Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Giedrei Jegorovaitei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei E. A., atsakovo įgaliotai atstovei V. I., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo ROI Solutions GmbH ieškinį atsakovui Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai AB bankas „SNORAS“ dėl draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo BAB bankas SNORAS atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvauja, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai (CPK 123, 247 str.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Lietuvos bankas nusprendė apriboti AB banko „Snoras“ veiklą. 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimu Lietuvos bankas atšaukė šiam bankui išduotą licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui SNORAS iškelta bankroto byla. 2012 m. liepos 4 d. nutartimi bankrutavusio AB banko Snoras bankroto byloje (civilinė byla Nr. 2-2361-611/2012) Vilniaus apygardos teismas patenkino Iconisus LLP ketvirtos eilės kreditorinį reikalavimą 214.233,92 Lt (du šimtai keturiolika tūkstančių du šimtai trisdešimt trys litai 92 ct). Nutartyje konstatuota, kad iš bankrutuojančio AB banko SNORAS administratoriaus pateiktos Roi Solutions GmbH sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo bei kreditorių pateiktų dokumentų nustatyta, kad vykdant šalių sudarytą Atstovavimo sutartį į Roi Solutions GmbH sąskaitą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2011 m. spalio 11 d. buvo pervesta 786 144 Eur, t. y. 2 714 398 Lt. 2013 m. vasario 7 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr.2-330/2013, kuria paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartį. 2013 m. spalio 15 d. ieškovas ROI Solutions GmbH ir Iconisus LLP sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria Iconisus LLP perleido ieškovui turtinį reikalavimą išmokėti 62.046,43 EUR (214.233,92 Lt) dydžio draudimo išmoką. 2013 m. gruodžio mėnesį ieškovas kreipėsi į AB SEB banką (draudimo išmokų išmokėjimą vykdantį banką) su prašymu išmokėti 214 233,92 Lt draudimo išmoką bendrovei ROI Solutions GmbH. Atsakovas Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2016 m. birželio 15 d. raštu informavo ieškovą ROI Solutions GmbH, jog draudimo išmoka už BAB banko SNORAS indėlius nepriklauso, nes reikalavimo teisė į indėlius buvo perleista po draudžiamojo įvykio dienos, o tai draudžia Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. ROI Solutions GmbH yra išmokėta 100 000 Eur draudimo išmoka.

Byloje kilo ginčas ar ieškovas ROI Solutions GmbH, reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijęs reikalavimą iš pradinio kreditoriaus Iconisus LLP turi teisę gauti draudimo išmoką Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Byloje nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių.

Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau tekste – IĮIDĮ) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Indėlių draudimo objektas yra indėlininkams priklausantys tinkami drausti indėliai visomis valiutomis. IĮIDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Indėlių draudimo suma yra lygi indėlininkui priklausančių tinkamų drausti indėlių sumai, buvusiai kredito įstaigoje indėlių draudžiamojo įvykio dieną, tačiau ji negali būti didesnė kaip 100 000 eurų. IĮIDĮ (iki 2014 m. rugpjūčio 2 d. galiojusioje redakcijoje) 2 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams. Draudžiamojo įvykio metu galiojusios IĮIDĮ redakcijos 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad draudimo išmokos nemokamos indėlininkams ar investuotojams, kurių indėliai ar įsipareigojimai investuotojams pagal sutartis ar kitokiu būdu (išskyrus paveldėjimą) yra perleisti po draudžiamojo įvykio dienos.

Indėlių draudimu siekiama apsaugoti indėlininkų paskolintus pinigus bankams ar kitoms kredito įstaigoms šių įstaigų bankroto ar jų veiklos apribojimo atveju, kai jie nepajėgūs atsiskaityti su kreditoriais. Teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje, įgyja tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie sprendimo apriboti banko veiklą priėmimo dieną turėjo banke indėlio ar sąskaitos sutartis arba reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis (IĮIDĮ 1 straipsnio 3 dalis). 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 94/19/EB Dėl indėlių garantijų sistemų preambulė, kaip ir Direktyvos 1 straipsnio 2 punktas, skiria dvi asmenų daugeto kvalifikavimo situacijas: pirma, kai indėlininkai nurodyti kaip sąskaitos turėtojai, antra, kai indėlininkai nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai, tačiau gali būti nustatyti. Kad būtų galima tinkamai nustatyti bendrosios sąskaitos kvalifikavimo galimybes, būtina sistemiškai sieti atitinkamas Direktyvos deklaracinės ir norminės dalių nuostatas, t. y. sistemiškai sieti nurodytame Preambulės punkte aprašytą indėlininkų daugeto situacijos antrąją alternatyvą su bendrosios sąskaitos sąvokoje (Direktyvos 1 straipsnio 2 punktas) pateikta antrąja alternatyva. Šiuo požiūriu bendrosios sąskaitos santykiai Direktyvos prasme gali būti kvalifikuojami dviem atvejais: pirma, kai ji atidaroma dviejų arba daugiau asmenų vardu, antra, kai į ją du ar daugiau nustatytinų indėlininkų turi teises, kuriomis jie gali pasinaudoti pagal savo parašus. Taigi, antroji alternatyva yra dėl lėšų, laikomų sąskaitoje, faktinių bendraturčių, kurie nėra nurodyti kaip oficialūs sąskaitos turėtojai, tačiau turi prie jos teisėtą prieigą. Nors Direktyvoje kalbama tik apie parašą, kaip apie prieigos įrodymą, būtina atsižvelgti į techninę pažangą ir parašui prilyginti bet kokią kitą asmens identifikavimo priemonę, pavyzdžiui, elektroninį parašą, mokėjimo kortelę, asmeninį slaptažodžių generatorių ir pan. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Direktyvos ir ją įgyvendinančio IĮIDĮ nuostatas, indėlininkais laikytini: pirma, oficialūs sąskaitos turėtojai, antra, kiti identifikuoti asmenys – faktiniai lėšų, laikomų sąskaitoje, bendraturčiai, turintys prieigą prie sąskaitos, įskaitant sutuoktinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014).

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad įsiteisėjusiomis teismo nutartimis neginčijamai yra konstatuota, kad Iconisus LLP laikytinas indėlininku IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme ir kaip indėlininkas įgijo teisę į 214.233,92 Lt (62.046,43 EUR) draudimo išmoką.

Su šiais ieškinio teiginiais nėra pagrindo sutikti. Ieškinyje minimomis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimis nebuvo sprendžiamas klausimas dėl teisės į indėlių draudimo išmoką pripažinimo ar nepripažinimo, o tik buvo sprendžiamas klausimas dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo AB banko SNORAS bankroto byloje. Kitaip tariant, teismas tik konstatavo, jog tarp Iconisus LLP ir ieškovo ROI Solutions GmbH susiklosčiusių teisinių santykių pagrindu, ieškovo vardu atidarytoje sąskaitoje banke SNORAS buvo atitinkama pinigų suma, priklaususi Iconisus LLP. Tai, kad yra ar nėra patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje, nelemia, ar yra ar nėra pagrindas mokėti indėlių draudimo išmoką. Atsakovui Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla ne iš nurodytų teismo nutarčių, o iš IĮIDĮ nuostatų, pagal kurias draudimo išmoką apskaičiuoja ir išmoka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus. Teismas sutinka su ieškovu, kad pradinis kreditorius Iconisus LLP ar jo teisių perėmėjas (šiuo atveju ieškovas ROI Solutions GmbH) turi teisę reikalauti iš bankrutavusios AB banko SNORAS nurodytą pinigų sumą. Tačiau ši teisė negali būti tapatinama su teise gauti draudimo išmoką IĮIDĮ nustatyta tvarka.

Kaip minėta byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtindamas Iconisus LLP ketvirtos eilės kreditorinį reikalavimą 214.233,92 Lt (62.046,43 EUR) konstatavo, jog ieškovo ROI Solutions GMBH AB bankas „SNORAS“ sąskaitoje buvo ir Iconisus LLP piniginės lėšos. Todėl ieškovo teigimu, remiantis šia teismo nutartimi ir tarp šalių pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartimi, ieškovas turi teisę gauti draudimo išmoką iš Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ IĮIDĮ nustatyta tvarka.

Teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka. Pirmiausia, teismas pažymi, jog ieškovas jau yra gavęs maksimalią pagal IĮIDĮ mokėtiną vienam indėlininkui indėlių draudimo išmoką už banke laikytas lėšas, t.y. 100 000 EUR. Antra, šiuo konkrečiu atveju ieškovas ROI Solutions GMBH Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijo teisę į pradinio kreditoriaus Iconisus LLP pinigų sumą, kuri buvo pačio ieškovo ROI Solutions GMBH vardu atidarytoje sąskaitoje AB banke SNORAS. Kaip minėta, Direktyvos ir IĮIDĮ nuostatos indėlio garantijas suteikia tik indėlininkams, kurie gali būti atskleisti ir identifikuoti kaip sąskaitos naudotojai, ar sąskaitoje esančių lėšų savininkai, turintys reikalavimo teises į banką teisės į tokią garantiją atsiradimo momentu, tačiau nesuteikia jokių garantijų asmenims, kurių lėšos buvo įneštos į kitų asmenų vardu esančias sąskaitas, jeigu šis faktas nebuvo atkleistas bankui. Todėl, nesant duomenų, kad ta sąskaita buvo bendra kartu su pradiniu kreditoriumi Iconisus LLP ir kad buvo susitarta su banku dėl kitų asmenų teisių, ši sąskaita negali būti laikoma bendra sąskaita, o Iconisus LLP nelaikytinas indėlininku (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 94/19/EB Dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 2 punktas, IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo teiginys, kad IĮIDĮ nedraudžia išmokėti indėlių draudimo išmoką mokėti asmeniui, perėmusiam reikalavimo teises į tokį indėlį šioje byloje yra visai nereikšmingas, nes kaip minėta anksčiau turtinį reikalavimą perėmusiam ieškovui atsiranda tik teisė reikalauti atitinkamą pinigų sumą iš skolininko, o ne iš atsakovo, kaip draudiko, kadangi pradinis kreditorius nėra ir negali būti laikomas indėlininku. Vadovaujantis IĮIDĮ nuostatomis indėlininku laikomas fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį Įstatymą negali būti draudimo objektai. Taigi, IĮIDĮ nenumato galimybės mokėti indėlių draudimo išmokas kitiems asmenims, ne indėlininkams. Konstatuotina, kad 2013 m. spalio 15 d. reikalavimo perleidimo sutartis, kuria ieškovas neva įgyja teisę į draudimo išmoką, negali sukurti Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareigos mokėti indėlių draudimo išmoką, ir negali pakeisti ar panaikinti imperatyvių IĮIDĮ nuostatų. Trečia, IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas draudimo išmokų mokėjimo apribojimas (draudimo išmokos nemokamos už indėlius, perleistus po draudžiamojo įvykio dienos). Ši nuostata atitinka ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų įtvirtintą apsaugos dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui principą. Priešingu atveju bet kuris asmuo, turėjęs kredito įstaigoje didesnį nei 100 000 eurų indėlį, šį indėlį po draudžiamojo įvykio dienos išskaidytų, perleisdamas kitiems asmenims, tam, kad galėtų gauti didesnę nei maksimali pagal įstatymą galima indėlių draudimo išmoka. Tai neabejotinai pažeistų kreditorių, kitų sąžiningų asmenų interesus ir neatitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, kuris savo jurisprudencijoje nurodė, kad, aiškinant Direktyvos 1 straipsnio sąvokas, turi būti atsižvelgiama į Direktyvos Preambulės nuostatas, kad turi būti išlaikytas suderinto minimalaus dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui, principas; dėl šios priežasties reikia atsižvelgti į indėlius, priklausančius indėlininkams, kurie nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai arba kurie nėra vieninteliai jos turėtojai; dėl to dydis turi būti siejamas su kiekvienu indėlininku, kuris gali būti nustatytas; tai neturėtų būti taikoma kolektyvinio investavimo subjektams, kuriems nustatytos specialios apsaugos taisyklės, netaikomos anksčiau minėtiems indėliams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2017).

Teismas pažymi, jog pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai, įstatymas priskiria juos pareiškusioms šalims (šiuo atveju ieškovui) (CPK 12 str., 42 str., 178 str.). Įvertinus visas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, formuojamą teismų praktiką, konstatuotina, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 185 str.). Pažymėtina, jog Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Tokios pozicijos dėl teismo įrodinėjimo pareigos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovui Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ nepateikus prašymo ir duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1,2, 1.5 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 str. 2 d, 140 str. 4 d. per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 %% žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (LR CK 1.5 str., 1.137 str., 6.145 str. - 6.153 str., CPK 7 str., 8 str., 79 str., 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 150 str. 2 d., 177 str. - 179 str., 182 str. 1 p., 185 str.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.