Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria pareiškėjui grąžintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir teisės pripažinimo, suinteresuotas asmuo – V. C.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, spręsdamas pareiškėjo A. Š. pareiškimo priėmimo klausimą, 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atsisakė priimti ieškinį dalyje dėl teisės kreiptis į valstybės ir savivaldybės institucijas pripažinimo bei nustatė terminą iki 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nurodytiems ieškinio dėl nuosavybės teisės pripažinimo trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovą pateikti ieškinį, atitinkantį įstatymo reikalavimus. Teismas nurodė, kad pareiškėjo procesiniame dokumente nurodyti trys savarankiški reikalavimai – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pripažinti nuosavybės teisę ir pripažinti teisę atlikti veiksmus. Reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą teismas atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), nurodydamas, kad prašomo nustatyti fakto nustatymas savaime nesukurtų pareiškėjo teisių į bendrą su V. C. nuosavybę, kadangi bendros nuosavybės atsiradimas, gyvenant ne santuokoje arba neįregistravus partnerystės, nepreziumuojamas, o turi būti atskirai įrodinėjamas. Dėl to prašomas nustatyti faktas nesukurs pareiškėjo siekiamų konkrečių teisinių pasekmių ir tokio fakto nustatymas teisme CPK XXVI skyriaus tvarka yra negalimas. Reikalavimas dėl pripažinimo namo valdymo pareiškėjo ir suinteresuotojo asmens bendrosios nuosavybės teise yra ieškinys dėl nuosavybės teisės ieškovui pripažinimo, todėl ieškovas privalo nurodyti ieškinio sumą ir sumokėti trijų procentų reikalaujamos nuosavybės dalies vertės žyminį mokestį bei pateikti sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Reikalavimą pripažinti teisę kreiptis į valstybės ir savivaldybės institucijas teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 1 d. 1 p.), nes teismai gina tik konkrečias, apibrėžtas subjektines teises. Todėl, siekdamas teisės pripažinimo, ieškovas būtinai privalo nurodyti institucijas, į kurias kreiptis mano turintis teisę, ir jas nurodyti atsakovais. Taip pat ieškovas privalo nurodyti tokių institucijų neteisėtus veiksmus, kuriais apribojama jo teisė kreiptis į jas, nes tokių (neteisėtų) veiksmų nustatymas yra esminė sąlyga ginant pažeistą teisę. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog į paminėtas institucijas negali kreiptis tik dėl to, kad atsakovė nepripažįsta jo dalies namo nuosavybėje, teismas padarė išvadą, kad ieškovas argumentuoja savo teisės pažeidimą kreiptis į institucijas ne pačių institucijų, bet atsakovės veiksmais, kuriuos ieškovas ir ginčija, kitu ieškinio reikalavimu prašydamas pripažinti jam dalį nuosavybės teisėje. Reikalavimo savo nurodomam neapibrėžtam institucijų ratui ieškovas nėra suformulavęs, o ieškinys be reikalavimo adresatui negali būti nagrinėjamas teisme. Be to reikalavimas dėl teisės kreiptis į ieškovo nurodytas institucijas prieš tas pačias institucijas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, kas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti priimti ieškinį šioje dalyje (CPK 22 str., 26 str. 1 d., 137 str. 2 d. 2 p.).

Atsiliepimų į atskirąjį skundą įstatymo nustatytu terminu negauta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. Š. į teismą kreipėsi su pareiškimu (pareiškėjas jį pavadino prašymu) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir teisės pripažinimo. CPK 443 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad toks pareiškimas turi atitikti procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus su papildymais, numatytais Kodekso V dalies atitinkamuose straipsniuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo procesiniame dokumente nurodyti trys savarankiški reikalavimai – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pripažinti nuosavybės teisę ir pripažinti teisę atlikti veiksmus. Du iš šių reikalavimų - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir pripažinti teisę atlikti veiksmus – teismas atsisakė priimti, kaip nenagrinėtinus teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), savo 2008-08-06 nutartimi, kurios pareiškėjas neskundė. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas 2008-08-06 nutartyje klaidingai nurodė, jog visa nutartis nėra skundžiama, o visą pareiškėjo A. Š. pareiškimą jam grąžino dabar skundžiama 2008-09-04 nutartimi, pasisako ir dėl apelianto argumentų, susijusių su jo pareiškimo atsisakymu priimti dėl visų pareikštų reikalavimų.

Iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjui juridinę reikšmę turinčio fakto - kad jis su V. C. gyveno kaip sugyventiniai bendru sugyventinių gyvenimu nuo 1989-90 metų - nustatymas reikalingas tam, jog A. Š. galėtų realizuoti savo, kaip turto bendrasavininkio teises. Tačiau akivaizdu, kad tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pats savaime nuosavybės teisių nesukuria, ką iš esmės pripažino ir pats pareiškėjas, kitu reikalavimu prašydamas pripažinti jam teisę kreiptis į institucijas, tvarkant pareiškime nurodyto namo ((duomenys neskelbtini)) nuosavybės reikalus. Bendrosios nuosavybės atsiradimas, gyvenant ne santuokoje, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas savo 2008-08-06 nutartyje, turi būti atskirai įrodinėjamas teisme, pareiškiant atitinkamą ieškinį. Pažymėtina, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. CPK 444 straipsnio pagrindu negalima nustatyti negiminių (santuokinių, sugyventinių ir pan.) santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-12-29 nutarimo Nr.56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ nuostatos). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis su V. C. gyveno kaip sugyventiniai bendru sugyventinių gyvenimu nuo 1989-90 metų, savo pareiškimą grindžia ne CPK normomis, reglamentuojančiomis ypatingąją teiseną, bet CK 3.229 ir 3.232 straipsnių nuostatomis, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Antrąjį pareiškėjo prašymą - pripažinti teisę kreiptis į valstybės ir savivaldybės institucijas teismas taip pat atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 1 d. 1 p.), nurodydamas, jog teismai gina tik konkrečias, apibrėžtas subjektines teises. Todėl, siekdamas teisės pripažinimo, ieškovas būtinai privalo nurodyti institucijas, į kurias kreiptis mano turintis teisę, ir jas nurodyti atsakovais. Taip pat ieškovas privalo nurodyti tokių institucijų neteisėtus veiksmus, kuriais apribojama jo teisė kreiptis į jas, nes tokių (neteisėtų) veiksmų nustatymas yra esminė sąlyga ginant pažeistą teisę. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog į paminėtas institucijas negali kreiptis tik dėl to, kad atsakovė nepripažįsta jo dalies namo nuosavybėje, teismas padarė išvadą, kad ieškovas argumentuoja savo teisės pažeidimą kreiptis į institucijas ne pačių institucijų, bet atsakovės veiksmais, kuriuos ieškovas ir ginčija, kitu ieškinio reikalavimu prašydamas pripažinti jam dalį nuosavybės teisėje. Reikalavimo savo nurodomam neapibrėžtam institucijų ratui ieškovas nėra suformulavęs, o ieškinys be reikalavimo adresatui negali būti nagrinėjamas teisme. Be to reikalavimas dėl teisės kreiptis į ieškovo nurodytas institucijas prieš tas pačias institucijas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, kas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti priimti ieškinį šioje dalyje (CPK 22 str., 26 str. 1 d., 137 str. 2 d. 2 p.). Teisėjų kolegija visiškai pritaria tokiems pirmosios instancijos teismo motyvams, nes jie yra teisingi ir pagrįsti. Nors apeliantas atskirajame skunde su teismo motyvais nesutinka, tačiau juos paneigiančių argumentų nepateikia. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jo prašymas paduotas CPK pagrindu ir nėra ginčo su valstybės institucijomis, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, jog pareikštas prašymas nenagrinėtinas teisme. Pažymėtina, jog bet kuriuo atveju, ar tai kreipiantis ginčo teisenos, ar ypatingosios teisenos tvarka, pareiškėjas privalo tiksliai suformuluoti savo reikalavimus (CPK 135, 443 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nenurodė, kokia konkreti jo teisė ar interesas, kokios konkrečios institucijos, kada, kokiu būdu ir pan., buvo pažeista. Iš pareiškėjo suformuluoto reikalavimo nėra aišku, kam jis adresuotas, kokius konkrečius veiksmus reikia atlikti ir t.t.

Dar vieną pareiškėjo reikalavimą - dėl pripažinimo namo valdymo pareiškėjo ir suinteresuotojo asmens bendrosios nuosavybės teise – pirmosios instancijos teismas pripažino ieškinio reikalavimu dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir tokiu būdu konstatavo jo trūkumus - nurodyti ieškinio sumą ir sumokėti trijų procentų reikalaujamos nuosavybės dalies vertės žyminį mokestį bei pateikti sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Trūkumų pašalinimui teismas nustatė terminą iki 2008-09-10, tačiau nustatytu terminu pareiškėjas trūkumų nepašalino, todėl teismas pareiškimą grąžino jį padavusiam asmeniui. Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog jo reikalavimas paduotas pagal CPK normų taisykles dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir jokie turtiniai ar kitokie turintys piniginę išraišką reikalavimai nėra suformuluoti, todėl jo pareiškimas neturi būti apmokestintas trijų procentų žyminiu mokesčiu. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta, nes, kaip jau buvo minėta, A. Š. pareiškimas grindžiamas ne CPK normomis, reglamentuojančiomis ypatingąją teiseną, bet CK 3.229 ir 3.232 straipsnių nuostatomis, kurios taikytinos esant ginčo teisenai. Be to iš pareiškimo turinio matyti, kad reikalavimas – pripažinti, jog naujai pastatytą namą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjas valdo lygiomis dalimis nuosavybės teise su V. C. – yra dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir akivaizdžiai turtinio pobūdžio.

Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nėra juridiškai reikšmingi ir neįtakoja apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta bei nėra pagrindo jos naikinti (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.