškėjo L. T. pareiškimo dėl jo įtraukimo į BUAB Eurostatybų koncerno kreditorių sąrašą su 115 848 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1816-798/2017 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis palikta nepakeista. Todėl iš esmės apeliantas yra teisus sakydamas, kad jis neturi galimybės dalyvauti sprendžiant klausimą dėl bendrovės turto pardavimo BUAB Eurostatybų koncerno bankroto byloje, kadangi nėra bendrovės kreditorius. Nustatyta, kad vėlesnėmis teismo nutartimis apeliantas taip pat nebuvo įtrauktas į bendrovės kreditorių sąrašą. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad vien tas faktas, jog pirmosios instancijos teismas ne visai tiksliai nustatė pirmiau nurodytą vieną faktinę aplinkybę atsikirsdamas į apelianto nurodomus argumentus, savaime nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėto ir nepagrįsto iš esmės. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami klausimai, susiję su BUAB Eurostatybų koncerno bankrotu, bankroto procese tvirtinamais kreditorių reikalavimais, kreditorių susirinkimo nutarimų pagrįstumu ir kt.

55. Atsikirsdama į apelianto argumentą dėl Banko ketinimo trečiojo asmens turtą perimti, teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip neįrodytą ir kartu pažymi, kad, pirma, klausimus dėl bankrutuojančios bendrovės turto realizavimo bankroto procese sprendžia kreditorių susirinkimas, o ne koks nors konkretus kreditorius. Antra, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartyje BUAB Eurostatybų koncerno bankroto byloje konstatuota, kad BUAB Eurostatybų koncernui priklausantis turtas buvo realizuotas ir iš pardavimo gautomis lėšomis dengiami hipotekos kreditorių finansiniai reikalavimai: UAB EDS INVEST 2 pervesta 45 821,40 Eur, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriui – 14 248,60 Eur. Byloje nėra duomenų, kad BUAB Eurostatybų koncerno realizuotą turtą įsigijo Bankas. Kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai nepatvirtina apelianto argumentų apie Banko ketinimą perimti trečiojo asmens turtą.

56. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo argumentams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

57. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą galutinį teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.