- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-13
- Bylos Nr.
- 1A-104-768/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-39715-2022-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Danutė Švitinienė
- Nukentėjusysis
- V. D.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Danutės Švitinienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. D. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo pritaikius BK 37 straipsnį, R. U. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam nutraukta,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. R. U., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad jis 2022 m. spalio 12 d. apie 11.30 val. namo, esančio (duomenys nesklebtini), kieme, kilusio konflikto metu, smogė kumščiu vieną kartą V. D. į dešinę veido pusę, taip sukeldamas nukentėjusiajam V. D. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. D. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir R. U. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo bei paskirti jam bausmę.
2.1. Nukentėjusysis V. D. nurodo, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, jog paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Nurodo, kad nesutinka su teismo teiginiu, kad kaltinamojo veiksmai įvykio metu buvo gana spontaniški, kontaktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo buvo trumpalaikis. Nukentėjusysis nurodo, kad kaltinamojo elgesys yra pasikartojantis ir visada iš anksto apgalvotas. Ir šiuo atveju, kaip ir ankstesniais kartais, kaltinamasis laukė, sukiodamasis iš pradžių kieme, po to tai užeidamas, tai išeidamas iš savo naudojamos gyvenamojo namo dalies ir tuo momentu, aiškiai sulaukęs nukentėjusiojo einančio pro šalį, staigiai iššoko iš verandos ir smogė. Pats veiksmas buvo staigus, tikslingas ir greitas, ir jokiu būdu ne spontaniškas. Nukentėjusysis mano, kad klaidingas teismo teiginys, jog kaltinamasis nėra linkęs daryti teisės pažeidimus, nes kaltinamojo veiksmai buvo tyčiniai ir pavojingi, smūgis buvo gana stiprus, o, kad neliko žymių, tai tik atsitiktinumas, o ne kaltininką teisinanti aplinkybė. Taip pat nukentėjusysis mano, kad tai, jog su kaltinamuoju jie yra bendraturčiai, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo vertinti ir konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Nukentėjusysis nurodo, kad R. U. veika ne tik yra draudžiama įstatymo, atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja, be kita ko, kėsintasi ir į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomą teisinių gėrių - asmens sveikatą, todėl nėra teisinio pagrindo atleisti R. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į V. D. apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė R. Blaškauskienė nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo nukentėjusiojo V. D. apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė sutinka, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, tačiau to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnio nuostatų. Prokurorė nurodo, kad teismas spręsdamas dėl R. U. padaryto nusikaltimo pavojingumo BK 37 straipsnio nuostatų taikymo prasme, pagrįstai atsižvelgė į R. U. asmenybę, atliktų smurtinių veiksmų pobūdį, intensyvumą bei trukmę, atsiradusius nedidelius padarinius, t. y. į tai, kad įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, nukentėjusiajam buvo sukeltas trumpalaikis fizinis skausmas, jokie sužalojimai nukentėjusiajam nebuvo padaryti, ilgalaikės pasekmės nekilo. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis yra pusbroliai, lygiomis dalimis valdantys paveldėtą nekilnojamąjį turtą, kurio naudojimosi tvarka nėra nustatyta ir būtent dėl šios priežasties tarp asmenų vyksta konfliktai. Tiek R. U., tiek ir nukentėjusysis V. D. dėl šios besitęsiančios konfliktinės situacijos kaltina vienas kitą, ir būtent tai įtakojo konfliktą nusikaltimo dieną. Prokurorė taip pat pažymi, jog konfliktinė situacija tarp proceso dalyvių tęsiasi jau ilgą laiką ir nukentėjusysis, žinodamas, kad R. U. audringai reaguoja į vaikščiojimą pro jo namo dalies teritoriją, pasirinko tokį elgesio modelį, kad vis tiek ėjo pro šią teritoriją, taip iš dalies provokuodamas konfliktinę situaciją. Prokurorė sutinka, kad R. U. šiuo atveju pasirinko netinkamą kilusios konfliktinės situacijos sprendimo būdą, tačiau ji nemano, kad už šią veiką būtų tikslinga R. U. traukti baudžiamojon atsakomybėn.
