Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Aivos Survilienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Iš nuteistojo D. T. priteista 1 619 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai devyniolika eurų) turtinės žalos atlyginimo civilinei ieškovei D. T..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2022 m. birželio mėn., naktį iš 8 d. į 9 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas ranka ir laikrodžiu nenustatytą kiekį smūgių J. T. į galvos sritį ir ne mažiau 6 smūgių į krūtinės sritį, tuo padarydamas J. T. muštinę žaizdą kaktoje, poodines kraujosruvas veide, kraujosruvas galvos plaukuotos dalies minkštuose audiniuose, odos nubrozdinimus smakro srityje, kakle, krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimais krūtinėje, abipusiais daugybiniais šonkaulių lūžiais su krūtinplėvės pažeidimais, abiejų plaučių plyšimais, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į krūtinplėvės ertmes, ūminiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu, dėl ko J. T. mirė, t. y. tyčia nužudė kartu gyvenantį šeimos narį – tetą J. T..

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagal galiojančią teismų praktiką apeliacinio skundo ribas apibrėžia apelianto prašymai (jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas), pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo pagrindai ir motyvai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248-648/2020, Nr. 2K-42-942/2020, Nr. 2K-60-942/2019, Nr. 2K-213-942/2019, Nr. 2K-291-942/2018, Nr. 2K-281-942/2018 ir kt.)

6. Nagrinėjant nuteistojo D. T. apeliacinį skundą nustatyta, kad jį savo ranka parašė ir padavė pats nuteistasis. Skunde išdėstytas prašymas sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, šį prašymą apeliantas grindžia savo prisipažinimu, gailėjimusi dėl padaryto nusikaltimo, savo amžiumi ir sveikatos būkle. Vis dėlto pažymėtina, kad konkretūs nuosprendžio apskundimo ir prašymo šį nuosprendį pakeisti pagrindai ir motyvai apeliaciniame skunde nenurodyti. Apie tai, kad nuteistasis su nuosprendžiu nesutinka tik dėl neteisingai paskirtos bausmės, t. y. tik dėl aiškiai per griežtos bausmės baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose paskyrimo, daryti išvadą negalima. Nuteistasis tiesiog išdėstė prašymą sumažinti jam paskirtą bausmę nenurodydamas jokio konkretaus nuosprendžio apskundimo pagrindo. Ir tai reiškia, kad D. T. apeliacinio skundo ribas apibrėžia ne tik bausmės sankcijos ribose paskyrimas, bet ir kitų nuosprendžio klausimų, tarp jų ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, turinčių tiesioginės reikšmės ir bausmės paskyrimui, išsprendimas. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo D. T. nusikalstamą veiką ir tai nulėmė neteisingos bausmės paskyrimą. Dėl šių priežasčių, nepažeidžiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo neteisingai kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką.

7. Šioje byloje išnagrinėtų įrodymų visuma, taip pat ir paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad teismo nustatytomis aplinkybėmis D. T. tyčia neteisėtai atėmė gyvybę, t. y. nužudė giminaitę – savo tetą J. T.. Dėl to nuteistasis prisipažino kaltu teisme, davė apie tai parodymus, apie prisipažinimą dar kartą nurodė ir savo apeliaciniame skunde. Iš nuosprendžio matosi, kad, palyginus su kaltinamajame akte aprašytomis nusikaltimo aplinkybėmis, teismas šias aplinkybes nežymiai pakeitė dėl suduotų smūgių skaičiaus ir jų sudavimo vietų. Vis dėlto toks kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas buvo neesminis, neženklus ir kaltinamojo teisės į gynybą nepažeidė. Taigi teismo išvada, kad nustatytomis aplinkybėmis D. T. nužudė savo motinos seserį, t. y. savo tetą J. T., pagrįsta ir dėl šių aplinkybių abejonių nėra. Tačiau teismas nepagrįstai nustatė nužudymą kvalifikuojantį požymį ir neteisingai kvalifikavo D. T. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

8. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė savo artimą giminaitį ar šeimos narį. Ir kaltinamajame akte, ir skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad D. T. tyčia nužudė kartu gyvenantį šeimos narį – tetą J. T.. Artimųjų giminaičių ir šeimos narių sąvokos yra išaiškintos BK 248 straipsnyje. Šio BK straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. To paties BK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

9. Skundžiamame nuosprendyje D. T. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti 22-26 punktuose. Išvadą apie tai, kad D. T. nužudė savo šeimos narį ir taip padarė kvalifikuotą nužudymą, teismas pagrindė, jo nuomone, tai patvirtinančia teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, Nr. 2K-77-942/2017, Nr. 2K-383-1073/2018, Nr. 2K-63-511/2021) ir šiose nutartyse dėstomais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime išdėstytais šeimos sampratos išaiškinimais. Nuosprendyje nurodoma apie Konstitucinio teismo išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, be kita ko, pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą. Taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-489/2020).

10. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad J. T. su kaltinamuoju jo bute gyveno keletą metų ir vedė bendrą ūkį – ji apmokėjo niekur nedirbančio D. T. skolas, skirdavo pinigų maistui, kurį nupirkdavo D. T., apmokėdavo komunalinius mokesčius (tam J. T. netgi skolindavosi pinigų). Pats D. T. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad tetą J. T. laikė savo antrąja motina, ja rūpinosi, jų santykiai buvo itin artimi.

11. Dėl to teismas nurodė, kad nors D. T. ir J. T. jungę giminystės ryšiai nepatenka į BK 248 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodytą šeimos narių sąrašą, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad tarp jų egzistavo ilgalaikis ir stiprus emocinis ryšys, jų santykiai buvo grindžiami tarpusavio prieraišumu, D. T. prisiėmė pareigą prižiūrėti J. T., o šios pajamos buvo skiriamos bendram jų šeimos ūkiui išlaikyti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šie asmenys buvo šeimos nariai.

12. Tai, teismo nuomone, suponuoja išvadą, kad D. T. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sudėtį, kadangi jis nužudė kartu gyvenantį savo šeimos narį, ir kaltinamajame akte jo veika kvalifikuota teisingai.

13. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes teismas neteisingai interpretavo galiojančią teismų praktiką, neapgrįstai sutapatino Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme ir BK 248 straipsnyje nurodytų artimo giminaičio bei šeimos nario sąvokas. Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl J. T. nužudymą kvalifikuojančio požymio nustatymo, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą aiškindamas jį plečiamai.

14. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad visose jau paminėtose kasacinėse nutartyse Nr. 2K-301-139/2016, Nr. 2K-77-942/2017, Nr. 2K-383-1073/2018, Nr. 2K-231-489/2020, Nr. 2K-270-628/2020, Nr. 2K-63-511/2021 išdėstyti išaiškinimai bylose, kuriose asmenys buvo kaltinami ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 arba 2 dalį. Taip pat visose tose bylose asmenys buvo kaltinami fizinio skausmo sukėlimu ar nežymiu sveikatos sutrikdymu savo sutuoktiniams, buvusiems sutuoktiniams arba sugyventiniams. Todėl remtis kaip galiojančia praktika sprendžiant klausimą dėl visai kitokios giminaitės, t. y. tetos, nužudymo kvalifikavimo, teismas vienareikšmiškai negalėjo. Tuo tarpu visose paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse dėstomi išaiškinimai apie nužudymą arba tyčinį sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą kvalifikuojančio artimo giminaičio ar šeimos nario požymio nustatymą, BK 248 straipsnyje pateiktą sąvokų išaiškinimą, kolegijos nuomone, leidžia padaryti visai kitokias išvadas negu skundžiame nuosprendyje, kuriuo D. T. buvo pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 23 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-511/2021 nurodyta, kad šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnio 2 dalyje: nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

16. Kasacinio teismo praktikoje šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no. 16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).

18. Sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas daryti besąlygiškos išvados, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-489/2020).

19. Toje pačioje kasacinėje nutartyje taip pat pažymėta, kad pagal teismų praktiką sprendžiant dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kitaip nei BPK 167 straipsnio 3 dalies atveju, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme įtvirtintos sąvokos netaikomos, nes jos neatitinka BK 248 straipsnyje nurodytų artimojo giminaičio bei šeimos nario sąvokų, kuriomis remiamasi bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-942/2017). Skirtingai nei pirmiau minėto įstatymo 2 dalies 1 punkte įtvirtintoje sąvokoje, kur artimai aplinkai priskiriami asmenys, siejami tiek esamais, tiek praeityje buvusiais partnerystės ryšiais, pagal BK 248 straipsnį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariais laikomi tik kartu gyvenantys artimi asmenys, tarp jų asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), t. y esami, o ne buvę partneriai. Sprendžiant dėl veiką kvalifikuojančio požymio buvimo, baudžiamojo įstatymo nuostatos negali būti interpretuojamos plečiamai.

20. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad iš esmės tokie patys aiškinimai dėstomi ir visose kitose jau paminėtose kasacinėse nutartyse. Tokie patys išaiškinimai ir Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalgoje. Šios Apžvalgos išvadų 3.1.1. punkte nurodyta, kad inkriminuojant nužudymą arba tyčinį sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą kvalifikuojantį artimojo giminaičio ar šeimos nario požymį, vadovaujamasi BK 248 straipsnyje pateiktu sąvokų išaiškinimu. Pagal šio straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai; nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai – kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai (BK 248 straipsnio 2 dalis). 3.1.2. punkte nurodyta, kad sprendžiant dėl partnerystės (bendro gyvenimo kartu neįregistravus santuokos) fakto, atsižvelgiama į aplinkybių, rodančių kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, visumą. Nustatant, ar kartu gyvenusių, bet santuokos neįregistravusių asmenų santykiai laikomi šeimos narių santykiais, paprastai atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio atsakomybės supratimą, savanoriškus abipusius įsipareigojimus (atitinkamų pareigų prisiėmimą vieno kitam), emocinį prieraišumą ir panašius tarpusavio ryšius (pagarbą, pagalbą, supratimą ir kt.), kaltininko požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį ir pan.

21. Išnagrinėjusi visą šiame nuosprendyje jau išdėstytą galiojančią teismų praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad kvalifikuojant nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, visada būtina vadovautis BK 248 straipsnyje pateiktu išaiškinimu ir tai reiškia, kad nukentėjusysis turi atitikti kažkurį iš šiame straipsnyje išvardintų požymių. Šiame BK straipsnyje nurodoma tėvus (įtėvius), vaikus (įvaikius), brolius, seseris ir jų sutuoktinius, senelius ir vaikaičius. Motinos sesuo, t. y. teta, šiame BK straipsnyje nenurodyta.

22. BK 248 straipsnio 2 dalyje dar nurodyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai taip pat yra su juo gyvenantys nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padarę asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), taip pat sutuoktinio tėvai. Galima spėti, kad D. T. ir jo tetą J. T. teismas kaip tik ir priskyrė tokiems asmenims, kurie bendrai gyveno neįregistravę santuokos, vedė bendrą ūkį, jų santykiai buvo grindžiami tarpusavio prieraišumu, todėl padarė išvadą, kad jie atitinka BK 248 straipsnio 2 dalyje nurodytą šeimos narių sąvoką. Tokia išvada neteisinga. Dar kartą pažymėtina, kad BK 248 straipsnio 2 dalyje nurodoma apie nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinį arba asmenį, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė). Ir iš to aišku, kad iš esmės tarp tokių asmenų (beje, nepriklausomai nuo lyties) turi būti nustatomi ne tik bendri ūkiniai, buitiniai, tačiau ir asmeninės prigimties reikalai. Būtent pagal tuos asmeninės prigimties reikalus kartu gyvenantys ir bendrą ūkį vedantys asmenys atitinka sugyventinių statusą, o jų gyvenimas neįregistravus santuokos (partnerystė) pagal savo tarpusavio santykius faktiškai atitinka santykius tarp santuoką įregistravusių asmenų, t. y. sutuoktinių.

23. Šioje byloje nustatyta, kad mirus D. T. motinai, iki tol atskirai gyvenę D. T. ir jo mirusios motinos sesuo, t. y. jo teta J. T., pradėjo kartu gyventi dviese viename bute. Galima sutikti su teismo išvada, kad jie vedė bendrą ūkį, tarp jų egzistavo ilgalaikis ir stiprus emocinis ryšys. D. T. laikė savo tetą antrąja motina, rūpinosi ja, kai ši sunkiai susirgo. Nepaisant to, tokie nuteistojo ir jo tetos santykiai negali būti prilyginti santykiams, kurie būdingi sugyventiniams ir negali būti įvertinti partneryste. Tai, kad nuteistasis buvo labai prieraišus savo tetai ir netgi vertino ją antrąja motina, nereiškia, kad tokie santykiai gali būti prilyginami santuokoje gyvenančių asmenų ar sugyventinių santykiams. O kad tokių santykių (partnerystės) nebuvo tarp D. T. ir jo tetos, patvirtina paties nuteistojo parodymai bei juos patvirtinantys kiti byloje išnagrinėti įrodymai.

