Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1942-936/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-10-18
Bylos Nr.: e2A-1942-936/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-21085-2021-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Jakutytė-Sungailienė, Urmila Valiukienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Evinara“
Atsakovas: E. S.

Kategorijos

2.6.8.3Vartojimo sutartis
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-1942-936/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21085-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 3.3.1.18.1 (S) .

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Evinara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Evinara“ ieškinį atsakovei E. S. dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės ir atsakovės reikalavimo nutraukti sutartį pripažinimo nepagrįstu, byloje išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Evinara“ pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti minkštą kampą „Narmon“, įsigytą vartotojos E. S., kaip tinkamos kokybės; 2) nepatenkinus pirmojo prašymo pripažinti, kad UAB „Evinara“ pasiūlytas 55 d. d. trūkumų šalinimo terminas įsigytam kampui „Narmon“ vartotojai E. S. yra protingas ir suteikti galimybę UAB „Evinara“ pašalinti prekės trūkumus per nurodytą terminą 55 dienų terminą; 3) panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) 2021 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. 10E-1671 „Dėl E. S. prašymo“; 4) ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškinyje nurodė, kad pardavėjas nėra atsakingas už garantinio aptarnavimo terminus, kadangi pardavėjas yra tik prekybininkas, o ne baldų gamintojas. Jokių galimybių daryti įtakos gamintojui, kad prekė būtų pakeista ar suremontuota greičiau, nėra. Atsakovei reikėtų atsižvelgti į tai, kad baldai gaminami ne Lietuvoje, transportavimas taip pat užtrunka. Ieškovė savo prekybos taisyklėse yra aiškiai nurodžius, kad „2.10. Pardavėjas elektroninėje „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje įsigytų prekių gamybos defektus, įsipareigoja pašalinti per 50 darbo dienų nuo sprendimo pateikimo Pirkėjui. Išimtiniais atvejais, dėl gamintojo sprendimo, šis terminas gali būti pratęstas.“, todėl konkretus ir galimas terminas buvo nustatytas ieškovės interneto svetainėje ir tinkamai išviešintas. Atsakovė pirkdama prekę turėjo galimybę ir prieš perkant prekę, ir po jos įsigijimo pasidomėti ieškovės prekės grąžinimo arba garantijos / remonto taisyklėmis. Ieškovė nesutinka su VVTAT išvada, kad prekė neatitinka kokybės reikalavimų, kadangi pati ieškovė siūlė tiek atsakovei asmeniškai, tiek per tarpininkus, prekę sutaisyti, tačiau VVTAT vienašališkai nusprendė, kad ieškovė turi sugrąžinti atsakovei 745 Eur ir pasiimti neva brokuotą prekę. Ieškovė neatmeta pasiūlymo sutaisyti nurodytą prekę, tačiau per nurodytą ilgesnį terminą (per 55 darbo dienų laikotarpį). Sutarties šalies teisė vienašališkai atsisakyti sutarties ar jos sąlygos teismų turi būti vertinama ir taikoma kaip išimtinė priemonė – įstatymo nustatyta tvarka konstatavus pakankamą pagrindą. Sutarties šalies reikalavimas atsisakyti ar pakeisti sutartį dėl esminės nelygybės teismo gali būti patenkintas ne dėl bet kokio neatitikimo tarp sutarties šalių tarpusavio prievolių, o tik tuo atveju, kai teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad egzistuoja didžiulė sutarties šalių tarpusavio prievolių nelygybė, suteikianti kitai sutarties šaliai nepateisinamą perdėtą pranašumą. Ieškovė nurodo, kad VVTAT rėmėsi ydinga ir netapačia teismų praktika nagrinėjamam atvejui, kadangi ieškovė siekia ir gali pašalinti prekės trūkumus ir vien terminas, per kurį ieškovė siūlė pašalinti prekės trūkumus, negali sukelti neproporcingo sprendimo priėmimo atsakovės naudai. Be to, ieškovės nuomone, atsakovė prekę netinkamai eksploatavo, o VVTAT tyrimo išvadoje šis faktas buvo netinkamai išnagrinėtas, ko pasėkoje ieškovė neatmeta galimybės atlikti prekės ekspertizę civilinio proceso metu.

