- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-13
- Bylos Nr.
- e2A-240-940/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07485-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Ramunė Čeknienė, Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė
- Ieškovas
- G. S.
- Atsakovas
- I. N.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1551-1172/2024 pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei I. N. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalies nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. S. kreipėsi į teismą, prašydamas: (1) pripažinti, kad 5834/17500 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), įgyta ieškovo G. S. ir atsakovės I. N. bendrosios dalinės nuosavybės teise; (2) priteisti ieškovui 5542/17500 dalį žemės sklypo (iš I. N. vardu registruotos 5834/17500 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); (3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas su atsakove pradėjo bendrauti nuo 2016 m. rugpjūčio mėn., o nuo 2017 m. pradėjo gyventi kartu, vesti bendrą ūkį. (duomenys neskelbtini) šalims gimė dukra M. S.. 2019 m. pabaigoje ieškovui pasiūlė pirkti dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), už 98 000 Eur. Ieškovas pardavėjui sumokėjo 5 000 Eur avansą ir pasirašė Preliminariąją pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovas žemės sklypo dalies pirkimui skolinosi pinigus. Atsakovė paprašė žemės sklypo pirkimą įforminti jos vardu. Ieškovas, pasitikėdamas atsakove, sutiko. Kad būtų galima atsiskaityti už perkamą žemės sklypo dalį bankiniu pavedimu, dalis ieškovo pasiskolintų pinigų buvo įnešti į atsakovės banko sąskaitą, o kita dalis pinigų perduota bendriems šalių draugams grynaisiais, kad jie juos pervestų į atsakovės banko sąskaitą. 2021 m. balandžio 16 d., šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, šalys įgijo 5834/17500 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypo dalis), tačiau pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta tik tarp atsakovės ir Žemės sklypo dalies pardavėjos A. M.. Su Žemės sklypo dalies pardavėja buvo atsiskaityta iki 2021 m. birželio 11 d.
3. Pažymėjo, jog už Žemės sklypo dalį faktiškai buvo atsiskaityta ieškovo pasiskolintais pinigais: (1) 2021 m. kovo 6 d. ieškovas pasiskolino 9 000 Eur iš J. K. A. ir A. A.; (2) 2021 m. sausio 28 d., 2021 m. balandžio 16 d. – 20 000 GBP iš A. T.; (3) 2021 m. kovo 17 d. – 2 900 Eur iš A. S.; (4) 2021 m. vasario 9 d., 2021 m. vasario 26 d., 2021 m. kovo 10 d., 2021 m. balandžio 16 d., 2021 m. gegužės 17 d., 2021 m. gegužės 28 d. – 15 900 Eur iš D. G.; (5) 2021 m. balandžio 16 d., 2021 m. liepos 6 d., 2021 m. liepos 7 d. – 6 000 Eur iš M. G.; (6) 2021 m. kovo 17 d. – 2 600 Eur iš G. S.; (7) 2020 m. spalio 2 d., 2020 m. lapkričio 11 d., 2020 m. lapkričio 29 d., 2021 m. sausio 5 d., 2021 m. vasario 10 d., 2021 m. kovo 3 d., 2021 m. balandžio 5 d., 2021 m. gegužės 1 d., 2021 m. birželio 1 d. – 26 100 Eur iš I. B.; (8) 2021 m. kovo 3 d., 2021 m. balandžio 6 d., 2021 m. balandžio 20 d. – 8 600 Eur iš G. Š.; (9) 2021 m. vasario 9 d. – 2 500 Eur iš V. S.. Iš viso ieškovas pasiskolino 73 600 Eur + 20 000 GBP (ekvivalentas eurais 23 303,78 Eur).
4. Nurodė, jog šalių santykiai nutrūko 2022 m. spalio 27 d., tačiau atsakovė pasiliko turtą, kuris įgytas už ieškovo pasiskolintus pinigus, o ieškovui vienam liko pareiga padengti skolas. Tvirtino, jog Žemės sklypo dalis įgyta už 98 000 Eur, iš kurių 96 900 Eur buvo ieškovo pasiskolinti pinigai, todėl jam turėtų tekti didesnė dalis įgytos Žemės sklypo dalies. Šalių įnašai nebuvo lygūs. Ieškovo indėlis tiek darbu, tiek pinigais buvo ženkliai didesni.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei I. N. iš ieškovo G. S. 9 498,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas, iš atsakovės paaiškinimų, liudytojų G. N., V. K., E. B. parodymų, nuotraukų apie šalių bendras atostogas, bendro vaiko gimimo, vaizdo įrašų nustatęs, kad ieškovas ir atsakovė, kaip pora, pradėjo bendrauti 2017 m., o 2020 m. gegužės mėnesį ieškovas ir atsakovė apsigyveno kartu ieškovo išnuomotame bute, darė išvadą, kad šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį būtent nuo 2020 m. gegužės mėnesio. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė ieškovo argumentą, kad jis su atsakove pradėjo vesti bendrą ūkį 2017 m. Teismas vertino, jog šiuo klausimu ieškovo pozicija nebuvo nuosekli; be to, ieškovo argumentą paneigia ir į bylą pateikta bendro gyvenimo sutartis, kurią atsakovės buvęs sugyventinis pasirašė 2017 m. lapkričio 21 d.; taip pat atsakovės pateiktų banko sąskaitų išrašų analizė, pajamų deklaracijos patvirtina, kad atsakovė iki 2020 m. gegužės mėnesio nuolat gyveno Norvegijos Karalystėje, o ieškovas – Lietuvos Respublikoje, tuo metu jie tik skrisdavo vienas pas kitą į svečius, dėl ko jų santykių, bendravimo iki 2020 m. gegužės mėnesio teismas nevertino kaip bendro ūkio vedimo.
