Šiaulių apylinkės teismo sprendimas, 2-5475-251/2019

Teismas: Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-11-25
Bylos Nr.: 2-5475-251/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-15819-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Gema Janušienė
Ieškovas: UAB „Skolų valdymo sprendimai“
Atsakovas: A. G.-R., K. R.
Advokatai: Daiva Rusakienė, Eugenijaus Kveraga

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2-5475-251/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15819-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.28.1; 3.1.7.4; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.1.7.11; 3.2.3.1; 3.2.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 25 d.Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Gema Janušienė,sekretoriaujant Rasai Jonaitienei,

dalyvaujant ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ atstovui advokato padėjėjui Eugenijui Kveragai,

atsakovės A. G.-R. atstovei advokatei Daivai Rusakienei,atsakovui K. R.,trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, A. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ patikslintą ieškinį atsakovams A. G.-R. ir K. R. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, N. A., UAB „OSVALDA“, A. V. ir M. R..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė UAB „Skolų valdymo sprendimai“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. G.-R. ir K. R. 4 000,00 Eur skolą už priverstinį transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimą, 883,51 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. spalio 21 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto pagrindu pagal UAB „Automagija“ su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2014 m. spalio 3 d. sudarytą sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugų dėl atsakovo K. R. padaryto administracinio teisės pažeidimo atsakovei A. G.-R. priklausanti transporto priemonė VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo transportuota į UAB „OSVALDA“, paslaugos subtiekėjos, automobilių saugojimo aikštelę ir ten saugota 1350 parų. Ieškovė nurodė, kad UAB „Automagija“ ir UAB „OSVALDA“ 2008 m. balandžio 7 d. paslaugos sutartimi susitarė, kad UAB „OSVALDA“ priims saugoti UAB „Automagija“ perduotas saugojimui transporto priemones ir už paslaugas sumokės. Pagal 2014 m. spalio 3 d. sutarties dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugų 4.1.1. papunktį transporto priemonių nuvežimo įkainis sudarė 92,67 Eur ir 19,46 Eur pridėtinės vertės mokestis, o pasaugos įkainis sudarė 4,79 Eur už vieną parą ir 1,00 Eur pridėtinės vertės mokestis. 2016 m. gegužės 2 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „OSVALDA“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į asmenis, atsakingus už susidariusį įsiskolinimą už transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pasaugą. Ieškovė nurodė, kad ji sumažino mokestį už pasaugą iki 4 000,00 Eur bei prašė priteisti 5 procentų palūkanas nuo šios sumos nuo 2014 m. spalio 21 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos, kurios ieškovės skaičiavimu sudaro 883,51 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovė A. G.-R. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ji nebuvo ir nėra transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nei savininke, nei valdytoja, todėl ieškovė nepagrįstai reiškia reikalavimus jos atžvilgiu. Atsakovė pažymėjo, kad minėtos transporto priemonės neįgijo nei rašytinės, nei žodinės sutarties pagrindu, automobiliu naudojosi gyvendama santuokoje su M. R., kuris realiai įsigijo automobilį ir buvo tikrasis automobilio savininkas. Atsakovė nurodė, kad Šiaulių apylinkės teisme išnagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-4512-953/2014 buvo sprendžiamas K. R. administracinės atsakomybės klausimas, ji buvo apklausta kaip liudytoja, tačiau nebuvo nagrinėjamos ir įrodinėjamos aplinkybės dėl to, kas yra transporto priemonės savininkas, todėl negalima šių aplinkybių vertinti kaip prejudicinę reikšmę turinčių faktų šioje civilinėje byloje. Atsakovė akcentavo, kad N. A. (viešajame registre nurodyta automobilio savininkė) nepateikė jokių neginčytinų įrodymų, kad automobilį pardavė būtent atsakovei, o, priešingai, dar iki transporto priemonės priverstinio nuvežimo, nurodė, kad ją pardavė A. V.. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad nei ieškovė, nei UAB „OSVALDA“ nuo pat 2014 m. spalio mėn. nereiškė jokių pretenzijų, nereikalavo atlyginti išlaidų už automobilio saugojimą, todėl teismas turėtų atsižvelgti į šias aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo ir prašomos priteisti sumos dydžio.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, N. A. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra ir prašė iki 2019 m. vasario 28 d. susidariusias jos 696,58 Eur bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovės, o nuo 2019 m. kovo 1 d. jos susidariusias bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atitinkamos šalies/ar šalių. Trečiojo asmens nuomone, remiantis visuma byloje esančių įrodymų, taip pat ir pačių atsakovų pripažintais faktais ir nurodytomis aplinkybėmis Šiaulių apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4512-953/2014, akivaizdu, kad automobilio VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jo priverstinio nuvežimo ir jo priėmimo saugoti aikštelėje metu, savininke buvo ir iki šiol yra atsakovė A. G.-R. Trečiojo asmens nuomone, transporto priemonė buvo įgyta bendrojon atsakovės ir jos sutuoktinio M. R. nuosavybėn, taigi ir šiuo atveju atsakovė buvo ir lieka transporto priemonės savininkė bei yra tinkama atsakovė šioje byloje pagal jai ieškovės pareikštą patikslintą ieškinį.

Ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ atstovas advokato padėjėjas Eugenijus Kveraga teismo posėdyje patikslintą ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti visiškai bei lygiomis dalimis iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atstovas paaiškino, kad Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė informaciją, kad transporto priemonė VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priverstinai nuvežta atsakovui padarius administracinį teisės pažeidimą, o Šiaulių apylinkės teismo išnagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-4512-953/2014 atsakovė patvirtino, kad buvo transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininke. Atstovas nurodė, kad buvo vedamos derybos su K. R. ir M. R. dėl taikos sutarties sudarymo dėl prašomos skolos sumokėjimo, nes jie nurodė, kad gali sumokėti reikalaujamą sumą, tačiau paaiškėjo, kad turi daug įsiskolinimų, o sumokėti visos sumos iš karto negali. Atstovas pažymėjo, kad nėra pirkimo–pardavimo sutarties ir VĮ Regitra duomenų patvirtinančių, kad atsakovė yra ginčo automobilio savininkė.

Atsiliepimas

Atsakovė A. G.-R. teismo posėdyje prašė patikslintą ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka. Atsakovė paaiškino, kad jos buvęs sutuoktinis M. R. Kaune, prieš važiuodamas dirbti į užsienį, iš A. V. nusipirko automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) leido jai juo naudotis, kai automobilis buvo pristatytas į jų gyvenamąją vietą pirkimo–pardavimo sutarties ji negavo ir pati pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė. Atsakovė nurodė, kad jos buvęs sutuoktinis automobilį pirko iš savo motinos dovanotų lėšų asmeninėn nuosavybėn, o Šiaulių apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-4512-953/2014 ji paliudijo, kad automobilis buvo šeimos nuosavybė, nes galvojo, kad santuokoje įgytas automobilis priklausė abiems sutuoktiniams, be to, nenorėjo, kad automobilis būtų konfiskuotas. Atsakovė nurodė, kad buvęs sutuoktinis žadėjo, kad automobilį po teismo sprendimo pasiims iš saugojimo aikštelės, tačiau to nepadarė. Atsakovė pažymėjo, kad, kai į ją kreipėsi ieškovės atstovas, ji nurodė, kad nėra automobilio savininkė, o automobilio savininkas yra jos buvęs sutuoktinis, tačiau ieškovės atstovas nurodė, kad sieks išieškojimo iš jos, nes tiek M. R., tiek K. R. turi įsiskolinimų ir išieškojimas iš jų apsunkintas. Atsakovė pažymėjo, kad santuokos nutraukimo metu nesidalino automobilio VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nes jis buvo įsigytas ne šeimos poreikiams iš M. R. dovanotų lėšų, be to, jis nebuvo registruotas registre buvusio sutuoktinio ar jos vardu.

Atsakovės A. G.-R. atstovė advokatė Daiva Rusakienė teismo posėdyje prašė patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atstovė pastebėjo, kad atsakovė iki 2018 m. gruodžio mėn. nebuvo gavusi jokių raginimų apie pareigą sumokėti priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidas. Atstovė, nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4512-953/2014 priimtas nutarimas šioje civilinėje byloje neturi prejudicinės galios, nes aplinkybės, kas yra automobilio savininkas nebuvo įrodinėjamos, buvo sprendžiamas atsakovo K. R. atsakomybės klausimas. Atstovė pažymėjo, kad atsakovė Šiaulių apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4512-953/2014 paaiškino, kad K. R. nebuvo automobilio savininkas, jos paaiškinimai tik parodė, kad ji naudojosi automobiliu kaip savu, tačiau ji niekada nesudarė nei rašytinės, nei žodinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nei su N. A., nei su A. V.. Atstovė nurodė, kad taikos sutarties sąlygos buvo derinamos su K. R. ir M. R., todėl ieškovė laikė, kad tinkamais atsakovais yra K. R. ir M. R., tačiau sužinojusi, kad jie turi daug įsiskolinimų, atsisakė sudaryti taikos sutartį. Atstovė nurodė, kad atsakovė nėra tinkama atsakove, todėl ieškinys jai turi būti atmestas. Atstovė pasisakydama dėl ieškovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad ieškovė nepateikė tinkamų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, nes nėra aišku, kokioje byloje jos buvo patirtos, o išlaidos yra akivaizdžiai per didelės ir neprotingos.

