Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1265-653/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-01-30
Bylos Nr.: 2A-1265-653/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-01-10694-2011-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina (pran.), Tatjana Žukauskienė
Ieškovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas: A. D., A. P.

Kategorijos

35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1265-653/2013Proceso Nr. 2-01-10694-2011-0Procesinio sprendimo kategorija: 35.4, 44.2, 44.5.2.4,; (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jelenos Šiškinos, kolegijos teisėjų Vytauto Zeliankos, Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18620-101/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. D. ir A. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 5.553,20 Lt nuostolius, turėtas bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc.dydžio metinių palūkanų. Nurodė, kad 2009-09-27 Vilniuje autoįvykio metu atsakovo A. D. valdomas atsakovei A. P. priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) susidūrė su V. M. priklausančiu automobiliu MITSUBISHI OUTLANDER, v/n (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Autoįvykio metu atsakovo A. D. civilinė atsakomybė, vairuojant automobilį (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl nukentėjęs avarijoje V. M. kreipėsi į ieškovą dėl žalos atlyginimo. AB „Lietuvos draudimas”, vykdydamas 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr.1 1.1p. nuostatas ir veikdamas ieškovo vardu, nustatė autoavarijos metu padarytos žalos dydį ir nukentėjusiajam atlygino nuostolius, sumokėdamas 5.553,20 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 p. nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas” išmokėtą 5.553,20 Lt draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš transporto priemonės savininkės atsakovės A. P. ir jos valdytojo eismo įvykio metu atsakovo A. D.. Nurodė, kad reikalavimas kyla ne iš CK 6.270 str., bet iš LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, kuriame įtvirtintos teisės normos yra specialios, jomis įtvirtintas principas, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra LR teritorijoje, privalo būti apdraustos tol, kol jos yra įregistruotos. Pareiga apdrausti transporto priemones tenka jų savininkams ir nėra numatyta tokių išimčių. Biuras turi teisę reikalauti, kad tiek atsakingas už žalos padarymą asmuo, tiek asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos tretiesiems asmenims visą išmokėtą sumą. Transporto priemonės savininko atsakomybei prieš Biurą atsirasti pakanka vien pareigos apdrausti įregistruotą transporto priemonę neįvykdymo. Draudimo sutartis garantuoja tiek draudimo apsaugą nukentėjusiajam asmeniui, tiek transporto priemonės savininko atsakomybės už net ir neteisėtai valdoma jam priklausančia transporto priemone padarytą žalą išvengimą. Jeigu atsakovė būtų laikiusi pareigos drausti transporto priemonę, Biuras nebūtų buvęs įtrauktas į aptariamos žalos administravimą, o draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, būtų įgijęs atgręžtinio reikalavimo teisę tik į neteisėtai transporto priemonę užvaldžiusį asmenį.

Atsiliepimas

Atsakovė A. P. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė didesnio pavojaus šaltinio valdytoja automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr.(duomenys neskelbtini) valdymą prarado 2009-09-26 apie 22 val. jį pagrobus atsakovui A. D., kuris teisme pripažino savo kaltę dėl šio automobilio pagrobimo ir 2010-06-09 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimui 2 m. 5 mėn. Atsakovas A. D. pagrobtu automobiliu neturėdamas vairuotojo pažymėjimo važinėjosi po Vilnių ir sankryžoje nepraleido automobilio, su juo susidūrė ir pasišalino iš įvykio vietos, todėl žalą privalo atlyginti neteisėtais veiksmais pagrobęs automobilį ir ją padaręs asmuo A. D., o A. P. negali būti traukiama bendraatsakove, nes padidinto pavojaus šaltinio valdymą buvo praradusi dėl neteisėtų A. D. veiksmų. Nėra duomenų, kad atsakovei A. P. priklausantis automobilis būtų buvęs paliktas netvarkingai, neužrakintas ar ji būtų davusi naudotis automobiliu atsakovui A. D.. Jos kaltės dėl automobilio valdymo netekimo nėra, todėl ji dėl padarytos žalos solidariai atsakyti su A. D. negali. Papildomai nurodė, kad automobilis anksčiau buvo draustas, bet jis sugedo, buvo remontuojamas, draudimas buvo pasibaigęs. Automobilį sutaisė, bet nevažinėjo, juo naudojasi jos draugas Ž. Ž..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš A. D. 5553,20 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 5.553,20 Lt sumą nuo 2011-07-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 167 Lt bylinėjimosi išlaidų LR transporto priemonių draudikų biuro naudai. Atmetė ieškinį atsakovės A. P. atžvilgiu. Priteisė iš A. D. 22,24 Lt teismo pašto išlaidų valstybės naudai. Priteisė iš LR transporto priemonių draudikų biuro 1.000 Lt išlaidų advokatės pagalbai apmokėti A. P. naudai.

