Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams be intensyvios priežiūros, paskiriant BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą įpareigojimą dalyvauti tris mėnesius elgesio pataisos programoje bei BK 48 straipsnio 6 dalies pagrindu BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, BK 71 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką nuteistasis turi sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio paskelbimo.

Priteista iš nuteistojo D. B. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 71,01 Eur G. V. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. B. nuteistas už tai, kad tyčia nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y. 2020 m. rugpjūčio 14 d. 10.45 val. namo laiptinėje, adresas (duomenys neskelbtini), ties 12 butu, be aiškios priežasties vieną kartą dešinės rankos kumščiu smogė G. V. į krūtinę ir tokiu būdu padarė jam dešinės pusės devinto šonkaulio lūžimą, tai sukėlė nukentėjusiajam G. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintas.

4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

5. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu D. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 14 d. 10.45 val. namo laiptinėje, adresas (duomenys neskelbtini), ties 12 butu, be aiškios priežasties vieną kartą dešinės rankos kumščiu smogė G. V. į krūtinę ir tokiu būdu padarė jam dešinės pusės devinto šonkaulio lūžimą, tai sukėlė nukentėjusiajam G. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas prielaidas, grindė jo kaltę, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo parodymų, neatsižvelgė į tai, jog nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių sužalojimą.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo D. B. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas D. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu D. B. veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius.

7. Pažymėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

8. Už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

9. Nuteistasis ir nukentėjusysis nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d. 10.45 val. namo laiptinėje, adresu (duomenys neskelbtini), ties 12 butu, jie buvo susitikę, tačiau tolimesnė įvykių seka skiriasi. Nuteistasis D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jis lipo laiptais į viršų pažiūrėti, kaip vyksta renovacijos darbai. Laiptinėje antrame, trečiame aukšte ir tarpinėje aikštelėje pamatė, kad nukentėjusysis prie durų kažką daro. Jis nekreipė dėmesio ir toliau lipo į viršų. Su nukentėjusiuoju jie prasilenkė laiptų aikštelėje, kur buvo nukentėjusysis, nukentėjusiajam jis nieko nesakė. Toliau lipdamas į viršų jis išgirdo šauksmą, atsisuko ir pamatė, kad nukentėjusysis pakritęs šaukia: „mane muša, muša“. Jis paklausė, kas atsitiko, galvojo, kad nukentėjusysis girtas kvailioja, jis dažnai būna girtas, nekreipė į tai dėmesio, palipo į viršų ir nuėjo savo darbo reikalais. Kai po kurio laiko nusileido į apačią, pamatė, kad atvažiavo policijos pareigūnai. Policijos pareigūnai jam paaiškino, kas per incidentas, kad nukentėjusysis jį kaltina sumušimu. Nukentėjusysis G. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu laikėsi savo pozicijos ir nurodė, kad rugpjūčio 14 dieną jis ėjo parsinešti bulvių, rakino buto duris, kai pamatė pareinantį kaltinamąjį. Kadangi laiptinėje sunku prasilenkti, jis atsitraukė žingsnį atgal ir stovėjo atsisukęs į kaltinamąjį. Kai kaltinamasis buvo netoli paskutinės laiptų pakopos, trenkė jam vieną kartą kumščiu tiesiai į „saulutę“ – vadinamąjį mirties tašką, kur galima žmogų iš karto užmušti, ir nuėjo toliau. Jis pajuto skausmą, jam trūko oro, krito ant žemės ir sušuko „aij aij“, o kaltinamasis praeidamas pasakė, kad čia dar ne viskas, ir palipo į viršų. Jis šaukėsi pagalbos ir, įėjęs į kambarį, paskambino į policiją. Byloje nustatyta, jog paties įvykio nematė kiti asmenys, todėl kiekvienos šalies pozicija viena kitos atžvilgiu vertintina labai atidžiai. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek D. B., tiek G. V. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, tarp jų – ir netiesioginių įrodymų (Klaipėdos apskrities VPK Plungės r. PK tyrėjo Sigito Raudžio tarnybinio pranešimo, nukentėjusiojo protokolo – pareiškimo, įvykio vietos apžiūros protokolo, VšĮ Plungės ligoninės gydytojo išrašo ir specialisto išvada), ir pagrįstai nustatė, kad būtent ne nuteistojo, o nukentėjusiojo parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

10. Iš byloje esančio VšĮ Plungės ligoninės gydytojo išrašo matyti, kad G. V. į šią gydymo įstaigą atvyko 2020 m. rugpjūčio 14 d. 11.41 val., kur jam gydytojas (chirurgas) K. G. nustatė klinikinę diagnozę – dešinės pusės IX šonkaulio lūžimą. Anamnezė – skausmas palei dešinį apatinį krūtinės ląstos lanką. Šias išvadas patvirtino specialistas Diomenas Vitkus, kuris specialisto išvadoje Nr. G 1451/2020 (03) nurodė, jog G. V. nustatytas dešinės pusės devintojo šonkaulio lūžimas, kuris galėjo atsirasti vieną kartą smogiant kumščiu į dešinę krūtinės pusę devinto šonkaulio lygyje. Sužalojimas G. V. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis šia specialisto išvada, nes ji atlikta nesant objektyvių duomenų apie padarytus sužalojimus ir net neapžiūrėjus nukentėjusiojo, remiantis išimtinai nukentėjusįjį apžiūrėjusio gydytojo užrašais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

