- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2017-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-67-174/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00057-2015-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė, Regina Bertašienė, Dalia Kursevičienė
- Nuteistasis
- M. M., E. R.
- Nukentėjusysis
- J. A.
- Advokatai
- Ričardas Noreika, Henrikas Mackevičius, Henrikas Mackevičiausa
Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Viktorija Teišerskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-67-174/2017 Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00057-2015-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.6.8.; 1.2.14.1.2.2.; 1.2.14.1.3.; 1.2.26.2.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2017 m. kovo 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. M. ir E. R. bei jų gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 28 MGL (1 054 Eur) dydžio bauda;
E. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 28 MGL (1 054 Eur) dydžio bauda.
Nuosprendžiu priteista iš M. M. ir E. R. solidariai nukentėjusiajai J. A. 145 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui bei iš M. M. ir E. R. po 300 Eur iš kiekvieno proceso išlaidų nukentėjusiajai J. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. M. ir M. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai, dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų: 2014 m. sausio 8 d., apie 16 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekybos patalpose, esančiose „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centro antrame aukšte, adresu (duomenys neskelbtini), J. A. paėmus dokumentų segtuvus ir ketinant išeiti, M. M. ir E. R., norėdami atimti iš J. A. šios turėtus dokumentų segtuvus, ją užsipuolė, E. R. sugriebė jai už pečių ir truktelėjo jėga, o jai bandant ištrūkti, griebė už kaklo, J. A. pasisukus ir kritus ant sofos atkaltės, E. R. visu ūgiu ir svoriu ant jos užgriuvo, taip ją prispausdamas, smūgiavo tris kartus keliu jai į kairės kojos šlaunį, du kartus delnu į pečių juostą, o M. M., bandydamas iš J. A. rankų išplėšti dokumentų segtuvus, įdrėskė jai abiejų rankų plaštakas, vieną kartą trenkė į kairės kojos kelį, tampė ir tąsė, užlipo ant dešinės kojos blauzdos, taip J. A. dėl neatsargumo padarydami kaklo, abiejų pečių sumušimus, poodines kraujosruvas kairės plaštakos bei kairio kelio srityse, sukėlusius jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistieji M. M. ir E. R. bei jų gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-12-07 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti M. M. ir E. R. bei priteisti jų patirtas atstovavimo išlaidas, kurias patvirtinantys dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Nurodo, kad J. A. Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2015-06-30 pateikė skundą privataus kaltinimo tvarka ir jame nurodė, kad 2014-01-08, apie 16 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekybos patalpose, esančiose „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centro antrame aukšte, adresu (duomenys neskelbtini), J. A. paėmus dokumentų segtuvus ir ketinant išeiti, M. M. ir E. R., norėdami atimti dokumentų segtuvus, ją užsipuolė – E. R. sugriebė jai už pečių ir truktelėjo jėga, o jai bandant ištrūkti, griebė už kaklo, J. A. pasisukus ir kritus ant sofos atkaltės, E. R. visu ūgiu ir svoriu ant jos užgriuvo, taip ją prispausdamas, smūgiavo tris kartus keliu jai į kairės kojos šlaunį, du kartus delnu į pečių juostą, o M. M., bandydamas iš J. A. rankų išplėšti dokumentų segtuvus, įdrėskė jai abiejų rankų plaštakas, vieną kartą trenkė į kairės kojos kelį, tampė ir tąsė, užlipo ant dešinės kojos blauzdos ir taip J. A. dėl neatsargumo padarė kaklo, abiejų pečių sumušimus, poodines kraujosruvas kairės plaštakos bei kairio kelio srityse, sukėlusius jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.
J. A. nurodė, jog dėl nusikalstamos veikos patyrė 145 Eur turtinę ir 10 000 Eur neturtinę žalą, ją prašė priteisti iš kaltinamųjų.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išvardijęs ir pacitavęs įrodymus, kurie, teismo vertinimu, patvirtina M. M. ir E. R. kaltę, nurodė, jog jų kaltė pagal J. A. skunde nurodytus kaltinimus visiškai pasitvirtino, todėl nuteisė M. M. ir E. R. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, taip pat iš dalies tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį.
Nuteistieji M. M. ir E. R. nurodo, kad su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka dėl toliau nurodomų argumentų ir motyvų.
J. A. kaltino M. M. ir E. R. BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Pagal šį BK straipsnį kaltinamieji ir buvo pripažinti kaltais.
BK 2 straipsnio 4 dalis numato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Be to, tiek pagal BPK bendrąsias normas, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo(toliau – LAT) formuojamą praktiką ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o įrodymai turi būti vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma, argumentuojant, ar įrodymų visuma yra pakankama reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (LAT 2011-03-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-152/2011). Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka neabejotinoms išvadoms dėl asmens kaltės ar nekaltumo padaryti, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes (LAT 2011-09-27 nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-402/2011). Reikalavimu baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu padaryti ne tikėtinas, o neabejotinas išvadas, įgyvendinamas vienas pamatinių baudžiamojo proceso principų – in dubio pro reo, reiškiantis, jog visos abejonės, kurių teismas negali pašalinti, aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
Atsižvelgiant į tai, kad M. M. ir E. R. buvo kaltinami BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo nustatyti šias aplinkybes:
1) kad M. M. ir E. R. atliko jiems inkriminuotus veiksmus;
2) kad J. A. patyrė jos nurodytus sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą;
3) kad būtent dėl M. M. ir E. R. veiksmų J. A. atsirado jos skunde nurodyti sužalojimai;
4) kad M. M. ir E. R. veikė neatsargiai.
Kaip minėta, pagal BPK normas ir teismų praktiką, visos šios aplinkybės turėjo būti nustatytos tokiu patikimu lygiu, kad dėl jų buvimo nebūtų jokių pagrįstų abejonių.
Nagrinėjant šią bylą gynyba pateikė argumentus ir įrodymus, kurie patvirtina ne tik esmines abejones dėl paminėtų aplinkybių buvimo, tačiau ir duomenis, kad nuteistieji negalėjo atlikti ir neatliko nusikalstamos veikos, kuria jie buvo apkaltinti, tačiau teismas nė vieno iš gynybos argumentų ir iškeltų abejonių bei prieštaravimų nenurodė ir neaptarė skundžiamame nuosprendyje, jų nepaneigė ir nenurodė, kodėl nesutinka su gynybos pozicija.
Vertinant paminėtas tris aplinkybes, kurias privalomai turėjo nustatyti teismas, pažymėtina, kad nei M. M. ir E. R. smurtinių veiksmų faktas, nei nesunkus J. A. sveikatos sutrikdymas nebuvo nustatytas.
Dėl smurto vartojimo fakto teismas iš esmės vadovavosi J. A., D. Ž., V. S. parodymais, kurie yra prieštaringi, todėl juos teismas turėjo vertinti kritiškai, tačiau to nepadarė.
Nustatydamas sveikatos sutrikdymo mastą, teismas visiškai neatsižvelgė į teismo eksperto paaiškinimus, į tai, kad specialisto išvada surašyta praėjus daugiau nei pusei metų po tiriamo įvykio, taip pat į tai, kad nenustatytas ryšys tarp J. A. medikams nurodytų sužalojimų ir 2014-01-08 įvykio.
Be to, teismas padarė ir procesinių teisės normų pažeidimų, kurie daro skundžiamą nuosprendį neteisėtu ir nepagrįstu.
Dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų
Apeliantų teigimu, skundžiamas nuosprendis yra iš esmės nemotyvuotas, jame nėra visiškai jokio įrodymų vertinimo pagrindimo, visiškai nepasisakoma dėl gynybos iškeltų abejonių ir argumentų vertinimo, aptarti vien tik M. M. ir E. R. kaltinantys įrodymai, todėl susidaro įspūdis, kad teismas jau iš anksto buvo nusprendęs dėl proceso baigties.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas visiškai neįvertino gynybos pateiktų argumentų dėl itin pavėluoto nukentėjusiosios kreipimosi į teisėsaugos institucijas bei į teismo medicinos ekspertą, duomenų apie konfliktiškus ir civilinėse bylose nagrinėtus M. M., E. R. ir J. A. santykius, tai ir paskatino J. A. inicijuoti baudžiamąjį procesą, taip pat argumentų, susijusių su J. A. medicininių dokumentų ir specialisto išvados vertinimu, taipogi kitų gynybos argumentų.
Teismas nuosprendyje tik išvardijo įrodymus, tačiau jų neanalizavo ir nepateikė argumentų, kuris konkrečiai įrodymas patvirtina atskiras bylai reikšmingas aplinkybes. Skundžiamo nuosprendžio 6–7 lapuose esantys teismo teiginiai yra bendro pobūdžio, o konkrečių aplinkybių ir įrodymų vertinimo nuosprendyje visiškai nėra. Taigi teismas iš esmės nemotyvavo 2016-12-07 apkaltinamojo nuosprendžio ir jį priėmė remdamasis ydingai suformuotu vidiniu įsitikinimu dėl M. M. ir E. R. kaltės bei kitų bylai reikšmingų aplinkybių.
BPK 22 straipsnio 3 dalis įtvirtina pamatinę kiekvieno kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Atitinkamai, asmuo, kuris buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos padarymo, turi teisę žinoti, dėl ko jis nuteistas. Tuo atveju, jei teismas, priimdamas nuosprendį, nepateikia pakankamų argumentų, teismo baigiamasis aktas tampa neaiškus, nesuprantamas, o nuteistam asmeniui lieka tiksliai nežinoma, dėl ko jis buvo nuteistas. Apeliantų nuomone, apylinkės teismui nepateikus visiškai jokių pagrįstų argumentų ir motyvų, buvo pažeistos ne tik BPK normos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet ir reikšmingos M. M. ir E. R. teisinės garantijos, taipogi nukrypta nuo teismų praktikos šiuo klausimu.
Dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo
Klaipėdos miesto apylinkės teismas M. M. ir E. R. kaltę grindė šiais įrodymais: nukentėjusiosios parodymais, liudytojų D. Ž., V. S., A. G. parodymais, medikių G. M. ir T. V. surašytais medicininiais J. A. dokumentais bei jų, apklaustų kaip liudytojų, parodymais, specialisto išvada ir ją pateikusio eksperto Rimanto Petro Pečkaus apklausos duomenimis, J. A. 2014-01-09 skundu policijos įstaigai, bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) garso įrašo apžiūros protokolu.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, teismas šiuos įrodymus kaip kaltinančius įvertino visiškai nesilaikydamas BPK įtvirtintų ir teismų praktikoje išplėtotų įrodymų vertinimo taisyklių, nes rėmėsi tik dalimi įrodymų, ignoruodamas tas įrodinėjimo šaltinių dalis, kurios šiai bylai taip pat buvo ne mažiau reikšmingos ir kurios patvirtino esmines abejones dėl M. M. ir E. R. kaltės. Be to, teismas nepatikrino pateiktų duomenų ir visiškai neatsakė į gynybos iškeltas abejones įrodymų vertinimo klausimais.
Dėl nukentėjusiosios parodymų
Teismas išimtinai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais apie jos tariamo sužalojimo aplinkybes ir visiškai nesivadovavo bei motyvuotai nepaneigė M. M. ir E. R. nurodytų aplinkybių.
J. A. šioje byloje buvo ne tik nukentėjusioji, bet ir privati kaltintoja, kurios pareiga – tinkamai ir aiškiai suformuluoti kaltinimus. Tačiau J. A. skunde nurodytos aplinkybės ir jos parodymai teisme yra iš esmės prieštaringi.
Šalies argumentai
Kaip minėta, esminė aplinkybė, kuri turi būti nustatyta byloje – netyčinis sveikatos sutrikdymas. Nors skunde J. A. nurodė, kad ji buvo sužalota netyčia, duodama paaiškinimus teisme, ji jau tvirtino, kad M. M. ir E. R. veikė tyčia (2016-02-23 teisiamojo posėdžio garso įrašo 37:00, 37:15, 37:30 min.). Privati kaltintoja savo teises teisme įgyvendino ne savarankiškai, o pasitelkusi profesionalų teisininką – advokatą, todėl sunku paaiškinti šį prieštaravimą tarp skundo teiginių ir J. A. parodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant tiek J. A., tiek ir kitų liudytojų, kurių parodymus nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, paaiškinimus, turėtina omenyje, kad vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, teismas turi atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams ir pan. (LAT 2010-10-12 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2010).
Jau pačioje proceso pradžioje kaltinamųjų gynyba pateikė teismui papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad tarp M. M. ir E. R. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš vienos pusės, bei J. A., iš kitos pusės, vyko teisminiai procesai tiek dėl J. A. atleidimo iš įmonės vadovo pareigų, tiek dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšų, dėl kurių neteisėto paėmimo J. A. pareikštas civilinis ieškinys. Teismui pateiktame gynybos prašyme išsamiai išdėstyti įvykiai civilinėse bylose bei šie įvykiai susieti su J. A. atliktais veiksmais, kuriais siekiama prieš M. M. ir E. R. pradėti baudžiamąjį procesą.
Šalies argumentai
Minėtame prašyme buvo nurodyta, jog, kaip nurodė J. A., ji tariamai sužalota 2014-01-08, tačiau specialisto išvada, kuria remiamasi šioje byloje, surašyta tik 2014-07-23 pačios J. A. prašymu, o iš karto po tariamai įvykusio sužalojimo J. A. į teismo medicinos specialistą nesikreipė. Minėtame prašyme taip pat nurodyta, kad pagal 2014-03-14 UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį pradėta civilinė byla dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytos žalos atlyginimo ir turto grąžinimo ir šioje byloje 2014-06-20 dėl J. A. priimtas sprendimas už akių, todėl labai tikėtina, kad kreipimąsi į teismo medicinos specialistus dėl išvados pateikimo lėmė nagrinėtos civilinės bylos dėl žalos atlyginimo (į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyrių J. A. kreipėsi praėjus neilgam laiko tarpui po 2014 06 20 sprendimo už akių priėmimo). Teismas visiškai neįvertino minėtame prašyme nurodytų aplinkybių, kurios rodė konfliktiškus M. M. ir E. R. santykius su J. A., dėl kurių ji turėjo suinteresuotumą apkalbėti abu nuteistuosius. Juolab, kad byla privataus kaltinimo tvarka buvo nagrinėjama tuo metu, kai buvo priimtas J. A. nepalankus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-11 sprendimas, kuriuo iš jos UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistas žalos atlyginimas.
Nuteistųjų santykiai su J. A. ir šiuo metu yra konfliktiški būtent dėl klausimų, susijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“, – tebesitęsia civilinės bylos dėl J. A. padarytos įmonei žalos atlyginimo.
Pasak apeliantų, visiškai nepagrįstas J. A. paaiškinimas, kad pas medikus ji buvo nukreipta policijos pareigūnų. J. A. pareiškimas policijos įstaigoje registruotas 2014-01-10, o pirmasis gydytojos G. M. medicininis įrašas datuotas 2016-01-09. Tai rodo ne tik logiškai nepaaiškinamą nesutapimą, tačiau ir kelia pagrįstą klausimą dėl to, kodėl J. A. dar iki priimant 2014-01-14 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nepateikė policijos įstaigai medicininių dokumentų, kurių dalis iki 2014-01-14 jau buvo surašyti (policijos įstaigos 2014-01-14 nutarime, kaip vienas iš atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagrindų, nurodoma tai, jog nebuvo gauta pranešimų iš medicinos įstaigų).
Motyvuojamoji dalis
Visos šios aplinkybės ir J. A. parodymų prieštaravimai bei nesutapimas net su jos pačios skundo privataus kaltinimo tvarka turiniu kelia pagrįstų abejonių dėl teikiamų paaiškinimų atitikimo tikrovei.
Nors teismui buvo pateikti akivaizdūs duomenys, leidžiantys įtarti, kad J. A. turi pagrindą apkalbėti nuteistuosius, tačiau teismas kritiškai J. A. parodymų nevertino, priešingai, jais visiškai pasitikėjo, nors be išvardytų abejonių buvo ir daugybė kitų abejonių, leidusių rimtai abejoti J. A. teiktais paaiškinimais.
Dėl J. A. parodymų bei paties skundo privataus kaltinimo tvarka apeliantai pažymi, kad šioje byloje nukentėjusioji turėjo atlikti kaltintojo vaidmenį, taigi, ji turėjo pateikti pakankamai įrodymų apie prieš ją atliktą nusikalstamą veiką ir jos pasekmes. Skunde J. A. mini, jog tiriant sužalojimus turėjo būti atlikta rentgenograma, tačiau daugiau duomenų apie tai nepateikta. J. A. nurodė ir tai, kad jai atlikti įvairūs tyrimai, tačiau tai patvirtinantys duomenys taip pat nepateikti. Šios aplinkybės, viena vertus, rodo, kad savo skundo J. A. pakankamai nepagrindė, kita vertus, kelia abejonių dėl to, ar jai apskritai buvo atlikti tyrimai, o jei buvo atlikti, ar jie nepatvirtina visai kitų J. A. sveikatos sutrikimo priežasčių. Akivaizdu, kad jei J. A. turi įrodymų apie padarytų sužalojimų pasekmes, kaip privati kaltintoja ji turi būti suinteresuota juos pateikti.
Dėl liudytojos D. Ž. parodymų
Teismas vadovavosi D. Ž. parodymais, tačiau visiškai neįvertino šios liudytojos akivaizdaus priešiškumo M. M. ir E. R..
Liudytoja D. Ž. patvirtino, kad su nukentėjusiąja sutaria gerai (pvz., nukentėjusioji ir liudytoja yra užsiregistravusios kaip draugės socialiniame tinkle „Facebook“) bei nurodė, kad jai išėjus iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos kita darbovietė buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jai vadovavo J. A..
Maža to, D. Ž. atsakymų į teismo ir kitų proceso dalyvių klausimus turinys rodo jos aiškiai priešišką nusiteikimą prieš M. M. ir E. R. – apklausiama teisme, ji paminėjo, kad buvo paimti dokumentai, kurie patvirtina, jog J. A. nepasisavino įmonės lėšų, t. y. patvirtina J. A. nekaltumą (2016-03-02 teismo posėdžio garso įrašo 08:35 min.) (nesuprantama, kaip liudytoja gali žinoti, kokie dokumentai tariamai pagrobti – po „pagrobimo“ jie turėjo likti pas M. M. ir E. R. ). Taip pat D. Ž., apklausiama teisme, net kelis kartus akcentavo tai, kad J. A. neteisėtai atleista iš darbo, nors teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad J. A. tariamai neteisėtas atleidimas iš darbo išspręstas taikos sutartimi.
Be to, kalbėdama apie dokumentų paėmimą, D. Ž. vartojo sąvoką „pavogė“ (2016-03-02 posėdžio garso įrašo 10:32 min.), taigi dar kartą neigiamai apibūdinami M. M. ir E. R., nors joks procesas dėl dokumentų pagrobimo ar vagystės nebuvo pradėtas ir jokie tariamai neteisėti jų veiksmai, susiję su dokumentų paėmimu, nenustatyti. Taip pat, kalbėdama apie E. R., D. Ž. nurodė, kad jis „specialiai pridarė įmonei skolų“ (2016-03-02 posėdžio garso įrašo 11:14, 11:50 min.). Taigi, akivaizdu, jog D. Ž. iš esmės palaiko J. A., kadangi jokie iš nurodytų tariamai neteisėtų M. M. ir E. R. veiksmų nėra įrodyti, tačiau liudytoja iš esmės remiasi J. A. pozicija tiek šioje, tiek kitose bylose, atkartodama jos teiginius.
