Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Savas būstas plius“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5832-1051/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Savas būstas plius“ ieškinį atsakovams M. J. ir A. E., trečiajam asmeniui ieškovės pusėje A. P. dėl skolos, delspinigių, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Savas būstas plius“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų M. J. bei A. E. 2 000 Eur skolos, 576 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2 576 Eur sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog 2020 m. spalio 7 d. tarp ieškovės (paslaugos teikėjo - atstovo) UAB „Savas būstas plius“, atstovaujamo įgalioto asmens A. P., ir atsakovės (paslaugų gavėjo – užsakovo) M. J., atstovaujamos įgalioto asmens A. E., buvo sudaryta nekilnojamojo turto pardavimo atstovavimo paslaugos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), pagal kurios 4.2 punktą ieškovė įsipareigojo surasti turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirkėją, kuris nupirktų turtą už ne mažesnę pinigų sumą, kaip yra nurodyta Sutarties 3.4 punkte, t. y. už 124 000 Eur sumą. Pagal Sutarties 5.11 punktą, užsakovas įsipareigojo atstovui įvykdžius Sutarties 4.2. punkte numatytus įsipareigojimus, pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo dieną sumokėti atstovui sutartą pinigų sumą, kuri yra lygi 4 000 Eur su PVM. Sutartis galiojo iki 2021 m. gegužės 6 d. (Sutarties 7.1. punktas). 2020 m. lapkričio 17 d. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, o Sutartyje nurodytas turtas buvo parduotas 2020 m. gruodžio 11 d. už 110 000 Eur sumą. Atsakovai M. J. ir A. E. yra sutuoktiniai, o turtas, dėl kurio pardavimo buvo susitarta Sutartyje, jiems priklausė sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise, kas ir yra nurodyta notarine tvarka sudarytoje 2020 m. gruodžio 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje. 2020 m. gruodžio 9 d. UAB „Savas būstas plius“ (Pardavėjas) išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad pirkėjas yra A. E., nurodyta, kad už atstovavimo paslaugas mokėtina suma yra 2 000 Eur, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), sąskaitą yra išrašiusi ir pasirašiusi A. P. bei yra pasirašęs A. E., kad gavo sąskaitą. Sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta sąskaita yra UAB „Savas būstas plius“. 2020 m. gruodžio 11 d. A. P. (nurodyta Pardavėjas) už atstovavimo paslaugas A. E. (nurodyta Pirkėjas) išrašė sąskaitą faktūrą 2 000 Eur sumai, sąskaita pasirašė A. P., kuri taip pat 2020 m. gruodžio 11 d. išrašė prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta A. E. už atstovavimo paslaugas pavedimu į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesti 2 000 Eur, kvitą yra pasirašiusi A. P. kaip paslaugų pardavėjas, ir A. E. kaip paslaugų pirkėjas. Minėtame kvite Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta sąskaita yra A. P., o ne UAB „Savas būstas plius“. 2020 m. gruodžio 11 d. A. E. į A. P. sąskaitą už atstovavimo paslaugas pervedė 1 000 Eur sumą ir 2020 m. gruodžio 13 d. į A. P. sąskaitą už atstovavimo paslaugas pervedė 1 000 Eur sumą, iš viso 2 000 Eur.

