- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-18
- Bylos Nr.
- 2S-616-440/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02264-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Skolininkas
- L. K., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatui
- Kategorijos
- 93.2.22pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolio A. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-3267-650/2014, pagal pareiškėjos J. K. skundą dėl antstolio A. B. veiksmų, suinteresuotiems asmenims antstoliui A. B., skolininkui L. K., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatui, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja J. K. kreipėsi į antstolį A. B. su skundu, prašydama pakeisti 2014-02-20 patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo ir leisti pareiškėjai naudotis 85 procentais jos gaunamų pajamų iš žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) „(duomenys neskelbtini)“. Nurodė, kad vykdomojoje byloje skolininkas yra L. K. ir išieškoma skola yra asmeninė jo skola. Pažymėjo, kad nors pareiškėjos ir skolininko santuoka nėra nutraukta, tačiau santuokinių ryšių jie nebepalaiko. Pabrėžė, kad turi nepilnametį sūnų, gim. (duomenys neskelbtini), prie kurio išlaikymo tėvas - skolininkas L. K., neprisideda, todėl iš ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ gaunamas darbo užmokestis yra vienintelis pareiškėjos ir jos sūnaus pragyvenimo šaltinis. Papildomai nurodė, kad 2014-02-20 patvarkymu yra pažeidžiama vaiko teisė į išlaikymą – t.y. jo būtinų poreikių tenkinimą - maistui, aprangai, mokyklinėms reikmėms pirkti, vaistams, vitaminams ir kitiems poreikiams (1 b.l.).
Antstolis A. B. 2014-03-19 patvarkymu atsisakė tenkinti skundą ir jį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau LR CPK ) 510 straipsnio nustatyta tvarka, kartu su vykdomąja byla Nr. 41-2378/07 persiuntė nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui. Nurodė, kad antstolio kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 41-2378/07 dėl 4000,00 Lt skolos išieškojimo iš L. K. 3 eilės išieškotojo Pakruojo r. PK VP VTS EPS naudai pagal 2007-08-09 Pakruojo r. PK VP VTS EPS nutarimą Nr. E702103. Vykdant minėtą vykdomąjį dokumentą nustatyta, kad skolininko L. K. sutuoktinė J. K. dirba (duomenys neskelbtini) ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“. 2014-02-20 patvarkymu dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų sustabdymo areštuotos J. K. iš ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ gaunamos piniginės lėšos 5365,00 Lt ribose. ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ įpareigota sustabdyti piniginių lėšų išmokėjimą J. K. iki atskiro antstolio patvarkymo. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos. Pagal LR CPK 667 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, teismo antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 28 d. konsultacijoje Nr. A3-113 nurodyta, kad iki skolininko dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja sutuoktinių pajamas, gautas iš darbinės veiklos, išskyrus tą pajamų dalį, iš kurios išieškojimą riboja įstatymas. Antstolis pabrėžė, kad vadovaujantis teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, jis neturi teisės nustatyti skolininko turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, kadangi skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymas yra ne antstolio, o teismo prerogatyva (5-7 b.l.).
Atsiliepimas
Išieškotojas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatas (toliau – Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK) pateikė teismui atsiliepimą dėl pareiškėjos skundo ir nurodė, kad antstolio patvarkymas areštuoti skolininko sutuoktinės J. K. pinigines lėšas, į kurias gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis LR CPK 666 straipsnio 1 dalies ir 667 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad nors asmeninės prievolės savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu, tačiau asmeninės prievolės išieškojimas yra galimas ir iš skolininko turimos turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, tame tarpe iš sutuoktinio pajamų, gautų iš darbinės veiklos (15 b.l.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014-04-22 nutartimi pareiškėjos skundą tenkino iš dalies - pakeitė 2014-02-20 antstolio priimtą patvarkymą Nr. BLO009306 ir leido J. K. iš areštuotų jos darbo užmokesčio lėšų, neviršijančių Vyriausybės nustatytos MMA, panaudoti 80 procentų dydžio sumą kiekvieną mėnesį būtinųjų pareiškėjos ir nepilnamečio vaiko L. K. pragyvenimo poreikių tenkinimui. Teismas pažymėjo, kad vykdymo procese turėtų būti išlaikoma tiek išieškotojo, tiek skolininko interesų pusiausvyra bei padarė išvadą, jog antstoliui areštuojant visas gaunamas ir ateityje gausimas skolininko sutuoktinės darbines pajamas 5365,00 Lt sumoje, priverstinai vykdant grynai asmeninę skolininko turtinę prievolę valstybei (administracinės nuobaudos išieškojimą), kol nėra nustatyta skolininko turto dalis LR CPK 667 straipsnio pagrindu, ženkliai pabloginama pareiškėjos turtinė padėtis. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja tampa labiau suvaržyta negu pats skolininkas, kas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams (LR CPK 3 straipsnio 7 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad šiuo metu yra faktiškai areštuotos visos pareiškėjos gaunamos darbinės pajamos, reikalingos pareiškėjos ir jos išlaikomo nepilnamečio vaiko L. K. poreikiams tenkinti, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principais teismas nutarė leisti pareiškėjai J. K. iš areštuotų darbo užmokesčio lėšų, neviršijančių Vyriausybės nustatytos MMA, panaudoti 80 procentų dydžio sumą kiekvieną mėnesį būtinųjų jos ir nepilnamečio vaiko pragyvenimo poreikių tenkinimui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu antstolis A. B. prašo panaikinti 2014-04-22 Šiaulių apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3267-650/2014 ir išspręsti klausimą iš esmės - netenkinti J. K. skundo dėl antstolio veiksmų (24-26 b.l.). Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas pareiškėjos skundą savo sprendimo neargumentavo ir nenurodė normų, kurias pažeidė antstolis. Be to teismas neatsižvelgė į patvarkyme dėl atsisakymo tenkinti skundą nurodytą teismų praktiką. Apelianto nuomone, antstolio veiksmuose nenustačius neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo keisti antstolio priimto patvarkymo. Taip pat apelianto vertinimu, teismas nustatęs, kad skolininkė gali naudotis dalimi darbo užmokesčio, netinkamai aiškino LR CPK 667 straipsnio, 668 straipsnio, 736 straipsnio nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (LR CPK 667 straipsnio 3 dalis). Todėl nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai teigė, kad antstolis turėjo areštuoti tik dalį darbo užmokesčio, nes teisė nustatyti skolininkui priklausančią dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, suteikta tik teismui. Apelianto teigimu, šiuo atveju, teismas nustatė ne skolininko turto dalį, o areštuojamo turto dalį, nors tokia galimybė nėra numatyta įstatymuose. Kadangi pareiškėja kreipėsi su skundu dėl antstolio veiksmų, o ne su prašymu nustatyti skolininko turto dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, todėl turėjo būti sprendžiamas klausimas, dėl antstolio priimto patvarkymo teisėtumo, o ne nustatinėjama turto dalis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į antstolio A. B. atskirąjį skundą pareiškėja J. K. nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Pažymėjo, kad antstolio motyvai prieštarauja įstatymams, kadangi antstolis gali areštuoti visą turtą, kuris yra bendrojoje sutuoktinių jungtinėje nuosavybėje bei sutuoktinių pajamas, gautas iš darbinės veiklos, išskyrus tą pajamų dalį, iš kurios išieškojimą riboja įstatymas. Atkreipė dėmesį, kad sustabdžius piniginių lėšų – darbo užmokesčio išmokėjimą, pareiškėja ir jos nepilnametis sūnus liko be pragyvenimo šaltinio. Skundžiamas antstolio patvarkymas pažeidė vaiko teises į jo būtinų poreikių tenkinimą (31 b.l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Atskirasis skundas netenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl skolos išieškojimo nukreipimo į skolininko sutuoktinio darbo užmokestį ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo, pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš civilinės bylos ir antstolio pateiktos vykdomosios bylos Nr. 41-2378/2007 duomenų matyti, kad antstolio A. B. kontoroje vykdoma vykdomoji byla dėl 4000,00 Lt skolos išieškojimo iš L. K. išieškotojo Pakruojo r. PK VP VTS EPS naudai pagal 2007-08-09 Pakruojo r. PK VP VTS EPS nutarimą Nr. E702103. 2007-10-29 patvarkymu dėl turto deklaravimo skolininkas įpareigotas raštu pateikti duomenis apie turimą turtą, jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose (3 v.b.l.). 2010-06-22 patvarkymu vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl piniginių lėšų išieškojimo skolos išieškojimas nukreiptas į skolininko darbo užmokestį, gaunamą iš (duomenys neskelbtini) ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ (18 v.b.l.). 2013-08-22 patvarkymu dėl informacijos pateikimo bei lėšų išmokėjimo sustabdymo Pakruojo ūkininkų kredito unija įpareigota patikrinti ar skolininko L. K. vardu yra atidaryta sąskaita, esant lėšoms sustabdyti 5272,00 Lt išmokėjimą iki atskiro antstolio patvarkymo (42 v.b.l.). 2013-08-29 antstolio kontoroje gautas atsakymas, kad L. K. nėra Pakruojo ūkininkų kredito unijos narys ir neturi jokių piniginių lėšų (44 v.b.l.). Iš Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM išrašo ir santuokos liudijimo kopijos matyti, kad L. K. ir J. K. susituokė (duomenys neskelbtini) (12-13 v.b.l.; 3 c.b.l.). Iš vykdomosios bylos duomenų matyti, kad skolininkas nei asmenine, nei bendrąja sutuoktinių nuosavybės teise kilnojamo ir nekilnojamo turto neturi (32-33 v.b.l.). Iš LR apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro išrašo matyti, kad 2013-02-20 duomenimis skolininkas darbo užmokesčio negauna (41 v.b.l.), 2014-02-06 duomenimis jo sutuoktinė J. K. gauna darbo užmokestį iš (duomenys neskelbtini) ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ (45 v.b.l.). 2014-02-20 antstolis vadovaudamasis LR CPK 667 straipsnio 1 dalimi, priėmė patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo Nr. BLO009306, kuriuo areštavo J. K. iš (duomenys neskelbtini) ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ pervedamas lėšas 5365,00 Lt ribose ir pareigojo darbdavį sustabdyti piniginių lėšų išmokėjimą J. K. iki atskiro antstolio A. B. patvarkymo bei pateikti pažymą apie J. K. gaunamas pajamas per paskutinius 12 mėnesių (47 v.b.l.). 2014-02-20 pasiūlymu dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo Nr. BLO009305, antstolis pasiūlė išieškotojui Pakruojo r. PK, suinteresuotiems asmenims L. K. ir J. K. per 30 dienų nuo šio pasiūlymo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl L. K. turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje su bendraturte J. K., nustatymo (49 v.b.l.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nei išieškotojas, nei kiti suinteresuoti asmenys prašymo dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo teismui nėra pateikę. Iš pareiškėjos pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja ir skolininkas L. K. turi nepilnametį sūnų, gim. (duomenys neskelbtini) (3 b.l.). Iš LR apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro išrašo matyti, kad pareiškėjos J. K. gaunamos pajamos sudaro tik darbo užmokestis, gaunamas iš (duomenys neskelbtini) ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ (45 v.b.l.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad areštavus visą skolininko sutuoktinės darbo užmokestį, buvo apribotos visos pareiškėjos gaunamos darbinės pajamos, reikalingos pareiškėjos ir jos išlaikomo nepilnamečio vaiko L. K. poreikiams tenkinti, skolininko sutuoktinė tapo labiau suvaržyta negu pats skolininkas, kas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principais. Apeliantas antstolis A. B. su teismo priimta nutartimi nesutinka, teigia, kad teismas netinkamai aiškino LR CPK 667 straipsnio, 668 straipsnio, 736 straipsnio nuostatas, neteisingai vadovavosi teismų praktika, nenustatęs neteisėtų antstolio veiksmų, neturėjo teisės pakeisti antstoli patvarkymo, kuris buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, apelianto argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei sprendžia, kad nagrinėjamu atveju įvertinus konkrečių faktinių aplinkybių visumą, antstolio patvarkymas negali būti pripažintas atitinkančiu vykdymo proceso šalių interesus bei užtikrinantis tinkamą jų pusiausvyrą.
Pažymėtina, kad LR CPK 667 straipsnis reglamentuoja skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo klausimus. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Jei per antstolio nustatytą terminą toks prašymas nepateikiamas, antstolis išieškojimą iš to turto nutraukia; pakartotinai nukreipti išieškojimą į šį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus galima ne anksčiau kaip praėjus vieneriems metams po išieškojimo iš to turto nutraukimo dienos. Taigi aptariama LR CPK norma numato eiliškumą veiksmų, kuriuos turi atlikti antstolis, jeigu iškyla būtinybė areštuoti ne tik skolininko turtą, bet ir jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje - pirmiausia turtas areštuojamas, o po to imamasi veiksmų, siekiant nustatyti skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje. Piniginių lėšų arešto atveju įstatymas išimties nenumato, kadangi ne tik skolininko, bet ir jo sutuoktinio iš darbinės veiklos gaunamos pajamos, gali būti bendroji jungtinė skolininko ir jo sutuoktinio nuosavybė. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija, iki skolininko dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja sutuoktinių pajamas, gautas iš darbinės veiklos (LR CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), išskyrus tą pajamų dalį, iš kurios išieškojimą riboja įstatymas (LR CPK 668 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju antstolis gali aprašyti ir areštuoti daugiau sutuoktinių pajamų, gautų iš darbinės veiklos, negu yra išieškoma suma (LR CPK 675 straipsnio 2 dalis, 677 straipsnio 2 dalis), nes nustačius skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje iš nustatytosios dalies gali būti padengiama ne tik išieškotina suma, bet ir vykdymo išlaidos. Aprašant ir areštuojant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, taigi ir pajamas, kurios gautos iš darbinės veiklos, antstoliui nėra pagrindo vadovautis LR CK nuostatomis dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo. Skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymas yra ne antstolio, o teismo prerogatyva, kuri įgyvendinama teismo nutartimi (LR CPK 667 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 28 d. konsultacija Nr. A3-113. Teismų praktika. 2004 m. Nr. 22).
