Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Eglės Surgailienės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-02-28 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-260-860/2019 pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui A. M., tretieji asmenys – UAB „JUMPS“, Ferrodyne Ltd, Kredito unija „Taupa“ ir antstolis Arminas Naujokaitis, dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir santuokoje įgyto turto padalijimo nenutraukiant santuokos; pagal atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) A. M. priešieškinį ieškovei (atsakovei pagal priešieškinį) B. M. dėl santuokoje įgyto bendro turto padalijimo nenutraukiant santuokos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

9. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog sutinka, kad santuokoje įgytas bendras turtas būtų padalintas sutuoktiniams po ½ dalį, išskyrus butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris pripažintinas jos asmenine nuosavybe. Sutiko su UAB (duomenys neskelbtini) akcijų verte, kuri lygi 1 Eur. Prašė sumažinti iš jos priteistinas bylinėjimosi išlaidas, be to, nurodė, kad šios išlaidos trečiajam asmeniui turėtų būti priteistos ne tik iš jos vienos, bet ir iš atsakovo.

10. Teismo posėdžio metu atsakovas sutiko, kad bendras santuokoje įgytas turtas būtų padalintas po ½ dalį, taip pat sutiko dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe. Prašė sumažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

11. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo sutiko, kad bendras santuokoje įgytas turtas būtų padalintas sutuoktiniams lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį, tačiau prieštaravo dėl buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe. Taip pat teigė, kad šalys realiai yra tarpusavyje susitarusios.

II. Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

15.1. Pirmos instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės motyvų, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė, taip pat, jog turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama;

15.2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už ginčo butą sumokėjo ieškovės motina savo asmeninėmis lėšomis, už buto remontą už ieškovę taip pat sumokėjo ieškovės motina, ieškovė asmeniškai sudarė buto pirkimo sutartį, buvo kaip savininkė įregistruota nekilnojamo turto registre, todėl butas laikytinas asmenine ieškovės nuosavybe;

15.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ieškovės ir atsakovo parodymais ir rėmėsi trečiojo asmens samprotavimais, nors jis nedalyvavo buto įsigijimo procese ir jam tokios aplinkybės nėra žinomos. Ieškovė ir atsakovas aiškiai nurodė, kad už butą buvo mokėta tėvų pinigais, iš tėvų sąskaitos, nes jie patys tokių pinigų neturėjo, pinigai už butą buvo jos tėvų ir senelių (ieškovės mama paveldėjo dalį pinigų iš senelių). Minėtas aplinkybes patvirtino atsakovas, kuris nurodė, kad minėtame bute niekada negyveno, už jo privatizavimą nemokėjo, už buto komunalinių mokesčių nemokėjo;

15.4. Teismo sprendimas prieštarauja logikai, nes buto privatizavimo metu jaunos ieškovės ir atsakovo šeimos pajamos sudarė 200,00 rublių per mėnesį, todėl jie neturėjo galimybių per trumpą laiką sutaupyti 24 421 rublių buto privatizavimui, taigi akivaizdu, jog už butą buvo sumokėta ieškovės tėvų lėšomis per 1-2 mėnesius nuo po privatizavimo, kurie turėjo pinigų, nes ieškovės tėvas ilgą laiką užėmė aukštas pareigas LTSR Ministrų taryboje ir gaudavo didelį darbo užmokestį;

15.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad buto įsigijimas privalo būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais ir neatsižvelgė į tai, jog rašytiniai įrodymai galimai išvežti į Rusijos Federaciją ir jų pateikti nebuvo objektyvių galimybių;

15.6. Buto pirkimo metu teisės aktai nereglamentavo privalomos rašytinės pinigų dovanojimo formos, todėl atmesti kaip nepagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai, kad net ir dalies pinigų dovanojimo atveju ieškovė turėjo pateikti rašytinius pinigų dovanojimo įrodymus, nors ieškovė ir atsakovas nuosekliai teikė paaiškinimus dėl mokėjimo už butą ieškovės tėvų pinigais;