Atsakovas K. R. teismo posėdyje nurodė, kad patikslintas ieškinys nepagrįstai pareikštas ir atsakovei A. G.-R., nes administracinį teisės pažeidimą padarė tik jis. Atsakovas paaiškino, kad jo brolis M. R. iš mamos dovanotų lėšų nupirko automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su kuriuo atsakovas padarė administracinį teisės pažeidimą, nors iš saugojimo aikštelės galėjo pasiimti automobilį, tačiau kartu su broliu jo nepasiėmė. Atsakovas nurodė, kad tarėsi su ieškove dėl taikos sutarties sudarymo, yra dirbantis ir galėtų mokėti skolą dalimis, tačiau ieškovės atstovas nesutiko. Atsakovas nurodė, kad galvojo, jog automobilis VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidimo padarymo metu buvo jo brolio šeimos.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. V., teismo posėdyje nurodė, kad automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune pardavė M. R., kuris jį įsigijo prieš išvažiuodamas dirbti į užsienį, M. R. sumokėjo kainą. Trečiasis asmuo nurodė, kad jis automobilį pristatė atsakovei A. G.-R., tačiau pirkimo–pardavimo sutartis taip ir nebuvo sudaryta. Trečiasis asmuo nurodė, kad automobilį gavo iš N. A. vyro, kuris prašė automobilį parduoti, pirkimo–pardavimo sutartis tikriausiai nebuvo pasirašyta. Trečiasis asmuo nurodė, kad automobilio pirkimo sąlygų nederino su A. G.-R., ji nemokėjo pinigų už automobilį.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies.

Šioje byloje nustatyta, kad UAB „Automagija“ su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2014 m. spalio 3 d. sudarė sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugų, kurios 4.1.1. papunktyje šalys susitarė, kad transporto priemonių nuvežimo įkainis sudarys 92,67 Eur (320,00 Lt) ir 19,46 Eur (67,20 Lt) pridėtinės vertės mokestis, o pasaugos įkainis sudarys 4,79 Eur (16,53 Lt) už vieną parą ir 1,00 Eur (3,47 Lt) pridėtinės vertės mokestis (29-35 b. l.). Šios sutarties 4.5.1. papunktyje šalys susitarė, kad UAB „Automagija“, kaip paslaugos teikėjas, gali pasitelkti subtiekėją UAB „OSVALDA“. UAB „Automagija“ ir UAB „OSVALDA“ 2008 m. balandžio 7 d. paslaugos sutartimi susitarė, kad UAB „OSVALDA“ priims saugoti UAB „Automagija“ perduotas saugojimui transporto priemones ir už paslaugas sumokės (27-28 b. l.). Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 21 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 147 pagrindu dėl atsakovo K. R. padaryto administracinio teisės pažeidimo transporto priemonė VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo transportuota į UAB „OSVALDA“, paslaugos subtiekėjos, automobilių saugojimo aikštelę ir ten saugota 1350 parų (22-25, 39 b. l.). 2016 m. gegužės 2 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „OSVALDA“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į asmenis, atsakingus už susidariusį įsiskolinimą už transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pasaugą (36-38 b. l.). Kadangi pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenis transporto priemonės savininke įregistruota N. A. (26 b. l.), ieškovė ragino atsakovą K. R., kaip kaltininką, dėl kurio padaryto pažeidimo transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta, ir N. A., kaip transporto priemonės savininkę, sumokėti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą (7-19 b. l.). Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4512-953/2014 konstatuota, kad K. R. 2014 m. spalio 21 d. 14.55 val., ties (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas tam teisės, nes teisės vairuoti transporto priemones nėra įgijęs, ir būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis (2,08 promilės), t. y. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, ir už administracinį teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio 5 dalį jam paskirta 23,17 Eur (80,00 Lt) dydžio bauda, o už administracinį teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 129 straipsnį jam paskirta 1 158,48 Eur (4 000,00 Lt) dydžio bauda be transporto priemonės konfiskavimo (81-82 b. l.). Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje kaip liudytoja buvo apklausta atsakovė A. G.-R., kuri parodė aplinkybes, kad transporto priemonė nebuvo K. R. nuosavybė, o kad automobiliu naudojosi ji ir laikė ji savo šeimos nuosavybe.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl atsakovų, kaip transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo ir savininkės, solidarios pareigos atlyginti šios transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Kadangi atsakovas K. R. sutiko su ieškiniu, t. y. sutiko, kad išlaidos už ginčo transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą būtų priteistos iš jo, šiame sprendime surašytini sutrumpinti motyvai dėl tų reikalavimų, kuriuos pripažįsta atsakovas K. R. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 5 dalias).

