- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-04
- Bylos Nr.
- e2S-1079-730/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00921-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Atsakovas
- L. M.
- Ieškovas
- J. R. M.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Bugama“
Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2S-1079-730/2015
Teisėjas Robertas Povilaitis (Proceso Nr. 2-43-3-00921-2015-2)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2015 m. birželio 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės L. M. atskirąjį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. M. ieškinį atsakovei L. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo byloje UAB „Bugama“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiu 100 proc. UAB „Bugama“ akcijų perleidimo L. M. sandorį. Reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti visas UAB „Bugama“ akcijas, uždraudžiant jomis disponuoti, jas perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jas, bei uždrausti L. M. naudotis akcijų suteikiamos savininko neturtinėmis teisėmis, įskaitant bet neapsiribojant draudimu UAB „Bugama“ akcininkei L. M. priimti sprendimus, priskirtus akcininkų susirinkimo kompetencijai ir numatytus Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 1 d. 1, 3, 4, 7, 10, 14, 15, 17-20 p., o būtent sprendimus atšaukti, rinkti ir keisti bendrovės vadovą, keisti bendrovės įstatus, konvertuoti bendrovės vienos klasės akcijas į kitos bei keisti akcijų rūšį, sprendimus dėl pelno paskirstymo, bendrovės įstatinio kapitalo didinimo, įstatinio kapitalo mažinimo (išskyrus, kai tai numatyta įstatyme), bendrovės likvidavimo, reorganizavimo, pertvarkymo ar restruktūrizavimo, sprendimus bendrovei tapti kitų juridinių asmenų steigėja ar dalyve, sprendimus steigti bendrovės filialus ir atstovybes, sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 įstatinio kapitalo investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo ir hipotekos, taip pat kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo, sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 įstatinio kapitalo.
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas 2015-04-21 nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo visas UAB „Bugama“ akcijas, uždraudžiant jomis disponuoti, jas perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jas, bei uždraudė L. M. naudotis akcijų suteikiamos savininko neturtinėmis teisėmis, įskaitant bet neapsiribojant draudimu UAB „Bugama“ akcininkei L. M. priimti sprendimus, priskirtus akcininkų susirinkimo kompetencijai ir numatytus Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme: sprendimus atšaukti, rinkti ir keisti bendrovės vadovą, keisti bendrovės įstatus, konvertuoti bendrovės vienos klasės akcijas į kitos bei keisti akcijų rūšį, sprendimus dėl pelno paskirstymo, bendrovės įstatinio kapitalo didinimo, įstatinio kapitalo mažinimo (išskyrus, kai tai numatyta įstatyme), bendrovės likvidavimo, reorganizavimo, pertvarkymo ar restruktūrizavimo, sprendimus bendrovei tapti kitų juridinių asmenų steigėja ar dalyve, sprendimus steigti bendrovės filialus ir atstovybes, sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 įstatinio kapitalo investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo ir hipotekos, taip pat kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo, sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 įstatinio kapitalo. Nurodė, kad atsižvelgiant į ieškovės prašyme išdėstytas aplinkybes, į tai, kad ieškinys šioje byloje yra turtinio pobūdžio ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde atsakovė prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-04-21 nutartį panaikinti ir kausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi išimtinai ieškovės ieškinyje nurodomais ir jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais dėl sandorio klastojimo. Atsakovės pateikta 2014 m. gegužės 29 d. Bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kuri yra tinkamai pasirašyta pačios ieškovės bei galiojanti, paneigia visus ieškovės ieškinyje dėstomus argumentus apie galimą sandorio klastojimą, kas lemia, jog ieškovės ieškinys laikytinas prima facie nepagrįstu.Skundžiama nutartimi teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka jų taikymo tikslo ir nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Draudimas laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovei naudotis savo, kaip akcininkės, teisėmis yra visiškai nesusijęs su ieškovės ieškinio reikalavimais.Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ieškovės prašomų pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių turinį ir pasekmes bendrovės veiklai. Teismo pritaikyti ribojimai bendrovės veiklai sukeltų neproporcingus padarinius, bendrovė negalėtų laiku vykdyti užsakymų savo klientams, su jais atsiskaityti, įsigyti įrangos, būtinos paslaugoms teikti. To pasėkoje bendrovė patirtų itin didelių finansinių nuostolių, taip pat būtų padaryta žala bendrovės reputacijai. Pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra nemotyvuota, kadangi teismas nepasisakė dėl aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, kadangi ieškovė jokiais būdais neišreiškė valios dėl akcijų nuosavybės teisės perleidimo. Ieškinio pateikimo dieną nebuvo jokių galimybių pateikti teismui akcijų perleidimo sutarties, kadangi atsakovė teikdama duomenis juridinių asmenų registrui apie akcininko pasikeitimą, nepateikė akcijų perleidimo sutarties. Tai, kad atsakovė su atskiruoju skundu pateikė 2014-05-29 akcijų perleidimo sutartį, neįrodo, jog sandoris yra teisėtas, todėl ieškovė teiks teismui prašymą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, siekiant išsiaiškinti, ar sutartis pasirašyta ieškovės. Atsakovės nesąžiningumą ir siekį atlikti neteisėtus bendrovei ir ieškovei žalą sukeliančius veiksmus patvirtina jos jau atlikti su teise prasilenkiantys veiksmai – atsakovė dar 2014-04-10 atvyko į bendrovės buveinę ir neteisėtai, slapta užvaldė bendrovės dokumentus. Tai lemia, jog laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, nes užkirs kelią neteisėtam dividendų išsimokėjimui, sudarinės bendrovei nenaudingus ir riziką viršijančius sandorius, kurie gali mažinti bendrovės turtą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis ribojamos tik akcininko neturtinės teisės, tačiau atsakovės kaip bendrovės vadovės teisės nėra apribotos, todėl bendrovė yra veikli.
Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB „Bugama“ prašo tenkinti atsakovės atskirąjį skundą, Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-04-21 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, kadangi ieškinio dalykas yra susijęs su 2014-05-29 akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o ne su reikalavimais uždrausti atsakovei atlikti veiksmus ateityje. Esant pateiktai akcijų perleidimo sutarties kopijai, kuri yra pasirašyta ieškovės, nėra pagrindo pripažinti ieškinį pagrįstu. Tai, kad ieškovės parašas vizualiai trumpesnis ar ilgesnis nesudaro pagrindo teigti, kad akcijų perleidimo sutartis suklastota. Tai, kad atsakovė užvaldė bendrovės dokumentus nepagrįsta, kadangi ieškovė sąmoningai ilgą laiką neperduoda atsakovei ne tik su bendrove susijusių dokumentų, bet ir atsakovės asmeninių daiktų.
Šalies argumentai
Atsakovė 2015-06-02 pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų ir aplinkybių, susijusių su atsakovės skundo nagrinėjimu, kuriame nurodė, kad ieškovės pozicija yra stipriai įtakota atsakovės valdomos bendrovės konkurentų, kurie būtent laikinųjų apsaugos priemonių pagalba galimai turi tikslą perimti atsakovei priklausančią bendrovę. Ieškovės atsiliepime išdėstyti argumentai dėl nesąžiningo bendrovės dokumentų užvaldymo, bendrovės akcijų kainos yra nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Dalis ieškovės pateiktų su atsiliepimu įrodymų yra nepatvirtinti nustatyta tvarka (CPK 114 straipsnio 1 dalis) ir gauti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl prašo ieškovės pateiktų įrodymų nevertinti.
Ieškovė 2015-06-03 pateikė rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės 2015-06-02 prašymo, kuriame nurodo, kad atsakovė likus dviem dienoms iki teismo posėdžio teikia prašymą dėl papildomų aplinkybių ir įrodymų, nors prašyme nurodytos aplinkybės turėjo būti žinomos atskirojo skundo pateikimo metu. Atsakovė inicijuoja įvairius raštus VPK, kurie yra akivaizdžiai prasimanyti bei paneigiami pateiktais dokumentais. Atsakovė bandydama maskuoti savo veiksmus, kuriais nevykdo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ir toliau klastoja teismui teikiamus dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).
