Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2864-1172/2025, pagal ieškovo V. A. patikslintą ieškinį atsakovei I. S. dėl jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto ir jo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

13. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

14. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo prie bylos prijungti nei su atskiruoju skundu apeliantės, nei su atsiliepimu į atskirąjį skundą ir atskiru lydraščiu tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui ieškovo pateiktų įrodymų. Pažymėtina, kad apeliantės pateiktais įrodymais labiau yra grindžiamos ginčo nagrinėjimui iš esmės reikšmingos aplinkybės, o ieškovo pateikti įrodymai yra labiau susiję su skundžiamos nutarties nevykdymu ir būtų aktualūs, jeigu būtų sprendžiamas sankcijų už laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą taikymo klausimas. Taigi, nei apeliantės, nei ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra tiesiogiai susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia neprijungti prie bylos nei apeliantės, nei ieškovo pateiktų naujų įrodymų.

Dėl ginčo esmės

15. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovės teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

17. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu dėl jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto ir jo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kartu prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. iki bylos išnagrinėjimo įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovui ir jo nepilnamečiam vaikui naudotis gyvenamuoju namu, kuris priklauso atsakovei ir dėl kurio atidalijimo byloje yra pareikštas ieškinys.

18. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje skundžiama nutartimi iš esmės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimo, tik patikslino dalį, kuria atsakovė privalo netrukdyti naudotis, nes atsakovei priklauso tik 46/100 gyvenamojo namo dalis. Tokį procesinį sprendimą teismas priėmė iš esmės remdamasis tuo, jog ieškovui neturint darbinių pajamų jam yra apsunkintos galimybės savo sūnui suteikti gyvenamąjį būstą ir užtikrinti būtinas sąlygas vystytis vaikui. Taigi, prioritetą skyrė nepilnamečio vaiko, kuris iki tarp šalių kilusio ginčo gyveno gyvenamojo namo dalyje, interesų užtikrinimui.

19. Pažymėtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas pažeistų teisių ir interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, nes jų paskirtis yra tik užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi.

20. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

21. Apeliantė, atskirajame skunde pasisakydama dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalingos sąlygos egzistavimo, nurodo, jog nesutinka su šios sąlygos egzistavimu, nes, apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ne tik teisinį ieškinio pagrindą, bet ir faktines aplinkybes, kadangi ieškovas nuslėpė, jog atsakovė yra jam grąžinusi visas pinigines lėšas, susijusias su gyvenamojo namo išlaikymu. Tokį ieškovo elgesį laiko nesąžiningu, todėl mano, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gina piktnaudžiaujančio asmens teises ir kartu pažeidžia jos interesus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

22. Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

23. Taigi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovo argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės, tuo labiau kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010), ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atlikęs prima facie ieškovo pateikto patikslinto ieškinio įvertinimą, konstatavo, kad nėra pagrindo jį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą, laikė, jog ieškovas pasirinko leistiną ir aiškiai įmanomą civilinių teisių gynimo būdą bei pateikė į bylą įrodymus, kuriais siekia pagrįsti savo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto patikslinto ieškinio bei jo priedų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, jog galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Taigi, nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą nutartį egzistavo pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas patikslinto ieškinio reikalavimo pagrindimas, o apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra labiau susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, t. y. teismui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pasisakant dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos tokia apimtimi, kokia mano esant reikalinga apeliantė, reikštų ne ką kitą, o ieškinio reikalavimų išsprendimą iš esmės.

25. Apeliantė dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. dėl grėsmės galimam ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nurodo, jog skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kaip taikomi ribojimai patikslinto ieškinio tenkinimo atveju užtikrins būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, nes byloje yra kilęs ginčas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo turtą natūra priteisiant atsakovei, o ieškovui priteisiant kompensaciją, todėl, apeliantės manymu, byloje gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios būtų susijusios su siekiamos apginti teisės įgyvendinimu, pvz., nekilnojamojo turto areštas ar pan. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiais atskirajame skunde apeliantės nurodytais argumentais.

26. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2024 m. gruodžio 30 d. ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismas su ieškiniu (reg. Nr. CBP-25415), kuriuo prašė pripažinti, kad ginčo nekilnojamasis turtas, kurį apima ir atsakovei šiuo metu priklausanti gyvenamojo namo dalis, bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso ieškovui ir atsakovei, ir atidalinti šį turtą atsakovei priteisiant turtą natūra, o ieškovui – kompensaciją iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas šiam ieškiniui 2025 m. sausio 9 d. nutartimi nustatė trūkumus. Ieškovas, šalindamas nustatytus pradinio ieškinio trūkumus, 2025 m. vasario 4 d. pateikė patikslintą ieškinį (reg. Nr. DOK-14861), kuriuo prašė pripažinti, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui ir atsakovei priklauso ginčo nekilnojamasis turtas, kurį apima ir atsakovei šiuo metu priklausanti gyvenamojo namo dalis, bei atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės šalims priklausantį turtą lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį. Patikslintas ieškinys bylą nagrinėjančios teisėjos 2025 m. vasario 7 d. rezoliucija priimtas, nurodant: „Po trūkumų šalinimo patikslintą ieškinį priimti, siųsti atsakovei, nustatyti jai 20 d. nuo teismo pranešimo įteikimo dienos terminą atsiliepimui pateikti“, o prie pradinio ieškinio tokia rezoliucija: „Į bylą, nustatyti, kad byla bus nagrinėjama pagal patikslintą ieškinį, registracijos Nr. DOK-14861“. Taigi, byla yra nagrinėjama ne pagal pirminį ieškinį, kuriame buvo reiškiamas reikalavimas ieškovui iš atsakovės už dalį turto priteisti kompensaciją, o pagal patikslintą ieškinį, kuriame jau nebėra reiškiamas prašymas dėl kompensacijos ieškovui iš atsakovės priteisimo. Atsižvelgiant į tai, jau vien dėl šių aplinkybių, šios nutarties 25 punkte nurodyti apeliantės atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti, kadangi byloje sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą buvo vertinamas patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovas siekia, jog jam būtų priteista pusė gyvenamojo namo dalies natūra.

27. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismui buvo pateikti šie duomenys: Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Šančių seniūnijos 2024 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 15-6-213 apie šeimos sudėtį ir 2024 m. gruodžio 12 d. pažyma Nr. (2024-47741-PD)-1457 apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, kurios patvirtina, kad ieškovas ir jo nepilnametis sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. balandžio 16 d. buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą gyvenamojo namo adresu, t. y. (duomenys neskelbtini); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimo Nr. (9.26E) NI_SP1E-38929 dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką išrašas, kuris patvirtina, jog ieškovui nuo 2024 m. gruodžio 11 d. iki 2025 m. rugsėjo 10 d. skiriama nedarbo socialinio draudimo išmoka, kurios dydis per mėnesį svyruoja nuo 706,30 Eur iki 509,74 Eur (apeliacinės instancijos teismui patikrinus SoDros duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), matyti, kad nedarbo socialinio draudimo išmoka ieškovui mokama iki šiol); Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo patenkintas ieškovo skundas ir pripažinta, jog ieškovo atžvilgiu nuo 2024 m. lapkričio 24 d. taikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis buvo skirtas neteisėtai ir nepagrįstai, ir kurioje yra nustatyta, kad ieškovo atžvilgiu 2024 m. lapkričio 24 d. buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis po tarp šalių įvykusio konflikto, kad pati atsakovė policijos pareigūnams buvo patvirtinusi, jog ieškovas su sūnumi iki konflikto gyveno ginčo gyvenamajame name, kad policijos pareigūnai užfiksavo, jog konflikto vakarą, kai buvo kviečiami į įvykio vietą, ieškovas su sūnumi iš ginčo namų išvažiavo (vėliau ieškovas nurodė, kad išvažiavo į savo tėvų namus, esančius (duomenys neskelbtini)), o pati atsakovė skambinusi pareigūnams, jog į įvykio vietą jie nebevažiuotų.

28. Dėl antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t. y. pagrindo manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1443-186/2016).

29. Vertindamas ieškovo pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kartu teismui pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į 27 punkte nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, ne tik ieškovui, bet ir jo nepilnamečiam vaikui, kurio interesų apsauga nagrinėjamu atveju yra svarbiausia, bus apribojama galimybė patekti į gyvenamojo namo dalį, kurioje jie buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą nuo 2020 m. balandžio 16 d. ir ten gyveno. Nagrinėjamu atveju saugant nepilnamečio vaiko interesus iki galutinio procesinio sprendimo byloje priėmimo būtina laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. Taigi, ieškovo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja antroji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemonės.

30. Pažymėtina ir tai, kad vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų yra status quo, t. y. faktiškai jau susiklosčiusios padėties, užfiksavimas ir išsaugojimas iki ginčo teisme galutinio išsprendimo, kai ieškiniu yra reikalaujama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ir (arba) pripažinti asmeniui kurias nors teises (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnio 1 punktas ir 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas būtent toks reikalavimus, vadinasi, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra garantuojamas ir nurodyto tikslo pasiekimas, o kartu – ir būsimo teismo sprendimo įgyvendinimas, jeigu jis būtų palankus ieškovui. Todėl vien šių aplinkybių, nevertinant atsakovės elgesio sąžiningumo aspektu, savaime pakanka grėsmei konstatuoti.

31. Papildomai pasisakytina ir dėl atskirajame skunde nurodomų Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-589-436/2019, esančių išaiškinimų, kuriais remiasi apeliantė. Nors apeliantė laiko, jog minėtoje nutartyje buvo nagrinėta identiška šiam atvejui situacija, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti, nes civilinėje byloje Nr. e2S-589-436/2019 laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo klausimas buvo vertinamas nesant byloje būtinybės užtikrinti ne tik vienos iš šalių interesus, bet ir vienos iš šalių nepilnamečio vaiko interesus.

32. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškovo pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstai vadovavosi civilinio proceso principais, dėl to visiškai pritaria išdėstytiems motyvams, visų jų neatkartojant. Atskirajame skunde atsakovės dėstomi argumentai ir subjektyvūs samprotavimai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartį. Atsižvelgiant į tai, atsakovės pateiktas atskirasis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

34. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti su atskirojo skundo pateikimu susijusias bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų šioje proceso stadijoje nesprendžiamas, nes šalių byloje patirtų išlaidų paskirstymo klausimas turės būti išspręstas galutiniame teismo sprendime dėl ginčo esmės.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.