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime atsakovė nurodė, jog vienintelis ieškovės pasiūlytas garantinio aptarnavimo būdas buvo prekės paėmimas iš atsakovės, jos remontas ir grąžinimas. Jokių kitų būdų atsakovei pasiūlyta nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina tarp atsakovės ir ieškovės elektroniniu paštu vykęs susirašinėjimas – atsakovei pranešus apie prekės defektą, ieškovės atstovai pasiūlė pasiimti prekę, perduoti ją gamintojui sutvarkyti ir grąžinti po 30-45 darbo dienų. Į klausimą, ar prekės remonto laikotarpiui nebus duotas kitas pakaitinis baldas, ieškovės atstovai atsakė neigiamai, nurodydami, kad baldų nuoma nesiverčia. Atsakovė, paaiškinusi, kad negali tokio ilgo laikotarpio gyventi be sofos, pasiūlė ieškovei 4 variantus problemai išspręsti: 1) leisti naudotis preke, kol bus gauta nauja tokio pat modelio prekė; 2) sutrumpinti garantinio aptarnavimo laiką bent iki 3 savaičių; 3) pakeisti prekę identiškų matmenų ir spalvos (bent jau panašios) kitu modeliu; 4) grąžinti už prekę sumokėtus pinigus. Ieškovė su nei vienu iš pasiūlytų variantų nesutiko. Nors ieškovė yra išviešinusi garantinio aptarnavimo terminą, tačiau tuo pačiu ieškovė pati pripažįsta, kad turi teisę jį pakeisti vienašališkai, nes jis yra nustatytas jos pačios parengtose ir internetinėje svetainėje paskelbtose prekių garantijų taikymo ir prekių grąžinimo taisyklėse. Patikslintame ieškinyje ieškovė prisipažino pasinaudojusi teise vienašališkai keisti prekių defektų pašalinimo terminą – dėl pandemijos šį terminą pakeitė iš 50 darbo dienų į 55 darbo dienas. Be to, atsakovė jau kartą yra kreipusis į ieškovą dėl analogiško defekto, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad net jei atsiradęs trūkumas būtų pašalintas antrą kartą, vis tiek išliktų didelė tikimybė, jog po kurio laiko jis vėl atsirastų. VVTAT atstovams atlikus prekės vertinimą, buvo nustatyta, kad prekė turi esminių gamybos defektų, dėl kurių prekė negali būti naudojama pagal įprastinę paskirtį. Tokią VVTAT išvadą patvirtina ir aukščiau paminėta aplinkybė, jog tas pats defektas buvo nustatytas pakartotinai, t. y. vieną kartą pakeitus prekės sėdimąsias dalis, jos vos po kelių mėnesių naudojimo deformavosi pakartotinai. Todėl atsakovės pozicija nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti už prekę sumokėtą kainą yra visiškai pagrįsta ir proporcinga.

4. Išvadą teikianti institucija VVTAT išvadoje nurodė, kad tarnyba, ne teismo tvarka spręsdama šį ginčą, vertino ginčo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, paaiškinimus, 2021 m. birželio 25 d. atlikto prekės vertinimo rezultatus, esamą teisinį reglamentavimą ir priėmė jais pagrįstą sprendimą, t. y. vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 28 straipsnio nuostatomis, nutarė patenkinti vartotojos reikalavimus, t. y. pripažinti pagrįstu vartotojos reikalavimą nutraukti prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus (745 Eur).

Šalies argumentai

5. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad nežino, ar prekės defektus lemia gamyklinis brokas, ar prekės netinkamas eksploatavimas, kadangi į šį klausimą gali atsakyti tik ekspertas. Pardavėjas nėra atsakingas už garantinio aptarnavimo terminus, kadangi pardavėjas yra tik prekybininkas, o ne baldų gamintojas. Nurodyti vartotojai trumpesnį terminą būtų neteisinga, kadangi tai nuo pardavėjos nepriklauso, o atsižvelgiant į pandeminę situaciją, šiuo metu terminas darbams atlikti siekia iki 55 d. d.

Atsiliepimas

6. Atsakovė pateikė tripliką, kuriame nurodė, kad ginčą nagrinėjant ikiteismine tvarka, ieškovė pati raštu pripažino, kad prekė turi trūkumų, dėl ko ieškovė sutiko paimti prekę iš atsakovės ir pristatyti ją gamintojui garantiniam aptarnavimui. Nagrinėjamu atveju prekės trūkumai buvo nustatyti praėjus mažiau nei 6 mėnesiams po prekės perdavimo, todėl preziumuojama, kad prekės trūkumai buvo prekės perdavimo atsakovei momentu, t. y. prekės trūkumai yra gamyklinio pobūdžio. Paneigti šią prezumpciją yra ieškovės pareiga, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad prekės defektą lėmė ne gamyklinis brokas. Atsakovė nesutinka, kad prekės iš jos paėmimas ir išsiuntimas gamintojui sutvarkyti per 50-55 darbo dienų laikotarpį yra ekonomiškiausias variantas kilusiam ginčui išspręsti, ir tam yra kelios priežastys: Pirma, ilgą laikotarpį (t. y. apie 3 mėnesius) atsakovė liktų be baldo. Antra, toks prekės trūkumų pašalinimo būdas jau buvo išbandytas ir rezultato nedavė. Prekės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ne ieškovės elektroninėje parduotuvėje, o atvykus į jos prekybos saloną, ką patvirtina prie pirkimo - pardavimo sutarties prisegtas kasos kvitas. Pačioje prekės pirkimo - pardavimo sutartyje nėra absoliučiai jokios nuorodos į ieškovės parengtas prekių garantijų taikymo ir prekių grąžinimo taisykles. Be to, nors ieškovė yra išviešinusi garantinio aptarnavimo terminą, tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad turi teisę jį pakeisti vienašališkai, nes jis yra nustatytas jos pačios parengtose ir internetinėje svetainėje paskelbtose prekių garantijų taikymo ir prekių grąžinimo taisyklėse. Patikslintame ieškinyje ir dublike ieškovė prisipažino pasinaudojusi teise vienašališkai keisti prekių defektų pašalinimo terminą – dėl pandemijos šį terminą pakeitė iš 50 darbo dienų į 55 darbo dienas. Teisės aktai numato, kad pasirinkimo teisė reikšti vieną iš alternatyvių reikalavimų (dėl prekės trūkumų taisymo) yra suteikiama būtent vartotojui (atsakovei), o ne pardavėjui (ieškovei).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį atmetė bei ginčą išsprendė iš esmės: 1) nutraukė tarp ieškovės UAB „Evinara“ ir atsakovės E. S. 2020 m. liepos 20 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį; 2) priteisė atsakovei E. S. iš ieškovės UAB „Evinara“ 745 Eur sumą, sumokėtą už baldus (kampą „Narmon“), ir 1 750 Eur bylinėjimosi išlaidų; 3) įpareigojo ieškovę sumokėjus atsakovei priteistą sumą, savo sąskaita atsiimti baldus (kampą „Narmon“) iš atsakovės. Teismo sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Esminė pardavėjo pareiga pagal bendrąsias pirkimo-pardavimo sutartį reglamentuojančias teisės normas yra perduoti pirkėjui daiktą, kurio kokybė ir kiti kriterijai atitinka sutarties sąlygas, o jei sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas, įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Byloje nustatyta, kad atsakovė po dviejų mėnesių įsigijus prekę, t. y. 2020 m. rugsėjo 25 d., kreipėsi į ieškovę informuodama, kad prekės sėdimosios dalys buvo praradusios formą, kamšalas, esantis jose, subliuško. Šios prekės dalys 2020 m. lapkričio mėnesį buvo pakeistos. Kaip matyti iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu, atsakovė 2021 m. kovo 21 d. vėl kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad po nepilnų 5 mėnesių nuo vienos sofos dalies pakeitimo atsirado ta pati problema, atsirado tokie pat įdubimai, kaip ir prieš keitimą, ant kitos sofos dalies sėdima mažiau, bet ten taip pat atsirado įdubimai. Tarnyba, įvertinusi nustatytus defektus, pateikė gaminio vertinimo išvadą, kad prekė turi esminių gamybos defektų – minkštųjų dalių paviršiaus nelygumai, dėl kurių prekė neatitinka kokybės reikalavimų, kurių vartotoja galėjo pagrįstai tikėtis, t. y., kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę paskirtį.

7.2. Pažymėtina, kad procesiniuose dokumentuose ieškovė tik deklaratyviai kėlė abejones, ar prekės defektus lemia gamyklinis brokas, ar netinkamas eksploatavimas. Tačiau byloje nėra duomenų apie sofos netinkamą eksploatavimą po jos perdavimo atsakovei. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepaneigė pateiktų įrodymų dėl nekokybiškų baldų, ekspertizės byloje skirti neprašė.

7.3. Gaminio vertinimo išvadoje nurodyta, jog prekė neatitinka kokybės reikalavimų, kadangi prekė neturi tų savybių, kurių vartotoja galėjo protingai tikėtis. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų gaminio vertinimo išvadą, t. y. kad prekės yra tinkamos kokybės ir defektą lėmė ne gamyklinis brokas. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad prekės kokybės trūkumai egzistavo jau perdavimo atsakovei metu, ieškovė (pardavėja), turėdama tokią pareigą, neįrodė, kad ji nėra atsakinga dėl minėtų trūkumų. Konstatavus šią aplinkybę, ieškovės pozicija, kad prekės defektai atsirado dėl netinkamo eksploatavimo, vertintina kaip gynybinė ir nepagrįsta. Byloje nėra pagrįstų, leistinų ir objektyvių įrodymų (išskyrus ieškovės samprotavimus dėl galimai netinkamo eksploatavimo), patvirtinančių, kad prekės trūkumai atsirado dėl netinkamo eksploatavimo. Dėl to ieškinio argumentai, kad prekė yra kokybiška, atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovė savo pažeistai teisei, įsigijus netinkamos kokybės prekę, apginti pasirinko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą vartotojo pažeistų teisių gynimo būdą – tarnybos prašė nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti sumokėtą kainą (745 Eur). Nors ieškovė ir nurodo, kad sutarties nutraukimas turėtų būti taikomas kaip ultima ratio priemonė, tačiau CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra saistoma daikto nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali būti pašalinami. Kadangi nustatyti prekės trūkumai neatitiko mažareikšmiškumo kriterijaus, dėl to nėra pagrindo taikyti CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytos išlygos, ribojančios vartotojo teisių pažeidimo būdo – vienašališko sutarties nutraukimo – taikymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinį kaip pagrįstą; 2) netenkinus pirmojo reikalavimo – panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo; 3) priteisti ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Ieškovės nuomone, atsakovė dėl neva ilgo garantinio remonto termino nesutiko prekės perduoti ieškovei sutaisyti. Tai normali ieškovės gaminio remonto praktika, kuri buvo tinkamai išviešinta ieškovės internetinėje svetainėje, o su šia sąlyga atsakovė galėjo susipažinti tiek prieš perkant prekę, tiek jau ją įsigijus. Ieškovė teikė atsakovei per VVTAT tarpininkus pasiūlymą prekę sutaisyti, tačiau VVTAT vienašališkai nusprendė, kad ieškovė turi sugrąžinti atsakovei 745 Eur ir pasiimti neva brokuotą prekę. Ieškovei tinkamai išviešinus daikto grąžinimo ar pirkimo taisykles šalys buvo tinkamai sudariusios sutartį, tačiau atsakovei pasiūlius sąžiningai sutaisyti nurodytą prekę, šio pasiūlymo atsakovė atsisakė.

8.2. CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta pirkėjo teisė nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Ar netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus vertinamuosius kriterijus. Sutarties nutraukimas pirkėjui suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė (ultima ratio), kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti. Ieškovė nori ir gali pašalinti daikto trūkumus, o VVTAT nutarime priėmė vienašališką ir neproporcingą sprendimą, kuriuo prašo atsakovei grąžinti už daiktą sumokėtus pinigus ir pasiimti prekę atgal.

8.3. Ieškovės nuomone, atsakovė prekę netinkamai eksploatavo, o VVTAT tyrimo išvadoje šis faktas buvo netinkamai išnagrinėtas.

8.4. Teismas ginčijamo sprendimo dalis priėmė remdamasis tik savo vidiniu įsitikinimu, nesiremdamas ieškovės paaiškinimais ir reikalavimais, kitais įrodymais, t. y. teismas rėmėsi daugiau nepagrįstais atsakovės argumentais, vertino vien atsakovės argumentus, atmetant visus ieškovės paaiškinimus. Todėl, ieškovės nuomone, teismas priėmė šališką sprendimą.

Atsiliepimas

9. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovei apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Vienintelis ieškovės pasiūlytas garantinio aptarnavimo būdas buvo prekės paėmimas iš atsakovės, jos remontas ir grąžinimas. Jokių kitų būdų atsakovei pasiūlyta nebuvo. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovei pareiškus pretenziją dėl prekės kokybės, ieškovė pasiūlė vienintelį garantinio aptarnavimo variantą: pasiimti prekę 30-45 darbo dienų laikotarpiui ir grąžinti ją sutvarkytą. Atsakovei su tokiu variantu nesutikus, ieškovė jokių kitų būdų garantiniams įsipareigojimams vykdyti neieškojo bei pareiškė esanti pasiruoši ginčą spręsti iš pradžių VVTAT, o prireikus – ir teisme.

9.2. Nors ieškovė yra išviešinusi garantinio aptarnavimo terminą, tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad turi teisę jį pakeisti vienašališkai, nes jis yra nustatytas jos pačios parengtose ir internetinėje svetainėje paskelbtose prekių garantijų taikymo ir prekių grąžinimo taisyklėse. Atsižvelgiant į tai, ieškovei vienašališkai keičiant jos pačios nustatytą trūkumų šalinimo terminą garantiniu laikotarpiu, šio termino išviešinimas interneto svetainėje teisinės reikšmės neturi. Pačioje Prekės pirkimo – pardavimo sutartyje nėra jokios nuorodos į ieškovės parengtas Prekių garantijų taikymo ir prekių grąžinimo taisykles ir jos nebuvo pateiktos atsakovei susipažinti sudarant sutartį, t. y. sudarydama sutartį atsakovė net nebuvo informuota, kad prekės grąžinimas ar remontas bus vykdomas pagal minėtas taisykles. Aplinkybė, kad ieškovė pati negamina savo parduodamų baldų, teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui taip pat neturi. Prekės pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė prisiėmė visus pardavėjo įsipareigojimus, todėl jai, kaip pardavėjai, galioja visos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios CK ir kitų teisės aktų normos, tarp jų ir tos, kurios reguliuoja šalių teises ir pareigas pardavus netinkamos kokybės prekę.