Teismas nustatė, kad 2009-09-27 Vilniuje autoįvykio metu atsakovo A. D. valdomas atsakovei A. P. priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) susidūrė su V. M. priklausančiu automobiliu MITSUBISHI OUTLANDER, v/n (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Eismo įvykis kilo dėl atsakovo A. D. kaltės. Autoįvykio metu atsakovo A. D. civilinė atsakomybė, vairuojant automobilį (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl vadovaujantis LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str.-20 str. 2d.1 p., nukentėjęs avarijoje V. M. kreipėsi į ieškovą dėl žalos atlyginimo. AB „Lietuvos draudimas“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr.1 1.1p. nuostatas ir veikdama ieškovo vardu, nustatė autoavarijos metu padarytos žalos dydį ir nukentėjusiajam atlygino nuostolius, sumokėdama 5.553,20 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo išmokėtą 5.553,20 Lt draudimo išmoką.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-09 nuosprendžiu atsakovas A. D. nuteistas pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 m. ir 5 mėn. Nustatyta, kad atsakovė automobilio (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) valdymą prarado 2009-09-26 apie 22 val. jį pagrobus atsakovui A. D..

Byloje ginčo dėl žalos atlyginimo dydžio nėra. Atsakovė A. P. ginčija savo pareigą atlyginti žalą remdamasi CK 6.270 str. 3 d., jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

Atsakovė A. P. nuosavybės teise turinti automobilį (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) turėjo jį privalomai apdrausti (Įstatymo 4 str. 2 d., 43 str. 2 d.). Tačiau šios pareigos ji neįvykdė ir sutinkamai su Įstatymo 4 str. 3 d. negalėjo naudoti pati ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Žala nagrinėjamu atveju padaryta ne transporto priemonės savininkei ja naudojantis, ir ne transporto priemonės savininkei leidus naudotis jai priklausančia transporto priemone žalą padariusiam asmeniui. Automobilio perdavimas Ž. Ž. nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su automobilio patekimu į atsakovo A. D. valdymą ir su šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala. Bet kokiu atveju automobilio, esančio asmens nuosavybėje neapdraudimas valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nesąlygoja solidarios atsakomybės už atsiradusią žalą padarytą vairuojant šį automobilį, nes pagal jau minėtą Įstatymo 4 str. 3 d. nuostatą reikalinga antra sąlyga - tai tokio automobilio naudojimas arba leidimas naudoti kitam asmeniui, nagrinėjamu atveju A. D., kurio neteisėtais veiksmais (pažeidus K.E.T. reikalavimus) buvo padaryta žala. Automobilį A. D. paėmė neleistinai, t.y. pavogė. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-09 baudžiamojoje byloje Nr.1-200-270/2010 priimtas nuosprendis. Tokiu būdu automobilis į A. D. valdymą papuolė ne tik be atsakovės A. P. valios, bet prieš jos valią, todėl ieškovas negalėjo vadovautis teismų suformuota praktika dėl solidarios automobilio savininko atsakomybės su žalą padariusiu asmeniu (Vilniaus apygardos teismo 2009 07 02 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2A-680-302/2009). Teismas darė išvadą, kad atsakovė A. P. neatliko neteisėtų veiksmų (Įstatymo 4 str. 3 d.), todėl ji neturi atsakyti už A. D. padarytą žalą (CK 6.279 str. 1 d., 6.6 str. 1 d.). Atsakovo A. D. civilinei atsakomybei atsirasti yra visos būtinos sąlygos – neteisėti veiksmai, priežastinis ryšis, kaltė, žala (LR CK 6.245–6.249 str.). Žala automobiliui (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) padaryta dėl atsakovo A. D. kaltės, tarp jo veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšis, todėl A. D. privalo atlyginti nuostolius ieškovui, atlyginusiam atsakovo veiksmais padarytą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b.l.115-118), kuriuo prašo pakeisti skundžiamą sprendimą: priteisti solidariai iš atsakovų 5.553,20 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, bylinėjimosi išlaidas bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodo, jog TPVCAPDĮ yra specialusis įstatymas CK atžvilgiu ir pažymi, kad atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 4 str. 1 d., nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių - ne, tol kol ji įregistruota - privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vadovaujasi teismų praktika šiuo klausimu (Vilniaus apygardos teismo 2007-10-02 nutartis civilinėje byloje 2A-869-30/07, Kauno apygardos teismo 2008-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1264-485/2008). Pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkui (A. P.) (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.). Vadovaujasi teismų praktika šiuo klausimu (Vilniaus apygardos teismo 2010-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-840-516/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-325/2008). A. P. nedraudė automobilio daugiau kaip 8 mėnesius iki pat jos išregistravimo 2010-07-10. Tai įrodo atsakovės aplaidumą bei nerūpestingumą, piktybinį teisės aktų nuostatų nesilaikymą, tai sąlygojo jos atsakomybę Biuro atžvilgiu.

