- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-06
- Bylos Nr.
- 2A-840-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Dalia Višinskienė, Marijonas Greičius
- Atsakovas
- J.Š., G.Š.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro, Lietuvos
- Kategorijos
- 2.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant atsakovei J.Š.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams G.Š. ir J.Š. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras 2009-05-12 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai ir bendraatsakovų G.Š. ir J.Š. 10887,58 Lt nuostolių atlyginimo, 5% metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas
Ieškovas nurodė, kad 2006-03-08 Vilniaus rajone dėl G.Š., vairavusio J.Š. priklausančią transporto priemonę Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta H.N. (H.N.) priklausanti transporto priemonė Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėto eismo įvykio metu G.Š. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo H. N. kreipėsi į ieškovą. UAB DK „Baltic Polis“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 7 nuostatas bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo ir atlygino H.N. transporto priemone Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą, išmokėdama 10887,58 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, UAB DK „Baltic Polis“ kompensavo išmokėtą 10887,58 Lt draudimo išmoką ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją, arba jos savininką. Paaiškino, jog ieškovas kaip asmuo, atlyginęs žalą, padarytą kito asmens, 2008-11-14, 2009-03-09 ir 2009-03-26 pretenzijomis kreipėsi į bendraatsakovius dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau bendraatsakoviai ieškovui padarytų nuostolių neatlygino, todėl ieškovas prašo juos priteisti iš atsakovų solidariai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies.
Teismas priteisė iš atsakovo G. Š. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biurui, 10887,58 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 10887,58 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-05-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo G.Š. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biurui 452,02 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį atsakovės J. Š. atžvilgiu teismas atmetė. Teismas konstatavo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnis „Biuro sumokėtų išmokų grąžinimas“ nustato, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taip pat pagal šio straipsnio antrą dalį Biuras turi teisę reikalauti, kad nustatytas atsakingas už žalos padarymą asmuo grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę biurui reikalauti išmokėtos sumos arba iš asmens atsakingo už žalos padarymą, arba iš asmens nesudariusio draudimo sutarties, todėl teismui nėra pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju solidarioji atsakomybė yra numatyta įstatyme, nors būtent jomis remiasi ieškovo atstovas, prašydamas nuostolius regreso tvarka priteisti iš abiejų atsakovų solidariai. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovas ir savo ieškinyje yra nurodęs, kad ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją, arba jos savininką. Kadangi ieškovas jokiais kitais argumentais savo reikalavimo priteisti prašomus nuostolius solidariai negrindė, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. l d. nuostatos nenumato solidarios atsakomybės, teismas, esant nustatytam autoįvykio kaltininkui - atsakovui G.Š., - bei atsižvelgęs į tai, kad išmoka sumokėta ne dėl to, kad automobilio valdytojo atsakomybė nebuvo drausta, o dėl to, kad faktinis automobilio valdytojas pažeidė kelių eismo taisykles, sprendė, jog nėra pagrindo savininkės solidariajai atsakomybei kilti. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovė J.Š. bendrais veiksmais padarė prašomus priteisti nuostolius, todėl ieškovo reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė nuostolius iš atsakovo G.Š., o ieškinį atsakovės J.Š. atžvilgiu atmetė.
Kadangi ieškovo reikalavimas šioje byloje yra kilęs dėl žalos, už kurią atsakingas žalą padaręs asmuo, padarymo fakto, todėl sprendė, jog šio ginčo atveju nėra pagrindo taikyti CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, nes CK 1.127 straipsnio 4 dalis nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, t. y. nuo 2006-07-31. Ieškovas dėl padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka kreipėsi į teismą 2009-05-12, todėl jis nepažeidė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-12-23 sprendimą pakeisti – priteisti solidariai iš bendraatsakovų G.Š. ir J.Š. 10887,58 Lt nuostolių atlyginimo, 5% metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio nuostatos nenumato solidariosios transporto priemonės savininko ir eismo įvykio kaltininko atsakomybės. Apelianto teigimu, CK 6.988 str. 3 d. yra aiškiai pasakyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe ir Biuro atgręžtinio reikalavimo teisę detaliai reglamentuoja specialus įstatymas – TPVCAPDĮ. Ieškovo nuomone, dėl šios priežasties TPVCAPDĮ įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir taikytinos santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei Biuro atgręžtinio reikalavimo teise. TPVCAPDĮ 17 str. yra įtvirtinti atvejai, kuomet Biuras moka išmokas. Biuras, minėtu pagrindu išmokėjęs išmoką, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. įgyja teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą armuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Apeliantas remdamasis LAT praktika teigia, jog priešingai nei mano pirmosios instancijos teismas, TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. įtvirtinta solidari atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju – G.Š.) ir transporto priemonės savininko (šiuo atveju – J.Š.) atsakomybė prieš Biurą. Taigi šiuo atveju atsakomybė ir automobilio savininkei J.Š. atsirado ne dėl tiesiogiai eismo įvykio metu padarytos žalos, bet dėl to, kad ji neįvykdė TPVCAPDĮ imperatyvo – neapdraudė transporto priemonės Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pažeisdamas draudžiamąją įstatymo normą;
2) Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis, transporto priemonės savininkas (kaip asmuo privalantis sudaryti draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės) ir asmuo atsakingas už žalos padarymą Biurui atsako solidariai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė J.Š. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-12-23 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, jog šiuo atveju taikyti solidariąją atsakomybę atsakovės atžvilgiu pagrindo nėra. Automobilis Mazda 323 buvo pirktas jos ir atsakovo G.Š. santuokos metu, buvo įregistruotas atsakovės vardu, tačiau tai buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Automobilio savininkais buvo G.Š. ir J.Š.. Atsakovė pažymi, jog jos santuoka su atsakovu buvo nutraukta jau po autoįvykio, todėl atsakovės nuomone, už padarytus nuostolius dėl avarijos G.Š. privalo atsakinėti kaip avarijos kaltininkas ir kaip automobilio savininkas. Atsakovė taip pat nurodo, jog visus reikalaus dėl automobilio naudojimosi, tvarkymo, valdymo atlikinėjo G.Š., todėl jis galėjo pasirūpinti ir draudimo sutarties įforminimu. Be to, atsakovė pabrėžia, jog remtis precedentais dėl kiekvienos bylos ypatumų reikia itin apdairai, turėtų visiškai sutapti bylos faktinės aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.
Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras apeliaciniu skundu skundžia pirmos instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad netaikyta solidarioji civilinė atsakomybė transporto priemonės savininkės- atsakovės J.Š. atžvilgiu.
Byloje nustatyta, kad 2006-03-08 dėl G.Š., kuris vairavo J.Š priklausantį automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas H.N. priklausantis automobilis Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėto eismo įvykio metu G.Š. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo H.N. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurą. UAB DK „Baltic Polis“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 7 nuostatas bei veikdama ieškovo vardu, atlygino H.N. padarytą žalą- išmokėjo 10887,58 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, UAB DK „Baltic Polis“ kompensavo išmokėtą 10887,58 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, atlyginęs žalą, padarytą transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nepadraustos transporto priemonės, pareiškė solidarų reikalavimą atsakovui G.Š., kaip žalą padariusiam asmeniui ir atsakovei J.Š, kaip privalomuoju draudimu nedraustos transporto priemonės savininkei.
Privalomojo draudimo rūšis, sąlygas, bei draudimo šakas reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas bei kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe ir Transporto priemonių draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo teisę, detaliai reglamentuoja specialus įstatymas LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - Įstatymas). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas, nes naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.).
Pagal LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnį, Lietuvoje naudojama transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o už tokios sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas, o naudotojas tik atveju, jeigu transporto priemonę naudoja pagal lizingo, išperkamosios nuomos ar panašaus pobūdžio sutartį. Neapdraustos transporto priemonės savininkas neturi teisės naudoti pats ir leisti ją naudoti kitiems asmenims.
Pagal minėto Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. jei žala eismo įvykyje nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaroma transporto priemone, kurį neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, vairavusio kaltininko padarytą žalą atlygina LR transporto priemonių draudikų biuras. Tačiau tokiu atveju LR transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad išmokėtą žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį (Įstatymo 23 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog tokia įstatymo normos formuluotė reiškia, kad minėtas biuras turi teisę pasirinkti, iš ko reikalauti žalos atlyginimo – iš transporto priemonės savininko, pažeidusio prievolę sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, ar iš transporto priemonės valdytojo, dėl kurio veiksmų neapdrausta transporto priemone buvo padaryta žala trečiajam asmeniui. Tiek transporto priemonės savininkas, tiek valdytojas tokiu atveju yra solidarūs skolininkai.
Remiantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, skolininkų pareigai esant solidariai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.
Byloje nustatyta, kad automobilis Mazda 323 nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Atsakovė J.Š., būdama šio automobilio savininke, privalėjo automobilį apdrausti, tačiau šią savo pareigą pažeidė, neapdraustą automobilį perdavė valdyti kitam atsakovui. Atsakovas G.Š. sukėlė eismo įvykį, buvo pripažintas kaltu dėl jo, dėl jo veiksmų buvo padaryta žala. Todėl ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka iš abiejų atsakovų solidariai. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl Draudikų biuro teisės reikalauti žalos atlyginimo tiek iš žalą padariusios asmens, tiek iš transporto priemonės savininko, neįvykdžiusio imperatyvios pareigos drausti naudojamą transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, bei nepaisiusio imperatyvaus draudimo pačiam naudoti bei leisti naudoti neapdraustą transporto priemonę kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normą- TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., kas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti (Civilinio proceso kodekso 330 str.), nustatant, kad abu atsakovai Draudikų biurui atsako solidariai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Kadangi remiantis Civilinio kodekso 6.6 str. 1 d., skolininkų solidarioji prievolė nepreziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimus nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus, bylinėjimosi išlaidų atveju nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakovų prievolę, kadangi bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuoja CPK normos, o jos nenumato solidariosios atsakovų pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Taigi, atsakovai bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti lygiomis dalimis, išskyrus tas išlaidas, kurias ieškovas patyrė išskirtinai dėl atsakovo G.Š. (viešo paskelbimo išlaidos). Atitinkamai teismas paskirsto tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 4,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Patenkinus apeliacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovų į valstybės biudžetą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
n utarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti. Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovų G.Š. ir J.Š. solidariai 10887,58 Lt (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus ir 58 centus) nuostolių atlyginimo, penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009-05-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovo G.Š. 452,02 Lt bylinėjimosi išlaidų ir iš ir iš J.Š. 327 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti į valstybės biudžetą iš G.Š. 7,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 2,08 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Priteisti į valstybės biudžetą iš J.Š. 7,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 2,08 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.