Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bendraatsakovės E. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria patvirtintas AB SEB banko papildomas kreditorinis reikalavimas individualios įmonės „Šakių agrocentras“ bankroto byloje Nr. B2-706-601/2010.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartimi atsakovui individualiai įmonei (IĮ) „Šakių agrocentras“ iškelta bankroto byla. Bendraatsakoviais byloje pripažinti įmonės savininkas K. K. ir jo sutuoktinė E. K., o IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto administratoriumi paskirta UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras.

Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartimi buvo patvirtintas IĮ „Šakių agrocentras“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tarp jų - AB SEB banko 51 637,22 Lt dydžio reikalavimas bankrutuojančiai įmonei. Vėliau kreditorius AB SEB bankas prašė papildomai patvirtinti 2 434 831,30 Lt finansinį reikalavimą, nes tarp banko ir E. K. bei K. K. (kaip fizinių asmenų) 2006 m. gruodžio 21 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią laiduotojai įsipareigojo atsakyti kaip solidarūs skolininkai bankui, jeigu pagrindinis skolininkas UAB „Suvalkijos agrocentras“, už kurį laiduota, neįvykdys savo prievolių pagal 2005 m. gruodžio 23 d. kreditavimo sutartį Nr. 0350507042597-54 su visais papildymais ir pakeitimais.

Teismas 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje patvirtino patikslintą kreditoriaus AB SEB banko 2 486 468,52 Lt sumos dydžio finansinį reikalavimą. Dėl šios nutarties atskirąjį skundą teikė bendraatsakovė E. K.. Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi panaikino 2009 m. lapkričio 17 d nutartį, o kreditoriaus AB SEB banko pareikšto 2 434 831,30 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teismas 2010 m. sausio 4 d. nutartimi pripažino IĮ „Šakių agrocentras“ bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, administratoriui pavedant atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 31 straipsnyje ir 32 straipsnio 2 dalyje. Teismas, priimdamas nutartį likviduoti IĮ „Šakių agrocentras“, patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų - AB SEB banko 51 637,22 Lt dydžio reikalavimą.

Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi (skundžiama nutartis) patvirtino kreditoriaus AB SEB banko papildomą 2 434 831,30 Lt sumos dydžio kreditorinį reikalavimą IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje. Teismas nurodė, kad banko kreditorinio reikalavimo dydis nėra ginčijamas, bet ginčas kilęs dėl laidavimo sutarties galiojimo. Teismo įsitikinimu, E. K. argumentai dėl laidavimo sutarties pasibaigimo nepagrįsti. Teismas sutiko su administratoriaus atstovės ir kreditoriaus AB SEB banko motyvais. Teismas nustatė, jog E. K. laidavimo sutartimi Nr. 0306-914 prie 2005 m. gruodžio 23 d. kreditavimo sutarties Nr. 0350507042597-54 (2.1.4 p, 3.5 p.) susitarė, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-229/2009). Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Teismas nusprendė, kad esant susitarimui dėl laidavimo sutarties galiojimo iki visiško prievolių įvykdymo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytas laidavimo pabaigos terminas (3 mėnesiai) netaikytinas. Teismas tvirtino AB SEB banko 2 434 831,30 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, nes laikėsi nuostatos, kad laidavimo sutartis yra galiojanti. Ieškovas turi teisę reikalauti, kad visą prievolę įvykdytų laiduotojas, o faktas, jog kreditorius reiškia skolininkui reikalavimus to skolininko bankroto byloje, neatima iš jo teisės reikšti reikalavimus ir laiduotojai E. K. dėl tos pačios skolos.

Bendraatsakovė E. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartį. Skunde rašoma:

Iš laidavimo sutarties ir jos pakeitimo matyti, kad šalys buvo susitarusios dėl terminuotos prievolės įvykdymo. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje minimas 3 mėnesių terminas yra naikinamasis. Suėjus šiam terminui baigiasi laiduotojo pareiga atsakyti pagrindinio skolininko kreditoriui. Per ilgesnį nei 3 mėnesių terminą skolininko padėtis gali iš esmės pasikeisti, jis gali tapti nemokus (UAB „Suvalkijos agrocentras“ 2008 m. balandžio 15 d. nutartimi iškelta bankroto byla), t.y. atsirasti tokių aplinkybių, kurių laiduotojas, sutikdamas laiduoti, nenumatė ir negalėjo numatyti.Teismas neatsižvelgė į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-553/2008, kurioje numatyta, kad nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas taip pat apsprendžia minėto 3 mėnesių termino skaičiavimą. AB SEB bankas praleido 3 mėnesių terminą nuo bankroto bylos iškėlimo pateikti reikalavimą teismui dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, todėl CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra praleistas, o laiduotojo prievolės pagal laidavimo sutartį Nr. 0306-914 prie 2005 m. gruodžio 23 d. kreditavimo sutarties Nr. 035050704597-54 ir pakeitimą Nr. 1, sudarytą 2008 m. sausio 24 d., yra pasibaigusios. Kreditorius, pareiškęs kreditorinį reikalavimą UAB „Suvalkijos agrocentras“ bankroto byloje, netenka teisės pareikšti reikalavimą šioje bankroto byloje dėl visos skolos, nes patenkinus kreditorinį reikalavimą ir laiduotojui sumokėjus reikalaujamą sumą, kreditorius gaus tos pačios prievolės įvykdymą iš dviejų asmenų. Tokiu būdu bus pažeisti laiduotojo turtiniai interesai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Kreditorius turėjo sumažinti reiškiamą reikalavimą, tačiau to nepadarė, todėl jo veiksmai yra nesąžiningi.

Kreditorius AB SEB bankas atsiliepime į bendraatsakovės E. K. atskirąjį skundą prašo bendraatsakovės skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad tai, jog kreditavimo sutartyje yra nurodytas prievolės įvykdymo terminas, automatiškai nereiškia, kad prievolės įvykdymą užtikrinantis laidavimas baigiasi pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Įstatymas nedraudžia šalims susitarti dėl kitokio laidavimo sutarties galiojimo laikotarpio. Prievolių, kylančių iš kreditavimo sutarties įvykdymo termino pasibaigimas, nepanaikina laidavimo nuostatos, jog laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo. Laiduotojų atsakomybė yra solidarioji.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje apeliacijoje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartis, kuria patvirtintas papildomas AB SEB banko kreditorinis reikalavimas, laikytina pagrįsta ir teisėta. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, peržengia apeliacijos ribas, nes to reikalauja viešasis interesas byloje susidariusioje teisinėje situacijoje.

Įstatymas numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinį procesą inicijuojantis asmuo, o apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d). Ši teisės norma reiškia, jog apeliacinės instancijos teismui draudžiama peržengti apelianto nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (lot. „tantum devolutum quantum appellatum“). Nurodytą principą sudaro du aspektai: a) apeliacinės instancijos teismas tikrina teisėtumą ir pagrįstumą tik tos sprendimo dalies, kurią skundžia apeliantas; b) apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teismas tikrina tik apelianto pateikto apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nesaistomas apeliaciniame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo ribų tik dviem atvejais: 1) tikrindamas, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų; 2) jei to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis byloje Nr. 2-1570/2009). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatuota, jog įstatymu negalima nustatyti kokio nors baigtinio bylų, kuriose teismui (apeliacinės instancijos teismui taip pat) leidžiama apginti viešąjį interesą (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo arba bylų, kuriose teismui neleidžiama apginti viešojo intereso (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo, todėl padaryta išvada, jog „CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta bendrosios taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išimtis reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui neleidžiama apsaugoti viešojo intereso sprendžiant tam tikrų, šioje dalyje nenurodytų, kategorijų bylas. Tai sudaro prielaidas apeliacinės instancijos teismui tokiose bylose priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas ir kuriuo būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės“. Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime pažymėjo, jog, visuotinai pripažįstama ir tai, kad principas tantum devolutum quantum appellatum nėra absoliutus inter alia dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Tokios šio principo ribos paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius ir pan. Taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus dėl teismo priimtų nutarčių (CPK 338 str.)

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog bankroto bylų nagrinėjimas susijęs ir su viešojo intereso gynimu, siekiant apsaugoti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės teises ir teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartį byloje Nr. 2A-505/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį byloje Nr. 2–966/2008; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį byloje Nr. 2-969/2008 ir pan.). Dauguma su bankroto procesu susijusių teisės normų yra imperatyvios ir jų pažeidimas gali turėti neigiamų teisinių padarinių ne tik nemokiai įmonei ar jos kreditoriams, bet ir kitiems asmenims, kurių teises gali paliesti teismo procesiniai sprendimai bankroto byloje. Klausimai dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo susiję su nemokios įmonės interesais, kreditorių teisių patenkinimu ar nepatenkinimu, kitų asmenų, kurių interesai gali nukentėti dėl vienokio ar kitokio sprendimo priėmimo, galimu pažeidimu, taigi, viešojo intereso gynyba. Todėl šioje apeliacijoje sprendžiant klausimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, teismas nėra saistomas vien tik atskirojo skundo argumentais, nes neperžengus skundo ribų, būtų priimtas neteisingas procesinis sprendimas byloje.