Apeliantas savo reikalavimą atsakovei grindžia TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. nuostata, kurioje nurodyti asmenys, galimai atsakingi Biurui: 1) atsakingas už žalos padarymą asmuo; 2) asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Teigia, jog šioje normoje nėra įtvirtinta, reikalinga dar viena sąlyga - neapdrausto automobilio naudojimas ar leidimas naudoti kitam. Transporto priemonės savininko atsakomybei prieš Biurą atsirasti pakanka pareigos apdrausti įregistruotą transporto priemonę neįvykdymo. Kito, TPVCAPDĮ nuostatose įtvirtinto imperatyvo - nenaudoti ir neleisti naudotis kitiems asmenims neapdraustą transporto priemonę, nevykdymas neturi jokios įtakos, sprendžiant transporto priemonės savininko atsakomybės klausimą pagal TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, A. P. pažeidė ir TPVCAPDĮ 4 str. 3 d. numatytas pareigas: pati nuosavybės teise valdė (TPVCAPDĮ 3 str. 1 d.) įregistruotą neapdraustą transporto priemonę; leido naudoti kitiems asmenims jai priklausančią, įregistruotą ir neapdraustą transporto priemonę, tiek tiesiogiai leisdama savo draugui naudotis paminėta transporto priemone, tiek nedrausdama jai priklausančios transporto priemonės sudarydama galimybę naudotis, tiek teisėtai, tiek ne, neapdrausta transporto priemone kitiems asmenims (A. D.). Apeliantas teigia, jog teismas plečiamai aiškino transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

Transporto priemonės valdytoju yra laikomas tiek teisėtai, tiek neteisėtai transporto priemonę vairuojantis asmuo (TPVCAPDĮ 2 str. 17 d., 3 str. 2 d.). Transporto priemonės savininkui vykdant pareigą apdrausti įregistruotą transporto priemonę, įvykus eismo įvykiui esant neteisėtam jos valdymui, draudikas atlygintų nukentėjusiajam asmeniui patirtą žalą sudarytos draudimo sutarties pagrindu ir įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę tik į transporto priemonę neteisėtai užvaldžiusį asmenį (TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 3 p.). TPVCAPDĮ nuostatos nenumato išimties transporto priemonės savininko atsakomybei atsirasti, jeigu eismo įvykis padaromas nors ir neteisėtai valdoma, tačiau įregistruota ir neapdrausta transporto priemone. Neteisėtas transporto priemonės valdymas neturi jokios įtakos Biuro atgręžtinio reikalavimo teisei, kildinamai TPVCAPDĮ pagrindu. Netekęs transporto priemonės, transporto priemonės savininkas galėtų išvengti pareigos drausti jam priklausančią transporto priemonę, tuo pačiu ir atsakomybės už pagrobta transporto priemone padarytą žalą prieš Biurą, tik ją išregistravęs (Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 Įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 86.6 p.). Atsakovė tokių veiksmų neatliko. Aplinkybė, jog asmuo paima įregistruotą ir neapdraustą transporto priemonę be savininko žinios – neatleidžia transporto priemonės savininko nuo solidarios atsakomybės prieš Biurą.