Nors gynyba, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė visas šias abejones, tačiau teismas dėl jų visiškai nepasisakė, D. Ž. parodymų nepatikrino bei nenurodė, kodėl laiko nepagrįstomis gynybos abejones dėl šios liudytojos patikimumo.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytoja D. Ž. davė ypač neapibrėžtus ir neaiškius parodymus tiek apie tariamą smurtą, tiek apie tariamai smurtavusius asmenis – nurodė, kad nežino, kas ir kiek smūgių sudavė (2016-03-02 posėdžio garso įrašo 07:20, 13:39 min.), tačiau vėliau užtikrintai nurodė, jog smūgiai buvo suduoti, t. y. teigė, kad nukentėjusioji buvo mušama (2016-03-02 posėdžio garso įrašo 09:27, 10:03 min.), tačiau kartu nurodė, kad sužalojimai galėjo atsirasti ir netyčia – užkritus ant J. A. (2016-03-02 posėdžio garso įrašo 10:15 min.), tačiau, atsakinėdama į klausimus, D. Ž. jau nebegalėjo nurodyti, kas konkrečiai ant J. A. užkrito (2016-03-02 posėdžio garso įrašo 13:05 min.), taipogi nurodė, kad kai kurias aplinkybes gali ir painioti, nes tiksliai neprisimena (2016-03-02 posėdžio garso įrašas 13:25 min.), be to, apklausiama ši liudytoja vartojo apibendrinamus terminus – pvz., „buvo griebiama už kaklo“, „purtoma“ (2016-03-02 posėdžio garso įrašo 14:14 min.), kitaip tariant, negalėjo nurodyti, kuris iš kaltinamųjų atliko tam tikrus veiksmus prieš J. A..
Be to, palyginus šios liudytojos parodymus su jos skambučio BPC garso įrašo išklotine, matyti, kad šios įstaigos operatorei D. Ž. nenurodė, jog nukentėjusioji yra mušama. Be to, kaip matyti iš įrašo išklotinės, didelį skambučio laiko tarpą užima būtent operatorės bandymas išaiškinti, dėl ko kviečiami policijos pareigūnai ir ar iš tiesų policijos pagalba būtina.
Be to, liudytoja D. Ž. teigė, kad policiją iškviesti prašė J. A1monienė, o jai apie tai pasakius E. R., šis D. Ž. pasakė „gerai“ (2016-03-02 posėdžio garso įrašo 14:52 min.). Apeliantų teigimu, neįtikėtina, kad asmuo, kuris ką tik smurtavo prieš kitą asmenį, taip lengvai sutiktų su policijos pareigūnų kvietimu.
Skundžiamame nuosprendyje pacituota tik nedidelė dalis D. Ž. apklausos duomenų, be to, teismas jų nepatikrino.
Apeliantai pažymi ir tai, kad liudytoja D. Ž. net kelis kartus patvirtino negalinti nurodyti, kas ir į kokias J. A. kūno vietas smūgiavo, kas ir kokiu būdu buvo ant J. A. užgriuvęs. Tuo tarpu apkaltinamajame 2016-12-07 nuosprendyje visiškai tiksliai nurodoma, kuris iš nuteistųjų ir į kurias kūno dalis sudavė nukentėjusiajai. Taigi D. Ž. paaiškinimai kaip įrodymas apskritai nepatvirtina teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių.
Dėl liudytojos V. S. parodymų
2016-05-25 teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta V. S. nurodė, kad išgirdo pagalbos šauksmą be reikalavimą „atiduoti papkę“ (nors neaišku, kas šį reikalavimą išsakė), o atėjusi prie J. A. darbo vietos matė susistumdymą, todėl draugiškai patarė liautis, taip pat nurodė mačiusi, kaip du vyrai bandė atimti iš J. A. dokumentus. Be to, ši liudytoja nurodė, kad vienas iš vyrų, mėginusių atimti dokumentus, filmavo, tačiau taip ir liko neaišku, kokiu būdu buvo įmanoma ir bandyti atimti dokumentus, ir filmuoti.
Liudytoja V. S. konkrečiai nepaaiškino, kokie tiksliai veiksmai buvo atlikti prieš J. A., tik paminėjo, kad buvo triukšmas ir vyko susistumdymas, o į teisėjos klausimą, kokį vaizdą matė, nurodė, kad negali tiksliai pasakyti (2016-05-25 posėdžio garso įrašo 23:04 min.).
Nors apklausiama teisme ši liudytoja nurodė, kad matė sužalojimus ant J. A. rankų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji teigė nemačiusi ant J. A. kūno sužalojimų. Šių prieštaravimų apklausiama teisme liudytoja logiškai paaiškinti negalėjo,tik spėliojo, kad ikiteisminio tyrimo metu galbūt buvo užduoti kiti klausimai (2016-05-25 posėdžio garso įrašo 26:48, 33:25 min.). Logiška manyti, kad asmuo tiksliau atsimena įvykio detales, kai nuo įvykio yra praėję mažiau laiko. V. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausa 2015-06-08 (tą dieną buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą), teisme ji buvo apklausta 2016-05-25, t. y. praėjus beveik metams po pirmos paklausos.
Nesutampa skundžiamame nuosprendyje nurodomi V. S. duoti paaiškinimai, užfiksuoti 2016-05-25 posėdžio garso įraše, kuriame (nuo 33:29 min.) ši liudytoja kalba tik apie tai, kad matė apibraižytas J. A. rankas, tuo tarpu teismo nuosprendyje papildomai nurodoma, jog V. S. paliudijo apie matytas kraujosruvas. Be to, teismas nuosprendyje net nepažymėjo, kad V. S. net negalėjo paaiškinti, ar apibraižymai buvo ant vienos, ar ant abiejų J. A. rankų.
Taigi liudytojos V. S. parodymai yra nepakankamai konkretūs ir aiškūs, kad jais būtų galima grįsti apkaltinamąjį teismo nuosprendį, be to, liko nepašalinti prieštaravimai tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų.
Taigi akivaizdu, kad ir šios liudytojos parodymų teismas neįvertino ir nepatikrino.
Kadangi liudytoja V. S. negalėjo nurodyti ir nenurodė, kas ir kokius smūgius sudavė J. A., ar kokiu būdu smurtavo prieš nukentėjusiąją, jos parodymai, kaip ir liudytojos D. Ž. parodymai, negali būti laikomi patvirtinančiais skundžiamame nuosprendyje tiksliai aprašomas tariamo smurto ir J. A. sužalojimo aplinkybes.
Dėl liudytojo A. G. parodymų
Kaip matyti iš teismo pacituotų kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno A. G. parodymų, jis reikšmingų bylai aplinkybių, susijusių su 2014-01-08 konfliktu, nurodyti negalėjo. Taigi šio liudytojo parodymai apskritai nelaikytini įrodymais šioje byloje, tačiau jie aprašyti apkaltinamajame nuosprendyje. Tuo tarpu kiti reikšmingi bylai įrodymai ir gynybos argumentai nuosprendyje, kaip minėta, neaptarti.
Kita vertus, teismas visiškai neįvertino dalies liudytojo A. G. parodymų, kurie dar labiau sustiprina abejones, ar prieš J. A. buvo pavartotas smurtas, kaip nurodė ji pati. Šis liudytojas nurodė, kad asmuo, kvietęs policijos pareigūnus, turi galimybę iš karto pateikti pareiškimą, tokiu atveju įvykio vietoje buvę pareigūnai surašo tarnybinius pranešimus. Tuo atveju, jei pareiškimas į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams neteikiamas, o parašomas vėliau, tarnybinius pranešimus įvykio vietoje buvę pareigūnai surašo pranešimą ikiteisminį tyrimą atliekančio tyrėjo reikalavimu. Nustačius grėsmę, asmuo, dėl kurio smurtavimo pateikta informacija, gali būti pristatytas į policijos įstaigą, o tokios grėsmės nesant, nustatomi galbūt smurtavusio asmens duomenys, pagal kuriuos šį asmenį galima būtų surasti.
Tačiau šioje byloje nėra nei pareigūnų tarnybinių pranešimų, nei duomenų, kad policijos pareigūnai būtų nustatinėję M. M. ar E. R. asmenybę įvykio vietoje.
Taigi atvykusiems policijos pareigūnams J. A. smurto vartojimo aplinkybių nenurodė ir tik praėjus kuriam laikui kreipėsi į policijos įstaigą.
Dėl medicinos darbuotojų parodymų ir jų pateiktų medicininių dokumentų
Teismas pacitavo byloje esančius J. A. medicininius dokumentus, tačiau jokio šių dokumentų ir gydytojų pateiktų paaiškinimų vertinimo neatliko.
J. A. prie pareiškimo pridėjo savo ambulatorinės kortelės įdėtinius lapus, juose užfiksuota, kad 2014-01-09 14:30 val. ji buvo apžiūrėta gydytojos G. M., nustačiusios J. A. ribotus galvos judesius į šonus ir ribotus rankų judesius aukštyn, neryškią mėlynę kairės plaštakos viršutinėje dalyje, taip pat neryškią mėlynę kairio kelio sąnario srityje. Ta pati gydytoja nurodė, kad pacientė susijaudinusi ir verkia. Tačiau kyla klausimas, ar toks susijaudinimas nėra iššauktas to, kad įmonės vadovas galbūt atgavo dokumentus, įrodančius jos padarytą įmonei žalą – šie dokumentai pateikti Klaipėdos miesto apylinkės teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei J. A..
2014-01-09 gydytoja G. M. išdavė J. A. nedarbingumo pažymėjimą Nr. 8434056 nuo 2014-01-09 iki 2014-01-14. Kaip matyti, nedarbingumo pažymėjimas pirmiausia išduotas 5 dienoms, todėl manytina, kad pirminę apžiūrą atlikusi gydytoja šį nedarbingumo laikotarpį laikė pakankamu. Vėlesnio (2014-01-14) apsilankymo pas medikus metu (šį kartą J. A. apžiūrėjo gydytoja T. V.), nedarbingumo pažymėjimas pratęstas iki 2014-01-21, nors nematyti jokių būklės pablogėjimų ar objektyvių duomenų, leidžiančių daugiau nei dvigubai pailginti nedarbingumo laikotarpį, be to, iš šios gydytojos įrašo medicininiuose dokumentuose neaišku, ar ant J. A. kūno buvo likusios ankstesniame įraše nurodomos mėlynės. 2014-01-21 J. A. nedarbingumo pažymėjimas nebepratęstas.
Apeliantų nuomone, nėra pagrindo J. A. pateiktus medicininius dokumentus vertinti kaip įrodymus apie jos tariamai patirtą smurtą iš M. M. ir E. R. pusės.
Visų pirma apeliantai pažymi, kad J. A. į medikus kreipėsi ne iš karto po jos nurodyto smurto prieš ją pavartojimo ir netgi ne kitos dienos pradžioje, o tik praėjus beveik parai laiko po jos nurodomo įvykio (kaip teigė J. A., ji buvo sužalota 2014-01-08, apie 16.00 val., tačiau pas gydytoją apsilankė tik 2014-01-09 14.30 val.). Taigi, net jei ant J. A. kūno buvo medicininiuose dokumentuose aprašytos mėlynės, negalima tvirtinti, jog jos atsirado būtent 2014-01-08, apie 16.00 val., kadangi šios mėlynės galėjo atsirasti ir 2014-01-08 jau po 16.00 val. arba 2014-01-09 iki apsilankymo pas gydytoją. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, pasak J. A., ji patyrė šoką, į medicinos įstaigą ją nuvežti galėjo ir jos vyras, nes jis po konflikto dėl dokumentų grąžinimo taip pat buvo atvykęs į „(duomenys neskelbtini)“ nuomotas patalpas, be to, esant akivaizdiems sužalojimams, J. A. pas medikus būtų nukreipę į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai.
J. A. apžiūrėjusi medikė G. M. nėra teismo medicinos ekspertė ir negali nurodyti nei mėlynių, nei kitų žymių atsiradimo laiko, o medicininiuose dokumentuose padaryti įrašai apie neryškių mėlynių nustatymą jokiu būdu nereiškia, kad šios mėlynės atsirado būtent 2014-01-08, apie 16.00 val., ir būtent nuo kaltinamųjų tariamai atliktų neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, į teismo medicinos ekspertą J. A. kreipėsi tik 2014-07-23, o kadangi ekspertas mėlynių apžiūrėti negalėjo (jų jau nebebuvo), todėl ir 2014-07-23 specialisto padarytos išvados apie mėlynių atsiradimo laiką yra tik tikėtinos.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu buvo pažymėta, kad gydytojų G. M. ir T. V. atlikti veiksmai neatitinka medicininių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kadangi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001-02-01 įsakymu Nr. 65 patvirtintos „Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos“ 8.1 punktas nurodo, jog sveikatos priežiūros įstaiga be paciento sutikimo teikia informaciją teisėsaugos institucijoms, kai būtina pranešti apie nusikaltimą. Šiuo atveju, kaip matyti iš 2014-01-09 įrašo medicininiuose dokumentuose, J. A. gydytojai paaiškino, jog darbe buvo užpulta dviejų vyriškių. Taigi J. A. apžiūrėjusi medikė turėjo pareigą pateikti šią informaciją policijos įstaigai, tačiau to nepadarė. Be to, apie duomenų iš gydymo įstaigų nepateikimą pasisakoma ir policijos įstaigos 2014-01-14 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Be to, apeliantai pažymi, kad gydytoja G. M. 2014-01-09 J. A. apsilankymo metu medicininiuose dokumentuose nurodė ribotus pacientės galvos ir rankų judesius, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kad šių sutrikimų ištyrimui būtų paskirti ir atlikti kokie nors tyrimai. Taigi akivaizdu, jog J. A. apžiūra buvo paviršutiniška, nes jos nurodytų skausmų priežastys nebuvo nustatytos. Be to, kaip matyti iš gydytojos T. V. paaiškinimų, apie skausmus jai nurodė tik J. A., tačiau nebuvo vertinama, kodėl pakankamai ilgą laiko tarpą (5 dienas) tęsiasi skausmai (kaip matyti iš 2016-05-25 posėdžio garso įrašo (nuo 05:15 val.) gydytoja vadovavosi ankstesne diagnoze). Akivaizdu, kad tokia paciento būklė galėjo rodyti gana rimtus sveikatos sutrikimus, tačiau ir šiuo atveju jokie tyrimai nebuvo atlikti.
Be to, visiškai nesuprantama, kodėl gydytoja G. M., konstatavusi J. A. patirtą stresą ir susijaudinimą, nenusiuntė jos konsultacijai pas psichologą, juo labiau nesuprantama, kodėl to nepadarė gydytoja T. V., kuri, pagal jos paaiškinimus, nedarbingumo pažymėjimą pratęsė dėl to, kad J. A. būklė negerėjo.
Be to, J. A. nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas 13 kalendorinių dienų laikotarpiui (nuo 2014-01-09 iki 2014-01-14 ir nuo 2014-01-14 iki 2014-01-21). Šiai bylai aktualių Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2005-06-30 įsakymu Nr. V-533/a1-l89 patvirtintų Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 21 punktas numato, kad elektroniniai pažymėjimai ambulatoriškai gydomiems asmenims išduodami ne ilgiau kaip 7 kalendorinėms dienoms, o ilgesniam laikotarpiui (ne ilgesniam nei 10 kalendorinių dienų laikotarpiui) nedarbingumo pažymėjimus išduoda: gydytojai chirurgai, ortopedai traumatologai ar šeimos gydytojai, kai rentgenologiškai patvirtinamas stambiųjų kaulų lūžis, stambiųjų kaulų išnirimas ar nustatomas raiščių plyšimas (22.1 punktas); gydytojai chirurgai, akušeriai ginekologai, šeimos gydytojai ir kiti gydytojai specialistai po operacijų (22.2 punktas); gydytojai kardiologai, šeimos gydytojai ir vidaus ligų gydytojai po ūmaus miokardo infarkto (22.3 punktas); gydytojai neurologai ir šeimos gydytojai po ūmaus smegenų insulto (subarachnoidinių ir intrace-rebrinių kraujosruvų, smegenų infarkto) (22.4 punktas); gydytojai pulmonologai sergantiems tuberkulioze (22.5 punktas); visi gydantys gydytojai sergantiems onkologinėmis ligomis (22.6 punktas). Tuo tarpu J. A. pateikti medicininiai dokumentai rodo, jog jai nebuvo nustatytas joks sveikatos sutrikdymas ar sutrikimas, dėl kurio nedarbingumo pažymėjimas galėjo būti išduotas ilgesniam nei 7 kalendorinių dienų laikotarpiui, taigi J. A. apžiūrėjusių ir nedarbingumo pažymėjimą išdavusių bei pratęsusių medikių atlikti veiksmai prieštarauja minėtų Taisyklių nuostatoms.
Be to, apeliantai pažymi, kad 2014-07-23 specialisto išvadą surašęs teismo medicinos ekspertas sveikatos sutrikdymo mastą nustatė atsižvelgdamas tik į sveikatos sutrikdymo (tiksliau – nedarbingumo) trukmę (ilgesnis nei 10 dienų laikotarpis), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pagrindo laikyti J. A. nedarbinga ilgiau nei 7 kalendorines dienas, todėl ir 2014-07-23 specialisto išvadoje esantys duomenys apie sveikatos sutrikdymo mastą tampa abejotini.
Visi šie argumentai ir abejonės buvo nurodyti ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, tačiau teismas jų neįvertino, pateiktų medicininių dokumentų, kaip įrodymų, nepatikrino, tik apsiribojo šių dokumentų dalies turinio pacitavimu.
Dėl specialisto išvados ir eksperto apklausos
BPK įtvirtintų ir teismų praktikoje išplėtotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių visuma leidžia teigti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl visi baudžiamojoje byloje esatys įrodymai turi būti vertinami pagal tuos pačius BPK 20 straipsnio 5 dalyje aprašytus principus.
Žemesnės instancijos teismas
LAT, pasisakydamas dėl specialisto išvados svarbos, nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas specialisto išvada, dėl kurios patikimumo kyla pagrįstų abejonių (LAT 2011-10-18 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-439/2011).
Abejonių dėl byloje esančios 2014-07-23 specialisto išvados patikimumo, visų pirma, kelia laiko tarpas, praėjęs nuo išvadoje aprašytų įvykių ir pačios išvados surašymo.
Be to, kategoriškai negalima sutikti su specialisto išvados dalimi, kurioje nurodoma, kad J. A. nustatyti kaklo ir abiejų pečių sumušimai, kadangi: 1) ekspertas nurodė, jog rėmėsi gydytojų G. M. ir T. V. medicininių dokumentų įrašais; 2) įrašai apie objektyviai pastebimus sužalojimus pateikti tik G. M.; 3) G. M. nurodė tik šias objektyviai pastebimas žymes ant J. A. kūno – mėlynę kairės plaštakos viršutinėje dalyje ir mėlynę kairiojo kelio srityje; 4) G. M., nors ir nurodė, kad J. A. rankų judesiai buvo riboti, tačiau nenustatė, kad tam turėjo įtakos sumušimai. Taigi ekspertas 2014-07-23 specialisto išvados teiginio apie nustatytus abiejų pečių ir kaklo sumušimus nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis.
Be to, specialistas neturėjo galimybės pamatyti kokių nors sužalojimų ant J. A. kūno, o paminėtos gydytojos, nesančios teismo medicinos ekspertėmis, negalėjo pateikti kvalifikuotų išvadų dėl J. A. galbūt rastų sužalojimų, t. y., negalėjo nustatyti, kokiu būdu šie sužalojimai atsirado, koks jų susidarymo mechanizmas.
Nors formaliai ekspertas gali remtis ir pateiktais medicininiais dokumentais, šiuo atveju laiko tarpas, praėjęs tiek nuo J. A. nurodomo įvykio, tiek ir nuo medikių apžiūros yra toks ilgas, kad vien tai sukelia pagrįstų abejonių dėl specialisto išvadų.
2014-07-23 specialisto išvada yra vienintelis dokumentas, „leidžiantis“ teigti, kad J. A. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo atveju, jei nustatytas sveikatos sutrikdymas būtų mažesnio (nežymaus sveikatos sutrikdymo) masto, tai reikštų, kad M. M. ir E. R. veiksmų pasekmės (jei šie veiksmai ir jų pasekmės būtų įrodyti įstatymų nustatyta tvarka) nebeatitiktų BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (baudžiamoji atsakomybė kyla tik už nesunkų neatsargiai padarytą sveikatos sutrikdymą, tuo tarpu už nežymų ir neatsargų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė netaikoma).
Be to, 2014-07-23 specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimai (mėlynės) galėjo būti padaryti suduodant bukais daiktais, t. y., ekspertas pasisakė dėl sužalojimų mechanizmo, nors akivaizdu, kad mėlynės ant žmogaus kūno gali atsirasti ir kitu būdu (pvz., suspaudžiant). Todėl nesuprantama, kaip galėjo būti daroma išvada apie sužalojimų atsiradimo mechanizmą, jei pačių sužalojimų ekspertas nematė.
Teismas tik pacitavo eksperto R. P. Pečkaus parodymus ir specialisto išvadą, tačiau jokio šių įrodymų vertinimo neatliko, dalies labai reikšmingų eksperto paaiškinimų neaptarė. Teismas neįvertino, jog ekspertas R. P. Pečkus patvirtino tai, kad šiuo atveju sveikatos sutrikdymo mastas nukentėjusiajai buvo nustatytas dėl nedarbingumo trukmės. Tik dėl J. A. tariamai nustatytų nubrozdinimų ir kraujosruvų nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas nebūtų konstatuotas ir tokie sužalojimai būtų įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi tik nedarbingumo trukmė ir tariamai nustatytas pečių juostos skausmas bei apriboti rankų ir galvos judesiai į šonus nulėmė nesunkų, o ne nežymų sveikatos sutrikdymo masto konstatavimą.
Taigi, atsižvelgiant į pareikštus kaltinimus, svarbu nustatyti, ar tariamai buvusios pečių juostos skausmo, galvos ir rankų judesių apribojimo aplinkybės iš tiesų objektyviai patvirtintos, jei taip, tai ar šias aplinkybes galima sieti su kokiais nors nuteistųjų veiksmais.
Apeliantų vertinimu, tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra, t. y. byloje nenustatyta, kokiu metodu skausmo ir ribotų judesių buvimo faktą patvirtino J. A. gydytoja. Nepaisant to, kad ekspertas paaiškino, jog asmeniui būtų sunku suvaidinti ribotus judesius ir skausmą (apžiūrintis medikas stebi paciento išraišką ir elgesį, todėl gali atpažinti simuliaciją), visa tai tėra tik prielaidos ir nepatvirtina, jog būtent tokiu būdu (t. y. stebint J. A. veido išraišką ir visiškai įsitikinus skausmo buvimu) buvo atlikti įrašai medicininiuose dokumentuose. Be to, nors J. A. tvirtino, kad jai buvo daroma rentgeno nuotrauka, tačiau jokių papildomų duomenų ir pačios nuotraukos ji teismui nepateikė (greičiausiai todėl, kad ši nuotrauka ne patvirtina, o paneigia jos teiginius). Taigi tik spėjimais grindžiama išvada, kad J. A. nustatyti skausmai ir riboti kūno dalių judesiai.
Be to, net nustačius, kad nukentėjusiajai iš tiesų skaudėjo pečių juostą, buvo apriboti rankų ir galvos judesiai, akivaizdu, jog šeimos gydytoja, neturinti teismo medicinos eksperto patirties, negali įvertinti, ar šie skausmai ir judesių apribojimas susiję su patirtu smurtu ar kitomis priežastimis, kurios, kaip minėta, taip ir nenustatytos. Manytina, kad nukentėjusiajai, praėjus neilgam laiko tarpui, kreipusis į teismo medicinos ekspertą, šis būtų galėjęs ir išoriškai pastebėti buvusius sužalojimus bei įvertinti esamą skausmą ir judesių ribotumą bei nustatyti, ar šie sužalojimai, skausmas ir kiti nepatogumai galėjo būti sukelti smurtiniais veiksmais. Šiuo atveju nesuprantama, kokiu būdu nukentėjusioji priežastiniu ryšiu sieja pečių juostos skausmą, ribotus galvos ir rankų judesius su prieš ją tariamai pavartotu smurtu.
Taigi ypač pavėluotas J. A. kreipimasis dėl tariamai prieš ją atliktos nusikalstamos veikos, kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar nukentėjusioji sąmoningai nepasirinko tokio elgesio, kadangi suprato, jog ekspertas galės nustatyti ir sužalojimų nebuvimą bei identifikuoti galimą simuliaciją.
Atsižvelgiant tai, teismas galėjo konstatuoti tik formalų 2014-07-23 specialisto išvados atitikimą nustatytiems reikalavimams, tačiau įvertinus išvados surašymo aplinkybes ir duomenis, kuriais rėmėsi ekspertas, teismui turėjo kilti abejonių dėl šios išvados kategoriškumo – akivaizdu, kad pats objektyvios apžiūros negalėjęs atlikti ekspertas, įvertinęs tai, kad jam nežinoma kokiu būdu ir metodais buvo nustatytos pateiktuose medicininiuose dokumentuose aprašomos aplinkybės, galėjo daryti ne kategoriškas, o tik tikėtinas išvadas apie sveikatos sutrikdymo mastą.
Dėl šių teisminio bylos nagrinėjimo metu dėstomų abejonių teismas taip pat nepasisakė ir jų visiškai neįvertino, gynybos pateiktų argumentų ir prieštaravimų nepaneigė.
Taigi esminė veikos kvalifikavimui aplinkybė – sveikatos sutrikdymo mastas – paremta įrodymu, dėl kurio kilusios abejonės nepašalintos.
Dėl J. A. 2014-01-09 pareiškimo
J. A. nurodė sužalojimus patyrusi 2014-01-08, be to, byloje nustatyta, kad į tariamo įvykio vietą tą pačią dieną atvyko ir policijos pareigūnai. Akivaizdu, jog J. A. turėjo visas galimybes iš karto, t. y. 2014-01-08 policijos įstaigai pateikti pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, tačiau jos pareiškimas dėl tariamo sužalojimo pateiktas 2014-01-09, o policijos įstaigoje registruotas tik 2014-01-10. Be to, J. A. tariamo sužalojimo dieną, t. y. 2014-01-08 ne tik nesikreipė į policijos įstaigą, tačiau ir į medikus (kaip minėta, į šeimos gydytoją ji kreipėsi tik 2014-01-09 14.30 val., į teismo medicinos ekspertą – tik 2014-07-23, kai jokių sužalojimų (jei sužalojimai apskritai kada nors buvo) ant J. A. kūno būti tiesiog nebegalėjo).
Iš bylos dokumentų matyti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto 2-ajame policijos komisariate, patikrinus J. A. 2014-01-10 pareiškimo pagrįstumą, priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Byloje nėra duomenų, kad J. A. būtų apskundusi šį nutarimą, o, kaip matyti iš 2015-06-08 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, šis tyrimas pradėtas 2014-12-08 (neįtikėtina, kad klausimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą būtų sprendžiamas tokį ilgą laiko tarpą). Taigi manytina, kad J. A. 2014-01-14 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą neskundė ir vėliau pakartotinai kreipėsi į policijos įstaigą.
Kalbant J. A. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, svarbios ne tik jos pareiškime nurodytos aplinkybės, tačiau ir policijos įstaigos priimto procesinio sprendimo turinys. Policijos įstaigos pareigūno 2014-01-14 nutarime pažymėta, jog tikslinant įvykio aplinkybes, negauta medicinos įstaigų pranešimų apie nusikalstamą veiką. Jeigu J. A. pateikti medicininiai dokumentai iš tiesų surašyti juose nurodomu laiku (nuo 2014-01-09), priimant nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, bent dalis šių med. dokumentų jau buvo surašyti, todėl galėjo būti pateikti policijos įstaigai, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokie veiksmai buvo atlikti. Kadangi policijos įstaigai nebuvo pateikti duomenys apie galimą nusikalstamos veikos padarymą, tai pripažintina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001-02-01 įsakymu Nr. 65 patvirtintos „Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos“ 8.1 punkto pažeidimu.
Taigi, nors J. A. 2014-01-09 pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir nurodė panašias aplinkybes, kokias tvirtino ir nagrinėjant bylą teisme, apylinkės teismas vertino vien tik J. A. pareiškimo turinį ir visiškai netyrė kitų su juo susijusių aplinkybių. Taigi ir šioje vietoje teismas neatliko bylai reikšmingo įrodymų vertinimo, nors pagal Baudžiamojo proceso įstatymą privalėjo jį atlikti.
Dėl BPC garso įrašo apžiūros protokolo
BPC garso įrašo apžiūros protokolą teismas paskelbė 2016-03-02 teisiamojo posėdžio metu, tačiau šį įrodymą tik paminėto nuosprendyje, tačiau jo nevertino.
Liudytoja D. Ž. BPC operatorei nurodė, kad bandoma atimti dokumentus ir kad vartojama fizinė jėga, tačiau apie tai, kad nukentėjusioji mušama, nenurodė, Tai D. Ž. mėgino pateisinti šoku, tačiau šie argumentai neįtikinami. Akivaizdu, kad susijaudinus ir ištikus šokui, pagalbos prašančiam asmeniui sunku formuluoti sudėtingas sąvokas ir sakinius, tačiau vietoj to, kad operatorei aiškiai įvardytų, jog nukentėjusiąją muša arba stumdo, D. Ž. vartojo kur kas sudėtingesnę ir bendresnę sąvoką „naudoja fizinę jėgą“. Iš pokalbio išklotinės matyti, kad D. Ž. labiau koncentruojasi į dokumentų paėmimo ir teisės juos paimti aplinkybes, o ne į tariamą nukentėjusiosios mušimą. Tai, kad J. A. yra stumdoma, D. Ž. BPC operatorei nurodė tik po to, kai oši jos paklausė, ar direktorė yra stumdoma. Taigi labai tikėtina, kad skambindama į BPC D. Ž. nebuvo mačiusi jokio prieš J. A. tariamai vartoto smurto.
Nurodyti argumentai patvirtina, kad nė vienas iš teismo cituojamų apkaltinamajame nuosprendyje įrodymų nebuvo patikrintas ir įvertintas, nors gynyba teismui ir buvo nurodžiusi aplinkybes, sudarančias pagrindą tokį vertinimą atlikti.
Be to, apeliantai pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje, visiškai tiksliai perrašant J. A. skundo turinį, nurodyta, kuris iš nuteistųjų ir kokiu būdu smurtavo prieš J. A., tačiau aptariant visus įrodymus, kuriuos išvardijo teismas, akivaizdžiai matyti, kad nė vienas iš jų nepatvirtina J. A. skunde bei apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų aplinkybių ir konkrečiai kiekvieno iš nuteistųjų atliktų veiksmų. Be to, nuosprendyje aprašyti nuteistųjų veiksmai neatitinka pačios J. A. 2016-02-23 teisiamojo posėdžio metu duotų paaiškinimų: J. A. nurodė nemačiusi, ar E. R. jai į nugarą sudavė delnu ar trenkė kumščiu (garso įrašo 31:05 min.), tačiau nuosprendyje tiksliai konstatuojama, kad smūgiai suduoti delnu; J. A. nurodė, kad kažkuris iš nuteistųjų užlipo jai ant blauzdos (garso įrašo 34:14 min.), tačiau teismo nuosprendyje šis veiksmas priskirtas M. M..
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, skundžiamą nuosprendį pagrindė tik spėjimais ir nepašalintomis abejonėmis tiek dėl nuteistųjų kaltės, tiek dėl kitų bylai reikšmingų aplinkybių, be to, nepagrindė, kodėl atmeta gynybos iškeltas abejones ir laiko nepatikimais M. M. ir E. R. duotus paaiškinimus. Tai, kaip minėta, reiškia ir M. M. bei R. R. teisių ir teisinių garantijų ir BPK įtvirtintų normų pažeidimą bei rodo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą.
Dėl civilinio ieškinio
Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.
Teismas M. M. ir E. R. kaltę pagrindė tik prielaidomis ir įrodymais, nepašalino prieštaravimų, taigi apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu, todėl turi būti panaikintas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, o civilinis ieškinys turi būti atmestas arba paliktas nenagrinėtas.
Bet kuriuo atveju, net ir darant prielaidą, jog M. M. ir E. R. kaltė dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo yra įrodyta, pagal minėtą BPK 115 straipsnio 1 dalies normą, teismas sprendimą dėl civilinio ieškinio privalo pagrįsti įrodymais dėl ieškinio pagrįstumo bei dydžio, tačiau apylinkės teismas to nepadarė.
J. A. nurodė, kad 2014-01-08 konflikto metu buvo nulaužtas jos avėtų batų kulnas, dėl to jai buvo padaryta 145 Eur turtinė žala. Tačiau įrodymai apie nurodytos sumos realumą nebuvo pateikti, o teismas tik deklaratyviai nurodė, jog ši suma yra reali, tačiau neargumentavo, kuo remdamasis teismas nustatė šios žalos sumos realumą, kadangi teismui net nenurodyta, kokio gamintojo buvo šie batai, nei konkretesni batų požymiai, kad būtų galima atlikti kainų palyginimą. Taigi teismo nuosprendis dėl civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Be to, vien tik atsižvelgiant į J. A. nurodomą jos avalynės sugadinimo pobūdį – tariamai lūžo kulnas – akivaizdu, jog toks sugadinimas, net jei jis būtų nustatytas, gali būti pataisomas.
Teismo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo taipogi yra nepagrįsta dėl analogiškų priežasčių – nors J. A. nurodė patyrusi stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie bent iš dalies patvirtintų civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz. psichologų išvadų).
Taigi, nors teismas ir sumažino reikalautos neturtinės žalos dydį, dalis J. A. prašytos neturtinės žalos kompensacijos priteista nesivadovaujant visiškai jokiais įrodymais dėl civilinio ieškinio dydžio ir jo pagrįstumo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, net ir pripažinęs M. M. ir E. R. kaltais, teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti J. A. civilinį ieškinį.
Dėl teismo objektyvumo
Tiek BPK 20 straipsnis, tiek ir kitos baudžiamąjį procesą reglamentuojančios teisės normos (pavyzdžiui, BPK 44 straipsnio 1 dalis), taip pat ir konstitucinės teisės normos (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis) įtvirtina teismo nešališkumo reikalavimą. Nešališko teismo nuostata apima ne tik subjektyvų teismo nešališkumą. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, būtent pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (LAT 2005-09-27 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-479/2005).
Nuteistieji nurodo, kad jiems kyla pagrįstų abejonių dėl bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumo, kadangi teismas ignoravo visus gynybos pateiktus argumentus, nepaneigė gynybos iškeltų abejonių ir nuteistųjų pateiktų paaiškinimų, o J. A. paaiškinimais vadovavosi kaip visiškai teisingais, nors jų pagrindimui akivaizdžiai stinga įrodymų.
Be to, jau proceso pradžioje teismas nuolaidžiavo J. A. – šioje byloje taikinamasis posėdis buvo paskirtas 2015-10-22 10.00 val., tačiau J. A. į jį neatvyko be jokių svarbių priežasčių ir nepateikė prašymo atidėti teismo posėdį dėl svarbių priežasčių.
Pagal BPK 408 straipsnio 1 dalį, 413 straipsnio 6 dalį bei teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2015-01-22 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. lA-28-174/2015), paties privataus kaltintojo neatvykimas į taikinamąjį ar teismo posėdį privataus kaltinimo byloje laikomas pagrindu nutraukti procesą, net jei posėdyje dalyvauja privataus kaltintojo atstovas (advokatas). Klaipėdos miesto apylinkės teismas ne tik netenkino nuteistųjų prašymo dėl proceso nutraukimo, tačiau, pažeisdamas BPK nuostatas, padarė pertrauką bei laukė, kol J. A. atvyks į taikinamąjį posėdį, nors iš jos atstovo paaiškinimų buvo matyti, jog J. A. net ir neketino jame dalyvauti. Apeliantų nuomone, tokiu būdu buvo pažeistas BPK 243 straipsnis, pagal kurį teisiamasis posėdis iki bylos išnagrinėjimo negali būti pertrauktas, išskyrus poilsiui, neatvykusių į posėdį asmenų pakartotiniam iškvietimui, naujų įrodymų išreikalavimui arba dėl kitų svarbių priežasčių daromas pertraukas (ši teisės norma taikoma ir privataus kaltinimo bylų procesui pagal BPK 415 straipsnio 1 dalį). Iš J. A. ir jos atstovo veiksmų reikėtų suprasti, kad į taikinamąjį posėdį J. A. neatvyko ne dėl svarbių priežasčių, o dėl to, kad ji net ir neketino į šį posėdį vykti ir tik vėliau buvo nurodyta, kad yra svarbios nedalyvavimo taikinamajame posėdyje priežastys. Tačiau Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato teismo teisės be svarbių priežasčių neatvykusiam į posėdį privačiam kaltintojui suteikti galimybę į posėdį atvykti vėliau. J. A., atstovaujama advokato, t. y. profesionalaus teisininko, negalėjo nesuprasti, jog jos dalyvavimas taikinamajame posėdyje pagal įstatymą būtinas, o jos neatvykimas į posėdį lemia proceso nutraukimą, taigi, jos sprendimas šiame posėdyje nedalyvauti ir turėjo būti vertinamas kaip kaltinimo atsisakymas. Tačiau apylinkės teismas, nuolaidžiaudamas J. A., leido jai nesilaikyti įstatymo reikalavimų, pats pažeisdamas įstatymą. Dėl šių aplinkybių apylinkės teismui 2015-10-23 buvo pateiktas atskiras rašytinis prašymas, tačiau jo teismas nevertino.
Įvertinus šias aplinkybes, taip pat akivaizdžiai neobjektyvų bylos duomenų vertinimą, konstatuotina, kad šioje byloje apylinkės teismas nepateikė pakankamų savo nešališkumo garantijų ir akivaizdžiai palaikė J. A..
Apeliantų nuomone, visos nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą bei sudaro pagrindą šį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistieji M. M. ir E. R. bei jų gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo jų apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos J. A. atstovas advokatas R. Noreika prašo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
M. M. ir E. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį už J. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-12-07 nuosprendžiu, apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai M. M. ir E. R. pripažino kaltais padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl to, kad jie 2014-01-08, apie 16 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekybos patalpose, esančiose „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centro antrame aukšte, adresu (duomenys neskelbtini), dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo J. A..
Nors apeliantai nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, dėl to, apeliantų nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 3 ir 5 dalies bei 305 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Kolegija, išnagrinėjusi nuteistųjų M. M. ir E. R. ir jų gynėjo apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).
Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o nuteistųjų M. M. ir E. R. ir jų gynėjo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Klaipėdos miesto apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Nuteistųjų ir jų gynėjo manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta M. M. ir E. R. kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jų kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamuosius teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apeliantų tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų M. M. ir E. R. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistųjų M. M. ir E. R. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais (nukentėjusiosios J. A., liudytojos D. Ž., V. S., G. M., T. V., kaip liudytojų apklausto policijos pareigūno A. G. parodymais, eksperto Rimanto Petro Pečkaus bei rašytine bylos medžiaga – nukentėjusiosios 2014-01-09 pareiškimu policijai, jame J. A., be kita ko, nurodė, kad 2014-01-08 15.55 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldų salone jos darbo metu į saloną atėjo M. M. ir E. R. ir pateikė jai dokumentus, susijusius su jos atleidimu iš darbo. Ji parašė pareiškimą dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir įteikė jį įmonės akcininkui M. M. bei susidėjusi savo daiktus bei pasiėmusi įmonės dokumentus ketino eiti namo, tada M. M. ir E. R. puolė prie jos, užgriuvo jai iš už nugaros, griebė už pečių, bandė išplėšti iš jos rankų dokumentus jėga. Neatlaikiusi vyriško svorio, ji griuvo ant baldo kampo, o E. R. užgriuvo ant jos, bandė atimti iš jos dokumentų segtuvą. Ji kelis kartus kėlėsi ir vėl griuvo, grūmėsi. Ji vis prašė iškviesti policiją. Tada M. M. pavyko išplėšti jai iš rankų dokumentų segtuvą. Kol atvyko policija, ji pastebėjo, kad jai apdraskytos rankos, net nulūžęs bato kulnas. Tada E. R. pabėgo iš salono. Atvykus policijos pareigūnams, M. M. atidavė dalį dokumentų, kitus dokumentus, kuriuos išsivežė E. R., žadėjo grąžinti vėliau, kad ji nerašytų pareiškimo policijai dėl sužalojimo. Tuo metu ji buvo labai išsigandusi ir nesuprato, kad didžioji dalis dokumentų jai nebuvo grąžinti. Ji patyrė didelį stresą, grįžo namo sumušta, kruvinomis rankomis, ant kairės rankos buvo kraujosruvos, negalėjo pasukti pečių juostos; J. A. šeimos gydytojos G. M. ambulatorinėje kortelėje užfiksuotais įrašais apie jo nusiskundimus bei konstatuotus sužalojimus: paviršinius kaklo, pečių, rankų ir kairio kelio sąnario sumušimus, dėl to buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas nuo 2014-01-09 iki 2014-01-14. 2014-01-14 J. A. kreipėsi pakartotinai į gydytoją T. V., ši gydytoja pažymėjo, kad pacientė skundžiasi skausmu kaklo-stuburo srityje, palpuojant skausmingi taškai kaklo stuburinėje srityje. Diagnozė analogiška. Nedarbingumo pažyma pratęsta iki 2014-01-21; 2014-07-23 specialisto išvada Nr. G 1505/14(03), kurioje nurodyta, kad, remiantis J. A. apžiūros ir tyrimui pateiktų medicininių dokumentų bei ekspertui nurodomų traumos patyrimo aplinkybių duomenimis, pateikiama išvada, kad J. A. buvo nustatyti kaklo, abiejų pečių sumušimai, poodinės kraujosruvos kairės plaštakos bei kairio kelio srityse. Minimus sužalojimus J. A. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais – sumušant, kelio sritį galėjo susižaloti ir atsitrenkdama į kietą pagrindą. Įrašai pateiktuose medicininiuose dokumentuose neprieštarauja, kad išvardytus sužalojimus J. A. galėjo patirti jos nurodomu laiku, tai yra 2014-01-08. Dėl nustatytų sužalojimų J. A. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, jos sužalojimas atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą; BPC garso įrašo apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, kad 2014-01-08 15.56 val. buvo gautas pranešėjos D. Ž. telefoninis pranešimas apie tai, kad naujieji įmonės direktoriai vartoja jėgą prieš įmonės direktorę, iš jos atiminėja dokumentus, stumdo, todėl prašoma iškviesti policiją, kita bylos medžiaga. Priešingai apeliantų tvirtinimui, teismas M. M. ir E. R. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 139 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų ir jų gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama M. M. ir E. R. kaltė dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Nuteistieji M. M. ir E. R. ir jų gynėjas apeliaciniame skunde išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, tačiau nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apeliantų nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Apeliantai tik pateikia savą įvykio versiją, kurią paneigia byloje surinktų ir teismo įvertintų bei skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartų duomenų visuma.
Apeliantų skunde deklaratyviai teigiama, kad M. M. ir E. R. kaltė pagrįsta vien tik juos kaltinančiais įrodymais, nes, kaip minėta, teismas skundžiamą nuosprendį pagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, motyvavo, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Priešingai nei teigiama apeliantų skunde, teismas atsižvelgė į visas jų nurodytas aplinkybes, pridėjo prie bylos jų pateiktus įrodymus, iš jų ir duomenis, susijusius su teisme nagrinėjamomis civilinėmis bylomis, apklausė prašomus liudytojus (J. A. šeimos gydytojas), išreikalavo su nedarbingumu susijusius dokumentus bei apklausė teismo ekspertą. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas neįvertino M. M. ir E. R. ir jų gynėjo argumentų, atmestini kaip nepagrįsti. Vien tai, kad nuteistiesiems ir jų gynėjui nepriimtinos teismo išvados, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.
Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, kad teismas neįvertino nukentėjusiosios J. A., apeliantų teigimu, pavėluoto kreipimosi į teisėsaugos institucijas bei teismo ekspertą, apygardos teismas pažymi, kad dėl įvykio tą pačią dieną buvo iškviesta policija, kitą dieną – 2014-01-09 – nukentėjusioji parašė pareiškimą policijai (pasak nukentėjusiosios, tą pačią dieną pareiškimo policijai ji nesugebėjo parašyti dėl įvykio metu partirto šoko), šiame pareiškime nurodydama M. M. ir E. R. neteisėtus veiksmus dėl jos sužalojimo ir tą pačią dieną J. A. dėl jai padarytų sužalojimų kreipėsi į medicinos įstaigą ir jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas nuo 2014-01-09 iki 2014-01-14, vėliau jis buvo pratęstas iki 2014-01-21. Su skundu privataus kaltinimo tvarka nukentėjusioji kreipėsi į teismą po to, kai ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti bei vėliau prokurorui priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Apeliantų skundo argumentai, kad J. A. pateikė teismui privataus kaltinimo skundą, siekdama paveikti bendrovės akcininkus M. M. ir E. R., kad šie atsiimtų jai pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, nepagrįsti, nes civilinės bylos buvo iškeltos po to, kai J. A. kreipėsi su pareiškimu į policiją. Be to, priešingai apeliantų tvirtinimui, teigti, kad nukentėjusioji J. A. apkalba M. M. ir E. R., pagrindo neduoda ir tai, jog jie patys pripažįsta dalyvavę konflikte ir kad tarp jų ir J. A. įvyko susistumdymas, jie neigia tik tai, kad konflikto metu sužalojo J. A..
Apeliantų teigimu, byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad I. A. konstatuoti sužalojimai yra M. M. ir E. R. smurtinių veiksmų prieš ją pasekmė. Tačiau abejoti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, nes juos patvirtina tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusių liudytojų D. Ž. ir V. S. parodymai bei kiti jau anksčiau minėti byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai. Nagrinėjamu atveju apygardos teismui nekyla abejonių, kad J. A. nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent M. M. ir E. R.. Kaip minėta, nuteistieji neneigia, kad kilus konfliktui jie grūmėsi su nukentėjusiąja, ši kitą dieną kreipėsi į medicinos įstaigą, kur šeimos gydytojas, apžiūrėjęs pacientę, konstatavo padarytus sužalojimus, o vėliau, remdamasis šiais duomenimis ekspertas pateikė išvadą. Abejoti šiais duomenimis teismas neturi pagrindo.
Apeliantai teigia, kad teismui nebuvo pateikti medicininių tyrimų duomenys, rentgenograma, tačiau byloje pateikti medicininiai duomenys, kaip liudytojos apklaustos J. A. gydžiusios šeimos gydytojos G. M. ir T. V., jos patvirtino savo įrašus med. dokumentuose, taip pat pateiktos specialisto išvados, apklaustas ekspertas R. P. Pečkus. Abejoti šiais duomenimis, priešingai apeliantų tvirtinimui, pagrindo nėra. Apeliantų teiginius, kad nukentėjusiajai sužalojimai konstatuoti tik iš jos žodžių, paneigia ne tik specialisto išvada, bet ir eksperto R. P. Pečkaus paaiškinimai teisme apie tai, kad, jo nuomone, pacientei imituoti (suvaidinti) ribotus judesius nebuvo įmanoma, nes nukentėjusiąją apžiūrėjo dvi gydytojos, kurios nustatė tuos pačius sužalojimus.
Apeliantai kritikuoja tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusios liudytojos D. Ž. parodymus, teigia, kad jais remtis pagrindo nebuvo, nes ji yra J. A. bendradarbė, be to, ji, paskambinusi BPC, konkrečiai nenurodė M. M. ir E. R. smurtinių veiksmų. Tačiau vien dėl to, kad D. Ž. dirbo kartu su nukentėjusiąja J. A., savaime nėra pagrindas atmesti šios liudytojos parodymus, nes byloje nenustatytos aplinkybės, keliančios abejonių dėl D. Ž. parodymų patikimumo, juolab, kad ji buvo kartu ir nuteistojo E. R. kolegė. Be to, kaip matyti iš liudytojos D. Ž. skambučio BPC išklotinės, ji kalbėjo apie užpuolimą ir aiškiai nurodė, kad „naujieji savininkai“ vartoja fizinę jėgą, iš esmės nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes, jos parodymų esminės detalės sutampa su nukentėjusiosios parodymais ir neprieštarauja bylos medžiagai. Svarbu pažymėti ir tai, kad D. Ž. BPC paskambino ir nurodė įvykio aplinkybes tuo metu, kai konfliktas dar nebuvo pasibaigęs, todėl kalbėti apie galimą nukentėjusiosios įtaką šios liudytojos parodymams būtų nelogiška. Taip pat nesutiktina su apeliantų teiginiais, kad D. Ž. netiksliai nurodė įvykio aplinkybes. Teisme ji buvo apklausta praėjus daugiau kaip 2 metams po įvykio, todėl natūralu, kad praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, sunku detaliai prisiminti įvykio aplinkybes ir tai yra logiškai paaiškinama bei suprantama. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendyje išvardytų minėtos liudytojos parodymų, ji nurodė esmines įvykio aplinkybes, jos parodymai yra nuoseklūs ir logiški, jų esminės detalės sutampa su nukentusiosios parodymais ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Tai, kad ši liudytojai negalėjo konkrečiai nurodyti M. M. ir E. R. veiksmų, t. y. kuris iš jų į kokias nukentėjusiosios kūno vietas smūgiavo, nesudaro pagrindo atmesti šios liudytojos parodymus, juolab, kad pats įvykis, kaip nurodė patys konflikto dalyviai, buvo gana chaotiškas. Dėl liudytojos V. S. parodymų patikimumo abejonių taip pat nekyla. Ši liudytoja taipogi patvirtino M. M. ir E. R. smurtinių veiksmų prieš J. A. faktą, o neesminiai neatitikimai, įvertinus tai, kad teisme ji buvo apklausiama praėjus beveik 2 metams po įvykio, yra logiškai paaiškinami.
Didelė dalis apeliantų skundo argumentų susijusi su nukentėjusiosios gydymo eigos, atliekamų tyrimų, nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarkos, nesiuntimo pas psichologą, gydytojų nepranešimo policijai apie smurto atvejį ir kt. kritikavimu, taip pat kritikuojami kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūno A. G. ir nukentėjusiąją J. A. gydžiusių šeimos gydytojų A. M. bei T. V. parodymai, tačiau dėl šių įrodymų patikimumo teismui abejonių nekyla. Teismas išsamiai ištyrė šiuos įrodymus, sugretino su kitais bylos duomenimis ir jokių prieštaravimų nenustatė. Įvertinus M. M. ir E. R. ir jų gynėjo keliamas abejones, į teismo posėdį buvo iškviestas ir apklaustas specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas R. P. Pečkus. Ekspertas išsamiai atsakė į visus gynybos klausimus, iš jų ir dėl nukentėjusiosios J. A. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, pažymėdamas, kad buvo vertinama ne vien nustatyta nedarbingumo trukmė, o visos aplinkybės, turinčios reikšmės sveikatos sužalojimo masto nustatymui. Pažymėtina ir tai, kad iš šeimos gydytojos T. V. įrašo J. A. medicininėje kortelėje matyti, jog ir nutraukiant nedarbingumo pažymėjimą, buvo fiksuota, jog skausmai pacientei dar ne visai išnyko, nors nuo įvykio jau buvo praėję 13 dienų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltinamieji ir jų gynėjas prašymo skirti teismo medicinos ekspertizę nepareiškė, ekspertas buvo išsamiai apklaustas, jokių esminių argumentų, kurie galėtų pakeisti specialisto išvadą, apeliantai nenurodė.
Atsakydamas į apeliantų skundo argumentą, jog teismas be pagrindo netenkino jų prašymo dėl proceso nutraukimo, į taikinamąjį posėdį be jokių svarbių priežasčių neatvykus nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai J. A. ir jai nepateikus prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, apygardos teismas pažymi, jog šioje byloje buvo paskirti du taikinamieji posėdžiai. 2015-09-24 į taikinamąjį posėdį neatvyko ne tik privati kaltintoja (atvyko tik jos gynėjas), tačiau ir kaltinamasis E. R. ir būtent dėl to buvo atidėtas skundo nagrinėjimas (t. 1, b. l. 29). Šio posėdžio metu nei kaltinamieji, nei jų gynėjas jokių pastabų dėl to, kad neatvyko privati kaltintoja, nepareiškė. Į antrą taikinamąjį posėdį, paskirtą 2015-10-22 10. val., nors ir neatvyko privati kaltintoja J. A. (atvyko jos gynėjas), tačiau teismas, atsižvelgęs į kaltinamųjų ir jų gynėjo poziciją, nutarė paskelbti 15 minučių pertrauką ir po pertraukos bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas jau dalyvaujant privačiai kaltintojai J. A. (b. l. 38). Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, padarydamas 15 minučių pertrauką, suteikdamas galimybę privačiai kaltintojai atvykti į taikinamąjį posėdį, BPK pažeidimų nepadarė.
Priešingai apeliantų tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistiesiems ir jų gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ir neduoda pagrindo išvadai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo M. M. ir E. R. bei jų gynėjas, negali būti pagrindu abejoti teismo nešališkumu. Apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl M. M. ir E. R. kaltės, šioje nutartyje jau yra išdėstyta. Teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė.
Apeliantai taip pat nesutinka su apylinkės teismo sprendimu dėl turtinės ir neturtinės žalos.
Teismas, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, turi vadovautis atitinkamomis civilinio įstatymo nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsniai) ir kt. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Apeliantų abejonės dėl priteisto turtinės žalos yra nepagrįstos. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad konflikto metu buvo nulaužtas nukentėjusiosios batų kulnas. Nors J. A. nepateikė sugadintų batų įsigijimo kvito, tačiau iš karto po įvykio savo pareiškime policijai nurodė, kad grumtynių metu buvo nulaužtas jos avėtų batų kulnas, šią aplinkybę ji patvirtino ir apklausta teisme, kartu pažymėdama, kad dėl nulaužto kulno batai buvo nepataisomai sugadinti, už juos ji mokėjo 145 Eur ir šią sumą prašė priteisti iš M. M. ir E. R.. Apie nulaužtą batų kulną nurodė ir tiesiogiai konfliktą mačiusios teisme apklaustos liudytojos D. Ž. ir V. S.. Nukentėjusiajai padaryta turtinė žala priežastiniu ryšiu yra susijusi su M. M. ir E. R. padaryta nusikalstama veika, ji yra reali ir protinga, todėl pagrįstai priteista iš nuteistųjų.
Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė jai 1 000 Eur. Priimdamas tokį sprendimą teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, buvo apsunkintas jos judėjimas, teko vykti pas gydytojus, buvo nedarbinga. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytu neturtinės žalos dydžio teisingumu, priteista suma atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neprieštarauja formuojamai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.
Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su skundžiamu nuosprendžiu, detaliai neatsako į kiekvieną apeliantų skundo argumentą.
Nuteistieji ir jų gynėjas apeliaciniame skunde, kaip ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, pateikia savo įvykių versiją, kurią pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atmetė kaip nepagrįstą, nes ją paneigia byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartų duomenų visuma.
Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Išvados dėl M. M. ir E. R. kaltumo padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu, kolegija nenustatė. Nuteistųjų ir jų gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog M. M. ir E. R. nėra kalti dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Priimdamas M. M. ir E. R. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad skundžiamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-12-07 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo laikyti jį niekiniu.
Nukentėjusioji pateikė atsiliepimą į nuteistųjų ir jų gynėjo apeliacinį skundą bei prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusiosios byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji advokatui už atstovavimą ir dokumento surašymą sumokėjo 500 Eur (t. 2, b. l. 97).
Nuteistųjų ir jų gynėjo apeliacinis skundas pripažintas nepagrįstu. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų, taigi pripažintina, kad nukentėjusioji J. A. turi teisę į patirtų proceso išlaidų apmokėjimą, todėl jos patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš nuteistųjų. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašoma išieškoti minėta suma nėra proporcinga apeliacinio proceso sudėtingumui (padarytas nesunkus nusikaltimas, baudžiamosios bylos medžiagą sudaro du tomai, advokatas nuo pat pirmosios instancijos teisme atstovavo nukentėjusiosios interesams, taigi su byla buvo susipažinęs), todėl mažintina iki 300 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų M. M. ir E. R. bei jų gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš M. M. ir E. R. J. A. 300 Eur proceso apeliacinės instancijos teisme išlaidoms apmokėti.