Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. V. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams R. K. ir M. V. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas R. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymo) nuostatomis, konstatavo, jog pareigą apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, turėjo atsakovas M. V. . Jis, būdamas automobilio savininku, neturėjo teisės leisti bet kuriam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Teismas sprendė, kad M. V. , perduodamas automobilį J. Š. , neva remontuoti, faktiškai perdavė jį naudotis, nes kartu su automobiliu perdavė automobilio registracijos liudijimą, nesidomėjo automobilio remonto eiga, nepateikė įrodymų, kad automobilis buvo perduotas remontui J. Š. , nepateikė įrodymų, kad J. Š. turi teisę atlikti automobilių remontą, nepaneigė M. Š. paaiškinimų dėl jam priklausančio automobilio pirkimo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas priimtas neatsižvelgiant į tam tikras bylos aplinkybes, priimtas vienpusiškai akivaizdžiai atsakovo naudai, netinkamai aiškinant įstatymą, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

Nurodo, jog teismas nepagrįstai motyvavo, jog tuo metu, kai automobilis, priklausantis atsakovui M. V. buvo remontuojamas ir nenaudojamas pagal paskirtį, turėjo būti privalomai apdraustas. Įstatyme įtvirtinta pareiga apdrausti transporto priemonę kylą tik tuomet, kai ja yra važinėjama. Teismas nepagrįstai nustatė tariamą pareigą automobilio savininkui nenaudoti ir neleisti bet kuriam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas, ir šio draudimo tariamą nesilaikymą sieja su žalos atlyginimo pareiga. Nagrinėjamu atveju žala atsirado dėl atsakovo R. K. kaltų veiksmų, kurių atsakovas M. V. negalėjo ir neturėjo numatyti, todėl privalomu draudimu turėjo pasirūpinti būtent R. K. , vairavęs pavogtą automobilį.

Teismas neteisingai pritaikė Įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir padarė išvadą, jog apeliantas pažeidė imperatyvius teisės normų reikalavimus ir dėl to buvo padaryta žala Biurui.

Solidarioji atsakomybė teismo pritaikyta nepagrįstai, nes už žalos padarymą turi atsakyti tik R. K. .

Biuro pateiktas reikalavimas tiek apeliantui, tiek kitam atsakovui yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje 3K-3-325/2008). Biurui nuostoliai padaryti dėl to, kad eismo įvykis kilo dėl atsakovo R. K. kaltės vairuojant transporto priemonę, transporto priemonės savininkas M. V. neapdraudė jos privalomuoju draudimu ir leido naudoti automobilį tretiesiems asmenims.

Transporto priemonės savininko ir žalą padariusio asmens tarpusavio santykiai nėra reikšmingi Biurui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teismo sprendimas dalyje naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų - Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliaus Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo, procesinių teisės normų (Civilinio proceso kodekso 330 straipsnis), reguliuojančių įrodymų vertinimą, taikymo (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 d.)

Nustatyta, kad 2005 m. balandžio 14 d. apie 18 val. 10 min. Ignalinos rajono savivaldybėje, Didžiasalio seniūnijoje, Didžiasalio kaime, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas R. K. , vairuodamas automobilį MERSEDES (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį M. V. , apgadino S. R. vairuojamą ir jam priklausančią transporto priemonę VOLKSWAGEN PASSAT, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Atsakovas R. K. už Kelių eismo taisyklių pažeidimus nubaustas 4 000 Lt Atsakovo R. K. vairuotas automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b.l. 5-7). UADB „BALTIKUMS DRAUDIMAS“ nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl VOLKSWAGEN PASSAT, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sugadinimo ir atlygino S. R. transporto priemone MERSEDES (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) padarytą žalą, išmokėdama 3012,00 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, vykdydamas sutarties 2.1.3. p. nuostatas, UADB „BALTIKUMS DRADIMAS“ kompensavo išmokėtą 3 012,00 Lt draudimo išmoką (b.l.8-24). Ieškovo reikalavimu pirmosios instancijos teismas 3012 Lt sumą subrogacijos tvarka solidariai priteisė iš atsakovų R. K. ir M. V. . Atsakovas M.V. su sprendimo dalimi, kuria iš jo priteista solidariai su R. K. 3 012 Lt išmokėtai kompensacijai atlyginti, nesutinka ir prašo šioje dalyje sprendimą panaikinti. Kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl skundžiamos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių santykius reguliuojančias teisines normas ir teisingai pritaikęs Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

