Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Vytauto Kursevičiaus ir Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-803-797/2016 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei D. B., išvadą teikiančiai institucijai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi tarp ieškovo ir atsakovės buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria šalių nepilnamečio vaiko T. G., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su motina D. B., taip pat sutartyje buvo susitarta dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir jam reikalingo išlaikymo dydžio. Po šios taikos sutarties sudarymo, pasikeitus aplinkybėms, t. y. atsakovei girtaujant vaiko akivaizdoje, nuo 2015 m. lapkričio 22 d. vaikui gyvenant pas ieškovą, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su tėvu, taip pat išspręsti klausimus dėl vaiko bendravimo tvarkos su atsakove nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo

Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai pakeitė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, nenustatęs nė vienos iš esminių aplinkybių, kurios galėtų turėti lemiamą įtaką teismo sprendimo pakeitimui, nukrypo nuo ginčo klausimais formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.Reikšmingos ginčui byloje išspręsti aplinkybės nustatomos ir įvertinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik tada daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas vadovavosi virš minėtomis įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis ir jų nepažeidė. Todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, atmetami kaip nepagrįsti.Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.169 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų sutarimu, jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu su vienu iš tėvų. CK 3.169 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. CK 3.169 straipsnyje įtvirtintų teisės normų analizė leidžia daryti išvadas, jog pirminis nepilnamečio vaiko, kurio tėvas ir motina gyvena skyrium, gyvenamosios vietos nustatymo būdas – tėvų susitarimas, o teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tada, kai tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kyla ginčas; viena vertus, teismo sprendimas, kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, neįgyja res judicata galios, kita vertus, kreiptis dėl vaiko gyvenamosios vietos, nustatytos teismo sprendimu, pakeitimo galima tik esant įstatymo (CK 3.169 str. 3 d.) nustatytam pagrindui. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, apeliantės argumentas, kad ieškovo ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo buvo pateiktas praėjus vos mėnesiui po teismo nutarties, kuriuo šis klausimas buvo išspręstas, priėmimo, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi toks pažeistų teisių gynimo būdas įtvirtintas įstatyme.Aptardamas CK 3.169 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ieškinio pareiškimo sąlygas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktus, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, buvusios pagrindu vaiko gyvenamajai vietai su vienu iš tėvų nustatyti, arba jog tėvas (motina), su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavė vaiką gyventi ir auginti kitiems asmenims, privalo įrodyti tas iš tėvų, kuris reiškia reikalavimą dėl teismo nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013). Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, tai yra, sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo 2001 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika sudaro pagrindą išvadai padaryti, jog tokio pobūdžio ginčas turi būti sprendžiamas, vadovaujantis principu, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėjant savo vaikus yra lygios. Todėl vaiko gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant ne į tėvų, kurie pagal įstatymą yra lygūs, interesus, bet į vaiko interesus, o būtent, su kuriuo iš tėvų gyvendamas vaikas bus geriau prižiūrimas ir auklėjamas, kurio pakankamai geros materialinės sąlygos, kad kito iš tėvų atitinkamai remiamas jis galėtų deramai augti ir tobulėti.Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų bei ką iš esmės nustatė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, tiek ieškovas, tiek atsakovė turi problemų dėl alkoholio vartojimo. Šalys nuo vaiko gimimo iki 2015 m. lapkričio mėn., kai vaiką pasiėmė ieškovas A. G., ne visada tinkamai rūpinosi savo nepilnamečiu sūnumi, abu ne kartą yra bausti administracine tvarka dėl alkoholio vartojimo ir tarpusavio konfliktų nepilnamečio vaiko akivaizdoje. Susiklosčius tokiai situacijai, ypač atkreiptinas dėmesys į kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vaiko norus ir pažiūras. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, leidžia labiau tikėti ieškovo pastangomis keisti gyvenimo būdą, tuo labiau, kad atsakovė neigia turinti priklausomybę nuo alkoholio, o besigydanti tik dėl pažymos, kuri buvo reikalinga Vaiko teisių apsaugos skyriui pateikti. Atsižvelgiant į visus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtas žalingas įprotis tęsiasi jau kelerius metus, todėl akivaizdu, kad apeliantė pati be specialistų pagalbos kontroliuoti šio įpročio nebegali. Tuo tarpu ieškovas nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. gydėsi Šiaulių miesto priklausomybės ligų centre, ieškovui 2015 m. lapkričio 6 d. įvestas preparatas siekiant riboti alkoholio vartojimą, be to jo pastangos keistis palankiau įvertintos ir 2016 m. vasario 2 d. psichologės išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovo didesnes pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą rodo tai, kad ieškovas nuo 2015 m. lapkričio 30 d. savarankiškai nuomojasi būstą, kuris yra netoli sūnaus mokyklos, ieškovas rūpinasi vaiko mokslais, ateina į mokyklos susirinkimus, sūnui gyvenant su tėvu, iš mokyklos atsiliepimai yra geri, kas rodo tinkamą dėmesį sūnui. Tuo tarpu atsakovė gyvena ne savo nuomojame bute, yra įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, nežino kur gyvens ateityje, jos padėtis priklauso nuo sugyventinio valios, pati savarankiškai gyvenimo perspektyvų nekuria, nuo 2015 m. lapkričio mėnesio bendravimo su sūnumi nesiekia, yra pasyvi, jos paaiškinimai apsiriboja tuo, kad dirba, todėl negali pasimatyti su sūnumi. Teisėjų kolegija, įvertinusi kiekvienos iš šalių gyvenamosios aplinkos sąlygas, kuriomis nepilnamečiam vaikui tektų gyventi, sprendžia, kad ieškovo šeimos aplinkos sąlygos labiau atitinka mažamečio vaiko poreikius nei atsakovės, be to, šalių sūnus pas ieškovą gyvena nuo 2015 m. lapkričio mėnesio pabaigos, todėl ši aplinka jam nėra nauja, jis prie jos pripratęs, joje jaučiasi saugiai, gerai sutaria su ieškovu. Tuo tarpu atsakovės šeimos aplinkos sąlygos visiškai neatitinka mažamečio vaiko interesų, atsakovė neturi nuolatinio gyvenamojo būsto, gyvena kartu su sugyventiniu, kuris turi žalingų įpročių, jo nuomojame bute, yra nuo jo priklausoma, sugyventinį nepilnametis sūnus vertina neigiamai, nors atsakovė teigia, kad sugyventinis šiuo metu su ja negyvena, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tokia padėtis laikina. Analizuojant vaiko nuomonę apie santykius su kiekvienu iš tėvų, matyti, jog vaikas yra prisirišęs tiek prie savo tėvo, tiek prie motinos, vienodai, nori bendrauti su abiem tėvais. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo amžiaus ir emocinės nebrandos negali išreikšti tvirtos pozicijos su kuriuo iš tėvų norėtų gyventi, teismas, vertindamas tokią vaiko nuomonę kitų byloje esančių įrodymų kontekste (nutarties 15 p.), turi nustatyti geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią gyvenamąją vietą. Todėl apeliantės argumentas, kad teismas netinkamai interpretavo vaiko norus ir nuomonę, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliantė teigia, kad teismas nevertino ieškovo reputacijos, jį charakterizuojančių duomenų, jo asmeninių savybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvų moralinės, dorovinės savybės yra vienas kriterijų, sprendžiant dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, į jį atsižvelgiama kartu su kitais įrodymais byloje. Byloje nėra įrodymų, jog šiuo metu ieškovo elgesys gali turėti žalingą poveikį vaiko vystymuisi ir moralinių nuostatų formavimuisi, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovo reputacijai, jį charakterizuojantiems duomenims teismas turėjo suteikti didesnę reikšmę nei kitoms aplinkybėms, spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.Apeliantės argumentas, kad teismas neatsižvelgė į institucijos, teikiančios išvadą byloje, nuomonę, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi šios institucijos nuomonė yra rekomendacinio pobūdžio, o jos įrodomoji reikšmė turi būti įvertinama, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą.Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenų visuma patvirtina, kad šiuo metu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su motina neužtikrina vaiko interesų, atsakovė neturi galimybės tinkamai rūpintis vaiku, aplinka, kurioje šalių sūnus turėtų nuolatos gyventi, nėra saugi, be to, vaikas jau beveik vienerius metus laiko gyvena su ieškovu. Ieškovas įrodė, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas ir jos nustatymas su tėvu labiau atitiktų vaiko interesus nei teismo nustatyta gyvenamoji vieta su motina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą ir jos nustatymą su vienu iš tėvų lemiančius kriterijus, tinkamai ir išsamiai įvertino reikšmingas nagrinėjamam ginčui spręsti faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti teismo išvada, kad šiuo atveju vaiko interesus labiausiai atitiktų jo gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu (ieškovu).

