Alytaus apylinkės teismo nutartis

civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, rašytinio proceso tvarka išsprendė pareiškimo priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji ir mirusysis A. T., miręs (duomenys neskelbtini) metų iki A. T. mirties gyveno faktinėje santuokoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimą atsisakytina priimti.

Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y., ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010).

Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme. Faktai, išvardinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik esant tam tikrai įstatymo apibrėžtai situacijai. Norint nustatyti, ar faktas turi juridinę reikšmę, ar neturi, reikia išaiškinti, kodėl faktas turi būti nustatytas.

Pareiškėjos atstovas nekelia klausimo, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas turi sukelti tam tikras teisines pasekmes, t. y., nekelia klausimo, kad turi būti įrodyta prašomo nustatyti fakto juridinė reikšmė. Pareiškime, dviejuose atskiruose skunduose yra nurodyta, kad pareiškėja savo turtinius interesus kaip sugyventinė galės apginti ir ji įgis tam tikras subjektines teises į palikimą, galės paveldėti pagal įstatymą dalį sugyventinio palikimo kartu su 6 eilės įpėdinėmis O. S., M. G. (mirusi (duomenys neskelbtini) mirusios V. S. įpėdinė), tik teismui nustačius faktinės santuokos faktą, faktą įregistravus civilinės metrikacijos įstaigoje. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1034-254/2019 taip pat yra konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo nustatyti faktą, jog ji su A. T. iki jo mirties buvo faktiniuose santuokiniuose santykiuose. Konstatuota, kad pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teisę į palikėjo turtą – gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini), teisę atkurti nuosavybės teises į J. T. valdytą žemę, Varėnos r. sav. (3,51 ha ir 3 ha (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje), 791,32 litų pinigines lėšas pagal civilinėje byloje Nr. 2-1098-292/2005 sudarytą turto apyrašą. Prašomo nustatyti ir pareiškėjos A. B. atstovo įrodinėjamo fakto juridinės reikšmės turinį teismas įvardija taip: fakto nustatymas reikalingas tam, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.13 straipsniu, nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių (esant 6 eilės įpėdinėms), sutuoktinė (sugyventinė A. B., kurios statusą šiuo atveju prašoma prilyginti sutuoktinei) įgytų teisę paveldėti visą A. T. palikimą.

Nuo 1940 metų gruodžio 1 d. Lietuvoje galiojo 1926 m. RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas. Jo nuostatos faktinę santuoką pripažino kartu su registruota santuoka. Faktinė santuoka turėjo būti nustatoma teismo sprendimu, konstatavus, kad: 1) vyras ir moteris bendrai tvarko ūkį, 2) neslepia savo ryšių nuo kitų žmonių, 3) tokius ryšius pripažįsta susirašinėjant arba kituose dokumentuose, 4) teikia tarpusavio materialinę paramą, 5) turi vaikų, juos auklėja ir išlaiko (11, 12 straipsniai). Teisinis turto, įgyto faktinių santuokinių santykių metu, režimas atitinkamai įgijo teisinį sutuoktinių, įregistravusių santuoką, turto statusą. Atkreiptinas dėmesys, kad faktinį asmenų sugyvenimą teismas galėjo prilyginti faktinei santuokai tiktai dviem atvejais: 1) nustatant sugyventinio teisę į išlaikymą dėl nedarbingumo ir 2) dalijant turtą, įgytą gyvenant kartu (10, 16 straipsniai). Tokia padėtis buvo pakeista TSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1944 m. liepos 8 d. įsaku „Dėl valstybės pagalbos nėščioms moterims, daugiavaikėms ir vienišoms motinoms padidinimo, motinystės ir vaikystės apsaugos sustiprinimo, dėl garbės vardo „Motina – didvyrė“ suteikimo ir „Motinos šlovės“ ordino bei „Motinystės medalio“ įsteigimo (Šiaulių apygardos teismo 2018-07-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-578-883/2018).

