Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Prospero polis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-924-343/2014 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Prospero polis“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Umbrina“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Technologija“, akcinė bendrovė SEB bankas, R. N..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Sandorio kainos nustatymui didelę reikšmę turi ne tik sandorio dieną buvusi vidutinė rinkos vertė, bet ir paties sandorio sudarymo detalės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamu atveju aktualių aplinkybių visumą, pagrįstai nustatė, jog esminio kainų skirtumo nėra. Ieškovo nurodomu poįstatyminiu teisės aktu šioje byloje pagal analogiją remtis negalima, kadangi jis taikomas viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose, tuo tarpu ginčo pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas tarp privačių juridinių asmenų. Remdamasis valdybos sprendimais ir pardavęs ginčo turtą už realią kainą, ieškovas užsitikrino veiklos tęstinumą. Iš įmonės balanso duomenų matyti, kad įmonės veikla po pardavimo sandorio sudarymo buvo pelninga, įmonė galėjo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir toliau vykdyti pelningą veiklą. Todėl ginčo sandoris bendrovei nebuvo nuostolingas ar nenaudingas. Po ginčijamos sutarties sudarymo tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai nėra nagrinėjamos civilinės bylos dalykas, jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo. Ieškovo netiesioginiai išvedžiojimai ir prielaidos apie atsakovo vadovo sąsajas su buvusiu BAB „Prospero polis“ akcininku ir valdymo organo nariu E. T. nėra susiję su ginčo dalyku ir neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Ieškovo stebėtojų taryba, kurios nariu buvo atsakovo vadovas, buvo atšaukta dar iki ginčo sandorio sudarymo, o AB „Kauno žemkasys“ (vėliau AB „Prospero polis“) akcijas atsakovas įsigijo jau po sandorio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Į apelianto prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija neatsižvelgia. Tokie prašymai apeliacinės instancijos teismo nesaisto, o kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė (CPK 322 str.).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu iš esmės keliami du pagrindiniai klausimai: apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kaina, už kurią buvo perleistas ginčo turtas, esmingai nesiskiria nuo analogiško turto rinkos vertės; apeliantas yra įsitikinęs, kad byloje esantys duomenys įrodo, jog šio sandorio šalių atstovai jį sudarė apeliantui nenaudingomis sąlygomis ir siekdami tik asmeninės naudos, kas lėmė apelianto įmonės veiklos nuostolingumą, paskesnį jos nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Šie esminiai argumentai ir apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (CPK 320 str.).

Dėl ginčijamoje pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos nekilnojamojo turto pardavimo kainos įvertinimo

Bylos medžiagos visuma leidžia spręsti, kad esminis kriterijus, kuriuo apeliantas remiasi argumentuodamas savo reikalavimą pripažinti negaliojančia 2005-07-08 pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-2143, sudarytą tarp AB „Kauno žemkasys“ ir UAB „Umbrina“, yra kainos, už kurią šiuo sandoriu buvo perleistas nekilnojamasis turtas, neadekvatumas. Apelianto vertinimu, 800 000 Lt suma yra neprotingai maža, palyginus ją su sandorio sudarymo metu buvusia vidutine ginčo objekto rinkos verte, bei atsižvelgus į viešųjų pirkimų teisinį reglamentavimą, kuris, apelianto įsitikinimu, šioje byloje taikytinas pagal analogiją, be to, tarp pardavimo kainos ir teismo eksperto nustatytos vertės taip pat yra esminis skirtumas. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija negali sutikti.

Nagrinėjamoje byloje būtent tokios, t. y. 800 000 Lt pardavimo kainos nustatymas buvo grindžiamas UAB „Turto spektras“ 2004-10-18 turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2004-10-1-959(260). Lietuvos apeliacinis teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, 2013-07-19 nutartimi šį dokumentą pripažino nepakankamu įrodymu perleisto atsakovui turto tuometinei rinkos vertei nustatyti, kadangi tokios turto vertės nustatymas nebuvo išsamiau pagrįstas, t. y. neįvardyta vertinimo sąlygos bei aplinkybės, galėjusios turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias galimai nebuvo atsižvelgta, vertinimo prielaidos, ypatybės ir metodai, taip pat kiti turto vertei nustatyti reikšmingi rodikliai. Viena vertus, dokumentas gali būti įrodinėjimo priemone tik tokiu atveju, kai jame pateikta informacija yra pakankama tam, kad būtų nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, o ypač tai aktualu kilus suinteresuotų asmenų ginčui dėl vienų ar kitų faktinių bylos aplinkybių konstatavimo. Tačiau pirmiau minėto dokumento turinio trūkumas buvo ištaisytas pakartotinio šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu - atsakovas pateikė į bylą visą 2004 metais atlikto turto vertinimo ataskaitą, pagrindžiančią pažymoje išdėstytas išvadas (t. 4, b. l. 82-183).

Antra vertus, atsižvelgiant į aukštesnės instancijos teismo nurodymus, byloje buvo atlikta ir retrospektyvinė ginčo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizė (t. 5, b. l. 104-138). Šalių prašymu byloje papildomai buvo išklausytas ir teismo ekspertizę atlikęs ekspertas, kuris pateikė išsamius paaiškinimus kaip buvo vertinamas ginčo sutartimi perleisto turto kompleksas, jį sudarantys objektai, į kokius veiksnius vertinimo metu buvo atsižvelgta, o kokie vertės dydį galintys įtakoti faktoriai nebuvo priimti domėn (2014-02-06 teismo posėdžio garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO). Ir nors ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, kartu atsižvelgiant į ryšį su įrodinėjimo dalyku, leistinumą, patikimumą bei remiantis įrodymų pakankamumo taisykle, vis tik nesutikimas su teismo eksperto išvada turi būti teismo motyvuojamas (CPK 218 str.). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ekspertizės aktą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 185 str.), nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų galima teismo eksperto išvadą laikyti nepagrįsta ar nepatikima. Priežasčių nesiremti ekspertizės išvada nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė šiuos įrodymus (2004 m. atlikto turto vertinimo ataskaitą, turto vertinimo ekspertizės išvadas, eksperto paaiškinimus), įvertino juos palygindamas ne tik tarpusavyje, bet ir su informacija, gauta iš kitų įrodinėjimo priemonių. Teismas pagrįstai sprendė dėl ginčo sutartyje nurodytos pardavimo kainos nepripažinimo pernelyg maža, kas nulemtų sandorio šalių nesąžiningumo fakto konstatavimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams šioje ginčo dalyje ir jų nekartoja.

Apeliacinio skundo argumentas, kuriuo remdamasis apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog skirtumas tarp sandorio kainos ir teismo eksperto nustatytų verčių nėra esminis, taip pat atmestinas. Įstatymų leidėjas draudžia pagal analogiją taikyti specialias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančias teisės normas (CK 1.8 str.). Asmenų turtinius privatinius santykius reglamentuoja CK normos, todėl viešųjų pirkimų teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos pagal įstatymo analogiją - jos yra skirtos aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti tapačias sąlygas visiems tiekėjams, pateikusiems pasiūlymus dalyvauti viešame pirkime (konkurse). Tai suponuoja viešojo intereso egzistavimas tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose. Nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš privatinių teisinių santykių, kurių prigimtis lemia tai, kad vertinamųjų kategorijų turinys priklauso nuo kiekvienu atveju nustatytų individualių aplinkybių. Todėl ir klausimas, ar skirtumas tarp ginčo sandorio kainos ir teismo eksperto nustatytos vertės yra esminis, turi būti sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias reikšmingas nagrinėjamo ginčo aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Kaip nurodyta, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tinkamai įvertino ir motyvuotai aptarė su ginčo sandorio kainos nustatymu susijusius svarbiausius aspektus bei pagrįstai konstatavo, jog esminio skirtumo tarp ginčo sutartyje nurodytos turtinio komplekso pardavimo kainos ir ekspertizės akte nurodytos retrospektyvinės (t. y. egzistavusios sandorio sudarymo metu) vidutinės panašių objektų rinkos vertės nėra.

Dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas ginčo sandorio šalių nesąžiningumas, apeliantui nenaudingo ir nuostolingo, realių teisinių padarinių nesukeliančio sandorio sudarymas

Vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurias būtina nustatyti tam, kad būtų galima konstatuoti sandorio negaliojimą CK 1.82 straipsnio pagrindu, yra sandorio prieštaravimas juridinio asmens teisnumui bei kitos sandorio šalies nesąžiningumas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje aktualu įvertinti, ar ginčijama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta kaip prieštaraujanti apelianto juridinę reikšmę turinčiuose dokumentuose nustatytam veiklos tikslui, bei apsvarstyti atsakovo (ne)sąžiningumą, t. y. nustatyti, ar pastarasis žinojo ar turėjo žinoti, kad toks sandoris prieštarauja apelianto veiklos tikslams.

Byloje nustatyta, kad 2004-08-30 AB „Kauno žemkasys“ (nuo 2006-05-18 AB „Prospero polis“; teismui prieinami Juridinių asmenų registro duomenys), siekdamas supaprastinti bendrovės valdymą su perspektyva tokiu būdu pagerinti bendrovės padėtį, neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime priėmė sprendimą atšaukti visus bendrovės stebėtojų tarybos narius (E. T., E. A., I. S. ir T. B.), patvirtinti naują bendrovės įstatų redakciją, atitinkančią Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, ir išrinkti bendrovės valdybos narius (V. J., E. A., E. T. ir R. N.) (t. 3, b. l. 46-49). AB „Kauno žemkasys“ įstatų (galiojusių ginčo sandorio sudarymo metu) 2.1 punkte nustatyta, kad pagrindinis bendrovės veiklos tikslas – gauti pelną. Įstatų 5.1 punkte nurodyta, kad bendrovės valdymo organai yra valdyba ir direktorius, o stebėtojų taryba nesudaroma (t. 6, b. l. 16-21). Aplinkybę jog ginčo sandorio sudarymo metu AB „Kauno žemkasys“ neturėjo stebėtojų tarybos, patvirtina ir VĮ Registro centro duomenys (t. 6, b. l. 86-98).

2004-09-17 bendrovės valdybos posėdyje, kuriame dalyvavo visi valdybos nariai, vienbalsiai pritarta valdybos narės E. A. siūlymui kreiptis į nekilnojamojo turto vertinimo agentūrą dėl bendrovės ilgalaikio turto įvertinimo, atsižvelgiant į tai, kad pagal Verslo apskaitos standartus, įsigaliojusius nuo 2004 m. sausio mėn., turtas balanse turėjo būti atspindėtas tikrąja verte (t. 6, b. l. 54). Remiantis UAB „Turto spektras“ 2004-10-18 išduota pažyma Nr. 2004-10-1-959(260) „Apie turto vertės nustatymą“, kuri pagal bylos duomenis yra sudėtinė vertinimo ataskaitos dalis (t. 4, b. l. 82-183), nagrinėjamoje byloje ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto nekilnojamojo turto bendra rinkos vertė vertinimo dieną buvo nustatyta 800 000 Lt, o likvidacinė vertė – 600 000 Lt.

2004-11-22 tarp AB „Kauno žemkasys“ ir UAB „Umbrina“ sudaryta preliminarioji sutartis, kuria UAB „Umbrina“ įsipareigojo iki 2004-12-31 sudaryti su AB „Kauno žemkasys“ nekilnojamojo turto, esančio ginčo objektu nagrinėjamoje byloje, pirkimo–pardavimo sutartį (t. 6, b. l. 23). Preliminariojoje sutartyje numatytas pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminas (nesiekiantis 2 mėn.) atitinka trečiojo asmens R. N. paaiškinimą, jog sprendimą skubiai parduoti ginčo turtą lėmė apyvartinių lėšų stoka, neatsiskaičius vienam ieškovo įmonės debitoriui, bei tokia aplinkybė, kad vienas bendrovės kreditorius reikalavo skubaus - per 2 mėnesius – atsiskaitymo, priešingu atveju ketino inicijuoti įmonei bankroto bylą (2014-02-06 teismo posėdžio garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO). Aplinkybę, jog ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu AB „Kauno žemkasys“ trūko apyvartinių lėšų, reikalingų atsiskaityti su kreditoriais, iš dalies patvirtina ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad dalis AB „Kauno žemkasys“ kreditorių dėl skolų priteisimo kreipėsi į teismą (Kauno apylinkės teismo c. b. Nr. L2-8285-435/2005; c. b. Nr. L2-11186-528/2005). Atsakovo teigimu, pirkimo–pardavimo sutartis iki numatyto termino (2004-12-31) nebuvo pasirašyta vien dėl formalių aplinkybių, susijusių, pavyzdžiui, su siekiu gauti kreditą ginčo objektui nusipirkti, žemės, ant kurios stovi ginčo pastatai, nuomos klausimo suderinimui ir pan. (2014-02-06 teismo posėdžio garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO).

2005-05-31 buvo sušauktas valdybos posėdis (t. 6, b. l. 57-58), kuriame valdybos nariai vienbalsiai pritarė siūlymui parduoti ginčo patalpas UAB „Umbrina“ už 800 000 Lt, t. y. tokią kainą, kuri buvo nustatyta UAB „Turto spektras“ 2004-10-18 atlikto vertinimo metu. Pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį buvo įgaliotas bendrovės direktorius R. N..

2005-07-08 AB „Kauno žemkasys“, atstovaujama direktoriaus R. N., ir UAB „Umbrina“, atstovaujama direktoriaus T. B., pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-2143, pagal kurią nuosavybės teisė į AB „Kauno žemkasys“ priklausiusį pastatų kompleksą perėjo UAB „Umbrina“ (t. 2, b. l. 122-130). Sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad šalių sutarta turto pardavimo kaina – 800 000 Lt, taip pat pažymėta, jog parduodamo turto vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registro centro duomenis – 1 457 300 Lt. Sutarties 3.2 punkte įtvirtintas pirkėjo ir pardavėjo atstovų pareiškimas, kad jie sudaro atstovaujamojo interesams neprieštaraujantį sandorį, turėdami visus leidimus ir sutikimus, kad sandoriu nepažeidžia kreditorių teisių. 3.3 punkte nurodyta, jog šalims yra žinoma, kad atstovams pažeidus suteiktas teises ir sudarius atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį konfliktą žinojo ar turėjo žinoti.

Iš AB „Kauno žemkasys“ 2005-12-07 valdybos posėdžio bei 2006-01-17 visuotinio neeilinio akcininkų susirinkimo protokolų (t. 2, b. l. 146, 147-148) turinio matyti, kad įmonės veikla po ginčo sandorio sudarymo išsiplėtė ir tapo aktyvesnė, pradėtas bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais. Siekiant palengvinti bendrovės pertvarkymo procesą, kuris leistų įmonei dirbti dar efektyviau ir modernizuoti veiklą, ją dar labiau plėsti ateityje, buvo priimtas sprendimas pakeisti bendrovės pavadinimą ir patvirtinti naują įstatų redakciją. Remiantis finansinės atskaitomybės dokumentais (t. 3, b. l. 26-44), ieškovo veikla iki ginčo sandorio sudarymo ir eilę metų po jo buvo pelninga. Nuostolį bendrovė patyrė tik 2008 m. ir tai, sprendžiant iš AB „Prospero polis“ vadovo paaiškinimų, užfiksuotų bendrovės restruktūrizavimo byloje (t. 1, b. l. 20-21), lėmė pasikeitusi bendra ekonominė padėtis bei situacija statybų rinkoje, pastarosios augimo sąstingis.

Tokių faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčijamo pirkimo–pardavimo sandoris prieštaravo apelianto įstatuose, kurie galiojo sandorio sudarymo metu, įtvirtintoms nuostatoms, apibrėžiančioms bendrovės tikslus, valdymo tvarką bei valdymo organų kompetenciją. Bylos duomenų visuma rodo, kad sandoris buvo sudarytas, siekiant plėtoti įmonės pajėgumus, toliau vykdyti pajamas generuojančią veiklą ir tai, sprendžiant pagal finansinius dokumentus, buvo įgyvendinta, o įmonė iki 2008 metų dirbo pelningai. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad apelianto patirtų turto nuomos sąnaudų pagrįstumas, kaip ir pačių nuomos sutarčių, apelianto sudarytų su UAB „Umbrina“ po ginčo sandorio, įgyvendinimo sąlygos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pažymėtina, kad tokie santykiai, kai įmonė, siekdama gauti finansavimą arba apyvartinių lėšų jos veiklos tikslams įgyvendinti, sudaro panašius sandorius (parduotą turtą nuomojasi, arba jį išperka, naudodamasi išperkamosios nuomos ar lizingo teise, arba įkeičia turtą sutartine hipoteka, juo laiduoja už paskolą ir pan.) yra įprasta verslo praktika ir savaime nepatvirtina tokio sandorio teisinio ydingumo ir nenulemia jo pripažinimo niekiniu ar negaliojančiu.

Todėl po nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai yra teisiškai reikšmingi tik tiek, kiek tai susiję su nagrinėjamoje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis. Kaip matyti iš bylos dokumentuose užfiksuotų duomenų, dar priimant sprendimą dėl ginčo turto pardavimo buvo numatomos ir jo nuomos perspektyvos (t. 6, b. l. 57-58). Naudojimosi parduotais pastatais tęstinumo sąlygos, atitinkančios vėliau tarp šalių susiklosčiusią praktiką, aptartos ir ginčijamoje pirkimo–pardavimo sutartyje (sutarties 3.5, 3.7 punktai, t. 2, b. l. 5-13). Tuo tarpu bendrovės poreikio nuomoti patalpas apimtis svyravo, atsižvelgiant į bendrovės veiklos (kuri, kaip pripažįsta pats apeliantas, yra ypatingai priklausoma nuo šalies ekonomikos augimo (t. 1, 20-21) plėtrą ar jos sumažėjimą (t. 1, 20-21, t. 2, b. l. 138-140, 141, 181-184, 188-192). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija negali sutikti ir su apelianto skundo argumentais, jog toks bendrovės veiklos organizavimas buvo akivaizdžiai nuostolingas įmonei, juolab, kad, minėta, iki visuotinės ekonominės krizės pradžios bendrovė veikė pelningai.

Nenustačius ginčo sandorio prieštaringumo apelianto, kaip juridinio asmens, teisnumui bei pripažinus, kad ginčo sandorio kaina atitiko sandorio sudarymo metu buvusią vidutinę rinkos vertę, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumo pagal CK 1.82 straipsnį. Pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su apelianto valdymo struktūros reorganizavimu, nulėmusio stebėtojų tarybos, kurios nariu buvo ir atsakovo direktorius T. B., veiklos pabaigą, taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai, patvirtinantys AB „Kauno žemkasys“, vėliau AB „Porspero polis“ dalyvių sudėtį bei atsakovo valdomų akcijų įsigijimo momentą (t. 3, b. l. 51-55, 57-68; t. 6, b. l. 99-107), nesudaro prielaidų taikyti ir CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos, juo labiau, kad ši teisės norma yra aktuali actio Pauliana instituto taikymui.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad ginčo sandorio šalių atstovai iš sandorio gavo asmeninės naudos, kas sudarytų prielaidas svarstyti piktavališko susitarimo tarp ginčo sandorio šalis atstovaujančių asmenų buvimą (CK 1.91 str.), nepagrįsti visiškai jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, išskyrus apelianto pateiktą subjektyvų situacijos vertinimą (CPK 178 str.). Byloje neginčijama aplinkybė, jog apeliantas nuomos pagrindu naudojosi ginčo sandoriu atsakovui perleistu nekilnojamuoju turtu (vienokia ar kitokia apimtimi), taigi logiška, kad įmonė turėjo mokėti už tai tam tikrą mokestį, taip pat atsiskaityti už suteiktas komunalines paslaugas. Per eilę metų susidariusios nuomos mokesčio bendros sumos nėra pagrindo ir sieti su ginčo sandorio kaina (jos tariamu grąžinimu atsakovui). Priešinga apelianto nuomonė paremta prielaidomis, iš kurių, be kita ko, taip pat nėra aišku, kokią asmeninę naudą iš ginčo sandorio gavo šalių atstovai ir kokius nuostolius dėl to patyrė įmonė (apeliantas), kurios ženklius finansinius sunkumus, kaip minėta, lėmė pasikeitusi bendra ekonominė padėtis šalyje. Faktas, jog buvusį BAB „Porspero polis“ akcininką, taip pat einantį UAB „Stratekso statyba“ generalinio direktoriaus pareigas E. T., ir atsakovo atstovą T. B. sieja tam tikri verslo santykiai, pats savaime neįrodo ginčo sandorį savo atstovaujamųjų vardu sudariusių asmenų – R. N. ir T. B. – tyčinio veikimo apeliantui nenaudingomis sąlygomis, nesant įrodymų, kurie patvirtintų, jog tam tikri pastarųjų veiksmai buvo sąmoningai nukreipti būtent tokiam rezultatui pasiekti.

Skunde apeliuojama ir į galimą ginčo sandorio pripažinimą negaliojančiu pagal CK 1.86 straipsnį (remiamasi sandorio tariamumo faktu). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti prielaidos, jog ginčo sandoris apskritai buvo fiktyvus. Kaip minėta, ginčo sudarymo laikotarpiu AB „Kauno žemkasys“ ūkinei veiklai, susijusiai su statybos rangos santykiais, vykdyti trūko apyvartinių lėšų. Vienas iš galimų sprendimų joms gauti buvo būtent ginčo nekilnojamojo turto pardavimas. Apeliantas neneigia, kad pagal sandorį sulygtą sumą (800 000 Lt) įmonė gavo (t. 4, b. l. 18). Įrodymų, kad šios piniginės lėšos būtų panaudotos kitiems tikslams, nei įmonės veiklos vystymui, byloje nesama. Atsakovo veiksmai taip pat liudija, kad pastarasis elgėsi, kaip teisėtas ginčo turto savininkas. Patalpas nuomojo/nuomoja net tik apeliantui, bet ir kitiems juridiniams asmenims (t. 1, 126; t. 2, b. l. 48; t. 6, b. l. 67; teismui prieinami Nekilnojamojo turto registro duomenys). Siekdamas turėti pakankamai apyvartinių lėšų, realiai ketino turtą parduoti: nors sandoris nebuvo galutinai realizuotas, jau 2009 m. antroje pusėje atsakovas inicijavo pirkėjo paieškas, vykdė derybas dėl sandorio, 2010-02-08 pasirašė preliminariąją sutartį dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (t. 1, b. l. 54; t. 6, b. l. 60-62; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (Kauno apylinkės teismo c. b. Nr. 2-13922-435/2010, 2-2908-717/2011).

Išdėstytos aplinkybės objektyviai patvirtina, kad byloje ginčijamo pirkimo–pardavimo sandorio dalyviai įgijo civilines teises, kurių siekė šiuo sudaromu sandoriu, ir realiai jomis naudojosi. Vien tai, kad ginčo sutarties sąlygos, susijusios su patalpų subnuoma ar sutarčių su komunalinių paslaugų tiekėjais sudarymu, gal būt nebuvo įgyvendintos tokia forma, kaip tai expressis verbis įtvirtinta sutartyje, nesudaro pagrindo konstatuoti tik dėl akių sudarytų santykių buvimą, juolab, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pagal faktą sumokėtų nuomos, subnuomos ar komunalinių mokesčių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantas prašo priteisti jam apeliacinės instancijos teisme turėtas 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidas bei pateikia tokių išlaidų dydį už apeliacinio skundo parengimą pagrindžiančius įrodymus (t. 6, b. l. 130-132). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, šis apelianto prašymas netenkinamas (CPK 93 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.