9.3. Atsakovė jau anksčiau, t. y. 2020 m. rugsėjo 25 d., kreipėsi į ieškovę ir nekokybiškos prekės. Tačiau, praėjus keliems mėnesiams po pakeitimo, toms pačioms pakeistoms prekės dalims atsitiko vėl tas pats: jos prarado formą, jose esantis kamšalas subliuško. Kitose prekės sėdimosiose dalyse vyksta analogiškos deformacijos, tiesiog jos vyksta lėčiau, nes ant tos pusės sėdima mažiau. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad net jei atsiradęs trūkumas būtų pašalintas antrą kartą, vis tiek išliktų didelė tikimybė, jog po kurio laiko jis vėl atsirastų. VVTAT atstovams atlikus prekės vertinimą, buvo nustatyta, kad Prekė turi esminių gamybos defektų, dėl kurių prekė negali būti naudojama pagal įprastinę paskirtį. Tokią VVTAT išvadą patvirtina dar ir aukščiau paminėta aplinkybė, jog tas pats defektas buvo nustatytas pakartotinai, t. y. vieną kartą dalį pakeitus.

9.4. Ginčą nagrinėjant ikiteismine tvarka, ieškovė pati raštu pripažino, kad prekė turi trūkumų, dėl ko ieškovė sutiko paimti prekę iš atsakovės ir pristatyti ją gamintojui garantiniam aptarnavimui. Tokiu būdu, t. y. sutikusi paimti ir remontui perduoti prekę gamintojui, ieškovė faktiškai pripažino, kad prekės trūkumai yra gamyklinio pobūdžio. Tuo tarpu patikslintame ieškinyje ir dublike teigdama, kad prekės trūkumų atsiradimą lėmė jos netinkamas eksploatavimas, ieškovė net nepaaiškino, kaip pasireiškė tas netinkamas prekės eksploatavimas. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog prekės trūkumai yra gamyklinio pobūdžio, pagrindžia ir VVTAT atliktas prekės vertinimas, o teisę vertinti prekės atitikimą kokybės reikalavimams VVTAT suteikia jos nuostatai.

9.5. Aplinkybė, kad byloje buvo priimtas atsakovei naudingas sprendimas, nesuteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Jei šaliai bylos nagrinėjimo metu nepavyksta pakankamai pagrįsti tų aplinkybių, kuriomis ji rėmėsi, tai dar nereiškia, kad šias aplinkybes kaip nepagrįstas atmetęs teismas buvo šališkas. Kaip matyti iš sprendimo motyvacinės dalies, jis yra pagrįstas abiejų šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, VVTAT, kaip išvadą byloje teikiančios institucijos, priimto nutarimo ir parengtos išvados, taip pat kitų byloje esančių įrodymų analize. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis galiojančiais įstatymais ir teismų praktika, pasisakė dėl visų ieškovės argumentų ir paaiškino, kodėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimo, kuriuo išnagrinėtas ieškovės ieškinys dėl ginčo tarp vartotojos ir pardavėjos dėl parduotos prekės trūkumų ir vartotojos gynybos būdų pasirinkimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl teismo šališkumo

13. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas bei priėmė šališką sprendimą.

14. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas – tai esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga, kuri yra įtvirtinta nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

15. Pažymėtina, kad sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo, o sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė pirmosios instancijos teisme nušalinimų nereiškė, todėl laikytina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovei abejonių dėl teismo nešališkumo nekilo. Ieškovė teigdama, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, reikalaujantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tokia pareiga tenka būtent apeliantui (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovės skundo argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjos) šališkumo grindžiami tik prielaida ir yra paremti iš esmės tik nesutikimu su teismo priimtu jai nepalankiu procesiniu sprendimu. Nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų galimą pirmosios instancijos teismo šališkumą, teisėjų kolegija atmeta šiuos ieškovės argumentus kaip nepagrįstus.

Faktinės bylos aplinkybės

17. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovė UAB „Evinara“ bei atsakovė E. S. 2020 m. liepos 20 d. sudarė minkšto kampo „Narmon“ pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei prekę, kuriai suteikė 24 mėnesių garantinį terminą, o atsakovė sumokėjo 745 Eur. 2020 m. rugsėjo 25 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę informuodama, jog kampo sėdimosios dalys praradusios formą, kamšalas esantis ten subliuško, tai atsitiko su viena kampo puse. 2020 m. rugsėjo 30 d. pardavėja informavo atsakovę, jog užsakė naują dalį pakeitimui. 2020 m. lapkričio mėnesį ieškovė pristatė atsakovei naują kampo dalį. 2021 m. kovo 21 d. atsakovė pakartotinai kreipėsi į ieškovę nurodydama, kad pakeistoje kampo pusėje vėl atsirado brokas: kamšalas subliuško ir toje pusėje vyksta deformacija. Ieškovė informavo, jog gali išsiųsti kampą gamintojui tvarkyti, grąžinimo terminas būtų maždaug 30 – 45 darbo dienos. Atsakovės pasiūlytas variantas netenkino, todėl ieškovei pasiūlė alternatyvius būdus ginčui išspręsti: 1. Leisti naudotis kampu, iki kol bus gautas naujas tokio pačio modelio kampas. 2. Sutrumpinti garantinio aptarnavimo laiką bent iki 3 savaičių. 3. Pakeisti kampą identišku matmenų ir spalvos(bent jau panašios) kitu modeliu. 4. Atgauti visus pinigus kuriuos sumokėjo. Ieškovei nesutikus nei su vienu iš atsakovės pasiūlytų ginčo sprendimo būdų, atsakovė 2021 m. kovo 22 d. pateikė VVTAT prašymą, prašydama nutraukti prekės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus.