Nagrinėjamu atveju bankroto byla iškelta IĮ „Šakių agrocentras“, o bendraatsakoviais byloje įtraukti įmonės savininkas K. K. ir jo sutuoktinė E. K. (b. l. 7-8). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju siekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės ir bendraatsakovių interesus, negali įsiteisėti neteisėta ir nepagrįsta nutartis dėl AB SEB banko patikslinto (papildomo) kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Teisėjų kolegija peržengia atskirojo skundo ribas ir pasisako dėl šiuo atveju kreditorinių reikalavimų tvirtinimo procedūrai reikšmingų klausimų, kurie tiesiogiai nekeliami atskirajame skunde (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).

Iš bylos išskirtos atskirojo skundo medžiagos matyti, kad teismas patvirtino AB SEB banko 51 637,22 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą (b. l. 9). Šis banko kreditorinis reikalavimas atsiradęs iš bankrutuojančios individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, prievolių bankui. Vėliau buvo gautas kreditoriaus AB SEB banko prašymas patvirtinti patikslintą 2 434 831,30 Lt sumos dydžio kreditorinį reikalavimą. Prašymas grindžiamas tuo, kad tarp AB SEB banko ir E. K. bei K. K. (kaip fizinių asmenų) 2006 m. gruodžio 21 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią laiduotojai įsipareigojo atsakyti kaip solidarūs skolininkas bankui, jeigu pagrindinis skolininkas UAB „Suvalkijos agrocentras“, už kurį laiduojama, neįvykdys savo prievolių pagal 2005 m. gruodžio 23 d. kreditavimo sutartį Nr. 0350507042597-54 su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais. UAB „Suvalkijos agrocentras“ savo prievolių neįvykdė ir yra skolinga AB SEB bankui 2 434 831,30 Lt (b. l. 11, 12-15).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-428/2006). Taigi, poreikis kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (CK 2.50 str. 4 d.), nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas ĮBĮ nustatyta tvarka ir tokiu būdu tenkinami kreditorių reikalavimai. Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2006 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-482/2006).

Bankrutuojančios IĮ „Šakių agrocentras“ kreditorius AB SEB bankas patikslintą kreditorinį reikalavimą, kuris kilo iš individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinės, kaip fizinių asmenų, sudarytos laidavimo sutarties, reiškė remdamasis tuo, kad pagrindinis skolininkas pagal kreditavimo sutartį UAB „Suvalkijos agrocentras“ neįvykdė savo įsipareigojimų ir yra skolingas AB SEB bankui 2 434 831,30 Lt, be to, pagrindiniam skolininkui taip pat iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad kreditorius AB SEB bankas nepateikė procesinio sprendimo, kuris turėtų vykdytino dokumento galią (CPK 584 straipsnio nuostatos) dėl nurodyto reikalavimo fiziniams asmenims laiduotojams K. K. ir E. K., o rėmėsi tik aplinkybėmis, jog pagrindinis skolininkas negali įvykdyti savo prievolės, todėl ją turi įvykdyti laiduotojai. Šiuo atveju pagal AB SEB banko prašomą patvirtinti patikslintą kreditorinį reikalavimą IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje, teisinio santykio šalys yra bankas ir laiduotojai fiziniai asmenys, o teisminio nagrinėjimo objektas – šių šalių sudarytos laidavimo sutarties pagrindu atsiradusių prievolių neįvykdymo pagrindu atsiradę materialiniai teisiniai santykiai. Reikšminga tai, kad tuo atveju, kai tvirtinamas kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai individualiai (personalinei) įmonei, o tam tikras materialinis teisinis santykis sieja kreditorių ir fizinį asmenį (įmonės savininką), bet ne pačią individualią (personalinę) įmonę, kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje gali būti patvirtinamas tik tuo atveju, kai yra priimtas procesinis sprendimas, turintis vykdytino dokumento galią. Fizinio asmens (įmonės savininko) skolos įtraukimas į bankrutuojančios individualios (personalinės) įmonės turto balansą grindžiamas tuo, jog teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-357/2009). Tokiu atveju fizinių asmenų prievolės gali būti įvykdytos tik esant įsiteisėjusiam atitinkamam procesiniam sprendimui, turinčiam vykdytino dokumento galią. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditoriui AB SEB bankui šiuo atveju nepateikus procesinio sprendimo, kuris turėtų vykdytino dokumento galią ir būtų pagrindas papildomam kreditoriniam reikalavimui bankroto byloje patvirtinti, nebuvo teisinio pagrindo tvirtinti šio kreditorinio reikalavimo, kildinamo iš prievolių tarp kreditorius ir skolininkų - fizinių asmenų.

