Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-655-370/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-04-26
Bylos Nr.: e2A-655-370/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01797-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas: M. N., O. N.

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. e2A-655-370/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01797-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 3.4.3.11. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,OMINTAS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eB2-1259-345/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „OMINTAS“ ieškinį atsakovams M. N. ir O. N. dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „OMINTAS“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Skolvalda“, prašė pripažinti BUAB „OMINTAS“ bankrotą tyčiniu; iš atsakovų M. N. ir O. N. BUAB „OMINTAS“ naudai priteisti 14 074 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimąNurodė, kad atsakovai neteikė valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui duomenų apie UAB „OMINTAS“ akcijas bei akcininkus, nors kitom kredito institucijoms pateikė informaciją, kad tiek atsakovui, tiek jo sutuoktinei priklauso po 200 vienetų paprastųjų vardinių akcijų, t. y. po 50 proc. kiekvienam. Atsakovai juridinių asmenų registrui taip pat neteikė įmonės finansinės atskaitomybės. Tokiais veiksmais atsakovai nuslėpė tikrąją įmonės finansinę būklę nuo priežiūros institucijų.Dėl apsimestinės 2011 m. liepos 21 d. sudarytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties bei dokumentų perdavimo Kazachstano piliečiui R. A. bankroto administratorė negali nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, todėl BUAB „OMINTAS“ bankrotas yra tyčinis. 2011 m. liepos 21 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis 2015 m. kovo 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1242-910/2015 buvo pripažinta niekine ir negaliojančia, t. y. atsakovas tariamai bandė parduoti daugiau akcijų nei iš tikrųjų turėjo. Be to, sutartis sudaryta tik lietuvių kalba, nors R. A. jos nemoka, o R. A. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Lietuvos Respublikoje jis niekada nebuvo, jokių akcijų nepirko ir jokiuose sandoriuose su ieškinyje nurodytais asmenimis nedalyvavo, taigi jo parašas akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje buvo suklastotas sąmoningai, siekiant perkelti atsakomybę dėl prastos įmonės būklės trečiajam asmeniui.BUAB „OMINTAS“ ilgiau nei tris mėnesius nesuteikė darbuotojui A. S. darbo bei nemokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio, todėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatomis preziumuojama, jog BUAB „OMINTAS“ bankrotas yra tyčinis.Atsakovas M. N., tikėtina, piktybiškai vengia perduoti įmonės dokumentus, nes nuo įsakymų apie privalomus pateikti bankroto administratorei dokumentus gavimo praėjo daugiau nei 39 mėnesiai, o atsakovas nesiėmė veiksmų, kad šie dokumentai būtų perduoti administratorei.BUAB „OMINTAS“ dalyviai bei vadovas nevykdė įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip padarydami žalą kreditoriams. Jeigu atsakovai būtų dalyvavę bendrovės valdyme taip, kaip tai numato bendrovės įstatai bei teisės aktai, žala bendrovei ir jos kreditoriams nebūtų atsiradusi, arba ji būtų ženkliai mažesnė.Žalos dydį ieškovė grindė Vilniaus apygardos teismo BUAB „OMINTAS“ bankroto byloje patvirtintu kreditorių finansinių reikalavimų sąrašu, kurių bendra suma yra 9 303,30 Eur. Žala taip pat kildinama iš patirtų bankroto administravimo išlaidų, kurių bendra suma yra 8 746,52 Eur. Atsakovas M. N. 3 000 Eur žalą kreditoriams jau yra atlyginęs, todėl darytina išvada, kad prievolę jų atžvilgiu jis pripažįsta. Kadangi BUAB „OMINTAS“ akcininkai buvo abu atsakovai, bei bendrovę jie valdė kartu, darytina išvada, kad jie yra solidarūs skolininkai, bei savo prievolę pareiškėjai pripažįsta. BUAB „OMINTAS“ bankroto administravimo metu gauta 3 975,19 Eur (iš jų 3 000 Eur sumokėjo M. N.) pajamų, kurios panaudotos administravimo išlaidoms padengti. Likusi nepadengta bankroto administravimo išlaidų suma yra 4 769,88 Eur, o bendra žala vertintina 14 074 Eur.Atsakovė O. N. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Akcininkei įstatymas nenumato pareigos teikti duomenis apie įmonės finansinę atskaitomybę, akcijas ir akcininkus. Atsakovė su atsakovu M. N. jau ilgą laiką negyveno kartu, nevedė bendro ūkio, be to, jų santykiai buvo konfliktiški. Šios priežastys lėmė aplinkybes, kad atsakovė neturėjo jokių duomenų apie UAB „OMINTAS“ veiklą, nežinojo apie jos finansinę padėtį bei apie tai, kad yra pagrindai inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą. Be to, atsakovei priklausė tik 49 procentai įmonės akcijų, todėl pastarosios balsas bet kokiu atveju nebūtų turėjęs lemiamos sprendžiamos galios priimant su įmone susijusius sprendimus. Atsakovė nėra atlikusi jokių veiksmų, kurie yra neteisėti, kalti, nesąžiningi ar lėmė, kad juridinis asmuo negalės įvykdyti savo prievolės, nulėmė bankrotą ar iš esmės pasunkino kreditorių reikalavimų patenkinimą.Byloje nėra duomenų apie tai, kada įmonė tapo nemoki, kada kilo pareiga kreiptis į teismą, kiek dėl tokios pareigos pažeidimo išaugo įmonės skolų dydis, priežastinio ryšio įrodymų, kad būtent nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nulėmė bendrovės neatsiskaitymą su kreditoriais, t. y. nėra įrodymų priežastiniam ryšiui tarp atsakovės neveikimo ir atsiradusios žalos nustatyti ir pan. Atsakovas M. N. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nuo 2009 m. spalio 8 d. atsakovas M. N. nustojo eiti UAB „OMINTAS“ administracijos vadovo pareigas (darbo sutartis buvo nutraukta) ir nuo nurodytos datos atsakovas neturėjo nei teisių, nei pareigų teikti duomenis viešiesiems registrams. Be to, įstatymas nenustato juridinio asmens dalyviui (akcininkams) pareigos informuoti viešuosius registrus apie bendrovių akcijas bei akcininkus. BUAB „OMINTAS“ kreditorius A. S. nuo 2009 m. spalio 8 d. nutraukė darbo sutartį su UAB „OMINTAS“, tad Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „OMINTAS“ įsiteisėjimo dieną šis asmuo jau seniai buvo netekęs UAB „OMINTAS“ darbuotojo statuso.Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kada atsirado pareiga atsakovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kokius nuostolius jos neįvykdymas ar nesavalaikis įvykdymas sukėlė BUAB „OMINTAS“ kreditoriams. Žala, reiškiant reikalavimą dėl savalaikio bankroto bylos neinicijavimo, laikoma ne bendra kreditorių patvirtintų reikalavimų suma, o išaugusi nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, kuri susidarė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimu netenkino ieškovo BUAB „OMINTAS“ bankroto administratorės UAB „Skolvalda“ ieškinio dėl BUAB „OMINTAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Pirmosios instancijos teismas bylos ir Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1242-910/2015 buvo pripažinta niekine ir negaliojančia 2011 m. liepos 21 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, konstatavus, kad sutartyje pirkėju nurodytas R. A. šios sutarties nesudarė. Teismas pažymėjo, kad nors minėti atsakovo M. N. veiksmai galėtų būti vertinami kaip neatitinkantys įmonės interesų, tačiau patys savaime, vertinant byloje surinktų įrodymų kontekste, nėra pagrindas konstatuoti, jog šiais veiksmais atsakovas siekė įmonės nemokumo ar šiais veiksmais buvo bloginama bendrovės turtinė padėtis. Bankroto administratorė neįrodė, kad aptariamas sandoris buvo sudarytas tyčia siekiant sukelti įmonės nemokumą.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien vykdomojo rašto dėl teismo įpareigojimo perduoti bendrovės dokumentus neįvykdymo išdavimo faktas ir baudos paskyrimas, nesant byloje kitų įrodymų, nepatvirtina aplinkybių, kad įmonės valdymo organai sąmoningai neperdavė bankroto administratorei dokumentų, nesirūpino tinkamo įmonės dokumentų archyvavimu ir apsauga; ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, buvo vykdoma aplaidžiai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bankroto administratorė nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, jog įmonės vadovas vykdė atsiskaitymus pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad vienas iš įmonės kreditorių yra darbuotojas, nepatvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos egzistavimą, nes iš bylos duomenų nėra aišku, ar šie reikalavimai susidarė darbuotojui 3 mėnesiams iš eilės nemokant darbo užmokesčio. Teismas pažymėjo, kad šios prezumpcijos taikymo nagrinėjamu atveju neįrodo ir aplinkybė, jog įmonės bankrotą inicijavo įmonės darbuotojas, atsižvelgiant į UAB „OMINTAS“ bankroto bylos iškėlimo aplinkybes.Pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio (sąsajumo) tarp atsakovų veiksmų / neveikimo ir teisinių padarinių (nemokumo būklės), todėl konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo atsakovų civilinei atsakomybei kilti. Dėl šios priežasties teismas atskirai nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų egzistavimo bei ieškinio dalį dėl žalos iš atsakovų priteisimo atžvilgiu atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde BUAB „OMINTAS“, atstovaujama bankroto administratorės, prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės patikslintą ieškinį patenkinti – BUAB „OMINTAS“ bankrotą pripažinti tyčiniu, iš atsakovų M. N. ir O. N. ieškovės naudai priteisti 14 074 Eur dydžio žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai, o ne bankroto administratorė, kuri ėmėsi visų teisės aktuose nustatytų, galimų ir įmanomų priemonių, kad tokius bendrovės dokumentus iš bendrovės vadovo gauti. Atsakovas M. N. ne tik nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl iki šiol neperdavė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų administratorei, tačiau akivaizdžiai melavo, jog nustojo eiti bendrovės vadovo pareigas bei nebėra jos akcininkas. Bendrovės vadovo sąmoningą norą nuslėpti bendrovės finansinę padėtį įrodo 2011 m. liepos 21 d. bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, nes R. A., su kuriuo tariamai buvo sudaryta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, niekada nebuvo Lietuvos Respublikoje, nesudarė aptariamo sandorio. Todėl konstatuotinas faktas, kad parašas ant akcijų prikimo – pradavimo sutarties buvo suklastotas sąmoningai, siekiant perkelti atsakomybę dėl prastos įmonės būklės trečiajam asmeniui.O. N. žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį, tai pagrindžia bankroto byloje esantys dokumentai – 2007 m. lapkričio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad N. minėtame susirinkime sekretoriavo, 2011 m. liepos 11 d. M. N. pateiktas „Atsakymas į pasiūlymą (2011 m. liepos 1 d.)“, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai atsakovė išreiškė savo nuomonę apie akcijų pirkimo – pardavimo sandorio sudarymą. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad apeliantė ieškinį grindė tik atsakovo M. N. neteisėtais veiksmais, yra visiškai nepagrįsti. Be to, viešai prieinamais ir oficialiais duomenimis, atsakovė tebėra bendrovės akcininkė, todėl pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad nuo 2016 m. tik atsakovas nuosavybės teise valdo UAB „OMINTAS“ akcijas, yra neteisinga. Žalos dydis yra pagrįstas Vilniaus apygardos teismo patvirtintu kreditorių finansinių reikalavimų sąrašu. Kadangi BUAB „OMINTAS“ akcininkai buvo abu atsakovai bei bendrovę jie valdė kartu, darytina išvada, kad jie yra solidarūs skolininkai bei savo prievolę pareiškėjai pripažįsta. BUAB „OMINTAS“ bankrotas bei žalos atsiradimas yra atsakovų netinkamo pareigų vykdymo pasekmė. Jeigu atsakovai būtų dalyvavę bendrovės valdyme taip, kaip tai numato bendrovės įstatai bei Lietuvos Respublikos teisės aktai, žala bendrovei ir jos kreditoriams nebūtų atsiradusi, arba ji būtų ženkliai mažesnė.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė O. N. prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Apeliantė, siekdama bendrovės savininkų civilinės atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų privalo įrodyti ir tai, kad bendrovės savininkai bankroto procedūrų neinicijavo tyčia, nesąžiningai, suvokdami, kad kreditoriai dėl to patirs žalos ir to siekdami. Tokių duomenų byloje nėra. Be neteisėtų veiksmų, kiekvieno iš skolininkų atžvilgiu turi būti nustatytos visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį.Atsakovė neturėjo jokių duomenų apie UAB „OMINTAS“ veiklą, nežinojo apie jos finansinę padėtį bei apie tai, kad yra pagrindai inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą. Taigi, atsakovė nėra atlikusi jokių veiksmų, kurie yra neteisėti, kalti ar turėjo įtakos, kad juridinis asmuo negalėtų įvykdyti savo prievolės, nulėmė bankrotą ar iš esmės pasunkino kreditorių reikalavimų patenkinimą ir pan. Vien pasirašymas ant visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, kuriame buvo sprendžiami visiškai paprasti klausimai, tokie kaip įstatų nauja redakcija, rodo tik