18. VVTAT, įvertinusi nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, 2021 m. birželio 25 d. priėmė gaminio vertinimo išvadą, kurioje nustatė, kad baldas turi esminių gamybos defektų, dėl kurių neatitinka kokybės reikalavimų, kurių vartotoja galėjo pagrįstai tikėtis. VVTAT 2021 m. birželio 28 d. priėmė nutarimą „Dėl E. S. prašymo“. Nr. 10E-1671, kuriuo tenkino atsakovės prašymą ir pripažino pagrįstu atsakovės reikalavimą nutraukti prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus 745 Eur.

19. Ieškovė su patikslintu ieškiniu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl minkšto kampo „Narmon“ pripažinimo tinkamos kokybės, netenkinus šio prašymo, prašė pripažinti, kad pasiūlytas 55 d. d. trūkumų šalinimo terminas įsigytam kampui yra protingas ir leisti pašalinti trūkumus per nustatytą terminą, bei panaikinti 2021 m. birželio 28 d. VVTAT nutarimą, kuriuo buvo tenkintas atsakovės reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, pateiktus įrodymus, sprendė, jog nėra pagrindo patenkinti ieškovės patikslintą ieškinį. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodydama, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė šališką sprendimą, kuris palankesnis atsakovei.

Dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo

20. Ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą nutraukti tarp ginčo šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei už minkštą kampą sumokėtą sumokėta pinigų sumą bei iš atsakovės pasiimti kampą kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Ieškovės nuomone, sutarties nutraukimas yra galutinė priemonė, o prieš taikant šią priemonę, atsakovė pirmiausiai turėjo pasinaudoti kitomis gynybos priemonėmis – ieškovė siūlė sutaisyti sofos defektus per 55 darbo dienų terminą, tačiau atsakovei šis pasiūlymas netiko.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; kt.).

22. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė yra fizinis asmuo, kuri įsigijo prekę (minkštą kampą „Narmon“) savo asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su ūkine-komercine ar profesine veikla. Ieškovė, kuri pardavė atsakovei sofą, yra verslininkė ir verčiasi baldų prekyba. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Byloje ginčas kilo dėl netinkamos kokybės daikto, o tarp šalių susiklostę santykiai yra kvalifikuojami kaip vartojimo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, todėl ginčui taikytinos vartojimo teisinius santykius reglamentuojančios normos.

23. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos taikomos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo – teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019).

24. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad vartotojas turi teisę įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pardavėjo, paslaugų teikėjo teikiama kokybės garantija negali varžyti vartotojų teisių, kurias, įsigijus netinkamos kokybės prekę ar paslaugą, jiems nustato teisės aktai.

25. Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą) (CK 6.363 straipsnio 1 dalis). CK 6.363 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį; pardavėjas atsako pirkėjui už bet kokią daikto neatitiktį sutarčiai, esančią daikto perdavimo metu. CK 6.363 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad daikto savybės atitinka sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir daiktas, kurį pardavėjas pateikė kaip pavyzdį ar modelį; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas tinka naudoti pagal konkrečią paskirtį, apie kurią pirkėjas pranešė pardavėjui sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėjas sutiko; 4) daiktas atitinka kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą, dėl daikto konkrečių savybių.

26. Kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus.

27. Įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyta, jog 2020 m. rugsėjo 25 d. atsakovė elektroniniu paštu kreipėsi į ieškovę informuodama apie prekės (minkšto kampo) nusidėvėjimą, pridėdama defektus patvirtinančias nuotraukas. 2020 m. rugsėjo 30 d. ieškovė pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog įvertinusi pateiktas nuotraukas užsakė atsakovei naują kampo dalį. 2020 m. lapkričio mėnesį ieškovė pakeitė kampo dalį. Tarp šalių ginčo dėl defektų kilmės nekilo, t. y. ieškovė neginčijo, kad atsakovės nurodyti defektai būtų atsiradę dėl jos kaltės ar netinkamo prekės naudojimo. 2021 m. kovo 21 d. atsakovė pakartotinai kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad tie patys defektai atsirado ir vėl pakeistoje kampo dalyje. Ieškovė pasiūlė atsiimti dvi kampo dalis ir išsiųsti gamintojui sutvarkymui. Ieškovės veiksmai iki kreipimosi į teismą dienos – pirmą kartą atsiradus defektui kampo dalyje, kampo dalies pakeitimas, antrą kartą atsiradus defektams, siūlymas išsiųsti kampą gamintojui, kad gamintojas pašalintų defektus, leidžia daryti išvadą, kad iki kreipimosi į teismą dienos ieškovė neneigė, kad parduotas kampas buvo su defektais.

28. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog kampo defektai yra vizualiai matomi – matomi kampo dalių nelygumai, vietomis kampo dalys yra praradusios formą. VVTAT 2021 m. birželio 25 d. gaminio vertinimo išvadoje nustatyta, jog apžiūrėjus baldą, nustatyta, kad visos sėdimosios dalys yra su žymiais minkštųjų dalių paviršiaus nelygumais. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančio standarto LST 1329:2015 „Baldai. Terminai ir apibrėžtys“ (toliau – Standartas) 8.8 punktą minkštosios dalies paviršiaus nelygumas priskiriamas baldų gamybos defektams. Atsižvelgiant į tai, VVTAT priėmė išvadą, kad baldas turi esminių gamybos defektų (minkštųjų dalių paviršiaus nelygumai), dėl kurių baldas neatitinka kokybės reikalavimų, kurių vartotoja galėjo pagrįstai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę paskirtį.

29. Į bylą pateiktų duomenų visuma sudaro pagrindą teigti, jog minkštas kampas, kurį atsakovė įsigijo savo asmeniniams poreikiams, yra nekokybiškas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų, jog prekė buvo tinkamos kokybės.

30. Jeigu neįrodoma kitaip, daikto trūkumai, išaiškėję per šešis mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90-403/2022). Nustačius, jog daiktas yra netinkamos kokybės, tam, jog pardavėjui nekiltų atsakomybė dėl šių trūkumų, pardavėjas turi nuginčyti nurodytą prezumpciją ir įrodyti, kad daikto trūkumai atsirado jau po daikto perdavimo momento ir dėl jų yra atsakingas pirkėjas. Ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigė, jog defektai galėjo atsirasti dėl netinkamo prekės eksploatavimo.

31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021 ir kt.).

32. Nors ieškovė ir nurodė, kad trūkumai galėjo atsirasti dėl netinkamo kampo eksploatavimo, tačiau nepateikė visiškai jokių šias nurodytas aplinkybės pagrindžiančių įrodymų, todėl laikytina, jog šie teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio. Pardavėjai nepaneigus nurodytos prezumpcijos, darytina išvada, kad daikto perdavimo momentu jau egzistavo daikto kokybės trūkumai, už kuriuos atsako pardavėja (CK 6.333 straipsnio 1 dalis).

33. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad sprendimas nutraukti tarp šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį buvo neteisėtas, nes prieš tai nebuvo išnaudotos kitos priemonės – ieškovės siūlymas perduoti prekę gamintojui, kad gamintojas pašalintų defektą. Be to, ieškovės internetinėje svetainėje buvo išviešinta sąlyga, jog prekių trūkumai šalinami per garantinį remonto terminą sutaisant prekes. Su šia sąlyga atsakovė galėjo susipažinti tiek prieš perkant prekę, tiek jau ją įsigijus. Todėl būtent šis teisių gynimo būdas turėjo būti taikomas nustačius, jog kampas turi defektus.

34. CK 6.364¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtintos vartotojų teisės įsigijus netinkamos kokybės daiktą toks teisinis reguliavimas, kuriuo pirkėjui suteikiama teisė pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta pirkėjo (vartotojo) teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotojas gali pasinaudoti palankesnėmis, nei įprasta, sutarčių teisėje nustatytomis sutarčių pasibaigimo sąlygomis

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad teismas, įvertindamas vieno ar kito vartotojo teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. UAB ,,Titlis“, bylos Nr. 3K-3-237/2008).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su argumentais, kad sprendžiant dėl prekės trūkumų šalinimo, prioritetas turėjo būti teikiamas ieškovės internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini) prekių garantijų taikymo ir grąžinimo taisyklių 2.10 punkte nurodytam prekių defektų pašalinimo būdui – prekės išsiuntimui gamintojui, kad pašalintų defektus per 55 darbo dienas. Visų pirma, atsakovė pirko prekę fizinėje parduotuvėje, o byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė buvo supažindinta su įprastai taikoma prekių defektų šalinimo tvarka ar kad prieš įsigyjant prekę būtų sutikusi, jog išaiškėjus daikto defektams pasinaudos būtent ieškovės nurodytu teisių gynimo būdu, perduodant daiktą su trūkumais ieškovei sutaisyti per nustatytą terminą.