18. 2018 m. sausio 10 d. tarp trečiojo asmens A. P. ir ieškovo UAB „Savas būstas plius“ buvo sudaryta nepriklausomo pardavimo atstovo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurios I dalies 1 punktą UAB „Savas būstas plius“ įgaliojo (duomenys neskelbtini) A. P. vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo, nuomos ir kitokių su nekilnojamuoju turtu susijusių sandorių sudarymo tarpininkavimo veiklą naudojantis UAB „Savas būstas plius“ vardu, o III dalies 2 punkte nurodyta, kad ši sutartis nesukuria darbo teisinių santykių tarp UAB „Savas būstas plius“ ir pardavimo atstovo. Priede II prie 2018 m. sausio 10 d. nepriklausomo pardavimo atstovo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pavadintas „Komisinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka“, nurodyta, kad šalys, t. y. pardavimo atstovas A. P. ir UAB „Savas būstas plius“, susitaria, kad komisiniai nuo kiekvieno pardavimo atstovo dėka sudaryto su nekilnojamuoju turtu susijusio sandorio tarp UAB „Savas būstas plius“ ir pardavimo atstovo bus paskirstomi tokiomis dalimis – 50 procentų pardavimo atstovui (pardavimo atstovo pajamos) ir 50 procentų UAB „Savas būstas plius“ (UAB „Savas būstas plius“ pajamos); nurodyta, kad komisinius nustatytomis proporcijomis pardavimo atstovui ir UAB „Savas būstas plius“ sumoka tiesiogiai klientas, pervesdamas ar sumokėdamas grynais, išrašant pajamų orderį; pardavimo atstovui ir UAB „Savas būstas plius“ tenkančias komisinių dalis atitinkamai į pardavimo atstovo ir UAB „Savas būstas plius“ banko sąskaitas ar grynais išrašant pajamų orderius; pardavimo atstovas privalo užtikrinti, kad pardavimo atstovo klientas pervestų ar sumokėtų grynais UAB „Savas būstas plius“ tenkančią komisinių dalį į UAB „Savas būstas plius“ sąskaitą, nurodytą rekvizituose; pardavimo atstovas privalo užtikrinti, kad pardavėjo atstovo klientas gautų UAB „Savas būstas plius“ išrašytą sąskaitą faktūrą į UAB „Savas būstas plius“ tenkančiai komisinių daliai ne vėliau kaip mokėjimo atlikimo dieną; pardavimo atstovas privalo užtikrinti, kad pardavimo atstovo klientas sumokėtų UAB „Savas būstas plius“ tenkančią komisinių dalį ne vėliau kaip per 5 dienas nuo su nekilnojamuoju turtu susijusio sandorio sudarymo dienos. A. P. nuo 2018 m. sausio 4 d. iki šiol vykdo individualią nekilnojamojo turto agentūrų veiklą, taip pat nuo 2019 m. kovo 1 d. dirba UAB „Savas būstas plius“ (duomenys neskelbtini) pareigose.

Dėl ginčo esmės

19. CK 6.716 straipsnis, reglamentuojantis paslaugų sutarties sampratą, nustato, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

20. Aiškinant panašaus pobūdžio sutartis teismų praktikoje nurodoma, kad paslaugų sutarties dalykas – ieškovo, kaip profesionalo, paslaugos surandant atsakovo nekilnojamojo turto pirkėją ir jam parduodant šį turtą, t. y. atsakovas, sudarydamas ginčo paslaugų sutartį su ieškovu, siekia pasinaudodamas jo paslaugomis parduoti savo nekilnojamąjį turtą, todėl jei būtų nustatyta, kad ieškovas suteikė paslaugas, dėl kurių buvo realiai parduotas turtas, ieškovas turėtų teisę gauti už tai atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2014). Atsižvelgiant į tai yra svarbu nustatyti, dėl kokių paslaugų susitarė šalys sudarydamos sutartį, ar jos vienodai suprato ieškovo teikiamų tarpininkavimo paslaugų turinį, koks buvo šalių elgesys sutarties galiojimo metu ir ar sutarties šalys vykdė sutartinius įsipareigojimus, kad būtų pasiektas sutarties tikslas.

21. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudarytos Sutarties 5.11. punkte įtvirtinta atsakovų pareiga atlyginti ieškovei už jos suteiktas paslaugas 4 000 Eur, t. y. kad atstovui suradus turto pirkėją, kuris nupirktų turtą už ne mažesnę kaip 124 000 Eur sumą, atsakovai turi pareigą sutarties pasirašymo dieną sumokėti atstovui sutartą pinigų sumą. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, šalims sudarant Sutartį ir susitariant dėl atlygio už Sutarties įvykdymą, viena iš esminių Sutarties sąlygų buvo kaina, už kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovų turtą, o atsakovai pagrįstai tikėjosi, kad tokia Sutartyje nurodyta kaina atitinka turto rinkos vertę ir turtas bus parduotas už sutartą kainą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutartyje nėra nustatyta jokia atlyginimo už suteiktas paslaugas tvarka tuo atveju, jeigu turtas parduodamas už mažesnę kainą (nenurodoma nei fiksuota tokiu atveju už suteiktas paslaugas mokama suma, nei procentinė ieškovei mokamo atlygio išraiška). Remiantis visos Sutarties turiniu, atsakovų tikslais sudarant sutartį, akivaizdu, kad šalys sudarė Sutartį turėdamos tikslą pasiekti minėtą rezultatą, t. y. atsakovai, pasinaudodami ieškovės, kaip verslininkės profesionalės nekilnojamojo turto pardavimo srityje, patirtimi ir pagalba, – parduoti savo nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 124000 Eur sumą, o ieškovė, suteikusi paslaugas, dėl kurių būtų realiai parduotas turtas už minėtą sumą, – gauti už tai 4 000 Eur atlyginimą.

23. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl Sutarčių sąlygų šalys nesiderėjo, Sutarties tekstą paruošė ieškovė, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų išaiškinusi atsakovams galimybę derėtis dėl Sutarties sąlygų. Pažymėtina, kad CK 6.718 straipsnio 1 dalis nustato, jog teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų klientų interesus. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą kt.). Prieš tai pateiktas galiojantis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju leidžia pripažinti šalių sudarytą sutartį vartojimo sutartimi. Pažymėtina, kad teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas, kt.).

25. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutartimi atsakovams yra nustatyta tam tikra atsakomybė už Sutarties neįvykdymą, kai tuo tarpu ieškovė savo atžvilgiu jokių sankcijų nėra nusimačiusi, kas suteikia pagrindo įžvelgti Sutarties, kaip vartojimo sutarties, sąlygų nesąžiningumą. Todėl atsakovai, sutikdami turtą parduoti už mažesnę, nei su ieškovė sudarytoje Sutartyje nurodytą kainą, pagrįstai galėjo tikėtis, kad ir ieškovė, pilnai neįvykdžiusi Sutarties, sumažins savo paslaugų kainą.

26. Apeliantė, nesutikdama su aukščiau minėta pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, jog tokia teismo išvada yra tik prielaida, neparemta jokiais objektyviais byloje ištirtais įrodymais bei prieštaraujanti kasacinio teismo praktikai. Pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, vien tai, kad ginčo turtas yra parduodamas už mažesnę nei sutartyje nurodyta kaina, neįrodo, kad tarpininkas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, kadangi galutinę turto pardavimo kainą nustato klientas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu nagrinėjamoje byloje besąlygiškai vadovautis negalima, kadangi nurodytos kasacinio teismo bylos ir šios bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat išaiškino, kad atsakovas, manydamas, jog ieškovas netinkamai atliko savo paslaugas, gali ginčyti galimo mokėti atlyginimo ieškovui dydį, tačiau teismai turėtų detaliau išanalizuoti šalių ir trečiųjų asmenų elgesį sutarties galiojimo metu ir jai nutrūkus. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, nepaisant to, kad Sutarties 5.11. nuostata dėl 4 000 Eur atlygio ieškovei yra nenuginčyta, atsakovai turėjo teisę ginčyti atlyginimo ieškovei dydį, o teismas, spręsdamas dėl atlygio dydžio ieškovei, analizuoti šalių ir trečiųjų asmenų elgesį sutarties galiojimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad ieškovė, tikėdamasi gauti Sutartyje numatytą 4 000 Eur atlygį, kai turto pardavimo kaina 124 000 Eur, turėjo teisę pateikti atsakovams pasirašyti susitarimą, jog turtą pardavus už mažesnę kainą, tarpininkavimo atlygis lieka tas pats. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog tarp šalių nebuvo susitarimo, kuris numatytų, kad tarpininkavimo paslaugų kaina būtų diferencijuojama priklausomai nuo surasto pirkėjo įsipareigojimų vykdymo, nepaneigia apeliantės pareigos pateikti atsakovams pasirašyti susitarimą, jog turtą pardavus už mažesnę kainą, tarpininkavimo atlygis lieka tas pats. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas pažeistų atsakovų, kaip silpnesniosios Sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei atsakovų užimamos pareigos, nei tai, jog dar prieš turtą pradedant pardavinėti ieškovei atsakovai turto pardavimu rūpintis buvo pavedę kitai bendrovei, su kuria vėliau bendradarbiavimą nutraukė ir kreipėsi į ieškovę, priešingai nei teigia apeliantė apeliaciniame skunde, nesuponuoja išvados, jog atsakovai turėjo pakankamai patirties turtą pardavinėjant per tarpininkus, o jų išsilavinimas nesudaro pagrindo jų vertinti kaip silpnesnę, mažiau informuotą sutarties šalį. Pažymėtina, jog visais atvejais, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai, nepriklausomai nuo jo turimo išsilavinimo, einamų pareigų, ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies.

28. Apeliantė nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ieškovui prašant atlygio už paslaugą pagal sutartį, o atsakovui nenuginčijus sutarties sąlygos dėl kainos, nerūpestingumas nėra kriterijus, leidžiantis nepaisyti sutarties. Apeliantė taip pat nurodo, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad jei atsakovai asmeniškai derėjosi su ieškovo surastu pirkėju dėl turto kainos ir savo nuožiūra bei laisva valia priėmė sprendimą perleisti turtą ieškovo (duomenys neskelbtini) pirkėjui už sutartą kainą, tai tokiu atveju atsakovų sprendimas perleisti turtą, neturi ir negali turėti poveikio ieškovo teisei reikalauti sumokėti visą sutartyje numatytą atlyginimą. Argumentai, jog pareiga modifikuoti susitarimą, kai pasikeičia susitarimo vykdymo aplinkybės, tenka profesionaliam paslaugos teikėjui, yra nepagrįsti ir neatitinkantys sutarties laisvės principo (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-826-803/2019). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi, nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo nesaisto apeliantės nurodyti kitos apygardos teismo procesiniame sprendime nurodyti išaiškinimai. Pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo teisinio pagrindo vadovautis apeliantės nurodytos Vilniaus apygardos teismo nutarties išaiškinimais, kadangi nurodytos bylos Nr. e2A-826-803/2019 ir šios bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios.

29. Apeliantė nurodo, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei turto pardavėjas savo nuožiūra sumažina parduodamo turto kainą ir sutinka jį parduoti už mažesnę, nei buvo nustatyta šalių sudarytoje tarpininkavimo Sutartyje, kainą, neįrodo neteisėtų ieškovo veiksmų vykdant Sutartį ir nepašalina atsakovo sutartinės pareigos sumokėti ieškovui mokestį už surastą pirkėją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-219/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-219/2015 kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų teikimą, aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl paslaugų gavėjo prievolės mokėti atlyginimą už suteiktas (tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą) paslaugas ir šios prievolės apimties. Atlygintinų paslaugų teikimo už atstovavimo parduodant komercines patalpas sutartį sudarė du juridiniai asmenys. Šia sutartimi ieškovas (paslaugų teikėjas) įsipareigojo ieškoti atsakovo (kliento) turtui, parduodamam už 1 790 000 Lt (518 419,83 Eur), neįskaitant PVM, pirkėjo, o atsakovas – sumokėti ieškovui komisinius, kurių dydis – trys procentai nuo turto pardavimo kainos ir pridėtinės vertės mokestis. Kasacinis teismas išaiškino, jog kadangi ieškovas, vykdydamas sutartį, atliko sutartinę pareigą ir surado parduodamo turto pirkėją, su šiuo atsakovas sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, vėliau – pagrindinę, per visą laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki patalpų pardavimo nepareiškė pretenzijų ieškovui dėl netinkamo sutarties vykdymo, jis privalo sumokėti ieškovui sutartą komisinį mokestį už turto pirkėjo suradimą. Aplinkybė, kad atsakovas savo iniciatyva, nepranešęs apie tai ieškovui, nusprendė sumažinti parduodamo turto kainą ir jį pardavė surA.m pirkėjui už mažesnę, nei buvo nustatyta šalių sudarytoje tarpininkavimo Sutartyje, kainą, neįrodo neteisėtų ieškovo veiksmų vykdant sutartį ir nepašalina atsakovo sutartinės pareigos sumokėti ieškovui mokestį už surastą pirkėją. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu nagrinėjamoje byloje vadovautis negalima, kadangi, kaip matyti, nurodytos kasacinio teismo bylos ir šios bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios: skiriasi sutarties objektas (kasacinio tesimo byloje sutarties objektas - komercinės patalpos, nagrinėjamu bylos atveju - gyvenamasis namas), teisinė sutarties šalių padėtis (kasacinio teismo byloje sutartį sudarė du juridiniai asmenys (verslininkai) – nagrinėjamu atveju sutartis sudaryta tarp juridinio asmens (verslininko) ir fizinių asmenų (vartotojų), atlyginimo už suteiktas paslaugas tvarka (kasacinio teismo byloje – procentinė ieškovui mokamo atlygio išraiška ir pridėtinės vertės mokestis, nagrinėjamu atveju – fiksuota atlygio suma).