atsakovės formalų veiksmą manant, kad taip reikalinga įmonei ir netrukdymas įmonei vykdyti veiklą, o ne O. N. žinojimą apie įmonės finansinę būklę. Atsakymas į pasiūlymą sudaryti sandorį taip pat akivaizdžiai rodė O. N. siekį atsiriboti nuo buvusio sutuoktinio ir bet ko, kas susiję su juo, o ne O. N. tariamą žinojimą apie apsimestinį sandorį ar įmonės finansinę būklę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bankroto byla yra iškelta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, o tai lemia tam tikrus bankroto proceso ypatumus. ĮBĮ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237, ĮBĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nurodyta, jog ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pažymėjo, kad nurodytos įstatymo redakcijos teisės normos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 22 punktas).Kasacinis teismas taip pat išaiškino proceso ir materialiosios teisės normų, esančių ĮBĮ, atskyrimą, nes priklausomai nuo to, ar konkreti norma priskirtina proceso ar materialiajai teisei, taikoma atitinkamai vėlesnė ar bankroto bylos iškėlimo metu galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio, reglamentuojančio tyčinį bankrotą, redakcija. Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas).Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2013 m. spalio 1 d. galiojęs ĮBĮ 20 straipsnis nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, juos suformavo teismų praktika. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tyčinio bankroto požymius vadovavosi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. spalio 1 d., ir nors netinkamai pritaikė materialiosios teisės normą, tačiau šiuo klausimu susiformavusios kasacinio teismo praktikos nepažeidė. Kadangi po 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio ĮBĮ 20 straipsnio turinys atitinka iki tol galiojusią teismų praktiką šiuo klausimu, dėl to nagrinėjamu atveju nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio ĮBĮ 20 straipsnio pritaikymas nesudaro pagrindo spręsti, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai.Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16 punktą).Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; kt.).Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimu tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktą).Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl konkrečių tyčinio bankroto požymių: įmonės finansinių dokumentų bei turto neperdavimo ir pavėluoto nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl įmonės finansinių dokumentų bei turto neperdavimo

Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.Bankroto administratorė nurodo, kad dėl apsimestinės 2011 m. liepos 21 d. sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties bei dokumentų perdavimo Kazachstano piliečiui R. A., bankroto administratorius negali nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, dėl to bankrutavusios UAB „OMINTAS“ bankrotas yra tyčinis.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vien vykdomojo rašto dėl teismo įpareigojimo perduoti bendrovės dokumentus neįvykdymo išdavimo faktas ir baudos paskyrimas, nesant byloje kitų įrodymų, nepatvirtina aplinkybių, kad įmonės valdymo organai sąmoningai neperdavė bankroto administratorei dokumentų, nesirūpino tinkamo įmonės dokumentų archyvavimu ir apsauga; ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, buvo vykdoma aplaidžiai.Bylos ir Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1242-910/2015 2011 m. liepos 21 d. atsakovo ir Kazachstano piliečio R. A. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia, konstatavus, kad 2011 m. liepos 21 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėju nurodytas R. A. šios sutarties nesudarė (CPK 179 straipsnio 3 dalis).Bankroto administratorės teigimu, bendrovės vadovo sąmoningą norą nuslėpti bendrovės finansinę padėtį įrodo 2011 m. liepos 21 d. bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, nes R. A., su kuriuo tariamai buvo sudaryta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, niekada nebuvo Lietuvos Respublikoje, nesudarė aptariamo sandorio. Todėl konstatuotinas faktas, kad parašas ant akcijų pirkimo–pradavimo sutarties buvo suklastotas sąmoningai, siekiant perkelti atsakomybę dėl prastos įmonės būklės trečiajam asmeniui.Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtos akcijų pirkimo–pardavimu sutarties tariamas sudarymas yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamoje byloje iškeltu klausimu dėl įmonės buhalterinės apskaitos neperdavimo bankroto administratorei atsižvelgiant į tai, kad kartu su pirkimo–pardavimo sutartimi vėlgi tariamai buvo sudarytas ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo R. A. buvo tariamai perduota įmonės buhalterinė apskaita.Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei yra pakankamai duomenų išvadai, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-702-823/2018; 2018 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog sąmoningą norą nuslėpti bendrovės finansinę padėtį patvirtina 2011 m. liepos 21 d. bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės. CPK 182 straipsnyje yra įtvirtinti atleidimo nuo įrodinėjimo pagrindai, t. y. nustatyta, kokių aplinkybių šalims nereikia (neprivaloma) įrodinėti. Aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą teismo sprendimo prejudicinę galią, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines nuostatas: prejudiciniais, t. y. kitoje byloje neįrodinėtinais, faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2012). Be to, CPK 279 straipsnio 4 dalyje taip pat yra įtvirtintas tiesioginis draudimas kitoje byloje ginčyti teismo jau nustatytus faktus bei teisinius santykius. Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1242-910/2015 buvo pripažinta niekine ir negaliojančia 2011 m. liepos 21 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, konstatavus, kad sutartyje pirkėju nurodytas R. A. šios sutarties nesudarė. Kadangi minėtoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, jau yra konstatuotas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties fiktyvumas ir jos negaliojimas, apeliacinės instancijos teismas iš naujo neatlieka šios, kaip faktinio bankroto pripažinimo tyčiniu, pagrindo įvardijamos aplinkybės teisinio vertinimo. Atsakovas šių aplinkybių neginčijo, įtikinamų ir įrodymais pagrįstų paaiškinimų, kur yra įmonės buhalterinė apskaita, nepateikė.Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal contra spoliatorem prezumpciją, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šiai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju šios nutarties 40 punkte nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas tyčia neteikė įmonės buhalterinės apskaitos, žinojo realią bendrovės finansinę padėtį ir, turėdamas ketinimą pasitraukti iš UAB „OMINTAS“, išvengti teisinių padarinių, kuriuos gali sukelti bankroto procedūra ir / ar įmonės buhalterinės apskaitos duomenys, o fiktyviu akcijų pirkimo–pardavimo sandoriu siekė sukurti tik išorinį akcininkų (vadovo) teisinių santykių atsiradimo ir pasibaigimo vaizdą (CPK 185 straipsnis). Tuo labiau, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie teisėjų kolegijai leistų padaryti kitokias išvadas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir pirmosios instancijos teismas šioje dalyje darydamas išvadas pagrįstai nurodė, kad tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra tik sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas), tačiau neįvertino civilinėje byloje Nr. 2-1242-910/2015 nustatytų aplinkybių.Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.).Teisėjų kolegijos nustatytos ir šioje nutartyje jau anksčiau aptartos aplinkybės, taip pat kitoje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nustatyti prejudiciniai faktai akivaizdžiai patvirtina ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo buvimą. Atitinkamų dokumentų nebuvimas nagrinėjamu atveju bankroto administratorei neleido nustatyti nei tikrosios įmonės finansinės būklės, nei jos turto panaudojimo, taip pat eliminavo galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais debitinių skolų ar kito įmonės turto sąskaita. Bankroto administratorei neperdavus bendrovės dokumentų, atskleidžiančių bendrovės veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, neįmanoma nustatyti, kokie bendrovės sandoriai buvo sudaryti, ir, nustačius tam pagrindą, juos ginčyti. Toks kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės turtą esminis suvaržymas ir sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas vertintinas kaip tyčinis įmonės bankrotas (CPK 185 straipsnis).

Dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi būti įrodyta, kad nurodytais sandoriais tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, kt.).Bankroto administratorė apeliaciniame skunde nurodo, kad iki šiol nėra perduoti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai, taip pat ir bendrovės kreditorių bei debitorių įsipareigojimų sąrašai, apeliantė laiko, kad visi bendrovės įsipareigojimai, nurodyti 2007 m. balanse buvo pradelsti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad po 2007 metų ataskaitinio finansinio laikotarpio UAB „OMINTAS“ finansiniai įsipareigojimai iš esmės padidėjo, kad įmonės vadovas sudarė nuostolingus sandorius tokiu būdu didindamas UAB „OMINTAS“ skolas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą bei nurodė, kad svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai BUAB „OMINTAS“ vadovui M. N. (bei akcininkei atsakovei O. N.) atsirado įstatyme nustatyta pareiga kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad bankroto administratorė nebuvo nuosekli, nes teigė, jog pareiga kreiptis į teismą atsirado 2008 metais, o kitu atveju nurodo, kad dar 2006 metais. Teismas paaiškino, kad kreipimosi (nesikreipimo) į teismą su ieškiniu data yra svarbi ir bankroto administratorė, atstovaudama įmonei, privalo ją nustatyti bei nurodyti, kokie byloje esantys įmonės dokumentai ir faktinės aplinkybės pagrindžia konkrečiu laiku buvusį įmonės nemokumą. Teismas taip pat nurodė, kad bankroto administratorė nepateikė į bylą duomenų apie išaugusią nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumą, kuri susidarė dėl įmonės vadovo savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Sutiktina, kad iš VĮ Registrų centro pateikto įmonės balanso matyti, kad paskutinį kartą jis buvo teiktas 2007 metais. Jame nurodyta, kad į balansą įrašyto įmonės turto vertė sudarė 167 044 Lt sumą, o įmonės įsipareigojimai sudarė 396 716 Lt sumą, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 113 693 Lt sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis būtent šiais duomenimis įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi UAB „OMINTAS“ buvo iškelta bankroto byla.Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 44 punkte nurodytos neteisingos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės buhalterinės apskaitos neperdavimo lėmė ir nepagrįstas išvadas dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir įsipareigojimų didinimo.Sutiktina su bankroto administratore, kad nagrinėjamu atveju 2007 metų finansinės atskaitomybės duomenys rodo itin sunkią įmonės padėtį. Iš įmonės 2007 metų finansinės atskaitomybės dokumentų, nors ir nevienareikšmiškai, tačiau galima daryti labiau tikėtiną išvadą apie įmonės faktinį nemokumą. Teisėjų kolegija anksčiau šioje nutartyje jau konstatavo, kad įmonės buhalterinės apskaitos slėpimas (sunaikinimas) sukelia atsakovui atitinkamas pasekmes – laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (nutarties 41–42 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad dėl neišsaugotos įmonės buhalterinės apskaitos nėra galimybės nustatyti pradelstų įsipareigojimų dydžio 2007 metais pateiktame balanse, laikytina, kad visos per vienerius metus mokėtinos sumos buvo pradelstos (CPK 185 straipsnis). Atitinkamai, kadangi byloje dėl paslėptų ar sunaikintų įmonės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti įmonės turėto turto bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo metu, laikytina, kad visi kreditorių reikalavimai yra nuostolingų sandorių pasekmė. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės turtą esminis suvaržymas ir sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas vertintinas kaip tyčinis įmonės bankrotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nutarties 44 ir 52 punktuose padarytas išvadas bei vadovaudamasi ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalimi, šios nutarties kopiją siunčia Vilniaus apygardos prokuratūrai ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai.