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjos A. B. atstovo prašomas nustatyti faktas, jeigu toks būtų nustatytas, nesukeltų siekiamų teisinių pasekmių, nes paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos (nei 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 573, 587 straipsniai, nei dabartinio 2000 m. priimto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11, 5.13 straipsniai) nesusituokusių bendrai gyvenusių asmenų teisės paveldėti nenumatė ir nenumato. Šiuo atveju laikotarpis kada asmenys gyveno kartu nesusituokę ((duomenys neskelbtini), svarstant pareiškimo priėmimo klausimą, teisinės reikšmės neturi, nes kaip jau minėta, sugyventiniams paveldėjimo teisė nėra ir nebuvo numatyta. Pareiškėja savo turtines teises turi teisę ginti ne per paveldėjimo teisę, o kitais šioje nutartyje minimais būdais (per daiktinės teisės normas), kur faktinės santuokos (sugyventinių, partnerių) faktas nėra būtinoji sąlyga įrodinėjant sukurtos ar įgytos nuosavybės dalis, atitinkamai prašomas nustatyti faktas, jeigu toks būtų nustatytas, paminėtam teisinės gynybos būdui taip pat neturėtų jokios juridinės reikšmės.

Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, gali būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Kiekvienu atveju, kai teismui yra pateikiamas ieškinys (pareiškimas), teismas ex officio privalo patikrinti ne tik ar ieškinys (pareiškimas) atitinka procesiniams dokumentams keliamus formos ir turinio reikalavimus, bet ir nustatyti ar pareiškimą paduodantis asmuo turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teismas, nustatęs, kad byla nepriskirtina teismo kompetencijai, nagrinėjamu atveju, kad prašomas nustatyti faktas nesukels pareiškėjui teisnių padarinių, privalo atsisakyti priimti pareiškimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Nustačius tokias aplinkybes konstatuojama, kad nėra prielaidos kreiptis teisminės gynybos (Kauno apygardos teismo 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1977-390/2012).

Pagal minimą teismų praktiką, teismas jau pareiškimo priėmimo stadijoje vertina ar prašomas nustatyti faktas sukels pareiškėjui teisinius padarinius ir tai nėra laikoma išankstiniu pasisakymu dėl bylos esmės.

Pažymėtina, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio pagrindu negalima nustatyti negiminių (santuokinių, sugyventinių ir pan.) santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-12-29 nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ nuostatos) (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-947-467/2008).

Pasisakytina, kad be galimo taikaus neteisminio susitarimo tarp įpėdinių ir palikėjo sugyventinės, pareiškėja realiai gali pretenduoti į A. T. turtą ir įgyvendinti savo turtines teises ne kaip paveldėtoja pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5 knygos normas ir ne sutuoktinė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3 knygos normas, o reikšdama ieškinį palikimą susitvarkiusioms įpėdinėms ar valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4 knygos normas. Paminėtina ir tai, kad prašomo nustatyti fakto nustatymas savaime nesukurtų pareiškėjos teisių į bendrą su A. T. nuosavybę, kadangi bendrosios nuosavybės atsiradimas, gyvenant ne santuokoje arba neįregistravus partnerystės, nepreziumuojamas, o turi būti atskirai įrodinėjamas. Šiuo atveju realus pareiškėjos turtinių teisių įgyvendinimo būdas turės lemti kitokį reikalavimų pobūdį, ieškinio dalyką, o pati bylinėjimosi strategija yra susijusi su platesne įrodinėjimo apimtimi, nes pagal galiojantį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nebėra jokių prezumpcijų dėl įgyto ar sukurto turto statuso.

Dar atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato galimybę nustatyti civilinės būklės aktus, t. y. įregistravimo faktą, o ne pačią civilinę būklę. Dėl pareiškėjos atstovo argumento, kad teismo nustatytą faktą įregistravus civilinės metrikacijos įstaigoje atsiras paveldėjimo teisė, pasisakytina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.19 straipsnis numato, jog civilinės būklės aktai, išskyrus partnerystę, registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka. Kokiu pagrindu, teismui patvirtinus prašomą nustatyti faktą, atsirastų pareiškėjos paveldėjimo teisė, pareiškėjos atstovas procesiniuose dokumentuose nėra pasisakęs, tačiau kaip matyti iš bylos aplinkybių, tokia teisė atsirasti negali.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis nustato, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Šiuo metu Lietuvos Respublikos partnerystės įstatymas dar nėra priimtas, todėl šio skyriaus normos negali būti taikomos (Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-423-154/2013).