Atsiliepimas

Atsakovė A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato suteiktai teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti 600 Lt. Nurodo, jog apelianto argumentas, kad draudimo santykiams bendrosios CK nuostatos netaikomos nepagrįstas. Nors privalomojo draudimo klausimus reglamentuoja specialusis įstatymas, tačiau tai nereiškia, kad negali būti taikomos ir bendrosios CK įtvirtintos civilinės atsakomybės normos, t.y. CK 6.270 str. Argumentas, kad A. P. leido naudotis transporto priemonę kitiems asmenims (A. D.) kaip teigiama apeliaciniame skunde nepagrįstas. A. P. nedraustu automobiliu naudotis neleido niekam. A. P. didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, automobilio valdymą prarado jį pagrobus A. D., kuris už šį nusikaltimą 2010-06-09 Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu, nuosprendis įsiteisėjęs (b.1.63). Teismų praktikoje pripažįstama, kad neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo, ar žinios (LAT senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 28 6 p.); neteisėto transporto priemonės užvaldymo atveju turi būti nustatyta, jog automobilio valdytojas neperdavė transporto priemonės naudotis kitam asmeniui, neleido ja naudotis, taip pat jokiu kitu būdu neišreiškė pritarimo, kad transporto priemone naudosis kitas asmuo. Trečiojo asmens veiksmai pasinaudojant kito asmens transporto priemone turi būti priešingi teisei ir valdytojo valiai. Nėra jokių duomenų, kad A. P. priklausantis automobilis būtų buvęs paliktas netvarkingas, neužrakintas ar jį būtų davusi naudotis A. D.. A. P. kaltės dėl automobilio valdymo netekimo nėra, todėl ji dėl padarytos žalos solidariai atsakyti su A. D. negali. Nors automobilis ir turėjo būti apdraustas privalomai, ši pareiga neįvykdyta (automobilis stovėjo kieme nes buvo sugedęs, nevažiuojantis, buvo pirma diena po sutaisymo, su juo niekas nevažinėjo), tačiau automobilio esančio asmens nuosavybėje neapdraudimas valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nesąlygoja solidarios atsakomybės už žalą atsiradusią vairuojant pagrobtą automobilį, nes pagal TPVCAPD įstatymo 4 str. 3 d. reikalinga antra sąlyga- tokio automobilio naudojimas arba leidimas naudoti kitam asmeniui (Vilniaus apygardos teismo sprendimas civ. byloje Nr. 2A-680-302/2009). Neapdrausto privalomuoju draudimu automobilio laikymas jo nenaudojant, nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su automobilio patekimu į A. D. valdymą ir su minėto asmens veiksmais padaryta žala. Todėl A. P. nelaikytina atsakinga už žalos padarymą. Argumentas, kad teismas nukrypo nuo susiformavusios praktikos teisės taikymo ir aiškinimo srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civ. bylose Nr.3K-3-325/2008; Nr.3K-7-300/2010) taip pat nepagrįstas. Automobilis į A. D. valdymą papuolė jį pagrobus, prieš A. P. valią, tai visiškai skirtingos aplinkybės, nei nustatytos minimose nutartyse, t.y. nurodytosiose bylose automobilio savininkai neapdraudę automobilių valdytojų civilinės atsakomybės, automobilius perdavė naudotis kitiems asmenims ir būtent tie asmenys padarė žalą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta.

Byloje kilo ginčas ar transporto priemonės valdytojui, neapdraudusiam transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kyla civilinė atsakomybė už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, kai transporto priemonė yra valdytojo prarasta dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

Byloje nustatyta, kad atsakovas A. D. atsakovei A. P. priklausančiu automobiliu padarė eismo įvykį, dėl to V. M. buvo padaryta žala, kurią atlygino ieškovas, nes automobilis atsakovės A. P. nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.270 str. 3 d., sprendė, jog šiuo atveju žala priteistina tik iš atsakovo A. D., o ieškinį atsakovėsA. P. atžvilgiu atmetė, nes atsakovė didesnio pavojaus šaltinį prarado dėl atsakovo A. D. kaltų veiksmų.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad privalomojo draudimo rūšis, sąlygas, bei draudimo šakas reglamentuoja LR civilinis kodeksas bei kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe ir Transporto priemonių draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo teisę, detaliai reglamentuoja specialus įstatymas LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas, nes naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.). Šiuo draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (LAT 2010-10-07 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-300/2010) .

TPVCAPDĮ 4 str. 1 d. nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nustatyta, kad žala trečiajam asmeniui padaryta nedraustu automobiliu. Atsakovei A. P. nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo automobilis, todėl šis turėjo būti privalomai apdraustas. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra, kaip jau minėta, nustatyta savininkui (Įstatymo 4 str. 2 d., 43 str. 2 d.). Taigi ši pareiga teko atsakovei A. P..