4. Atsiliepimu į V. D. apeliacinį skundą, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. U. nesutinka su apeliacinio skundo reikalavimais ir prašo nukentėjusiojo V. D. apeliacinį skundą atmesti bei palikti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023-04-19 nuosprendį nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad iš tiesų šiai dienai oficialiai nėra nustatyta naudojimosi tvarka nei gyvenamuoju namu, nei kitais statiniais, nei žemės sklypu, tačiau nepaisant to, jie naudojasi žemės sklypo dalimis bei gyvenamuoju namu, taip kaip naudojosi jų tėvai (tai yra mano tėvas ir apelianto V. D. motina). Tai yra jie naudojasi tomis dalimis, kuriomis naudojosi jų tėvai, todėl jis tikėjosi ir V. D. analogiško elgesio, t. y., kad V. D. eitų prie ūkinių pastatų taip kaip eidavo jo motina - ne bet kuria žemės sklypo dalimi, o keliu (aplinkui). Tačiau V. D. nesilaikydamas nusistovėjusios tvarkos visada eina per žemės sklypo dalį, kuria naudojasi ir puoselėja jis, ir tokiu būdu specialiai provokuoja jį. Būtent provokuojantis nukentėjusiojo V. D. elgesys turėjo įtakos ir nusikaltimo dieną. Jis pripažįsta, kad jau 4 metus tarp jų yra įtempti santykiai, tačiau jis tikrai nesiekė sužaloti V. D., o tik norėjo nutraukti provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. R. U. pažymi, kad dėl tokių jo veiksmų, V. D. buvo sukeltas momentinis fizinis skausmas, jam gydytojų pagalbos nei iš karto po įvykio, nei vėliau neprireikė, tad akivaizdu, kad jo padaryta žala nukentėjusiajam V. D. nebuvo didelė. Atsikertant į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie tikslingus, o ne spontaniškus jo veiksmus, R. U. pažymi, kad jokių įrodymų, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, baudžiamojoje byloje nėra, todėl teigti, kad jo agresyvus elgesys yra pasikartojantis ir apgalvotas, neva tai jis laukė, o sulaukęs iššoko tikslingai ir greitai, o ne spontaniškai puolė nukentėjusįjį, nėra jokio pagrindo. R. U. teigimu, nukentėjusiajam nebuvo padaryta tokia žala, dėl kurios kiltų būtinybė taikyti baudžiamąją atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį (dėl padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo).
Šalies argumentai
5. Teismo posėdyje nukentėjusysis V. D. prašė apeliacinį skundą tenkinti, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. U., jo gynėja advokatė ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nukentėjusiojo V. D.
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje R. U. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad jis 2022 m. spalio 12 d. apie 11.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, kilusio konflikto metu, smogė kumščiu vieną kartą V. D. į dešinę veido pusę, taip sukeldamas nukentėjusiajam V. D. fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusysis V. D. pateiktu skundu neginčija nuosprendyje nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, tačiau jis nesutinka su R. U. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, apeliacinio skundo argumentus bei apylinkės teismo skundžiamo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai atleido R. U. dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).
8. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) atsižvelgia tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek į subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021, 2K-219-303/2021 ir kt.).
9. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, toks išaiškinimas nelemia, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Priešingai nei teigia apeliantas, teismų praktikoje yra tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-219-303/2021, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-108-891/2022 ir kt.).
10. Pagal BK 37 straipsnio konstrukciją, vertinant ar yra pagrindas pripažinti nusikalstamus veiksmus mažareikšmiais, pirmiausia atsižvelgtina į nusikaltimo padarymo būdą bei kilusius padarinius. Šiuo atveju pabrėžtina, kad tarp nukentėjusiojo V. D. ir R. U. vyksta nuolatiniai ginčai dėl naudojimosi žemės sklypu, gyvenamuoju namu, ūkiniais pastatais, kurie priklauso po ½ kiekvienam iš šios bylos dalyvių ir būtent dėl to vyksta pasikartojantys konfliktai. Taigi, akivaizdu, kad jau iki aptariamo įvykio tarp V. D. ir R. U. buvo susiklostę įtempti santykiai. Kaip matyti, aptariamo konflikto metu tarp R. U. ir nukentėjusiojo V. D. įvyko susistumdymas, kurio metu R. U. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į veidą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nukentėjusiajam V. D. R. U. veiksmai sukėlė fizinį skausmą, tačiau jis nebuvo intensyvus, joks sveikatos sutrikdymas nebuvo nustatytas. Nukentėjusysis parodė, kad R. U. veika truko kelias sekundes, nuo smūgio skaudėjo žandikaulį. Nors neabejotina, kad nukentėjusysis dėl suduoto smūgio galėjo jausti fizinį skausmą, ką patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 23/2023 (05), tačiau akivaizdu, kad šis skausmas nebuvo stiprus ar ilgalaikio pobūdžio, nukentėjusysis sužalotas nebuvo, pats kontaktas buvo trumpalaikis, todėl sutiktina, kad nei nusikalstamų veiksmų trukmė, nei intensyvumas, nei padariniai nebuvo tokie dideli, jog R. U. negalėtų būti taikomos BK 37 straipsnio nuostatos.