Pažymėtina, kad Partnerystės įstatymas nėra priimtas ir šios nutarties priėmimo dieną 2019-07-01. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja įregistravo savo partnerystę su A. T. įstatymų nustatyta tvarka, kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.229 straipsnis (tokios teisinės galimybės net ir neturėjo, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos iki šiol negalioja). Vadinasi, net jeigu pareiškėja ar jos atstovas teigtų, jog prašomo nustatyti fakto juridinė reikšmė yra susijusi su sutuoktinių ar partnerių turto dalybomis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3 knygos normas, toks jų teiginys būtų teisiškai nepagrįstas. Paminėtina ir tai, kad pareiškėjos situacija, (duomenys neskelbtini) mirus A. T., negali būti lyginama su sutuoktinių ar partnerių turto dalybomis, atitinkamai negali būti taikomos šias teisines situacijas reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3 knygos normos.

Papildomai paminėtina ir tai, kad 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos numatė ypatingosios teisenos bylų kategoriją – dėl buvimo faktiniuose santuokiniuose santykiuose fakto nustatymo įstatymo numatytais atvejais, jeigu santuoka negali būti įregistruota civilinės metrikacijos organuose dėl to, kad vienas iš sutuoktinių yra miręs (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, negaliojančio nuo 2003-01-01, 272 straipsnio 4 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad palikėjas A. T. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos atstovas procesiniu pareikšto pareiškimo pagrindu nurodo dabar galiojančio, 2002 m. patvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kur numatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. Šiuo atveju teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, nutartimi jį atsisako priimti ne šiais aukščiau paminėtais procesiniais pagrindais, t. y. ne dėl to, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nenumato konkrečios atskirai įvardytos teisenos dėl buvimo faktiniuose santuokiniuose santykiuose fakto nustatymo. 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, negaliojančio nuo 2003-01-01, 272 straipsnio 4 punkto reikšmė yra ta, kad turtas, įgytas faktinių santuokinių santykiu metu, įgija registruotoje santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tai reiškia, kad pagal nustatytą teiseną įrodžius faktiškai buvusius santykius, faktiniai sutuoktiniai galėdavo įgyti teisę susigrąžinti savo dalį turto įnešto į bendrai kurtą ūkį, tačiau paveldėjimo teisė neatsirasdavo, nes turtas likdavo kiekvieno asmenine arba bendrąja jungtine nuosavybe. Vis dėlto, kaip jau minėta faktinės santuokos (sugyventinių, partnerių) faktas nėra būtinoji sąlyga įrodinėjant sukurtos ar įgytos nuosavybės dalis, atitinkamai pareiškėjos prašomas nustatyti faktas, jeigu toks būtų nustatytas, neturėtų jokios juridinės reikšmės. Faktinis gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas tėra tik prielaida galimai išvadai, kad konkrečiai įvardytas turtas įgytas ar sukurtas abiejų sugyventinių.

Nutartyje nustatytomis aplinkybėms pareiškimą atsisakytina priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Byloje nustatytų aplinkybių, teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos pakanka išvadai, kad pareiškimo tenkinimas pareiškėjai nesukeltų jokių juridinę reikšmę turinčių asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 290-291 straipsniais, 118 straipsniu, teismas

nutaria:

atsisakyti priimti pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka dėl to, kad prašomas nustatyti faktas, jeigu ir būtų nustatytas, neturėtų juridinės reikšmės, t. y., pareiškėjai nesuteiktų teisės paveldėti (duomenys neskelbtini) mirusio A. T. palikimą bei nesukeltų jokių kitų teisinių pasekmių.

Išsiųsti pareiškėjos atstovui šios teismo nutarties kopiją, o taip pat jam grąžinti byloje esantį pareiškimą su priedais, tarp kurių yra spalvotos nuotraukos ir kiti dokumentai.

Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.