Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-651-413/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-06-07
Bylos Nr.: e2A-651-413/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-16305-2016-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintautas Koriaginas, Žibutė Budžienė, Diana Labokaitė
Atsakovas: A. S.
Ieškovas: A. Ž.
Trečiasis asmuo: P. G., Ž. K., T. U.
Advokatai: Matilda Liatukaitė

Civilinė byla Nr. e2A-651-413/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16305-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.3.7.1.; 1.3.7.5.6.; 1.3.7.5.8.; 3.3.1.18.1.

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dianos Labokaitės,

sekretoriaujant Mantui Cemnolonskiui,dalyvaujant ieškovės atstovei A. N.,atsakovui A. S. ir jo atstovei advokatei Matildai Liatukaitei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Ž. ir ko UAB apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3408-894/2017 pagal ieškovės A. Ž. ir ko UAB ieškinį atsakovui A. S. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys P. G., Ž. K., T. U..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir jų vertinimo taisykles, taikymo bei aiškinimo.Ieškovė A. Ž. ir ko UAB prašė priteisti iš atsakovo A. S. 21 163,46 Eur nuostolių (žalos) atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad šalys 2013 m. kovo 1 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti į energetikos darbų vadovo pareigas. Energetikos departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. dviem įsakymais (Nr. 066/124 ir Nr. 067/125) atsakovas paskirtas atsakingu asmeniu už statybos objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (toliau – „Šventininkų“ objektas), ir (duomenys neskelbtini) (toliau – „(duomenys neskelbtini)“ objektas), vykdomus darbus. Bendrovėje nuo 2013 m. balandžio 1 d. galiojo jos direktoriaus patvirtinta elektros montavimo bei statybos pobūdžio darbininkų mėnesinio darbo atlygio apskaičiavimo tvarka, kurios 6 punktu nustatyta, kad darbų vadovas yra atsakingas už kasmėnesinį brigados atliktų darbų akto surašymą ir matematinį apskaičiavimą pagal pateiktą formulę, taip pat už dokumentų pateikimą apskaitos ir finansų departamentui. Siekdama nustatyti, ar darbininkams išmokėtas darbo užmokestis atitinka faktiškai atliktus darbus, ieškovė 2015 m. lapkričio 19 d. ir 2016 m. vasario 26 d. atliko „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ objektų patikrinimą ir nustatė, kad atsakovo deklaruotos ir vėliau darbuotojams išmokėtos darbo užmokesčio sumos neatitinka realiai atliktų darbų kiekio. Ieškovės skaičiavimais, dėl atsakovo kaltės bendrovė patyrė 21 163,46 Eur nuostolių, iš kurių 16 396,16 Eur „(duomenys neskelbtini)“ objekte ir 4 794,30 Eur „(duomenys neskelbtini)“ objekte. 2013 m. kovo 1 d. atsakovas pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią įsipareigojo saugoti, tausoti ir tvarkyti jam patikėtą turtą ir materialinių vertybių apskaitą. Anot ieškovės, atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti yra nustatytos visos materialinės atsakomybės sąlygos, atsakovas neteisėtus veiksmus atliko tyčia, būdamas atsakingas už visus bendrovei padarytus nuostolius, todėl prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės A. Ž. ir ko UAB atsakovui A. S. 2520,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 12,04 Eur dydžio teismo išlaidas valstybei.Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė visų būtinų darbuotojo (atsakovo) materialinės atsakomybės sąlygų.Pasisakydamas dėl atsakovo visiškos materialinės atsakomybės, teismas pažymėjo, kad pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, – darbo tvarkos taisyklėse. Ši sutartis įforminama raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų (nuo 2011 m. sausio 1 dienos iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi įstatymo redakcija). Iš pateiktos į bylą 2013 m. kovo 1 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties teismas nustatė, kad atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už įmonės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą ir įsipareigojo: a) tausoti saugojimui arba kitiems reikalams jam perduotas įmonės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai; b) laiku pranešti įmonės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui; c) tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą ir ryšium su tuo nustatyta tvarka ruošti ir tiekti prekines-pinigines ir kitas ataskaitas; d) dalyvauti inventorizuojant jam patikėtas materialines vertybes (sutarties 1 punktas) (1 t., b. l. 150-151). Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas pažeidė visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkto a, c, d papunkčius. Įvertinęs visiškos materialinės atsakomybės sutarties turinį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teisinei išvadai, jog atsakovas buvo prisiėmęs visišką materialinę atsakomybę už ieškovės darbuotojų darbo užmokesčiui skirtas pinigines lėšas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017, teismas nurodė, jog tam, kad darbuotojas atsakytų materialiai, sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką jis yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja jo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. 2017 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje ieškovės atstovė patvirtino, kad atsakovas nei įmonės grynųjų pinigų, nei prisijungimų prie ieškovės elektroninės bankininkystės sistemų neturėjo. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog atsakovui naudotis darbe buvo perdavusi ieškovės darbuotojų darbo užmokesčiui skirtas pinigines lėšas. 2017 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad suprato, jog jam priskirta visiška materialinė atsakomybė už medžiagas ir už mechanizmus, kuriuos naudojo savo darbe, tačiau, anot teismo, atsakovas, būdamas protingas ir apdairus darbuotojas, susipažinęs su pareigine instrukcija ir pasirašydamas visiškos materialinės atsakomybės sutartį negalėjo suprasti, kad jam tenka atsakomybė už pinigines lėšas, išmokamas ieškovės darbuotojams pagal darbo sutartis.Pasisakydamas dėl žalos, kaip vienos iš darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų, teismas nurodė, kad padarytos žalos dydį privalo įrodyti darbdavys (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012). Pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 257 straipsnio 1 dalį atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. Byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė nei žalos padarymo fakto, nei jos dydžio. Teismas pažymėjo, kad faktiškai patirtą žalą ieškovė iš esmės įrodinėjo 2015 m. lapkričio 19 d. Audito ataskaita (3 t., b. l. 50-56). Minėtos ataskaitos išvadose nurodyta: „1) objekte nesilaikyta Elektros montavimo bei statybos pobūdžio darbus dirbančių darbininkų mėnesinio darbo atlygio apskaičiavimo tvarkos: darbininkų mėnesinis darbo užmokestis (DU) apskaičiuotas ne pagal realiai atliktą darbų apimtį. DU išmokėtas kituose DV objektuose vykdomiems darbams atlikti, t. y. 13 363 Eur. 2) Energetikos darbų vadovas A. S. bendrovėje nustatyta tvarka nesusitvarkė objektų sąnaudų limitų“.Remdamasis bylos rašytiniais įrodymais (Patirtų nuostolių apskaičiavimo suvestine (4 t., b. l. 190-191; 5 t., b. l. 116); 2015 m. rugpjūčio 3 d. ieškovės ir AB „Lesto“ rangos darbų sutartimi, 2015 m. gruodžio 28 d. pranešimu, 2015 m. spalio 26 d. prašymu, 2015 m. rugpjūčio 15 d. raštu Nr. 05-013/0360 Dėl papildomų lėšų skyrimo, 2015 m. rugsėjo 24 d. Techninio įvertinimo aktu) (5 t., b. l. 63; 65-66; 75-76; 79-97; 98), trečiųjų asmenų Ž. K. ir T. U. paaiškinimais, teismas nustatė, kad be paminėtų „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ objektų darbai aptariamu žalos padarymo laikotarpiu buvo vykdomi dar dvejuose darbų objektuose – (duomenys neskelbtini) (05-R0380) ir Kino studijos objekte (05-R0360). Įvertinęs aptartus įrodymus, teismas sprendė, jog ginčo laikotarpiu atsakovo darbininkams apskaičiuotas išmokėti darbo užmokestis buvo panaudotas už kituose tuo pačiu metu vykdytuose objektuose