Dėl pareigos atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama transporto priemonei toliau važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 5 dalį sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ar uždraudimo toliau važiuoti, jei yra šio straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, gali priimti policijos pareigūnai. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalis). Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

Nagrinėjamu atveju Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 21 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas Nr. 147, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veikslo ir eismo įvykių tyrimo skyriaus 2016 m. liepos 27 d. raštas Nr. 40-S, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 21 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 40P-20368164-14 (73 b. l.), Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4512-953/2014 bei atsakovo K. R. paaiškinimai patvirtina, kad ginčo transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta į saugojimą aikštelę ir ten buvo saugoma dėl ją vairavusio K. R., kuris nesilaikė Kelių eismo taisyklių, padaryto administracinio teisės pažeidimo. Todėl K. R., kaip transporto priemonės valdytojas turi pareigą atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinys atsakovo K. R. atžvilgiu tenkintinas.

Toliau sprendžiant dėl atsakovės A. G.-R. solidariosios atsakomybės atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, svarbu nustatyti, ar atsakovė buvo ginčo transporto priemonės savininkė jos priverstinio nuvežimo ir saugojimo laikotarpiu. Ieškovės nuomone, aplinkybę, kad būtent atsakovė buvo ginčo transporto priemonės savininkė patvirtina Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4512-953/2014 atsakovės, apklaustos byloje kaip liudytojos, parodymai. Tačiau šiuo atveju sutiktina su atsakovės pozicija, kad Šiaulių apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4512-953/2014 priimtas nutarimas šioje civilinėje byloje neturi prejudicinės galios, nes aplinkybės, kas yra automobilio savininkas administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo įrodinėjamos, buvo sprendžiamas atsakovo K. R. administracinės atsakomybės klausimas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti administracinio nusižengimo (iki 2017 m. sausio 1 d. vartota administracinio teisės pažeidimo sąvoka) padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Pažymėtina, kad kitoje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017). Šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas nebuvo ginčo automobilio priklausymas nuosavybės teise atsakovei. Todėl prejudiciniu faktu pripažintinas tik administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas faktas, kad pažeidimo padarymo metu automobilio valdytojas buvo K. R., dėl to nustatant, ar atsakovė buvo ginčo automobilio savininkė, šis klausimas turi būti įvertinamas savarankiškai.

Nagrinėjamu atveju susidariusi situacija, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis transporto priemonės savininke įregistruota N. A., nors byloje nėra ginčo, kad ji transporto priemonę dar iki jos priverstinio nuvežimo ir saugojimo perleido A. V.. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 dalis numato, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.63 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pabrėžtina, kad nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo–pardavimo sutartį perėjimo momentas nustatomas pagal bendrąsias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317, 6.318 straipsnių taisykles, o automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis Nr. 3K-3-54/2011). Nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse neįtvirtinta specialių įrodinėjimo priemonių pardavėjo pareigos perduoti daiktą tinkamam įvykdymui įrodyti, todėl pardavėjo pareigų įvykdymas gali būti grindžiamas visais įrodymais.