37. Antra, šiam ginčui yra taikomos vartojimo teisinių santykių normos, kurios yra specialiosios ir pagrįstos vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių gynimu. Pažymėtina, jog pardavėjas negali savavališkai nustatyti sąlygų, suvaržančių teisės aktuose įtvirtintas vartotojo teises. CK 6.350 straipsnio 2 dalis imperatyviai draudžia vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, pasunkinančias vartotojų padėtį. Todėl būtent atsakovei taikomas prioritetas pasirinkti, kokiu būdu apginti savo pažeistas teises, o ieškovė šios atsakovės teisės apriboti tuo, kad yra išviešinusi sąlygą dėl prekių šalinimo trūkumų, negali.

38. Trečia, sprendžiant dėl teisinių priemonių proporcingumo vartotojai pasirenkant savo teisių gynimo būdą, laikytina, jog atsakovė pasirinko proporcingą teisių gynimo būdą. Įvertinus tai, jog per mažiau nei metus nuo prekės įsigijimo, du kartus paaiškėjo tokie pat trūkumai, prekė laikytina neatitinkančia pagrįstų lūkesčių, o pardavėjos pasiūlytas defektų šalinimo būdas – pašalinti defektus per 55 darbo dienas, t. y. per beveik tris mėnesius, kai daiktas yra reikalingas vartotojui buityje ir nuolat naudojamas, laikytinas netinkama priemone ir neatitinkančia vartotojos interesų.

39. Ketvirta, iš byloje esančių šalių susirašinėjimų nustatyta, jog atsakovė bendradarbiavo su ieškove ir siūlė alternatyvius ginčo išsprendimo būdus: 1. Leisti naudotis kampu, iki kol bus gautas naujas tokio pačio modelio kampas. 2. Sutrumpinti garantinio aptarnavimo laiką bent iki 3 savaičių. 3. Pakeisti kampą identišku matmenų ir spalvos (bent jau panašios) kitu modeliu. 4. Atgauti visus pinigus kuriuos sumokėjo. Atsakovė bendradarbiavo ir siūlė ieškovei rasti abi šalis tenkinantį ginčo sprendimo būdą, o ieškovė nesiekė rasti kompromiso. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovės pasirinktas teisių gynimo būdas – sutarties nutraukimas, šioje byloje laikytinas proporcinga ir tinkama pažeistų teisių gynimo priemone.

40. CK 6.364¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra nedidelis. Kasacinis teismas šiuo klausimu išaiškino, kad daikto trūkumas laikytinas mažareikšmiu tuomet, kai daikto savybių, kokybės rodiklių ar funkcionalumo nukrypimas nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų yra menkas (nežymus) ir turi mažai reikšmės, sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimams. Vertinant, ar daikto savybės tik menkai (nežymiai) nukrypsta nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, teisinės reikšmės turi ir vartotojo teisėti lūkesčiai dėl to daikto kokybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-1075/2020).

41. Šiomis nacionalinės teisės nuostatomis įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. gegužės 25 d. direktyva Nr. 1999/44/EB, kuria įtvirtinta vartotojo teisė nutraukti sutartį. Direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu prekės neatitiktis yra nedidelė. Direktyvos teisinis reglamentavimas perkeltas į nacionalinę teisę, suteikiančią vartotojui aukštesnį jo teisių apsaugos laipsnį, nes joje nenustatyta tokio pobūdžio draudimo. Ši teisė nutraukti sutartį nesiejama su esminiu sutarties pažeidimu ar pažeidimo mastu.

42. Pažymėtina, jog pareiga įrodyti, kad daikto trūkumas buvo mažareikšmis, tenka pardavėjui (verslininkui), kuris siekia nustatytos išlygos taikymo. Ieškovė pareigos įrodyti, jog kampo trūkumui buvo nedidelis, neįgyvendino, todėl ši išlyga šiame ginče neturėjo būti pritaikyta.

43. Atsižvelgdamas į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškinį, tinkamai atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

44. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra išvestiniai ir nagrinėjamam ginčui tarp šalių spręsti nėra reikšmingi bei nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl neanalizuotini. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

45. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į padarytos situacijos analizę pateikto apeliacinio skundo kontekste, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, priimdamas teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

47. Atsakovė E. S. pateikė prašymą priteisti jos apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 750 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė: advokato pagalba parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą – 750 Eur. Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nustatytų išlaidų dydžių, todėl 750 Eur bylinėjimosi išlaidų suma priteistina atsakovei iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Evinara“, juridinio asmens kodas 304590843, 750 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Asta Jakutytė-SungailienėUrmila ValiukienėSigita Zubavičiūtė-Montvilienė