- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-1500-254/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-01941-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalė Burdulienė, Jolita Cirulienė, Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- D. G.
- Ieškovas
- Ž. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų, Dalės Burdulienės (kolegijos pranešėja ir pirmininkė), Jolitos Cirulienės ir Algimanto Kukalio apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-279-375/2014 pagal ieškovės Ž. G. ieškinį atsakovui D. G. bei pagal atsakovo D. G. priešieškinį ieškovei Ž. G. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto bei prievolių padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti sudarytą santuoką dėl sutuoktinio kaltės; nustatyti nepilnametės dukters P. G. ir nepilnamečio sūnaus M. G. gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis po 400 Lt kiekvienam iš jų, mokant kas mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaikų pilnametystės ir 2 400 Lt išlaikymo įsiskolinimą, už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d., ieškovę paskiriant išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; padalinti santuokos metu įgytą turtą ir įsipareigojimus; po santuokos nutraukimo palikti pavardes: G., G. priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 3-10).
Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti sudarytą santuoką dėl sutuoktinės kaltės; nustatyti nepilnametes dukters P. G. gyvenamąją vietą kartu su ieškove; nustatyti nepilnamečio sūnaus M. G. gyvenamąją vietą kartu su atsakovu; priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiui sūnui po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės nuo teismo sprendimo dienos; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai P. G. po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės nuo teismo sprendimo dienos; po santuokos nutraukimo palikti pavardę G.; padalinti santuokos metu įgytą turtą ir įsipareigojimus (t. 1, b. l. 120-122).
Byloje kilo ginčas dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (t. 4, b. l. 52-59) ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas nustatė nepilnametės dukters ir nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove, priteisė iš atsakovo išlaikymą jiems periodinėmis išmokomis po 400 Lt kiekvienam vaikui nuo 2012-02-01 iki vaikų pilnametystės, išlaikymą indeksuojant kasmet LR Vyriausybės nustatyta tvarka, išieškotą išlaikymą mažinant sumomis, išieškotomis pagal 2012-02-15 nutartį dėl laikinojo išlaikymo priteisimo. Teismas priteisė iš atsakovo išlaikymo vaikams įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2012-02-01 – 2 400 Lt. Išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise teismas paskyrė ieškovę.
Nustatydamas nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su motina teismas įvertintino tai, kad M. G. jo poreikius pilnai atitinančioje aplinkoje gyvena nuo pat gimimo ir toje aplinkoje jį sieja stiprus ryšys su kartu gyvenančiais seneliais, mokyklos ir kiemo draugais. Teismas pažymėjo, jog būtina išsaugoti ir vaiko ryšį su seserimi P., su kuria vaikas puikiai sutaria. Vaikų išskyrimas pakenktų abiejų vaikų interesams, todėl esant vienodoms sąlygoms vaiko gyvenamajai vietai nustatyti su vienu iš tėvų M. G. prisirišimas prie sesers P. pripažintinas prioritetiniu faktu sprendžiant šalių ginčą dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas taip pat įvertino vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove.