atliktus darbus. Konstatavus minėtą aplinkybę, nėra pagrindo išvadai, kad ginčo darbo užmokestis darbininkams buvo išmokėtas nesilaikant su jais sudarytų darbo sutarčių sąlygų. Atitinkamai, kaip nepagrįstus, teismas atmetė ieškovės argumentus, jog ši darbo užmokesčio suma laikytina ieškovės nuostoliais.Pasisakydamas dėl žalos dydžio, teismas nurodė, kad vadovaujantis ieškovės direktoriaus 2013 m. vasario 27 d. įsakymu (įsakymo 5 punktas) Nr. 015 Dėl A. Ž. ir Ko UAB darbininkų mėnesinio darbo atlygio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo (1 t., b. l. 17-21), Darbo apmokėjimo nuostatais (priedas prie įmonės 2007 m. balandžio 23 d. kolektyvinės sutarties) ( Nuostatų 2 punktas) (2 t., b. l. 21, 52), įmonės darbininko mėnesinis darbo atlygis susideda iš darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio dydžio fiksuotos darbo atlygio dalies (kuris visose darbininkų darbo sutartyse yra lygus Vyriausybės nustatytam minimaliam mėnesiniam darbo užmokesčiui) ir kintamosios darbo atlygio dalies – asmeninių priedų, kurie paskaičiuojami nustatyta tvarka, priklausomai nuo darbininko atliktų darbų kiekių ir kitų kriterijų. Ieškovė į žalą, patirtą „(duomenys neskelbtini)“ objekte, įskaičiavo 5 086,64 Eur minimalų (privalomai išmokėtiną darbininkams, nepaisant darbo rezultatų) darbo užmokestį, o „(duomenys neskelbtini)“ objekte – 2 555,22 Eur minimalų darbo užmokestį (4 t., b. l. 45-49). Teismas, įvertinęs į bylą pateiktas darbininkų darbo sutartis, konstatavo, kad minėtais lokaliniais teisės aktais ieškovė darbuotojams buvo įsipareigojusi mokėti Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, todėl neturėjo jokio teisinio pagrindo į prašomos priteisti žalos dydį įtraukti ginčo laikotarpiu darbininkams išmokėtą darbo sutartyje numatytą fiksuotą darbo užmokesčio dalį, sudarančią 7 641,86 Eur (5 086,64 Eur + 2 555,22 Eur ). Be to, į žalą, patirtą „(duomenys neskelbtini)“ objekte, ieškovė įskaičiavo 2 304,79 Eur privalomų mokesčių, o į žalą, patirtą „(duomenys neskelbtini)“ objekte, – 341,08 Eur mokesčių (0,2 proc. įmoką į garantinį fondą, 31,17 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmoką) (4 t., b. l. 45-49). Konstatavus, kad ieškovės darbuotojams ginčo darbo užmokestis buvo išmokėtas pagrįstai (vadovaujantis darbo sutarčių nuostatomis) už ginčo laikotarpiu tiek ginčo objektuose, tiek ir kituose ieškovės objektuose vykdytus darbus, teismas sprendė, kad ieškovė taip pat privalėjo sumokėti visus teisės aktais nustatytus su priskaičiuojamu darbo užmokesčiu susijusius kitus mokesčius. Todėl nėra pagrindo šių mokesčių 2645, 87 Eur (2 304,79 Eur+341,08 Eur) sumą pripažinti ieškovės nuostoliais. Be to, ieškovė į nuostolius įtraukė nekokybiškai atliktus darbus – „(duomenys neskelbtini)“ objekte už 123,60 Eur, „(duomenys neskelbtini)“ objekte už 2 367,94 Eur. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neteikė į bylą objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir nekokybiškų darbų atlikimo. Iš pateiktų į bylą darbų vykdytojo pareiginių nuostatų 3.2, 3.7 punktų teismas sprendė, kad užtikrinti sutarties su užsakovu sąlygų, užsakovo taisyklių, tvarkų ir kitų reikalavimų, kuriais Kompanija (ieškovė) privalo vadovautis pagal su užsakovu sudarytą sutartį, vykdymą ir laikymąsi vadovaujamame padalinyje (brigadoje (-ose)) bei statybvietėje, vadovauti ir nuolat kontroliuoti priskirtam padaliniui (brigadai (-oms)) nustatytų bei deleguotų užduočių vykdymą, užtikrinti našų ir kokybišką darbą vadovaujamame padalinyje (brigadoje) bei statybvietėje yra atsakingas darbų vykdytojas (3 t., b. l. 76-83). Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas nurodė, kad užtikrinti ginčo darbų kokybę buvo ne atsakovo, o darbų vykdytojo tiesioginė pareiga. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo dalyje dėl 2491,54 Eur (123,60 Eur + 2 367,94 Eur) žalos atlyginimo.Aptardamas nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovės darbininkams kintama darbo užmokesčio dalis už ginčo laikotarpiu visuose ieškovės objektuose vykdytus darbus išmokėta pagrįstai, todėl nelaikytina ieškovės nuostoliais.Pasisakydamas dėl atsakovo kaltės, teismas nurodė, kad pagal aptartas ieškovės vidaus tvarkas bei teismo posėdyje duotus atsakovo bei trečiųjų asmenų paaiškinimus, yra pagrindas išvadai, kad faktiškai atliktų darbų kiekius bei darbininkams mokėtinų priemokų dydžius atsakovui teikdavo darbų vykdytojas. Tuo tarpu atsakovas šiuos pateiktus dydžius naudojo atlikdamas matematinius skaičiavimus. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad atsakovas galimai buvo susitaręs su brigados nariais dėl didesnio, nei faktiškai uždirbto, darbo užmokesčio išmokėjimo.Teismas nurodė, kad 2013 m. spalio 17 d. A. Ž. ir Ko UAB direktoriaus įsakymu Nr. 090 patvirtintos Sąnaudų limitų objektams nustatymo ir kontrolės tvarkos 1.8 punkte (3 t., b. l. 108-112) nustatyta, kad objekte atsiradus poreikiui keisti arba atlikti papildomus darbus, šiuos darbus įteisinantį, su užsakovu suderintą dokumentą nedelsiant privaloma perduoti Rinkodaros departamento direktoriui dėl bendro sąnaudų limito perskaičiavimo ir patvirtinimo. Atsakingas darbus objekte vykdantis statybos/darbų vadovas. Įvertinęs atsakovo 2015 m. lapkričio 16 d. paaiškinimą (1 t., b. l. 32-33) teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad atsakovas pažeidė Sąnaudų limitų nustatymo tvarkos 1.8 punktą, tačiau šis pažeidimas, ieškovei neįrodžius būtinosios atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos – žalos fakto, pats savaime nesudaro pagrindo atsakovo materialinei atsakomybei kilti.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė A. Ž. ir ko UAB prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti, ieškinį patenkinti ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismo sprendimas yra prieštaringas. Pasisakydamas dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties teismas nurodo, kad sutartyje turėjo būti aiškiai įvardintos visos atsakovui perduodamos materialinės vertybės, nors toliau teismas nurodo, kad „konkrečių materialinių vertybių išvardyti visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia“. Darbuotojas yra įpareigotas tinkamai vykdyti savo pareigas, todėl jo aplaidumas darbe gali būti pripažįstamas neteisėta veika. Šioje byloje atsakovo kaltė buvo įrodinėjama ne tik faktinėmis aplinkybėmis bet ir paties atsakovo - A. S. prisipažinimu, kad „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ objektų oficialiuose finansinės atskaitomybės dokumentuose, skirtuose darbo užmokesčiui pagrįsti, atsakovas ieškovės nenaudai didino darbų apimtis, kas realiai neatitiko atliktų darbų kiekio <...išmokėjau DU sumą, kuri neatitinka realių atliktų darbų kiekio...>. Todėl toks akivaizdus ir nenuginčijamas faktas yra ne kas kita, kaip darbuotojo neteisėta veika, padariusi ieškovui turtinę žalą.Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos visos būtinosios sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti, o būtent: 21 163,46 Eur žalos darbdaviui buvo padaryta dėl atsakovo neteisėtos veikos t. y. privalomų atlikti veiksmų neatlikimo, kas lėmė priežastinio ryšio buvimą tarp atsakovo padarytos žalos ir ieškovo veiksmų. Atsakovo kaltė pasireiškė aplaidžiu ir nerūpestingu pareigų vykdymu. Žalos padarymo metu atsakovą ir ieškovą saistė darbo teisiniai santykiai, o žalos padarymas susijęs su atsakovo darbo veikla. Taigi, visos būtinosios atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos yra nustatytos.Teismas neanalizavo visų ieškinyje išdėstytų faktų, argumentų, nors privalėjo tirti visus ieškinio pareiškimo faktinius bei teisinius argumentus, į juos motyvuotai atsakyti. Tačiau teismas šią taisyklę pažeidė. Nagrinėjamu atveju iš esmės vienodai teisėti rašytiniai, žodiniai darbdavio reikalavimai darbuotojui buvo visiškai neįvertinti, taip pažeidžiant ne tik CPK nuostatas, reglamentuojančias tinkamą įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176-185 str.), tačiau ir civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principą, bei nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos. Įrodymus tyręs teismas nurodo: „ieškovas pripažino aplinkybę, kad 2015 m. antrąjį pusmetį atsakovas vykdė tiek du ginčo objektus, tiek ir „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ <...> įvertinus aptartų įrodymų visumą, teismas sprendžia, jog ginčo laikotarpiu atsakovo darbininkams apskaičiuotas išmokėti darbo užmokestis buvo panaudotas apmokant darbininkams už kituose tuo pačiu metu vykdytuose atliktus darbus“. Iš to teismas daro nepagrįstą išvadą, kad ieškovės vykdomi darbai keliuose objektuose turėjo tiesioginės įtakos „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ objektų faktinėms darbų sąnaudoms padidėti. Toks teismo neteisingas interpretavimas iškreipia ieškovo reikalavimo atlyginti žalą faktinį pagrindą, o byloje pateikti įrodymai įrodo, kad darbo užmokesčio sąnaudos yra priskirtos prie kiekvieno iš ieškovo vykdomų objektų atskirai, todėl teismo argumentas yra paneigtinas byloje esančiais objektyviais rašytiniais įrodymais.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Ieškovės 2013 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 015 5 punktas aiškiai nurodo, kad darbininko mėnesinis darbo atlygis susideda iš darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio dydžio fiksuotos darbo atlygio dalies ir kintamosios darbo atlygio dalies – asmeninių priedų. Minėto įsakymo 6 p. nustatyta, kad apskaičiuota pagal aukščiau patvirtintą „Elektros montavimo bei statybos pobūdžio darbus dirbančių darbininkų mėnesio darbo atlygio apskaičiavimo tvarką“ ir „Techninio bei aptarnaujamo pobūdžio darbus dirbančių darbininkų mėnesinio darbo atlygio apskaičiavimo tvarką“ darbininkų mėnesinio darbo atlygio dalis, lygi darbo sutartyje nustatytam darbo užmokesčio dydžiui, yra laikoma fiksuota darbo atlygio dalimi, o bet kokios sumos, viršijančios fiksuotą dalį, laikomos asmeniniu priedu. Taigi, šiuo atveju nėra aišku, kokiu konkrečiai būdu skaičiuojami atlyginimai darbuotojams, jei jie fiksuoti (šios aplinkybės nėra aiškios nežinant darbuotojų darbo sutarčių turinio), o asmeniniai priedai gali būti skiriami tik pagal atskirus vadovybės įsakymus.Ieškovo ir atsakovo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta būtent atsakovo prašymu, o ne pagal kitus LR DK straipsnius, t. y. ne dėl atsakovo kaltės ar kitais pagrindais. Prie ieškinio nėra pateikta jokių įrodymų, ar ieškovė, nustačiusi išmokėto darbo užmokesčio neatitikimus, jeigu iš tiesų tokie buvo nustatyti, ėmėsi atitinkamų priemonių, kad permokos darbuotojams būtų grąžintos ieškovei arba perkeltos į kito mėnesio darbo užmokesčio nepriemoką. Eidamas energetikos darbų vadovo pareigas atsakovas negalėjo būti paskirtas atsakingu asmeniu paskaičiuoti darbo užmokestį darbuotojams, kadangi jis neturėjo tam nei atitinkamo išsilavinimo, nei patirties tokio pobūdžio klausimų sprendimui, nebuvo supažindintas/susipažinęs su buhalterinės apskaitos vedimo teisės aktais.Tam, kad galima būtų patenkinti ieškinį dėl materialinės žalos atlyginimo DK 255 straipsnio 3 punkto pagrindu, turi būti nustatytos visos materialinės atsakomybės sąlygos. Ieškovės ieškinys negali būti patenkintas tuo pagrindu, kadangi bendrovė nepatyrė realios materialinės žalos. Kadangi nėra žalos, tai negali būti ir neteisėtų atsakovo veiksmų ir jo kaltės. Be to, ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo. Vienintelis dalykas, kuris siejo ieškovę ir atsakovą – tai darbo teisiniai santykiai, kurie šiuo metu taip pat nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2013 m. kovo 1 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti į energetikos darbų vadovo pareigas. Tą pačią dieną šalys sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurios 1 punkte nustatyta, kad darbuotojas (atsakovas) prisiima visišką materialinę atsakomybę už įmonės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą ir įsipareigoja: a) tausoti saugojimui arba kitiems reikalams jam perduotas įmonės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai; b) laiku pranešti