Teismo vertinimu, ginčo automobilio savininkas transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo laikotarpiu buvo M. R.. Šią aplinkybę pirmiausia patvirtina 2019 m. rugsėjo 19 d. M. R. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, kad prieš išvykdamas dirbti į užsienį Kaune iš A. V. įsigijo ginčo automobilį, už jį sumokėjo motinos dovanotais pinigais, buvusios sutuoktinės prašė administracinio teisės pažeidimo byloje patvirtinti, kad automobilis yra ne jo brolio K. R., kad automobilis nebūtų konfiskuotas, kaip ginčo automobilio savininkas, visiškai sutiko atlyginti ieškovės prašomas priteisti ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Atsakovės paaiškinimai patvirtina, kad Šiaulių apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4512-953/2014 ji parodė, kad K. R. nebuvo automobilio savininkas, o ji naudojosi automobiliu kaip savu. Kaip paaiškino atsakovė, ji tik vėliau sužinojo, kad jos buvęs sutuoktinis M. R. Kaune, prieš važiuodamas dirbti į užsienį, iš jam motinos dovanotų lėšų iš A. V. nusipirko ginčo automobilį asmeninėn nuosavybėn. Aplinkybę, kad atsakovė nebuvo ginčo automobilio savininkė patvirtina ir trečiojo asmens A. V. paaiškinimai, kad jis automobilio pirkimo sąlygų su A. G.-R. nederino, ji nemokėjo pinigų už automobilį, o automobilį pardavė M. R., kuris jį įsigijo prieš išvažiuodamas dirbti į užsienį, ir kuris sumokėjo automobilio kainą, tačiau rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių taip ir nebuvo sudaryta. Todėl konstatuotina, kad tarp M. R. ir A. V. susiklostė transporto priemonės pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo automobilio perdavimas M. R. neįvyko ir kad jis neįgijo asmeninės nuosavybės teisės į ginčo automobilį iki jo priverstinio nuvežimo. Kaip minėta, nuosavybės teisės įregistravimo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre faktas nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės į transporto priemonę. Galiausiai tai, kad ginčo automobilio savininkas buvo M. R. patvirtina pačios ieškovės procesinis elgesys, kai ji šioje civilinėje byloje vedė derybas dėl taikos sutarties sudarymo su M. R. ir K. R..

Aplinkybė, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. asmeniui, kuris negali atsakyti pagal ieškinį, sudaro pagrindą ieškinį, pareikštą tokiam asmeniui, atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-611/2015). Kaip minėta, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyti du subjektai, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas – transporto priemonės savininkas ir valdytojas. Teismui konstatavus, kad atsakovė A. G.-R. nebuvo ginčo transporto priemonės savininkė, ji nėra tinkamas subjektas atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalies prasme. Todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimas dėl solidarios transporto priemonės savininko atsakomybės pareikštas netinkamai atsakovei ir jos atžvilgiu ieškovės ieškinys atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžio.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 21 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 147 pagrindu ginčo automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir saugojamas, o atsakovas K. R. neatsiskaitė su ieškove už automobilio nuvežimą ir saugojimą nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2018 m. liepos 2 d., t. y. 1350 dienų. Ieškovė reikalaujamos priteisti skolos dydį grindžia pradinio kreditoriaus su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytos sutarties nuostatomis, pagal kurias, kaip minėta, transporto priemonių nuvežimo įkainis sudarė 92,67 Eur (320,00 Lt) ir 19,46 Eur (67,20 Lt) pridėtinės vertės mokestis, o pasaugos įkainis sudarė 4,79 Eur (16,53 Lt) už vieną parą ir 1,00 Eur (3,47 Lt) pridėtinės vertės mokestis.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl atlyginimo, mokėtino už konfiskuotos transporto priemonės saugojimą, dydžio nustatymo, yra nurodęs, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

Nustatyta, kad 2014 m. spalio 3 d. sutarties 13 ir 14 punktuose šalys susitarė, kad sutartis įsigalioja 2014 m. spalio 3 d. ir galioja iki 2015 m. spalio 2 d., o sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu gali būti pratęstas du kartus po 12 mėnesių (iki bendro trijų metų termino). Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas. Kadangi ieškovė negalėjo reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, tai ieškovė negalėjo skaičiuoti išlaidų už transporto priemonės saugojimą po 2015 m. spalio 2 d. Be to, teismo vertinimu, nustatytas pasaugos įkainis – 4,79 Eur už vieną parą ir 1,00 Eur pridėtinės vertės mokestis – neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, o ginčo transporto priemonės, kurios pirmosios registracijos data yra 1994 m. rugsėjo 5 d., vertė ženkliai mažesnė už ieškovės reikalaujamą priteisti išlaidų už jos priverstinį saugojimą dydį, todėl, priteisus visą reikalaujamą išlaidų sumą, taip būtų uždėta pernelyg didelė našta atsakovui. Teismo vertinimu, teisingumo ir proporcingumo principus atitinkantis pasaugos įkainis nagrinėjamu atveju būtų 0,90 Eur už vieną parą ir 0,19 Eur pridėtinės vertės mokestis. Todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 92,67 Eur išlaidos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir 397,85 Eur išlaidos už transporto priemonės saugojimą ((0,90 Eur + 0,19 Eur) x 365), iš viso ieškovei iš atsakovo priteistinos 490,52 Eur išlaidos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