15.7. Teismas nevertino, kad išnagrinėjo bylą nedalyvaujant kreditoriui VĮ Registrų centrui, nes nepanaikinta atžyma apie įsiskolinimą už ginčo butą;

15.8. Teismas nesudarė sutuoktinių bendro turto balanso, neaptarė sutuoktinių prievolių ir jų teisinio rėžimo po turto padalijimo, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.118 straipsnio nuostatas, todėl teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu;

15.9. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti B. M. pateiktą 2019-02-04 patikslintą ieškinį, kuriame buvo nurodyta ieškinio suma 537 804 Eur, mokėtinas žyminis mokestis 5 009 Eur. Teismas ieškovei priteisė mokėti žyminį mokestį skaičiuojant nuo pradinių, didesnių reikalavimų, nei buvo pareikšti patikslintu ieškiniu, todėl sprendimas šioje dalyje naikintinas;

15.10. Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas trečiojo asmens naudai iš ieškovės ir atsakovo, neatsižvelgęs į tai, jog buvo patenkinta dalis ieškovės ir atsakovo reikalavimų.

18. Atsiliepimo į apeliacinį skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

18.1. Iki 2001-07-01 galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 1 dalis numatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, analogiška nuostata įtvirtinta CK 3.88 straipsnio 2 dalyje, todėl teismas pagrįstai taikė šiuo metu galiojančias teisės normas;

18.2. Vien ta aplinkybė, kad butas įgytas ieškovės vardu, nedaro minėto turto ieškovės asmenine nuosavybe, nes ir vieno sutuoktinio vardu po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendra jungtine nuosavybe;

18.3. Ieškove nepateikė rašytinių įrodymų, paneigiančių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją;

18.4. Buto pirkimo metu egzistavusioje teismų praktikoje nebuvo nurodoma, kad turto įsigijimui sutuoktinio asmeninės nuosavybė teise pakanka sudaryti sandorį jo vardu, tam būtina įsigyti turtą asmeninėmis lėšomis, o ieškovė neįrodė, kad butas įsigytas už jos asmeninius pinigus;

18.5. Ieškovės pateikti dokumentai nepatvirtina, kad butas įsigytas asmeninės nuosavybės teise CK 3.89 straipsnio prasme, nes ieškovės pateiktų dokumentų surašymo metu asmeninė nuosavybė reiškia privačią fizinių asmenų nuosavybę, taigi ieškovės pateiktuose dokumentuose nurodomas leidimas pirkti butą reiškia turto įsigijimą privačios nuosavybės teise;

18.6. Ieškovės pateikti kasos pajamų orderiai nepatvirtina, kad ieškovės motina mokėjo už butą, nes iš kvitų neaišku už kokio buto ir kokius remonto darbus buvo mokama, be to kvitai yra skirtingų laikotarpių. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė iš motinos gavo piniginių lėšų buto įsigijimui;

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

20. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkinti ieškovės ir atsakovo reikalavimai dėl santuokos metu įgyto bendro turto padalijimo nenutraukus santuokos. Ieškovė iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė pripažinti santuokos metu įgytą butą adresu Nočios g. 4 – 21, Vilniuje, ieškovės asmenine nuosavybe tuo pagrindu, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, netinkamai vertino ieškovės ir atsakovo paaiškinimus, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

21. Byloje nustatyta, kad ieškovės B. M. ir atsakovo A. M. santuoka sudaryta 1984-05-19 (1 t., b. l. 12), santuokos metu ieškovė 1990-03-12 įgijo butą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1 t. b. l. 65 – 67; 4 t., b. l. 58, 61). Nekilnojamo turto registre butas registruotas ieškovės B. M. vardu (3 t., b. l. 100 – 101).

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl nuosavybės teisės į butą

22. Ieškovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su ginčo buto adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimo aplinkybėmis ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog butas priklauso ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija sprendžia, kad su tokiu teismo sprendimu pagrindo sutikti nėra.

23. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, iskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų vertinimo pasisakyta, jog “įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti <...>. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti <...>. Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019).

24. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

25. Byloje ieškovė įrodinėja, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris buvo įgytas 1990-03-12 ieškovei sudarius buto pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią iki buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ieškovė sumokėjo 9 421 rublius, o likusius 15 000 rublių įsipareigojo sumokėti iki 2005-03-07 (1 t., b. l. 65 – 67). Pažymėtina, kad ieškovė dėl minėto nekilnojamojo turto įsigijimo sandorio teismui teikė skirtingus paaiškinimus, vienu atveju pirminiame ir patikslintame ieškinyje nurodydama, jog butas buvo įsigytas už ieškovės asmenines lėšas, tačiau dalis buto kainos buvo sumokėta ieškovės motinos kaip dovana (1 t., b. l. 4, p.15; 4 t., b. l. 79, p.16 ), kitu atveju 2019-02-08 teismo posėdžio metu teikdama paaiškinimus ir nurodydama, kad butas buvo skirtas jos tėvui pagal pareigas, nes jis buvo ministras, už butą buvo mokėta iš tėvų sąskaitos jų abiejų pinigais, taip pat ir mamos tėčio (senelio) pinigais, gautais seneliui pardavus namą (2019-02-08 teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:1:00 valandos iki 1:05:16 valandos). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš vienos pusės ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ji ir jos sutuoktinis gavo itin mažas pajamas, todėl jų jauna šeima nebūtų pajėgusi sumokėti už buto įsigijimą, todėl butas buvo privatizuotas kitų asmenų (ieškovės šeimos) lėšomis, iš kitos pusės pirminiame ir patikslintame ieškiniuose nurodo, jog butas buvo privatizuotas ieškovės asmeninėmis lėšomis, o dalis buto kainos buvo sumokėta ieškovės motinos kaip dovana. Taigi, ieškovės, suinteresuotos bylos baigtimi, paaiškinimai dėl ginčo buto įsigijimo asmeninės nuosavybės teise yra nenuoseklūs, todėl vien jų pagrindu teismas negali daryti patikimų išvadų dėl faktų buvimo ar nebuvimo.

26. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog vien buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas ieškovės vardu nėra laikytinas pagrindu konstatuoti buto įsigijimą asmeninės nuosavybės teise. Pagal sandorio sudarymo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti neatsižvelgus į tai, jog vienas iš sutuoktinių tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio. Be to turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Nurodytas teisinis reguliavimas aiškiai nurodė, kad santuokoje įgytas turtas laikytinas bendra sutuoktinių nuosavybe net neatsižvelgus į tai, kad turtas buvo įgytas po santuokos sudarymo vieni iš sutuoktinių lėšomis. Buto įsigijimo metu galiojantis Santuokos ir šeimos kodeksas, reguliuojantis asmeninius ir turtinius santykius, atsirandančius šeimoje tarp sutuoktinių (SŠK 2 straipsnis), aiškiai nustatė sąlygas turto pripažinimui asmenine sutuoktinio nuosavybe – sutuoktinių asmenine nuosavybe laikytinas turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė (SŠK 22 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų dėl ginčo buto įgijimo paveldėjimo teisės pagrindu ar gavus jį dovanų, todėl pagrindo spręsti dėl buto įsigijimo asmeninės nuosavybės teises nėra.

27. Teisėju kolegija sprendžia, kad sutiktina su trečiojo asmens atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu dėl byloje esančių rašytinių įrodymų – išrašo iš 1990-01-18 Komunalinių įmonių kombinato prie LTSR Ministrų tarybos reikalų valdybos nutarimo Nr. 2 ir 1990-03-19 Lietuvos TSR komunalinio ūkio ministerijos Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro išvada (toliau – išvada) pastatų teisinei registracijai atlikti, vertinimo kaip patvirtinančius ginčo buto įsigijimą kaip privačią fizinių asmenų nuosavybę, bet ne asmeninę ieškovės nuosavybę, nes tokią išvadą palaiko tiek SŠK nuostatos dėl bendrosios sutuoktinių nuosavybės, tiek galiojantys teisės aktai, reguliuojantys to meto ekonominius santykius, įskaitant ir nuosavybę (pvz. Įstatymas dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų), kuriame išskirtos valstybinės, kolektyvinės (grupinės), fizinių asmenų nuosavybės formos.

