Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-3-635/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-06-20
Bylos Nr.: 1A-3-635/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-04-2-00044-2019-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalia Kursevičienė, Daiva Jazbutienė, Edita Lapinskienė
Nuteistasis: Ž. S.
Civilinis ieškovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Kaltinamasis: Ž. S.
Advokatai: Darius Raulušaitis

Kategorijos

1.1.9.8Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
1.2.17.6.1Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla (BK 202 str. 1 d.)
1.2.18.8Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (BK 220 str.)
2.1.16.2.12Laikinas nuosavybės teisės apribojimas (BPK 151-153 str.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-3-635/2024Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00044-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8; 1.2.17.6.1; 1.2.18.8; 2.1.16.2.12; 2.4.6.4.1; 2.4.6.5.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 20 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės,

sekretoriaujant J. D., J. K.,dalyvaujant prokurorei Vaidai Pužauskienei, Vidai Skalauskienei,nuteistajam Ž. S., jo gynėjui advokatui Dariui Raulušaičiui,civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei J. N.,civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovei K. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriuoju (tiesioginiu ir nuotoliniu) būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžio (ištaisyto Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. birželio 30 d. nutartimi, kuri ištaisyta 2022 m. spalio 4 d. nutartimi dėl padarytų rašymo apsirikimo klaidų ištaisymo), kuriuo Ž. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda, pagal 220 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir Ž. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda, sumokant ją per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

(Duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jai priteisiant 58 045,06 Eur žalos atlyginimo iš Ž. S..

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jai priteisiant 12 758,02 Eur žalos atlyginimo iš kaltinamojo Ž. S..

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, iš Ž. S. konfiskuotas turto dydis - 40 000,00 Eur suma valstybės nuosavybėn.

Taikyti Ž. S. bei jo sutuoktinės V. K.-S. nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą ir Ž. S. nuosavybės teisės į 48 210 Eur sumą apribojimai, palikti galioti iki nuosprendžiu patenkintų civilinių ieškinių įvykdymo ir teismo paskirto turto konfiskavimo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Ž. S. nuteistas už tai, kad, (Duomenys neskelbtini) rajone, laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02, veikdamas tyčia, neįkūręs įmonės bei kitais būdais neįteisinęs savo vykdomos individualios veiklos, neinformavęs mokesčio administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 versliškai ir stambiu mastu, kitokiu neteisėtu būdu ėmėsi ūkinės-komercinės veiklos statybų srityje, pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. VA-36 „Dėl fizinių asmenų įregistravimo į mokesčių mokėtojo registrą/išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus, nustatančius, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, privalo savo deklaruotos gyvenamosios vietos apskrities mokesčių inspekcijai pateikti tinkamai užpildytą nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą (forma (duomenys neskelbtini)), pažeisdamas šiuo įsakymu patvirtintų „Fizinių asmenų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklių“ 7 straipsnio reikalavimus, tyčia, (Duomenys neskelbtini) apskrities mokesčių inspekcijai nepateikė (duomenys neskelbtini) formos prašymo įregistruoti jį (Ž. S.) į Mokesčių mokėtojų registrą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX – 2112 2 straipsnio 16 dalį „Mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį“, 8 straipsnio 1 dalį „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 straipsnį „Mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę <...> 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“. Lietuvos Respublikos 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau -GPMĮ) Nr. IX – 1007 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 35 straipsnio 2 dalies nuostatas. Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) Nr. IX – 751 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, 71 straipsnio 1 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad „Prievolė registruotis pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, <...>. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju“; 71 straipsnio 2 dalies nuostatas, 92 straipsnio 3 dalies nuostatas. Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) Nr. I-1336 2 straipsnio 9 dalies nuostatas, 10 straipsnio 3 dalies 2 punkto (nuo 2017-01-01) nuostatas, 10 straipsnio 3 dalies 2 punkto (nuo 2019-01-01) nuostatas, 12 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „1. Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti <...> 2. Priskaičiuotas socialinio draudimo (toliau -VSD) įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos“; 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Lietuvos Respublikos 1996 m. gegužės 21 d. Sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 (2002-12-03 įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, už asmenis: 1) dirbančius pagal darbo sutartis“, 2 dalies reikalavimus (iki 2018-12-31); 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus (nuo 2019-01-01); 17 straipsnio 4 dalies (nuo 2018-01-01 iki 2018-12-31) nuostatas, 17 straipsnio 4 dalies (nuo 2019-01-01) nuostatas – A. L. adresu (Duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), G. U. adresu (Duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, (duomenys neskelbtini) seniūnija, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), A. M. adresu (Duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, (duomenys neskelbtini) seniūnija, (duomenys neskelbtini), (Duomenys neskelbtini), A. D. adresu (Duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, (duomenys neskelbtini) seniūnija, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), K. B. adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (Duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, T. U. (B.) adresu (Duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), A. D. ir R. D. adresu (Duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vykdė statybos darbus ir iš jų laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 24 atvejais gavo iš viso 274 700,00 Eur piniginių lėšų (pajamų), tai yra: 2017 m. 8 atvejais gavo 117 000,00 Eur pajamų, 2018 m. 15 atvejų gavo 139 000,00 Eur pajamų, 2019 m. 1 atveju gavo 18 700,00 Eur pajamų.

Ž. S. gavęs 274 700,00 Eur piniginių lėšų (pajamų), siekdamas išvengti 40733,08 Eur PVM, nuo 2017-08-15 atsiradus prievolei registruotis PVM mokėtoju, pateikiant prašymą mokesčių administratoriui, juo neįsiregistravo ir nepateikė centrinio mokesčio administratoriui PVM mokėtoju neįregistruoto asmens PVM apyskaitų ((duomenys neskelbtini)) už 2017 m. 8, 10, 11, 12 mėn., 2018 m. 1, 2, 3, 7, 8, 9, 11 mėn., 2019 m. 1 mėn. ir jose nedeklaravo 234 700,00 Eur PVM apmokestinamųjų sandorių, iki kito mėnesio 25 dienos, neapskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybės biudžetą 40 733,08 Eur PVM, iš jų: 2017 m. – 13 363,65 Eur, 2018 m. – 24 123,98 Eur, 2019 m. – 3 245,45 Eur. Taip pat Ž. S. vykdydamas individualią veiklą ir gavęs 274 700,00 Eur piniginių lėšų (pajamų) nepriskaičiavo ir nesumokėjo iš viso 9 535,52 Eur socialinio draudimo įmokų, iš jų: laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2017-12-31 – 2 481,78 Eur, laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2018-12-31 – 6 544,00 Eur , laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-02-02 – 509,74 Eur bei nepriskaičiavo ir nesumokėjo iš viso 3 100,36 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (2017-2019 m. bazė draudžiamųjų pajamų dydis), iš jų: laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2017-12-31 – 778,26 Eur , laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2018-12-31 – 2 037,92 Eur , laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-02-02 – 284,18 Eur.

Be to, Ž. S. laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2018-12-31, vykdydamas individualią veiklą, 23 atvejais gavo 256 000,00 Eur piniginių lėšų (pajamų) už statybos darbų atlikimą, iš jų: 2017 m. – 8 atvejais gavo 117 000,00 Eur; 2018 m. – 15 atvejų gavo 139 000,00 Eur, veikdamas tyčia, siekdamas išvengti 15 689,25 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) Nr. IX – 1007 3 straipsnio nuostatas, kur nurodyta, kad „Pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas“, 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip“, mokesčių administratoriui pateikė Metines pajamų deklaracijas už 2017 (pateikta 2019-06-03) ir 2018 (pateikta 2019-06-03) metus kuriose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas, t. y. Metinėje pajamų deklaracijoje už 2017 metus (forma (duomenys neskelbtini) 13A laukelyje „Taikant 5 proc. pajamų mokesčio tarifą apmokestinamos pajamos“ įrašė mažiau 72 545,44 Eur apmokestinamųjų pajamų, 33 laukelyje „Mokėtina (-) grąžintina (+) pajamų mokesčių suma“ įrašė mažiau 3 627,27 Eur gyventojų pajamų mokesčio sumą, metinėje pajamų deklaracijoje už 2018 metus (forma (duomenys neskelbtini) 13 laukelyje „Taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą apmokestinamos pajamos“ įrašė mažiau 80 413,21 Eur apmokestinamųjų pajamų, 33 laukelyje „Mokėtina (-) grąžintina (+) pajamų mokesčių suma“ įrašė mažiau 12 061,98 Eur gyventojų pajamų mokesčio sumą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. S. ir jo gynėjas advokatas Darius Raulušaitis (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - išteisinti Ž. S., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas spręs, kad Ž. S. turi būti nuteistas, pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį, ir nustatyti, kad Ž. S. padarė mažesnę žalą (apskaičiuotą įvertinus jo patirtas sąnaudas uždirbti pajamoms), už Ž. S. inkriminuojamas veikas skirti mažesnes bausmes ir jas subendrinti apėmimo būdu. Netaikyti turto konfiskavimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) ieškinio dalį dėl PVM pritesimo atmesti, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) ieškinį atmesti visa apimtimi. Atlikti įrodymų tyrimą: papildomai apklausti specialistę dėl galimybės įvertinti Ž. S. patirtas išlaidas organizuojant namų statybą ir apskaičiuoti mokesčius, atsižvelgiant į faktines jo patirtas išlaidas; paskirti papildomą užduotį ūkinės - finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistams arba ekonominę ekspertizę, ją pavedant atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams, jiems pavedant Ž. S. priklausančius sumokėti mokesčius, apskaičiuoti atsižvelgiant į jo faktiškai patirtas išlaidas pajamoms uždirbti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, kadangi nevertino visų proceso metu surinktų reikšmingų įrodymų, rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, taip pat įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

2.2. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas neišsamia ir neteisinga specialisto išvada. Specialistė rėmėsi prielaida, kad Ž. S. de facto vykdė individualią veiklą, jo gautas pajamas vertino kaip jo individualios veiklos pajamas. Skundu neginčija, kad Ž. S. vykdyta veikla gali būti traktuojama kaip neįregistruota individuali veikla ir gautos pajamos apmokestinamos kaip individualios veiklos pajamos. Tačiau, apeliantų nuomone, tokiu atveju turi būti elgiamasi nuosekliai ir apskaičiuojant mokesčius nuo individualios veiklos pajamų, turi būti vertinamos ir aplinkybės mažinančios mokesčius nuo pajamų gautų iš individualios veiklos. Tačiau Specialisto išvadoje tokios aplinkybės nebuvo vertinamos, t. y. nebuvo atsižvelgta į tai, kad Ž. S. 274 700,00 EUR pajamoms gauti, patyrė išlaidų, kurios mažina GPM, PVM, VSD, PSD įmokų dydžius.

Dėl GPM apskaičiavimo.

2.3. Apeliaciniame skunde apeliantai pažymi, kad remiantis GPMĮ gyventojo pasirinkimu, leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama suma lygi 30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų. (GPMĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Nenuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla per nuolatinę bazę, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios nenuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad iš gyventojo individualios veiklos pajamų leidžiama atskaityti ne daugiau kaip 50 procentų patirtų reprezentacinių sąnaudų, tačiau šios atskaitomos sąnaudos negali viršyti 2 procentų gyventojo individualios veiklos pajamų per mokestinį laikotarpį. Reprezentacinėmis sąnaudomis laikomos gyventojo išlaidos konkrečių asmenų naudai naujiems verslo ryšiams su kitais gyventojais ar vienetais, išskyrus su šiuo gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusius asmenis, taip pat sutuoktinius, sugyventinius, vaikus (įvaikius), tėvus (įtėvius) ir vienetus, kuriuose gyventojas tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų), užmegzti ar esamiems verslo ryšiams pagerinti. Išlaidos, nustatytos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje, reprezentacinėms sąnaudoms nepriskiriamos. Šio straipsnio 12 dalis nustato, jog apskaičiuojant apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas, gyventojo pasirinkimu vietoj kitose šio straipsnio dalyse nurodytų patirtų išlaidų gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama suma, lygi 30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų. Ši nuostata netaikoma, kai individualios veiklos pajamas ar jų dalį gyventojas gauna iš su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusio asmens. Gyventojas, pasirinkęs apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas apskaičiuoti šioje dalyje nustatyta tvarka, neprivalo turėti atskaitomą sumą pagrindžiančių dokumentų).

2.4. Be to, pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 303 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinto nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu susijusių išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams bei jų apskaičiavimo tvarkos aprašo 21 punktą, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios gyventojo išlaidos iš šių individualios veiklos pajamų atskaitomos neatsižvelgiant į tai, ar jos faktiškai apmokėtos. Apeliantai teigia, kad šios bylos tyrimo ir· nagrinėjimo metu Ž. S. labai aiškiai deklaravo, kad siekia, jog apskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį nuo jo de facto vykdytos individualios veiklos būtų atimamos faktinės išlaidos patirtos uždirbant individualios veiklos pajamas (leidžiami atskaitymai) bei pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir neišreiškė pageidavimo, kad būtų taikomas 30 procentų leidžiamų atskaitymų būdas. Pažymi, kad būtent faktinių išlaidų apskaičiavimo būdą Ž. S. pasirinko ir VMI teikdamas GPM deklaracijas.

2.5. Faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateikė baudžiamąjį persekiojimą vykdantiems pareigūnams ir VMI, patirtas išlaidas deklaravo VMI, patikslindamas savo metines pajamų deklaracijas. VMI šias deklaracijas priėmė, jose nurodytų duomenų nekvestionavo. Specialisto išvadoje ir pirmosios instancijos nuosprendyje Ž. S. pasirinkimas leidžiamus atskaitymus nuo individualios veiklos pajamų skaičiuoti atsižvelgiant į partirtas faktines išlaidas, buvo ignoruojamas, GPM buvo apskaičiuotas taikant 30 procentų atskaitymą nuo gautų pajamų. Apeliantai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, jog 2020-10-13 daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėti Ž. S. pateikti laisvos formos suvestiniai registrai, kuriais jis prašė vadovautis skaičiuojant jo patirtas išlaidas statant namus, tačiau specialistas šių laisvo formos suvestinių registrų nevertino, nurodė nuvertinimo priežastis. Pagal GPMĮ 18 straipsnio 12 dalies nuostatą 30 procentų atskaitymai nuo gautų pajamų gali būti daromi tik gyventojo pasirinkimu, o pirmosios instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė.

Dėl PVM apskaičiavimo

2.6. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, jog Ž. S. pirko medžiagas ir kartu su kaina mokėjo pirkimo PVM. Pažymi, kad specialistė pirmosios instancijos teisme duodama paaiškinimus nurodė, jog „atlikdama Ž. S. ūkinės finansinės veiklos tyrimą vertino jo pateiktus apskaitos registrus, tačiau, < ... > nebuvo galima įvertinti, ar juose esantys dokumentai. susiję su pirkimais ir atsiskaitymais, buvo susiję su pajamų gavimu vykdant statybos darbus“. Specialistė nepaaiškino dėl kokių priežasčių negalima įvertinti paminėtų dokumentų sąsajų su Ž. S. gautomis pajamomis. Tokiu būdu specialistė apskaičiuodama Ž. S. į biudžetą mokėtiną PVM, pažeidė PVMĮ 89 straipsnio l dalies nuostatas, o pirmosios instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė.

Dėl VSD įmokų ir PSD įmokų apskaičiavimo

2.7. Apeliantai pažymi, kad PSD įmokos ir VSD įmokos turi būti apskaičiuojamos nuo Ž. S. vykdytos individualios veiklos pajamų. Ž. S. vykdytos de facto individualios veiklos apmokestinamosios pajamos buvo apskaičiuotos neteisingai, neatėmus jo patirtų išlaidų šioms pajamoms uždirbti, todėl priklausančios mokėti PSD įmokų ir VSD įmokų sumos taip pat buvo apskaičiuotos neteisingai ir nepagrįstai.

Dėl įrodymų vertinimo

2.8. Apeliantai nurodo, kad baudžiamąjį persekiojimą vykdę pareigūnai ir pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti visas aplinkybes reikšmingas apskaičiuojant Ž. S. inkriminuojamos žalos dydį, t. y. turėjo surinkti ir įvertinti duomenis apie jo patirtas išlaidas statant namus (organizuojant statybą), nuo kurių pardavimo pajamų jam buvo paskaičiuoti mokesčiai. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pripažino (laikė nustatyta), kad Ž. S. patyrė išlaidų akivaizdžiai didesnių nei 30 procentų nuo gautų pajamų, tačiau bylos nagrinėjimo metu nesiėmė priemonių, kad būtų nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios šių išlaidų pobūdį bei dydį ir nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada, kurioje Ž. S. vykdytos veiklos sąnaudoms buvo priskirta tik 30 procentų jo gautų pajamų. Specialistė ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šiuo aspektu klydo, apskaičiuodami apeliantui priklausančius mokėti mokesčius vadovavosi MAĮ įtvirtintais įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus principais ir teigė, kad Ž. S. turi įrodyti ir juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįsti patirtas sąnaudas, nors duomenis apie Ž. S. patirtas sąnaudas organizuojant namų statybą, turėjo surinkti baudžiamąjį persekiojimą vykdę pareigūnai. Tokias galimybes jie turėjo, tačiau bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu to net nebuvo bandoma daryti.

2.9. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė nurodė, jog atlikdama Ž. S. vykdytos ūkinės finansinės veiklos tyrimą, jo pateiktų dokumentų „neėmė domėn“. Taigi, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei VMI, nei pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių dėl Ž. S. patirtų išlaidų organizuojant namų statybą, nevertino jo pateiktų tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, o apie jo nesumokėtus mokesčius (nusikaltimu padarytos žalos dydį) sprendė remdamiesi neteisinga ir šiuo atveju neleistina prezumpcija, kad namų statybai apeliantas patyrė 30 procentų išlaidų nuo namų pardavimo pajamų.

2.10. Apeliantai teigia, kad šios bylos tyrimo metu apeliantas baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusiems pareigūnams pats teikė UAB „S.“ skaičiuoklės pagrindu parengtas namų statybos sąmatas, tačiau nei tyrėjai, nei specialistė, nei skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šių sąmatų nevertino. Taigi, šiuo atveju, vykstant baudžiamajam procesui, kai įrodinėjimo našta visa apimtimi tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdantiems pareigūnams, namų statybos sąnaudų apskaičiuoti net nebuvo bandoma.

Dėl nevertintų patikslintų GPM ir PVM deklaracijų

2.11. Apeliantai pažymi, jog specialistė ir pirmosios instancijos teismas vertindami šiose deklaracijose nurodytų duomenų teisingumą, privalėjo analizuoti būtent patikslintas deklaracijas, o ne tas, kurios buvo tikslinamos. Ž. S. patikslino anksčiau teiktas metines pajamų deklaracijas už 2018 m. ir 2019 m. Būtent 2018 m. deklaracijoje individualios veiklos faktinėms išlaidoms priskyrė 188 022, 84 EUR ir deklaravo 9 434 EUR mokėtiną GPM, o 2019 m. deklaracijoje individualios veiklos faktinėms išlaidoms priskyrė 47 227, 60 EUR sumą ir deklaravo l 1174 EUR mokėtiną GPM. Pirmosios instancijos teismas patikslintas deklaracijas ignoravo. Be to, Ž. S. 2021-12-15 pateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitas (forma (duomenys neskelbtini)) už 2018 - 2019 m. ir už 20l8 m. l - 12 mėn. Šias deklaracijas VMI taip pat priėmė (,,Mano VMI“ nurodomas statusas „Dokumentas priimtas“) ir jų iki šios dienos nekvestionavo. Tačiau nei specialistė, nei skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, spręsdami dėl Ž. S. vykdytos veikos neteisėtumo bei mokėtino PVM dydžio šių deklaracijų nevertino.

Pirmosios instancijos teismo padaryti esminiai BPK pažeidimai

2.12. Apeliantai apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismui nesiimant priemonių nustatyti aplinkybėms apie Ž. S. inkriminuojamos žalos dydį (išlaidas patirtas organizuojant namų statybą) buvo pažeisti baudžiamojo proceso išsamumo ir visapusiškumo principai. Teismui nevertinant (neduodant nurodymo įvertinti specialistui) Ž. S. pateiktų dokumentų apie patirtas namų statybos organizavimo išlaidas ir nevertinat VMI pateiktų deklaracijų duomenų, buvo pažeistas rungimosi principas ir Ž. S. teisė į gynybą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis in dubio pro reo principu ir apskaičiuojant Ž. S. inkriminuojamos žalos dydį (nesumokėtus mokesčius), bylos duomenys turėjo būti vertinami apeliantui palankiausiu būdu - pagal jo paties VMI pateiktas GPM ir PVM deklaracijas. Šie pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymais garantuotos kaltinamojo teisės ir jie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

2.13. Apeliantai pažymi, jog turi būti nustatyti versliškumo ar stambaus masto požymiai. Pagal teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio l dalį kyla tais atvejais, kai asmens neteisėtu būdu gaunamoms pajamoms (įplaukoms) viršijant (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatyta 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių suma (25 000 Eur). Taigi, nustatyti neteisėtai Ž. S. gautų pajamų (nesumokėtų mokesčių) sumą būtina, siekiant priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl pagrindo jam taikyti baudžiamąją atsakomybę bei dėl inkriminuojamos žalos dydžio. Siekiant tinkamai pritaikyti BK 220 straipsnį, taip pat būtina nustatyti kokio dydžio mokesčius apeliantas turėjo mokėti. Ž. S. inkriminuojama, kad jis į deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie jam priklausantį mokėti GPM, tačiau nesant tinkamai apskaičiuotai priklausančio mokėti GPM sumai, nėra galimybės spręsti ar ši suma viršija 100 MGL, t. y. ar jam apskritai kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnio l dalį. Be to, tiksliai nustatyti nesumokėtų mokesčių dydį būtina dar ir todėl, kad VMI ir VSDFV civilinių ieškinių reikalavimai yra siejami su teismo nustatytos žalos (nesumokėtų mokesčių) dydžiu.

2.14. Teismų praktikoje pažymėta, kad valstybės institucija administruojanti mokesčius, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Vertinant Lietuvos administracinių teismų praktiką matyti, kad nagrinėjamo pobūdžio mokestiniai ginčai paprastai yra sprendžiami administracinės teisenos tvarka. (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. eA-236-1047 /2022, Nr. eA-542-815/2022, Nr. eP-7-968/2022). Šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo, būtent dėl apelianto visiškai analogiškos veiklos, organizavus gyvenamųjų namų statybą, iš to gavus pajamų ir netinkamai apskaičiavus mokesčius pradėti baudžiamąjį procesą, užuot papildomus mokesčius apskaičiavus MAĮ tvarka kaip įprastai elgiasi mokesčių administratorius. Todėl mokestiniai teisiniai santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti, buvo nukrypta nuo bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktikos.

Dėl turto konfiskavimo

2.15. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Ž. S. patyrė sąnaudų akivaizdžiai didesnių nei 30 procentų gautų pajamų sumos bei atsižvelgiant į tai, kad jis vykdė ne absoliučiai neteisėtą veiklą, o tik neįteisintą ir neįregistruotą, atsižvelgiant į tai, kad Ž. S. įpareigotas padengti civilinius ieškinius ir sumokėti valstybei visus mokesčius, pirmosios instancijos teismas sprendžia, kad turi būti konfiskuojama 40 000 EUR suma (pajamų gautų iš nusikalstamos veikos). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodoma, kad turto konfiskavimą Ž. S. būtina skirti dėl to, kad „visiškai apriboti jam taikomas finansines sankcijas priteistomis šiuo nuosprendžiu civilinių ieškinį/ sumomis < ... > negalima nes tokiu atveju Asmuo patirtų tokias pat finansines pasekmes tiek vykdydamas teisėtai įregistruotą, tiek neįregistruotą ūkinę veiklą ir tai neatgrasytų/ nei paties apelianto, nei kitų asmenų nuo tokios veikos vykdymo“. Pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos ir nepagrįstos. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog Ž. S. vykdyta namų statybos veikla iš esmės yra teisėta, tik buvo vykdoma jos tinkamai neįregistravus, tačiau visas iš šios veiklos gautas pajamas laiko gautomis iš nusikalstamos veikos (nepaisant net pirmosios instancijos teismo nustatyta laikomos aplinkybės, kad šioms pajamoms uždirbti Ž. S. turėjo akivaizdžiai daugiau nei 30 procentų, visiškai teisėtų išlaidų). Šioje byloje nusikalstamos veikos rezultatu (iš nusikalstamos veikos gautomis pajamomis) gali būti laikomi tik Ž. S. nesumokėti mokesčiai (teisingai juos apskaičiavus), o ne visos Ž. S. gautos pajamos už parduotus namus. Medžiagų ar paslaugų įsigijimo teisėtumas nekelia jokių abejonių, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad jas perpardavus (panaudojus statybose) gautos lėšos gali būti laikomos nusikalstamos veikos rezultatu.

2.16. LAT praktikoje ne kartą yra pabrėžta, jog turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016, 2K-143-976/2019).

2.17. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog sprendžiant, koks turtas yra konfiskuotinas bylose dėl BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos svarbu išsiaiškinti, ar apskaičiuota mokestinė prievolė, ar ją galima išieškoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo tvarka, ar valstybei padaryta žala. Skundžiamu nuosprendžiu visi specialisto išvadoje nurodyti mokesčiai yra priteisti civiliniams ieškovams VMI ir VSDFV. Taigi, visa iš nusikalstamų veikų gauta Ž. S. nauda yra paimta ir turto konfiskavimas yra perteklinis. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantai šiuo skundu ginčija specialisto išvadoje pateiktus Ž. S. apskaičiuotų mokesčių dydžius, atitinkamai ginčija VMI ir VSDFV priteistas sumas, tenkinant civilinius ieškinius, tačiau nekvestionuoja, kad teisingai apskaičiavus Ž. S. priklausančius mokėti mokesčius, šios sumos MAĮ tvarka iš jo turi būti išieškomos. Pirmosios instancijos teismas nepagristai sprendimą konfiskuoti Ž. S. turtą argumentuoja papildomu jo ir kitų asmenų atgrasymu nuo nusikalstamų veikų darymo. BK nenumato tokio turto konfiskavimo skyrimo pagrindo. Apeliantų nuomone, Ž. S. buvo paskirta per griežta finansinio pobūdžio bausmė (bauda), todėl skirti dar ir turto konfiskavimą, šiuo atveju, yra neproporcinga ir nepagrįsta.

Dėl civilinių ieškinių

2.18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo VMI civilinio ieškinio dalį dėl prašymo priteisti PVM ir VSDFV ieškinį dėl PSD ir VSD įmokų priteisimo, kadangi pagal šioje byloje nagrinėtus kaltinimus nei vieno iš paminėtų mokesčių, t. y. išvengimas (nesumokėjimas) nebuvo inkriminuojami Ž. S.. Paminėtų mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo aplinkybės yra pernelyg nutolę nuo šioje byloje tirtų aplinkybių ir nagrinėtų kaltinimų. Mokesčius administruojančios institucijos, manydamos, kad Ž. S. privalo sumokėti paminėtus mokesčius, dėl jų išieškojimo turėtų spręsti civilinio proceso arba MAĮ tvarka. Tam nėra jokių kliūčių, apeliantas nesislapsto, neslepia savo pajamų ir turto. Ž. S. priklausantys mokėti mokesčiai buvo apskaičiuoti neteisingai, todėl turi būti konstatuojama, kad VMI ir VSDFV civiliniai ieškiniai buvo patenkinti nepagristai.

Dėl neteisingai paskirtos bausmės

2.19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes už inkriminuojamas nusikalstamas veikas, dėl jų pavojingumo ir skiriamų bausmių dydžio sprendė, remdamasis neteisingai nustatytomis aplinkybėmis dėl jo padarytos žalos dydžio. Taigi, teisingai apskaičiavus (sumažinus) Ž. S. inkriminuojamos žalos dydžius, atitinkamai turi būti mažinamos ir apeliantui paskirtos bausmės. Ž. S. nevengė baudžiamojo persekiojimo, davė išsamius parodymus apie visas jam žinomas inkriminuojamų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio l dalies 2 punktas). Bausmės tikslai gali būti pasiekti Ž. S. skiriant minimalias straipsnių sankcijose numatytas bausmes, t. y. po 100 MGL. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino Ž. S. paskirtas bausmes. Neatsižvelgė į tai, kad jam inkriminuojamos veikos buvo padarytos esant idealiai nusikaltimų sutapčiai ir nepagrįstai netaikė bausmių apėmimo principo.

Atsiliepimas

3. (Duomenys neskelbtini) apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad jeigu Ž. S. būtų buvęs sąžiningas mokesčių mokėtojas ir savalaikiai būtų įregistravęs veiklą, jis būtų turėjęs vesti buhalterinę apskaitą ir joje rodyti pajamas ir išlaidas, kurias būtų galėjęs deklaruoti mokesčių administratoriui teikiamose deklaracijose, todėl nepagrįstas skundo argumentas, kad išlaidas pagrindžiančius dokumentus turėjo surinkti tyrimą atliekantys pareigūnai ar teismas. Pažymi, kad tiek Ž. S. pateiktos objektų lokalinės sąmatos pagal pastatytus ir statomus. namus, tiek kratos metu paimti dokumentai buvo ištirti, tačiau nebuvo galima nustatyti, ar juose esantys duomenys yra susiję su pirkimais ir atsiskaitymais bei pajamų gavimu vykdant statybos darbus. Be to, tyrimo metu taip pat buvo įvertinta, kuriuo laikotarpiu Ž. S. turėjo verslo liudijimą ir kokias išlaidas patyrė vykdydamas veiklą tiriamuoju laikotarpiu pagal verslo liudijimą. Pajamas ir išlaidas pagrindžiančių dokumentų Ž. S. bylą nagrinėjančiam teismui taip pat nepateikė, o teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad visas patirtas išlaidas grindžia sąmatomis. Pabrėžia, kad Ž. S. nurodomos objektų lokalinės sąmatos pagal pastatytus ir statomus namus, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) 2 straipsnio 1 dalies nuostatą, nėra laikytinos buhalterinės apskaitos dokumentais, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykdymo tapatumą ir vertinti Ž. S. vykdytos veiklos metu gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Taigi, nesant duomenų, pagrindžiančių Ž. S. faktines patirtas išlaidas vykdant neregistruotą veiklą, tyrimą atlikusi specialistė pagrįstai taikė 30 proc. išlaidų metodą. Be to, dėl išlaidų vertinimo apylinkės teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad Ž. S. laiku nepasirūpinęs teisėtai užsiimti ūkine veikla ir įforminti visus su šia veikla susijusius aspektus teisės aktų nustatyta tvarka, neturi pagrindo reikalauti nei šioje byloje išvadą davusią specialistę, nei mokesčių administratoriaus pagal neišsamius, nekonkrečius ir iš dalies neatitinkančius tikrovės jo pateiktus dokumentus skaičiuoti faktines jo vykdytoje veikloje patirtas išlaidas ir jų sumą mažinti jo gautų pajamų dydi bei pagal tai skaičiuoti mokesčių, kuriuos iš šios veiklos jis turėjo.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje gynėjas advokatas D. Raulušaitis teigė, jog palaiko apeliacinį skundą ir jo rezoliucinėje dalyje išdėstytus prašymus. Nurodė, kad 2023-06-01 buvo pakeista BK 220 straipsnio l dalies dispozicija ir nustatyta, jog atsakomybė pagal BK 220 straipsnio l dalį kyla tuomet kai į deklaracijas įrašomi neteisingi duomenys siekiant išvengti mokesčių, kurių suma viršija 400 MGL, t. y. 20 000 Eur. Atsakomybę švelninantis įstatymas galioja atgal, taigi pagal BK 220 straipsnio 1 dalį Ž. S. turi būti išteisintas. Atkreipė dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos rezultatu (iš nusikalstamos veikos gautomis pajamomis) gali būti laikomi tik Ž. S. nesumokėti mokesčiai (teisingai juos apskaičiavus), o ne visos Ž. S. gautos pajamos už parduotus namus. Be to, skundžiamame nuosprendyje aprašant Ž. S. inkriminuojamas nusikalstamas veikas, jų neteisėtumas yra siejamas su nesumokėtais mokesčiais, o ne su visomis pastatytus namus pardavus gautomis pajamomis. Pažymėjo, jog 2024-02-19 ekspertizės akte nurodoma, kad skirtingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje ir ankstesnėje specialisto išvadoje, Ž. S. neprivalėjo mokėti nei (VSD) įmokų, nei (PSD) įmokų.

5. Nuteistasis Ž. S. prašė apeliacinį skundą tenkinti ir palaikė gynėjo poziciją.

6. Prokurorė prašė nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Ž. S. pagal BK 220 straipsnio l dalį išteisinti, nesant padarytai šiai nusikalstamai veikai. Pašalinti BK 63 straipsnio taikymą subendrinant bausmes, t. y. nebendrinti bausmių, nesant tam pagrindo. Palikti Ž. S. pagal BK 202 straipsnio l dalį paskirtą 300 MGL (15000 Eur) dydžio baudą, ją sumokant per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais pagrįstai taikytas 40000 Eur konfiskavimas. Bausmė pagal BK 202 straipsnio l dalį yra teisinga, ji nėra per griežta. Ž. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Civiliniai ieškiniai yra pagrįsti ir pagrįstai priteisti iš Ž. S.. Pažymėjo, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje tiriamasis Ž. S. veiklos laikotarpis yra nuo 2017-08-0 l iki 2019-02-02, tačiau, kaip matyti iš ekspertizės akto, Ž. S. pateikti dokumentai yra ne tik dėl išdėstytų priežasčių vertintini kritiškai, dėl kurių negalima laikyti juos objektyviais ir atitinkančiais objektyvią tiesą, tačiau dalis jų nesusiję su tiriamuoju laikotarpiu ir apima laikotarpį jau po tiriamojo laikotarpio, t. y. nuo 2019-02-02 iki 2019-12-10.

7. Po bylos nagrinėjimo atnaujinimo teismo posėdyje, baigiamųjų kalbu metu, gynėjas advokatas D. Raulušaitis nurodė, kad dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje, numatytos veikos jo ginamasis turi būti išteisintas, dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo. Dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, jo ginamasis taip pat turi būti išteisintas dėl to, kad jo vykdyta gyvenamųjų namų statybos organizavimo veikla iš esmės buvo teisėta, o ginčas kilo tik dėl jos tinkamo apmokestinimo. VSDF civilinis ieškinys tyri būti atmestas, nes ekspertizės akte nurodyta, kad PSD ir VSD neturi būti apskaičiuojamas, kadangi darbus atliko asmenys dirbantys pagal verslo liudijimus ir šiuos mokesčius turėjo mokėti patys. VMI civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu, nes tam, kad šis ieškinys būtų teisingai išspręstas reikėtų skirti dar vieną ekspertizę, o tai užimtų labai daug laiko. Advokato manymu, tiek ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada, tiek apeliacinės bylos nagrinėjimo metu gautas ekspertizės aktas dėl Ž. S. priklausančio mokėti PVM ir GPM, yra nepatikimi. Specialisto išvada surašyta neįvertinant Ž. S. patirtų sąnaudų pajamoms uždirbti. Ekspertizės akte, kiek tai susiję su GPM apskaičiavimu, sąnaudos įvertinamos, tačiau už šiai bylai aktualų 2017 m. laikotarpį yra klaidingai taikomas GPM tarifo dydis, t. y. vietoje 5 proc. tarifo taikomas 15 proc. tarifas, o apskaičiuojant PVM nevertinamas Ž. S. patirtas pirkimo PVM. Dėl to, nei specialisto išvada, nei ekspertizės aktu, negali būti grindžiamas baigiamasis teismo aktas.

8. Prokurorė nurodė, kad šioje situacija, kai nėra tvarkoma apskaita, kai ji yra ginčytina, pagal pateiktas sąskaitas – faktūras, surinktas iš neaišku kokių šaltinių, skaičiuoti turėtas išlaidas būtų nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad specialisto išvada yra pagrįsta, todėl prašė taikyti skaičiavimus, atliktus specialisto išvadoje. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, pasikeitus įstatymui, prokurorė ir advokatas prašė išteisinti, šį prašymą palaiko. Taip pat teismo prašė šioje dalyje neatmesti civilinio ieškinio, jo nemažinti, kadangi nesumokėti mokesčiai susiję su BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika.

9. Civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė pažymėjo, kad Ž. S. nurodomos (pateiktos) objektų lokalinės sąmatos pagal pastatytus ir statomus namus, žiniaraščiuose (apyskaitose) nurodyti suvestiniai duomenys, atsižvelgiant į BAĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatą, negali būti laikytini buhalterinės apskaitos dokumentais, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą ir vertinti Ž. S. vykdytos veiklos metu patirtas išlaidas, t. y. šie suvestiniai duomenys nepagrįsti jokiais buhalterinės (finansinės) apskaitos dokumentais, pvz. sąskaitomis-faktūromis, PVM sąskaitomis-faktūromis, kasos pajamų-išlaidų orderiais ir pan. Pagal GPMĮ 18 straipsnio 8 dalį, gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais galima pripažinti tik tokias išlaidas, kurios yra pagrįstos dokumentais, turinčiais visus BAĮ ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Tokių pajamas ir išlaidas pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų Ž. S. nepateikė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Todėl, nesant teisės aktų reikalavimus atitinkančių ir Ž. S. vykdytos veikios patirtas išlaidas pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų, laikytina, kad tyrimą atlikusi FNTT specialistė pagrįstai taikė 30 proc. išlaidų metodą apskaičiuodama jo apmokestinamąsias veiklos pajamas (GPMĮ 18 straipsnio 12 dalis). Atkreipė dėmesį į tai, kad ekspertas apskaičiuodamas GPM už 2017 m. pritaikė 15 proc. pajamų mokesčio tarifą, nors pagal GPMĮ (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2017-07-01 iki 2017-12-31) 6 straipsnio 3 dalį, individualios veiklos pajamoms taikomas 5 proc. pajamų mokesčio tarifas. Atstovės nuomone, BK 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika, dėl kurios padarymo Ž. S. pripažintas kaltu, yra tiesiogiai susijusi su turtinės žalos valstybei padarymu. Prašė netenkinti nuteistojo ir jo gynėjo skundo dalies dėl mažesnės žalos nustatymo ir ieškinio dalies dėl PVM priteisimo atmetimo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria priteista 58 045,06 Eur žalos atlyginimo iš Ž. S..

10. Civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą dalyje dėl civilinio ieškinio atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. Nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo D. Raulušaičio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria Ž. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, panaikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau jau po nuosprendžio priėmimo pasikeitus baudžiamajam įstatymui, t. y. BK 220 straipsnio 1 dalies dispozicijai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Dėl vienos nusikalstamos veikos priėmus naują, išteisinamąjį nuosprendį, panaikinama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl Ž. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių subendrinimo ir paliekama galioti jam pagal BK 202 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė - 300 MGL (15 000,00 Eur) dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis taip pat keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Panaikinamas paskirtas turto konfiskavimas. Taip pat išsprendžiamas klausimas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo proporcingumo.

Dėl esminių BPK pažeidimų

12. Apeliantai skunde nurodė, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantai sieja su įrodymų vertinimu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų proceso metu surinktų reikšmingų įrodymų, rėmėsi duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, taip pat įrodymais nepagrįstai nepripažino duomenų, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.

13. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

14. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė tokių procesinių pažeidimų, kuriuos nurodo apeliantai, o apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus byloje esančius įrodymus (nuteistojo ir liudytojų parodymus, specialisto išvadą, specialistės parodymus, kitus rašytinius bylos įrodymus), juos aptarė, įvertino ir padarė pagrįstas išvadas, paneigiančias Ž. S. parodymus, kad jis nepadarė jokių nusikalstamų veikų. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas neišsamia ir neteisinga specialisto išvada, kurioje nebuvo atsižvelgta į tai, kad Ž. S. nustatytoms pajamoms gauti, patyrė išlaidų, kurios mažina GPM, PVM, VSD, PSD įmokų dydžius. Priešingai nei nurodo apeliantai, specialisto išvada nėra neteisinga, o Ž. S. pateikti dokumentai apie galimą išlaidų patyrimą nebuvo imami domėn ir buvo taikomas 30 procentų iš veiklos gautų pajamų sumą atitinkantis išlaidų tarifas, kadangi Ž. S. laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 neinformavo mokesčio administratoriaus pradėjęs vykdyti individualią veiklą.

15. Be to, specialisto išvada ir specialistės parodymai, nors ir svarbūs byloje, tačiau yra ne vieninteliai įrodymai, patvirtinantys bylos aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo atliekamas įrodymų tyrimas ir paskirta apskaitos ir finansų ekspertizė, gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024-02-19 ekspertizės aktas, kuriame iš esmės konstatuojamos tos pačios aplinkybės kaip ir specialisto išvadoje. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas specialisto išvadą vertino kitų bylos įrodymų kontekste (nuteistojo, liudytojų parodymai, dokumentai ir kiti rašytiniai bylos įrodymai), nurodydamas, kurie bylos įrodymai vieni kitus patvirtina, papildo ir sutampa tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažinęs įrodymais bei juos įvertinęs, nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo ir vertinimo taisyklių. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl neteisingų duomenų apie pajamas pelną ar turtą pateikimo

16. Šioje baudžiamojoje byloje Ž. S. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl to, kad siekdamas išvengti mokesčių, pateikė neteisingus duomenis apie savo pajamas, t. y. Ž. S. nuo 2017-08-01 iki 2018-12-31, vykdydamas individualią veiklą, pažeisdamas 2002-07-02 GPMĮ Nr. IX – 1007 3 straipsnio nuostatas, kur nurodyta, kad „Pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas“, 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip“, mokesčių administratoriui pateikė metines pajamų deklaracijas už 2017 (pateikta 2019-06-03) ir 2018 (pateikta 2019-06-03) metus kuriose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas, taip siekdamas išvengti 15 689,25 Eur GPM.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas su tokia teismo išvada nesutinka ir dėsto argumentus dėl nepagrįsto Ž. S. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį motyvuojant tuo, kad nesant tinkamai apskaičiuotai priklausančio mokėti GPM sumai, nėra galimybės spręsti ar ši suma viršija 100 MGL, t. y. ar Ž. S. apskritai kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnio l dalį. Apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu gynėjas prašė Ž. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi 2023-06-01 buvo pakeista BK 220 straipsnio l dalies dispozicija ir nustatyta, jog atsakomybė pagal BK 220 straipsnio l dalį kyla tuomet kai į deklaracijas įrašomi neteisingi duomenys siekiant išvengti mokesčių, kurių suma viršija 400 MGL, t. y. 20 000 Eur. Šioje dalyje prokurorė palaikė nuteistojo gynėjo poziciją.

18. Ž. S. veikos padarymo metu galiojusioje BK 220 straipsnio 1 dalyje (2017-11-29 įstatymo redakcija) buvo numatyta atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai, ir kad ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016).

19. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

20. Byloje nustatyta, kad Ž. S. laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2018-12-31, vykdydamas individualią statybos darbų organizavimo veiklą surašė ir 2019-06-03 elektroniniu būdu mokesčių administratoriui pateikė savo 2017 ir 2018 metų metines pajamų deklaracijas, kuriose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas: 2017 metų metinėje pajamų deklaracijoje už 2017 metus (forma (duomenys neskelbtini) 13A laukelyje „Taikant 5 procentų pajamų mokesčio tarifą apmokestinamos pajamos“ neįrašė iš šios veiklos gautų 72 545,44 Eur apmokestinamųjų pajamų ir 33 laukelyje „Mokėtina (-) grąžintina (+) pajamų mokesčių suma“ neįrašė 3 627,27 Eur gyventojų pajamų mokesčio, skaičiuotino nuo šių pajamų, o 2018 metų metinėje pajamų deklaracijoje 13 laukelyje „Taikant 15 procentų pajamų mokesčio tarifą apmokestinamos pajamos“ neįrašė 80 413,21 Eur apmokestinamųjų pajamų ir 33 laukelyje „Mokėtina (-) grąžintina (+) pajamų mokesčių suma“ neįrašė 12 061,98 Eur nuo jų skaičiuotinos gyventojų pajamų mokesčio sumos. Apklaustas pirmosios instancijos teisme Ž. S. nurodė, kad jis į 2017 ir 2018 metų metines pajamų deklaracijas ne visai teisingą informaciją apie gautas pajamas ir mokėtinus mokesčius įrašė ne tyčia, o tiesiog dar neturėdamas visos informacijos ir ketindamas ją patikslinti ateityje, kai 2017-2018 metais pradėti darbai ir sandoriai bus užbaigti, ir bus aišku kokios pajamos iš jų gautos ir kokie mokesčiai mokėtini. Ž. S. iš dalies pripažino kaltę dėl neteisingų duomenų apie savo pajamas įrašymo 2017 ir 2018 metų metinėse pajamų deklaracijose. Nuteistojo versiją, kad tai padarė netyčia, apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai ir laikė siekiu pateisinti neteisėtus veiksmus ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo nuosprendžio argumentams, kad Ž. S. šiuos veiksmus padarė, turėdamas patirties statybų organizavimo srityje ir versle, jis negalėjo nežinoti ir žinojo, kokias pajamas iš šioje byloje aptariamos veiklos jis gavo per kiekvieną konkretų mokestinį laikotarpį, todėl visiškai neaktualu, ar statybiniai projektai, iš kurių jis šias pajamas gavo, pasibaigė per konkretų mokestinį laikotarpį, ar tęsėsi per kelis tokius laikotarpius. Taigi nustatyta, kad Ž. S. įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo valstybei.

21. Be to, Ž. S. buvo kaltinamas ir tuo, kad atsiradus prievolei deklaruoti pajamas už 2019 metus, mokesčių administratoriui iki 2020-08-28 nepateikė Metinės pajamų deklaracijos (forma (duomenys neskelbtini) ir priede „Individualios veiklos pajamos“ ((duomenys neskelbtini)) nedeklaravo statybos darbų paslaugų atlikimo pajamų iš individualios veiklos už 2019 metus, apylinkės teismo vertinimu, šis jo neveikimas neatitko kaltinamajam suformuluoto kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nes čia numatyta atsakomybė tik už veikimą – žinomai neteisingų duomenų įrašymą ir tokių pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, o visiško duomenų nepateikimo neapima. Kitų BK numatytų nusikalstamų veikų padarymu Ž. S. šioje byloje nėra kaltinamas, čia aptariami jo veiksmai ir nesudaro kitose BK normose numatytų nusikalstamų veikų sudėčių, todėl ši dalis iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje aprašymo teismo buvo pašalinta.

22. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog nesant tinkamai apskaičiuotai priklausančio mokėti GPM sumai, nėra galimybės spręsti ar ši suma viršija 100 MGL, t. y. ar Ž. S., nagrinėjamu atveju, apskritai kilo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnio l dalį. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad 2020-08-28 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad Ž. S. vykdydamas individualią veiklą laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2018-12-31 23 atvejais gavo 256000,00 Eur piniginių lėšų (pajamų) už statybos darbų atlikimą, iš jų: 2017 m. - 8 atvejais 117000,00 Eur; 2018 m. – 15 atvejų 139000,00 Eur, o mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pajamų deklaracijose už 2017, 2018 m. deklaravo duomenis neatitinkančius tikrovės apie pajamas, t. y. metinėse pajamų deklaracijose (forma (duomenys neskelbtini) priede „Individualios veiklos pajamos“ ((duomenys neskelbtini)) nedeklaravo statybos darbų atlikimo pajamų iš individualios veiklos už 2017 m., 2018 m. iš viso V6 laukelyje „Pajamų suma“ – 218512,37 Eur (103636,35+114876,02) pajamų, V7 laukelyje „Leidžiamų atskaitymų suma“ (V17 atskaitymų požymis- 30 proc. gautų (uždirbtų) indiv. veiklos pajamų) – 65553,72 Eur (31090,91 + 34462,81), V10 laukelyje „Apmokestinamųjų pajamų suma“- 152958,65 Eur (72545,44 + 80413,21) ir už 2017 m., 2018 m. neapskaičiavo 15689,25 Eur (3627,27 Eur + 12061,98 Eur) GPM. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad už 2017 m. ir 2018 m. neapskaičiuota ir nesumokėta 15689,25 Eur GPM suma viršijo 100 MGL (1 MGL – 50 Eur; 100 MGL x 50 Eur=5000 Eur).

23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas. 2022-09-22 teismo posėdžio metu buvo apklausta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau - FNTT) (Duomenys neskelbtini) apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausioji specialistė A. Š., kuri nurodė, kad specialisto išvada atlikta, apskaičiuojant 30 procentų išlaidų, pagal GPMĮ. Atsižvelgiant į turimus duomenis buvo apskaičiuotas PVM, GPM mokestis bei Sodros įmokos. Tyrimas buvo dokumentinis. Pažymėjo, kad Ž. S. nevedė oficialios buhalterinės apskaitos, nebuvo užregistravęs jokių pajamų ar išlaidų registrų. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2022-11-10 nutartimi šioje byloje buvo paskirta apskaitos ir finansų ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024-02-19 ekspertizės akte Nr. 11-2358 (22) nurodyta, jog ekspertas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius dokumentus ir Ž. S. individualios veiklos dokumentus - pirkimo PVM sąskaitas faktūras, lenteles „Išlaidos (darbas, medžiagos)“ pagal statybos objektų savininkus, banko išrašus, ir vadovaujantis teisės aktų reikalavimais bei standartinio tyrimo procedūros aprašymais nustatė, kad pajamų deklaracijos už 2017 m. ir 2018 m. buvo pateiktos ne tik nesilaikant nustatytų pateikimo terminų (pateiktos pavėluotai), tačiau 2017 m. ir 2018 m. metinėse pajamų deklaracijose duomenys apie pajamų sumas neatitinka baudžiamosios bylos duomenims. Ž. S. teismui pateiktų apskaitos dokumentų duomenys neatitinka deklaracijų duomenų.

24. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, siekiant išvengti mokesčių. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šios nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai byloje yra pakankamai atskleisti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pačio Ž. S. parodymus, specialistės paaiškinimus, specialisto išvadą bei kitą surinktą ir teisiamajame posėdyje ištirtą medžiagą, padarė išvadą, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu Ž. S., vykdydamas individualią veiklą, suvokė, jog įrašydamas į deklaracijas neteisingus duomenis, daro žalą valstybės biudžetui, ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, taip pat apeliacinės instancijos teisme duotus specialistės A. Š. paaiškinimus, 2024-02-19 ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) sprendžia, kad Ž. S. suvokė, jog dėl jo veiksmų kompetentingoms institucijoms bus pateikti neteisingi duomenys apie jo skirtingu laikotarpiu valdomas pajamas, ir tokiais veiksmais siekė išvengti mokesčių. Taigi įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių Ž. S. veiksmuose buvimo ir pagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 220 straipsnio 1 dalį, kurioje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už siekimą išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL.

25. Šiuo atveju, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, 2023-06-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pataisos (2023-04-27 įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurias pasikeitė Ž. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas. Kaip minėta šios nutarties 14 punkte, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 220 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Pagal šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu įsigaliojusią naują BK 220 straipsnio 1 dalies redakciją atsakomybė kyla tam, kas įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 400 MGL (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi 2023-06-01). Taigi pagal įsigaliojusią naują BK 220 straipsnio 1 dalies redakciją pasikeitė mokesčių, kurių siekiama išvengti pateikiant neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą, dydis, t. y. pagal minėto straipsnio 1 dalį išvengtų sumokėti į valstybės biudžetą mokesčių suma turi viršyti 400 MGL.

26. Nuteistasis Ž. S. nusikalstamą veiką padarė 2019 m., todėl jam taikytinas nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs MGL dydis (50 Eur). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl neteisėtos Ž. S. veikos buvo išvengta 15 689,25 Eur GPM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Sprendžiant dėl mokesčių, kurių buvo siekiama išvengti, dydžio, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mokesčių suma, kurios siekė išvengti nuteistasis Ž. S. (400 x 50 Eur = 20 000 Eur), yra mažesnė nei 400 MGL, ir baudžiamoji atsakomybė už tokią veiką naujojoje baudžiamojo kodekso redakcijoje nėra numatyta. Taigi nuo 2023-06-01 įsigaliojęs baudžiamasis įstatymas lengvina nuteistojo teisinę padėtį, kadangi pasikeitus baudžiamajam įstatymui, nusikalstama veika, kuria išvengta mokesčių, neviršijančių 400 MGL dydžio sumos, yra dekriminalizuota.

27. BK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas nuosprendis dalyje dėl Ž. S. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį naikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Ž. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla

28. Nuteistasis Ž. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo jį (Ž. S.) išteisinti ir pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, kadangi nuteistojo vykdyta gyvenamųjų namų statybos organizavimo veikla iš esmės buvo teisėta, o ginčas kilo tik dėl jos tinkamo apmokestinimo. Ž. S. savo vykdytos veikos neslėpė, aktuliu laikotarpiu teikė VMI vykdytos veiklos ir mokėtinų mokesčių deklaracijas, vėliau jas tikslino. VMI ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai šias deklaracijas vertino, kaip neteisingas, tačiau tai nepaneigia fakto, kad Ž. S. vykdytos veiklos neslėpė, tiesiog turėjo kitokią nuomonę dėl jos apmokestinimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais ir juos vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją savaip interpretuojant įrodymus ir atmeta kaip nepagrįstus.

29. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį, apeliacinį skundą bei atsiliepimą į apeliacinį skundą, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas Ž. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta šio nuosprendžio 12-15 punktuose, apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

30. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-594/2024). Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

31. Narinėjamu atveju Ž. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtu būdu – pažeisdamas VMI viršininko 2005-04-04 įsakymo Nr. VA-29 reikalavimus, pagal kuriuos jis, būdamas nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti individualią veiklą, privalėjo (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI pateikti tinkamai užpildytą prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą, laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 Klaipėdos rajone versliškai ir stambiu mastu vertėsi ūkine - komercine veikla, t. y. šiuo laikotarpiu, skelbdamas informaciją apie savo teikiamas namų statybos paslaugas internetinėje erdvėje (internetinėse svetainėse „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“,„(duomenys neskelbtini)“), surasdavo pirkėjus - užsakovus, su kuriais susitardavo dėl namų užsakovų turimuose ar iš Ž. S. ir jo sutuoktinės įsigytuose žemės sklypuose (Duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pastatymo ir už tai iš 7 fizinių asmenų (ar sutuoktinių porų) 24 atvejais gavo iš viso 274 700,00 Eur piniginių lėšų (pajamų): 2017 m. 8 atvejais gavo 117 000,00 Eur pajamų, 2018 m. 15 atvejų gavo 139 000,00 Eur pajamų, 2019 m. 1 atveju gavo 18 700,00 Eur pajamų (didelę dalį jų – grynais pinigais, kitą dalį – į savo kaip fizinio asmens vardu atidarytą banko sąskaitą AB „S.“) ir nesumokėjo 17 311,98 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 40733,05 Eur pridėtinės vertės mokesčio), taip pat nesumokėjo 9 535,52 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 3 100,36 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taigi iš viso nesumokėjo – 70 680,91 Eur privalomų mokėti mokesčių ir įmokų.

32. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kaltinamajame akte Ž. S. buvo pateikti platesnės apimties kaltinimai, t. y. jis buvo kaltinamas ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2018-07-01 iki 2019-02-02, vykdydamas individualią veiklą, raštiškai neįforminęs darbinių santykių su fiziniais asmenimis – O. O., L. P., A. K. ir apie tai neinformavęs Valstybės įgaliotų institucijų, samdė juos statybos darbams atlikti, 11 atvejų išmokėjo šiems asmenims iš viso 12800,00 Eur darbo užmokesčio (7 atvejais O. O. – iš viso 7 800,00 Eur, 3 atvejais L. P. – iš viso 3 000,00 Eur, 1 atveju A. K. – iš viso 2 000,00 Eur), apskaitos dokumentais nepagrindė 17 506,87 Eur atlyginimo priskaitymo ir iš viso 4 706,87 Eur mokesčių ir įmokų išskaitymo iš priskaičiuoto atlyginimo, iš jų: 2 757,49 Eur (2018 m. – 2 092,11 Eur 15 proc. GPM, 2019 m. sausio mėn. – 665,38 Eur 20 proc. GPM); 864,06 Eur (2018 m. – 418,41 Eur 3 proc. socialinio draudimo įmokų, 2019 m. sausio mėn. – 445,65 Eur 12,52 proc. socialinio draudimo įmokų); 1 085,32 Eur (2018 m. – 836,86 Eur 6 proc. PSD įmokų, 2019 m. sausio mėn. – 248,46 Eur 6,98 proc. PSD įmokų). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktą įrodymų visumą (kaltinamojo (šiuo metu nuteistasis) parodymus, liudytojų O. O., L. P., A. K., T. D., R. S. ir V. S. parodymus teisme ir ikiteisminiame tyrime, rašytinę bylos medžiagą, specialisto išvadą ir specialistės paaiškinimus teisme), pripažino šią kaltinimo dalį neįrodyta. Šios aplinkybės patirtina, kad apylinkės teismas tyrė bei analizavo tiek Ž. S. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo Ž. S. kaltumą, ir pagrįstai konstatavo, kad Ž. S. nusikalstami veiksmai atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Žemesnės instancijos teismas

33. Nagrinėjamu atveju nuteistasis Ž. S. pirmosios instancijos teisme iš dalies pripažino savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, t. y, pripažino kaltinime nurodytas esmines nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, tačiau nesutiko su tuo, kad tai yra nusikalstama veika. Pats Ž. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu užsiėmė statybų organizavimo komercine – ūkine veikla, kurios nebuvo įteisinęs Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, skelbdamas apie tokias paslaugas interneto svetainėse, o susidomėjusiems Lietuvos Respublikos gyventojams pasiūlydamas nusipirkti iš jo ir jo sutuoktinės žemės sklypą, kuriame jis pastatys gyvenamąjį namą pagal jų išsirinktą projektą.

34. Šias Ž. S. nurodytas aplinkybes patvirtino apylinkės teisme apklausti liudytojai K. B., L. B., A. D., R. D., D. J., A. S., K. T., T. U., G. U., D. V., K. V., V. J., A. M., A. L.. Šių liudytojų parodymai itin išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų dar kartą nebekartoja tik pažymi, kad visi šie liudytojai patvirtino, jog Ž. S. vykdė namų statybos darbus, jam už atliekamus darbus buvo mokamos jo nurodytos pinigų sumos, Ž. S. nepateikdavo dokumentų, susijusių su namo statybai patirtomis išlaidomis, pirkėjai nesigilino ar jis (Ž. S.) dirba kaip firma ar kaip fizinis asmuo. Tik liudytojas A. D. nurodė, kad prieš pasirašant sutartį, Ž. S. minėjo, kad veiklą vykdo pagal individualios veiklos pažymą. A. D. asmeniškai neprašė parodyti veiklą vykdyti leidžiančių dokumentų, nes prieš pasirašydamas sutartį pasidomėjo apie jau anksčiau Ž. S. pastatytus namus ir pasikalbėjus su juose dirbusiais darbuotojais neįtarė, kad veikla būtų vykdoma neteisėtai. Taip pat liudytoja L. B. nurodė, kad pasirašius sutartį ir sumokėjus avansą, jos vyrui R. B. kilo abejonių dėl to, kad namas bus statomas ne pagal statybos darbų sutartį, o pagal įgaliojimą Ž. S., kuris visus mokėjimus prašė atlikti grynais pinigais. Vyras pradėjo domėtis pačiu Ž. S. ir sužinojo, kad jis stato namus kaip fizinis asmuo, o ne bendrovė; paklaustas apie tai, Ž. S. sakė, kad negali įkurti įmonės, pripažino, kad dirba kaip fizinis asmuo, o ne kaip statybų bendrovė, jiems nemelavo, kad yra įmonės vadovas. Jis sakė, kad pats samdo reikalingus darbuotojus. Ji su vyru nutarė nutraukti su Ž. S. pasirašytą sutartį ir ją taikiai nutraukė 2019-03-03, o 2019-03-04 Ž. S. jiems gražino 7000 sumokėtą avansą.

35. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad individuali veikla, tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Kad gyventojas būtų laikomas vykdančiu individualią veiklą, jo sandoriams turi būti būdingas tam tikras tęstinumas bei savarankiškumas su kita sandorio šalimi taip pat siekimas gauti ekonominės naudos. Byloje nustatyta, kad Ž. S. laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 vykdė statybų organizavimo veiklą. Šiuo laikotarpiu, skelbdamas informaciją apie savo teikiamas namų statybos paslaugas internetinėje erdvėje (internetinėse svetainėse „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“), surasdavo pirkėjus - užsakovus, su kuriais susitardavo dėl namų užsakovų turimuose ar iš Ž. S. ir jo sutuoktinės įsigytuose žemės sklypuose pastatymo ir už tai iš septynių fizinių asmenų (ar sutuoktinių porų) 24 atvejais gavo piniginių lėšų (pajamų). Šias aplinkybes patvirtina paties nuteistojo parodymai duoti pirmosios instancijos teisme, taip pat aukščiau minėtų liudytojų parodymai. Be to, tiek 2020-08-28 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024-02-19 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) yra konstatuota, kad Ž. S. vykdė veiklą jos neįregistravęs teisės aktų nustatyta tvarka, apie pradėtą veiklą nebuvo informavęs mokesčių administratoriaus, o iš vykdytos veiklos gavęs pajamų, jų nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių, įmokų. Atsižvelgus į tai, kad tęstiniu laikotarpiu (2017-2019 m. ) Ž. S. savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų, nuolat ir sistemingai vykdė veiklą su tikslu gauti ekonominės naudos, todėl jo veikla atitinka individualiai veiklai būdingus požymius.

36. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, šiuo nusikaltimu gali būti kėsinamasi ir į kitus teisinius gėrius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).

Žemesnės instancijos teismas

37. Verslo tvarkos reglamentavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardytų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka atskleisti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pažymėtina, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį negalima, jei nėra vieno iš būtinųjų požymių – versliškumo arba stambaus masto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102-222/2018).

38. Versliškumo požymis veikoje nustatomas konstatavus, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013). Versliškumas suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą negu pažeidimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 127 straipsnis), jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą, pajamų dydį ar sistemingumą, bet identifikuojamas ir pagal kitus požymius, rodančius didesnį veikos pavojingumo laipsnį (parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su stambaus masto kriterijumi. Kiekvienu atveju šis požymis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-240-696/2015, 2K-262-697/2016). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pabrėžiama, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo ir neproporcingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-165-976/2018).

39. Stambaus masto požymis BK nekonkretizuojamas, tačiau, sistemiškai aiškinant BK ir ANK normas, galima daryti išvadą, kad, asmens neteisėtu būdu gaunamoms pajamoms (įplaukoms) ar paskutinių dvylikos mėnesių pajamoms (įplaukoms), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertei viršijant (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatytą 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių sumą (25 000 Eur), visais atvejais kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė.

Žemesnės instancijos teismas

40. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Ž. S. asmeninės banko sąskaitos, esančios AB „S.“ banko išklotinėje užfiksuoti D. V., A. M. ir G. V. (liudytojų, t. y .asmenų, kuriems Ž. S. atliko statybos darbus) pervedimai už statybos darbus: 2017-05-10 11:11:26 įplaukos 56000,00 Eur apmokėjimas pagal sutartį. 2017-05-09 pervedė V. J., 2017-10-03 13:53:21 įplaukos 75000,00 Eur Galutinis atsiskaitymas už perkamą NT, adresu (duomenys neskelbtini), pervedė D. V.. 2018-02-21 13:29:45 įplaukos 20000,00 Eur pagal statybos darbų rangos sutartį 2017-12-06, pervedė A. M.. 2018-05-18 16:39:23 įplaukos 56165,00 Eur Galutinis atsiskaitymas už perkamą NT pagal 2018-05-07 PPS NR.VM9-865, pervedė G. V. (t. 3, b. l. 103–105).

41. Taip pat nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai susiję su žemės sklypo pirkimu ir pastato jame statyba, taip pat ir A. D. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 107–111).

42. Nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai, susiję su žemės sklypo pirkimu ir pastato jame statyba, taip pat K. T. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b .l. 112–119).

43. Taip pat nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai susiję su žemės sklypo pirkimu ir pastato jame statyba, taip pat A. L. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 120–127).

44. Nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai, susiję su žemės sklypo pirkimu ir pastato jame statyba, taip pat L. B. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 128–133).

45. Taip pat nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai susiję su žemės sklypo pirkimu ir pastato jame statyba, taip pat D. J. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 134–140).

46. Nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai susiję su žemės sklypo pirkimu ir pastato jame statyba, taip pat A. S. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 141–148).

47. Taip pat nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai susiję su žemės sklypo pirkimu ir pastato jame statyba, taip pat A. M. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 155–163).

48. Nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai susiję su avanso mokėjimais, taip pat K. B. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 164–170).

49. Taip pat nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini) buvo dokumentai susiję su avanso mokėjimais, taip pat G. U. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 171–180).

50. Nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai susiję su avanso mokėjimais, taip pat D. V. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 181–188).

51. Taip pat nustatyta, kad 2019-10-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ž. S. gyvenamojoje vietoje rastame segtuve su užrašu (duomenys neskelbtini), buvo dokumentai susiję su avanso mokėjimais, taip pat V. J. rankraštiniai įrašai apie grynųjų pinigų sumokėjimą (t. 3, b. l. 189–193).

52. Nustatyta, kad iš nešiojamo kompiuterio DELL VOSTRO 3350, ser. Nr. (duomenys neskelbtini) bei standžiojo disko Seagate, ser. Nr. (duomenys neskelbtini), paimtų atliekant kratą Ž. S. gyv. vietoje, (duomenys neskelbtini), rasti duomenys kompiuteryje patvirtina Ž. S. vykdytą veiklą statant namus (t. 4 b. l. 1–11).

53. Taip pat nustatyta, kad kratos metu Ž. S. gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), rasti įrodymai patvirtinantys jo vykdytą statybų veiklą (t. 2, b. l. 26–32).

Žemesnės instancijos teismas

54. Nustatyta, kad buvo apžiūrėti Ž. S. ikiteisminiam tyrimui pateikti laisvos formos suvestiniai registrai, kuriais jis prašė vadovautis skaičiuojant jo patirtas išlaidas statant namus, tačiau specialistė šių laisvos formos suvestinių registrų nevertino. Specialistė nurodė, kad 2020-08-28 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl gyventojo Ž. S. ūkinės finansinės veiklos“ nurodyta, jog gyventojas Ž. S. tiriamuoju laikotarpiu (2017-05- 09 - 2019-02-02) nebuvo įregistravęs individualios veiklos vykdymo bei neregistravo pajamų bei išlaidų vykdant individualią veiklą, todėl pateikti 7 apskaitos registrai nėra vertintini, kaip dokumentai pagrindžiantys Ž. S. turėtas išlaidas vykdant individualią veiklą - statybos darbus šiuose objektuose. Ž. S. laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 neinformavo mokesčio administratoriaus pradėjęs vykdyti individualią veiklą. Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo (Nr. IX - 2112) 66 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius. To paties įstatymo 68 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio l dienos (t. 6, b. l. 160–162). Be to, atliekant specialisto išvadą buvo įvertinta leidžiamų atskaitymų suma - 30 procentų nuo gautų veiklos pajamų. (t. 5. b. l. 34-36).

55. Taip pat nustatyta, kad 2020-09-24 specialisto paaiškinimo protokole specialistas pasisakė dėl išlaidų įvertinimo atliekant specialisto išvadą dėl Ž. S. veiklos ir nurodė, kad atliekant specialisto išvadą buvo įvertinta leidžiamų atskaitymų suma – 30 procentų nuo gautų veiklos pajamų (t. 5, b. l. 34–36).

56. Nustatyta, kad 2019-11-08 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole Ž. S. nurodė, kodėl nepateikia prašomų išlaidas pateisinančių dokumentų laikotarpiu, kada buvo įsigijęs verslo liudijimą: pagal verslo liudijimus, kurie buvo įsigyti laikotarpiu nuo 2018-06-01 iki 2018-06-29, nuo 2018-11-26 iki 2018-12-21, paslaugos buvo atliekamos, tačiau nebuvo išrašyti „Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai, ir nepildytas „Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas“. Taip pat negali pateikti laikotarpiu nuo 2019-03-04 išrašytų sąskaitų-faktūrų, išrašytų pinigų priėmimo kvitų bei gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, kadangi paslaugos buvo ir yra atliekamos, tačiau jų teikimas nėra užbaigtas (t. 2, b. l. 38–39).

57. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Ž. S. 2021-12-02 (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI pateikė prašymą su priedais, iš kurio matyti, kad tuo metu Ž. S. paprašė apskaičiuoti jo patirtas išlaidas vykdant individualią statybų veiklą 2017-2019 metais, pridėjo tuo laikotarpiu atliktų statybos darbų išlaidų suvestines pagal metus ir atskirus objektus, iš viso 605 lapus, ir paprašė įregistruoti jį PVM mokėtoju nuo 2017-08-15, pridėdamas 2017-2019 metų pajamų ir PVM suvestines. Tuo pat metu Ž. S. paprašė išdėstyti per 2017-2019 m. mokestinį laikotarpį susidariusią gyventojų pajamų mokesčio nepriemoką, sudarant su juo tuo tikslu paskolos sutartį ir leidžiant sumokėti šią nepriemoką per 5 metus (t. 8, b. l. 113-117).

58. Be to, 2021-12-17 raštu Ž. S. pateikė apylinkės teismui Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, kurioje pažymima, kad jis vykdo individualią veiklą nuo 2018-01-01 (informacijos pateikimo data 2021-12-15), 2018 metų metinę pajamų deklaraciją, 2019 metų pajamų mokesčio deklaraciją ir PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitas laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2019-10-31 (t. 8, b. l. 129-186).

59. Taigi visi aukščiau aptarti duomenys, taip pat 2020-08-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), specialistės A. Š. apklausa tiek pirmosios instancijos teisme, kuri išsamiai aptarta skundžiamame nuosprendyje, tiek jos apklausa apeliacinės instancijos teisme, taip pat 2024-02-19 ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), eksperto J. V. apklausa apeliacinės instancijos teisme, paties Ž. S. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme ir kita rašytinė bylos medžiaga kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, kad Ž. S. aptariamu laikotarpiu: 1) nebuvo įregistravęs individualios veiklos, įsigijęs ir nustatyta tvarka pratęsinėjęs verslo liudijimo ar kitokia teisės aktų nustatyta forma teisėtai išviešinęs ūkinės – finansinės veiklos, kuriai priskiriama ir statybų organizavimo veikla, vykdymo; 2) nebuvo informavęs mokesčio administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, 3) vykdė tokią veiklą versliškai ir stambiu mastu, nes ilgą laikotarpį (nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02) vertėsi iš esmės vien ja, viešomis bendravimo priemonėmis siūlydamas savo kaip statybų organizatoriaus (statytojo, generalinio rangovo, projektų vystytojo ir pan.) paslaugas ir, kaip pats nurodė, bendradarbiaudamas su šimtais rangovų dėl darbų atlikimo, pirkdamas ir gabendamas statyboms reikalingas medžiagas ir įrengimus iš kelių dešimčių tuo užsiimančių įmonių, ir gavo iš to dideles (233 966,92 Eur) pajamas (ši suma specialisto išvadoje nustatyta, jau atmetus leistinas teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotų išlaidų sumas), tačiau šios pajamos nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka deklaruotos ir nuo jų apskaičiuoti bei sumokėti mokesčiai valstybei.

60. Nors apeliacinės instancijos teisme, baigiamųjų kalbų metu nuteistojo gynėjas teigė, kad Ž. S. savo vykdytos veikos neslėpė, aktuliu laikotarpiu teikė VMI vykdytos veiklos ir mokėtinų mokesčių deklaracijas, vėliau jas tikslino, tačiau kaip jau minėta ir nustatyta baudžiamosios bylos duomenimis, kad 2021-12-17 raštu, kuriuo apylinkės teismui pateikta Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma, kurioje nurodoma, kad jis vykdo individualią veiklą nuo 2018-01-01, matyti, kad šios informacijos pateikimo data yra 2021-12-15. Taigi, kaip ir pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu šie privalomi pradedant vykdyti komercinę – ūkinę veiklą veiksmai nebuvo atlikti, todėl veikla tuo laikotarpiu buvo vykdoma be teisėto pagrindo. Be to, nors byloje yra duomenys, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu Ž. S. keletą kartų buvo įsigijęs verslo liudijimus, tačiau Ž. S. pildydamas 2017 ir 2018 metų pajamų ir turto deklaracijas, į kurias prie apmokestinamųjų pajamų nurodė skaičių „0“ ir deklaravo tik pajamas, gautas iš nekilnojamojo turto pardavimo, visiškai atitinkančias šio turto įsigijimo išlaidas. Be to, Ž. S. įgytuose verslo liudijimuose nurodytos veiklos rūšys neatspindi tikrosios jo vykdytos ne konkrečių statybos darbų atlikimo, o šių darbų organizavimo veiklos, t. y. pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakyme Nr. DĮ-226 „ Dėl ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus patvirtinimo“ įvardijamos kaip „Gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba“, „Bendroji pastatų statyba ir inžinerinių įrenginių statyba“ ar pan.. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad net ir tais laikotarpiais, kai Ž. S. būdavo įsigijęs verslo liudijimus veiklai, susijusiai su konkrečia statybine veikla, tai neatspindėjo jo realiai atliekamos veiklos ir neįteisino iš jos gaunamų pajamų. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai pažymėta, kad teisę tikslinti pateiktas deklaracijas turi ūkio subjektas, pateikęs teisėtai vykdytos veiklos deklaracijas, o ne asmuo, vykdęs neteisėtą veiklą ir teikiantis tokias deklaracijas baudžiamojo proceso metu. Šios aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl Ž. S. vykdytos veikos neteisėtumo bei mokėtino PVM dydžio vertino patikslintas deklaracijas ir dėl jų vertinimo pasisakė.

61. Iš bylos medžiagos matyti, kad atlikus Ž. S. veiklos tyrimą, specialisto išvada buvo surašyta ir pateikta 2020-08-28, kas rodo, kad Ž. S. pagal specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes delsė įregistruoti veiklą ir deklaruoti apskaičiuotas šia išvada pajamas ir mokėtinus mokesčius, o tą padarė beveik po 1,5 metų, baigiant bylos nagrinėjimą, baigiantis MAĮ 68 straipsnyje nustatytam mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminui. Kaip pagrįstai nurodyta VMI atstovės baigiamojoje kalboje, kad šios aplinkybės vertintinos kaip siekis ne tik išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet ir realaus mokesčių sumokėjimo dėl mokesčių administratoriaus jo atžvilgiu galimų atlikti kontrolės veiksmų.

62. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad VMI Ž. S. pateiktų patikslintų deklaracijų nekvestionavo. Priešingai, VMI 2022-04-08 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Ž. S. pateiktų patikslintų deklaracijų vertinimo, nurodyta, kad pajamų deklaracija (forma (duomenys neskelbtini) už 2017 m. nebuvo patikslinta, todėl preziumuojama, kad už šį laikotarpį prievolė netinkamai įvykdyta, o pateiktose formose (duomenys neskelbtini) deklaravo iš viso 18 180 Eur PVM atskaitą, nors mokesčių administratoriaus informacinių sistemų duomenimis nuo 2017 m. iki rašto pateikimo nėra duomenų, jog Ž. S. vardu būtų buvusios išrašytos PVM sąskaitos faktūros (sutinkamai su PVMĮ 64 straipsnio 1 dalimi, PVM atskaita galima tik turint pardavėjo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą), todėl PVM atskaita vertinta kaip negalima, o formoje (duomenys neskelbtini) įrašyti (pateikti) duomenys, galimai neteisingi, kartu pažymėta, kad susidariusia PVM ataskaita nepagristai dengiami Ž. S. 2021-12-15 patikslintoje pajamų deklaracijose ir formoje (duomenys neskelbtini) deklaruoti mokėtini mokesčiai, t. y. 9 434 Eur mokėtinas GPM už 2018 m., ir 4 298 Eur mokėtinas PVM už 2018 m.. Be to, apylinkės teisme teisminio bylos nagrinėjimo metu (baigiamųjų kalbų metu) VMI atstovė nurodė, kad Ž. S., tikslindamas tiriamojo laikotarpio deklaracijas, deklaravo mažesnes pajamas iš veiklos nei nustatyta specialistės išvadoje.

Žemesnės instancijos teismas

63. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas taip pat išsamiai ir argumentuotai pagrindė abiejų BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių – stambaus masto ir versliškumo – buvimą nuteistojo Ž. S. veikoje. Apylinkės teismas nustatė, kad jis, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai, neužregistravęs vykdomos veiklos, neinformavęs centrinio mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, ėmėsi ūkinės - komercinės veiklos – statybų organizavimo veiklos ir šią veiklą vykdė ilgiau nei vienerius metus - 2017-08-01 iki 2019-02-02. Per šį laikotarpį vertėsi iš esmės vien šia veikla, viešomis bendravimo priemonėmis siūlydamas savo kaip statybų organizatoriaus (statytojo, generalinio rangovo, projektų vystytojo ir pan.) paslaugas ir, kaip pats nurodė, bendradarbiaudamas su šimtais rangovų dėl darbų atlikimo, pirkdamas ir gabendamas statyboms reikalingas medžiagas ir įrengimus iš kelių dešimčių tuo užsiimančių įmonių, ir iš neteisėtos veiklos gavo iš viso 233 966,92 Eur (ši suma 2020-08-28 specialisto išvadoje nustatyta, jau atmetus leistinas teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotų išlaidų sumas), t. y. žymiai daugiau nei 500 MGL dydžio pajamų, ir aptariamu laikotarpiu nesumokėjo iš viso 70 680,91 Eur privalomų sumokėti mokesčių ir įmokų: 17 311,98 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 40733,05 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 9 535,52 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų, 3 100,36 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Veikos versliškumo požymį teismas argumentavo ir tuo, kad buvo didelis atliktų ūkinių operacijų skaičius, kas rodo, kad neteisėta veikla buvo užsiimama sistemingai ir nuolat, buvo gaunamos pastovios pajamos, jos buvo vienas iš pagrindinių Ž. S. pragyvenimo šaltinių. Be to, Ž. S. skelbė informaciją apie savo teikiamas namų statybos paslaugas internetinėje erdvėje, t. y. internetinėse svetainėse „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, tokiu būdu jis surasdavo pirkėjus - užsakovus, su kuriais susitardavo dėl namų užsakovų turimuose ar iš Ž. S. ir jo sutuoktinės įsigytuose žemės sklypuose. Be kita ko, nuteistojo suvokimą apie šios veiklos neteisėtumą rodo ir tai, kad jis keletą kartų buvo įsigijęs verslo liudijimus (nuo 2018-06-01 iki 2018-06-29 vykdė veiklą įsigijęs verslo liudijimą pagal ekonominės veiklos rūšies kodus (toliau – EVRK) 439100 (Stogų dengimas), 431200 (Statybvietės paruošimas); nuo 2018-11-26 iki 2018-12-21 vykdė veiklą įsigijęs verslo liudijimą pagal AVRK 433400 (Dažymas ir stiklinimas), 433200 (Staliaus dirbinių įrengimas), 433300 (Grindų ir sienų dengimas), 433100 (Tinkavimas), tačiau šios veiklos rūšys neatspindi tikrosios Ž. S. vykdytos darbų organizavimo veiklos.

64. Kartu pažymėtina, kad objektyvieji požymiai (versliškumas arba stambus mastas), rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu ir tinkamas motyvavimas yra būtini tokio pobūdžio bylose. Nustačius bent vieną iš šių požymių, o tai šioje byloje ir buvo padaryta, neteisėta veikla užtraukia baudžiamąją atsakomybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-976/2018, 2K-202-303/2020).

65. Apeliantai skunde teigia, kad specialisto išvadoje nebuvo atsižvelgta į tai, kad Ž. S. 274 700,00 Eur pajamoms gauti, patyrė išlaidų, kurios mažina GPM, PVM, VSD, PSD įmokų dydžius. Atsakant į šiuo skundo argumentus, pažymėtina tai, kad Ž. S. vykdė veiklą jos neįregistravęs teisės aktų nustatyta tvarka, apie pradėtą veiklą nebuvo informavęs mokesčių administratoriaus, o iš vykdytos veiklos gavęs pajamų, jų nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių. Šiame skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kaip teisingai nurodė ir VMI atstovė baigiamųjų kalbu metu, kad nuteistojo Ž. S. nurodomos (pateiktos) objektų lokalinės sąmatos pagal pastatytus ir statomus namus, žiniaraščiuose, apyskaitose nurodyti suvestiniai duomenys, atsižvelgiant į Finansinės apskaitos įstatymo (buvęs Buhalterinės apskaitos įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies nuostatą, negali būti laikytini buhalterinės apskaitos dokumentais, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą ir vertinti jo vykdytos veiklos metu patirtas išlaidas, t. y. šie suvestiniai duomenys nepagrįsti jokiais buhalterinės (finansinės) apskaitos dokumentais, pvz. sąskaitomis-faktūromis, PVM sąskaitomis-faktūromis, kasos pajamų-išlaidų orderiais ir pan. Pagal GPMĮ 18 straipsnio 8 dalį gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais galima pripažinti tik tokias išlaidas, kurios yra pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Tokių pajamas ir išlaidas pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų Ž. S. nepateikė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nesant teisės aktų reikalavimus atitinkančių ir nuteistojo vykdytos veiklos patirtas išlaidas pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų, darytina išvada, kad tyrimą atlikusi FNTT specialistė pagrįstai taikė 30 proc. išlaidų metodą apskaičiuodama Ž. S. apmokestinamąsias veiklos pajamas (GPMĮ 18 straipsnio 12 dalis).

66. Be to, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024-02-19 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad pajamų deklaracijos už 2017 m. ir 2018 m. buvo pateiktos ne tik nesilaikant nustatytų pateikimo terminų (pateiktos pavėluotai), tačiau 2017 m. ir 2018 m. metinėse pajamų deklaracijose duomenys apie pajamų sumas neatitinka baudžiamosios bylos duomenims. Ž. S. teismui pateiktų apskaitos dokumentų duomenys neatitinka deklaracijų duomenų. Iš ekspertizės akto matyti, jog Ž. S. pateiktame žiniaraštyje/apyskaitoje nurodytos pirkimo PVM sąskaitos faktūros, išrašytos jo vardu, tačiau nenurodyta, prie kokių pardavimo pajamų jos priskirtos ir nėra duomenų apie šių sąskaitų įregistravimą į automatizuotą VMI išmaniąją mokesčių administravimo sistemą (I.SAF posistemė). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje tiriamasis Ž. S. veiklos laikotarpis yra nuo 2017-08-0 l iki 2019-02-02, tačiau, kaip matyti iš ekspertizės akto, Ž. S. dalis pateiktų dokumentų yra nesusiję su tiriamuoju laikotarpiu ir apima laikotarpį jau po tiriamojo laikotarpio, t. y. nuo 2019-02-02 iki 2019-12-10.

Žemesnės instancijos teismas

67. Apeliacinės instancijos teisme apklausiama specialistė A. Š. nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir apklausiama pirmosios instancijos teisme, kad jos išvadoje mokesčiai paskaičiuoti - jeigu vykdė individualią veiklą. Atsižvelgiant į duomenis buvo apskaičiuotas PVM, GPM mokestis ir Sodros įmokos. Pažymėjo, jog įregistravus individualią veiklą yra pasirenkamas apskaitos principas. Pateiktoje Ž. S. deklaracijoje jis nedeklaravo individualios veiklos ir apskaitos principo, todėl jam buvo priskaičiuota 30 proc. išlaidų. Taip pat nurodė, kad yra patvirtintas aprašo dėl individualios veiklos pajamų gavimo susijusio su leidžiamų atskaitymų bei apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo pakeitimas. Kaip matyti iš specialisto išvados, gyventojas nebuvo įsiregistravęs individualios veiklos, nevedė apskaitos, neregistravo pajamų ir išlaidų. Pažymėjo, kad 30 procentų atimami, nežiūrint kiek realiai buvo išlaidų, nes Ž. S. tuo laikotarpiu nebuvo įsiregistravęs individualios veiklos veikimo bei neregistravo pajamų ir išlaidų vykdant individualią veiklą. Jei tai būtų daręs, būtų turėjęs vesti buhalterinę apskaitą ir apskaitoje rodyti pajamas ir išlaidas, tuomet deklaracijose būtų galėjęs parodyti, kiek konkrečiai patyrė išlaidų vykdydamas veiklą. Visi Ž. S. ūkinės-finansinės veiklos tyrimo metu pateikti dokumentai, kurie kratos metu buvo paimti, buvo ištirti, tame tarpe ir jo pateikti septyni apskaitos registrai, tačiau ūkinės-finansinės veiklos tyrimo metu nebuvo galima įvertinti, ar juose esantys dokumentai, susiję su pirkimais ir atsiskaitymais, buvo susiję su pajamų gavimu vykdant statybos darbus. Pagal MAĮ 66 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčių arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokestį mokėti apskaičiuoja mokesčių administratorius. Be to, specialistė apklausiama pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad ji vadovavosi GPMĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis apskaičiuojant išlaidas. Taip pat nurodė, kad jos išvadoje buvo nurodyta, kuriuo laikotarpiu Ž. S. turėjo verslo liudijimą ir į tai yra atsižvelgta, šios sumos neįskaitytos į jo gautas, nepranešus apie ūkinės veiklos vykdymą, sumas, bet tokią išimtį sudarė tik vienas kvitas, pagal kurį gauta 5 000 Eur iš pilietės T. U. (išvados 9 lape). Iš to laikotarpio, kai Ž. S. turėjo verslo liudijimą, pateiktas tik vienas toks kvitas, todėl ir atimta tik tokia suma.

68. Apklausiamas ekspertas J. V. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad sprendžiant klausimą apie mokėtino PVM apskaičiavimą, reikia atsižvelgti į tai, kad tik PVM mokėtojas, kuris apmokestintasis asmuo, mokesčių registratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju. Šiuo atveju, kaltinamasis Ž. S. nebuvo įregistruotas PVM mokėtoju, neturėjo savo asmens kodo, apskaitos registrų, negalėjo priskirti visų išlaidų prie konkrečių objektų ar gautų pajamų. Neaišku iš sąskaitų – faktūrų kokiems objektams buvo panaudotos statybinės medžiagos. Todėl ekspertas neminusavo pirkimo PVM iš apskaičiuoto pardavimo PVM. Excell lentelėje, kurioje yra nurodyti išlaidų dokumentai 265 264, 29 Eur, tame skaičiuje 19 628,90 Eur pirkimo PVM, tai yra ne apskaitos registras, t. y., tai nėra patvirtinti duomenys. Ekspertizės akte paminėta, kad sąskaitos – faktūros neįtrauktos į VMI sisteminę apskaitą, taigi iš jų negalima nustatyti objektyvių ir patikimų duomenų. Ž. S. nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. viršijo nustatytą pirkimo – pardavimo PVM apskaičiavimo ribą – 45 000 Eur. Pagal PVM įstatymą, nepriklausomai nuo to ar veika registruota, ar ne, tačiau privaloma apskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą pardavimo PVM. Taip pat nurodė, kad Ž. S. advokato nurodytų išlaidų minusuoti negali, kadangi jis nėra PVM mokėtojas. Asmuo, kaip fizinis asmuo, viršijo pardavimo PVM, nuo kurio atsiranda prievolė mokėti mokesčius. PVM įstatyme yra nustatyta norma, kad tik PVM mokėtojas gali minusuoti iš pardavimo PVM pirkimo PVM. Ž. S. nedeklaravo savo veiklos, todėl negalėjo daryti tokių apskaičiavimų. Pareiga mokėti PVM atsiranda tada, kai pajamos per paskutinius 12 mėnesių viršija 45.000 Eur. Pažymėjo, jog jeigu teismas ir nustatytų, kad Ž. S. sumokėjo pirkimo PVM, tačiau ekspertizės išvada nesikeistų, kadangi PVM įstatymas neleidžia daryti tokių apskaičiavimų ir minusuoti pardavimo PVM. Tuo labiau, kad to neįmanoma nustatyti pagal atskirus mėnesius.

69. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pagal GPMĮ 18 straipsnio 12 dalies nuostatą 30 procentų atskaitymai nuo gautų pajamų buvo daromi pagrįstai, kadangi Ž. S. tiriamuoju laikotarpiu nebuvo įsiregistravęs individualios veiklos veikimo ir apskaitos principo bei neregistravo pajamų ir išlaidų vykdant individualią veiklą. Taigi, nors Ž. S. 274 700,00 Eur pajamoms gauti, patyrė išlaidų, tačiau atsižvelgiant į specialistų paaiškinimus, teisinį reguliavimą, į tai, kad Ž. S. veikla buvo vykdoma neteisėtai, t. y. jos neįregistravus, Ž. S. patirtos išlaidos nemažina GPM, PVM, VSD, PSD įmokų dydžių, kadangi tokios išlaidos nėra pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus.

70. Nuteistojo gynėjas advokatas nurodė, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada, tiek apeliacinės bylos nagrinėjimo metu gautas ekspertizės aktas dėl Ž. S. priklausančio mokėti PVM ir GPM, yra nepatikimi. Specialisto išvada surašyta neįvertinant Ž. S. patirtų sąnaudų pajamoms uždirbti. Ekspertizės akte, kiek tai susiję su GPM apskaičiavimu, sąnaudos įvertinamos, tačiau už šiai bylai aktualų 2017 m. laikotarpį yra klaidingai taikomas GPM tarifo dydis, t. y. vietoje 5 proc. tarifo taikomas 15 proc. tarifas, o apskaičiuojant PVM nevertinamas Ž. S. patirtas pirkimo PVM. Dėl to, nei specialisto išvada, nei ekspertizės aktu, negali būti grindžiamas baigiamasis teismo aktas. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais gynėjo argumentais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, (Duomenys neskelbtini) apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2020-08-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra pagrįsta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja rėmėsi ir ja remiasi apeliacinės instancijos teismas. Specialistės išvada padaryta pagal jai pateiktus bylos duomenis, netikėti specialistės išvada apygardos teismas neturi pagrindo, specialistė vertino bylos duomenis, kuriais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas ištyręs šiuos duomenis bylos nagrinėjimo teisme metu ir pripažinęs juos įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kaip jau minėta, specialistė neįvertino Ž. S. patirtų sąnaudų pajamoms uždirbti, kadangi tam nebuvo teisinio pagrindo, kadangi jis nebuvo įsiregistravęs individualios veiklos, nevedė apskaitos, neregistravo pajamų ir išlaidų. Sutiktina su gynėjo argumentu, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024-02-19 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) apskaičiuojant GPM už 2017 m. pritaikytas 15 proc. pajamų mokesčio tarifas, nors pagal GPMĮ (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2017-07-01 iki 2017-12-31) 6 straipsnio 3 dalį, individualios veiklos pajamoms turėjo būti taikomas 5 proc. pajamų mokesčio tarifas. Kita vertus, ekspertizės akte iš esmės konstatuojamos tos pačios aplinkybės kaip ir specialisto išvadoje, t. y., kad tiriamuoju laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 Ž. S. veiklos pajamos už statybos darbus sudarė 274 700 Eur, o nuo 2017 m. 08 mėn. jo gautoms pajamoms viršijus 45 000 Eur ribą, jis, vadovaudamasis PVMĮ 71 straipsnio 1 dalimi, turėjo skaičiuoti ir deklaruoti PVM ir nuo 234 700 Eur apmokestinamųjų pardavimo pajamų už laikotarpį nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 turėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti iš viso 40 733,08 Eur PVM, iš jų: 2017 m. - 13 363,65 Eur, 2018 m. - 24 123,98 Eur, 2019 m. - 3 245,45 Eur. Vis dėl to, atsižvelgus į tai, kad apskaičiuodamas GPM už 2017 m. ekspertas pritaikė ne tą mokesčio tarifą, apeliacinės instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl civilinių ieškinių, remsis (Duomenys neskelbtini) apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2020-08-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).

71. Apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju mokestiniai teisiniai santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti, buvo nukrypta nuo bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktikos, atmestini kaip nepagrįsti. Šiame skundo kontekste pažymėtina, kad neteisėti ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos vykdymo būdai sietini ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, o su nelegaliu vertimosi tokia veikla pobūdžiu. Kitokiais neteisėtais vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla būdais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai: neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčių administratoriaus). Tokia veikla pažeidžia nustatytą vertimosi ekonomine veikla tvarką ir prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams. Kaip jau minėta šio nuosprendžio 61 punkte, apylinkės teismas išsamiai ir argumentuotai pagrindė abiejų BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių – stambaus masto ir versliškumo – buvimą nuteistojo Ž. S. veikoje, kas rodo didesnį neteisėtai vykdomos veiklos pavojingumą ir yra baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo administracinės atsakomybės kriterijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-490/2010, 2K-335/2012, 2K-428/2014, 2K-59/2014, 2K-455-693/2016, 2K-262-697/2016, 2K-37-689/2018, 2K-202-303/2020, 2K-184-511/2023). Sutiktina, kad, nenustačius iš esmės nelegalaus ekonominės veiklos pobūdžio arba versliškumo ar stambaus masto požymių, būtinų baudžiamajai atsakomybei taikyti, įvairūs šios veiklos vykdymo tvarkos pažeidimai gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas ar sprendžiami administracinės teisenos tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju pagrįstai taikyta baudžiamoji atsakomybė.

72. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teisme, baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad nenustačius iš esmės nelegalaus ekonominės veiklos pobūdžio, įvairūs šios veiklos vykdymo tvarkos pažeidimai taip pat ir susiję su siekiu išvengti mokesčių gali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas ar kaip kitos nusikalstamos veikos (pvz., nusikalstamos veikos finansų sistemai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-895/2016). Pažymėtina, kad minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, jog būtent nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad minėtų oficialiai įregistruotų bendrovių „D.“ ir „S.“ vardu užsienio valstybių, nepriklausančių Europos Sąjungos bendrijai, piliečiams, užsiimantiems naudotų automobilių prekyba už atlygį buvo išduodami įgaliojimai suteikiantys teisę šiems asmenims, atliekant veiksmus, susijusius su automobilių prekyba, veikti šių bendrovių vardu. Pagrindinis tokios D. R. ir D. M., veiklos tikslas buvo padedant užsienio valstybių, nepriklausančių Europos Sąjungos bendrijai, piliečiams, užsiimantiems naudotų automobilių prekyba, išvengti automobilių gabenimui privalomų muitinės tranzito procedūrų, gauti turtinės naudos sau. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios turtinės naudos buvo siekiama gauti neteisėtai – nefiksuojant ūkinių operacijų, nepajamuojant už suteiktus įgaliojimus gautų pinigų, neišrašant įvykusių operacijų apskaitos dokumentų ir taip faktiškai nuslepiant iš tokios veiklos gaunamas pajamas. Vertinant minėtus D. M. veiksmus pažymėtina ir tai, kad byloje nebuvo nustatyta, kad teikiant minėtas prekybos automobiliais tarpininkavimo paslaugas turėjo būti gauta licencija, verslo liudijimas ar kitokio pobūdžio leidimas. Byloje nustatyti faktai iš esmės reiškia, kad minėtos bendrovės, būdamos legaliais ūkio subjektais ir turėdamos pagrindą verstis prekyba automobiliais faktiškai buvo panaudotos ne vertimuisi neteisėta komercine, ūkine, finansine veikla BK 202 straipsnio 1 dalies prasme, o buvo panaudotos būtent D. R. ir D. M. neteisėtai veiklai (t. y. neteisėto atlygio gavimui už padėjimą užsienio valstybių, nepriklausančių Europos Sąjungos bendrijai, piliečiams, užsiimantiems naudotų automobilių prekyba, išvengti automobiliams gabenti privalomų muitinės tranzito procedūrų) nuslėpti. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Ž. S. nebuvo įregistravęs individualios veiklos, įsigijęs ir nustatyta tvarka pratęsęs verslo liudijimo ar kitokia teisės aktų nustatyta forma teisėtai išviešinęs ūkinės – komercinės veiklos, kuriai priskiriama ir statybų organizavimo veikla, vykdymo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo remtis advokato nurodyta kasacinio teismo nutartimi šioje byloje.

Dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir paskirtos bausmės

73. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes už inkriminuojamas nusikalstamas veikas, dėl jų pavojingumo ir skiriamų bausmių dydžio sprendė, remdamasis neteisingai nustatytomis aplinkybėmis dėl jo padarytos žalos dydžio. Taigi, teisingai apskaičiavus (sumažinus) Ž. S. inkriminuojamos žalos dydžius, atitinkamai turi būti mažinamos ir apeliantui paskirtos bausmės. Taigi, šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti Ž. S. skiriant minimalias straipsnių sankcijose numatytas bausmes, t. y. po 100 MGL, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad Ž. S. inkriminuojamos veikos buvo padarytos esant idealiai nusikaltimų sutapčiai ir taikomas bausmių apėmimo principas. Be to, Ž. S. nevengė baudžiamojo persekiojimo, davė išsamius parodymus apie visas jam žinomas inkriminuojamų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio l dalies 2 punktas).

74. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, 2023-06-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pataisos (2023-04-27 įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurias pasikeitė Ž. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas, o BK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Taigi, dėl nurodytų aplinkybių nuteistasis Ž. S. dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl skundo argumentų susijusių su bausmės paskyrimu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir taikyto bausmių subendrinimo būdo, kadangi skundžiamo nuosprendžio dalis dėl Ž. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių subendrinimo taip pat panaikinama, ir paliekama galioti jam pagal BK 202 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė - 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundo argumentų susijusių su bausmės paskyrimu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį bei dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio l dalies 2 punkte, pripažinimo.

75. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal galiojančią teisminę praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tik tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teisminę praktiką nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu ta veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę. Taigi kaltininko prisipažinimas nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Be to, vien kaltininko prisipažinimas, nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi ar padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius, irgi nepripažįstamas lengvinančia aplinkybe.

76. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl įtarimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 202 straipsnio 1 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje, Ž. S. apklausiamas įtariamuoju 2019-11-15, 2019-11-28, 2020-02-06, 2020-09-07, parodymų nedavė (t. 6, b. l. 75, 80, 83, 97). Apklausiamas įtariamuoju 2020-08-18 kaltės nepripažino ir nurodė, kad dėl 2017 ir 2018 mokestinių metų „Metinėje pajamų deklaracijoje“ grafose „T2“ ir „T3“ įrašytų sumų paaiškino, kad atėjus jo kaip fizinio asmens pajamų deklaravimo laikui jis, kad būtų įvykdyta prievolė pateikti pajamų deklaracijas, į šias grafas įrašė preliminarias sumas, kurias turėjo gauti įvykdžius projektus t. y. pastačius namus pagal pasirašytas sutartis bei įrašė preliminarius skaičius apie turėtas išlaidas statant namus. Šias sumas, įvykdęs projektus, būtų patikslinęs, pateikdamas patikslintas metines deklaracijas, kuriose būtų buvę įrašyti realūs gautų pajamų ir turėtų išlaidų skaičiai. Paaiškino turėtų išlaidų statant namus struktūrą – jis (Ž. S.) išlaidų pagal kiekvieną jo statytą namą pateikti negali, nes dalis išlaidas patvirtinančių dokumentų yra paimta per kratą, dalies dokumentų jis neišsaugojo, tad prašo tyrimo metu, skaičiuojant jo turėtas išlaidas, vadovautis tyrimui pateiktomis sąmatomis, pagal kiekvieną pastatytą ir statomą namą individualiai. Sąmatos sudarytos realiomis minimaliomis kainomis. Pažymėjo, kad vienų namų statyba buvo pelninga, kitų nuostolinga, kas matosi jo pateiktose sąmatose patvirtinančiose turėtas išlaidas. Dėl 2018 mokestinių metų deklaracijoje grafoje „V13“ įrašytos pajamų sumos 44500 Eur tiksliai paaiškinti negali, galimai ši suma įrašyta ne į tą eilutę arba ši suma dubliuojasi su pajamomis, kurios nurodytos grafoje „T2“. Tikslesnius parodymus duos gavęs specialisto išvadą dėl jo ūkinės finansinės veiklos patikrinimo (t. 6, b. l. 86). 2020-09-21 apklausiamas įtariamuoju kaltės padaręs nusikalstamas veikas nepripažino ir nurodė, kad mano, jog tai yra mokestinis ginčas kuris nagrinėtinas Mokesčių administravimo įstatymo numatyta tvarka, apmokestinant individualios veiklos gautas pajamas ir įvertinant turėtas išlaidas. Specialistas skaičiuodamas jo (Ž. S.) gautas pajamas įvertino tik gautas pajamas ir tinkamai neįvertino turėtų išlaidų. Ž. S. turėtas išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo paimti kratos metu. Teikė parodymus dėl kiekvieno specialisto išvadoje nurodyto statybos darbų objekto patirtų išlaidų. Galima sutikti, jog šioje apklausoje Ž. S. davė išsamesnius parodymus apie savo neteisėtus veiksmus, susijusius su pareikštu įtarimu (t. 6, b. l. 100-102). Apklausiamas įtariamuoju 2020-10-15 nurodė, kad prašo vadovautis parodymais duotais 2020-09-21. Naujų aplinkybių susijusių su įtarimu pateikti neturi (t. 6, b. l. 170). Pirmosios instancijos teisme Ž. S. iš dalies pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Jis nurodė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu užsiėmė statybų organizavimo komercine – ūkine veikla, kurios nebuvo įteisinęs Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, skelbdamas apie tokias paslaugas interneto svetainėse, o susidomėjusiems Lietuvos Respublikos gyventojams pasiūlydamas nusipirkti iš jo ir jo sutuoktinės žemės sklypą, kuriame jis pastatys gyvenamąjį namą pagal jų išsirinktą projektą. Taigi, apylinkės teismas vertindamas paties Ž. S. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, padarė išvadą, kad jis pripažino kaltinime nurodytas esmines nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, tačiau nesutiko su tuo, kad tai yra nusikalstama veika ir tvirtino, kad tyčia pažeisti Lietuvos Respublikos nustatytą verslo reguliavimo tvarkos nesiekė, pažeidė ją dėl nerūpestingumo ir didelio užimtumo, tiesiog pamiršdamas įsigyti verslo liudijimą naujam terminui, bei svarstė ar jo vykdyta statybų organizavimo veikla, kai jis pats jokių statybos darbų neatliko, yra atitinkanti BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

77. Atsižvelgiant į nuteistojo parodymus, t. y., kad išsamesnius parodymus jis pradėjo duoti tik priremtas neginčijamų įrodymų, t. y. ikiteisminio tyrimo metu tikslesnius parodymus jis davė tik gavęs specialisto išvadą dėl jo ūkinės finansinės veiklos patikrinimo, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, jog jis pripažino kaltę ar, kad bendradarbiavo su pareigūnais. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog jis dėl nusikalstamos veikos padarymo nuoširdžiai gailisi. Todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, nebuvo ir nėra pagrindo nei skundžiamame nuosprendyje, nei šiuo metu.

78. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, į kokias aplinkybes teismas turi atsižvelgti skirdamas bausmę. Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos, kadangi teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra visuomenės bei valstybės interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti.

79. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. S. už BK 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą paskirta 300 MGL (15000 Eur) dydžio bauda. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas nuteistajam Ž. S. bausmę pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

80. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė savo rūšimi arba dydžiu yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

81. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių Ž. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Ž. S., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė du apysunkius (BK 202 straipsnio 1 dalis, BK 220 straipsnio 1 dalis) nusikaltimus, kurie nukreipti prieš valstybės nustatytą ekonominės veiklos vykdymo tvarką ir jos finansų sistemą, padarė gan didelę žalą valstybės biudžetui. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas vertina tai, kad Ž. S. veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną apysunkį (BK 202 straipsnio 1 dalis) nusikaltimą, kuris nukreiptas prieš valstybės nustatytą ekonominės veiklos vykdymo tvarką ir jos finansų sistemą, padarė gan didelę žalą valstybės biudžetui, taip pat tokia veikla prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams. Apylinkės teismas, skirdamas Ž. S. bausmes, įvertino duomenis ir apie jo asmenybę. Ž. S. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka už tokio pobūdžio ar kitus šiurkščius nusižengimus, vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, vykdo individualią veiklą. Taigi, nuteistajam Ž. S. bausmė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu parinkta ir paskirta tinkamai, atsižvelgus į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir BK 41 straipsnio 2 dalyje reglamentuotus bausmei keliamus tikslus. Be to, nuteistajam paskirta straipsnio sankcijoje numatyta viena iš švelniausių bausmių – bauda, kurios dydis nustatytas artimas minimaliam dydžiui už apysunkį nusikaltimą numatytos baudos dydžiui (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Bausmė tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta, tad jos keisti nėra pagrindo. Be kita ko, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytos ir aplinkybės, leidžiančios nuteistojo Ž. S. atžvilgiu bausmę sušvelninti, vadovaujantis BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais (tokių aplinkybių nenurodoma ir apeliaciniame skunde).

Dėl Ž. S. pareikštų civilinių ieškinių

82. Civilinė ieškovė (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį Ž. S. dėl nusikalstama veika valstybei padarytos 60 802,55 Eur žalos atlyginimo (t. 6, b. l. 11-20), civilinis ieškovas VSDFV (Duomenys neskelbtini) skyrius ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį Ž. S. dėl nusikalstama veika valstybei padarytos 19 154,36 Eur žalos atlyginimo (t. 6, b. l. 29-40).

Žemesnės instancijos teismas

83. Ikiteisminio tyrimo metu (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI Ž. S. pareikštame civiliniame ieškinyje nurodyta, kad jis pateiktas remiantis specialisto tyrimo metu atliktais skaičiavimais ir išvadoje pateiktais duomenimis, kad gyventojas Ž. S., laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 vykdęs neįteisintą statybų organizacinę veiklą, nesumokėjo iš viso 60 802,55 Eur mokesčių valstybei: 40 733,08 PVM ( 2017 m. -13 363,65 Eur, 2018m. – 24 123,98 Eur, 2019 m.1 mėn. – 3 245,45 Eur) ir 20 069,47 GPM (2017 m. – 3 627,27 Eur, 2018 m. – 14 154,09 Eur (12 061,98 Eur, mokėtinų nuo savo gautų iš šios veiklos pajamų + 2 092,11 Eur darbdavio mokamo GPM nuo darbuotojų darbo užmokesčio), 2019 m. 1 mėn. – 2 288,11 Eur (1 622,73 Eur , mokėtinų nuo savo gautų iš šios veiklos pajamų + 665,38 Eur darbdavio mokamo GPM nuo darbuotojų darbo užmokesčio).

84. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI atstovė pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad nors Ž. S. 2021-12-15 įregistravo 2018-01-01 – 2019003-03 vykdytą individualią veiklą pagal veiklos rūšies kodus (EVRK) 43900 (kita specializuota statybos veikla), 432000 (Elektros, vandentiekio ir kitų įrenginių įrengimas), 433000 (statybos baigimas ir apdaila),412000 (gyvenamųjų ir negyvenamųjų namų statyba) ir 431000 (statinių nugriovimas ir statybvietės paruošimas) bei patikslino/pateikė 2018 ir 2019 metų savo pajamų deklaracijas bei PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino 2018-2019 m. PVM apyskaitas bei už abu mokestinius laikotarpius pasinaudojo PVM atskaita, vadovaujantis MAĮ 68, 73 straipsniais, mokesčių administratorius dėl pasibaigusio iki šių deklaracijų pateikimo senaties termino neturi galimybės patikrinti Ž. S. vykdytos veiklos ir įvertinti jo pateiktų/patikslintų deklaracijų teisingumo bei suformuoti jam mokestinių prievolių už 2017 ir 2018 metais vykdytą veiklą. Todėl nagrinėjamu atveju žala, padaryta valstybės biudžetui, negali būti įvertinta ir išieškota Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat mokesčių administratorius negali sutikti, kad Ž. S. pateiktose/ patikslintose deklaracijose nurodyti duomenys yra teisingi, nes 2017 metais Ž. S. nebuvo įregistravęs individualios veiklos, o nuo 2017-04-10 iki 2018-10-18 buvo UAB „(Duomenys neskelbtini)“ vadovu. 2019 m. pateiktoje pajamų deklaracijoje už 2017 metus jis deklaravo 1 660 eur su darbu susijusių pajamų ir 226 000 Eur su nekilnojamojo turto pardavimu susijusių pajamų, 0 Eur mokėtino GPM, šios deklaracijos netikslino ir nepaneigė, kad 2017 m. gavo 117 000 Eur pajamų iš veiklos, kurios vykdymo nebuvo įregistravęs, ir nesumokėjo nuo šios sumos mokėtino 3 627,27 Eur GPM. Jeigu laikotarpiu nuo 2018-07-01 iki 2019-02-02 Ž. S., vykdydamas individualią veiklą, 11 atvejų išmokėjo trims asmenims (O. O., L. P. ir A. K.) iš viso 12 800 Eur darbo užmokesčio, privalėjo pateikti mokesčių administratoriui mėnesines pajamų mokesčio deklaracijas bei metinę gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaraciją ir jose apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatytą gyventojų pajamų mokestį (2018 m.-2 757,49 Eur, 2019 - 665,38 Eur), tačiau nėra to padaręs. Nors Ž. S. teismui nurodė, kad visas vykdant statybos darbus susidariusiais išlaidas grindžia sąmatomis, jo nurodomos objektų lokalinės sąmatos pagal pastatytus ir statomus namus, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata, nelaikytinos buhalterinės apskaitos dokumentais, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ūkinės operacijos/ūkinio įvykio tapatumą ir vertinti Ž. S. vykdytos veiklos metu gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Mokesčių administratoriaus informacinių sistemų duomenimis nuo 2017 m. iki 2022-04-11 nėra duomenų, jog Ž. S. vardu būtų buvusios išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, todėl jis neturi pagrindo pasinaudoti PVM atskaita, nes, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalimi, tokia atskaita galima tik turint pardavėjo išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą. Todėl Ž. S. pateiktoje formoje (duomenys neskelbtini) pateikti duomenys vertinami kaip neteisingi ir tai nesuteikia Ž. S. pagrindo dengti šios atskaitos lėšomis patikslintoje Pajamų deklaracijoje ir formoje (duomenys neskelbtini) deklaruotų mokėtinų mokesčių (9 434 Eur mokėtino GPM ir 4 298 Eur PVM už 2018 m.) (t. 9, b. l 46).

85. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visų proceso dalyvių pozicijas, byloje surinktos informacijos visumą ir jos pagrindu padarytas išvadas dėl įrodytų ir neįrodytų Ž. S. pareikštų kaltinimų, nusprendė (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI civilinio ieškinio reikalavimus tenkinti iš dalies. Pripažino įrodyta, kad Ž. S., laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 vykdė neįteisintą statybų organizacinę veiklą, nesumokėjo 40 733,08 PVM (2017 m. - 13 363,65 Eur, 2018 m. – 24 123,98 Eur, 2019 m. sausio mėn. – 3 245,45 Eur) ir 17 311,98 GPM (2017 m. – 3 627,27 Eur, 2018 m. – 12 061,98 Eur, 2019 m. sausio mėn. – 1 622,73 Eur, mokėtinų nuo savo gautų iš šios veiklos pajamų, šių nesumokėtų mokesčių bendra suma, sudaranti 58 045,06 Eur, iš jo buvo priteista VMI, o likusi ieškinio dalis (2 757,49 Eur), susijusi su gyventojų pajamų mokesčio, darbdavio mokėtino nuo darbuotojų atlyginimų, nesumokėjimu buvo atmesta, nes Ž. S. kaltė dėl to liko neįrodyta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

86. Ikiteisminio tyrimo metu VSDFV (Duomenys neskelbtini) skyriaus pareikštame civiliniame ieškinyje buvo nurodyta, kad Ž. S. laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 nebuvo įregistravęs individualios veiklos vykdymo, nebuvo registruotas PVM mokėtojų, laikotarpiu nuo 2018-06-01 iki 2018-12-21 vykdė tam tikrą veiklą, įsigijęs verslo liudijimą ir nesilaikė: 1) Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2 straipsnio 9 dalies nuostatų, kur nurodyta, kad „Savarankiškai dirbantys asmenys/asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, turi mokėti socialinio draudimo įmokas, kurių bazę sudaro( nuo 2017-01-01 iki 2018-12-31 galiojusi redakcija) 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir socialinio draudimo įmokų), nuo 2019-01-01- 90 procentų šių pajamų ir taip laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 9 657,66 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų (2017 m. – 2 481,78 Eur, 2018 m. – 6 544,00 Eur, 2019 m. 1 mėn. – 631,88 Eur); 2) Lietuvos Respublikos 1996 m. gegužės 21 d. Sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-343 (2002-12-03 įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 17 straipsnio 4 dalies, įpareigojančios (nuo 2018-01-01 iki 2018-12-31) mokėti 9 procentų, o nuo 2019-01-01 – 6,98 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos fiziniams asmenims, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla ir taip laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 3 100,36 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (2017 m. – 778,26 Eur, 2018 m. – 2 037,92 Eur, 2019 m. -284,18 Eur). Be to, Ž. S., laikotarpiu nuo 2018-07-01 iki 2019-02-02, vykdydamas individualią veiklą, O. O., L. P. ir A. K. išmokėjo darbo užmokestį, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. VSDĮ Nr. I-1336 12 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, įpareigojančių draudėją nuo tos dienos, kai apdraustasis asmuo pradeda dirbti, priskaičiuoti, išskaityti ir sumokėti už apdraustuosius asmenis socialinio draudimo įmokas į Fondą, skaičiuoti ir mokėti jas ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, laiku ir teisingai, išmokėdamas šiems trims piliečiams iš viso 12 800 Eur darbo už-mokesčio (2018 m. – 10 600,00 Eur, 2019 m. – 2 200,00 Eur) ir turėjęs priskaičiuoti jo 2018 m. – 13 947,38 Eur, 2019 m. – 3559,49 Eur, nepriskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į Fondo biudžetą iš viso 6 361,17 Eur įmokų ir papildomų 35,17 Eur įmokų už apdraustąjį O. O., nuo 2019-01-01 esantį pensijų kaupimo fondo dalyviu, mokančiu 1,8 procento kaupiamąsias pensijų įmokas. Taip pat Ž. S., nesilaikydamas Lietuvos Respublikos 1996 m. gegužės 21 d. Sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-343 (2002-12-03 įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kaip šių trijų apdraustaisiais turėjusių būti asmenų draudėjas laikotarpiu nuo 2018-07-01 iki 2019-01-31 išmokėdamas jiems darbo užmokestį, nepriskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 1085,32 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Susumavus visas šias nesumokėtas įmokas, atsižvelgiant į O. O. ir L. P. laikotarpiu nuo 2018-07-13 iki 2019-01-31 pagal įsigytus verslo liudijimus sumokėjusių iš viso 416,62 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų ir buvusių privalomų mokėti tuo laikotarpiu už juos įmokų sumą.

87. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visų proceso dalyvių pozicijas, byloje surinktos informacijos visumą ir jos pagrindu padarytas išvadas dėl įrodytų ir neįrodytų Ž. S. pareikštų kaltinimų, nusprendė VSDFV (Duomenys neskelbtini) skyriaus civilinio ieškinio reikalavimus tenkinti iš dalies. Teismas pripažino įrodyta, kad Ž. S., laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 vykdė neįteisintą individualią veiklą, nesumokėjo 9 657,66 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 3 100,36 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, šių nesumokėtų įmokų bendra suma, sudaranti 12 758,02 Eur, iš jo priteista. Likusi ieškinio dalis (6 396,34 Eur), susijusi su įmokų, kurias Ž. S. buvo kaltinamas kaip darbdavys (draudėjas) nesumokėjęs už savo darbuotojus (apdraustuosius), nesumokėjimu atmestas, nes neįrodyta Ž. S. kaltė dėl minėtų asmenų įdarbinimo ir pareigų mokėti už juos atitinkamas draudimo įmokas prisiėmimo, todėl ši civilinio ieškinio dalis liko nepagrįsta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

88. Nuteistasis Ž. S. ir jo gynėjas advokatas D. Raulušaitis apeliaciniame skunde prašė civilinių ieškinių netenkinti. Nurodė, kad instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo VMI civilinio ieškinio dalį dėl prašymo priteisti PVM ir VSDFV ieškinį dėl PSD ir VSD įmokų priteisimo, kadangi pagal šioje byloje nagrinėtus kaltinimus nei vieno iš paminėtų mokesčių, t. y. išvengimas (nesumokėjimas) nebuvo inkriminuojami Ž. S.. Paminėtų mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo aplinkybės yra pernelyg nutolę nuo šioje byloje tirtų aplinkybių ir nagrinėtų kaltinimų. Mokesčius administruojančios institucijos, manydamos, kad Ž. S. privalo sumokėti paminėtus mokesčius, dėl jų išieškojimo turėtų spręsti civilinio proceso arba MAĮ tvarka. Tam nėra jokių kliūčių, apeliantas nesislapsto, neslepia savo pajamų ir turto. Ž. S. priklausantys mokėti mokesčiai buvo apskaičiuoti neteisingai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, baigiamųjų kalbų metu nuteistojo gynėjas nurodė, kad VSDF (Duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys turi būti atmestas, nes ekspertizės akte nurodyta, kad PSD ir VSD neturi būti apskaičiuojamas, kadangi darbus atliko asmenys dirbantys pagal verslo liudijimus ir šiuos mokesčius turėjo mokėti patys. (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu, nes tam, kad šis ieškinys būtų teisingai išspręstas reikėtų skirti dar vieną ekspertizę, o tai užimtų labai daug laiko. Teigė, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada, tiek apeliacinės bylos nagrinėjimo metu gautas ekspertizės aktas dėl Ž. S. priklausančio mokėti PVM ir GPM, yra nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais negali sutikti. Be to, šiame nuosprendyje konstatavus, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, daroma išvada, jog nėra teisinio pagrindo keisti teismo sprendimą dėl dalinio civilinių ieškinių tenkinimo.

89. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK civilinis ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla, kai yra trys sąlygos: 1) fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp kaltininko veikos ·ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Byloje šios aplinkybės yra nustatytos, t. y. Ž. S. neinformuodamas mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti veiklą ir jos neįregistravęs teisės aktų nustatyta tvarka, atliko neteisėtus veiksmus, turinčius nusikalstamos veikos požymius ir šiais veiksmais buvo padaryta žala. Ž. S. iš vykdytos veiklos laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02, 24 atvejais gavo iš viso 274 700,00 Eur piniginių lėšų (pajamų): 2017 m. 8 atvejais gavo 117 000,00 Eur pajamų, 2018 m. 15 atvejų gavo 139 000,00 Eur pajamų, 2019 m. 1 atveju gavo 18 700,00 Eur pajamų (didelę dalį jų – grynais pinigais, kitą dalį – į savo kaip fizinio asmens vardu atidarytą banko sąskaitą AB „S.“ ir nesumokėjo iš 17 311,98 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 40733,05 Eur pridėtinės vertės mokesčio) ir įmokų 9 535,52 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 3 100,36 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, iš viso nesumokėjo – 70 680,91 Eur privalomų mokėti mokesčių ir įmokų. Taigi, tokie nuteistojo veiksmai nulėmė dalies įplaukų nepatekimą į valstybės biudžetą ir tai yra žalos atsiradimo valstybės finansų sistemai priežastis. Tarp neteisėtų Ž. S. veiksmų ir atsiradusių padarinių, t. y. nedeklaruotų gautų pajamų, nuo jų neapskaičiuotų ir nesumokėtų privalomų mokėti mokesčių bei įmokų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo aplinkybės nėra nutolę nuo šioje byloje tirtų aplinkybių ir nagrinėtų kaltinimų. Be to, tais atvejais, kai dėl mokestinių teisinių santykių srityje padarytų nusikalstamų veikų yra pradedamos procedūros, numatytos BPK (ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas), mokesčių administratorius jam pavestą funkciją - išieškoti biudžetui padarytą žalą, visų pirma siekia įgyvendinti būtent šių procedūrų metu, o ne pradėti naujas kontrolės procedūras, nes būtent baudžiamojoje byloje yra surenkami pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, jų pagrindu padaromos išvados dėl mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimų, jų pobūdžio bei apimties.

90. Kaip matyti iš byloje esančių ikiteisminio tyrimo metu pareikštų (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI ir VSDFV (Duomenys neskelbtini) skyriaus civilinių ieškinių, jais prašomos priteisti sumos buvo apskaičiuotos remiantis byloje esančia (Duomenys neskelbtini) apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2020-08-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Šios specialisto išvados teisingumą patvirtino pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė A. Š., iš esmės ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024-02-19 ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) bei apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertas J. V.. Kaip jau anksčiau nurodyta šiame nuosprendyje, tiek specialistė A. Š., tiek ekspertas J. V. nurodė, kad 30 procentų atskaitymai nuo gautų pajamų buvo daromi todėl, kad Ž. S. tiriamuoju laikotarpiu nebuvo įsiregistravęs individualios veiklos veikimo ir apskaitos principo bei neregistravo pajamų ir išlaidų vykdant individualią veiklą. Nors Ž. S. 274 700,00 Eur pajamoms gauti, patyrė išlaidų, tačiau atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, į tai, kad Ž. S. veikla buvo vykdoma neteisėtai, t. y. jos neįregistravus, Ž. S. patirtos išlaidos nemažina GPM, PVM, VSD, PSD įmokų dydžių, kadangi tokios išlaidos nėra pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. PVM įstatyme yra nustatyta norma, kad tik PVM mokėtojas gali minusuoti iš pardavimo PVM pirkimo PVM. Ž. S. savo veiklos nedeklaravo, todėl jam negali būti taikomos tokios pačios nuostatos kaip teisėtam, veiklą deklaravusiam, PVM mokėtojui.

91. Byloje nustatyta, kad Ž. S. neteisėtu būdu – pažeisdamas VMI viršininko 2005-04-04 įsakymo Nr. VA-29 reikalavimus, pagal kuriuos jis, būdamas nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti individualią veiklą, privalėjo (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI pateikti tinkamai užpildytą prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą, tačiau to nepadarė ir laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 (Duomenys neskelbtini) rajone versliškai ir stambiu mastu vertėsi ūkine - komercine veikla, t. y. vykdė statybų organizavimo veiklą. Šiuo laikotarpiu, skelbdamas informaciją apie savo teikiamas namų statybos paslaugas internetinėje erdvėje (internetinėse svetainėse „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“), surasdavo pirkėjus - užsakovus, su kuriais susitardavo dėl namų užsakovų turimuose ar iš Ž. S. ir jo sutuoktinės įsigytuose žemės sklypuose (Duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pastatymo ir už tai iš septynių fizinių asmenų (ar sutuoktinių porų) 24 atvejais gavo iš viso 274 700,00 Eur piniginių lėšų (pajamų): 2017 m. 8 atvejais gavo 117 000,00 Eur pajamų, 2018 m. 15 atvejų gavo 139 000,00 Eur pajamų, 2019 m. 1 atveju gavo 18 700,00 Eur pajamų (didelę dalį jų – grynais pinigais, kitą dalį – į savo kaip fizinio asmens vardu atidarytą banko sąskaitą AB „S.“) ir nesumokėjo iš 17 311,98 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 40733,05 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir įmokų 9 535,52 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 3 100,36 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, iš viso – nesumokėjo 70 680,91 Eur privalomų mokėti mokesčių ir įmokų. Šiais veiksmais nesumokėdamas mokesčių jis valstybės biudžetui padarė žalą.

92. Dėl nesumokėto PVM mokesčio valstybės biudžetui padaryta 40733,05 Eur žala, dėl nesumokėto GPM 17 311,98 Eur žala, viso padaryta 58 045,06 Eur žala, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė (Duomens neskelbtini) apskrities VMI. Kadangi nuteistasis Ž. S. neinformavo mokesčių administratoriaus ir neįregistravo individualios veiklos, nedeklaravo gautų pajamų bei nesumokėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą privalomų mokėti VSD įmokų bei PSD įmokų, VSDFV negavo 12 758,02 Eur pajamų, būtent tokioje dalyje pirmosios instancijos teismas tenkino VSDFV (Duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį. Nurodytos sumos apskaičiuotos remiantis (Duomenys neskelbtini) apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2020-08-28 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis bei pagal veikos padarymo metu galiojusius įstatymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI ir VSDFV (Duomenys neskelbtini) skyriaus pateiktų duomenų, specialistės atliktų skaičiavimų bei šių institucijų atstovų paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme teisingumu, todėl jais visiškai vadovaujasi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo abejoti (Duomenys neskelbtini) apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2020-08-28 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) teisingumu, kaip ir nurodyta šio nuosprendžio 70 punkte, kad specialistės išvada padaryta pagal jai pateiktus bylos duomenis, specialistė vertino bylos duomenis, kuriais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas ištyręs šiuos duomenis bylos nagrinėjimo teisme metu ir pripažinęs juos įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, šioje išvadoje jokių neatitikimų nenustatyta, visi skaičiavimai atlikti tinkamai, todėl laikytini teisingais.

93. (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI atstovės baigiamojoje kalboje pagrįstai nurodyta, jog iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024-02-19 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) turinio matyti, kad jame konstatuojamos tos pačios aplinkybės kaip ir specialistės išvadoje, t. y., kad tiriamuoju laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 Ž. S. veiklos pajamos už statybos darbus sudarė 274 700 Eur, o nuo 2017 m. 08 mėn. jo gautoms pajamoms viršijus 45 000 Eur ribą, jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, turėjo skaičiuoti ir deklaruoti pridėtinės vertės mokestį (toliau - PVM) ir nuo 234 700 Eur apmokestinamųjų pardavimo pajamų už laikotarpį nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 turėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti iš viso 40 733,08 Eur PVM, iš jų: 2017 m. - 13 363,65 Eur, 2018 m. - 24 123,98 Eur, 2019 m. - 3 245,45 Eur. Ž. S. vykdė veiklą jos neįregistravęs teisės aktų nustatyta tvarka, apie pradėtą veiklą nebuvo informavęs mokesčių administratoriaus, o iš vykdytos veiklos gavęs pajamų, jų nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių, taip pat nurodyta, kad Ž. S. laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 nebuvo įregistravęs apmokestinamosios veiklos (statybos paslaugos), nebuvo įregistruotas PVM mokėtoju, neteikė PVM apyskaitų (forma (duomenys neskelbtini)), netvarkė mėnesinių sąskaitų faktūrų apskaitos registrų pagal gautas pajamas už atskirus statybos objektus ir patirtas išlaidas, todėl nėra galimybės nustatyti atskirų mėnesių statybos paslaugų pirkimo PVM pagal pateiktus Ž. S. dokumentus. Ekspertas atsakydamas į klausimą, kiek išlaidų Ž. S. patyrė organizuodamas 7 asmenims priklausančių namų statybos darbus pagal Ž. S. pateiktą žiniaraštį/apyskaitą, kitus dokumentus, įskaitant namų savininkų vardu išrašytas sąskaitas, nurodė, kad už 2017-08-01 - 2019- 02-02 laikotarpį prie išlaidų galėjo būti priskirta 286 714,55 Eur, tačiau įvertinus, kad tuo pačiu laikotarpiu kai kuriuose statybos išlaidas patvirtinančiuose dokumentuose pirkėjais nurodyti statybos objektų savininkai, o ne Ž. S., bei tai, kad liudytojais apklausti Z. S. samdomi statybininkai nurodė, jog negavo tokių piniginių lėšų, kokios nurodytos prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvituose, padaryta išvada, kad Ž. S. nurodyta bendra patirtų išlaidų suma nepagrįstai padidinta 135 136,56 Eur (40 186,56+94 950) (8- 10 lapai), todėl už 2017-08-01 - 2019-02-02 laikotarpi prie išlaidų galėtų būti priskirta tik 151 577,99 Eur (286714,55- 135136,56). Be to, ekspertizės akte Nr. 11-2358 (22) ekspertas apskaičiuodamas GPM už 2017 m. pritaikė 15 proc. pajamų mokesčio tarifą ir nuo 60 071 Eur apmokestinamųjų pajamų už šiuos metus apskaičiavo 9 011 Eur mokėtino GPM, nors pagal GPMĮ (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2017-07-01 iki 2017-12-31) 6 straipsnio 3 dali, individualios veiklos pajamoms taikomas 5 proc. pajamų mokesčio tarifas. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad specialisto išvadoje (l. 13-14) nuo 72 545,44 Eur apmokestinamųjų pajamų, taikant 5 proc. pajamų mokesčio tarifą, specialistė A. Š. pagrįstai apskaičiavo 3 627,27 Eur mokėtino GPM už 2017 m. Ekspertas apskaičiuodamas GPM už 2017 m. pritaikė ne tą mokesčio tarifą, todėl konstatuotina, kad specialistės A. Š. už tą pati laikotarpi nuo 2017-08-01 iki 2019-02-02 apskaičiuota 17 311,98 Eur mokėtina GPM suma yra teisėta ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pritardamas (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI atstovės argumentams dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024-02-19 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) atliktų skaičiavimų pritaikant ne tą mokesčio tarifą, kaip ir nurodyta šio nuosprendžio 70 punkte, remiasi specialistės A. Š. išvada.

94. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus gynėjo argumentus, kad VSDF (Duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys turi būti atmestas, nes ekspertizės akte nurodyta, kad PSD ir VSD neturi būti apskaičiuojamas, kadangi darbus atliko asmenys dirbantys pagal verslo liudijimus ir šiuos mokesčius turėjo mokėti patys. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu VSDFV (Duomenys neskelbtini) skyriaus ieškinio dalis (6 396,34 Eur), susijusi su įmokų, kurias Ž. S. buvo kaltinamas kaip darbdavys (draudėjas) nesumokėjęs už savo darbuotojus (apdraustuosius) nesumokėjimu atmesta, kadangi apylinkės teismas konstatavo, kad neįrodyta Ž. S. kaltė dėl minėtų asmenų įdarbinimo ir pareigų mokėti už juos atitinkamas draudimo įmokas prisiėmimo ir laikė šią civilinio ieškinio dalį nepagrįsta. Nesutiktina su gynėjo teiginiais, kad (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu, nes tam, kad šis ieškinys būtų teisingai išspręstas reikėtų skirti dar vieną ekspertizę. Kaip ir minėta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti (Duomenys neskelbtini) apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2020-08-28 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) teisingumu. Vien tai, kad specialistės išvadoje duomenys įvertinti ne taip kaip to tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nėra pagrindas teigti, kad specialisto išvada yra neteisinga.

95. Nesutiktina su nuteistojo gynėjo teiginiais, jog mokesčius administruojančios institucijos, manydamos, kad Ž. S. privalo sumokėti paminėtus mokesčius, dėl jų išieškojimo turėtų spręsti MAĮ tvarka. Pažymėtina, kad MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. MAĮ 67 straipsnio 1 dalis įpareigoja mokesčių administratorių pagristi mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas. Todėl vertindamas subjekto veiklą ir nustatydamas iš jos kylančias mokestines prievoles mokesčių administratorius turi turėti faktinių aplinkybių visumą, leidžiančią daryti pagristas išvadas. Tokia išvada galėtų būti pateikta atlikus MAĮ įtvirtintas mokesčių mokėtojų kontrolės procedūras, tačiau nagrinėjamu atveju, esant MAĮ 68 straipsnyje nustatytai mokesčio (mokesčių) apskaičiavimo (perskaičiavimo) senačiai, mokesčių administratorius neturi galimybės už 2017-2018 m. laikotarpius patikrinti Ž. S. vykdytos veiklos ir suformuoti prievolių. Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamos bylos kontekste, mokesčių administratoriaus galimybės yra ribotos dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo Ž. S. veiksmų konstatavimo ir nesumokėtų mokesčių apskaičiavimo tiesioginio priklausymo nuo baudžiamosios bylos baigties ir joje teismo konstatuotų faktų, dėl nusikalstamos veikos trukmės, jos tęstinio pobūdžio, kas reiškia, kad padaryta valstybės biudžetui žala, negali būti įvertinta ir išieškota MAĮ nustatyta tvarka.

96. Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad žala buvo padaryta negautų pajamų forma ir tarp civiliniams ieškovams padarytos žalos ir neteisėtų nuteistojo Ž. S. veiksmų yra priežastinis ryšys, žalingi padariniai civiliniams ieškovams nebūtų atsiradę, jeigu nuteistasis Ž. S. nebūtų elgęsis neteisėtai. Todėl skundžiamu nuosprendžiu civilinių ieškovų (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI ir VSDFV (Duomenys neskelbtini) skyriaus nuteistajam Ž. S. pareikšti civiliniai ieškiniai pagrįstai tenkinti iš dalies.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

97. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas BK 72 straipsnio taikymas teigiant, kad nusikalstamos veikos rezultatu (iš nusikalstamos veikos gautomis pajamomis) gali būti laikomi tik Ž. S. nesumokėti mokesčiai (teisingai juos apskaičiavus), o ne visos Ž. S. gautos pajamos už parduotus namus. Medžiagų ar paslaugų įsigijimo teisėtumas nekelia jokių abejonių, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad jas perpardavus (panaudojus statybose) gautos lėšos gali būti laikomos nusikalstamos veikos rezultatu. Pirmosios instancijos teismas nepagristai sprendimą konfiskuoti Ž. S. turtą argumentuoja papildomu jo ir kitų asmenų atgrasymu nuo nusikalstamų veikų darymo. BK nenumato tokio turto konfiskavimo skyrimo pagrindo. Apeliantų nuomone, Ž. S. buvo paskirta per griežta finansinio pobūdžio bausmė (bauda), tenkinti civilinių ieškovų ieškiniai, todėl skirti dar ir turto konfiskavimą, šiuo atveju, yra neproporcinga ir nepagrįsta.

98. Turto konfiskavimo tvarka ir pagrindai įtvirtinti BK 72 straipsnyje. BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 3 dalis nustato, jog kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o minėto BK straipsnio 2 dalis nustato, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti.

99. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Ž. S. neteisėtai vykdė pakankamai dideles pajamas duodančią ūkinę veiklą ir gavo iš to pajamų, kurios yra šios nusikalstamos veikos rezultatas, tačiau taip pat nustatyta (ir yra visuotinai žinoma), kad ši (statybų organizavimo) veikla yra susijusi ir su didelėmis sąnaudomis (išlaidomis). Nors kaltinamasis, nevesdamas buhalterinės apskaitos ir tinkamai nesurinkdamas bei nepateikdamas mokesčių administratoriui visas šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų visumos, nėra įrodęs konkrečios jų sumos, akivaizdu, kad tai buvo didesnė nei 30 procentų nuo gautų pajamų suma. Be to, sprendžiant turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės tikslingumo ir jo masto nustatymo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kad Ž. S. vykdė ne absoliučiai neteisėtą ūkinę veiklą, o tik neįteisintą, nustatyta tvarka neįregistruotą, šiaip jau visuomenėje paplitusią ir jos nariams reikalingą ūkinę veiklą ir už tokį jos vykdymą patirs nemažas pasekmes, įpareigotas civilinių ieškinių padengimo būdu per trumpą laiką sumokėti visus per tą jau praeitą laikotarpį nesumokėtus valstybei mokesčius, kurių suma yra apskaičiuota įvertinus jau nurodytą griežtai įstatymu reglamentuotą pajamų ir leidžiamų atskaitymų (išlaidų) santykį. Visiškai apriboti jam taikomas finansines sankcijas priteisiamomis šiuo nuosprendžiu civilinių ieškinių sumomis teismas, siekdamas įgyvendinti baudžiamosios atsakomybės tikslus, negali, nes tokiu atveju asmuo patirtų tokias pat finansines pasekmes tiek vykdydamas teisėtai įregistruotą, tiek neįregistruotą ūkinę veiklą ir tai neatgrasytų nei paties Ž. S., nei kitų asmenų nuo tokios veiklos vykdymo. Į skiriamą šiuo nuosprendžiu baudą, nustatant konfiskuotino turto apimtį, taip pat turi būti atsižvelgiama kaip į asmeniui jau taikomą finansinę sankciją, tai pripažino ir prokurorė. Galiausiai teismas, net ir spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimus, turi vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, nustatydamas tokias poveikio priemones ir jų apimtį, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų pakankamai paveiktas, patirtų atitinkančių jo padarytoms nusikalstamoms veikos sankcijų, bet nebūtų pats (ir jo šeima) visiškai sužlugdytas. Pastarasis aspektas šioje byloje svarbus dar ir tuo, kad turto konfiskavimas, taikytinas Ž. S. kaip baudžiamojo poveikio priemonė už jo padarytas nusikalstamas veikas, gana tiesiogiai paveiks ir jo sutuoktinės, kuri nėra kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, teises ir turtinius interesus ir nors BK 72 straipsnis bei teismų praktika šiuo klausimu neįgalina teismo mažinti turto konfiskavimo masto tuo pagrindu, teismas vertino, kad bus daug teisingiau atsižvelgti ir į tai, nustatant konfiskuotino turto dydį – 40 000 Eur.

100. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, jog vertindami turto konfiskavimo sąlygų buvimą konkrečioje situacijoje teismai turi vadovautis ne tik BK 72 straipsnio nuostatomis, bet ir tarptautiniuose norminiuose dokumentuose suformuotais bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje išaiškintais proporcingumo, interesų balanso ir kitais principais. Konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl, sprendžiant BK 72 straipsnio taikymo klausimą, būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl jų aiškinimo. EŽTT nurodo, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). EŽTT taip pat pabrėžia, jog tam, kad nuosavybės teisių apribojimas (konfiskuojant turtą) būtų proporcingas, jis turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią ji yra nustatyta ir skiriama, sunkumą, o ne tam tikros preziumuojamos, tačiau nenustatytos veikos (pavyzdžiui, pinigų plovimo ar mokesčių vengimo) sunkumą (2009 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Gabrić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 9702/04).

101. Kasacinio teismo praktikoje, kurioje aptariamas turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo klausimas proporcingumo principo kontekste, pažymėta, kad, be kita ko, tai reiškia ir tai, jog už teisės pažeidimą skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuoti veiksniai, į kuriuos atsižvelgia ir EŽTT, vertindamas turto konfiskavimo proporcingumo klausimą, t. y. nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteistojo, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-1073/2019).

102. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau nurodytomis ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad sprendimas taikyti Ž. S. BK 72 straipsnio nuostatas yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad individuali veikla – statybų organizavimo veikla, kuria vertėsi nuteistasis (skelbdamas informaciją apie savo teikiamas namų statybos paslaugas internetinėje erdvėje, surasdavo pirkėjus - užsakovus, su kuriais susitardavo dėl namų užsakovų turimuose ar iš Ž. S. ir jo sutuoktinės įsigytuose žemės sklypuose pastatymo) pati savaime nėra pavojinga ir nusikalstama. Nagrinėjamoje byloje Ž. S. vertimasis tokia veikla, vien siekiant išvengti mokestinės prievolės neįsteigus juridinio asmens ar neįregistravus individualios veiklos, padarė ją nusikalstamą. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nusikalstamos veikos rezultatu (iš nusikalstamos veikos gautomis pajamomis) gali būti laikomi tik Ž. S. nesumokėti mokesčiai, o ne visos Ž. S. gautos pajamos už parduotus namus. Pažymėtina, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016). BK 72 straipsnio aspektu svarbus būtent pavojingos kilmės, nusikalstamas, o ne vien tik priešingas teisei bendrąja prasme neteisėtai gautų lėšų šaltinis. Matyti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo turtinė nauda patirta dėl tokio pobūdžio nusikalstamos veikos, iš kurios naudos gavimas yra susijęs išimtinai su mokesčių mokėjimą ir apmokestinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu.

103. Be to, kaip jau minėta anksčiau, turto konfiskavimo paskirtis yra panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais. Sprendžiant, koks turtas yra konfiskuotinas bylose dėl BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, be kita ko, svarbu išsiaiškinti, ar apskaičiuota mokestinė prievolė, ar valstybei padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-976/2019). Skundžiamu nuosprendžiu (Duomenys neskelbtini) apskrities VMI civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant 58 045,06 Eur, VSDFV (Duomenys neskelbtini) skyriaus tenkintas iš dalies, priteisiant 12 758,02 Eur, žalos atlyginimo iš Ž. S.. Taigi iš esmės mokestinė prievolė bus įvykdyta. Toks mokestinės prievolės, kuri yra neįvykdyta dėl nusikalstamos veikos, klausimo sprendimas atitinka teismų praktiką ir užtikrina, kad iš nusikalstamos veikos nebus gauta turtinė nauda. Darytina išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje turto konfiskavimo instituto taikymas, kai asmeniui, patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už padarytą nusikalstamą veiką, yra paskirta bausmė, t. y. bauda, o gauta turtinė nauda bus panaikinta nuteistajam atlyginus žalą priteistą pagal civilinius ieškinius, sukeltų papildomą naštą, kuri būtų neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiui ir pavojingumui. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas turto konfiskavimo taikymo galimybę, netinkamai įvertino šios teisinės priemonės suderinamumą su BK 72 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės keliamais tikslais ir principais.

104. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BK 72 straipsnio nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamu atveju nustatyto dydžio lėšų konfiskavimas, taip pat atsižvelgiant ir į nuteistajam paskirtos bausmės – baudos, priteistų civilinių ieškinių dydžius būtų neproporcinga priemonė, ir todėl netaikytinas.

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo

105. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžiu (ištaisytas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. birželio 30 d. nutartimi, kuri ištaisyta 2022 m. spalio 4 d. nutartimi dėl padarytų rašymo apsirikimo klaidų ištaisymo), laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės 2019-11-15 nutarimu Ž. S. ir jo sutuoktinei V. K. – S. nuosavybės teise priklausančiam turtui: 1) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0427 ha ploto, kurio vidutinė rinkos vertė 6 010 Eur, esančiam (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,044 ha ploto, kurio vidutinė rinkos vertė 6090 Eur, esančiam (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0400 ha ploto, kurio vidutinė rinkos vertė 5 630 Eur, esančiam (duomenys neskelbtini); 4) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1762 ha ploto, kurio vidutinė rinkos vertė 6 460 Eur, esančiam (duomenys neskelbtini)(susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos); 5) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1785 ha ploto, kurio vidutinė rinkos vertė 6 530 Eur, esančiam (duomenys neskelbtini) (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos) ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021-03-15 ir 2021-09-06 nutarčių pagrindu taikytas Ž. S. nuosavybės teisės apribojimas į 48 210 Eur sumą, kurią jis 2021-03-16, 2021-09-08, 2021-09-09, 2021-09-10, ir 2021-09-11 dienomis pervedė į Klaipėdos apylinkės teismo depozitinę sąskaitą (L. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2022-09-08-2022-09-11 S. mokėjimo nurodymai), paliktas galioti iki nuosprendžiu patenkintų civilinių ieškinių įvykdymo ir teismo paskirto turto konfiskavimo įvykdymo, o po to – panaikintinas.

106. Klaipėdos apygardos teismo 2023-02-06 nutartimi tenkintas nuteistojo Ž. S. gynėjo advokato D. Raulušaičio prašymas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo pakeitimo. Šia nutartimi panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas Ž. S. ir jo sutuoktinės V. K. – S. turtui: 1) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,044 ha, kurio vidutinė rinkos vertė 6350 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,0427 ha, kurio vidutinė rinkos vertė 6160 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,04 ha, kurio vidutinė rinkos vertė 5770 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini). Ta pačia nutartimi paskirtas Ž. S. nuosavybės teisės apribojimas 18 280 Eur sumai, kurią jis 2023 m. vasario mėn. pervedė į Klaipėdos apylinkės teismo depozitinę sąskaitą ((duomenys neskelbtini), AB „S.“). Taip pat paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas Ž. S. ir jo sutuoktinės V. K. – S. turtui: 1) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1658 ha, kurio vidutinė rinkos vertė 14 100 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1615 ha, kurio vidutinė rinkos vertė 13 800 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1675 ha, kurio vidutinė rinkos vertė 14 300 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini); 4) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1387 ha, kurio vidutinė rinkos vertė 11 900 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini); 5) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1363 ha, kurio vidutinė rinkos vertė 11 700 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini). Šia nutartimi paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžiu patenkintų civilinių ieškinių įvykdymo ir teismo paskirto turto konfiskavimo įvykdymo.

107. Klaipėdos apygardos teismo 2023-07-13 nutartimi panaikintas Ž. S., Klaipėdos apygardos teismo 2023-06-01 nutartimi, taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas 7010 Eur sumai, kuri turėjo būti, tačiau nebuvo pervesta į Klaipėdos apylinkės teismo depozitinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), AB „S.“. Ta pačia nutartimi (2023-07-13) paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas iki nuosprendžiu patenkintų civilinių ieškinių įvykdymo ir teismo paskirto turto konfiskavimo įvykdymo Ž. S. ir jo sutuoktinės V. K. - S. turtui – žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1785 ha, kurio vidutinė rinkos vertė (pagal 2023-05-09 atliktą žemės sklypų vidutinės rinkos vertės nustatymą) 7010 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos).

108. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl Ž. S. turtui taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo proporcingumo jo laiko prasme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, minėtą procesinę prievartos priemonę pratęsdamas, iki bus įvykdytas Ž. S. priimtas nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių, BPK 152 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų ir proporcingumo principo nepažeidė. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas turi būti proporcingas ir tuo aspektu, kad ,,turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Taigi, apribojant asmeniui nuosavybės teises į tam tikrą turtą, reikia atsižvelgti į tai, kokia žala buvo padaryta, įvykdžius nusikalstamą veiką, kokia yra konfiskuotino turto vertė, kad nebūtų apribotos asmens teisės į daug didesnės vertės turtą, nei būtina procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti.

109. BPK 151 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga. Tuo atveju, kai civilinis ieškinys tenkinamas, ir priteistai sumai ar konfiskuotino turto vertei esant iš esmės panašiai kaip ir turto, kuriam taikomas nuosavybės teisės apribojimas, teismas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paprastai pratęsia šios priemonės taikymą iki teismo sprendimo įvykdymo. Tuo atveju, jei procesinės prievartos priemonės apimtis yra neadekvati bei neproporcinga konfiskuotino turto vertei ar priteistų civilinių ieškinių dydžiui, tokios procesinės prievartos priemonės taikymas atitinkamoje dalyje turi būti nutrauktas (panaikintas).

110. Skundžiamu nuosprendžiu Ž. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 300 MGL (15 000,00 Eur) dydžio bauda, pagal 220 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 200 MGL (10 000,00 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir Ž. S. paskirta galutinė bausmė – 400 MGL (20 000, 00 Eur) dydžio bauda. (Duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jai priteisiant 58 045,06 Eur žalos atlyginimo iš Ž. S.. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jai priteisiant 12 758,02 Eur žalos atlyginimo iš Ž. S.. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, iš Ž. S. konfiskuotas turto dydis - 40 000,00 Eur suma valstybės nuosavybėn. Taigi, Ž. S. paskirtos baudos, turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių (iš viso 130 803, 08 Eur) užtikrinimui, taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paliktas galioti iki nuosprendžiu patenkintų civilinių ieškinių įvykdymo ir teismo paskirto turto konfiskavimo įvykdymo. Šiuo nuosprendžiu Ž. S. dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Taip pat panaikinama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl Ž. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių subendrinimo ir paliekama galioti Ž. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė - 300 MGL (15 000,00 Eur) dydžio bauda. Be to, šiuo nuosprendžiu panaikinama ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022-06-23 nuosprendžio dalis, kuria vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, iš Ž. S. konfiskuota valstybės nuosavybėn 40 000 Eur suma. Pagal byloje esančius duomenis (Nekilnojamojo turto registro išrašus ir kt.) matyti, kad Ž. S. turto (žemės sklypų, piniginių lėšų (kurias Ž. S. pervedė į Klaipėdos apylinkės teismo depozitinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), AB „S.“) į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, vertė yra iš esmės didesnė, nei reikalinga priteistos žalos atlyginimo iš Ž. S. užtikrinimui.

111. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į proporcingumo ir kitus teisės principus, atitinkančius visų suinteresuotų šalių interesus, konstatuoja, kad tokiai sumai užtikrinti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į 7 žemės sklypus ir 66 490 Eur sumą yra neproporcingas. Nagrinėjamu atveju BPK 151 straipsnyje nustatyti tikslai gali būti pasiekti taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą ne visam teismų sprendimuose nurodytam Ž. S. ir jo sutuoktinei priklausančiam turtui, o tik tai daliai turto, kuri yra proporcinga priteistos civiliniais ieškiniais žalos dydžiui. Be to, Ž. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – bauda. Pagal byloje esančius įrodymus įvertinus Ž. S. turto, kuriam taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, vertę, laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikintinas Ž. S. ir V. K. – S. turtui: 1) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1785 ha, kurio vidutinė rinkos vertė (pagal 2023-05-09 atliktą žemės sklypų vidutinės rinkos vertės nustatymą) 7010 Eur, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos); 2) žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1762 ha ploto, kurio vidutinė rinkos vertė 6 460 Eur, esančiam (duomenys neskelbtini) (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos). Nors šiuo nuosprendžiu konfiskavimas netaikomas, tačiau įvertinus tai, jog BPK 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami kasaciniu skundu, kitam Ž. S. turtui, kuris nurodytas skundžiamame nuosprendyje ir Klaipėdos apygardos teismo 2023-02-06 nutartyje, laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktinas galioti. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į Ž. S. turtą keistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalį, kuria Ž. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Ž. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė Ž. S. paskirta 400 MGL dydžio (20 000 Eur) bauda.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, konfiskuota iš Ž. S. 40 000 Eur suma.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo:

panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą Ž. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. – S., a. k. (duomenys neskelbtini) turtui:

1. žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1785 ha, kurio vidutinė rinkos vertė (pagal 2023-05-09 atliktą žemės sklypų vidutinės rinkos vertės nustatymą) 7010 Eur, adresu (duomenys neskelbtini) (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos);

2. žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1762 ha ploto, kurio vidutinė rinkos vertė 6 460 Eur, esančiam (duomenys neskelbtini) (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos).

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą taikytą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajonų rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžiu Ž. S. pinigams - 48 210 Eur ir Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartimi, palikti galioti iki civilinių ieškinių išieškojimo įvykdymo.

Nuosprendžio nuorašą išsiųsti Turto arešto aktų registrui.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjos Daiva Jazbutienė Dalia Kursevičienė Edita Lapinskienė