11. Pagal BPK 20 straipsnį specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymų šaltiniai ir vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas specialisto Diomeno Vitkaus teismo posėdžio metu neapklausė. Tačiau apeliacinės instancijos teisme šis specialistas buvo apklaustas. Specialistas teisme patvirtino nurodytas išvadas specialisto išvadoje Nr. 1451/2020 (03), pagal savo kompetenciją išsamiai atsakė į jam užduodamus klausimus. Papildomai nurodė, kad lūžimą nustatė chirurgas, rentgenogramą konsultavo radiologas, jokių abejonių nekilo, eilinis tyrimas. 9-o šonkaulio lūžis galimas nuo smūgio kumščiu, lūžimas įvyko nuo bukos traumos. 7, 8, 9 šonkauliai tiesiogiai prie krūtinkaulio nepriaugę, saugo šonkaulių lanką, tikėtina, jog šonkaulis lūžo nuo kumščio smūgio. Iš pateiktų medicininių dokumentų galėjo atsakyti į visus pateiktus tyrėjo 4 klausimus. Gydytojo K. G. kompetencijos abejonių nekelia, patyręs chirurgas. Nuteistasis ir jo gynėjas aktyviai naudojosi teise užduoti specialistui klausimus dėl išvadų turinio. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs specialisto išvadą, ją patvirtinusio specialisto paaiškinimus teisme, jo kompetenciją (aukštasis universitetinis medicininis išsilavinimas, ilgametė patirtis, kvalifikacija atlikti gyvų ir mirusių asmenų ekspertizę), nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada Nr. G 1451/2020 (03) ir konstatavo. jog nukentėjusiajam G. V. nustatytas dešinės pusės devintojo šonkaulio lūžimas – nesunkus sveikatos sutrikdymas.

12. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusysis šį sužalojimą galėjo patirti kitoje vietoje, kitu laiku, jo parodymai skiriasi. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

13. Iš byloje esančio VšĮ Plungės ligoninės gydytojo išrašo matyti, kad G. V. į šią gydymo įstaigą atvyko 2020 m. rugpjūčio 14 d. 11.41 val., t. y. beveik praėjus valandai nuo įvykio namo laiptinėje. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas Sigitas Raudys (pareigūnas, vykęs į įvykio vietą) teismo posėdžio metu parodė, kad Greitąją medicinos pagalbą iškvietė iš karto ir medikai nukentėjusį asmenį išsivežė su savimi. Taip pat specialistas Diomenas Vitkus teismo posėdžio metu patvirtino, jog nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką, aplinkybes, šonkaulis galėjo lūžti nuo vieno smūgio kumščiu į dešinę krūtinės pusę 9-to šonkaulio lygyje. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad 9-tas šonkaulis yra riba tarp krūtinės ląstos ir pilvo srities, tad smūgis galėjo būti įvardytas kaip į krūtinę, krūtinės ląstos apatinę dalį – anatomiškai, o buitiškai – į liemens dešinę pusę. Atsižvelgusi į specialisto paaiškinimus, teisėjų kolegija mano, jog nukentėjusysis G. V., nurodydamas smūgio lokaciją, t. y. įvykio vietoje pareigūnams nurodydamas, jog buvo suduota vieną kartą į pilvą (minkštuosius kūno audinius), o apklausos ir akistatos metu nurodydamas, kad suduota jam į krūtinę, iš esmės kalbėjo apie vieną ir tą patį smūgį. Tad nėra pagrindo spręsti, jog nukentėjusiojo parodymai yra prieštaraujantys.

14. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl D. B. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo G. V. ir teismo medicinos specialisto išvadomis bei kitais rašytiniais bylos duomenimis ir šiuos duomenis pagrįstai pripažino neabejotinai įrodančiais, kad D. B. 2020 m. rugpjūčio 14 d. 10.45 val. namo laiptinėje, adresas (duomenys neskelbtini), ties 12 butu, be aiškios priežasties vieną kartą dešinės rankos kumščiu smogė G. V. į krūtinę ir tokiu būdu padarė jam dešinės pusės devinto šonkaulio lūžimą, tai sukėlė nukentėjusiajam G. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės neprieštarauja kitiems bylos įrodymams – specialisto išvadose užfiksuotiems duomenims, kurių visuma patvirtina tiek fizinio smurto pavartojimo prieš nukentėjusįjį faktą, tiek tai, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiojo buvo nesunkiai sužalota sveikata. Todėl D. B. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jis pagrįstai dėl šios veikos pripažintas kaltu.

15. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, tai, remiantis kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, kartu ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

16. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. B. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. D. B. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka. Nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam D. B. skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą įstatymo numatytam šios bausmės vidurkiui, be intensyvios priežiūros. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį prokuroro apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinio skundo netenkinti ir Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendį palikti nepakeistą.