Nustatydamas išlaikymo vaikams dydį, teismas nurodė, kad sūnus M. lanko muzikos mokyklą, o dukra P. – Teatro studiją „Teatrapilis“. Abu vaikai gerai mokosi. Atsakovė užtikrina vaikams jų teisę į gyvenamąjį būstą, mitybą, apavą ir drabužius, tenkina jų socialinius ir dvasinius poreikius. Vaikams taip pat tenka ir komunalinių mokesčių dalis. Gyvenant su ieškove jai tenka didesnė išlaikymo našta. Pagal vaikų poreikius ieškovės reikalavimas priteisti kiekvienam vaikui išlaikymą po 400 Lt yra pagrįstas. Paneigiant atsakovo poziciją dėl nepagrįstai didelio išlaikymo dydžio nustatymo, teismas nurodė, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, sveikas, išsilavinęs žmogus, todėl gali ir privalo susirasti darbą ir išlaikyti savo vaikus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo dalis dėl nepilnamečio sūnaus M. G. gyvenamosios vietos nustatymo, dėl išlaikymo jam priteisimo panaikinti ir nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su apeliantu D. G.; priteisti iš ieškovės Ž. G. sūnaus M. išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, jas indeksuojant kasmet LR Vyriausybės nustatyta tvarka, lėšų valdytoju uzufrukto teise paskirti D. G.; teismui atmetus apeliacinio skundo dalį dėl sūnaus M. yvenamosios vietos nustatymo, dėl išlaikymo jam priteisimo, priteisti nepilnamečių vaikų P. G. ir M. G. išlaikymui po 300 Lt kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo. Apeliantas yra sveikas, darbingas, stiprus ir jaunas vyras, dirba, turi visas galimybes ir sąlygas rūpintis sūnaus muzikiniu lavinimu, nes yra baigęs muzikos mokyklą, nuo 8-erių metų dainuoja choruose, 6-erius metus dirbo Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre. Tiek dėl higienos, tiek dėl brendimo subtilybių du skirtingų lyčių paaugliai turi gyventi ne viename kambaryje. Tokių sąlygų neužtikrina atsakovė. Sūnui reikia tėčio, jo autoriteto. Ieškovė, būdama moteris, nesugebėtų tinkamai paaiškinti paaugliui berniukui „vyriškų dalykų“;
2. Dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis dydžio. Jeigu teismas nenustatys nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos su atsakovu, išlaikymo periodinėmis išmokomis dydis turi būti sumažintas. Visus bendrai prisiimtus įsipareigojimus Swedbank, AB, UAB „Bitė Lietuva“ moka apeliantas. Sudėjus visus mokamus įsipareigojimus ir vaikų išlaikymą kiekvienam vaikui po 400 Lt kas mėnesį kartu susidaro daugiau kaip pusė apelianto atlyginimo, kuris yra 1 440 Lt kartu su mokesčiais. Po įsipareigojimų įvykdymo apeliantui mėnesiui lieka tik 50 Lt pragyvenimui;
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas šiais argumentais:
1. Dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas pagrįstai pirmiausia atsižvelgė į sūnaus išsakytą norą gyventi su ieškove ir šią jo poziciją tinkamai įvertino kitų aplinkybių kontekste, t. y. poreikius atitinančioje aplinkoje gyvena nuo gimimo, jį sieja stiprus ryšys su seneliais, seserimi, mokyklos ir kiemo draugais. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad M. prisirišimas prie sesers pripažintinas prioritetiniu faktu sprendžiant šalių ginčą dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo. Dėl atsakovo vengimo išlaikyti nepilnamečius vaikus ieškovė yra kreipusis į vaikų išlaikymo fondą, nes atsakovas išlaikymo vaikams neteikė, kadangi nedirbo ir neturėjo pinigų. Todėl visiškai nepagrįstas atsakovo teiginys, jog pastarasis turės galimybes užtikrinti nepilnamečio sūnaus interesus. Nepagrįstai teigiama, jog sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos klausimą prioritetas turi būti teikiamas atsakovui, vadovaujantis vien tik lyties kriterijumi. Net ir nustačius vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, atsakovas, būdamas vaiko tėvu, turi įstatyminę pareigą ne tik materialiai prisidėti prie vaiko išlaikymo, tačiau dalyvauti ir vaiko auklėjime bei lavinime. Pažymėtina, kad nagrinėjimo teisme metu apeliantas teismui pateikė, tariamai vaiko savo noru rašytą nuoskaudų knygą. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo šią vadinamą knygą vaikas rašė ne savo iniciatyva, tačiau palieptas atsakovo. Toks elgesys vaiką traumuoja.