24. Įvertinusi visas jau aptartas nustatytas šios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kvalifikuodamas D. T. nusikalstamą veiką teismas netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus. Pirmiausia, netinkamai taikė BK 248 straipsnį, nes plečiamai išaiškino jau išvardintą artimųjų giminaičių ir nusikaltimą padariusio asmens šeimos narių sąrašą. Padaręs nepagrįstą išvadą, kad D. T. nužudė savo šeimos narį, teismas taip pat nepagrįstai nustatė nužudymą kvalifikuojantį požymį ir neteisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. D. T. nusikalstama veika atitinka ne kvalifikuojančio, o paprasto nužudymo sudėtį, todėl teisėjų kolegija jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoja iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl D. T. skiriamos bausmės

25. Perkvalifikavus nuteistojo nusikalstamą veiką, jam skiriama bausmė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Skiriant šią bausmę teisėjų kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį, taip pat atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tais bausmės skyrimo motyvais ir jau išvardintomis aplinkybėmis, kurie išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija D. T. atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių kolegija nenustatė. Skiriant bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Atsižvelgia į tai, kad buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamus padarinius. Nors nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, vertinant šio nusikaltimo pavojingumą būtina atsižvelgti į tai, kad kaltininkas nukentėjusiajai sudavė daug smūgių, smurtas buvo panaudotas dėl visai menkavertės priežasties. Atsižvelgiama į tai, kad nuteistasis anksčiau neteistas, nedirba, bet registruotas Užimtumo tarnyboje. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar prašo atsižvelgti į jo amžių ir sveikatos būklę, į tai, kad jis serga širdies-kraujagyslių ligomis ir psichikos sutrikimais. Tačiau bylos duomenys tokius apelianto argumentus paneigia. Neaišku kokią reikšmę skiriant bausmę turi nuteistojo amžius, nes (duomenys neskelbtini) gimęs D. T. šiuo metu yra vidutinio 44 metų amžiaus, dėl kurio jis gali dirbti, save išlaikyti ir atlikti laisvės atėmimo bausmę. Byloje yra stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, kurio išvadose nurodyta, kad D. T. nesirgo ir neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. Jam nustatyti tik psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant raminančias ir migdomąsias medžiagas. Jam taip pat nustatyti priklausomybės sindromas bei simuliacija. D. T. dėl savo psichikos būsenos gali suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme, gali duoti parodymus. Iš tame pačiame ekspertizės akte aprašytų D. T. ligų istorijų matosi, kad jis serga ir pirmine arterinė hipertenzija, gydytas dėl to šeimos gydytojo, tačiau tai irgi nėra toks susirgimas, dėl kurio nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės arba dėl kurio tą bausmę reiktų ženkliau švelninti. Įvertinus visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, skiria D. T. laisvės atėmimo bausmę, kuri švelnesnė už sankcijos vidurkį. O kadangi BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija švelnesnė negu to paties straipsnio 2 dalies sankcija, D. T. skiriama bausmė, kuri švelnesnė negu paskirta skundžiamu nuosprendžiu.

Dėl advokato darbo apmokėjimo

26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais būtina dar atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėjama byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-489/2020 ir kt.).

27. Šioje byloje D. T. nuo valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo dėl turtinės padėties jau atleido pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas irgi gavo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą apie tai, kad iš D. T. valstybės naudai priteistina 150 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma. Teisėjų kolegija šiuo atveju atsižvelgia ne tik į tai, kad suimtas D. T. niekur nedirba ir jo turtinė padėtis bloga. Atsižvelgiama į tai, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir šis skundas, nors ir iš dalies, tačiau faktiškai patenkintas. Perkvalifikavus nusikalstamą veiką, nuteistajam paskirta švelnesnė bausmė. Todėl prašymas išieškoti iš nuteistojo D. T. teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo D. T. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą išieškoti iš nuteistojo D. T. teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, atmesti.