30. Apeliantė nurodo, kad nors į bylą buvo pateikta eilė rašytinių įrodymų, šalių tarpusavio susirašinėjimo žinutėmis, patvirtinančių, kad šalys po sudarytos Sutarties sudarymo jokių išlygų dėl ieškovės atlygio dydžio už atsakovams suteiktas paslaugas nedarė, pirmosios instancijos teismas jų nevertino, savo išvadą dėl galimo žodinio susitarimo egzistavimo dėl mažesnio atlygio grįsdamas tik prielaidomis. Atsakovams teigiant, kad po rašytinės sutarties sudarymo vėliau tarp šalių neva buvo žodinis susitarimas dėl mažesnio atlygio ieškovei, būtent atsakovams tenka pareiga tą įrodyti, tačiau į bylą jokių tokį susitarimą pagrindžiančių įrodymų nepateikta. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

31. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

32. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio ir atsakovų atsikirtimo į ieškinį argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovų teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne. Tai, kad teismas dėl tam tikrų įrodymų (šiuo atveju šalių tarpusavio susirašinėjimo žinutėmis) skundžiamame sprendime nepasisakė, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas šių įrodymų apskritai nevertino. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, bei nesant apeliantės pagrįstų argumentų dėl įrodymų turinio ir vertinimo, teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios pagrįstos byloje esančių įrodymų visetu.

33. Apeliantė nurodo, kad pateikti šalių tarpusavio susirašinėjimai patvirtina, jog ieškovės atstovė A.P. nuolat po turto pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo rašė atsakovams priminimus, kad vis dar laukia likusios sumos pervedimo į įmonės sąskaitą; atsakovai į tokias žinutes nė karto neatrašė; akivaizdu, kad jei šalys žodžiu po sandorio sudarymo būtų susitarusios dėl mažesnio ieškovės atlygio, kaip kad teigė ieškovė, tai iš karto po to, ieškovės atstovė tikrai nebūtų nuolat siuntusi raginimų apmokėti likusią sumą, o atsakovai būtų nurodę, kad tokie prašymai nepagrįsti. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus, paremtus išimtinai ieškovės subjektyviu vertinimu. Tai, kad atsakovai neatsakė į ieškovės atstovės A. P. siunčiamus raginimus, savaime nepatvirtina, jog atsakovai sutiko dėl 4 000 Eur atlygio už suteiktas paslaugas dydžio.

34. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovai net nepageidavo būti apklausti teismo posėdyje, nors ieškovė jų dalyvavimą prašė pripažinti būtinu, kas reiškia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl tariamai buvusio žodinio susitarimo tarp šalių dėl mažesnio atlygio ieškovei nepatvirtina net pačių atsakovų žodiniai paaiškinimai. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atstovavo advokato padėjėjas Stasys Survila. CPK 51 straipsnio 1 dalis suteikia teisę asmeniui vesti savo bylas teisme patiems arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą. Pagal CPK 56 straipsnį, fizinių asmenų atstovais teisme gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, bei kiti CPK 56 straipsnio 1 dalies 3-7 punktuose nurodyti asmenys. Taigi, atsakovų teisė pasitelkti profesionalius teisininkus numatyta įstatyme. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu atsakovų, kuriems jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, o pagal CPK 186 straipsnio 5 dalį, bylos šalies apklausai prilyginama jos atstovo apklausa. Taigi, įstatymo prasme, šalies atstovo teismui duoti parodymai (paaiškinimai) laikytini tiesioginiais įrodymais. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo, kokiu būdu pačių atsakovų dalyvavimas teismo posėdžiuose ir paaiškinimų davimas būtų galėjęs įtakoti priešingą bylos baigtį.

35. Kaip minėta, Sutarties 5.11. punktu atsakovai įsipareigojo ieškovei UAB „Savas būstas plius“ už suteiktas paslaugas atsiskaityti notarinės turto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną, sumokant sutartyje šalių sutartą atlygį. Šalių sudarytoje Sutartyje nėra jokių įtvirtintų sąlygų, kurios leistų atsakovams manyti, kad dalis atlygio už suteiktas paslaugas turi būti skiriama (pervedama) ne ieškovei UAB „Savas būstas plius“, su kuria sudaryta Sutartis, bet jos atstovei ((duomenys neskelbtini)) A. P. Kitaip tariant, sutartis buvo sudaryta su juridiniu asmeniu, o ne juridinio asmens darbuotojais, atsakovų ir ieškovės atstovės A. P. nesiejo jokie sutartiniai santykiai.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytų išvados, jog atsakovai Sutartį yra pasirašę su ieškove UAB ,,Savas būstas plius“, o ne su trečiuoju asmeniu A. P., kuri tik atstovavo ieškovę pagal įgaliojimą, todėl atsakovas A. E., turėdamas ieškovės UAB „Savas būstas plius“ 2020 m. gruodžio 9 d. išrašytą ir paties atsakovo pasirašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad už atstovavimo paslaugas mokėtina suma yra 2 000 Eur, ir notarinės sutarties pasirašymo dieną gavęs 2020 m. gruodžio 11 d. išrašytą prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta A. E. už atstovavimo paslaugas pavedimu į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesti 2 000 Eur, atlikdamas pavedimus, pagrįstai tikėjo, kad atsiskaito pagal 2020 m. gruodžio 9 d. UAB „Savas būstas plius“ vardu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už ieškovės suteiktas paslaugas.

37. Dar daugiau, apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Komisinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka yra priedas prie 2018 m. sausio 10 d. nepriklausomo pardavimo atstovo sutarties, sudarytos tarp UAB „Savas būstas plius“ ir A. P., jokių nuorodų į tai, kad Komisinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka yra ir priedas prie su atsakovais sudarytos Sutarties, nėra, todėl ieškovės argumentai, kad atsakovai žodžiu buvo supažindinti su komisinių skaičiavimo tvarka, negali būti pagrindu CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytai prezumpcijai paneigti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovams buvo žinoma Komisinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, t. y. kad komisiniai bus paskirstomi po lygiai (po 50 procentų) ieškovei UAB „Savas būstas plius“ ir ieškovės atstovei A. P., bei kad komisinius nustatytomis proporcijomis A. P. ir UAB „Savas būstas plius“ atsakovai turės sumokėti tiesiogiai, pervesdami ar sumokėdami grynais, išrašant pajamų orderį.

38. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, UAB „Savas būstas plius“ vardu sąskaita išrašyta 2020 m. gruodžio 9 d., o A. P. vardu - 2020 m. gruodžio 11 d., ir abi sąskaitos yra išrašytos to paties asmens A. P., tačiau pirmu atveju kaip UAB „Savas būstas plius“ (duomenys neskelbtini), o antru - kaip (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kodėl sąskaitos buvo išrašytos ir pateiktos atsakovams ne tą pačią dieną ir išrašytos ne tik ieškovės UAB „Savas būstas plius“ vardu, bet ir ieškovės atstovės A. P. vardu, nors, kaip minėta, atsakovų ir A. P. nesiejo jokie sutartiniai santykiai. Atsižvelgiant į išdėstytą sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad labiau tikėtina, jog su atsakovais buvo susitarta dėl mažesnio (2 000 Eur) tarpininkavimo atlygio, dėl ko ir buvo išrašyta ieškovės UAB „Mano būstas plius“ 2020 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), ir nors faktiškai atsakovai 2 000 Eur pervedė į A. P. vardu įrašytoje 2020 m. gruodžio 11 d. sąskaitoje faktūroje nurodytą sąskaitą, o ne į ieškovės vardu išrašytoje 2020 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sąskaitą, tačiau dėl byloje nustatytų aplinkybių visumos yra pagrindas spręsti, jog tokiu būdu atsakovai su ieškove yra atsiskaitę.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

40. Remdamasis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė M. J. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovei M. J. priteisiamos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Savas būstas plius“, juridinio asmens kodas 304744184, atsakovei M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.