7. Teismas taip pat nustatė, kad (duomenys neskelbtini) šalims gimė dukra. 2021 m. balandžio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovė asmeninės nuosavybės teise įsigijo 5834/17500 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Remdamasis atsakovės paaiškinimais, liudytojų G. N., V. K. parodymais, teismas nustatė, kad 2021 m. rugsėjo mėnesį šalių santykiai nutrūko, atsakovė su dukra išsikraustė iš šalių bendrų namų.
8. Teismas sprendė, jog liudytojų V. K. ir G. N. parodymai, paties ieškovo paaiškinimai patvirtina, jog 2019 m. tarp šalių nebuvo susitarimo bendrai įsigyti žemės sklypą. Tai, kad tarp šalių toks susitarimas neatsirado vėliau, patvirtina šalių paaiškinimai, liudytojų V. K., G. N. bei E. B. parodymai apie blogėjančius šalių santykius atsakovei tapus nėščia, gimus vaikui. Teismas vertino, kad, esant konfliktiškiems santykiams tarp šalių, po šalių vaiko gimimo (po (duomenys neskelbtini)) atsakovei dėl konfliktų ne kartą išsikrausčius iš šalių namų, laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu ieškovo argumentas, kad būtent po vaiko gimimo tarp jų atsirado susitarimas pereiti nuo ieškovo siekio įsigyti žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise prie bendros dalinės nuosavybės įsigijimo.
9. Įvertinęs liudytojo G. S. parodymus, kad ieškovo pateiktose žemės sklypo pertvarkymo ir formavimo pasiūlymų schemose nėra žemės sklypo savininkų ar jų įgaliotų asmenų parašų, nėra schemas rengusio matininko parašo, nėra įgaliotų institucijų antspaudų, tai, kad nebuvo atlikti pirminiai veiksmai dėl žemės sklypo pertvarkymo, kad ieškovas neturėjo iniciatoriaus teisės, tai, kad schemos atspausdintos 2022 m. balandžio 27 d., kai šalių santykiai galutinai nutrūko 2021 m. rugsėjo mėnesį, teismas laikė, kad žemės sklypo schemos parengtos be atsakovės sutikimo, nederinus su ja veiksmų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šie ieškovo veiksmai laikomi kaip nepatvirtinantys nei tai, kad tarp šalių buvo sutarimas žemės sklypą įgyti bendrai, nei, kad ieškovas atliko kokius nors aktyvius veiksmus dėl žemės sklypo pertvarkymo ar paskirties keitimo.
10. Teismas, įvertinęs ieškovo teiktų duomenų apie jo gautas pajamas prieštaringumą, ieškovui nešalinus šių prieštaravimų, atsižvelgęs į tai, kad Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale nurodytų sumų ieškovas nepagrindė kitais rašytiniais įrodymais (pvz. išrašytomis sąskaitomis), kad atsakovės ir liudytojų parodymais ieškovas nedirbo, kad verslo liudijimas buvo išduotas tik tam tikromis dienomis, ne nuolat, sprendė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikti duomenys pagrindžia, jog ieškovo pajamos buvo tokio dydžio, kokios buvo nurodytos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, t. y. minimalios ir nepakankamos žemės sklypui įgyti.
11. Įvertinęs faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo turinį, atsakovės paaiškinimus, liudytojų V. K. ir G. N. parodymus, teismas sutiko su atsakove, kad ieškovo ir A. T. pasirašytos 2021 m. sausio 28 d. ir 2021 m. balandžio 16 d. paskolos sutartys kelia abejonių dėl jų pasirašymo datos. Atsižvelgęs į tai, jog ieškovas nurodė sutartis pasirašęs Jungtinėje Karalystėje, tačiau byloje pateiktų dviejų vekselių, pasirašytų tarp ieškovo ir D. G. bei M. G., sudarymo data 2021 m. balandžio 16 d., sudarymo vieta – Kaunas, teismas vertino, jog aplinkybės tiek dėl paskolų sutarčių, tiek dėl vekselių sudarymo datų ir jų patikimumas kelia abejonių. Teismas vertino, jog šioms abejonėms pašalinti ieškovas nepateikė į bylą jokių duomenų. Atsižvelgęs į tai, kad liudytojas A. T. nurodė, jog nepažįsta J. M., nors paskolos sutartyse nurodyta, kad J. M. dalyvavo pasirašant sutartis ir jose pasirašė, teismas sprendė, jog paskolos sutartys, sudarytos su A. T., laikytinos nepatikimais įrodymais ir atmestini kaip įrodymai.
12. Teismas, remdamasis atsakovės paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, nuotraukomis, vaizdo įrašais nustatęs, kad šalys nuo 2021 m. balandžio 26 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. buvo išvykę į Ispaniją, o du vekseliai sudaryti 2021 m. gegužės 1 d. tarp ieškovo ir I. B. dėl 2 900 Eur bei 2021 m. gegužės 17 d. tarp ieškovo ir D. G. dėl 2 900 Eur, vekselių sudarymo vieta – Kaunas, ieškovui nepatekus jokių duomenų, kad pašalinti kilusias abejones ir prieštaravimus, minėtus vekselius vertino kaip keliančius abejonių dėl jų sudarymo datos, laikė nepatikimais įrodymais, todėl atmetė kaip įrodymus.
13. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog ieškovas nedeklaravo jam D. G. per vienus metus paskolintos 15 900 Eur sumos ir I. B. 2021 m. paskolintos 17 400 Eur sumos, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad ieškovas netenka teisės pagrįsti žemės sklypo įsigijimo iš D. G. pasiskolinta 15 900 Eur suma ir iš I. B. 2021 m. pasiskolinta 17 400 Eur suma.
14. Teismas, nustatęs, jog 98 000,00 Eur už žemės sklypą buvo sumokėta iš atsakovės banko sąskaitos, pervedant žemės sklypo pardavėjai: 2021 m. balandžio 16 d. 30 000 Eur, 2021 m. birželio 5 d. 16 000 Eur, 2021 m. birželio 7 d. 14 000 Eur, 2021 m. birželio 11 d. 38 000 Eur, atmetė kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį kitiems byloje esantiems įrodymams ieškovo argumentą, kad jis žemės sklypo įsigijimui panaudojo iš M. G. pasiskolintus 2021 m. liepos 6 d. 3 000 Eur ir 2021 m. liepos 7 d. 500 Eur, kadangi šias sumas ieškovas skolinosi po visiško atsiskaitymo su pardavėja. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas neteikė duomenų, jog jis žemės sklypo įsigijimo tikslu buvo skolinęsis iš asmens, vardu R., teismas šios paskolos (2021 m. liepos 6 d. 3 000 Eur ir 2021 m. liepos 7 d. 500 Eur) nelaikė susijusia su ginčo dalyku.
15. Teismas, nesant nuoseklių ieškovo paaiškinimų apie pasiskolintų pinigų perdavimą draugams, kad jie pinigus įneštų į atsakovės sąskaitą, šių paaiškinimų pagrindimo įrodymais, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis pasiskolintus pinigus kokiu nors būdu perdavė atsakovei ar pervedė į atsakovės banko sąskaitą tikslu įgyti žemės sklypą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė turimų lėšų panaudojimo – jog jis skolintais pinigais prisidėjo prie žemės sklypo pirkimo.
16. Teismas vertino, jog ieškovo pozicijos dėl 5 000 Eur sumokėto avanso grąžinimo nenuoseklumas, atsakovės sumokėta visa turto kaina pardavėjai patvirtina atsakovės poziciją, kad preliminari sutartis sudaryta ir avansas sumokėtas ieškovui iš pradžių siekiant savarankiškai įgyti žemės sklypą, be jos žinios. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovės pasirašyta pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta ne ieškovo pasirašytos preliminariosios sutarties pagrindu.
17. Teismas, nustatęs, kad atsakovė gyveno ir dirbo Norvegijoje, nuolat gavo darbines pajamas arba vaiko priežiūros išmokas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie atsakovės gautas pajamas 2015-2022 m., laikė, kad atsakovė įrodė, jog ji nuo 2015 m. turėjo reguliarias pajamas iš darbo santykių. Atsižvelgęs į liudytojų V. K. ir G. N. parodymus, įvertinęs atsakovės banko sąskaitų išrašų duomenis, teismas darė išvadą, kad atsakovė įrodė, jog ji buvo pajėgi sutaupyti apie 40 000 Eur – 50 000 Eur.
18. Atsižvelgęs į tai, jog liudytojų V. K., G. N., E. B. parodymai ir rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė 2021 m. vasario 19 d. pardavė savo automobilį Porsche už 27 000 Eur; 2021 m. gegužės 7 d. su Bank Norwegian Norvegijoje sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu gavo 100 000 Norvegijos kronų (8 980,00 Eur) dydžio paskolą; atsakovei jos tėvai perdavė žemės sklypo įsigijimo tikslu 15 000 Eur (pavedimu ir grynais pinigais); atsakovei R. G. paskolino 10 550 Eur; E. B. grąžino atsakovei 11 000 Eur dydžio skolą (pavedimu ir grynais pinigais); A. G. grąžino atsakovei 11 000 Eur dydžio skolą, teismas sprendė, jog atsakovė įrodė žemės sklypo pardavėjai pervestų lėšų kilmę, t. y., kad atsakovė už žemės sklypą sumokėjo iš savo asmeninių lėšų.
19. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčo nekilnojamasis turtas (Žemės sklypo dalis) šalių buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas ir nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl nuosavybės teisės pripažinimo ieškovui į prašomas 5542/17500 dalis šio turto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Apeliaciniu skundu ieškovas G. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1551-1172/2024 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
21. Nurodo, kad šalių dalys dėl ginčo objekto nėra lygios, nes Žemės sklypo dalis buvo įsigyta ieškovo asmeniškai pasiskolintomis lėšomis, ieškovo asmeniškai vykdomo verslo vystymui, tačiau buvo registruotas atsakovės vardu.
22. Apelianto tvirtinimu, atsakovės elgesys nėra sąžiningas. Pažymi, jog ieškovo pardavėjai A. M. pagal preliminariąją sutartį sumokėtas avansas, dėl kurio sumokėjimo ieškovo asmeniniais pinigais ginčo byloje nebuvo, ieškovui nebuvo grąžintas.
23. Tvirtina, kad Žemės sklypo dalį ieškovas įgijo už savo vardu pasiskolintas lėšas, prisiimdamas skolinius įsipareigojimus, kuriuos šiuo metu vykdo. Pažymi, jog, nutrūkus šeimos santykiams su atsakove, pirmiausia ieškovas dengė savo skolinius įsipareigojimus atsakovės giminaičiams, pvz. 2023 m. gegužės 17 d. 9 000 Eur (7 806,49 GBP) bankinis pervedimas A. T..
24. Apelianto vertinimu, teismas nusižengė lygių dalių principui turto dalybų bylose, kadangi paliko atsakovei visą bendro gyvenimo metu įgytą nekilnojamąjį turtą, nepaisydamas asmenų turtinio indėlio įsigyjant šį turtą. Teismas selektyviai vertino šalių pateiktus argumentus ir įrodymus. Apelianto teigimu, deklaratyvūs atsakovės teiginiai: (1) neva ji gyveno Norvegijoje, kadangi jos deklaruota gyvenamoji vieta buvo ir yra Lietuvoje, Norvegijoje atsakovė gyvendavo tik epizodiškai; (2) neva Norvegijoje ji gyveno su kitu asmeniu, kadangi teismui buvo pateiktos bendros ieškovo ir atsakovės 2019-2020 metų nuotraukos Norvegijoje; (3) neva ji gaudavo dideles pajamas Norvegijoje, kadangi, atmetus pragyvenimo išlaidas ir atsakovės turėtas dideles tikslines skolas Norvegijos bankams, deklaruojamos sumos yra nepakankamos nekilnojamajam turtui Lietuvoje įsigyti; (4) neva atsakovė šiuo metu gauna Norvegijos skiriamą išlaikymą vaikui, kadangi vaiko deklaruota gyvenamoji vieta buvo ir yra Lietuvoje, išlaikymo dydis taip pat nepagrįstas; (5) neva nekilnojamąjį turtą pirko už parduotą automobilį Porsche Cayenne, kadangi automobilis buvo ieškovo pirktas kaip jo verslo objektas ir už pinigus, gautus automobilį pardavus, ieškovas pirko kitus automobilius.
25. Mano, jog teismas nebuvo teisingas, kadangi ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, įrodančius, jog nekilnojamasis turtas buvo pirktas už skolintas lėšas, taip pat liudytojų I. B., G. S., A. T. parodymus, kad pinigai skolinami buvo būtent ieškovui, jo verslui, konkretaus nekilnojamojo turto (Žemės sklypo dalies) įsigijimui vertino kritiškai, o vertino atsakovės naudai liudijusių jos dukros G. N., motinos V. K. ir draugės E. B. parodymus, kurie paremti asmeninėmis nuomonėmis apie ieškovo asmenybę, bet ne Žemės sklypo dalies įsigijimo klausimais.
26. Akcentuoja, kad, pateikęs rašytinius įrodymus ir gavęs liudytojų parodymus teisme, kai atsakovė kontrargumentavo tik niekuo nepatvirtintomis žodinėmis deklaracijomis, ieškovas neturėjo rūpintis perteklinių įrodymų pateikimu.
27. Pažymi, jog išlaikymo vaikui nustatymo byloje Nr. e2-514-570/2023 atsakovė teigė, jog ji beveik neturi jokių pajamų, o ieškovo pajamos neva yra didelės, todėl lygių dalių principas netaikytinas ir ieškovas turi mokėti daugiau. Tačiau, skundžiamu sprendimu konstatuota priešingai. Apelianto vertinimu, dviejose bylose tarp tų pačių šalių negali būti dviejų kardinaliai priešingų tiesų, todėl akivaizdu, kad skundžiamas sprendimas yra neteisingas, o atsakovės atžvilgiu privalo būti vadovaujamasi principu falsus in uno – falsus in omnibus.
Atsiliepimas
28. Atsiliepimu į ieškovo G. S. apeliacinį skundą atsakovė I. N. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1551-1172/2024 palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
29. Nurodo, kad apelianto argumentas, jog teismas nusižengė lygių dalių principui turto dalybų bylose, neturi jokio teisinio pagrindo, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.117 straipsnyje įtvirtintas lygių dalių principas yra taikomas tik santuoką sudariusiems asmenims, kurie visą santuokos metu įgytą turtą valdo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o sugyventiniams ši prezumpcija nėra taikoma.
30. Pažymi, jog apelianto atliktas avansas niekuomet nebuvo atsakovės pripažintas. Faktą, kad ieškovo sumokėtas 5 000 Eur avansas nebuvo įskaitytas į atsakovės asmenine nuosavybe įgyto turto kainą, patvirtina atsakovės pateikti bankiniai pavedimai turto pardavėjai A. M. (30 000 Eur, 16 000 Eur, 14 000 Eur, 38 000 Eur sumoms), kuriuos susumavus gaunama pilna turto kaina (viso 98 000 Eur). Pabrėžia, jog paties ieškovo pozicija dėl šio avanso nebuvo nuosekli. Be to, 5 000 Eur pinigų sumos perdavimo ir grąžinimo aplinkybės neturi sąsajumo su nagrinėjama byla.
31. Atsakovės tvirtinimu, apelianto argumentas, jog teismas ignoravo pateiktus įrodymus apie jo vardu pasiskolintas lėšas, yra nepagrįstas, kadangi sprendimo 22-26 punktuose ieškovo neva prisiimti įsipareigojimai buvo konkrečiai įvardinti, detaliai aptarti ir pripažinti nepatikimais, smulkiai išdėstant juos paneigiančius įrodymus, ieškovo nepašalintus prieštaravimus ir neatitikimus, faktinius prieštaravimus, įstatymo normas, kuriose imperatyviai nustatyta, kad neįvykdžius pareigų, susijusių su paskolų deklaravimu, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami asmens turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai, ir kt.
32. Teigia, kad apelianto nurodytas argumentas, jog jis negalėjo tikėtis kritiško savo pateiktų įrodymų vertinimo, todėl neturėjo rūpintis perteklinių įrodymų pateikimu, nepateisina jo nepakankamo ir aplaidaus procesinių pareigų vykdymo. Nors atsakovė viso proceso metu kėlė nuoseklias abejones dėl ieškovo pristatytos pozicijos, tačiau ieškovas vangiai įgyvendino savo procesines pareigas ir neteikė beveik jokių jo įrodinėjamas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Ieškovas neatidžiai ir nerūpestingai vykdė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą.
33. Nurodo, jog apelianto argumentas, kad kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-514-570/2023) atsakovė teigė beveik neturinti jokių pajamų, o ieškovo pajamos neva yra didžiulės, yra melagingas. Atsakovės kreipimąsi į teismą lėmė ne turtinis interesas, bet šalių nepilnametės dukros M. S. interesų apsauga. Minėtoje byloje atsakovė neįrodinėjo, kad neturi jokių pajamų, taip pat neteigė, kad ieškovo pajamos yra didžiulės. Atsakovė apskritai nedetalizavo nei savo, nei ieškovo turtinės padėties. Aptariamoje byloje atsakovė rėmėsi ne ieškovo turtine padėtimi (jos prastumu ar gerumu), bet nepilnametės dukros poreikiais ir tėvų lygia pareiga ją išlaikyti. Pažymi, jog teismų sprendimai dėl išlaikymo dydžio neįgyja res judicata. Skundžiamas sprendimas neprieštarauja 2023 m. kovo 13 d. Marijampolės apylinkės teismo nutarčiai, kuria buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, kadangi šiuose procesiniuose sprendimuose nebuvo konstatuotos viena kitai prieštaraujančios aplinkybės ar išvados dėl nė vienos iš ginčo šalių turtinės padėties.
Žemesnės instancijos teismas
34. Pažymi, jog nors apeliantas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo pacituotus atsakovės turtinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, tačiau nepateikia jokios teisinės tokių įrodymų kritikos, negrindžia jų jokiais rašytiniais įrodymais.
35. Atkreipia dėmesį, kad jeigu apeliantas išties prisiėmė įsipareigojimų už beveik 90 000 Eur siekiančią sumą, jis šią sumą vis dar turėtų turėti savo žinioje, kadangi jos ginčo turtui įgyti jis nepanaudojo ir atsakovei neperdavė. Jeigu tokį įsipareigojimą apeliantas prisiėmė ir panaudojo kokiam nors kitam savo turtiniam interesui vystyti (ne ginčo turtui įgyti), pareiga šiuos įsipareigojimus vykdyti ir įsiskolinimus grąžinti nėra nei nesąžininga, nei neteisėta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
36. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
37. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalies nustatymo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo
38. Ieškovas (apeliantas) G. S. su apeliaciniu skundu pateikė papildomą įrodymą – 2023 m. gegužės 17 d. Pervedimo patvirtinimą Nr. 688949714 su vertimu į lietuvių kalbą.
39. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas.
40. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021).
41. Nagrinėjamu atveju ieškovo teikiamas papildomas įrodymas, t. y. 2023 m. gegužės 17 d. Pervedimo patvirtinimas Nr. 688949714 su vertimu į lietuvių kalbą, byloje jau yra pateiktas, todėl ieškovo pateiktą įrodymą atsisakytina priimti.
42. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovo (apelianto) su atsiliepimu į atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti papildomi įrodymai (antstolės A. A. 2025 m. kovo 6 d. raštas dėl skolininko pasiūlyto pirkėjo Nr. S-25-36-9490; Revolut 2025 m. kovo 9 d. mokėjimo patvirtinimas) buvo susiję su laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimo byloje nagrinėjimu, todėl šie įrodymai, nagrinėjant ieškovo apeliacinį skundą, nevertinami.
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo
43. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2017 m. pradėjo bendrauti kaip pora, o nuo 2020 m. gegužės mėn. pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį. 2021 m. balandžio 16 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi pardavėja A. M. pardavė, o pirkėja (atsakovė) I. N. nupirko 5834/17500 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypo dalis), už 98 000 Eur. Už Žemės sklypo dalį su pardavėja galutinai atsiskaityta iki 2021 m. birželio 11 d. 2021 m. birželio 11 d. pardavėjos A. M. ir pirkėjos (atsakovės) I. N. pasirašytas Perdavimo - priėmimo aktas. 2021 m. rugsėjo mėnesį šalių santykiai nutrūko.
44. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad Žemės sklypo dalis įgyta jo ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise ir priteisti ieškovui 5542/17500 dalį Žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog ieškovas nepagrindė siekio Žemės sklypo dalį įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat nepagrindė, jog ieškovo pajamos buvo tokio dydžio, kurios būtų pakankamos žemės sklypui įsigyti, ieškovo pateiktus paskolos gavimą pagrindžiančius įrodymus dėl jų prieštaringumo atmetęs, kaip nepatikimus, ieškovui neįrodžius, jog jis skolintais pinigais prisidėjo prie žemės sklypo pirkimo, taip pat atsižvelgęs į tai, jog atsakovė visą Žemės sklypo dalies kainą sumokėjo pardavėjai ir įrodė žemės sklypo pardavėjai pervestų lėšų kilmę, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčo nekilnojamasis turtas (Žemės sklypo dalis) šalių buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas, todėl ieškovo ieškinį atmetė.
45. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) jo pardavėjai pagal Preliminariąją pirkimo - pardavimo sutartį už Žemės sklypo dalį sumokėtas 5 000 Eur avansas nebuvo grąžintas; (2) ieškovas Žemės sklypo dalį įgijo už savo pasiskolintas lėšas; skolinius įsipareigojimus šiuo metu vykdo; (3) teismas nusižengė lygių dalių principui turto dalybų bylose; (4) deklaratyvūs atsakovės teiginiai, kad: (i) ji gyveno Norvegijoje, kadangi jos deklaruota gyvenamoji vieta buvo ir yra Lietuvoje; (ii) Norvegijoje ji gyveno su kitu asmeniu, kadangi teismui buvo pateiktos bendros ieškovo ir atsakovės 2019-2020 metų nuotraukos Norvegijoje; (iii) ji gaudavo dideles pajamas Norvegijoje, nes turėjo dideles skolas Norvegijos bankams; (iv) ji šiuo metu gauna Norvegijos skiriamą išlaikymą vaikui, kadangi vaiko deklaruota gyvenamoji vieta buvo ir yra Lietuvoje; (v) ji Žemės sklypo dalį pirko už parduotą automobilį Porsche Cayenne, kadangi automobilis buvo ieškovo pirktas kaip jo verslo objektas; (5) teismas neteisingai vertino ieškovo pateiktus įrodymus ir liudytojų parodymus; (6) ieškovas nesitikėjo kritiško savo pateiktų įrodymų vertinimo, todėl neteikė perteklinių įrodymų; (7) šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo nustatymo byloje atsakovė teigė, jog ji beveik neturi jokių pajamų, o ieškovo pajamos neva yra didelės, tačiau skundžiamu sprendimu konstatuota priešingai.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalies nustatymo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
47. Apeliantas teigia, jog jo pardavėjai pagal Preliminariąją pirkimo - pardavimo sutartį už Žemės sklypo dalį sumokėtas 5 000 Eur avansas nebuvo grąžintas. Tačiau, byloje pateikti 2021 m. balandžio 16 d., 2021 m. birželio 5 d., 2021 m. birželio 7 d. ir 2021 m. birželio 11 d. AB SEB banko mokėjimo nurodymai patvirtina, jog visa Žemės sklypo dalies kaina, t. y. 98 000 Eur, atsakovės (pirkėjos) buvo sumokėta pardavėjai A. M., neįskaitant 5 000 Eur sumokėto avanso. Be to, ieškovo paaiškinimai dėl avanso grąžinimo buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Byloje pateiktame dublike ieškovas nurodo, jog A. M., prieš sudarant priėmimo - pedavimo aktą, grąžino 5 000 Eur avansą, perduodant pinigus atsakovei, o 2024 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio metu tvirtino, jog avansas bus grąžintas pačiam ieškovui grynais pinigais. Byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog 5 000 Eur avansas buvo susijęs su atsakovės ir A. M. 2021 m. balandžio 16 d. sudaryta Žemės sklypo dalies Pirkimo - pardavimo sutartimi ar, kad minėtas avansas buvo grąžintas atsakovei, pasirašant Žemės sklypo dalies perdavimo - priėmimo aktą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovės pasirašyta pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta ne ieškovo pasirašytos preliminariosios sutarties pagrindu, todėl ir avanso sumokėjimo bei (ne)grąžinimo aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla ir nesudaro pagrindo spręsti, jog Žemės sklypo dalis šalių buvo įgyta bendrosios dalinės nuosavybės teise.
48. Apelianto tvirtinimu, Žemės sklypo dalį jis įgijo už savo pasiskolintas lėšas. Savo nurodytą aplinkybę grindžia byloje pateiktais vekseliais, paskolos sutartimis, skolos rašteliu ir liudytojų I. B., G. S. bei A. T. parodymais. Apelianto teigimu, teismas neteisingai vertino jo pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
49. Pažymėtina, jog, įvertinus byloje pateiktus įrodymus (antstolės R. G. 2024 m. liepos 1 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0090/24/8, nuotraukas ir vaizdo įrašus), liudytojų V. K., G. N. ir A. T. parodymus, paties ieškovo paaiškinimus, jog paskolos sutartys su A. T. pasirašytos jam viešint Jungtinėje Karalystėje, nors sutartyse nurodyta pasirašymo vieta – Kaunas, taip pat ir tuo pačiu laikotarpiu vekseliai su D. G. ir M. G. pasirašyti Kaune; taip pat byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius, kad laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 26 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. šalys buvo išvykusios į Ispaniją, nors pateikti vekseliai, sudaryti su I. B. ir D. G., pasirašyti Kaune, be to, dalis paskolų iš M. G. gauta jau po galutinio atsiskaitymo su pardavėja už Žemės sklypo dalį, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovo teigimu pagrindžiančius jo nurodytą aplinkybę apie Žemės sklypo dalies įsigijimui pasiskolintas lėšas, jiems esant prieštaringiems dėl jų pasirašymo datų ir vietų, o ieškovui šių prieštaravimų nepašalinus, vertino, kaip nepatikimus, ir atmetė. Apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei teikiant apeliacinį skundą, tik deklaratyviai nurodydamas, jog Žemės sklypo dalį įgijo už paskolintas lėšas, nepateikė jokių minėtus prieštaravimus paneigiančių argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, byloje ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia jo nurodyto argumento, kad jis skolinosi pinigus Žemės sklypo dalies įsigijimui.
50. Apelianto nurodytas argumentas, jog jis šiuo metu vykdo skolinius įsipareigojimus, taip pat nesudaro pagrindo spręsti priešingai, kadangi ši aplinkybė nepagrindžia nei kad ieškovo nurodytos skolos grąžinamos pagal byloje pateiktus vekselius ar paskolos sutartis, nei kad minėti, ieškovo teigimu, pasiskolinti pinigai buvo panaudoti būtent Žemės sklypo dalies įsigijimui.
51. Nesutiktina ir su apelianto argumentu, jog teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų I. B., G. S. bei A. T. parodymus, tačiau vertino atsakovės naudai liudijusių jos dukros G. N., motinos V. K. ir draugės E. B. parodymus.
52. Kasacinio teismo praktikoje įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010; 2025 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-943/2025).
53. Nagrinėjamu atveju teismas G. N., V. K. ir E. B. parodymus vertino kartu su jų paaiškinimus pagrindžiančiais kitais byloje pateiktais įrodymais, o liudytojų I. B., G. S. bei A. T. nurodytų aplinkybių, kad pinigai skolinami buvo būtent ieškovui, jo verslui, Žemės sklypo dalies įsigijimui, vekselius, paskolos sutartis ir skolos raštelį atmetus, kaip nepatikimus, nepagrindžia jokie kiti byloje ieškovo pateikti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, nėra pagrindo spręsti, jog teismas, vertindamas liudytojų parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
54. Apelianto argumentas, kad teismas nusižengė lygių dalių principui turto dalybų bylose taip pat laikytinas nepagrįstu. Vadovaujantis CK 3.117 straipsniu, lygių dalių prezumpcija taikoma tik sutuoktinių bendram turtui, tačiau nagrinėjamu atveju šalys santuokos nebuvo sudariusios, todėl lygių dalių principas nėra taikomas. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).
55. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, nurodo, jog atsakovės teiginiai, kad: (1) ji gyveno Norvegijoje; (2) Norvegijoje ji gyveno su kitu asmeniu; (3) ji gaudavo dideles pajamas Norvegijoje; (4) ji šiuo metu gauna Norvegijos skiriamą išlaikymą vaikui; (5) ji Žemės sklypo dalį pirko už parduotą automobilį Porsche Cayenne, yra deklaratyvūs. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šia apelianto pozicija.
56. Pažymėtina, jog CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y., nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, kuris negali būti absoliutinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011), tačiau viešajame registre asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
57. Nagrinėjamu atveju tiek iš pačios atsakovės paaiškinimų, tiek iš byloje pateiktų atsakovės banko sąskaitų, pajamų deklaracijų, taip pat liudytojų G. N., V. K., E. B. parodymų nustatyta, kad atsakovė nuo 2017 m., kai su ieškovu pradėjo bendrauti kaip pora, iki 2020 m. gegužės mėn. gyveno Norvegijos Karalystėje. Apeliantas be nurodytos aplinkybės apie atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė minėtu laikotarpiu gyveno ne Norvegijos Karalystėje, o Lietuvoje, todėl šis apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
58. Byloje pateiktame atsiliepime atsakovė nurodė, jog su sugyventiniu V. B. kartu gyveno tik iki 2018 m. birželio 30 d. Jokių duomenų, kad atsakovė su sugyventiniu gyveno 2019-2020 m., byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, kad atsakovė deklaratyviai teigė, jog ji neva Norvegijoje gyveno su kitu asmeniu, kadangi teismui buvo pateiktos bendros ieškovo ir atsakovės 2019-2020 metų nuotraukos Norvegijoje, laikytinas nepagrįstu.
59. Apelianto argumentas, jog atsakovė deklaratyviai teigė neva ji gaudavo dideles pajamas Norvegijoje, kadangi, atmetus pragyvenimo išlaidas ir atsakovės turėtas dideles tikslines skolas Norvegijos bankams, deklaruojamos sumos yra nepakankamos nekilnojamajam turtui Lietuvoje įsigyti, taip pat laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu jokiais nurodytas aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės, jo teigimu, turimas dideles tikslines skolas Norvegijos bankams ir pragyvenimo išlaidų dydį. Apelianto argumentas dėl atsakovės šiuo metu gaunamo Norvegijos skiriamo išlaikymo vaikui ir jo dydžio taip pat yra nepagrįstas, kadangi byloje nėra duomenų ir teismo tokia aplinkybė nenustatyta, jog atsakovė šiuo metu gauna vaiko priežiūros išmokas iš Norvegijos. Pažymėtina, jog byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovei tik nuo 2020 m. vasario 25 d. iki 2022 m. rugpjūčio 15 d. buvo mokama apie 3 000 Eur dydžio vaiko priežiūros išmoka. O apeliantas nepateikė jokių įrodymų šiai aplinkybei paneigti ar pagrįsti nurodytam teiginiui, jog atsakovės minėtu laikotarpiu gauta vaiko priežiūros išmoka buvo mažesnė.
60. Apeliantas, be kita ko, tvirtina, kad atsakovės teiginys, jog ji Žemės sklypo dalį pirko už parduotą automobilį Porsche Cayenne, nepagrįstas, kadangi automobilis buvo ieškovo pirktas kaip jo verslo objektas ir už pinigus, gautus automobilį pardavus, ieškovas pirko kitus automobilius. Tačiau nėra pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovė 2021 m. vasario 19 d. Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė jai priklausiusį automobilis Porsche Cayanne pirkėjai MB „Sorakita“ už 27 000 Eur kainą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apelianto nurodomas aplinkybes, kad minėtas automobilis buvo pirktas kaip jo verslo objektas, o už pinigus, pardavus automobilį, ieškovas pirko kitus automobilius. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų šiems argumentams pagrįsti. Pažymėtina, jog byloje pateikti AB SEB banko patvirtinimai apie lėšų įskaitymą ir sąskaitų išrašai patvirtina, jog pinigai už parduotą automobilį buvo pervesti į atsakovės sąskaitą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu.
61. Pažymėtina, jog rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014).
62. Įvertinus bylos medžiagą ir vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, nesutiktina su apelianto argumentu, jog, pateikęs rašytinius įrodymus ir gavęs liudytojų parodymus teisme, kai atsakovė kontrargumentavo tik niekuo nepatvirtintomis žodinėmis deklaracijomis, jis neturėjo rūpintis perteklinių įrodymų pateikimu. Iš byloje pateikto atsakovės atsiliepimo, kitų procesinių dokumentų, taip pat paaiškinimų teismo posėdžių metu matyti, jog atsakovė viso proceso metu kėlė abejones dėl ieškovo nurodytos pozicijos apie piniginių lėšų skolinimąsi Žemės sklypo dalies įsigijimui ir dėl kitų ieškovo nurodomų argumentų dėl Žemės sklypo dalies įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi ieškovui buvo žinomas atsakovės atsikirtimų į ieškinį turinys ir ieškovas turėjo pareigą teikti įrodymus savo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovo teisė teikti įrodymus būtų buvusi kažkaip apribota.
63. Apelianto argumentas, kad šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo nustatymo byloje atsakovė teigė, jog ji beveik neturi jokių pajamų, o ieškovo pajamos neva yra didelės, tačiau skundžiamu sprendimu konstatuota priešingai, taip pat laikytinas nepagrįstu ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodytu pagrindu. Apelianto nurodomoje civilinėje byloje Nr. e2-514-570/2023 buvo sprendžiamas, be kita ko, šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimas. Iš nurodytos bylos duomenų nėra jokio pagrindo spręsti, jog atsakovė teigė beveik neturinti jokių pajamų ir kad ieškovo pajamos yra didžiulės. Atsakovė minėtoje byloje tik teikė duomenis apie ieškovo turimą nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones, o ieškovo gaunamų pajamų dydžio atsakovė neįrodinėjo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Minėtoje civilinėje byloje buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, taigi teismo nutartyje nebuvo nustatytos jokios prieštaringos aplinkybės dėl šalių turtinės padėties, kaip teigia apeliantas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis apelianto argumentas taip pat laikytinas nepagrįstu.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
64. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalies nustatymo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
65. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.
66. Ieškovo G. S. apeliacinį skundą atmetus, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė I. N. byloje sumokėjo 56 Eur žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir patyrė 2 420 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė įrodymus, kuriais grindžia šias išlaidas – PVM sąskaitą-faktūrą už teisines paslaugas, patvirtinimą apie lėšų įskaitymą ir mokėjimo nurodymą.
67. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nurodytais kriterijais, atsižvelgdamas į pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuotą maksimalų atlygintinų išlaidų už nurodyto pobūdžio procesinio dokumento parengimą dydį, daro išvadą, kad atsakovės prašoma atlyginti 2 420 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma yra pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo apeliacinis skundas yra atmestas, atsakovei priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 56 Eur žyminis mokestis ir 2 420 Eur išlaidos už teisines paslaugas, iš viso 2 476 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo G. S..
68. Atsižvelgiant į tai, jog Panevėžio apygardos teismo 2025 m. kovo 17 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos iki nutarties šioje civilinėje byloje Nr. e2A-240-940/2025 įsiteisėjimo, o apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), 2025 m. kovo 17 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 476 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų septyniasdešimt šešių eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės I. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.