Kadangi šioje byloje sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pats materialusis teisinis ginčas nėra sprendžiamas iš esmės, nes tik išsprendus bylą iš esmės bus galima padaryti išvadą, ar yra teisinis pagrindas patenkinti ieškinį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės 2015-06-02 pateikti papildomi įrodymai (straipsnio iš dienraščio, pareiškimų teisėsaugos institucijoms, priėmimo - perdavimo akto kopija, vienintelio akcininko sprendimo, elektroninių paslaugų teikimo sutarties kopijos) bei ieškovės 2015-06-03 pateikta metinių finansinių ataskaitų kopija nėra susiję su nagrinėjamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodyti įrodymai bei nurodytos aplinkybės gali būti reikšmingi tik nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti minėtus įrodymus ir jų nevertina.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, tai yra pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, ir grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Atsakovė atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi išimtinai ieškovės ieškinyje nurodomais ir jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais dėl sandorio klastojimo. Atsakovės pateikta 2014 m. gegužės 29 d. bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kuri yra tinkamai pasirašyta pačios ieškovės bei galiojanti, paneigia visus ieškovės ieškinyje dėstomus argumentus apie galimą sandorio klastojimą, kas lemia, jog ieškovės ieškinys laikytinas prima facie nepagrįstu.
Formuojama teismų praktika, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškinys gali būti atmestas iš esmės išnagrinėjus bylą arba ieškovas bylos nagrinėjimo metu gali pasinaudoti savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. Jei teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, reiškia, teismui nekilo abejonių, jog palankaus ieškovui teismo sprendimo priėmimo tikimybė egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).
Kaip matyti, ieškovė reiškia reikalavimą pripažinti negaliojančiu 100 proc. UAB „Bugama“ akcijų perleidimo atsakovei sandorį. Ieškovė savo ieškinio reikalavimą grindžia tuo, jog ieškovė jokio sandorio pagrindu nei atsakovei, nei kitam asmeniui nebuvo ir nėra perleidusi UAB „Bugama“ akcijų nuosavybės teisės. Teigia, jog atsakovė galimai suklastojo dokumentą, kurio pagrindu buvo kreiptasi į juridinių asmenų registrą dėl akcininko duomenų pakeitimo, t.y. naujo akcininko įregistravimo. Atsakant į atskirojo skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais, o atsakovės pateikta į bylą 2014 m. gegužės 29 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartis pagrindžia, jog ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas, pažymėtina, jog ieškovė savo ieškinį, kaip jau buvo minėta anksčiau, grindžia ne tik tuo, jog jokiu sandoriu neperleido akcijų, bet ir tuo, jog akcijų perleidimo sandoris gali būti suklastotas, todėl nors ir esant pateiktai akcijų pirkimo – pardavimo sutarčiai, kuri yra pasirašyta ieškovės, neatmetama galimybė apie jos suklastojimą. Tokios pozicijos laikosi ieškovė ir atsiliepime į atskirąjį skundą, kuriame išreiškė nuomonę, jog bus svarstomas klausimas dėl rašytinės ekspertizės skyrimo. Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvavo tuo, jog atsakovė būdama vienintelė akcininkė gali perleisti akcijas tretiesiems asmenims, bei sudaryti sandorius dėl bendrovės turto, kuris sudaro 1/10 įstatinio kapitalo, perleidimo, todėl visi atsakovės akcijų perleidimai bei suvaržymai apsunkintų ieškovės naudai priimamų teismo sprendimų įvykdymą, bet kokie atsakovės veiksmai su įsigytomis akcijomis (kurių įsigijimo teisėtumas ginčijamas), lemtų naujus teisminius ginčus, užvilkintų bylos nagrinėjimą, lemtų papildomus nuostolius.