Šalies argumentai
2. Dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis dydžio. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė vaikų poreikius ir atsakovo galimybę vaikų poreikius patenkinti. Atsakovas pateiktame skunde vienu atveju nurodo, kad yra darbingas, sveikas vyras, galintis užtikrinti sūnui visas reikiamas sąlygas tinkamai augti ir vystytis, tačiau kitu atveju nurodo, kad negali teikti teismo nustatyto dydžio išlaikymo. Akivaizdu, kad šie atsakovo teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad nors šiuo metu atsakovo finansinės padėtis yra bloga (nedirba, neturi vertingo turto), tačiau jis yra darbingo amžiaus, sveikas, išsilavinęs žmogus, todėl gali ir privalo susirasti darbą ir išlaikyti savo vaikus. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kokių priemonių ėmėsi darbui susirasti, nors pagal savo sveikatos būklę, išsilavinimą jis gali pakankamai sėkmingai dalyvauti darbo rinkoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat būtinybės peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Apeliantas ginčija skundžiamą teismo sprendimą tik dalyje dėl sūnaus M. G. gyvenamosios vietos nustatymo ir vaikams priteisto išlaikymo dydžio, todėl tik šioje apimtyje bus sprendžiama dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. B. v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-269/2013). Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės iš esmės dėl vieno vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kriterijaus, tai yra dėl kiekvieno iš tėvų pastangų bei galimybių užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo atsižvelgė būtent į šiuos kriterijus ir nurodė, kad vaiko emocinis ryšys yra stiprus su abiem tėvais, abu tėvai rūpinasi vaiku, tinkamai prižiūri ir auklėja vaiką, tačiau vaikas liko gyventi jam įprastoje aplinkoje ir jis yra patenkintas tuo, kad gyvena su motina ir bendrauja su tėvu ( 2012-12-06 vaiko apklausa). Teismas neturi duomenų apie vaiko norų pasikeitimą. Apeliantas nenurodė jokių argumentų, kurie duotų pagrindą spręsti, kad vaiko motina neužtikrina abiejų vaikų saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, galimybes lavintis ir tobulėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo yra tiesiogiai susijęs su vaikų išskyrimu, kuomet bylos duomenimis nustatyta, kad abu vaikai gerai sutaria, todėl šį ryšį būtina išsaugoti.
Iš Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje suformuluotos nuostatos išplaukia, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. CK 3.156 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Taigi laikomasi tolerancijos lyties aspektu principo - tėvų lytis negali nulemti teismo sprendimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu ar motina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Apelianto argumentai, kad jis kaip vyras ateityje galės geriau pasirūpinti sūnumi, nes geriau jį supras, nei vaiko motina, nesudaro pagrindo išvadai, kad šiuo aspektu jis turėtų privilegijų prieš vaikų motiną, todėl jo apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas.
Dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis dydžio.
Įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., byla Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Šalių dukrai P. yra 16 metų, o sūnus M. 13 metų, kurių būtiniesiems poreikiams (maistas, apranga, higiena, sveikatos priežiūra) reikalingos lėšos, ieškovės teigimu, minimaliai sudaro po 800 Lt kiekvienam vaikui. Apeliantas nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kad vaikų poreikiai būtų kitokie, nei kad nurodė ieškovė (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Taigi, ieškovės nurodyta vaikų būtiniems poreikiams patenkinti išlaikymo suma yra net mažesnė, negu kasacinio teismo praktikoje orientaciniu kriterijumi laikomos minimalios algos dydžio išlaikymas.
Civilinio kodekso (toliau CK) 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo vaikui dydis turi būti proporcingas tėvų turtinei padėčiai. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo suformuota praktika, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas pajamų negavimu dėl išlaikymo teikėjo nerūpestingo ar nesąžiningo elgesio. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). SODRA duomenys patvirtina, kad atsakovas draudžiamąsias pajamas gavo tik iki 2013-04-12, tačiau apeliaciniame skunde nurodė, kad jo mėnesinės pajamos yra 1 400 Lt (iki mokesčių). Ieškovės vidutinės mėnesinės pajamos yra 1494 Lt (iki mokesčių), todėl šalių galimybės teikti vaikams išlaikymą yra lygios ir nėra pagrindo nukrypti nuo tėvų lygybės principo bei iš apelianto priteistą išlaikymą sumažinti iki 300 Lt kiekvienam vaikui, kuomet jis yra sveikas, darbingas, išsilavinęs asmuo ir gali sėkmingai dalyvauti darbo rinkoje.
Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-21/2007). Bylos duomenys neduoda pagrindo konstatuoti, kad vaikų poreikiai buvo mažesni, o SODRA duomenys patvirtina, kad apeliantas turėjo draudžiamųjų pajamų. Apeliantės pajamos tuo pačiu laikotarpiu buvo didesnės, tačiau vaikams gyvenant su ieškove jai teko kasdienis rūpinimasis vaikais ir visos su tuo nenumatytos išlaidos, o apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo išlaikymo įsiskolinimo (2011-11-01 – 2012-02-01) dalyje.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, išlaikymą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas, šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde suformuluotus argumentus, nėra pagrindo panaikinti ar iš esmės pakeisti skundžiamą sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Iš apeliacinį procesą pralaimėjusio apelianto priešingai šaliai – ieškovei priteisiamos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patirtos 700 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (4 t., b.l. 115-117), kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių už šias paslaugas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.