11. Kaip minėta, sprendžiant dėl asmens nusikalstamų veiksmų mažareikšmiškumo, būtina įvertinti ir subjektyviuosius požymius. Šiuo atveju tiek nukentėjusysis V. D., tiek R. U. parodė, kad jie yra pusbroliai, lygiomis dalimis valdantys paveldėtą nekilnojamąjį turtą, kurio naudojimosi tvarka nėra nustatyta, nes nepavyksta rasti abiem šalims priimtino varianto. Nukentėjusysis ir R. U. taip pat parodė, kad besitęsiantys konfliktai tarp jų kyla dėl to, jog nukentėjusysis eina į ūkinius pastatus pro R. U. naudojamą namo dalį. Kaip matyti iš byloje apklaustų asmenų parodymų, 2022 m. spalio 12 d. apie 11.30 val. tarp R. U. ir V. D. įvyko konfliktas, kuris prasidėjo R. U. užstojus kelią ir paklausus V. D., kada jis nustos vaikščioti per jo žemės sklypą, po ko įvyko apsistumdymas, o R. U. smogė kumščiu vieną kartą V. D. į dešinę veido pusę. Taigi, akivaizdu, jog konfliktą ir vėl įtakojo tarp pusbrolių vykstantys ilgalaikiai nesutarimai nulemti nuosavybės naudojimosi tvarkos nebuvimo. Priešingai nei teigia nukentėjusysis, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog R. U. būtų turėjęs ketinimų sužaloti savo pusbrolį, R. U. veiksmai nebuvo intensyvūs, smurto panaudojimas apsiribojo vieno smūgio sudavimu, kuris rimtesnių pasekmių nukentėjusiojo sveikatai nesukėlė, toks smūgis galėjo sukelti fizinį skausmą. Be to, iš konflikto aplinkybių matyti, jog smūgio sudavimas nebuvo savitikslis, bet labiau kilusio konflikto išdava, ir nors tai nepaneigia bei nepateisina tokio R. U. elgesio, tačiau rodo jo veiksmų mažesnį pavojingumą.
12. Nukentėjusysis V. D. skunde nurodo, kad R. U. veiksmai nebuvo spontaniški, o priešingai, iš anksto apgalvoti, kadangi R. U. laukė jo iš pradžių sukiodamasis kieme, po to tai užeidamas, tai išeidamas iš savo naudojamos gyvenamojo namo dalies ir tuo momentu, aiškiai sulaukęs jo einančio pro šalį, staigiai iššoko iš verandos ir smogė. Vis tik apygardos teismas nesutinka su tokiais apelianto teiginiais, kadangi tokių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Kaip matyti, pats nukentėjusysis V. D. ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir liudytojas E. N. viso proceso metu aiškiai parodė, kad R. U. išėjęs iš verandos iš pradžių užstojo kelią ir pradėjo priekaištauti, o įvykus susistumdymui, R. U. smogė viena kartą ranką V. D. į veidą. Tai rodo, kad R. U. veiksmai išties buvo gana spontaniški ir neapgalvoti. Nors suprantama, jog V. D. buvo sutrikęs dėl tokio R. U. elgesio ir kadangi veiksmai buvo nukreipti į jį patį, subjektyviai vertina juos kaip apgalvotus ir tikslingus, trukusius gana ilgai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks subjektyvus vertinimas niekaip nerodo didesnio R. U. veiksmų pavojingumo.
13. Atmestini ir nukentėjusiojo V. D. skundo teiginiai, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog R. U. nėra linkęs daryti teisės pažeidimus, nes R. U. veiksmai buvo tyčiniai ir pavojingi, smūgis buvo gana stiprus, o, kad neliko žymių, tai tik atsitiktinumas, o ne kaltininką teisinanti aplinkybė. Vis tik šiuo atveju pažymėtina, kad asmens elgesio dėsningumą ar atitinkamus polinkius apsprendžia asmenį charakterizuojančių duomenų visuma, o ne pavienės aplinkybės. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, R. U. neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, senatvės pensininkas, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo manyti, kad R. U. yra linkęs daryti teisės pažeidimus.
14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. U. padaryta veika, nors ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, tačiau pagal objektyviųjų (sukeltas fizinis skausmas, jokių rimtesnių padarinių nesukelta) ir subjektyviųjų (staiga kilusi tyčia dėl ilgai besitęsiančių tarpusavio konfliktų, kuriuos įtakoja nesutarimai dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos) požymių turinį, jų pasireiškimą nebuvo pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių (ultima ratio) taikymas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui atleisti R. U. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nukentėjusiojo V. D. apeliacinį skundą.