Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Galina Blaževič

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-1038-673/2016 pagal pareiškėjo A. V. patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims UAB „IPF Digital Lietuva“, UAB „Skolų valdymo centras“, UAB „4finance“, UAB „Lateko lizingas“, UAB „Finverta“, Bigbank AS ir UAB „Gelvora“ dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. V. patikslintu pareiškimu prašė iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti P. V..

2. Nurodė, kad pareiškėjas šiuo metu skolingas: UAB „IPF Digital Lietuva“ - 1 397,93 Eur, skolos mokėjimo terminas suėjęs, Big Bank AS filialui – iš viso 9 970,62 Eur, iš kurių 3 663,41 Eur skolos mokėjimo terminas yra suėjęs, UAB „Finverta“ – 261,27 Eur, skolos mokėjimo terminas suėjęs, UAB „Lateko lizingas“ – 4 560,59 Eur, skolos mokėjimo terminas suėjęs, UAB „4finance“ – iš viso 4 491,04 Eur, iš kurių 1 707,19 Eur skolos mokėjimo terminas suėjęs. Iš viso pareiškėjas turi 20 681,45 Eur neįvykdytų įsipareigojimų, iš kurių 11 590,39 Eur yra pradelsti įsipareigojimai. Skolinių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA ir pareiškėjas nepajėgus šių įsipareigojimų įgyvendinti, todėl yra pripažintinas nemokiu. Jokio nekilnojamojo turto ir/ar transporto priemonių, kuriuos galėtų parduoti ir pasidengti susidariusį įsiskolinimą, neturi. Pažymėjo, jog nėra jokių FABĮ 5 str. 8 d. punkte išdėstytų reikalavimų, kliudysiančių iškelti bankroto bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjui A. V..

4. Teismas nurodė, kad pareiškėjas A. V. turi šias prievoles kreditoriams:

- 7 448,68 Eur skola kreditoriui Bigbank AS, pagal 2014-11-21 kredito sutartį Nr. 1440726/96pa ir 2015-10-16 kredito sutartį Nr. 1506393/95pa, kurios mokėjimo terminas yra suėjęs (duomenys iš civilinės bylos Nr. eL2-1074-836/2016, kurioje yra įsiteisėjęs 2016-03-24 išduotas teismo įsakymas),

- 261,27 Eur skola UAB „Finverta“ pagal 2015-10-26 paskolos sutartį, skolos mokėjimo terminas suėjęs (UAB „Finverta“ 2016-02-10 raštas; e. b. I t., b. l. 43);

- 4 492,59 Eur skola UAB „Lateko lizingas“, kurios skolos mokėjimo terminas yra suėjęs, iš jos: 599,38 Eur skola ir 5,22 Eur delspinigiai pagal 2014-10-23 vartojimo kredito sutartį Nr. PPS-0229 (UAB „Lateko lizingas“ 2016-05-19 raštas Nr. 108-S, 3 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už pareiškimą dėl teismo įsakymo civ. byloje Nr. eL2-501-736/2016, atsižvelgiant į tai, kad teismo įsakymas buvo panaikintas kreditoriui nepateikus ieškinio po skolininko prieštaravimų, teismas neįskaito į skolos sumą; e. b. XI t., b. l. 2) ir 3 887,99 Eur skola (įskaitant teismo priteistą 86 Eur žyminį mokestį) pagal 2015-05-28 kredito sutartį MC-001294 (2016-03-18 sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-709-336/2016);

- 4 491,04 Eur skola UAB „4finance“, iš kurių 784,54 Eur skola pagal 2015-10-21 vartojimo kredito sutartį Nr. 863472005, kurios mokėjimo terminas yra suėjęs ir 3 706,50 Eur skola pagal 2015-10-22 vartojimo kredito sutartį Nr. 9974659004 (UAB „4finance“ 2016-02-11 raštas; e. b. l. 30), iš kurios, pareiškėjo teigimu, 922,65 Eur mokėjimo terminas yra suėjęs ;

- 1397,93 Eur skola UAB „IPF Digital Lietuva“, kurios mokėjimo terminas yra suėjęs (e. b. I t., b. l. 36).

Pareiškėjas turi įsipareigojimų kreditoriams, kurių visi kilę iš sudarytų vartojimo kredito sutarčių už bendrą 18 091,51 Eur sumą, iš kurių 13 909,73 Eur mokėjimo terminai yra suėję, t. y pareiškėjo turimų pradelstų piniginių įsipareigojimų mastas viršija įstatymo nustatytą 25 MMA dydį.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ilgą laiką dirbo UAB (duomenys neskelbtini) ir jo gaunamos mėnesinės pajamos visą laiką buvo didesnės už vidutinį darbo užmokestį šalyje: pvz. 2014 m. IV ketv. vidutinis bruto (t. y. neatskaičius mokesčių) mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 714,50 Eur (2 465,29 Lt), o pareiškėjo gaunamos pajamos neatskaičius mokesčių (darbo užmokestis ir už atitinkamus mėnesius gautos ligos pašalpos iš VSDF) tuo laikotarpiu buvo nuo 808,39 Eur (2791,22 Lt) iki 885,84 Eur (885,84 Eur), 2015 m. IV ketv. vidutinis bruto mėnesinis darbo užmokestis šlies ūkyje buvo 756,90 Eur, pareiškėjo gaunamos pajamos neatskaičius mokesčių (darbo užmokestis ir už atitinkamus mėnesius gautos ligos pašalpos iš VSDF) tuo laikotarpiu buvo nuo 841,17 Eur iki 1034,23 Eur (885,84 Eur), už 2016 m. sausio mėn. jam buvo priskaičiuotas 829,79 Eur darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių). UAB (duomenys neskelbtini) pagal sezoninę (terminuotą) darbo sutartį 2016 m. balandžio mėn. jam buvo išmokėtas („į rankas“) 674,06 Eur darbo užmokestis. Pareiškėjo būtiniems poreikiams patenkinti per mėnesį reikalinga 240 Eur suma, t. y. pareiškėjas turi galimybę kas mėnesį apie 400 Eur skirti įsipareigojimams kreditoriams vykdyti. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra jauno amžiaus (30 m.), sveikas ir darbingas, neturi sukūręs šeimos, neturi išlaikytinių, be to, turi darbo rinkoje šiuo metu itin paklausią tarptautinių vežimų vairuotojo ekspeditoriaus kvalifikaciją, turi galimybę išvykti į užsienį dirbti.

5. Įvertinęs pareiškėjo skolas, jų dydį, gaunamas pajamas, teismas sprendė, kad pareiškėjo skolos iš esmės gali būti padengiamos vykdymo proceso nustatyta tvarka ar kitu būdu (sudarius su kreditoriais skolų mokėjimo dalimis sutartis ar pan., to pareiškėjas net nebandė daryti) per protingą terminą. Teismo vertinimu, vien tas faktas, kad šiuo metu pareiškėjo gaunamos pajamos nėra pakankamai didelės, kokių norėtų pats pareiškėjas, tačiau pakankamos atsiskaitymams su kreditoriais ir pareiškėjo būtiniausių poreikių tenkinimui, nesudaro teisinio pagrindo šioje situacijoje kilusių klausimų spręsti fizinio asmens bankroto instituto pagalba.

6. Teismas nurodė, kad didžiąją dalį kredito sutarčių, pagal kurias nėra įvykdęs įsipareigojimų, pareiškėjas sudarė 2015 m. spalio mėn. Iki to laiko buvo sudarytos ir yra neįvykdytos 2014-10-23 ir 2015-07-08 su UAB „Lateko lizingas“ sudarytos kredito sutartys ir 2014-11-21 su Bigbank AS filialu sudaryta kredito sutartis. 2015-10-16 pareiškėjas ir Bigbank AS filialas sudarė dar vieną kredito sutartį, pagal kurią pareiškėjui buvo suteiktas 4 494,48 Eur kreditas su 21 proc. dydžio metine palūkanų norma, iš kurio 2 477,34 Eur buvo skirta refinansuoti iš UAB „4finance“ paimtus kreditus, 831,38 Eur – iš UAB „IPF Digital Lietuva“, 615 Eur – iš UAB „Lateko lizingas“ ir dar 570,76 Eur buvo pervesti į pareiškėjo sąskaitą. Sudarius šią sutartį, pareiškėjas turėjo tik du kreditorius – UAB „Lateko lizingas“ ir Bigbank AS filialą. Duomenų apie kitas tuo metu buvusias skolas pareiškėjas nepateikė. Įsipareigojimai minėtiems kreditoriams, nors ir buvo pakankamai dideli, tačiau pareiškėjas, teismo vertinimu, dar buvo pajėgus juos vykdyti (mėnesinės įmokos kreditoriui UAB „Lateko lizingas“ pagal minėtas sutartis buvo 49,24 Eur ir 113,33 Eur, Bigbank AS filialui - 104,09 Eur ir 154,30 Eur, iš viso 420,96 Eur). Tačiau iš Bigbank AS filialo 2016-10-16 į sąskaitą gavęs 570,76 Eur, pareiškėjas netrukus vėl pradėjo imti greituosius kreditus su 100 ir daugiau procentų siekiančiomis metinėmis palūkanomis ir per kelias dienas (2015 m. lapkričio 21-25 d.) pasiskolino dar 4 408 Eur (neįskaitant 2015-10-17 iš UAB „IPF Digital“ paimtos paskolos, kurią po poros dienų grąžino), 2015-11-01 ir 2015-11-02 – 300 Eur. Būtiniausių poreikių tenkinimui tokia suma tikrai nebuvo būtina, o kreditoriams 2015 m. spalio mėnesį pareiškėjas sumokėjo tik labai nedideles sumas – kreditoriui Bigbank AS – 2015-10-14 – 104,09 Eur, 2015-10-20 – 165,69 Eur, UAB „Lateko lizingas“ – 2015-10-14 – 111,49 Eur ir dar 50 Eur sumokėta per „Perlo“ terminalą (2015-10-16 kitos UAB „Lateko lizingas“ gautos sumos buvo sumokėtos Bigbank AS filialo pagal pastarojo ir pareiškėjo 2015-10-16 sudarytą kredito sutartį), 2015-10-14 sumokėta 134,85 Eur Vivus.lt ir 56,40 Eur UAB „4finance“. Dagiau jokių mokėjimų pareiškėjas iki šiol kreditoriams neatliko, nors disponavo didelėmis sumomis, gautomis pagal 2015 m. spalio mėn. antroje pusėje – lapkričio pirmosiomis dienomis sudarytas kredito sutartis, dirbo ir gavo darbo užmokestį, 2016 m. sausio mėn. gavo beveik 400 Eur siekiančią draudimo išmoką už automobilį. Kur panaudojo gautus kreditus, pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti. Pareiškėjas gautus pinigus išsigrynindavo, per dieną atlikdamas net kelias pinigų išgryninimo operacijas – vien 2015-10-25 pareiškėjas per 6 kartus išgrynino 980 Eur.

7. Teismas pripažino, kad dėl susidariusios situacijos yra iš dalies kaltos ir kreditus išdavusios bendrovės, kurios, prieš išduodamos kreditus, joms prieinamomis priemonėmis nepatikrino pareiškėjo mokumo, jo turimų įsipareigojimų masto, tačiau ir pareiškėjas, jau turėdamas patirties su greitųjų kreditų bendrovėmis ir žinodamas, kad skolinimasis iš jų yra labai brangus, taip pat neabejotinai žinodamas, kokio dydžio įsipareigojimus jau turi kreditoriams UAB „Lateko lizingas“ ir Bigbank AS ir kokias sumas jis kas mėnesį privalo mokėti šiems kreditoriams, nesant jokios objektyvios būtinybės (neatidėliotino poreikio skolintis pareiškėjas neįrodė) prisiimdamas greitųjų kreditų su itin didelėmis palūkanomis, pats sąmoningai sukėlė tokią situaciją, kad tapo nebepajėgus tinkamai vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

8. Pareiškėjas, dirbdamas ir gaudamas pajamas, po 2015 m. spalio mėnesio neatliko visiškai jokių mokėjimų kreditoriams, nors jo finansinė padėtis leido įsipareigojimus vykdyti bent iš dalies, 2016 m. sausio mėn. gautą už automobilį draudimo išmoką panaudojo ne skoloms mažinti, bet, kaip patvirtino pareiškėjas, apmokėti teisininkų paslaugoms už bankroto proceso inicijavimą. Pareiškėjas jau 2016 m. sausio mėn. per atstovą išsiuntė pranešimus kreditoriams apie ketinimą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, nors tuo metu jo pradelsti įsipareigojimai buvo mažesni nei įstatyme numatyta 25 MMA (didžiausias kreditorius Bigbank AS filialas kredito sutartis nutraukė tik 2016 m. vasario mėn.). Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, turėdamas galimybę bent iš dalies vykdyti įsipareigojimus, jokių mokėjimų kreditoriams tyčia neatliko tam, kad būtų nutrauktos su juo sudarytos kredito sutartys ir jo pradelsti įsipareigojimai kuo greičiau viršytų 25 MMA sumą, o tikrasis bankroto bylos iškėlimo tikslas yra ne pareiškėjo mokumo atkūrimas, bet jo skolų (jų dalies) nurašymas.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas tyčia pateikė klaidingą informaciją kreditoriui, siekdamas gauti kuo didesnį kreditą. Pagal byloje pateiktą vartojimo kredito sutartį Nr. 863472005, 2015-10-22 sudarytą pareiškėjo ir UAB „4fiance“, pareiškėjas, siekdamas gauti kreditą, nurodė, kad jo įsipareigojimai yra 120 Eur, nors jo mėnesinės įmokos kreditoriams tuo metu jau viršijo 400 Eur, tą pareiškėjas neabejotinai žinojo.

10. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjas tapo nebepajėgus tinkamai įvykdyti įsipareigojimų pagal sudarytas vartojimo kredito sutartis, kad pareiškėjas kreditoriui UAB „4finance“ tyčia pateikė klaidingą informaciją apie savo finansinius įsipareigojimus, kad turėdamas galimybę bent iš dalies vykdyti įsipareigojimus kreditoriams pareiškėjas sąmoningai (tyčia) jų nevykdė, teismas konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą tiek vartojimo kredito sutarčių sudarymo metu, tiek jų vykdymo metu.

11. Teismas sprendė, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Atskiruoju skundu, kurį pateikė pareiškėjo atstovas advokatas V. B., prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. V. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas diskriminuodamas pareiškėją dėl jo amžiaus, atsisakė kelti bankroto bylą pareiškėjui argumentuodamas, kad pareiškėjas yra jaunas ir darbingas.

1.2. Teismas neįvertino, kad pareiškėjo kreditoriai, kaip kredito įstaigos, turėjo būti ypač atidžios ir rūpestingos, suteikdamos pareiškėjui greituosius kreditus. Pareiškėjui neturint aukštojo universitetinio išsilavinimo, pagrindinė atsakomybė už skolinimąsi tenka kreditus suteikusioms įstaigoms, o ne pareiškėjui.

1.3. Teismas netinkamai taikė teismų praktiką, įvertino pateiktus įrodymus ir be pagrindo pripažino pareiškėją nesąžiningu. Pareiškėjas vartojimo kreditus ėmė būtiniausių poreikių tenkinimui – siekiant pragyventi, įsigyti būtiniausias prekes pragyvenimui, automobilio remontui ir kt., dengė ankstesnius kreditorinius įsipareigojimus.

1.4. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas iškelti bankroto bylą pareiškėjui.

13. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Bigbank AS, veikiantis per savo struktūrinį padalinį – filialą Bigbank AS filialą, prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai deklaratyvūs ir nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

2.2. Teismas išsamiai nutartyje nurodė argumentus, kad pareiškėjo gauti iš kreditorių pinigai buvo naudojami ne būtiniausių pareiškėjo poreikių tenkinimui ir atsiskaitymams su kreditoriais. Akivaizdu, kad toks sistemingas skolinimasis nebuvo būtinas būtiniausiems pareiškėjo poreikiams tenkinti, o tenkinti tokius poreikius, kurie nėra būtini ir kilę iš pareiškėjo noro gyventi ne pagal jo finansines galimybes.

2.3. Atskirajame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad kreditai buvo imti būtiniems poreikiams tenkinti, tačiau nenurodoma, kur konkrečiai buvo panaudoti. Pažymėtina, kad toks beatodairiškas skolinimasis su didelėmis palūkanomis neatitinka sąžiningo asmens kriterijų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, pareiškėjas atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.

17. FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Pirmos instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjo turimi pradelsti įsipareigojimai viršija FABĮ nustatytą 25 MMA dydį (dėl pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų dydžio ginčų nėra), sprendė, kad pareiškėjas formaliai atitinka įstatymo kriterijus nemokumui nustatyti. Tačiau teismas, vadovaudamasis teismų praktika, nagrinėdamas pareiškėjo nemokumą, nustatinėjo ir galimas pareiškėjo perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-269-219/2015). Teismas nustatė, kad pareiškėjas turi realią galimybę gauti ir faktiškai gauna darbo užmokestį didesnį už vidutinį darbo užmokestį šalyje, pareiškėjo būtiniems poreikiams patenkinti per mėnesį reikalingi 240 Eur, todėl pareiškėjas turi galimybę kas mėnesį apie 400 Eur skirti įsipareigojimams kreditoriams vykdyti, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas yra jauno amžiaus (30 m.), sveikas ir darbingas, neturi sukūręs šeimos, neturi išlaikytinių. Konstatavo, kad pareiškėjo gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį, nors ir ilgesnį nei maksimali bankroto proceso trukmė (36 mėn.), jo finansinius įsipareigojimus kreditoriams įvykdyti, t. y. pareiškėjas gali vykdyti skolinius įsipareigojimus ir jis nepripažintinas nemokiu FABĮ taikymo prasme.

18. Atskirojo skundo argumentas, jog teismas diskriminavo pareiškėją, nes atsisakė kelti bankroto bylą dėl pareiškėjo jauno amžiaus, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip nurodyta aukščiau, vien pradelstų įsipareigojimų dydis nesudaro besąlygiško pagrindo iškelti asmeniui bankroto bylą, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjo mokumą, pagrįstai nustatė aplinkybes dėl pareiškėjo amžiaus bei darbingumo ir pasisakė dėl jų, tačiau neatsisakė kelti bankroto bylą tik dėl pareiškėjo amžiaus ir darbingumo.

19. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjo gautų kreditų paskirties ir panaudojimo, kadangi pareiškėjas kreditus ėmė būtiniausių poreikių tenkinimui, siekdamas pragyventi, įsigyti būtiniausias prekes pragyvenimui, automobilio remontui ir kt., dengė ankstesnius kreditorinius įsipareigojimus, todėl pareiškėjas negali būti laikomas nesąžiningu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, jog apeliantas nenurodo jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog kreditai buvo imti pareiškėjo būtiniems poreikiams tenkinti, be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pats pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu jis ėmė kreditus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad kreditai buvo imami ir naudojami būtiniausiems pareiškėjo poreikiams tenkinimui, atsiskaitymams su kreditoriais ir šį atskirojo skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

20. Atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2014 – 2015 metais sudarytų kredito sutarčių sudarymo aplinkybes, jomis prisiimtus įsipareigojimus – po 2015-10-16 pareiškėjo ir Bigbank AS filialo sudarytos kredito sutarties, pagal kurią pareiškėjui buvo suteiktas 4 494,48 Eur kreditas su 21 proc. dydžio metine palūkanų norma, ir kuria buvo refinansuojami kiti pareiškėjo įsiskolinimai, pareiškėjas turėjo tik du kreditorius – UAB „Lateko lizingas“ ir Bigbank AS filialą, kuriems įsipareigojimus pareiškėjas, turėdamas nuolatinį darbą ir gaudamas didesnį nei vidutinis darbo užmokestį, dar buvo pajėgus juos vykdyti (mėnesinės įmokos iš viso 420,96 Eur), tačiau, iš Bigbank AS filialo 2016-10-16 į sąskaitą gavęs ženklią 570,76 Eur sumą, pareiškėjas netrukus vėl pradėjo imti greituosius kreditus su 100 ir daugiau procentų siekiančiomis metinėmis palūkanomis – 2015 m. lapkričio 21 – 25 dienomis pasiskolino 4 408 Eur, 2015-11-01 ir 2015-11-02 – 300 Eur, kreditoriams 2015 m. spalio mėnesį pareiškėjas pagal sudarytas sutartis sumokėjo labai nedideles sumas: 2015-10-14 – 104,09 Eur, 2015-10-20 – 165,69, 2015-10-14 – 111,49 Eur, 50 Eur, 134,85 Eur ir 56,40 Eur, daugiau mokėjimų pareiškėjas iki teismo nutarties priėmimo kreditoriams neatliko, nors disponavo didelėmis sumomis, gautomis pagal kredito sutartis, gavo darbo užmokestį, 2016 m. sausio mėn. gavo beveik 400 Eur siekiančią draudimo išmoką už automobilį, pareiškėjas gautus pinigus išsigrynindavo, per dieną atlikdamas net kelias pinigų išgryninimo operacijas, be to, pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kam ėmė tiek kreditų ir kodėl nemokėjo įmokų, sprendė, kad nesant jokios objektyvios būtinybės prisiimdamas greitųjų kreditų su itin didelėmis palūkanomis, pareiškėjas pats sąmoningai sukėlė tokią situaciją, kad tapo nebepajėgus tinkamai vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, t. y. pareiškėjas, sudarydamas šias vartojimo kredito sutartis, turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, kad jis jų tinkamai įvykdyti nesugebės. Taip pat priėjo prie išvados, kad pareiškėjas mokėjimų kreditoriams neatliko tyčia, siekdamas, kad būtų nutrauktos su juo sudarytos kredito sutartys ir jo pradelsti įsipareigojimai kuo greičiau viršytų 25 MMA sumą. Teismas konstatavo priežastinį ryšį tarp šių pareiškėjo nesąžiningų veiksmų ir jo negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais.

22. Pažymėtina, kad apeliantas neginčija, t. y. sutinka su FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytu ir pirmosios instancijos teismo nustatytu nesąžiningumo nustatymo kriterijumi – pareiškėjas tyčia pateikė klaidingą informaciją kreditoriui, siekdamas gauti kuo didesnį kreditą. Teismas, vertindamas pareiškėjo elgesį imant kreditus pagal protingumo ir teisingumo principus, įvertino ir pačių kredito įstaigų veiksmus išduodant kreditus – teismas pripažino, kad dėl susidariusios situacijos yra iš dalies kaltos ir kreditus išdavusios bendrovės, kurios, prieš išduodamos kreditus, joms prieinamomis priemonėmis nepatikrino pareiškėjo mokumo. Tačiau teismas, įvertinęs įrodymų visetą, pagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą vartojimo kredito sutarčių sudarymo metu ir jų vykdymo metu, ir sprendė, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai nurodė kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką ir pateiktus išaiškinimus taikant FABĮ, kuriais vadovavosi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų pakartotinai nenurodo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

24. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė teisės normas, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.