Dėl žalos atlyginimo

ĮBĮ (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui ir jos akcininkams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų – ir neteisėtus veiksmus. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kada atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus.Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumą anksčiau už akcininką, tokiu atveju akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).Šiuo atveju teisėjų kolegija apie įmonės nemokumo faktą sprendžia taikydama contra spoliatorem prezumpciją, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nuslėpė ar sunaikino įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti pradelstus įmonės įsipareigojimus (nutarties 52 punktas). Atitinkamai teisėjų kolegija spręsdama dėl to, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, šiuos momentus atskiria visų pirma tuo, kad atsakovei, kaip akcininkei, negali būti taikoma ta pati contra spoliatorem prezumpcija, nes ji šiuo atveju taikoma tik dėl atsakovo, kuriam dėl toliau nurodomų priežasčių pirmiausia tenka pareiga saugoti ir pateikti aktualius įmonės duomenis, nesąžiningų veiksmų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad iš 2007 metų balanso negalima daryti kategoriškos išvados, kad visa per vienerius metus mokėtina suma buvo pradelsti įmonės įsipareigojimai, konstatuoja, kad atsakovė apie įmonės nemokumo faktą 2007 metais galėjo nežinoti (CPK 185 straipsnis).Teisėjų kolegija toliau atsižvelgia į tai, kad įmonės vadovas vėlesniais metais nerengė metinių finansinių ataskaitų, todėl informacijos gavimas akcininkei faktiškai tapo negalimas, todėl akcininko pareigos žinoti apie bendrovės finansinę padėtį, kai akcininkas apie ją neinformuotas (nesušauktas akcininkų susirinkimas ir neinformuotas kitais būdais), nustatymas būtų nesuderinamas su ribota akcininko, turinčio mažiau kaip 50 proc. akcijų, teise gauti informaciją iš bendrovės. Akcininkui neturint galimybės susipažinti su pirminiais finansiniais bendrovės dokumentais, net pasinaudojus savo teise inicijuoti akcininkų susirinkimą, tuo atveju, jei vadovas neatliko savo pareigos parengti finansinių ataskaitų rinkinį, jis neturi nei teisinės, nei faktinės galimybės sužinoti apie realią bendrovės finansinę padėtį. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad bylos duomenimis nepaneigta ir tai, kad santykiai ginčo laikotarpiu tarp atsakovo (didžiojo akcininko ir vadovo) ir atsakovės (mažosios akcininkės) buvo konfliktiški.Dėl įmonės vadovo – atsakovo – teisėjų kolegija daro priešingą išvadą. Vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti.Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo vadovavimo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis jo vadovavimo įmonei laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad žala, atsiradusi dėl dokumentų neperdavimo, turėtų būti atribota nuo žalos, kilusios dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o jei to neįmanoma padaryti, – atsižvelgiama į šias aplinkybes ir jų atsiradimo priežastis sprendžiant dėl atsakomybės paskirstymo atsakingiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).Teisėjų kolegija atsižvelgusi, kad pareigos iškelti įmonei bankroto bylą atsiradimo momentas yra aptartas šios nutarties 52 punkte, o dėl tyčia paslėptų ar sunaikintų įmonės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti įmonės turėto turto bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo metu, todėl contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcijos pagrindu laikytina, kad visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai buvo nuostolingų sandorių pasekmė, kuriuos buvo siekta nuslėpti tyčia paslepiant ar sunaikinat sunaikintų įmonės apskaitos dokumentus. Ginčo taip pat nėra, kad atsakovas įnešė pinigines lėšas (3 000 Eur) bankrutavusios įmonės įsipareigojimams kreditoriams ir administravimo išlaidoms