Dėl kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.261 straipsnį praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis numato skolininkui pareigą mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už laikotarpį po pareikalavimo vykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teisme dienos. Toks kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdas pripažįstamas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Ieškovė į atsakovą dėl išlaidų atlyginimo kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu, nustatydama atsakovui terminą iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. padengti susidariusį įsiskolinimą, tačiau atsakovas išlaidų neatlygino. Ieškinys teisme gautas 2018 m. rugsėjo 20 d. Patikslintą ieškinį tenkinus iš dalies iš atsakovo ieškovei priteistinos 51,00 Eur palūkanos už 763 pradelstas atsiskaityti dienas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, dydžiai nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta skolininko, neįvykdžiusio piniginės prievolės, pareiga mokėti 5 dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką aiškina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010). Ieškovė prašo priteisti procesines palūkanas, ieškinys teisme priimtas 2018 m. spalio 8 d. Todėl nuo 2018 m. spalio 8 d. ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 541,52 Eur sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad ieškovės reikalavimai patenkinti tik vieno atsakovo atžvilgiu ir tik 11 procentų.

Ieškovė už ieškinį sumokėjo 147,00 Eur žyminį mokestį bei turėjo 1 125,00 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Todėl, patikslintą ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovė iš atsakovo K. R. turėtų teisę gauti iš viso 139,92 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 94 straipsnio 5 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 2019 m. birželio 10 d. teismo posėdžio metu prašė atidėti bylos nagrinėjimą, nes buvo ketinama sudaryti taikos sutartį su atsakovu K. R. ir trečiuoju asmeniu M. R., kurie visiškai sutiko su ieškiniu, tačiau ieškovė, nustačiusi, kad šie asmenys yra skolingi ir kitiems kreditoriams ir jų atžvilgiu yra vykdomi priverstiniai skolos išieškojimai, atsisakė sudaryti taikos sutartį. Toks ieškovės procesinis elgesys nelaikytinas visiškai tinkamu, nes ieškovės sprendimas nesudaryti taikos sutarties paremtas argumentais, kurie nesiderina su proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais. Todėl, nukrypstant nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, ieškovei iš atsakovo priteistinos 69,96 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovė A. G.-R. prašė iš ieškovės priteisti 400,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtintų maksimalių dydžių. Todėl ieškovės patikslintą ieškinį atsakovės atžvilgiu atmetus, atsakovei iš ieškovės priteistinos jos šioje byloje turėtos 400,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 47 straipsnio 2 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, N. A. prašė iki 2019 m. vasario 28 d. susidariusias jos 696,58 Eur bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovės, o nuo 2019 m. kovo 1 d. jos susidariusias bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atitinkamos šalies/ar šalių. Todėl trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, N. A. iš ieškovės priteistinos 696,58 Eur bylinėjimosi išlaidos. Patikslintą ieškinį tenkinus iš dalies, po patikslinto ieškinio susidariusios 150,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, N. A. priteistinos taip: iš atsakovo K. R. priteistinos 16,50 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, o iš ieškovės priteistinos 133,50 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Todėl trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, N. A. iš ieškovės iš viso priteistinos 830,08 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Byloje susidarė 80,91 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Patiklsintą ieškinį tenkinus iš dalies, 8,90 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš atsakovo K. R. valstybei, o 72,01 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš ieškovės valstybei (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais, 284 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo K. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Skolų valdymo sprendimai“, į. k. 303287494, 490,52 Eur (keturių šimtų devyniasdešimties eurų 52 ct) išlaidas už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, 51,00 Eur (penkiasdešimt vieno euro) palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 541,52 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2018 m. spalio 8 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 69,96 Eur (šešiasdešimt devynių eurų 96 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“, į. k. 303287494, atsakovei A. G.-R., a. k. (duomenys neskelbtini) 400,00 Eur (keturių šimtų eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“, į. k. 303287494, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, N. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 830,08 Eur (aštuonių šimtų trisdešimties eurų 8 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo K. R., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, N. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 16,50 Eur (šešiolikos eurų 50 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“, į. k. 303287494, valstybei 72,01 Eur (septyniasdešimt dviejų eurų 1 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovo K. R., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 8,90 Eur (aštuonių eurų 90 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas paduodant apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Gema Janušienė