Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Tarp sugyventinių turtiniai santykiai yra sureguliuoti LR Civilinio kodekso XV skyriaus normomis. Kokių nors skirtingų teisinių santykių tarp sugyventinių, išskyrus tuos, kurie yra nustatyti šiame civilinio kodekso skyriuje, būsimasis Partnerystės įstatymas negalės nustatyti, jis galės tik plačiau paaiškinti civilinio kodekso normą, numatyti institucijas, terminus ir pan., bet ne panaikinti ar pakeisti jau galiojančias Civilinio kodekso XV skyriaus normas.

2. Teismo pagrindinė užduotis yra nepalikti neišnagrinėto nė vieno civilinio ieškinio ir tam tikslui tarnauja juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo institutas. Jei teismas, nustatydamas partnerystę, negali vadovautis LR CPK 444 str. 2 dalies 3 punkto normomis, tai jis gali vadovautis šio straipsnio 9 punkto norma, nes jokie kiti įstatymai nenumato kitokios partnerystės nustatymo tvarkos.

3. Teismo nutartyje nurodytas 2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 56 šiuo atveju negali būti taikomas, nes pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turtintis faktas sukurs teisinius padarinius: visas bendrai įgytas turtas bus padalintas, pareiškėjas įgis uzufrukto teisę toliau naudotis gyvenamuoju namu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme. Faktai, išvardinti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik esant tam tikrai įstatymo apibrėžtai situacijai.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. D. prašo nustatyti faktą, jog jis ir O. M., mirusi (duomenys neskelbtini), buvo sugyventiniai. Teigia, kad nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. M. ir J. D. buvo sugyventiniai, pareiškėjas galės kreiptis dėl bendrai įgyto turto padalinimo, kaip tai numatyta LR CK 3.232 straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukurs teisinių padarinių, nes pareiškėjo nurodyta teisės norma (CK 3.232 str., 3.229 str.) nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie yra įregistravę partnerystę įstatymų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą pripažįsta teisiškai pagrįsta. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis nustato, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Šiuo metu LR Partnerystės įstatymas dar nėra priimtas, todėl šio skyriaus normos negali būti taikomos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t.y. kaip nenagrinėtiną teisme (Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis c. b. Nr. 2S-1977-390/2012, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis c. b. Nr. 2S-947-467/2008).

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti vadovaudamasis CPK 444 str. 2 d. 9 punktu (dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos).

Kaip jau buvo minėta, teismas nagrinėja bylas ne dėl bet kokių faktų, tačiau tik dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę. Kadangi prašomas nustatyti faktas nesukels jokių teisinių pasekmių, tokio fakto nagrinėjimas negalimas ir CPK 444 str. 2 d. 9 punkto pagrindu.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimu Nr. 56, nes pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukurs teisinius padarinius: visas bendrai sugyventas turtas galės būti padalintas, pareiškėjas įgis uzufrukto teisę naudotis gyvenamuoju namu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju, pareiškėjui J. D. siekiant padalinti kartu su O. M. bendrai įgytą turtą, reikėtų vadovautis Civilinio kodekso 4.72-4.105 str. normomis, t.y. dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo ir kt.

Teismas, nustatęs, kad byla nepriskirtina teismo kompetencijai, nagrinėjamu atveju, kad prašomas nustatyti faktas nesukels pareiškėjui teisinių padarinių, privalo atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (2005-12-29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 56, 1.3 p.). Nustačius tokias aplinkybes konstatuojama, kad nėra prielaidos kreiptis teisminės gynybos.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Šiaulių apylinkės teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Atskirasis skundas atmestinas, o Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutari a:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.