įmonės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui; c) tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą ir ryšium su tuo nustatyta tvarka ruošti ir tiekti prekines-pinigines ir kitas ataskaitas; d) dalyvauti inventorizuojant jam patikėtas materialines vertybes (1 t., b. l. 9-12, 150-151). Ieškovės Energetikos departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymais Nr. 066/124 ir Nr. 067/125 atsakovas buvo paskirtas atsakingu asmeniu už bendrovės vykdomus darbus „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ objektuose (1 t., b. l. 15-16). Pagal įmonėje patvirtintas Energetikos darbų vadovo darbo funkcijas (11 punktas) ir Elektros montavimo bei statybos pobūdžio darbininkų mėnesinio darbo atlygio apskaičiavimo tvarką (6 punktas) atsakovas, be kita ko, buvo atsakingas už objekte pavaldžių darbuotojų darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio apskaičiavimą bei paskirstymą, kasmėnesinį brigados atliktų darbų akto surašymą ir matematinį apskaičiavimą pagal pateiktą formulę, dokumentų pateikimą apskaitos ir finansų departamentui (1 t., b. l. 13, 19-21). Ieškovė teigė, kad minėtuose „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ darbų objektuose atsakovo deklaruotos ir tuo pagrindu vėliau darbuotojams išmokėtos darbo užmokesčio sumos neatitiko realiai atliktų darbų kiekio, dėl ko bendrovė patyrė 21 163,46 Eur nuostolius, iš kurių 16 396,16 Eur „Padekaniškių“ objekte ir 4 794,30 Eur „Šventininkų“ objekte. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. DK 245 straipsnyje (nurodomos DK normos, galiojusios ginčo teisnių santykių metu) nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011; kt.). Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012; kt.).Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje. Visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės atvejais, be kita ko, nustatyti ir šie atvejai: kai žala padaryta tyčia (DK 255 str. 1 p.); kai žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 str. 3 p.).Visiškos materialinės atsakomybės sutartis reglamentuoja DK 256 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; ši sutartis įforminama raštu; joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Aiškinant DK 256 straipsnio 1 dalį kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad tam, jog darbuotojas privalėtų atsakyti materialiai, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką darbuotojas yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja darbuotojo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Kita vertus, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia konkrečiai išvardyti materialinių vertybių, juolab kad, esant materialinių vertybių judėjimui, sutartyje praktiškai užfiksuoti to gali būti net neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605-313/2015; kt.). Materialinės atsakomybės sąlyga – žala - yra tikroji tiesioginė žala ir negautos sumos, kurias nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas. Darbuotojų materialinė atsakomybė paprastai atsiranda dėl tikrosios tiesioginės žalos padarymo, t. y. turto netekimo, sužalojimo ir pan., tačiau galimi atvejai, kai dėl darbuotojo veiksmų, be padarytos tiesioginės žalos, darbdavys praranda tam tikras pajamas, kurias darbuotojas taip pat turėtų atlyginti darbdaviui. Dar viena iš būtinų materialinių atsakomybės sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas; jo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Trečioji materialinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Analizuojant priežastinį ryšį nustatoma, dėl kieno veikos atsirado ir kokio dydžio žala. Taip pat gali būti nustatytas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai tam tikri darbuotojo veiksmai (neveikimas) yra sąlyga žalai padaryti (pvz., neatliekama ar netinkamai atliekama materialinių vertybių apskaita, neužrakinamas sandėlis, dėl to pavagiamas turtas ir pan.). Pasisakydamas dėl kaltės materialinės darbuotojo atsakomybės atveju kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; kt.).Pagal 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad, teisme darbdaviui reikalaujant taikyti darbuotojui materialinę atsakomybę, įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos įrodymų, nepilnai motyvavo savo sprendimą, pažeidė ieškovės teisę į tinkamą procesą, neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė klaidingas ir neteisingas, viena kitai prieštaraujančias išvadas. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma, minėti apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir neparemti tai patvirtinančiais įrodymais bei teisiniais argumentais, nes ieškovė nenurodo, kokių įrodymų teismas netyrė, kuriuos įrodymus vertino klaidingai, į kurių liudytojų ir kokius argumentus neatsižvelgė, kurios teismo išvados yra neteisingos (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Antra, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl žalos (žalos dydžio), kaip vienos iš darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų, analizavo ir nustatė, kam ir kokio dydžio lėšos, skirtos „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ objektams, buvo panaudotos. Minėtas išvadas teismas grindė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis: bylos rašytinais įrodymais, skaičiavimais ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, kuriais netikėti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Trečia, ieškovė neteikė į bylą duomenų ir neįrodė, kad ginčo laikotarpiu atsakovo apskaitytos lėšos, kurios turėjo būti skirtos „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ objektų darbams apmokėti, nebuvo panaudotos pagal paskirtį, išeikvotos, pasisavintos ar kitaip išvaistytos. Ieškovė taip pat neteikė į bylą įrodymų, kad darbuotojai už darbą minėtuose ir kituose objektuose ((duomenys neskelbtini) (05-R0380) ir Kino studijos (05-R0360) gavo nepagrįstai didesnį atlyginimą nei nustatytas lokaliniais teisės aktais. Vertindamas aptartas aplinkybes ir kitus teismo sprendime nurodytus įrodymus, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą išvadai, kad ieškovė neįrodė tikrosios tiesioginės žalos padarymo fakto, o paskaičiuotas žalos dydis neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik ta aplinkybė, jog teismo sprendimas ir jo motyvai neatitinka ieškovės pozicijos, ir jame nėra aptarti absoliučiai visi ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstyti teiginiai, automatiškai nereiškia, kad teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ir kitos materialinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Ši išvada grindžiama tuo, kad byloje nebuvo nustatytas realus lėšų dingimo (išvaistymas, praradimas, pasisavinimas) ir/ar panaudojimo ne pagal paskirtį faktas. Atsakovas nebuvo ta paskutinė darbuotojų grandis, kuri buvo atsakinga už darbo užmokesčio apskaičiavimą. Pagal minėto ieškovės 2013 m. vasario 27 d. įsakymo Dėl darbininkų mėnesinio darbo atlygio apskaičiavimo tvarkos 2 ir 5 punktus, konkretų priemokos dydį darbininkams, suderinęs su statybos/darbų vadovu, nustato darbų vykdytojas (meistras), kuris taip pat siūlomus priemokų dydžius ir kitus darbininkų mėnesinio darbo atlygio nustatymui būtinus duomenis ne vėliau kaip iki sekančio mėnesio antros darbo dienos pateikia statybos/darbų vadovui. Be to, už finansų vadybą energetikos srityje ir pavaldžių darbuotojų darbo organizavimą bei kontrolę buvo atsakingas ir Energetikos departamento direktorius (T. U.), kuris kaip ir atsakovas pasirašydavo mėnesinius darbų vadovo, darbų vykdytojo ir meistro, darbininkų darbo laiko apskaičiavimus (1 t., b. l. 67-148). Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė ir šios materialinės atsakomybės sąlygos. Ieškovė teigė, kad atsakovo kaltę, be kita ko, patvirtina paties A. S. 2015 m. lapkričio 16 d. paaiškinimas, kuriuo jis patvirtino, kad išmokėjo darbo užmokestį, kuris neatitinka realių atliktų darbų kiekio (1 t., b. l. 32-34). Paminėtam kontekste pastebėtina, kad ieškovė nurodo tik tą atsakovo paaiškinimo dalį, kuri naudinga ieškovei, tačiau nutyli kitas paaiškinime nurodomas ir ne mažiau svarbias aplinkybes, t. y. kur, kaip ir kodėl buvo naudojamas „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ objektams skirtas darbo užmokesčio fondas (pvz., atsakovas nurodo, kad dėl akmenuoto grunto pailgėjo darbų atlikimo terminas, tuo pačiu padidėjo DU jiems atlikti“; „(duomenys neskelbtini). buvo vykdomi trūkumų šalinimo darbai pagal techninio įvertinimo aktą, kuriems nebuvo numatytas DU“; „elektros tiekimo inžinierinių tinklų nuo Kinostudijos TP iki sklypo (duomenys neskelbtini) statybos darbai“). Paminėtoms problemoms spręsti atsakovas teikė darbdaviui savo pasiūlymus (pvz., „nustatyti darbų vykdytojo ir brigados narių atlyginimo žemiausią ir aukščiausią ribą ir peržiūrėti darbų vykdytojų KKK ...“ „peržiūrėti limitų paskirstymo tvarką, nes šiuo metu laimimų objektų darbų įkainiai neatitinka darbuotojų atliekamam darbui, todėl ateityje teks mažinti DU...“). Kaip teisingai pažymėjo teismas, iki atsakovo atleidimo iš darbo ieškovė nereiškė atsakovui turtinių reikalavimų, ieškovės audito ataskaitoje atsakovui buvo suformuluota rekomendacija: „Energetikos darbų vadovui A. S. bendrovėje nustatyta tvarka atsikoreguoti vykdomų objektų (05-R0382, 05-R0383) sąnaudų limitus“. Įvertinusi aukščiau aptartas 2013 m. vasario 27 d. įsakymo Dėl darbininkų mėnesinio darbo atlygio apskaičiavimo tvarkos 5 ir 6 punktų nuostatas, reglamentuojančias ieškovės deleguotą kompetenciją darbų vadovui (atsakovui) ir darbų vykdytojui (tretiesiems asmenis P. G. ir Ž. K.) darbo atlygio nustatymo srityje, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2013 m. kovo 1 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkto a, b, c papunkčių nuostatos tampa neaiškios, nes nėra suprantama, už ką darbuotojas (atsakovas) yra konkrečiai atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas suponuoja darbuotojo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Todėl nurodytu atveju visiška materialinė atsakomybė pagal minėtą sutartį, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti taikoma. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas netinkamai įgyvendino 2013 m. vasario 27 d. įsakymo Dėl darbininkų mėnesinio darbo atlygio apskaičiavimo tvarkos atitinkamas nuostatas, tačiau minėtas pažeidimas gali būti pagrindas darbuotojo drausminei, bet ne materialinei atsakomybei taikyti. Minėta, kad darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Šios nutarties 29–31 pastraipose konstatuotos aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį pagrįstai atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties (sprendimo) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kadangi jų išsprendimas galutinio teisinio rezultato byloje nepakeis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovės visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo atstovė pateikė teismui įrodymus, jog atsakovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 969,50 Eur atstovavimo išlaidų. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus 8.11 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) įtvirtinto maksimalaus atstovavimo išlaidų dydžio, todėl jos priteistinos atsakovui iš ieškovės (CPK 93 straipsnis).Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 16,86 Eur (6 t., b. l. 3, 39), todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovės (92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. Ž. ir ko uždarosios akcinės bendrovės (juridinio asmens kodas 158102142) 969,50 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt devynis eurus 50 ct) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovės A. A. Ž. ir ko uždarosios akcinės bendrovės (juridinio asmens kodas 158102142) 16,86 Eur (šešiolika eurų 86 ct) procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų, šias išlaidas sumokant į vieną iš pasirenkamųjų sąskaitų, nurodytų interneto svetainėje https://kat.teismas.lt/teismo-lankytojams/mokesciai-ir-baudos/78.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėGintautas KoriaginasDiana Labokaitė