Utenos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje R. U., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, išsiskyręs, deklaruota ir faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), pensininkas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. 2022 m. spalio 12 d. apie 11.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, kilusio konflikto metu, smogė kumščiu vieną kartą V. D. į dešinę veido pusę, taip sukeldamas nukentėjusiajam V. D. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymai ir veikos kvalifikavimo motyvai

Kaltinamasis R. U. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2022-10-12, 11.30 val. būdamas namuose pamatė V. D. ir E. N. einančius per jo kiemą. Išėjęs iš verandos atsistojo V. D. skersai kelio ir paklausė kiek ilgai jis dar vaikščios pro jo langus. V. D. nieko neatsakęs jį pastūmė. Jis vėl atsistojo priešais nukentėjusįjį ir paklausė tą patį klausimą. V. D. jį pasiuntė „pašol von“ ir nustūmė ant akmenų krūvos. Jis V. D. kumščiu į veidą nesudavė. E. N. buvo, kai vyko konfliktas su V. D.. Jis ir nukentėjęs yra namų valdos ir sklypo bendrasavininkiai, naudojimosi bendru turtu tvarka nenustatyta.

Kaltinamojo kaltė įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais.

Nukentėjęs V. D. parodė, kad su E. N., kuris yra statybininkas ir padeda jam tvarkyti pastatus, ėjo nuo ūkinio pastato, priklausančio jam ir kaltinamajam, link savos gyvenamojo namo dalies. Einant pro verandą, kuria naudojasi R. U., pastarasis iššoko iš verandos ir iš pradžių grasindamas apšaukė, po to būdamas priešais sugriebė bei kairės rankos kumščiu smogė į dešinį žandikaulį. Kaltinamasis po smūgio neteko pusiausvyros ir, kadangi stovėjo už akmenų krūvos, atatupstas užkliuvo už akmens ir atsisėdo ant žemės. Jam nuo smūgio skaudėjo žandikaulį ir galvą. Sužalojimo nebuvo. Tarp jo ir kaltinamojo bendro sklypo naudojimosi tvarka nenustatyta, nors jis kreipėsi į teismą ir norėjo šią tvarką nustatyti. Kaltinamasis nepatenkintas, kad jis eina prie ūkinių pastatų ta sklypo dalimi, kuria jis (R. U.) naudojasi. Jis į ūkinį pastatą gali patekti iš kitos pusė, t. y. išeidamas į gatvę ir eidamas gatve. E. N. nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio remontavo jam priklausančio ūkinio pastato stogą. Jam E. N. rekomendavo kiti meistrai. Iki įvykio žinojo tik E. N. vardą, pastarasis anksčiau pas jį nedirbo.

Nukentėjusysis V. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2022-10-12 apie 11.30 val., jam su darbininku E. N. einant iš savo ūkio paskirties pastato pro pusbroliui R. U. tame pačiame name priklausančią verandą, šis supykęs užstojo jiems kelią, klausdamas, ar dar ilgai taip vaikščios, ar nori į snukį ir, atsistojęs arti kūnu jį stūmė atgal. Jis gindamasis, stumtelėjo R. U. ir traukėsi nuo jo tolyn. R. U., pripuolęs prie jo ir stovėdamas priešais, kumščiu stipriai smogė vieną kartą jam į veido dešinę pusę, apatinio žandikaulio sritį. Jis gindamasis pastūmė R. U., kuris paėjęs atbulas pargriuvo ant akmenų krūvos. Po suduoto smūgio į veidą, jam skaudėjo žandikaulio srityje, vėliau skausmas vis didėjo, pradėjo skaudėti galvą (b. l. 11-13, 25-26, 42-54).

Liudytoja D. G. parodė, kad 2022-10-12 po pietų buvo susitikusi su V. D., su kuriuo kartu gyvena, ir matė jo paraudusią ir, kaip jai pasirodė, ištinusią dešinio žandikaulio apačią. V. D. pasakė, kad gavo nuo kaltinamojo į galvą. Ji vakare V. D. davė vaistų, nes jam skaudėjo galvą.

Liudytojas E. N. parodė, kad dirbo pas V. D. ir su juo ėjo pro R. U. namo pusę. R. U. iššoko iš verandos ir pasakęs V. D. „tuoj gausi į snukį“ smogė jam į veidą. Jis (E. N.) buvo priekyje apie 1,5 m. atstumu ir atsisukęs matė kaip kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam. V. D. rankomis atstūmė kaltinamąjį nuo savęs ir šis nugriuvo. V. D. po įvykio jam sakė, kad skauda žandikaulį.

Liudytojas E. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam su V. D. einant per kiemą, iš namo verandos išėjo R. U.. Jis užstojo V. D. kelią ir priekaištaudamas, kad vaikšto per jo žemę, ranką smogė jam į veidą. Abu susistumdė, R. U. pargriuvo ant žemės. Netrukus prie jo priėjęs V. D. sakė, kad jam skauda žandikaulį (b. l. 58-59).

Specialisto išvadoje Nr. G 23/2023 (05) nurodyta, kad įvykio aplinkybėmis V. D. galėjo patirti fizinį skausmą (b. l. 38-39).

Kaltinamasis neigia smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau jo parodymai vertinami kaip pasirinkta gynybos taktika, nes paneigti kitais byloje surinktais tarpusavyje sutampančiais ir nekeliančiais abejonių įrodymais.

Nukentėjęs per visą bylos eigą davė vienodus ir nuoseklius parodymus, teigdamas, kad kaltinamasis jam kumščiu smogė į dešinį žandikaulį. Šią aplinkybę visiškai patvirtino įvykio vietoje buvęs liudytojas E. N.. Tai, kad E. N. buvo įvykio vietoje patvirtino ne tik nukentėjęs, bet ir kaltinamasis. Nėra pagrindo abejoti liudytojo E. N. parodymų teisingumu, kadangi jis nebuvo nukentėjusiajam artimas asmuo. Nukentėjęs parodė, kad E. N. 2022 m. nuo rugsėjo mėnesio remontavo jam priklausančio ūkinio pastato stogą. Jis iki remonto E. N. nepažinojo. Jam E. N. rekomendavo kiti meistrai. Abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, kadangi ir pareiškime policijai jis nurodė, kad ėjo su darbininku E., kurio pavardės nežino (b.l.11-13). Šios aplinkybės rodo, kad tarp nukentėjusiojo ir liudytojo E. N. nebuvo artimo ryšio, kuris galėtų kelti abejones šio liudytojo parodymų patikimumu.

Nukentėjęs dėl kaltinamojo kumščiu suduoto smūgio į dešinį žandikaulį teigia patyręs fizinį skausmą. Tai, kad nukentėjęs po kaltinamojo fizinio smurto prieš jį sakė jautęs skausmą patvirtino ir liudytojai E. N. bei D. G.. Skausmo nukentėjusiajam sukėlimo tokiais kaltinamojo veiksmais galimybę patvirtina ir specialisto išvados duomenys (b. l. 38-39).

Byloje surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, jog kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į dešinę veido pusę, sukeldamas jam fizinį skausmą.

Kaltinamojo veika pagal sukeltas pasekmes ir nesant kvalifikuojančių požymių sudaro nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Dėl baudžiamosios atsakomybės

Įvertinus aptartas R. U. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, daroma išvada, kad jis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinę praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) nutartis Nr. 2K-54-976/2023). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo (LAT nutartis Nr. 2K-36-788/2021).

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis yra pusbroliai, lygiomis dalimis valdantys paveldėtą nekilnojamąjį turtą, kurio naudojimosi tvarka nėra nustatyta. Nukentėjęs ir kaltinamasis parodė, kad konfliktai tarp jų kyla dėl to, jog nukentėjęs eina į ūkinius pastatus pro kaltinamojo naudojamą namo dalį. Jie bandė teismo sprendimu nustatyti naudojimosi bendrąją dalinę nuosavybe tvarką, tačiau neradus abiem šalims priimtino varianto, to padaryti nepavyko. Kaltinamasis ir nukentėjęs dėl šios besitęsiančios konfliktinės situacijos kaltina vienas kitą, tačiau jos sprendimas galimas tik esant abipusėms pastangoms. Taigi, akivaizdu, kad jau iki įvykio situacija tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo konfliktiška, buvo susiklostę įtempti santykiai.

Šiuo konkrečiu atveju tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo įvyko susistumdymas, kurio metu kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į veidą, sukeldamas jam fizinį skausmą. Nukentėjęs parodė, kad kaltinamojo veika truko kelias sekundes. Iš nustatytų bylos aplinkybių galima daryti išvadą, kad kaltinamojo veiksmai buvo gana spontaniški, kontaktas tarp jo ir nukentėjusiojo trumpalaikis. Nukentėjęs nebuvo sužalotas. Nėra duomenų, kad nukentėjusiajam būtų kilę kokie nors kiti didesni neigiami padariniai, jis dėl kaltinamojo smurto medicininės pagalbos nesikreipė. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Bet koks fizinis smurtas prieš kitą asmenį yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajam šiuo smurtu sukeltas pasekmes – fizinį skausmą, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog jam negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Taip pat vertinami ir veikos motyvai (šiuo atveju iš naudojimosi bendru turtu kilusi konfliktinė situacija, kuri gali būti išspręsta tik bendromis kaltinamojo ir nukentėjusiojo pastangomis), kurie taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Todėl laikoma, kad kaltinamojo veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, jog ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų tikslinga jį traukti baudžiamojon atsakomybėn. Kaltinamojo asmenybę apibūdinantys duomenys - neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, senatvės pensininkas – rodo, kad jis nėra linkęs daryti teisės pažeidimus. Jo veiksmai, nors ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra tokie pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė ir griežčiausia teisinė priemonė (ultima ratio), todėl jos taikymas negali būti formalus.

Įvertinus visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, nukentėjusiajam padarytos žalos dydį, kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą, sprendžiama, kad yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), neskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonių.

Išdėstytais motyvais baudžiamoji byla R. U. nutrauktina BK 37 straipsnio pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 303 straipsnio 4 dalimi, 304 – 305 straipsniais, 307 straipsniu,

nusprendžia:

pritaikius BK 37 straipsnį, R. U. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam nutraukti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.