Taigi, nagrinėjamoje byloje preliminariai sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, yra pagrindas išvadai padaryti, kad nurodytos aplinkybės, jeigu tokios būtų nustatytos, gali būti pagrindu ieškovės reikalavimui patenkinti, byloje nėra akivaizdžių įrodymų apie ieškinio nepagrįstumą.
Nors pirmosios instancijos teismo nutartyje nenurodyta, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, tai savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Tai, jog nagrinėjamoje byloje teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, darytina išvada, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą.
Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis) (Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).
Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).
Kadangi ginčo objektas, atsižvelgiant į ieškiniu pareikštą reikalavimą, yra konkretus ginčijamu tarp šalių sudarytu sandoriu perleistas turtas – akcijos, laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti siekiama apsaugoti perleistas akcijas nuo jo savininko veiksmų, kurie patenka į disponavimo šiuo turtu teisių turinį. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovei priklauso 100 procentų UAB „Bugama“ akcijų, ji turi galimybę nevaržomai jomis disponuoti, todėl gali atlikti realius veiksmus, dėl kurių bus apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju arba padaryti jo įvykdymą neįmanomu. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog egzistuoja laikinosios apsaugos priemonės – akcijų arešto taikymo pagrindas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Ieškovės prašomas taikyti visų UAB „Bugama“ akcijų areštas, uždraudžiant jomis disponuoti, jas perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jas, užtikrina ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo ir ginčo šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimą.
Atsakovė nesutikimą su skundžiamos nutarties dalimi dėl uždraudimo atsakovei naudotis savo, kaip akcininkės, teisėmis motyvuoja tuo, jog toks uždraudimas yra visiškai nesusijęs su ieškovės ieškinio reikalavimais, be to teismo pritaikyti ribojimai bendrovės veiklai sukeltų neproporcingus padarinius, bendrovė negalėtų laiku vykdyti užsakymų savo klientams, su jais atsiskaityti, įsigyti įrangos, būtinos paslaugoms teikti. To pasėkoje bendrovė patirtų itin didelių finansinių nuostolių, taip pat būtų padaryta žala bendrovės reputacijai. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu.
Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ne tik taikė areštą visoms UAB „Bugama“ akcijoms, bet ir uždraudė atsakovei naudotis akcijų suteikiamomis savininko neturtinėmis teisėmis, įskaitant bet neapsiribojant draudimu UAB „Bugama“ akcininkei L. M. priimti sprendimus, priskirtus akcininkų susirinkimo kompetencijai ir numatytus Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme: sprendimus atšaukti, rinkti ir keisti bendrovės vadovą, keisti bendrovės įstatus, konvertuoti bendrovės vienos klasės akcijas į kitos bei keisti akcijų rūšį, sprendimus dėl pelno paskirstymo, bendrovės įstatinio kapitalo didinimo, įstatinio kapitalo mažinimo (išskyrus, kai tai numatyta įstatyme), bendrovės likvidavimo, reorganizavimo, pertvarkymo ar restruktūrizavimo, sprendimus bendrovei tapti kitų juridinių asmenų steigėja ar dalyve, sprendimus steigti bendrovės filialus ir atstovybes, sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 įstatinio kapitalo investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo ir hipotekos, taip pat kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo, sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 įstatinio kapitalo.
Laikinųjų apsaugos priemonių dėl akcininko turtinių ir neturtinių teisių ribojimo taikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, užtikrinant šiomis procesinėmis ieškiniu pareikštų reikalavimų apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų įgyvendinimą (užtikrinant teismo sprendimo įvykdymą), kai egzistuoja realus jų taikymo pagrindas – grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-08-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1971/2013).
Akcininkų teisės balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose apribojimo galimybė numatyta Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje, kuri nustato, jog teisė balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose gali būti uždrausta ar apribota šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai ginčijama nuosavybės teisė į akcijas.
Kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakovei priklauso 100 proc. UAB „Bugama“ akcijų, todėl jų pagrindu nesąžiningai naudodamasi akcininkams suteiktomis neturtinėmis teisėmis, bei turėdama galimybę vienasmeniškai priimti sprendimus, kurie priskiriami akcininkų susirinkimo kompetencijai, gali priimti sprendimus, darysiančius žalą UAB „Bugama“, taip pat ir jos kreditoriams, gali sąmoningai priimti bendrovei nepalankius sprendimus, siekdama iššvaistyti ar perleisti bendrovės turtą bei sukurti bendrovei nepalankius finansinius įsipareigojimus. Esant tokioms aplinkybėms, galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
Atsakovė teigia, jog uždraudimas priimti sprendimus, priskiriamus akcininkų susirinkimo kompetencijai, bei sprendimus dėl ilgalaikio turto įsigijimu, kurio vertė didesnė nei 1/20 įstatinio kapitalo, gali sukelti bendrovei nuostolių, kadangi bendrovės verčiasi su žemės ūkiu susijusia veikla, tame tarpe ir medienos ruoša, kasyba, karjerų eksploatavimu, molio ir kaolino kasyba, kita statybos veikla, įskaitant vandens statinių statybą, todėl siekiant patenkinti klientų poreikius, bendrovei reikalinga įsigyti vis daugiau reikalingos technikos ir įrangos, kurios suma gali viršyti bendrovės įstatinio kapitalo dydį. Pažymėtina, jog atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių turimų užsakymų kiekį ir dydį, bei kad užsakymams įtinkamai ir laiku įvykdyti būtina nauja įranga. Be to, atsakovė neteikia įrodymų, jog yra sudarytos naujos technikos pirkimo – pardavimo sutartys, įrodymų apie planuojamos pirki technikos kainą. Atsakovės pateikta nuoroda į internetinį tinklalapį apie parduodamo ekskavatoriaus kainą, teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi. Kitokių įrodymų, jog atsakovė ketina pirkti kitokį ilgalaikį turtą, kuris yra reikalingas bendrovės veiklai vystyti, nėra. Pažymėtina, jog skundžia nutartimis atsakovės kaip akcininkės turtinės teisės nėra suvaržytos, taipogi nėra apribota teisė priimti sprendimus dėl trumpalaikio turto įsigijimo, dėl ko nesutiktina su atsakovės teiginiu, jos bendrovė yra neveikli.
Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė turi teisę bet kada, pasikeitus aplinkybėms (pateikus įrodymus apie būtiną bendrovės veiklai užtikrinti ilgalaikio turto įsigijimą), prašyti laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar panaikinti (CPK 148 straipsnis).
Esant nurodytoms aplinkybėms ir vadovaujantis formuojama teismų praktika, apeliacinės instancijos teismo nuomone yra pagrindas išvadai padaryti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones apeliantės atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamosios nutarties turinį, neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo nutartis esanti be motyvų. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos nėra taikomos tada, kai teismo sprendimo motyvai yra, tačiau jie ginčo šaliai atrodo neišsamūs, klaidingi ar netinkami (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-63/2014). Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, taikomas tik tokiu atveju, kada teismo procesinis sprendimas yra visiškai be motyvų (sutrumpintų motyvų), o visiško motyvų nebuvimo byloje aptariamu atveju nėra. Tuo tarpu aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškovės nurodytas aplinkybes ir įrodymus, iš esmės pritarė ieškovės prašyme išdėstytiems argumentams, tačiau nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė dar ir kitų, papildomų motyvų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagrįsti, nesudaro pagrindo manyti, jog skundžiamoji nutartis yra be motyvų.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 144, 145 straipsniai), priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsisakyti priimti atsakovės L. M. 2015-06-02 pateiktus papildomus įrodymus.
Atsisakyti priimti ieškovės J. R. M. 2015-06-03 pateiktus papildomus įrodymus su paaiškinimais.