- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-372-919/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė, Judita Sungailaitė
- Nuteistasis
- R. S.
- Civilinis ieškovas
- J. S.
- Advokatai
- Gintas Gustaitis, Vytautas Sirvydis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės, Aušros Vingilės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, per visą laisvės apribojimo laiką dirbti arba būti registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. S. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos 70,71 eurų turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. S. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas iš dalies ir iš R. S. priteista 1 000 eurų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimui. Likusi nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos priteisimo atmesta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. R. S. Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad (duomenys neskelbtini) val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto su buvusia sugyventine J. S. metu, jai sėdint automobilyje vairuotojo vietoje, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai kraujosruvas kairio smilkinio priekinėje dalyje, kairės akies vokuose, kairės akies obuolio junginėje, nosies kairėje, bei kairėje ir dešinėje plaštakose, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. ir jo gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą R. S. atžvilgiu nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 dalies 7 punkto, BK 28 straipsnio 1, 2 dalių pagrindais.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog J. S. parodymų prieštaringumą demonstruoja tai, kad ji vėlesniuose parodymuose (po pradinių paaiškinimų policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą bei pradinio pareiškimo) pradeda neigti R. S. įžeidimą (pavadinimą debilu mažamečio vaiko akivaizdoje), nors tokius savo veiksmus ji patvirtino ir atvykusiems dviem pareigūnams, ir savo susirašinėjime su G. B., pokalbyje su A. B.. Skirtingai nukentėjusioji nurodo ir R. S. žodžius, kuriais jis ją esą pavadina grįžęs prie automobilio. Tolesnė jos nurodoma įvykių eiga yra dar labiau prieštaringa ir sunkiai atsekama, nes ji skirtingai aiškina ir jos pačios, ir R. S. veiksmus, nors pirminiuose parodymuose ji neneigė, kad trenkė jam pirma. Skirtingi jos parodymai ir dėl sužalojimų jos plaštakose atsiradimo priežasties, jog kairės rankos krumplių sužalojimai atsirado nuo jos smūgių R. S. į veidą, o dešinės rankos pirštą užsigavo į veidrodėlį. Tokiu būdu ji paneigia savo pačios duotus parodymus, kad R. S. į veidą smūgiavo dešine atbula ranka, o ne kaire ranka (kumščiu), ką jis nuosekliai teigė nuo pat pirmųjų paaiškinimų ir parodymų. Juo labiau, R. S. padarytus sužalojimus patvirtina ir objektyvūs duomenys, nustatyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokole, kuriame pažymėtas įdrėskimas, Asmenų, naujai uždarytų į areštinę, apžiūros apskaitos žurnale, kuriame užfiksuotas nedidelis nubrozdinimas dešinėje veido pusėje, taip pat Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nutaryta dešinio skruosto sumušimas, nežymus sveikatos sutrikdymas.
2.2. Skunde nurodoma, kad teismui buvo pateiktas J. S. žodynas ir R. S. adresuojamų epitetų terminologija, užfiksuoti trumpuosiuose tekstiniuose pranešimuose (SMS). Tokie duomenys paneigia nukentėjusiosios aiškinimus apie R. S. esą vartotus necenzūrinius žodžius, nes jo žodyne tokių žodžių nėra. Priešingai, J. S. naudojamas žodynas R. S. adresu pilnas įžeidžiamo turinio kreipinių, epitetų ir t.t. Šie duomenys taip pat turėjo būti vertinami visame įrodymų kontekste, neeliminuojant jų iš kitų įrodymų visumos.
2.3. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo kaip nuosekliais rėmėsi policijos pareigūnų A. G. (nuosprendyje kažkodėl ji vadinama specialiste) ir M. K. parodymais, nors jie taip pat nebuvo nuoseklūs ir skyrėsi nuo jų pačių tarnybinių pranešimų bei duomenų, užfiksuotų vaizdo kamerų (bodycam) įrašuose. Liudytoja A. G. teisme patvirtino jos parodymus, užfiksuotus (duomenys neskelbtini) d. apklausos protokole, kuriuose ji nurodė, kad įvykusio žodinio konflikto metu R. S. J. S. išvadino necenzūriniais žodžiais, tuomet įlindo pro automobilio langą, ir bandė jai trenkti, tačiau jai pavyko atsitraukti. Tuomet J. atstūmė jo veidą, ir jis apie 5 kartus, savo ranka smūgiavo J. į veido sritį. Ant vyriškio veido jokių sužalojimų nesimatė, kadangi jis buvo su apsaugine kauke. Vyriškis taip pat norėjo rašyti pareiškimą, todėl buvo susisiekta su budėtoju. Jis paaiškino, jog patiems nuspręsti, kurį asmenį vežti į areštinę, kadangi abiejų vežti negalima. Kaltinamojo advokatei paklausus, kaip pareigūnė sugebėjo taip tiksliai prisiminti prieš 5-6 savaites buvusį įvykį, kurio pati asmeniškai nemačiusi, A. G. atsakė, kad jos (duomenys neskelbtini) d. liudijimas buvo surašytas iš jos pačios pildyto (duomenys neskelbtini) d. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo. Tačiau šiame tarnybiniame pranešime pareigūnė nurodė, kad ant R. S. kūno matomų sužalojimų nėra, kad jis ir J. S. yra buvę sugyventiniai. R. S. pagarsinus body kameros įrašus, kuriuose pati pareigūnė klausinėja J. S., ar ši tikrai pati pirma trenkusi R. S., A. G. jau teigė, kad teismas turėtų remtis ne jos (duomenys neskelbtini) d. liudijimu, o body kamerų įrašu. Teismui paklausus, ar yra tokia taisyklė, kad privaloma nurodyti savo tarnybiniam pranešime ar buvo su body kamerom, liudytoja A. G. atsakė, kad tokių kaip privalomumų gal nėra, o M. K. teismui aiškiai nurodė, kad pareigūnams būtina nurodyti, jei jie įvykio metu buvo su body kamera. Nesutapo ir tolimesni pareigūnų liudijimai teisme, nes jų paklausus, kas konkrečiai nusprendė, kad sulaikomas turėtų būti tik vienas R. S., A. G. atsakė, kad budėtojas, o liudytojas M. K. teigė kategoriškai priešingai, kad jie patys nusprendė sulaikyti. Pareigūnų paklausus, ar neturėjo tokiu atveju ir tokioje situacijoje būti sulaikyta ir J. S., jie atsakė skirtingai - M. K., kad turėjo būti sulaikyta, o A. G., kad automobilyje nebuvo vietos sulaikyti J. S.. Toks atsakymas neišlaiko jokios kritikos, kadangi ir patrulinių automobilių, ir kamerų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje tikrai būtų pakakę. Juolab J. S. išsikvietė draugę, kuri turėjo pasirūpinti jų mažamečio sūnaus priežiūra, o vėliau sūnų globon perėmė Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai. Abejones dėl pareigūnų darbo kvalifikacijos ir kokybės buvo sustiprintos ir tuo, kad R. S. buvo pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nors nuo pat pradžių visą laiką, tiek J. S., tiek jis pats pareigūnams teigėme, kad yra buvę sugyventiniai ir kartu negyvena jau keletą metų, todėl jokios artimos aplinkos, kaip teisiškai reikšmingos ir veiką kvalifikuojančio kriterijaus, nėra. Ši klaida buvo ištaisyta tik R. S. gynėjai reikalaujant ir 2021 m. gegužės 25 d. prokurorui tenkinus prašymą perkvalifikuoti jam pareikštą įtarimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
2.4. Skundo autoriai pažymi, jog padarytas ir teisminio bylos nagrinėjimo proceso pažeidimas, kuomet pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi buvo nusprendęs policijos pareigūnės A. G. body kameros įrašus peržiūrėti ir išklausyti specialia įranga tam skirtoje teismo salėje, tačiau pats teismas tokios nutarties nesilaikė ir peržiūrėjo body kameros įrašus per nešiojamąjį kompiuterį. Tai sukėlė nepatogumus ir teismo posėdžio dalyviams, ir pačiam pirmosios instancijos teismui, kuris tokiems esminiams ir objektyviai užfiksuotiems duomenims, kurie yra body kamerų įrašuose, didesnio dėmesio nekreipė ir jų su policijos pareigūnų liudijimais, R. S. ir nukentėjusiosios J. S. parodymais negretino. Body kameros vaizdo įrašo aprašymas su realiai užfiksuotais patrulės ir nukentėjusiosios dialogais yra reikšmingas duomuo, kuris turėjo būti vertinamas visų kitų įrodymų kontekste. Šiuose įrašuose aiškiai girdėti, kaip J. S. bent 3 kartus pripažįsta pirma trenkusi R. S. į veidą, išvadinusi jį debilu. Įraše aiškiai girdėti ir matyti, jog R. S. nurodo, jog jaučia skausmą nuo J. S. smūgių, nori medikų apžiūros ir ketina parašyti pareiškimą dėl patirtų sužalojimų. Itin svarbu ir tai, kad jį nuvežus į nuovadą, buvo iš karto patalpintas į areštinę ir jam neleista pasinaudoti teise surašyti pareiškimą dėl J. S. veiksmų ir jo patirtų sužalojimų. Kai tik turėjo galimybę tai padaryti (išėjęs ir areštinės), iš karto surašė pareiškimą dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau vėlesniame procese buvo teigiama, esą, R. S. pareiškimas atsirado vėliau ir tai, esą, yra jo pasirinkta gynybinė taktika.
2.5. Nurodoma, kad padaryta klaida ir pirmosios instancijos teismui vertinant Specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) bei teismo medicinos specialisto G. A. C. parodymus pirmosios instancijos teisme. Specialisto išvadoje konstatuotas nežymus J. S. sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kraujosruvomis akyje, aplink ją bei kairės rankos plaštakos išorinėje dalyje (ties krumpliais) ir ties dešinės rankos IV pirštu (prie nago). Apžiūros metu, taip pat ir teismo medicinos specialisto G. A. C. apklausoje teisiamojo posėdžio metu nepavyko nustatyti, ar šie sužalojimai atsirado kūnui trenkiantis į objektą, ar priešingai. J. S. rašydama pareiškimą policijai jokių jos rankų plaštakų sužalojimų nenurodė ir apie juos neužsiminė. Sekančią dieną, susirašinėdama per „Messenger“ su liudytoju G. B., J. S. taip pat net nenurodė rankų sužalojimų, nors vėliau ji jau laikėsi versijos, kad sužalojimai ant plaštakų atsirado dėl R. S. smūgių. Tokios versijos ji laikėsi iki pat (duomenys neskelbtini) d. vykusio teismo posėdžio, nes žinojo, jog teismo medicinos ekspertas yra padaręs jos sužalojimų fotonuotraukas, tuomet ji pripažino, kad kraujosruvos ant plaštakų atsirado nuo R. S. veido ir nuo veidrodėlio ar nuo ko kito. Žiūrint į teismo medicinos specialisto darytas J. S. plaštakų nuotraukas matyti mėlynai žalsva kraujosruva kairėje plaštakoje ties III ir IV delnakaulio krumpliais, kuri atsirado būtent jai kumščiu trenkus R. S. į veidą. J. S., vengdama jai gresiančios baudžiamosios atsakomybės dėl jai pareikštų įtarimų ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48380-20, naudojosi jai suteikta procesine teise meluoti ir nenurodyti esminių fakto aplinkybių, kadangi sužalojimai ant jos kairės plaštakos krumplių patvirtina būtent R. S. parodymus apie jos smūgiavimą jam kairės rankos kumščiu. J. S. procesinio statuso reikšmė ne tik neatleido pirmosios instancijos teismo nuo pareigos tinkamai vertinti visus bylos įrodymus, bet priešingai, turėjo nulemti būtinybę itin skeptiškai vertinti jos parodymus, gretinant juos su kitais bylos duomenimis. Teismo medicinos specialistas G. A. C. konstatavo, kad J. S. veido sužalojimai atsirado nuo dviejų trauminių veiksnių, savo ruožtu, sužalojimai ant jos plaštakų atsirado nuo dar dviejų trauminių veiksnių. Nors pirmosios instancijos teismas ir neleido R. S. ir jo gynėjai užduoti specialistui klausimų dėl sužalojimų ant J. S. plaštakų mechanizmo, tačiau ekspertas atsakydamas į kitus klausimus, pasisakė, jog neįmanoma nustatyti, ar kūnas trenkėsi į objektų ar objektas trenkėsi į kūnų. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas neleistinai sureikšmino specialisto išvadą bei neatsižvelgė į specialisto paaiškinimus pirmosios instancijos eisme.
2.6. Pažymima, kad aukščiau aptarti itin reikšmingi duomenys pirmosios instancijos teismo buvo nuvertinti ir eliminuoti iš įrodymų viseto, o skundžiamame teismo nuosprendyje nurodoma „J. S. buvo sumuštai (taip parašyta nuosprendyje), jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl, net jei ji pirma smogė, nusikalstamos veikos kvalifikacijos ši aplinkybė neturi“. Toks ydingas motyvas reiškia, kad pirmosios instancijos teismui netgi nebuvo įdomu, jog J. S. pati pradėjo konfliktą ir pati pirma prieš R. S. smurtavo, kas reiškia aiškų BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo netinkamumą. Aplinkybė, kad J. S. smurtavimas prieš R. S. buvo pavojingas, realus ir akivaizdus (žodinis smurtas, pasireiškęs išvadinimu „debilu“, ne mažiau kaip 3 vienas po kito sekantys smūgiai į veidą, tai yra į galvos sritį, ketinimas tęsti smurtą), turėjo būti vertinama netgi nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas J. S. atžvilgiu buvo nutrauktas. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, tačiau R. S. atsakas buvo visiškai adekvatus prieš jį vartoto smurto požiūriu. Taigi, tiek J. S. smurtiniai veiksmai prieš jį, tiek ir jo adekvati reakcija niekaip neleido pirmosios instancijos teismui jo veiksmus pripažinti nusikalstamais ir jį nuteisti, toks ydingas įstatymo taikymas turėtų būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme.
2.7. Skundo autorių nuomone, R. S. veikimas visiškai atitiko būtinosios ginties sąlygas ir turi nulemti prašomo procesinio sprendimo priėmimą, tačiau pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, kad J. S. konfliktą išprovokavo, jį išvadinusi itin įžeidžiai mažamečio vaiko akivaizdoje, be to, pirma pradėjusi jį mušti. Tokios aplinkybės sudarytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas sąlygas ir atitiktų lengvinančios aplinkybės teisinę reikšmę. Tokios aplinkybės yra reikšmingos ne tik materialiosios baudžiamosios teisės, bet ir civilinio ieškinio prasme, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnio 5 dalies prasme tokie veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo, gali nulemti, kad tokių veiksmų pagrindu civilinė atsakomybė gali būti iš viso netaikoma. Kasacinėje praktikoje konstatuota, kad teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/20J1, 2K-440/2013 ir kt.). Neabejotinai J. S. elgesys tokius išaiškinimus atitinka, ir tai turėjo būti itin reikšminga tiek sprendžiant dėl BK Bendrosios dalies normų, šalinančių baudžiamąją atsakomybę ir teisiškai reikšmingų BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netgi nepriėmė nukentėjusiosios atsisakymo nuo ieškinio, nors ji tokį atsisakymą aiškiai išreiškė. (duomenys neskelbtini) d. teismo posėdyje tik po labai atkaklių teismo įkalbinėjimų J. S. sutiko palaikyti savo (duomenys neskelbtini) d. pareikštą R. S. civilinį ieškinį dėl 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
2.8. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas į bausmės laiką neįskaitė laiko R. S. praleisto sulaikyme. Taip pat pirmosios instancijos teismas R. S. įpareigojo per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, tačiau tokios baudžiamosios priemonės, kaip dalyvavimas elgesio pataisos programoje, BK 67 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta. Šio straipsnio 2 dalies 9 punkte yra numatytas dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kas nėra vienas ir tas pats, kaip elgesio pataisos programa, galima tik pagal BK 72² straipsnį. Taigi, pažymėtina, kad R. S. nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas dėl nusikalstamos veikos, padarytos prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, nes J. S. nėra nei giminaitė, nei šeimos narys. Taigi, pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės principą nullla poena sine lege (lot. nėra bausmės, kuri nenumatyta įstatyme).
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl būtinosios ginties
5. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl R. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir mano, kad R. S. atžvilgiu baudžiamoji byla turi būti nutraukta esant būtinosios ginties sąlygoms.
6. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad R. S. nuo pat įvykio dienos pripažino, jog ranka kelis kartus sudavė J. S., bet tik po to, kai pastaroji jį jų bendro vaiko akivaizdoje įžeidė ir pirma trenkė jam į veidą, todėl suduotus smūgius jis vertina kaip būtinąją gintį. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad J. S. atvežus jų sūnų J. S., nuteistasis R. S. vaiką išsikėlė iš nukentėjusiosios automobilio. R. S. truputį toliau paėjus nuo automobilio, J. S. atsidarė automobilio langą ir sušuko „eik nachui debile“. R. S. supykęs dėl tokių nukentėjusiosios žodžių pavartotų prie jų bendro vaiko, priėjo prie jos automobilio ir per keleivio langą įlindo į automobilį. Tarp jų įvykus žodiniam konfliktui, J. S. jam pirma trenkė į veidą, pataikė veidą apatinę dalį, kuria dengė nosį ir burną dengianti veido kaukė. Tuomet J. S. pabandė dar kelis kartus jam suduoti, R. S. nuo šių smūgių besigindamas kelis kartus sudavė J. S. į veidą ir atsitraukė nuo automobilio, paėmė vaiką į rankas ir nuėjo toliau nuo automobilio. Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis davė papildomų apklausomų metu ir teisminio nagrinėjimo metu.