padengti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiuo atveju dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų nėra galimybės nustatyti įmonės turto, o kaip paminėta anksčiau, preziumuotina, kad visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai buvo nuostolingų sandorių pasekmė, todėl atsižvelgiant į tai, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir visiško žalos atlyginimo principais, žala kreditoriams taip pat yra laikytinos ir patirtos įmonės bankroto administravimo išlaidos, dėl kurių dydžio prieštaravimų byloje nebuvo pareikšta, nes šią žalą ir atsakovo anksčiau paminėtus neteisėtus veiksmus sieja priežastinis ryšys.Teisėjų kolegijai nustačius byloje visas UAB „OMINTAS“ vadovo (atsakovo) civilinės atsakomybės sąlygas dėl nuostolingų sandorių sudarymo, kuriuos buvo siekta nuslėpti tyčia paslepiant ar sunaikinat sunaikintų įmonės apskaitos dokumentus, iš atsakovo M. N. BUAB „OMINTAS“ naudai priteistina 14 074 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Atsižvelgiant į teisėjų kolegijos šios nutarties 44, 52 ir 63 punktuose suformuluotas išvadas, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – BUAB „OMINTAS“ bankrotas pripažintinas tyčiniu, o iš atsakovo M. N. BUAB „OMINTAS“ naudai priteistina 14 074 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Bylos duomenys patvirtina, kad bankroto administratorė patyrė 900 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme už ieškinio parengimą (pastaba. ataskaitoje nurodyta, kad už atsiliepimą, tačiau tai laikytina technine klaida). Pateikti išlaidas patvirtintas dokumentai.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija galioja nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.2 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad užmokesčio už ieškinio parengimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 2,5 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), konstatuoja, jog ieškovės prašomos priteisti išlaidos neviršija leistino maksimalaus atlyginimo už ieškinio parengimą dydžio, todėl teisėjų kolegija atsakovės BUAB „OMINTAS“ prašymą tenkina ir priteisia iš atsakovo M. N. 900 Eur bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.Priėmus naują sprendimą, ieškinio reikalavimai atsakovei O. N. išlieka atmesti. Atsižvelgiant į tai, kad ji pateikė duomenis, jog patyrė už advokato teisines paslaugas 2 387,34 Eur išlaidų, kurių dydis neviršija maksimalaus Rekomendacijose nustatyto dydžio, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės BUAB „OMINTAS“ administravimui skirtų lėšų.Ieškovė ir atsakovė apeliacinės instancijos teisme iki paskirto teismo posėdžio pradžios nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „OMINTAS“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „OMINTAS“ (juridinio asmens kodas 125470941), atstovaujamai bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Skolvalda“, iš atsakovo M. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 14 074 Eur (keturiolika tūkstančių ir septyniasdešimt keturis eurus) žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „OMINTAS“ (juridinio asmens kodas 125470941), atstovaujamai bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Skolvalda“, iš atsakovo M. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Priteisti atsakovei O. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,OMINTAS“ (juridinio asmens kodas 125470941), atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Skolvalda“, bankroto administravimui skirtų lėšų 2 387,34 Eur (du tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus ir 34 ct) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Kitą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „OMINTAS“ ieškinio dalį atmesti.

Nutarties kopiją išsiųsti Vilniaus apygardos prokuratūrai ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai.

Teisėjos Danutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėEgidija Tamošiūnienė