28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

29. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog asmeniniu laikomas toks sutuoktinio turtas, kuris sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

30. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ieškovei tenka pareiga įrodyti dvi aplinkybes – ginčo buto įsigijimą savo asmeninėmis lėšomis ir aiškiai išreikštą sutuoktinio valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad ji turėjo asmeninių lėšų įsigyti ginčo butą, taip pat nepateikė įrodymų patvirtinančių ieškovės motinos pinigų dovanojimą ieškovei tam, kad ji galėtu sumokėti už butą (CK 12, 178 straipsniai). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad faktas dėl tam tikro turto priklausymo asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Ieškovė tokių rašytinių įrodymų nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų dėl aplinkybių, kurios apribojo ieškovės teises ieškoti ir teikti savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, pavyzdžiui kredito įstaigų, archyvuose saugomų dokumentus, susijusius su ginčo buto mokėjimo aplinkybėmis ir vykdymu, ieškovės ir atsakovo nuo santuokos sudarymo gaunamų pajamų (darbo užmokesčio) dydžiu, ar minėtų dokumentų nebuvimą (išvežimą) iš Lietuvoje esančių sukauptų dokumentų saugojimo vietoje.

31. Nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad ji buvo aiškiai išreiškusi savo valią įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise, nes toks aiškinimas prieštarauja ieškovės apeliacinio skundo pozicijai dėl buto įsigijimo trečiųjų asmenų, ieškovės tėvų (ir senelio) lėšomis, net ir padarius prielaidą dėl dalies buto kainos sumokėjimo ieškovės motinos, kaip dovanos, nes tokiu atveju nėra pateikta ieškovės paaiškinimų ir byloje nėra duomenų apie kitų asmenų (ieškovės šeimos) indėlio proporcijas į buto kainos sumokėjimą, taip pat mokėjimo priemones (pinigus, investicinius čekius), apie kurias ieškovė nurodė 2019-02-08 teismo posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:03:40 iki 1:05:20; 1:08:38 iki 1:08:58). Byloje nėra objektyvių duomenų daryti išvadą, kad ieškovės sutuoktinis aiškiai išreiškė savo valią dėl buto įsigijimo ieškovės asmeninės nuosavybės teise, nes nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog nuo santuokos sudarymo 1984-05-13 ieškovės sutuoktinis negyveno bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kai tuo metu ieškovė nurodė, kad ji visą laiką gyveno minėtame bute ar kad atsakovas niekaip neprisidėjo prie minėto buto išlaikymo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas santuokos metu taip pat išreiškė valią ginčo butą laikyti asmenine ieškovės nuosavybe.

32. Ieškovė nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už ginčo butą mokėjo ieškovės motina, tačiau su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys grynųjų pinigų kasos orderiai (1 t., b. l. 67 – 68), taip pat atliktų remonto darbų aktas (1 t., b. l. 75 – 78) nepatvirtina buto įsigijimo asmeninės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad 1990-10-08 kasos pajamų orderis yra už buto remonto paslaugas, kartu su byloje esančiu atliktų remonto darbų priėmimo aktu įrodo tik ginčo buto remonto faktą bei mokėtojo tapatybę, bet ne nuosavybės teisės įgijimą. Byloje esantis 1991-03-08 kasos pajamų orderis už buto remonto darbus taip pat nepatvirtina aplinkybėms dėl ieškovės buto įsigijimo asmeninės nuosavybės teise, tuo labiau, kad iš minėto orderio nėra aišku už kokio buto, kokius remonto darbus buvo sumokėti pinigai.

33. Aukščiau nurodyti argumentai nesudaro pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neįtraukto kreditoriaus, bendro turto balanso nustatymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

34. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro išraše yra atžyma apie skolą už ginčo butą, taigi byla išnagrinėta į ją neįtraukus kreditoriaus. Kolegija šiuo klausimu sutinka trečiojo asmens atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovė turi įstatyminę pareigą pateikti duomenis apie visus kreditorius ir juos informuoti apie bylos dėl turto padalijimo inicijavimą (CK 3. 126 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose patvirtino, jog ji apie bylą informavo visus savo ir atsakovo kreditorius, todėl laikytina, kad savo informavimo pareigą įvykdė. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat pažymėjo, kad už ginčo butą buvo pilnai atsiskaityta, todėl toks apeliacinio skundo argumentas dėl kreditoriaus neįtraukimo į bylą laikytinas nepagrįstu.

35. Atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės argumentas, kad teismas, spręsdamas reikalavimą dėl turto padalijimo nenutraukus santuokos privalėjo sudaryti sutuoktinių turto ir prievolių balansą (CK 3.118 straipsnis). Teisėjų kolegija pritaria trečiojo asmens atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentui, kad byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl skolos priteisimo iš ieškovės ir atsakovo turto, prievolių padalinimo nereikalavo nei ieškovei, nei atsakovas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėto klausimo nesprendė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas sutiko su patikslinto ieškinio reikalavimais, tačiau nesutiko dėl kompensacijos už padalytą turtą mokėjimo (4 t., b. l. 111 – 112), byloje dalyvaujantys sutuoktinių kreditoriai reikalavimų dėl sutuoktinių turto balanso sudarymo nereiškė, todėl vien ta aplinkybe, kad byloje toks balansas nebuvo sudarytas įtakos skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui bei teisingumui nedaro. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką dalytino turto balanso sudarymas reikalingas patikrinti viešų registrų duomenų atitikimą faktiniam sutuoktinių turimam bendram turtui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010), todėl nesant ieškovės ir atsakovo ginčui dėl bendros jungtinės nuosavybės apimties ir vertės tokio dalytino turto balanso nesudarymas įtakos teisingam bylos sprendimui neturėjo.

36. Atmestinas ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamai pirmosios instancijos teismo išspręsto žyminio mokesčio mokėjimo klausimo, nes ši aplinkybė buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2S-2651-910/2018, kuris 2018-09-24 nutartimi atidėjo 7 473 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl žyminio mokesčio yra įsiteisėjusi.

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta ir apie tai, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę taip pat turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir paduodant ieškinį (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-396-117/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-226/2014). Atsižvelgus į tai, kad šalys byloje reiškė tiek ieškinius, tiek priešieškinius, ieškovė ir atsakovas bylos eigoje sutiko su kitos šalies reiškiamas reikalavimais, byloje ginčo dėl dalijamo bendro sutuoktinių turto ginčo nekilo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagristai vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis) ir konstatavo, jog abi šalys yra atsakingos trečiajam asmeniui dėl pastarojo patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

38. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

39. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Įstatyminis draudimas priteisti bylinėjimosi išlaidas, į bylą laiku nepateikus jų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip nepaneigiantis asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisės gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą ir pasibaigus procesui byloje, kurioje teikta teisinė pagalba, jeigu jis neturėjo galimybės įrodymus apie patirtas išlaidas pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015). Byloje nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo ir (arba) jų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyti ribojimai gali būti netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2018-07-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1205-381/2018).

40. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas reiškia, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo (toliau visi apibendrintai vadinami advokatų kontora) atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs. Pateiktas CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas dėl išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pagrindžiančių įrodymų pakankamumo yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, jis yra plėtotinas, konstatuojant, kad advokatų kontoros patvirtinimas, jog klientas su ja yra atsiskaitęs, apima ir esminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų duomenų nurodymą. Konkrečiai, be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

41. Byloje gautas trečiojo asmens Ferrodyne Ltd 2019-06-17 prašymas dėl 910,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės (apeliantės) B. M. trečiojo asmens naudai bei pateikė PVM sąskaitas – faktūras. Tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog jos buvo apmokėtos. Taigi, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką bei į tai, kad trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, pavirtinančių patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą ir/ar trečiojo asmens atsiskaitymą su atstovu, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.

42. Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

43. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar apeliacinio skundo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

44. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta praktika, dėl jų plačiau nepasisako.

45. Apibendrinant darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės B. M. apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-02-28 sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.