7. Nukentėjusioji J. S. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su nuteistuoju R. S. turi sūnų J. S., kurį įvykio dieną atvežė nuteistajam. Kai R. S. pasiėmęs vaiką iš J. S. automobilio nueidinėjo, pastaroji atsidariusi automobilio langą sušuko „debile uždėk pirštines“. Po tokių žodžių R. S. paliko vaiką atokiau ir priėjo prie J. S. automobilio ir įlindęs pro automobilio keleivio langą šaukė „užmušiu žertva“ bei bandė J. S. suduoti į veidą. Tuomet J. S. besigindama nuo R. S. smūgių sudavė jam į veidą per veidą dengiančią kaukę. Po tokių jos smūgių, R. S. jai sudavė 5 kartus per veidą, prie kairės akies. Kaip teisingai pažymėjo nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nukentėjusioji tolimesnių apklausų metu ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė kiek kitokias aplinkybes. Iš pradžių nurodė, jog R. S. „debilu“ nevadino, jam sudavė besigindama. Vėliau patvirtino, jog pavadino nuteistąjį „debilu“, bet mano, jog tai nebuvo provokuojantis jos elgesys, kuris galėjo iššaukti tokį nuteistojo elgesį.
8. Į baudžiamąją bylą buvo pateiktos „Messenger“ programėlės nuotraukos, kuriose matyti nukentėjusiosios J. S. ir R. S. brolio G. B. susirašinėjimas. Iš pokalbio matyti, kad J. S. G. B. nurodė, kad J. S. atvežus R. S. sūnų, ji nuteistajam pašaukė „debile uždėk pirštines“, po ko R. S. priėjo prie jos ir pro automobilio langą pradėjo jai mosikuoti rankomis ir gąsdinti, jog užmuš. Tuomet J. S. „plojo jam per snukį“, po ko R. S. jai trenkė kumščiu 5 kartus. J. S. iš esmės analogiškas aplinkybes telefonu pokalbio metu nurodė ir R. S. mamai A. B..
9. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai yra prieštaringi, tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. ir M. K. davė iš esmės analogiškus parodymus, o apeliaciniame skunde iš konteksto išimtos pavienės liudytojų frazės. Liudytoja A. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad atvykus į įvykio vietą J. S. nurodė, kad įvykus žodiniam konfliktui tarp jos ir R. S., pastarasis ją išvadino necenzūriniais žodžiais ir 5 kartus trenkė jai į veidą. Ant J. S. veido buvo matyti kraujosruva. R. S. neneigė, jog trenkė J. S. į veidą, tačiau ji jam trenkė pirma, o jis jai sudavė tik gindamasis. Ant R. S. akivaizdžių sužalojimų nebuvo matyti, kadangi jis buvo su apsaugine veido kauke. Kadangi tiek J. S., tiek R. S. nurodė, kad rašys pareiškimus, todėl žinojo, jog į policijos komisariatą turėtų vežti abu asmenis. Susisiekus su budėtoju, pastarasis nurodė, kad patiems spręsti kurį asmenį vežti į policijos komisariatą, taip pat budėtojas nurodė, kad reikalui esant iš R. S. bus priimtas pareiškimas. Atsižvelgiant į tai, kad ant moters veido matėsi akivaizdūs sužalojimai, buvo nuspręsta vyrą pristatyti į areštinę. Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Liudytojas M. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad atvykus į įvykio vietą J. S. nurodė, jog įvykus žodiniam konfliktui tarp jos ir R. S., pastarasis jai trenkė į veidą. Ant moters veido buvo matyti sužalojimai. R. S. nurodė, kad jam J. S. trenkė, tačiau ant jo veido sužalojimų nebuvo matyti. Tuomet kolegė A. G. susisiekė su budėtoju, paaiškino jam situaciją, jog konflikto metu abu asmenys vienas kitam trenkė, todėl buvo sprendžiamas klausimas kurį asmenį reikia vežti į areštinę. Kadangi ant moters veido matėsi akivaizdūs sužalojimai, todėl buvo nuspręsta vežti vyrą į areštinę. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas patvirtino šiuos savo parodymus.
10. Iš baudžiamojoje byloje esančių vaizdo įrašų, kurie buvo padaryti policijos pareigūnės vaizdo registratoriumi, matyti, kad atvykusiems policijos pareigūnams prisistato tiek J. S., tiek ir R. S.. J. S. nurodo, jog „susimušėm“, R. S. į policijos pareigūnės klausimą patvirtino, jog jis trenkė J. S.. J. S. po to nurodo, jog „susimušėm, pasakiau debile uždėk pirštines, tada jis įlindo į mašiną ir sako užmušiu tave, aš jam trenkiau pirma, o tada gavau kaip reikiant atgal“, į policijos pareigūnės klausimą, kur ji jam trenkė, J. S. atsako „į veidą, į kaukę“. Tiek J. S., tiek R. S. nurodė, kad rašys pareiškimą vienas ant kito. Policijos pareigūnė paprašė, kad R. S. nusiimtų nosį ir burną dengiančią veido kaukę ir parodytų ar matyti sužalojimai. Nors vaizdo registratoriumi nematyti ar ant R. S. veido yra sužalojimai, bet policijos pareigūnų nurodo, kad nematyti. Policijos pareigūnei perklausius kelis kartus J. S. ar ji pirma sudavė R. S., visus kartus pastaroji patvirtino, jog ji sudavė smūgį pirma.
11. Iš Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. S. buvo nustatyti sužalojimai – kraujosruva kairio smilkinio priekinėje dalyje, kraujosruva kairės akies vokuose, kraujosruva kairės akies obuolio junginėje, kraujosruva nosies kairėje, kraujosruva kairėje plaštakoje, kraujosruva dešinėje plaštakoje. Visi šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kurie galėjo būti padaryti nemažiau 4 trauminių poveikių. Apklausiamas specialistas G. A. C. patvirtino savo išvadą.
12. Baudžiamojoje byloje taip pat yra pateikta ir kita Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje R. S. nustatyti sužalojimai – dešinio skruosto pusėje neryški 0,5x4 cm melsvai žalsvos spalvos poodinė kraujosruva. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti (duomenys neskelbtini) d. kietu buku daiktu ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t. b. l. 99-100). Taip pat į baudžiamąją bylą yra pateiktas ir Asmenų, naujai uždarytų į areštinę, apžiūros apskaitos žurnalas, iš kurio matyti, kad ant R. S. dešinės veido pusės nustatytas nedidelis nubrozdinimas (2 t. b. l. 96-97). Taip pat pateiktas Į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolas, iš kurio matyti, kad R. S. sužalojimų lentelėje pažymėtas ”įdrėskimas“ (2 t. b. l. 98).
13. Nagrinėjamu atveju, nėra ginčo, jog J. S. R. S. trenkė į veidą, dėl ko jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Šią aplinkybę patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek nukentėjusioji, tiek kiti liudytojai, tiek ir rašytinė bylos medžiaga. Esminis ginčas kilo dėl to, ar R. S. atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu esant būtinosios ginties situacijai.
14. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tuomet, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-895/2018, 2K-492/2014, 2K-467/2013, 2K-7-313/2012). Taigi, būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, vartojusio fizinį smurtą, atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina.
15. Teisėjų kolegija įvertinusi nuteistojo R. S., nukentėjusiosios J. S., liudytojų parodymus, policijos pareigūnų vaizdo registratoriaus padarytus įrašus ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog žodinį konfliktą iniciavo pati nukentėjusioji J. S., kadangi jau R. S. nueinančiam nuo J. S. automobilio, jam šūktelėjo įžeidžiančius žodžius. Po ko R. S. įžeistas vaiko akivaizdoje priėjo prie J. S. automobilio, įlindo pro keleivio pusės langą ir apsižodžiavo su J. S.. Po ko, ji jam trenkė į veido apatinę dalį, kurią dengę nosį ir burną dengianti veido kaukę. Nuteistasis R. S. supykęs dėl tokio J. S. elgesio, jai kelis kartus trenkė į veidą. Taigi, šiuo atveju matyti, kad R. S. sudavė J. S. smūgius po to, kai ji jo atžvilgiu pavartojo įžeidžiančius žodžius ir sudavė smūgį į veidą. Nors konfliktas kilo dėl J. S. neetiško elgesio ir neteisėtų veiksmų, tačiau pastarosios atžvilgiu aktyvius neteisėtus veiksmus atliko ir R. S.. Šiuo atveju nustatyta, kad R. S. po J. S. suduoto smūgio aktyviais veiksmais jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nors R. S. turėjo galimybę atsitraukti, tuo labiau, jog jis buvo įlindęs į J. S. automobilį per keleivio pusės langą, ir galėjo kviesti policiją ar nutraukti įvykusį konfliktą. Šiuo atveju akivaizdu, jog R. S. po J. S. smūgio ir daugiau jai nebandant smūgiuoti, sudavė smūgius, kas rodo, jog jis nebesigynė, o aktyviai puolė. Taigi nuteistasis R. S. tyčia padarė nežymų sveikatos sužalojimą nukentėjusiajai J. S..
16. Apeliaciniame skunde pažymima, kad dėl to paties įvykio buvo pradėti du atskiri ikiteisminiai tyrimai ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė V. V. 2021 m. vasario 26 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą J. S. atžvilgiu. Minėto nutarimo teisėtumas buvo patikrintas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juozo Aurylos, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ir Kauno apygardos teismo, kurie nukentėjusiojo R. S. skundus atmetė ir paliko galioti prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą J. S. atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad dėl J. S. smurtinių veiksmų R. S. atžvilgiu buvo atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas, savaime nereiškia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas privalėjo konstatuoti būtinosios ginties situaciją ir dėl to R. S. baudžiamąją bylą nutraukti. Šiuo atveju matyti, kad tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis įvykio metu vienas kitam padarė sužalojimus, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vyko abipusės grumtynės (muštynės), o ne buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Galimi atvejai, kai, esant specifinei abipusių grumtynių (muštynių) situacijai, vienas prieš kitą smurtavę asmenys nuteisiami dėl padarytų neteisėtų veiksmų vienas prieš kitą (nenustačius būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys)) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-3-648/2021). Taigi šiuo aspektu teisėjų kolegija esminių prieštaravimų tarp skirtinguose tyrimuose priimtų sprendimų ir padarytų išvadų nenustatė.
17. Nuteistasis R. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad R. S. jokios tyčios sužaloti nukentėjusiosios neturėjo, tai buvo atsakas į pačios nukentėjusiosios J. S. smurtą. Apeliantų įsitikinimu R. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Priešingai, R. S. kelis kartus rankomis suduodamas į J. S. veidą suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusiąją ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Be to, įvertinus specialisto išvadoje padarytas išvadas, apklaustos nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, akivaizdu, kad R. S. sudavė ne mažiau nei 4 smūgius rankomis į nukentėjusiosios veidą, kas rodo, kad nuteistasis buvo itin aktyvus ir smurtiniai veiksmai buvo ne gynimasis, tačiau aktyvus puolimas. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad sužalojimai ant nukentėjusiosios rankų galėjo atsirasti dėl to, kad ji trenkė R. S. į veidą. Apklausiamas specialistas G. A. C. nurodė, kad nėra galimybės nustatyti ar sužalojimai ant J. S. plaštakų buvo padaryti jai smūgiuojant į R. S. veidą ar R. S. smūgiuojant J. S. į veidą, kurį dengėsi rankomis. Specialistas taip pat nurodė, kad J. S. sužalojimai veide buvo padaryti dviem trauminiais poveikiais, plaštakose taip pat dviem trauminiais poveikiais. Iš aukščiau aptartų duomenų matyti, kad R. S. J. S. sudavė tik vieną smūgį, po kurio sekė bent jau 4 R. S. smūgiai, daugiau smūgių J. S. nuteistajam nesudavė. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad J. S. nustatyti sužalojimai ant plaštakų galėjo atsirasti dengiantis nuo R. S. smūgių, ką apklausiama nurodė ir pati nukentėjusioji, šiai išvadai neprieštarauja ir specialisto nurodytos aplinkybės.
18. Teisėjų kolegija įvertinus aukščiau aptartus duomenis konstatuoja, jog nagrinėjamojoje byloje nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, kuri sudarytų pagrindą R. S. panaudoti tokios apimties aktyvią gynybą, ir sprendžia, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde pateikiamos įvykio aplinkybės yra tik gynybinė versija. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais Kauno apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė Kauno apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, tai yra nepalankiai nuteistajam, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl R. S. kaltės yra nepagrįstos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas, konstatuojant, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepagrįsti ir atmetami.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės
19. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiosios J. S. elgesys. Šią aplinkybę grindžia tuo, kad nukentėjusioji R. S. atžvilgiu pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, vėliau jam priėjus prie jos ir įlindus jam į automobilį nukentėjusioji jį užpuolė, sudavė smūgį į veidą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016).
20. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, žodinį konfliktą iniciavo nukentėjusioji J. S., kai R. S. nueinančiam nuo nukentėjusiosios automobilio per atidarytą langą, šūktelėjo įžeidžiančius žodžius. Vėliau, jau konfliktui persikėlus į J. S. automobilį, nukentėjusioji trenkė nuteistajam R. S. į veidą. Po tokių nukentėjusiosios J. S. veiksmų R. S. pradėjo smurtauti jos atžvilgiu. Taigi, šie duomenys rodo, jog nukentėjusiosios J. S. elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis, taip pat buvo atliktas ir vienas smurtinis veiksmas, kas iš dalies įtakojo R. S. nusikalsti prieš nukentėjusiąją. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nustato nuteistojo R. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios J. S. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Dėl civilinio ieškinio
21. Nukentėjusioji J. S. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl 70,71 eurų turtinės ir 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
22. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji J. S. civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo atsisakė. Kauno apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios J. S. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atmetė, o dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies ir nukentėjusiajai iš R. S. priteisė 1 000 eurų. Teismas nurodė, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, jis dirba, todėl yra pajėgus atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, be to, būdamas sportininkas, boksininkas, tyčia ne mažiau, kaip keturis kartus smogė nukentėjusiajai J. S. kumščiu į veidą, tokiu būdu ji patyrė veido ir akies obuolio sužalojimus. Kauno apylinkės teismas atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiajai nusikalstamais veiksmais padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, į susiformavusią teismų praktiką, padarė išvadą, kad pareikštas 2 000 eurų civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti nėra adekvatus sukeltų pasekmių pobūdžiui, nukentėjusiosios fizinei ir psichinei sveikatai, nuteistasis kaltės ir civilinio ieškinio dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepripažįsta, todėl nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies.