Atsižvelgiant į išdėstytą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad antstolis A. B. priimdamas skundžiamą patvarkymą tuo metu esančių faktinių aplinkybių kontekste formaliai nepažeidė LR CPK nuostatų, reglamentuojančių skolininko turto dalies, kuri yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, nustatymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad antstolis atlikdamas vykdymo veiksmus – konkrečiu atveju areštuodamas visą pareiškėjos gaunamą darbo užmokestį, bei turėdamas duomenų, kad pareiškėja išlaiko nepilnametį sūnų, privalėjo įvertinti taikomų vykdymo veiksmų proporcingumą. Antstolis formaliai taikydamas įstatymo nuostatas privalo individualiai įvertinti kiekvieną situaciją bei priverstines skolos išieškojimo priemones taikyti tik adekvačiai ir objektyviai įvertinęs konkrečias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad antstolis areštuodamas vieninteles pareiškėjos pajamas privalėjo užtikrinti ir nepažeisti ne tik išieškotojo, bet pareiškėjos ir jos nepilnamečio vaiko interesų. Nagrinėjamu atveju antstoliui areštuojant ne konkretų nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, tačiau neribotam laikotarpiui taikant areštą visam pareiškėjos gaunamam darbo užmokesčiui, turėjo būti vertinamos šių veiksmų pasekmės ir sprendžiama ar nėra pagrindo, vadovaujantis bendra taisykle, kad išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA) (LR CPK 668 straipsnio 1 dalis) bei, kad iš skolininko darbo užmokesčio negali būti išskaičiuojama daugiau kaip dvidešimt procentų nuo skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, neviršijančių Vyriausybės nustatytos MMA ir ne daugiau nei septyniasdešimt procentų nuo skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, viršijančių Vyriausybės nustatytos MMA (LR CPK 736 straipsnis), areštą taikyti tik daliai pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nors LR CPK nuostatos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija patvirtina, kad įstatymas nesuteikia teisės antstoliui savo iniciatyva nustatyti skolininko turto, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje pateiktais išaiškinimais antstolis turi vadovautis ne formaliai, bet atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais. Taip pat pažymėtina, kad antstolis nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu, kadangi nagrinėjamos bylos ir antstolio nurodytų civilinių bylų Nr. 2S-394-232/2012, Nr. 2S-584-372/2013 bei Nr. 2S-254-440/2014 faktinės aplinkybės skiriasi.
Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis bei užtikrindamas vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą pakeisti antstolio patvarkymą, leidžiant J. K. iš areštuotų jos darbo užmokesčio lėšų, neviršijančių Vyriausybės nustatytos MMA, panaudoti 80 procentų dydžio sumą kiekvieną mėnesį būtinųjų pareiškėjos ir nepilnamečio vaiko L. K. pragyvenimo poreikių tenkinimui. Paminėtina, kad vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Antstolio veiksmai vykdymo procese reglamentuojami ir jo įgalinimai nustatyti LR CPK VI dalies normose bei Sprendimų vykdymo instrukcijoje. LR CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad antstolis priimdamas skundžiamą patvarkymą, užtikrino ir siekė suderinti ne tik išieškotojo, bet ir tiesiogiai skolos išieškojimo procese nedalyvaujančios skolininko sutuoktinės bei jos nepilnamečio vaiko interesus. Be to atkreiptinas dėmesys, kad, kaip jau minėta, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad nei išieškotojas, nei kiti suinteresuoti asmenys prašymo dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo per antstolio nustatytą 30 dienų terminą teismui nepateikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, bei remiantis tuo, kad pareiškėja J. K. Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-22 nutarties neskundžia, o vadovaujantis LR CPK 313 straipsniu apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas, Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-22 nutartis paliktina nepakeista, išaiškinant antstoliui, kad 2014-02-20 patvarkymo dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo Nr. BLO009306 galiojimas teismui grąžinus vykdomąją bylą turi būti panaikintas LR CPK 667 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėms, civilinio proceso įstatymo nuostatomis, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis apelianto atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-22 nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Išaiškinti antstoliui A. B., kad 2014 m. vasario 20 d. patvarkymo dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo Nr. BLO009306 galiojimas teismui grąžinus vykdomąją bylą Nr. 41-2378/2007 turi būti panaikintas LR CPK 667 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai, suinteresuotiems asmenims.
Vykdomąją bylą Nr. 41-2378/2007 (1 tomas) grąžinti antstoliui A. B.