Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Mariaus Jankausko, Donato Jatužio ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. R., pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nubaustas:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausme 7 mėnesiams, neskiriant intensyvios priežiūros, bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 1 metams 3 mėnesiams, neskiriant intensyvios priežiūros, bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 6 punktais, A. R. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant visą laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsniu A. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio (1000 (vieno tūkstančio) eurų) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką įpareigojant sumokėti per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo, civilinio ieškovo T. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jo naudai iš A. R. 2500 Eur (du tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 2500 Eur neturtinę žalą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

I. T. paskirta nepilnamečiui T. M. priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo pilnametystės, įpareigojant šias lėšas naudoti išimtinai T. M. interesams.

Priteista iš A. R. valstybei 881,07 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiojo nepilnamečio T. M. atstovavimą apmokėti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. A. R.kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

10. Pagal 153 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Pagal teismų praktiką, tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-199-648/2023).

12. Nuteistasis A. R.viso bylos proceso metu, taip pat savo apeliaciniame skunde, neigia atlikęs kokius nors tvirkinamuosius veiksmus T. M. atžvilgiu, tvirtina, jog nukentėjusysis jį apkalba, nori jam atkeršyti už panaudotą fizinį smurtą jo atžvilgiu (sudavė ranka jam į skruostą). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiuos nuteistojo teiginius, visų pirma, paneigia nukentėjusiojo T. M. parodymai, kurie yra tiesioginiai pirminiai įrodymai, turintys išskirtinę reikšmę byloje, bei kiti išvestiniai ir netiesioginiai įrodymai, kurie papildo nukentėjusiojo parodymus.

13. Pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusiojo T. M. parodymai apie A. R. atliktus tvirkinamuosius veiksmus, kaip įrodymų šaltinis, nekelia abejonių dėl teisėtumo –nukentėjusysis T. M. ikiteisminio tyrimo metu (pas ikiteisminio tyrimo teisėją) buvo apklausiamas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nukentėjusiojo parodymai užfiksuoti tinkamai, įrodymų leistinumas neginčijamas ir apeliaciniame skunde. Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – tai nukentėjusiojo T. M. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas.

14. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017 ir kt.). Kita vertus, bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, Nr. 2K-244-788/2023).

16. Siekiant įsitikinti nukentėjusiojo T. M. parodymų patikimumu, byloje buvo paskirta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir pateikta išvada apie T. M. gebėjimą duoti parodymus, įvykių suvokimą, polinkį fantazuoti ar meluoti ir pan. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2024 m. spalio 24 d. – lapkričio 22 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad T. M., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus; T. M., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, galėjo suprasti seksualinės prievartos ir fizinio smurto pobūdį ir iš dalies tokių veiksmų reikšmę bei priešintis pagal savo galimybes. Įtariamojo seksualinio pobūdžio veiksmai T. M. buvę netikėti, sukėlė vidinę sumaištį, jis nežinojo, kaip reaguoti, mėgino išvengti tų veiksmų (pvz., pasitraukti), o pasisakyti kitiems apie tai baiminosi. Įtariamojo fizinio smurto veiksmai T. M. taip pat buvo netikėti, jis mėgino jiems priešintis išsakydamas ir paskambindamas pagalbos tarnybai; T. M. nenustatytas padidintas fantazavimas, padidintas įtaigumas (2 t., b. l. 96-104). Taigi, nukentėjusiojo parodymai bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys (amžius, socialinė branda, fantazavimo, polinkio įtaigumui nebuvimas ir kt.) leidžia spręsti apie nukentėjusiojo nepilnamečio T. M. parodymų patikimumą ir jo nurodytų aplinkybių apie A. R. atliktus tvirtinamuosius veiksmus realumą, juo labiau, kad nukentėjusiojo nepilnamečio T. M. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – išvestiniai ir netiesioginiai, kuriuose esantys faktiniai duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę.

18. Vertinant nukentėjusiojo nepilnamečio T. M. parodymų patikimumą, labai svarbūs ir reikšmingi yra asmenų, kuriems pirmiesiems nukentėjusysis pasipasakojo apie nederamą patėvio elgesį su juo, parodymai. Kaip matyti iš I. T. parodymų, apie tai, kas nutiko jos sūnui T. M., ji sužinojo 2024-02-06, t. y. tą pačią dieną kai įvyko konfliktas dėl kompiuterio tarp jos sūnaus ir A. R.. Liudytoja I. T. parodė, kad belaukiant policijos, kurią sūnus T. M. iškvietė dėl A. R. smūgio jam į veidą sudavimo, sūnus jai pradėjo pasakoti kitas aplinkybes, kad A. lindo prie jo, ji klausė kur, T. parodė ranka tarpukojį, daugiau T. nedetalizavo, sakė nenori daugiau kalbėti. Kaip liudytoja apklausta L. K. (vaikų teisių atstovė) parodė, kad atvykus, T. M. pirmiausia pasakojo apie tos dienos įvykius (konflikto dėl kompiuterio ir smūgio į skruostą). Bendraujant su T., pastarasis nurodė, kad daugiau jokių veiksmų šiandien patėvis nedarė. Tačiau po kurio laiko, T. nedrąsiai jai paaiškino, kad prieš metus, kai būdavo sodyboje, kaime ir likdavo su patėviu vieni, jis kelis kartus lindo prie T.. Patėvis atsisėsdavo šalia T., užkišdavo rankas jam už kelnaičių ir liesdavo jo lytinius organus. T. teigė, jog patėvis užkišęs rankas būdavo kelias minutes, tarsi graibydavo jo lytinius organus. Taip buvo kelis kartus. Liudytojos L. K. teigimu vaikas buvo nedrąsus, susikrimtęs, jį reikėjo skatinti, kad kalbėtų. Kai T. M. pasakojo apie patėvio atliktus veiksmus, jai neatrodė, kad vaikas meluotų, fantazuotų ar kurtų, jis graudinosi, nenoriai pasakojo. Dar T. sakė, kad tą dieną net ir mamai pasakė, nes kiek gali tylėti. Iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024-02-09 vaiko situacijos vertinimo anketos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad iškart po įvykio (2024-02-06 21:43 min.) T. M. papasakojo, jog šiandien susipyko su patėviu (A. R.) dėl kompiuterio, kurį patėvis buvo paėmęs, o jis norėjo atsiimti, bet patėvis išgirdo, kad jis nuėjo pasiimti kompiuterio ir atėjęs jam stipriai trenkė iš delno per veidą (žandą). Daugiau jokių veiksmų patėvis tądien nedarė, tačiau prieš metus kai kas buvo. (...) T. pasakojo, jog anksčiau, kai būdavo sodyboje, patėvis kelis kartus lindo prie jo, patėvis atsisėsdavo šalia jo ir užkišdavo jam rankas už kelnaičių ir liesdavo, graibydavo jo lytinius organus. Minėtoje anketoje pažymėta, kad berniukas pasakodamas minėtas aplinkybes jautėsi nesmagiai, vis nuleisdavo galvą, matėsi, kad nepilnametis jaudinasi ir graudinasi apie patėvio veiksmus prieš metus (1 t., b. l. 128-140).

19. Taigi, įvertinus byloje surinktus ir aptartus faktinius duomenis, sugretinus juos tarpusavyje bei su nukentėjusiojo nepilnamečio T. M. parodymais, darytina išvada, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais apie tvirkinamuosius veiksmus, kuriuos atliko jo patėvis – A. R., o neesminių detalių nesutapimai, kuriuos išsamiai skundžiamame nuosprendyje aptarė pirmosios instancijos teismas (pavyzdžiui, nukentėjusysis T. M. nurodė, kad A. R. jo lytinius organus lietė 4-6 kartus, vėliau patikslino, jog sodyboje lietė tikrai 5 kartus 2023 m. vasarą ir vieną kartą namuose, kuomet tą patį vakarą jo lytinius organus A. R. lietė du atskirus kartus; taip pat yra neatitikimų tarp nukentėjusiojo T. M. parodymų dėl A. R. jo atžvilgiu atliktų veiksmų laiko – nukentėjusysis nurodė, kad pirmą kartą jį lietė sodyboje, antrą kartą lindo praėjus savaitei po pirmojo karto, visi kartai sodyboje buvo maždaug po savaitės laiko ir visi tokie patys, trečias kartas buvo irgi po savaitės nuo antro karto, ketvirtas kartas buvo gal po dviejų savaičių, paskui dar buvo sekantis kartas, tačiau iš I. T. parodymų, paties A. R. parodymų, rašytinių įrodymų ((duomenys neskelbtini) agentūros rašto) matyti, jog A. R. Lietuvoje buvo nuo 2023 m. rugpjūčio 19 d. iki 2023 m. rugsėjo 8 d., o T. M. iš sodybos į butą grįžo 2023 m. rugsėjo 3 d. ir daugiau joje nebesilankė, kas rodo, jog laikotarpis nuo 2023-08-19 iki 2023-09-03 yra per trumpas atlikti nukentėjusiojo nurodytus veiksmus (kas savaitę, iš viso 5 kartai); be to, nukentėjusysis negalėjo nurodyti tikslaus laiko, kada, būnant namuose, A. R. lietė jo lytinius organus, tačiau iš nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių (2023 m. žiemą, iki Kalėdų, tą vakarą vartojo alkoholį, galimai buvo girtas, gertas gėrimas), nukentėjusiojo mama, pagal jo nupasakotas aplinkybes įvardijo apytikslį laiką – 2023 m. lapkričio ar gruodžio mėn.), atsižvelgiant į įvykio situaciją, praėjusį laiko tarpą nuo įvykių, taip pat nepilnamečio nukentėjusiojo T. M. nesiorientavimą laike, ką patvirtino liudytoja I. T., L. K. ir ekspertė E. Š., yra logiškai paaiškinami (pateisinami) ir nelaikytini pagrindu abejoti T. M. parodymais apie A. R.jo atžvilgiu atliktų tvirkinamo pobūdžio veiksmų faktą. Jokių prieštaravimų nukentėjusiojo nepilnamečio T. M. parodymuose, priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegija neįžvelgia.

20. Deklaratyvūs ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstu laikytinas nuteistojo A. R. apeliacinio skundo argumentas, kad T. M. jį apkalba, siekdamas jam pakenkti po to, kai jis panaudojo fizinį smurtą T. M. atžvilgiu. Kaip matyti, nukentėjusysis T. M. parodė, jog niekam apie tai nėra sakęs, nes bijo patėvio, kad kažką gali blogo padaryti broliui ar mamai. Jis apie tuos įvykius pasakė policijai, nes žinojo, kad patėvis prie policijos jam nieko nepadarys. Jeigu nebūtų buvę fizinio smurto, turbūt nukentėjusysis nebūtų niekam pasakojęs apie patėvio seksualinius veiksmus. Liudytoja I. T. parodė, kad T. su visais uždaras, nelinkęs bendrauti, yra užsispyręs, mėgstantis pameluoti dėl mokyklos. Be mokyklos daugiau jam nėra dėl ko meluoti, nebent dėl kompiuterio. Liudytoja patikino, kad tiki savo vaiku. Ekspertės A. Š. teigimu, T. M. atsivėrimą išprovokavo tas konfliktas (fizinio smurto panaudojimas), kuris perpildė kantrybės taurę. Tai yra spontaniškas atsivėrimas, persipildęs neigiamų emocijų apie savo patėvį ir tuomet tiesiog nebeištvėrė ir išsipasakojo. Tai nėra planuotas dalykas, įvyko spontaniškai, nenustatyta, kad būtų daromas poveikis ar padidintas polinkis fantazavimui. Dominuojantis jausmas, kuris stabdė dėl atsivėrimo, tai baimė, kuri išoriškai nėra objektyvi, bet kaip pirmą kartą tokį dalyką patyrusiam vaikui, kai niekada nieko sunkaus nepatyrusiam, baimė, kad artimiesiems atsitiks kažkas blogo, kaip iš vaiko tai dažnai pasikartojanti reakcija. Vėliau pokalbyje T. minėjo, kad nenorėjo pakenkti mamai, daug kintamųjų, jam būdinga reaguoti uždarumu ir atsitraukimu. Taip kaip reagavo, atitinka visus jam būdingus ypatumus ir emocinę būseną. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, bei tai, kad, kaip jau minėta, T. M. padidintas įtaigumas ir fantazavimas nenustatytas, taip pat T. M. gana detaliai papasakojo apie jo atžvilgiu atliktus tvirtinimo veiksmus tiek vaikų teisių atstovams, tyrėjai, ikiteisminio tyrimo teisėjai, tiek ir ekspertėms, atlikusioms teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, sprendžia, kad abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir manyti, kad T. M. apkalba patėvį, nėra jokio pagrindo.

21. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad A. R. kaltinimas pareikštas dėl to, kad jis intymiai glostė nukentėjusiojo šlaunį bei užkišęs savo ranką T. M. už apatinių kelnaičių masturbavo jo lytinį organą. Teisėjų kolegija pastebi, jog nukentėjusysis T. M. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad patėvis ne kartą lietė jo lytinius organus tiek per rūbus, tiek užkišęs rankas po kelnėmis ir „triusikais“, patėvis tiesiog dėdavo ranką ant jo kojos ir braukdavo ranka į viršų, minkydavo jo lytinį organą. Aptariamu atveju pabrėžtina, kad terminas „masturbacija“ reiškia lytinio malonumo (orgazmo) siekimą dirginant savo ar partnerio lytinius organus bei erogenines zonas (www.zodynas.lt, www.wikipedia.lt ir kt.). Kaip matyti iš T. M. parodymų, jokių aplinkybių dėl jo lytinių organų dirginimo, nė vienoje apklausoje ar bendraudamas su specialistais, nenurodė. Sąvokos „masturbacija“ nukentėjusysis taip pat niekada nevartojo. Nukentėjusysis patvirtino, kad patėvis užkišęs rankas būdavo kelias minutes (1-3 min.), tiesiog graibydavo jo lytinį organą, daugiau patėvis nieko nedarydavo, savęs neliesdavo, iš nukentėjusiojo irgi nieko neprašydavo. Kai patėvis jį liesdavo, jis lytiškai nesusijaudindavo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog A. R. lietė nukentėjusiojo nepilnamečio lytinius organus užkišęs savo ranką jam už apatinių kelnaičių, o nukentėjusiojo T. M. paaiškinimai, kad patėvis minkydavo, graibydavo lytinį organą, iš esmės atitinka intymų glostymą, o ne masturbavimą, todėl ši aplinkybė šalintina kaip perteklinė, konstatuojant, kad bylos įrodymų visuma neabejotinai nustatyta, kad A. R. intymiai glostė nukentėjusiojo šlaunį bei, užkišęs savo ranką T. M. už apatinių kelnaičių, jo lytinį organą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks A. R.inkriminuotos veikos aplinkybių patikslinimas, nelaikytinas aplinkybių nustatymu, apie kurį proceso dalyviai turi būti informuoti BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes šiuo atveju nurodytos aplinkybės nėra keičiamos iš esmės skirtingomis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad toks veiksmas niekaip nedaro įtakos nei nuteistojo teisinei padėčiai, nei jo teisei į gynybą ir nepažeidžia baudžiamojo proceso nuostatų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-654/2023).

22. Apibendrinant visa tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus – tiek tiesioginius (nepilnamečio nukentėjusiojo T. M. parodymus), tiek netiesioginius ir teisingai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, o įrodymų visuma pagrindžia A. R. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei leidžia daryti išvadą dėl A. R.kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepilnamečio nukentėjusiojo T. M. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiau aptartus A. R. veiksmus nukentėjusiojo T. M. atžvilgiu įvertino kaip tvirkinamuosius veiksmus ir šią A. R.veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.

23. Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teigiant, kad T. M. nustatytas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

24. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2024 m. spalio 24 d. – lapkričio 22 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad objektyvių duomenų, jog T. M. galimai jo atžvilgiu nusikalstamų veikų padarymo metu, taip pat ir šiuo metu, būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, negauta. 2021 metais jam nustatytas (duomenys neskelbtini). Ekspertizės atlikimo metu jam konstatuotas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas (duomenys neskelbtini). T. M., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, galėjo suprasti seksualinės prievartos ir fizinio smurto pobūdį ir iš dalies tokių veiksmų reikšmę bei priešintis pagal savo galimybes. Įtariamojo seksualinio pobūdžio veiksmai T. M. buvę netikėti, sukėlė vidinę sumaištį, jis nežinojo, kaip reaguoti, mėgino išvengti tų veiksmų (pvz., pasitraukti), o pasisakyti kitiems apie tai baiminosi. Įtariamojo fizinio smurto veiksmai T. M. taip pat buvo netikėti, jis mėgino jiems priešintis išsakydamas ir paskambindamas pagalbos tarnybai. T. M. konstatuojamas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje tiriamomis nusikalstamomis veikomis ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 96-104).

25. Apeliantas kelia versiją, kad nukentėjusiojo T. M. psichinės sveikatos būklei įtaką turėjo kiti veiksniai, t. y. (duomenys neskelbtini). T. M. nustatytas padidintas impulsyvumas, (duomenys neskelbtini) nustatyta diagnozė – kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (duomenys neskelbtini), o ne jo veiksmai. Tačiau šią nuteistojo subjektyvią nuomonę paneigia tiek aukščiau aptartas ekspertizės aktas, tiek teismo ekspertės S. S. paaiškinimai pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu. Kaip jau minėta, ekspertizės akte duota aiški vienareikšmiška išvada, kad T. M.konstatuojamas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje tiriamų nusikalstamų veikų ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina tai, kad ekspertizės akto turinys neprieštaringas, išvados išplaukia iš išsamaus tyrimo eigos, tame tarpe iš pačio tiriamojo (nukentėjusiojo) apklausos, tuo tarpu pats nuteistasis nenurodė jokių pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, todėl nėra pagrindo abejoti ekspertizės akto išvadomis. Be to, teismo posėdžio metu apklausta minėta ekspertė nurodė, jog T. M. emocinėje būsenoje vyrauja nerimas, įtampa, depresyvumas, pažeminta nuotaika, sulėtinti judesiai ir kalba, reiškėsi gėdos, kaltės reakcijos temos vengiantis elgesys ir tai atitinka nerimo ir depresinį sutrikimą. Ekspertė taip pat paaiškino, kodėl ankstesnės T. M. diagnozės ir nusiskundimai, kurie taip pat buvo vertinami, nesusiję su jam nustatytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Ekspertė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) T. M. nustatytas emocijų sutrikimas vaikystėje yra susijęs su auklėjimu ir su santykiais dėl jo elgesio, pareigų ir taisyklių namuose. Tuo tarpu ekspertizės metu bendraujant su T. M. ir stebint jo emocinį reagavimą, akivaizdžiai matėsi adekvačios kylančios emocinės reakcijos būtent pokalbyje apie patėvį ir jo galimai atliktus veiksmus jo atžvilgiu, ir tai atitiko sutrikimą, kokį nustatė. Dėl ankstesnių sutrikimų T. M. galėjo būti pažeidžiamesnis, bet tas opozicinis elgesys su nerimo ir depresine simptomatika nesiejamas, tarp jų sąsaja nenustatyta. Anot ekspertės, patėvio elgesys, kuris minimas ekspertizės akte, kad buvo aiškinantis, agresyvus, kontroliuojantis, galėjo turėti įtakos santykio kūrimui, bet diagnozei neturėjo. Šiuo atveju tokiam sutrikimui įtaką turėjo byloje tiriami įvykiai, o santykiai, auklėjimas, tarpasmeniniai santykiai turėjo jo asmenybės formavimuisi. (duomenys neskelbtini) yra simptomai mišraus nerimo ir depresijos sutrikimo, bet tai nėra sutrikimo pasekmė. Į tą mišraus ir nerimo sutrikimo kompleksą gali įeiti savęs žalojimasis. Iš medicininės dokumentacijos matome, kad (duomenys neskelbtini) elementas buvo aprašytas (duomenys neskelbtini)., tačiau ekspertizės metu jis tokių ketinimų neišsakė. Ekspertė taip pat paaiškino, kad sutrikimas neatsiranda per vieną dieną - jis formuojasi palaipsniui, iš pradžių atsiranda vienokie simptomai, vėliau gali atsirasti kiti, ir tie simptomai vienas po kito besivystydami per kažkurį laiką virsta sindromu. Šiuo atveju tas ir matėsi ekspertizės metu. Ekspertė nurodė, kad nėra galimybės atskirti ar kiekviena atskirai ir visų veiksmų visuma lėmė tokį psichikos sutrikimą, tačiau patvirtino, kad būtent A. R. prieš T. M. atlikti neteisėti veiksmai sukėlė T. M. nerimo ir depresinį sutrikimą. Taigi, atsižvelgiant į ekspertizės aktą, ekspertės paaiškinimus, nuteistojo nurodomas argumentas dėl nukentėjusiajam nustatyto nerimo ir depresinio sutrikimo neva nulemto ankstesnių diagnozių ir nusiskundimų, o ne jo veiksmų, atmestinas kaip nepagrįstas, paneigtas bylos medžiaga ir laikytinas jo siekiu išvengti jam kylančios atsakomybės.

26. Įvertinus tai, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog A. R. atliko tvirkinamuosius veiksmus nukentėjusiojo T. M. atžvilgiu ir 2024 m. vasario 6 d. A. R. smurtavo prieš T. M., taip pat įvertinus ekspertizės akto išvadas ir eksperčių paaiškinimus teisme, jog būtent tokie A. R. veiksmai sukėlė T. M. mišrų nerimo ir depresinį sutrikimą, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

27. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad už nukentėjusiojo T. M.atstovavimą apeliacinės instancijos teisme prašoma priteisti 179, 16 Eur. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008,2K-1/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad šiuo atveju byla apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies, taip pat į tai, kad nukentėjusiajam atstovas buvo paskirtas privalomai, bei į tai, kad iš nuteistojo buvo priteista neturtinė žala nukentėjusiajam bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (20 MGL įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas nepagrįstai apsunkintų asmens padėtį ir neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 23 d. nuosprendžio pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų nustatytų nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių pašalinti, kad A. R. masturbavo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą nukentėjusiajam T. M.apeliacinės instancijos teisme atmesti.