23. Pritartina apeliaciniame skunde nurodomai aplinkybei, kad nukentėjusioji apklausiama teisminio nagrinėjimo metu dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos nebuvo nuosekli. Nukentėjusioji nurodė, kad po įvykio R. S. jai nemokėjo pinigų už vaiko išlaikymą, todėl civiliniu ieškiniu galėtų atsiimti nesumokėtus pinigus. Pasikeitus teismo sudėčiai nukentėjusioji J. S. iš pradžių nurodė, kad iš R. S. jai nieko nereikia, nėra tai svarbus aspektas, tačiau vėliau atsakant į teismo klausimus nurodė, kad vis tik civilinio ieškinio dalies dėl neturtinės žalos neatsisako ir prašo priteisti pilna apimtimi. Iš 2021 m. rugsėjo 10 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo matyti, kad nukentėjusioji vienu žodžiu atsakydama į teisėjos užduodamus klausimus nurodė, kas sudaro jai padarytą neturtinę žalą, po to trumpai nurodė, kad po įvykio jautė stresą, dėl padarytų sužalojimu negalėjo eiti į darbą, kadangi buvo šventinis laikotarpis taip pat niekur eiti nenorėjo, kraujosruva buvo maždaug iki sausio mėnesio vidurio.
24. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareiškiamas dėl kaltininko nusikalstama veika padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis). Tai reiškia, kad gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
25. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, neatsižvelgė į tai, kad paties nukentėjusiosios veiksmai įtakojo kilusį konfliktą, kuris baigėsi smurto panaudojimu nukentėjusiosios atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 eurų iki 1 000 eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015 ir kt.). Vadovaudamasi nurodyta kasacinio teismo praktika, CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdama į šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, tai yra kad nuteistojo veiksmai buvo sąlygoti tarp jo ir nukentėjusiosios susiklosčiusių konfliktiškų santykių, į tai, jog nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai priteisė nepagrįstai didelį – 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kuris mažintinas iki 500 eurų. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.
26. Dėl laikinajame sulaikyme išbūto laiko įskaitymo į bausmės laiką
27. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. ir jo gynėjas taip pat prašo į R. S. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką.
28. Iš (duomenys neskelbtini) d. nutarimo paleisti į laisvė laikinai sulaikytą asmenį matyti, kad R. S. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) val. (2 t. b. l. 5). Taigi, R. S. laikinajame sulaikyme išbuvo kiek daugiau nei 24 valandas. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, jog kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, R. S. į bausmės laiką turėjo būti įskaityta 2 laikinojo sulaikymo dienos.
29. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, BK 66 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma tuo atveju, jei asmuo buvo laikinai sulaikytas ar jam taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas) tiriant ir nagrinėjant tą bylą, kurioje priimamas nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2011). Kadangi pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. S. bausmę, laikinojo sulaikymo laiko į bausmę neįskaitė, todėl šis laikas įskaitomas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu.
Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės
30. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Kauno apylinkės teismas, nusprendęs R. S. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje. BK 72² straipsnis numato, kad teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesio pataisos programoje, kuriame nurodoma, kad teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.
31. Nagrinėjamu atveju, neginčijamai nustatyta, kad R. S. su J. S. kartu negyvena, bendro ūkio neveda daugiau nei 3 metus, juos sieja tik bendras vaikas, kurio globa dalinasi žodiniu susitarimu. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu ši baudžiamojo poveikio priemonė R. S. paskirta nepagrįstai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,
nusprendžia:
nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti.
Nustatyti nuteistojo R. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios J. S. elgesys (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaityti R. S. laikino sulaikymo laiką nuo (duomenys neskelbtini) val. (2 paras).
Iš R. S. nukentėjusiajai J. S. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 500 eurų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo priėmimo dienos.