Lietuvos Aukščiausias teismas 2010-12-29 transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje išaiškino, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta Draudiko biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams koreliuoja su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovė A. P., būdama automobilio savininkė, negalėjo naudoti pati ir neturėjo teisės leisti kitam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovė A. P. automobilio (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) valdymą prarado 2009-09-26 apie 22 val. jį pagrobus atsakovui A. D.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-09 nuosprendžiu atsakovas A. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 m. ir 5 mėn., taigi, kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, atsakovė A. P. automobilio valdymą prarado dėl atsakovo A. D. padaryto nusikaltimo (automobilio pagrobimo). Byloje nenustatyta, kad atsakovė A. P. būtų leidusi atsakovui A. D. naudotis automobiliu, kad automobilis būtų paliktas neužrakintas; byloje nenustatyta, kad atsakovė A. P. savo pačios veiksmais ar nerūpestingumu (neveikimu) būtų sudariusi sąlygas A. D. naudotis automobiliu. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog automobilis į A. D. valdymą papuolė būtent prieš atsakovės A. P. valią.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad žala nagrinėjamu atveju padaryta ne transporto priemonės savininkei ja naudojantis, ir ne transporto priemonės savininkei leidus naudotis jai priklausančia transporto priemone žalą padariusiam asmeniui; automobilio perdavimas atsakovės draugui Ž. Ž. nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su automobilio patekimu į atsakovo A. D. valdymą ir su šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, jog atsakovė A. P., būdama automobilio savininkė ir neturėdama teisės leisti kitam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas, to ir nepadarė, t.y. neperdavė neapdraustą automobilį naudoti atsakovui A. D.. Tokioje situacijoje darytina išvada, kad atsakovė nepažeidė imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, dėl kurių atsirastų atsakovės atsakomybė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Be to, ir pagal CK 6.270 str. 3 d., ta aplinkybė, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo, ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, nėra nustatyta valdytojo kaltė dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, todėl CK 6.270 str. 3 d. pirmosios instancijos teismas taikė pagrįstai.

Apeliantas vadovaujasi teismų praktika šios kategorijos bylose ir teigia, jog TPVCAPDĮ nuostatos nenumato išimties transporto priemonės savininko atsakomybei atsirasti, jeigu eismo įvykis padaromas nors ir neteisėtai valdoma, tačiau įregistruota ir neapdrausta transporto priemone. Apeliacinė instancijos teismas pažymi, jog apelianto nurodytose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008; LAT 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; Vilniaus apygardos teismo 2007-10-02 nutartis civilinėje byloje 2A-869-30/07, Kauno apygardos teismo 2008-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1264-485/2008; Vilniaus apygardos teismo 2010-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-840-516/2010, Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1427-567/2011) faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių. Apelianto minėtose bylose neapdraustos transporto priemonės jų valdytojų buvo perduotos naudotis kitiems asmenims, kurie ir sukėlė žalą. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, automobilis į A. D. valdymą papuolė būtent prieš atsakovės A. P. valią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, jog Draudikų biuras turi teisę reikalauti žalos atlyginimo tiek iš žalą padariusios asmens, tiek iš transporto priemonės savininko, neįvykdžiusio imperatyvios pareigos drausti naudojamą transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu bei nepaisiusio imperatyvaus draudimo pačiam naudoti bei leisti naudoti neapdraustą transporto priemonę kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Nagrinėjamoje byloje jau nustatyta, kad transporto priemonės savininkė, neįvykdė imperatyvios pareigos drausti naudojamą transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, tačiau nepažeidė imperatyvaus draudimo pačiam naudoti bei leisti naudoti neapdraustą transporto priemonę kitiems asmenims, dėl kurių kaltės buvo padarytas eismo įvykis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl priešieškinio atmetimo, todėl jų nepakartoja.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir dėl jų motyvuotai pasisakė, teisingai taikė ir aiškino šalių santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl apylinkės teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu ir jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas – atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei A. P. priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė A. P. pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme patirtų 600,00 Lt atstovimo išlaidų faktą bei dydį (b.l. 136), ši suma priteistina iš apelianto Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 600,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės A. P. naudai.

Teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana ŽukauskienėVytautas Zelianka