- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-11
- Bylos Nr.
- 1A-381-245/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-01010-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- R. V.
- Nukentėjusysis
- M. G., A. B.
- Advokatai
- Kęstutis Jokimas, Danius Svirinavičius, Daniau Svirinavičius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir Jurgio Kiškio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. (toliau – R. V.) ir nukentėjusiojo M. G. (toliau – M. G.) atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje ir jam skirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
R. V. pripažintas kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 8 (aštuonerių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. V. paskirta galutinė 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
R. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Kardomąją priemonę – trijų tūkstančių eurų piniginį užstatą – nuspręsta panaikinti, šiuos pinigus nukreipiant nukentėjusiųjų civilinių ieškinių padengimui.
Nukentėjusiojo M. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš R. V. priteista 104,36 eurų turtinei žalai ir 6000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei turėtoms advokato išlaidoms.
Nukentėjusios A. B. civilinį ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai iš R. V. priteista 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. R. V. Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d., apie 00.15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad M. G. yra nepilnametis, tyčia panaudodamas M. G. atžvilgiu fizinį smurtą – rankomis užlauždamas šio ranką, rankomis suspausdamas lytinius organus, rankomis ir kūnu priremdamas prie kambario sienos, rankomis suduodamas mažiausiai tris smūgius į galvą, pilvą, dešinį šoną, rankomis suspausdamas kaklą, prievarta numovė M. G. apatines kelnes ir, grasindamas prievarta patenkinti savo lytinę aistrą su M. G. prieš šio valią, apnuogino savo lytinius organus bei siekė patenkinti savo lytinę aistrą su M. G. tyrimo metu nenustatytu būdu, tačiau savo veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes M. G. aktyviai pasipriešino, telefonu išsikvietė pagalbą, į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, ir tuo pačiu tokia tyčine veika sukėlė M. G. praeinantį psichikos sutrikimą – potrauminio streso sutrikimą, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tokiu būdu pasikėsino seksualiai prievartauti nepilnametį asmenį ir tyčia nesunkiai sutrikdė šio sveikatą.
2. Be to, R. V. buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, tyčia smurtaudamas M. G. atžvilgiu – rankomis užlauždamas ranką, rankomis suspausdamas lytinius organus, rankomis ir kūnu priremdamas prie kambario sienos, rankomis suduodamas mažiausiai tris smūgius į galvą, pilvą, dešinį šoną, rankomis suspausdamas kaklą, tyčia sukėlė M. G. fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nuosprendį dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 150 straipsnio 3 dalyje ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Minėtą nuosprendį dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo, panaikinti ir bylą nuteistojo atžvilgiu nutraukti, perduodant jį laiduotojos Birutės B. V. atsakomybei pagal laidavimą be užstato. Pakeisti minėtą nuosprendį dalyje dėl priteistų civilinių ieškinių, nukentėjusiosios A. B. civilinį ieškinį visiškai atmetant, nukentėjusiojo M. G. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos 104, 36 eurų tenkinant visiškai, dalyje dėl neturtinės žalos tenkinant iš dalies, sumažinant priteistą civilinio ieškinio sumą iki 500 eurų.
3.1. Apelianto teigimu, jis pripažintas kaltu ir nuteistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Nuteistojo manymu, jis be pagrindo buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 3 dalyje, dėl ko jis buvo nuteistas nepagrįstai griežta realia laisvės atėmimo bausme.
3.2. R. V. nurodo, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas iki galo nepašalino ir jas traktavo jo nenaudai. Apelianto teigimu, buvo ignoruoti jo paties, liudytojų parodymai, neatsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis M. G. simuliavo sveikatos sutrikimus. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė esminę procesinę klaidą, neapklausdamas M. G. rungtyniškame teismo posėdyje, nors jokių objektyvių kliūčių tokiai apklausai nebuvo. Apelianto teigimu, atsisakius apklausti nukentėjusįjį, jis ir jo gynyba prarado galimybę užduoti M. G. klausimus, kas yra esminis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkto pažeidimas.
3.3. Skunde nurodoma, kad nuteistąjį teisinantys duomenys nebuvo pripažinti įrodymais, neaptarti ir atmesti, dėl ko buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai. Nuteistojo teigimu, buvo padaryti ne tik duomenų pripažinimo įrodymais, jų vertinimo, tačiau ir kiti nuosprendžio surašymo pažeidimai.
3.4. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, nuosprendyje nepateikta įtikinama duomenų pripažinimo įrodymais analizė, o prieštaringi duomenys įvertinti kaip sudarantys pagrindą R. V. nuteisti itin griežta, realia laisvės atėmimo bausme. Be jokios priežastis netinkamai vertinta, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl veikos, kurią jis iš tiesų yra padaręs (kvalifikuotinos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį), tačiau pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
3.5. Nuteistojo manymu, buvo visi teisiniai pagrindai priimti tokį procesinį sprendimą, kokio jis prašė pirmosios instancijos teisme, t. y. baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, perduodant nuteistąjį laiduotojos Birutės B. V. atsakomybei pagal laidavimą be užstato.
3.6. Skunde nurodoma, kad procesas pirmosios instancijos teisme truko itin ilgai, tačiau tokios itin reikšmingos aplinkybės, turinčios reikšmės mažų mažiausiai švelnesnės bausmės skyrimui, pirmosios instancijos teismas net nesvarstė. Lygiai taip pat pirmosios instancijos teismas neskyrė dėmesio BK 75 straipsnio taikymo galimybėms, nors inkriminuojamos veikos metu galiojo BK 75 straipsnio redakcija, numatanti galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.
3.7. Apelianto nuomone, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas darė esminę klaidą, vertindamas paties nukentėjusiojo M. G. parodymus kaip nuoseklius, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad versija, esą nuteistasis pasikėsino jį prievartauti, atsirado gerokai vėliau po paties įvykio, tik po to, kada M. G. susitiko su savo močiute A. B., t. y. ne anksčiau kaip sekančią dieną po įvykio. Skundžiamame nuosprendyje visiškai nutylėti ne tik prieštaringi, bet iš esmės ir melagingi M. G. parodymai bei sveikatos sutrikimų simuliavimas, iš ko aiškiai matyti, kad buvo siekiama pabloginti apelianto teisinę padėtį, kas iš esmės, matant tokį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jam pavyko. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, ydingas, neišlaikantis kritikos, o tokia pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje pasirinkta versija, pasirinkta pažeidžiant teismo pareigą tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą, pašalinti visas prielaidas bei prieštaravimus, o tais atvejais, kada prieštaravimų nepavyksta pašalinti, vertinti tokias prielaidas išimtinai kaltinamojo naudai (baudžiamosios teisės principas in dubio pro reo).
3.8. Skunde nurodoma, kad bendroji duomenų pripažinimo ir jų vertinimo klaida, buvo padaryta pirmosios instancijos teismui nekreipiant dėmesio į asmenų, baudžiamojoje byloje davusių liudytojų parodymus, suinteresuotumą. Minėtas suinteresuotumas buvo nulemtas konfliktinių santykių. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusioji A. B. nuosekliai reiškė nepasitikėjimą gydytojais, medicinos ekspertais, atlikusiais šioje baudžiamojoje byloje ekspertinius tyrimus ir teikusiais išvadas, taip pat ir greitosios medicinos pagalbos medike V. T., davusia parodymus šioje baudžiamojoje byloje.
3.9. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir aprašė liudytojos G. D. parodymus, tačiau neįvertino itin reikšmingos aplinkybės, kuri paaiškina, kodėl ikiteisminio tyrimo metu būtent ji, kaip Kauno miesto savivaldybės administracijos VTAS atstovė, buvo pripažinta M. G. atstove pagal įstatymą, o ne jo šeimos nariai, ir kodėl asmenys, davę parodymus prieš apeliantą, buvo suinteresuoti nuteistąjį apkalbėti.
3.10. Skunde nurodoma, kad M. G. parodymų nenuoseklumą ir jų neatitikimą fakto aplinkybėms reikšmingiausiai parodo jo aiškinimas skambučio į bendrąjį pagalbos centrą stenogramoje, kurioje užfiksuotas M. G. skambutis telefonu 112. Nukentėjusysis skambučio metu nurodė dvi melagingas aplinkybės: kad į namus, esą, buvo įsilaužta ir, kad asmens, kuris jam kelia pavojų (t. y. nuteistojo) nukentėjusysis nepažįsta. Minėto skambučio metu M. G. nenurodė, kad prie jo kas nors būtų seksualiai priekabiavęs ar išsakęs seksualinio pobūdžio grasinimus.
3.11. Skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tiesiog ignoravo aplinkybes apie M. G. nuoseklų siekį simuliuoti sveikatos sutrikimus. Apeliantas nurodo, kad medicininių tyrimų (tiek specialistų, tiek ir ekspertiniuose tyrimuose) rezultatai aiškiai parodė, kad M. G. jokių sužalojimų, jokių sveikatos sutrikimų iš viso nepatyrė.
3.12. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino policijos patrulio M. P., apklausto liudytoju, parodymų. R. V. pažymi, kad policijos patrulis M. P., atvykęs į įvykio vietą, niekaip nebuvo suinteresuotas pagerinti ar pabloginti jo padėtį. Skundu nurodoma, kad teismas taip pat neskyrė dėmesio į prieštaravimus, buvusius tarp M. P. ir kitų byloje esančių asmenų duotuose parodymuose. Pasak apelianto, nukentėjusiojo parodymai iš pradžių apie girtavimą, po to ir apie seksualinio pobūdžio priekabiavimą atsirado kaip M. G. siekis atkeršyti mamai B. G..
3.13. R. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas, be jokio pagrindo pripažino jį kaltu pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, remiantis tuo, kad apeliantas, esą, žinojo M. G. amžių. Su tokia teismo išvada apeliantas kategoriškai nesutinka ir mano, kad ji yra nepreziumuojanti jo subjektyviosios pusės vieną iš požymių ir tuo pačiu kvalifikuojantį požymį, atribojantį BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką nuo to paties straipsnio 1 dalyje numatytos veikos. Apelianto teigimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada nemotyvuota, nulėmusi netinkamą veikos kvalifikaciją ir itin pabloginusi jo teisinę padėtį.
3.14. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatęs fakto aplinkybes, sprendė, tarsi jis būtų buvęs kaltinamas ne pasikėsinimu padaryti nusikalstamą veiką, bet tarsi būtų padarytas baigtas nusikaltimas. Pasak R. V., jo veiksmuose iš viso nebuvo jokių veiksmų, nukreiptų į M. G. seksualinę laisvę, tokia laisvė niekaip nebuvo pažeista, palaužta. Toks teisės aiškinimas, kokį pateikia pirmosios instancijos teismas, neatitinka nei doktrinos, nei teismų praktikos aiškinant veikos pradžios ir pabaigos momentą tiek BK Bendrosios dalies 22 straipsnio 1 – 3 dalių prasme, tiek ir BK 150 straipsnio atitinkamų normų prasme. Skunde nurodoma, kad toks teismo aiškinimas pažeidė dar ir BK 22 straipsnio 3 dalį, nes net ir bausmės skyrimo (taip pat ir civilinių ieškinių priteisimo prasme) tai yra teisiškai reikšminga. Teismo aiškinimas, kad tik policijos pareigūnų iškvietimas atgrasė apeliantą nuo ketinimo užbaigti nusikalstamą veiką, yra visiškai netinkamas ir nelogiškas, nes jo susistumdymą su nukentėjusiuoju matė tiek A. Č., tiek ir apelianto sugyventinė L. K., todėl tokia kaltinimo ir nuteisimo versiją esą apeliantas dviejų moterų akivaizdoje būtų ėmęsis seksualiai prievartauti tos pačios lyties asmenį yra visiškai neįtikėtina.
3.15. Skundu nuteistasis pasisako ir dėl pernelyg giežtos bausmės, kadangi teismas, pasak jo, visiškai neatsižvelgė į veikos stadiją, kas turi reikšmės BK 62 straipsnio 2 dalies prasme.
3.16. Nuteistasis pažymi, kad nebuvo teistas įvykio metu, charakterizuojamas teigiamai, gyvena Jungtinėje Karalystėje, turi nuolatinį darbą, iš kurio gaunamų legalių pajamų išlaiko šeimą, Jungtinėje Karalystėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, todėl pirmosios instancijos teismas, jo manymu, privalėjo bent jau nuosprendyje pasisakyti dėl BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo jo atžvilgiu. Apeliantas nurodo, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių manyti kad jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai nebūtų pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priešingai, jo izoliavimas nuo visuomenės neišvengiamai turėtų lemiamos neigiamos įtakos ne tik jo paties socialiniams ryšiams, nenutrūkstamai darbinei veiklai, bet ir lemiamai paveiktų jo žmonos bei dukters gyvenimą.
3.17. R. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad procesas pirmosios instancijos teisme truko ilgai ir tai nutiko dėl nukentėjusiojo iniciatyvos skirti pakartotinę kompleksinę teismo medicininę-teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Nuteistojo teigimu, keturi su puse metų nuo veikos, dėl kurios jis yra nuteistas, atsižvelgus į palyginti nedidelę baudžiamosios bylos apimtį, vienintelį kaltinamąjį, yra pernelyg ilga trukmė, kuri turėjo būti vertinama tiek nacionalinės teisės, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos požiūriu.
3.18. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teisme buvo, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme išlieka pagrindas dalį baudžiamosios bylos nutraukti, perduodant jį mamos laiduotojos B. B. V., kuri verta teismo pasitikėjimo, atsakomybei pagal laidavimą be užstato.
3.19. R. V. teigimu, baudžiamojoje byloje yra pagrindas atnaujinti įrodymų tyrimą. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė jo gynėjo prašymą apklausti M. G. rungtyniškame teismo posėdyje. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis bylos nagrinėjimo metu jau buvo pilnametis, noriai ir aktyviai dalyvaudavo teismo posėdžiuose, naudojosi savo teise užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, tačiau atsisakė duoti parodymus rungtyniškame teismo posėdyje, nors, pirmosios instancijos teismui skyrus pakartotinę ekspertizę, ekspertėms pasakojo apie įvykius, kurie buvo nagrinėjimo teisme objektas, o teismo ekspertės tokius jo parodymus vertino.
3.20. Apeliantas nurodo, kad siekia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies panaikinimo ir išteisinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo, taip pat dalies baudžiamosios bylos nutraukimo, o tai savo ruožtu išspręstų ar bent jau iš esmės koreguotų civilinio ieškinio klausimą.
4. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo M. G. atstovas advokatas Danius Svirinavičius prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nuosprendį, priimtą to teismo baudžiamojoje byloje pakeisti ir už nuteistajam šioje baudžiamojoje byloje inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti R. V. ne švelnesnę, kaip 2 metų laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę atliekant pataisos namuose. Už nuteistajam šioje baudžiamojoje byloje inkriminuoto nusikaltimo, numatyto 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirti ne švelnesnę, kaip 5 metų laisvės atėmimo, šią bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir R. V. paskirti galutinę bausmę – ne švelnesnę, kaip 5 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Priteisti nukentėjusiajam M. G. iš nuteistojo R. V. nukentėjusiojo visas turėtas išlaidas už advokato pagalbą šios bylos procese.
4.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam R. V. už pastarajam inkriminuotus nusikaltimus per švelnias bausmes, atitinkamai paskirdamas nuteistajam per švelnią ir galutinę bausmę. Nukentėjusiojo atstovo teigimu, skirdamas tokią bausmę, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 3 dalyje padarymą, apylinkės teismas pakankamai neįvertino šios nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumo, tų aplinkybių, jog šis nuteistojo padarytas nusikaltimas nukreiptas į žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą.
4.2. Skundu teigiama, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. V. paskyrė taip pat aiškiai per švelnią, neatitinkančią ir BK bendrosios dalies normų, bausmę. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-24/2018 pagrįstai nurodyta, kad M. G. konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas F43.1, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl nuteistojo veiksmų byloje konstatuotu konkrečiu laiku ir vertinamas kaip itin ženklus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas skirdamas už šią nusikalstamą veiką nuteistajam bausmę pakankamai neįvertino paties nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo pobūdžio. Tai yra, byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam R. V. nusikalstamais veiksmais buvo padarytas būtent psichikos sveikatos sutrikdymas.
4.3. Nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam už pastarajam inkriminuotų nusikaltimų padarymą per švelnias bausmes bei atitinkamą galutinę per švelnią bausmę, pakankamai neįvertino ir traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens konkretaus itin drastiško ir įžūlaus nusikalstamų veiksmų pobūdžio, ypač jeigu dar šalia to įvertinti ir patį itin pažeidžiamą tų nusikaltimų darymo metu nukentėjusiojo asmenį. R. V., jam inkriminuotus nusikaltimus vykdė gana „metodiškai“, sukeldamas nukentėjusiajam net ne baimę, o siaubą, ir tie kaltininko veiksmai vyko gana ilgą laiką, per kurį nukentėjusiajam teko patirti itin didelę baimę, o po to ir pačių nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų pasekmes.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjas prašė savo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti visiškai ir nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji A. B. ir jos gynėjas advokatas Kęstutis Jokimas prašė nukentėjusiojo M. G. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo M. G. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl nuteistojo R. V. apeliacinio skundo
7. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas nepašalino ir jas traktavo jo nenaudai. Apygardos teismas su tokiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nesutinka, kadangi išanalizavus skundo nagrinėjimui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamo nuosprendžio turinį, matyti, jog priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje esančiais įrodymais: nuteistojo R. V., nukentėjusiosios A. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, nukentėjusiojo M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojos V. T. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, liudytojos L. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis duotais parodymais, liudytojų A. Č., M. P., D. P. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, liudytojos I. J. S. ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, liudytojos B. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, liudytojos G. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, eksperčių Sigutės Stanaitienės, Ramutės Drazdauskienės ir Ievos Salialionės paaiškinimais dėl ekspertizės akto, 2014 m. rugpjūčio 14 d. įvykio vietos apžiūros protokolu ir jo priedais, 2015 m. spalio 29 d. VTMT Vilniaus skyriaus pakartotine teismo medicinos specialistų komisijos išvada Nr. KG 106/15(01), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu Nr. PEKG 50/2017 (01), 2018 m. vasario 13 – gegužės 7 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-24/2018. Teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Remiantis šiomis aplinkybėmis, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Apelianto teiginiai, esą pirmosios instancijos teismas ignoravo jo paties bei liudytojų parodymus, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino priešingai, nei norėjo nuteistasis, nesudaro pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis prielaidomis. Remdamasis šia išvada, apygardos teismas taip pat pažymi, kad niekuo nepagrįstas ir apelianto teiginys, jog teismas nuteistąjį teisinančių duomenų nepripažino įrodymais, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Tokius R. V. apeliacinio skundo argumentus apygardos teismas vertina kaip nuteistojo pasirinktą gynybos būdą. Jau aukščiau teismo aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimo taisyklės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pažeistos nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė aplinkybę, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nors iš tiesų jis šios nusikalstamos veikos nepadarė. Iš byloje esančių įtariamojo apklausos protokolų (2 t., b. l. 8, 12), taip pat iš nuteistojo parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo metu matyti, kad R. V. prisipažino, jog susigrūmė su nukentėjusiuoju ir kad minėtų grumtynių metu galėjo jį sužeisti. Apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį nurodė, kad nagrinėjamoje byloje R. V. buvo inkriminuojamas ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas, tačiau teismas tokią kvalifikaciją įvertino kaip perteklinę, nurodydamas, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 3 dalyje, apima fizinio skausmo sukėlimą ir atskirai nėra kvalifikuojama. Teismas nurodė, kad taip pat nėra galimybės taikyti ir idealiąją sutaptį dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, nes nagrinėjamu atveju BK 138 straipsnio 1 dalis apima BK 140 straipsnio 1 dalimi padarytos nusikalstamos veikos sukeltas pasekmes, todėl dėl nurodyto teisinio reguliavimo, pirmosios instancijos teismas R. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje išteisino. Apygardos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-24/2018 (4 t., b. l. 113 – 125) matyti, kad nukentėjusiajam M. G. buvo konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas F43.1, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl R. V. veiksmų ir buvo įvertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs minėtu potrauminio streso sindromu, nebuvo susijęs su fizinio smurto panaudojimu tiesiogiai palaužiant M. G. pasipriešinimą siekiant lytiškai santykiauti prieš jo valią, o tai nusikalstamais nuteistojo veiksmais sukurtos psichologinės įtampos ir streso pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-495-697/2015). Apygardos teismo teigimu, remiantis aukščiau išvardintomis priežastimis, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.
9. Nuteistojo teigimu, nagrinėjamoje byloje buvo visi teisiniai pagrindai jo atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo, taikyti laidavimą. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas perduodant jį pagal laidavimą teismo pasitikėjimo vertam asmeniui. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Šio straipsnio 2 dalyje yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. R. V. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, kurios tarpusavyje sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl yra formalus pagrindais atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį. Tačiau svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma, nes tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-51/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-196-697/2018). Nagrinėjamu atveju R. V. savo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, padarymo savo kaltės nepripažino. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti laidavimą R. V. atžvilgiu, kadangi nėra nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma.
10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo M. G. parodymai yra melagingi ir prieštaringi, o jo sveikatos sutrikimai buvo simuliuoti. Iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-24/2018 matyti, kad tiriamajam (M. G.) nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą, taip pat nenustatyta, jog jis būtų patologiškai priklausomas nuo aplinkinių ar konkretaus asmens. Tyrimo metu negauta duomenų apie tai, jog kiti asmenys būtų darę ar darytų poveikį jo parodymams. Be to, svarbu pažymėti tai, kad nuteistasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad liudytoja A. Č. buvo vienintelė, kuri matė visą įvykį nuo pradžių iki galo. Tačiau analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad tarp liudytojos ir nuteistojo parodymų yra neatitikimų. Asmenys skirtingai nurodo aplinkybes apie tai, ar R. V. įėjus į kambarį nukentėjusysis gulėjo savo lovoje, ar buvo atsistojęs. Taip pat A. Č. nurodė, kad bandė sutramdyti R. V., o tolimesnių jo smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį ji nematė. Po matytų smurto veiksmų ji kitame kambaryje buvo su nukentėjusiojo broliu N.. Nurodė, kad jos akivaizdoje R. V. M. G. nenurenginėjo ir jokių seksualinio turinio veiksmų neatliko. Todėl minėti liudytojos parodymai nepatvirtina nuteistojo R. V. parodymų, kad ji matė visą tarp jo ir nukentėjusiojo vykusį konfliktą. Tokie liudytojos parodymai nepaneigia aplinkybės, kad R. V. prieš M. G. naudojo seksualinio pobūdžio veiksmus. Liudytoja L. K. nurodė, kad ji betarpiškai matė įvykius kambaryje, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina nei paties R. V. parodymai, nei kitų, byloje apklaustų asmenų, parodymai. Kaip matyti iš liudytojų A. Č. ir L. K. parodymų, kaltinamojo pirminius veiksmus – pasipiktinimą ir įsibrovimą į nukentėjusiojo kambarį paskatino M. G. R. V. ir kitų ten buvusių asmenų atžvilgiu nepagarbiai išsakyta nuomonė. Liudytoja A. Č. nurodė, kad priešingai nei sakė R. V. ir L. K., įvairius įžeidžiančius žodžius išsakė taip pat ir R. V. nukentėjusiojo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad R. V. ir L. K. yra sugyventiniai, o su jais A. Č. sieja artimas giminystės ryšys ir draugiški santykiai, todėl teismas visų trijų proceso dalyvių parodymus vertino tik tiek, kiek jie sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais byloje ištirtais įrodymais. Nukentėjusiojo motina B. G. nurodė, kad A. Č. prašė dėl šio įvykio nerašyti pareiškimo, o vėliau ne kartą ieškojo M. G. ir jam siūlė susitaikyti su R. V.. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ji palaikė nuteistojo pusę. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis parėžia byloje parodymus davusių asmenų suinteresuotumą, tačiau tai taiko tik nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. teigia, kad dėl konfliktinių santykių buvo duodami jam (nuteistajam) nepalankūs parodymai. Apygardos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas vertino įrodymų visumą, atsižvelgė į jų prieštaravimus, tarpusavio sąsajas, todėl nuteistojo teiginiai, kad nuosprendis buvo priimtas neatsižvelgiant į byloje dalyvavusių asmenų suinteresuotumą, atmestini, kadangi nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.
11. Savo skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir aprašė liudytojos G. D. parodymus, tačiau nevertino itin reikšmingos aplinkybės, kuri paaiškina, kodėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė buvo pripažinta M. G. atstove pagal įstatymą, o ne jos šeimos nariai. Apeliacinės instancijos pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog G. D. apklausiame teisiamojo posėdžio metu aiškiai išdėstė aplinkybes, kurių pagrindu ji buvo pripažinta nukentėjusiojo atstove pagal įstatymą. Skundą nagrinėjančio teismo manymu, ši aplinkybė, kad nukentėjusiojo atstovu pagal įstatymą buvo pripažintas kitas, nei jo šeimos narys, asmuo, neturėjo jokio priežastinio ryšio su priimtu sprendimu šioje baudžiamojoje byloje. Apelianto teiginiai abstraktūs, nėra aišku ką apeliantas jais nori pasakyti, todėl teismas tokius skundo argumentus atmeta.
12. Apeliantas nurodo, kad skambučio į bendrąjį pagalbos centrą metu, nukentėjusysis nurodė dvi klaidingas aplinkybes: tai, kad į jo namus buvo įsilaužta ir įsilaužusio asmens jis nepažįsta. R. V. taip pat nurodo aplinkybę, kad nukentėjusysis skambučio metu nenurodė jokių aplinkybių dėl seksualinio priekabiavimo. Apygardos teismas, išanalizavęs minėto skambučio turinį, sutinka su tokiais apelianto argumentais, tačiau kaip matyti iš kitos baudžiamosios bylos medžiagos, tuo metu, kai nukentėjusysis skambino į bendrąjį pagalbos centrą, namuose buvo kilęs didžiulis sąmyšis. Kaip pripažino ir pats nuteistasis, jis nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo smurtą. Tai patvirtino ir kiti asmenys, tuo metu buvę namuose. Akivaizdu, kad nukentėjusysis tuo metu buvo patyręs didžiulį šoką ir stresą, namuose buvo garsiai šaukiama, į jį (nukentėjusįjį) buvo nukreipti neteisėti suaugusiojo žmogaus veiksmai, todėl nenuostabu, kad skambindamas M. G. buvo išsigandęs ir galėjo nurodyti ne visas aplinkybes. Apygardos teismas pažymi, kad asmenims, patyrusiems seksualinę prievartą, niekada nebūna lengva kalbėti apie tokius įvykius. Vaikinas tuo metu buvo paauglys, todėl tikėtina, kad šis įvykis jam kėlė didžiulį gėdos jausmą ir apie tai jis negalėjo iš karto lengvai kalbėti. Remiantis šiomis aplinkybėmis, apygardos teismas konstatuoja, kad skambučio į bendrąjį pagalbos centrą metu nurodytos netikslios aplinkybės, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas. Jo teisėtumą pagrindžia kiti byloje surinkti išsamūs parodymai.
13. R. V. teigimu, įvykio metu M. G. nepatyrė jokių sužalojimų. Tokie apelianto teiginiai atmestini, kadangi paneigti byloje surinktais įrodymais. Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklausiamas D. P. parodė, kad kai buvo šis įvykis, jis prieš darbą buvo užėjęs pas kaimynę Albiną (nukentėjusiojo močiutė A. B.) ir jam teko matyti, kad M. G. buvo sumuštas, ant jo kūno buvo matomi sužalojimai, sprandas raudonas, šonas truputį sužalotas. Nors nagrinėjamu atveju atlikus nukentėjusiojo medicinos tyrimus nustatyta, kad po įvykio objektyviai kūno sužalojimų M. G. nekonstatuota, tačiau apygardos teismas pažymi, kad pats nuteistasis bylos nagrinėjimo metu pripažino aplinkybę, jog galėjo sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam. M. G. tolygiai nurodė nuteistojo atžvilgiu įvykdytus smurtinio pobūdžio veiksmus. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas. Sužalojimai buvo aiškiai matomi ir kitiems asmenims, todėl nuteistojo teiginiai, kad M. G. tokius sužalojimus bandė simuliuoti, yra jo paties siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
14. R. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, esą jis žinojo M. G. amžių. Apelianto teigimu, tokia teismo išvada yra nemotyvuota ir nulėmė netinkamą veikos kvalifikaciją. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą visų pirma pažymėtina, kad nuteistojo parodymai dėl M. G. amžiaus yra nelogiški ir turintys aiškių prieštaravimų. R. V. nurodė, kad jo M. G. buvo atvykęs pas nuteistąjį ir jo žmoną į Angliją. Tai buvo seniai, gal prieš 10 metų. Tačiau nuteistasis nurodė, kad tuo metu nukentėjusysis buvo mažas, gal į mokyklą ėjo. Tačiau duodamas parodymus R. V. teigė, kad M. G. matė kaip 25 metų asmenį. Analizuojant tokius nuteistojo parodymus, kyla pagrįstų abejonių. Visų pirma, M. G., būdamas vaikas, metus laiko gyveno pas R. V.. Nuteistasis nurodė, kad nukentėjusysis tuo metu buvo mažas, gal ėjo į mokyklą, tačiau praėjus dešimčiai metų, R. V. pasirodė, kad M. G. jau yra 25 metai. Teismas pažymi ir tai, kad nukentėjusiojo motina ir nuteistojo sugyventinė yra sesės. Apklausiama nukentėjusiojo motina B. G. nurodė, kad M. G. amžių nuteistasis žinojo, nes jos yra trys sesės ir jų vaikai yra gimę kas pusmetį. Vaikai, tai K. V., gimusi liepos mėnesį, o Kristijonas - gegužę, o jos Mantas – lapkritį. Remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad R. V. nukentėjusiojo amžių tikrai žinojo, todėl pirmosios instancijos teismas, nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 3 dalį kvalifikavo tinkamai.
15. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nukentėjusiosios A. B. civilinį ieškinį visiškai atmesti, nukentėjusiojo M. G. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos 104, 36 eurų tenkinti visiškai, o dalyje dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies, sumažinant priteistą civilinio ieškinio sumą iki 500 eurų. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę: 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Pažymėtina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką neturtinio pobūdžio išgyvenimų ir praradimų patyrusiam asmeniui priteistinos neturtinės žalos, dėl savo prigimties negalinčios visiškai atlyginti patirtos dvasinės skriaudos, taigi – ir būti tiksliai apskaičiuotos piniginiu ekvivalentu, atlyginimo dydžio nustatymas grindžiamas teisingo neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, kompensacinio, bet ne baudinio civilinių teisių gynimo būdo, koncepcija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas) kuri, viena vertus, apima teismo siekį nustatyti teisingą, kuo labiau sušvelninančią neigiamus padarinius kompensaciją už asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus, kita vertus, – reikalavimą laikytis žalos atlyginimo subjektų interesų pusiausvyros, taip pat lygiateisiškumo principo, kuris neturtinės žalos atlyginimo srityje reiškia teismo pareigą parinkti žalos atlyginimo dydį, panašų į analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Paprastai civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstamas tik tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos padarymo nukentėjęs ir tiesiogiai neturtinę žalą patyręs asmuo. Nukentėjusiojo, kuris nėra miręs, šeimos nariai civiliniais ieškovais gali būti pripažįstami tik išskirtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-507/2016). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegija neginčija tos aplinkybės, kad nukentėjusiojo močiutė galėjo patirti dvasinius išgyvenimus dėl įvykio, kurio metu nukentėjo jos anūkas, tačiau šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu A. B. įgytų teisę reikalauti atlyginti netutinę žalą nagrinėjamu atveju, todėl jos ieškinys netenkinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje susiformavusi nuostata, jog už nepilnamečio seksualinį prievartavimą ar išžaginimą neturtinės žalos dydis vidutiniškai yra nuo 3 000 iki 10 000 eurų. (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosios bylos Nr. 1A-499/2012; 1A-480-396/2016; 1A-427-495/2016; 1A-453-202/2016). Apygardos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei dėl nuteistojo R. V. veiksmų nukentėjusiajam kilusią žalą, todėl nėra pagrindo mažinti M. G. priteistą civilinį ieškinį.
16. Apygardos teismas, išanalizavęs skundo argumentus bei jo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai kvalifikavo nuteistojo R. V. veiksmus. Nuteistojo teiginiai, esą jo veiksmai nebuvo nukreipti prieš nukentėjusiojo seksualinę laisvę, paneigti byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintais, bei apeliacinės instancijos teismo aukščiau aptartais įrodymais. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014). Nors pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus, atkreiptinas dėmesys, kad skunde R. V. nurodo, kad jam nepagrįstai buvo netaikytas BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimas. Apygardos teismas pažymi, kad nors BK 75 straipsnis (BK 75 straipsnio 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija (galiojusi iki 2015 m. kovo 24 d.) nenumatė laisvės bausmės vykdymo atidėjimo už asmens padarytą sunkų nusikaltimą, tačiau kasacinės jurisprudencijos yra nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (esant ir kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą iniciatyva (bet kurios instancijos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. V. padaryta nusikalstama veika, priskiriama prie sunkių nusikaltimų, o tuo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija nenumatė laisvės bausmės vykdymo atidėjimo už asmens padarytą sunkų nusikaltimą, tačiau teisėjų kolegijos manymu, būtina atsižvelgti į aplinkybes, kurių pagrindu buvo padaryta nusikalstama veika, į nuteistojo asmenybę, taip pat į nagrinėjamu atveju itin ilgai užsitęsusį bylos nagrinėjimą ir spręsti klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015, pasisakė, kad, aiškinant šiuo metu galiojančios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos taikymo ribas laiko atžvilgiu, pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, nuteistiems net už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma. Suprantama, kiekvienas toks sprendimas turi atitikti BK 41 straipsnyje (Bausmė ir jos paskirtis), 54 straipsnyje (Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai) ir kituose BK straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-942/2017). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-303/2015). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko socialinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-499/2013, 2K-56/2014). Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, tačiau apygardos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nuteistąjį charakterizuojančias savybes bei kitas bylos aplinkybes, darytina išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl R. V. taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam taikant bausmės vykdymo atidėjimą, baudžiamojo poveikio priemonių tikslams pasiekti apeliantui skirtina BK 71 straipsnyje įtvirtinta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Dėl nukentėjusiojo M. G. atstovo advokato Daniau Svirinavičiaus apeliacinio skundo
17. Nukentėjusiojo atstovas savo apeliaciniame skunde pasisako iš esmės tik dėl bausmių R. V. paskyrimo. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam, už jo padarytas nusikalstamas veikas, skyrė aiškiai per švelnias bausmes. Apygardos teismas konstatuoja, kad tokie nukentėjusiojo atstovo skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini. Dėl bausmės paskyrimo R. V. apeliacinės instancijos teismas pasisakė šios nutarties 10 punkte, todėl pakartotinai dėl bausmės skyrimo nuteistajam nepasisakys. Apylinkės teismas, paskirdamas bausmę tinkamai įvertino bylos aplinkybęs ir esminių BK pažeidimų nepadarė, todėl pagrindo tenkinti nukentėjusiojo M. G. atstovo apeliacinį skundą nėra.
18. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nors pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, atliko išsamią jų analizę, dėl ko pagrįstai R. V. veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 3 dalį bei 138 straipsnio 1 dalį, tačiau, apygardos teismo vertinimu, yra pagrindas R. V. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, įpareigojant jį sumokėti įmoką nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Be to, vadovaujantis teismų praktika, protingumo bei teisingumo principais, darytina išvada, kad nukentėjusiajai A. B. neturtinė žala priteista nepagrįstai, todėl jos civilinis ieškinys netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 dalimi,
nutaria:
nukentėjusiojo M. G. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 28 d. nuosprendį pakeisti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsniu, 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, paskiriant R. V. baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio (1000 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiosios A. B. civilinio ieškinio netenkinti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.