Dėl išlaikymo vaikui dydžio

Apeliantė nesutinka su priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžiu, nurodo, kad teismas neišsiaiškino, kokios yra ieškovo galimybės skirti vaikui išlaikymą, nukrypo nuo šalių lygiateisiškumo principo.CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d., Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str. 2 d.), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 str. 1 d.), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą.Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę. Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-209/2013).Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, ar yra galimybė priteisti maksimaliai tenkinantį vaiko poreikius išlaikymo dydį, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013).Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovės D. B. išlaikymą nepilnamečiam vaikui kiekvieną mėnesį po 120 Eur periodinėmis išmokomis, įvertino tai, kad pasikeitus aplinkybėms šalių nepilnametis sūnus nuo 2015 m. lapkričio mėnesio gyvena su ieškovu, kuris vykdo pareigą užtikrinti šalių nepilnamečiui vaikui gyvenamąjį būstą bei kasdienę vaiko priežiūrą, todėl pagrįstai išsamiau analizavo atsakovės, kuri išlaikymo sūnui neteikia, turtinę padėtį nei ieškovo. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tėvų pareigai prisidėti prie vaikų išlaikymo įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu, materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010‑05‑27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Apeliantė byloje CPK leistinais įrodymais nepaneigė teismo nustatytos sumos šalių vaiko poreikiams tenkinti, nenurodė, kokiu būdu vaiko poreikiai gali būti tenkinami mažesne išlaikymo suma. Sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą atsižvelgiama į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą (CK 3.3 str. 1 d.). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaikų interesų naudai. Taigi, nors šiuo atveju ieškovas ir sutinka, kad atsakovė teiktų mažesnį išlaikymą vaikui, tačiau įvertinus atsakovės turtinę padėtį, darytina išvada, kad apeliantės padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl priteistino išlaikymo dydžio yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant išlaikymo dydžio nustatymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų ir nenukrypstant nuo jų išaiškinimų, pateiktų kasacinio teismo praktikoje.Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo dydį reglamentuojančias materialinės teisės normas, vadovavosi prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, objektyviai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.