Kaip jau pažymėta aukščiau, teisėjų kolegija, siekdama teisingai išspręsti kilusius klausimus bei atsižvelgdama į viešąjį interesą, šiuo atveju viršija atskirojo skundo ribas, tačiau taip pat atkreipia dėmesį ir į apeliantės skunde išdėstytus teiginius. Teisėjų kolegija, vertindama 2006 m. gruodžio 21 d. laidavimo sutarties Nr. 0306-914 prie 2005 m. gruodžio 23 d. Kreditavimo sutarties Nr. 0350507042597-54 nuostatas (b. l. 12-13), nesutinka su skundo motyvu, jog šalys buvo susitarusios tik dėl terminuotos prievolės įvykdymo. Laidavimo sutartyje įtvirtinta nuostata, kad sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki visiško prievolių pagal 2005 m. gruodžio 23 d. Kreditavimo sutartį Nr. 0350507042597-54 su visais jos pakeitimais įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje byloje Nr. 3K-7-229/2009 atkreipė dėmesį į tai, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad laiduotojai (bendraatsakoviai K. K. ir E. K.) laidavimo sutartimi prisiėmė įsipareigojimus iki visiško prievolių pagal 2005 m. gruodžio 23 d. Kreditavimo sutartį Nr. 0350507042597-54 su visais jos pakeitimais įvykdymo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas netaikomas, o prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė – laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyti kreditavimo sutartimi prisiimti visi įsipareigojimai, nes patys laiduotojai sutartimi siekė tokių teisinių padarinių. Šiuo atveju apeliantės skunde pateiktas aiškinimas dėl laidavimo prievolės negaliojimo neatitinka sutartimi realiai prisiimtų įsipareigojimų, o laiduotojų prievolės nėra pasibaigusios.

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą ir pan.), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str.). Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 str. 1 d.). Šiuo atveju laiduotojai E. K. ir K. K. įsipareigojo atsakyti AB SEB bankui tiek pat kaip ir pagrindinis skolininkas visu savo turtu ir lėšomis, jeigu skolininkas negrąžins kredito ar jo dalies, nemokės palūkanų, netesybų, kitų banko mokesčių ar dėl tokio nemokėjimo kitaip sukels nuostolių bankui pagal 2005 m. gruodžio 23 d. Kreditavimo sutartį Nr. 0350507042597-54 su visais jos papildymais ar pakeitimais (1.1 p.) (b. l. 12-13). Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad kreditorius AB SEB bankas neturi teisės reikšti reikalavimo laiduotojams, nes tą jis jau padaręs pagrindinio skolininko UAB „Suvalkijos agrocentras“ bankroto byloje. CK normos dėl laiduotojo ir pagrindinio skolininko bendradarbiavimo (CK 6.83, 6.85 str.), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai užtikrina, kad nebūtų įgyvendintas dvigubas tos pačios prievolės įvykdymas. Realiai išieškojus atitinkamas sumas arba iš pagrindinio skolininko, arba iš laiduotojų, atitinkamai turi būti mažinamas ir reikalavimo dydis kitų subjektų atžvilgiu, tačiau įrodymų apie realiai išieškotas sumas iš pagrindinio skolininko arba laiduotojų į bylą nepateikta.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartis, kuria patvirtintas 2 434 831,30 Lt dydžio AB SEB banko patikslintas kreditorinis reikalavimas IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje, yra nepagrįsta, priimta netinkamai taikant teisės normas dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo pagrindų. Aukščiau minėtas AB SEB banko prašomas patvirtinti patikslintas kreditorinis reikalavimas IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje galėtų būti tvirtinamas tik tokiu atveju, jeigu dėl fizinių asmenų laiduotojų K. K. ir E. K. skolinių prievolių kreditorius pateiktų įrodymus apie procesinio sprendimo, turinčio vykdytino dokumento galią, priėmimą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo nutartis dėl AB SEB banko papildomo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo naikintina, o kreditoriaus AB SEB bankas prašymas patvirtinti jo 2 434 831,30 Lt dydžio patikslintą kreditorinį reikalavimą atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti AB SEB banko prašymą patvirtinti patikslintą (papildomą) 2 434 831,30 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą individualios įmonės „Šakių agrocentras“ bankroto byloje.