Atsakovas M.V. nuosavybės teise turintis automobilį MERSEDES (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) turėjo jį privalomai apdrausti (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Tačiau šios pareigos jis neįvykdė ir sutinkamai su Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi negalėjo naudoti pats ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Tačiau teismas, konstatuodamas, kad ieškovas perdavė automobilį naudotis J. Š. , faktiškai nenustatė, kad automobilis J. Š. buvo perduotas naudojimo tikslu. Šioje byloje esantys įrodymai – ieškovo paaiškinimai – leidžia daryti išvadą, kad automobilis J. Š. buvo perduotas remontui. Iš prie šios bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 59-1-0160-05 esančių J. Š. parodymų, nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą, kurie nėra šioje byloje laikomi leistinais įrodymais (Civilinio proceso kodekso 117 straipsnis), galima būtų daryti išvadą, kad ieškovas pardavė J. Š. automobilį, nors tinkamai neįformino sandorio ir ieškovas neišregistravo transporto priemonės iš registro, tačiau civilinėje byloje šiais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais kaip neleistinais vadovautis negalima. Automobilio perdavimo J. Š. tikslo iš byloje esančių įrodymų negali nustatyti ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau automobilio perdavimo J. Š. tikslas yra tik antraeilės reikšmės aplinkybė, kuri tiesiogiai neįtakoja atsakovo atsakomybės sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo. Automobilio perdavimas J. Š. nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su automobilio patekimu į atsakovo R. K. valdymą ir su šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala. Bet kokiu atveju automobilio, esančio asmens nuosavybėje neapdraudimas valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nesąlygoja solidarios atsakomybės už atsiradusią žalą padarytą vairuojant šį automobilį, nes pagal jau minėtą Įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatą reikalinga antra sąlyga - tai tokio automobilio naudojimas arba leidimas naudoti kitam asmeniui, nagrinėjamu atveju R. K. , kurio neteisėtais veiksmais (pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimus) buvo padaryta žala. Aplinkybės, kad atsakovas būtų perdavęs automobilį naudoti R. K. , neįrodinėjo nei viena iš šalių, atvirkščiai jos nurodė, jog automobilį R. K. paėmė neleistinai – pavogė. Šią aplinkybę patvirtina ir baudžiamosios bylos Nr. 59-1-0160-05 iškėlimo faktas. Tokiu būdu automobilis į R. K. valdymą papuolė ne tik be atsakovo valia, bet prieš jo valią, todėl tiek teismas, tiek ieškovas negalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008 suformuota praktika dėl solidarios automobilio savininko atsakomybės, nes nurodytoje byloje yra skirtingos aplinkybės, kurios atitinka Įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, t.y. nurodytoje byloje automobilio savininkas neapdraudęs automobilio valdytojų civilinės atsakomybės, automobilį perdavė naudoti kitam asmeniui ir būtent tas asmuo padarė žalą.

Dėl išdėstyto, darytina išvada, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), todėl jis neturi atsakyti už R. K. padarytą žalą (Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 d., 6.6 straipsnio 1 d.). Teismo sprendimas dalyje naikintinas iš toje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atsakovo atžvilgiu atmestinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 4 p).

Panaikinus sprendimo dalį ir ieškinį atsakovo atžvilgiu atmetus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šias išlaidas turi atlyginti kitas atsakovas byloje R. K. (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nusprendė:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria pritesta iš M. V. solidariai su R. K. 3012 Lt nuostolių atlyginimo, 5 % metinių palūkanų nuo 3 012 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei priteista iš M. V. 45 Lt žyminio mokesčio Transporto priemonių draudikų biuro naudai panaikinti ir ieškinį šioje dalyje M. V. atžvilgiu atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Transporto priemonių draudikų biuro 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme M. V. .