Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-13633-752/2012, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

Šiuo metu Lietuvoje nėra galiojančios teisės normos, kuri numatytų faktinių santuokinių santykių pripažinimą, tačiau teismas, remiantis CPK 444 str. 2 d. 9 p., gali nagrinėti civilinę bylą ir nustatyti buvimo faktiniuose santuokiniuose santykiuose juridinį reikšmę turintį faktą, jeigu santuoka negali būti įregistruota civilinės metrikacijos institucijoje dėl to, kad vienas iš faktinių sutuoktinių yra miręs.

1964 m. CPK numatė ypatingosios teisenos bylų kategoriją – dėl buvimo faktiniuose santuokiniuose santykiuose fakto nustatymo, jeigu santuoka negali būti įregistruota civilinės metrikacijos organuose dėl to, kad vienas iš sutuoktinių miręs (1964 m. CPK 272 str. 4 p.). Tačiau šiuo metu galiojančiame CPK nėra numatyta tokia civilinių bylų kategorija. Šiuolaikinėje demokratinėje, teisinėje valstybėje negali būti teisinių klausimų nežinybingų ir neteismingų teismams.

Pareiškėjas yra išlaikęs visus formalius kreipimosi į teismą reikalavimus, todėl teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą. Kai pareiškimas atitinka formalius reikalavimus – pareiškimo priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas yra teismo pareiga.

Teismas pažeidė teisės būti išklausytam principą, kadangi nesuteikė pareiškėjui ir jo atstovui pateikti paaiškinimus žodžiu.

Teismas nepagrįstai, pareiškimo priėmimo stadijoje, pasisakė, kad galimai priimtas sprendimas ar nutartis pareiškėjui nesukels teisinių pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme. Faktai, išvardinti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik esant tam tikrai įstatymo apibrėžtai situacijai. Norint nustatyti, ar faktas turi juridinę reikšmę, ar neturi, reikia išaiškinti, kodėl faktas turi būti nustatytas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo nustatyti faktą, jog jis ir R. P., mirusi 2012 m. balandžio 17 d., buvo faktiniuose santuokiniuose santykiuose. Pareiškėjas siekia paveldėti pagal įstatymą kaip palikėją pergyvenęs sutuoktinis kartu su pirmos eilės įstatymine įpėdine suinteresuotu asmeniu S. P.. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, jog pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nelems norimų teisinių padarinių atsiradimo, nes paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos (CK 5.11 str., CK 5.13 str.) nesusituokusių bendrai gyvenusių asmenų teisės paveldėti nenumato. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą pripažįsta teisiškai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nelems teisinių padarinių atsiradimo, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t.y. kaip nenagrinėtiną teisme. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad CPK 444 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato galimybę nustatyti civilinės būklės aktus, t. y. įregistravimo faktą, o ne pačią civilinę būklę. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog remiantis CPK 444 str. 2 d. 9 p., teismas gali nagrinėti civilinę bylą ir nustatyti buvimo faktiniuose santuokiniuose santykiuose juridinį reikšmę turintį faktą. Kaip jau buvo minėta, teismas nagrinėja bylas ne dėl bet kokių faktų, tačiau tik dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę. Kadangi prašomas nustatyti faktas nesukels jokių teisinių pasekmių, t.y. pareiškėjas neįgis teisės paveldėti kaip palikėją pergyvenęs sutuoktinis – tokio fakto nagrinėjimas negalimas ir CPK 444 str. 2 d. 9 p. pagrindu. CPK 443 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, taigi apelianto argumentas, jog teismas pareiškimo priėmimo klausimą išsprendęs rašytinio proceso tvarka pažeidė teisės būti išklausytam principą, kadangi nesuteikė pareiškėjui ir jo atstovui pateikti paaiškinimus žodžiu yra teisiškai nepagrįstas. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai, pareiškimo priėmimo stadijoje, pasisakė, kad galimai priimtas sprendimas ar nutartis pareiškėjui nesukels teisinių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, gali būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Kiekvienu atveju, kai teismui yra pateikiamas ieškinys (pareiškimas), teismas ex officio privalo patikrinti ne tik ar ieškinys (pareiškimas) atitinka procesiniams dokumentams keliamus formos ir turinio reikalavimus, bet ir nustatyti ar pareiškimą paduodantis asmuo turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teismas, nustatęs, kad byla nepriskirtina teismo kompetencijai, nagrinėjamu atveju, kad prašomas nustatyti faktas nesukels pareiškėjui teisnių padarinių, privalo atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Nustačius tokias aplinkybes konstatuojama, kad nėra prielaidos kreiptis teisminės gynybos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Kauno miesto apylinkės teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundas atmetamas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 24 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 24 d. nutarties nekeisti.