Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. B. ir atsakovės S. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-174-613/2016, pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovėms S. B. ir A. D., trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB (perėmusio teises iš Danske Bank A/S), dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir turto padalinimo bei pagal atsakovės S. B. priešieškinį ieškovui K. B. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2015-08-05 patikslinęs, prašė pripažinti žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), su kitais priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), ieškovo ir atsakovės S. B. bendrąja daline nuosavybe, nustatant, kad nuosavybės dalys šiame turte yra lygios ir sudaro kiekvienam po ½; atidalinti ieškovo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti ieškovui iš atsakovės 57 924 Eur dydžio piniginę kompensaciją, pripažįstant atsakovei S. B. nuosavybės teisę į visą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Pripažinti bendrąja daline nuosavybe sniego valymo mašiną 3 000 Lt vertės, trimerį-150 Lt vertės, žoliapjovę-500 Lt vertės, pirties baldus (mediniai stalai, suolai)-1 000 Lt vertės, minkštų baldų kampą pirtyje-300 Lt, spintą pirtyje-400 Lt vertės, lauko sūpynes-2 000 Lt vertės, lauko medinius baldus-1 500 Lt, skalbimo mašiną „Bosh“-1 000 Lt, koridoriaus spintą-400 Lt, vonios spintelę-250 Lt, virtuvinius baldus su integruota buitine technika-5 000 Lt, šaldytuvą „Bosh“-2 000 Lt, televizorių LG 103 cm įstrižainės-2000 Lt, minkštą svetainės baldų komplektą-1 500 Lt, miegamojo baldus-1 500 Lt vertės, televizorių LG-400 Lt vertės, plaunamą dulkių siurblį-400 Lt vertės, kercherį-400 Lt vertės, šaldiklį-600 Lt vertės, muzikinį centrą-300 Lt vertės, šuniuką-600 Lt vertės. Priteisti ieškovui iš bendrosios dalinės nuosavybės priklausančių daiktų natūroje: sniego valymo mašiną-3 000 Lt vertės, trimerį-150 Lt vertės, pirties baldus (mediniai stalai ir suolai)-1 000 Lt vertės, žoliapjovę-500 Lt vertės, viso turto už 4 650 Lt, o kitą turtą natūroje priteisti atsakovei. Priteisti iš atsakovės 2 382 Eur (8 225 Lt) dydžio piniginę kompensaciją. Pripažinti negaliojančiomis S. B. ir A. D. pinigų dovanojimo sutartis, sudarytas 2006-10-04, 2007-03-28, 2009-01-16, 2010-01-20 ir priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad su atsakove S. B. pradėjo kartu gyventi 1999 metais jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Vėliau kartu nusprendė pasistatyti namą. 2004-02-20 už 24 000 Lt nusipirko 0,2734 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pinigus žemės sklypui šalys skyrė per pusę, nes ieškovas turėjo santaupų po 1999 metais įvykusių skyrybų, o atsakovė savo santaupų. Nuosavybės teisė žemės sklypui buvo įforminta tik atsakovės vardu, ieškovas tam neprieštaravo. Dėl projekto namui parengti kreipėsi į architektą ir jam sumokėjo už projektavimo darbus 3 500 Lt. Gyvenamąjį namą pradėjo statyti 2004 m. balandžio pradžioje. Prieš pradedant namo statybos darbus, šalys statybų įmonei sumokėjo 30 000 Lt rankpinigius, kuriuos atsakovė pasiskolino iš savo brolio ir draugų. Bendrai už statybos darbus buvo sumokėta 85 000 Lt, už elektros instaliacijos darbus-3 000 Lt, už santechnikos įrangą ir darbus sumokėjo 16 000 Lt. Atsakovė 2004 m. vasarą pardavė jai priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir gavusi 93 000 Lt, atidavė 30 000 Lt skolą broliui ir savo draugams, o kitus panaudojo namo statybai. Šalys į namą įsikėlė gyventi 2004 metų rugsėjo mėnesį, nors namo įrengimo, aplinkos sutvarkymo darbai dar nebuvo pabaigti. Visa tai atliko jau gyvendami 2005 m. ir gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti 2005 metais gegužės 6 d. 2007-2008 metais pasistatė pirtį, įsirengė baseiną. Šie statiniai dar nėra įregistruoti VĮ Registrų centre. Pritrūkus pinigų namo įrengimui, nusprendė paimti paskolą. 2005 metais atsakovės vardu buvo paimta 15 000 Eur paskola iš banko. Santykiai su atsakove buvo geri, gyveno kaip šeima. 2013-06-09 ieškovas rado sudėtus daiktus į krepšius, pakeistus namo užraktus. Dėl nurodytų priežasčių ieškovas prašė patenkinti ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovas K. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-04-11 sprendimo dalį pakeisti: priteisti atsakovei S. B. asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą, 0,2734 ha dydžio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su kitais priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), 125 984,50 Eur vertės, o ieškovui priteisti iš atsakovės S. B. 62 991,47 Eur dydžio piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią nekilnojamojo turto dalį. Nurodo šiuos pagrindinius apeliacinio skundo argumentus: Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė šeimos teisės normas. CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių turtinių santykių šeimos teisės normos nereguliuoja. Pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti S. B. pinigus, t. y. 28 382,76 Eur, gautus 2004-07-22, už jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini), kaip jos asmeninę nuosavybę, nes CK 6.970 straipsnyje nustatyta, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinė ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, o įnašai laikomi lygiais, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 str. 1 dalis). Aplinkybę, kad ieškovas prisidėjo prie namo statybų, teisme patvirtino liudytojos S. E. ir J. B.. Taip pat buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kad S. E. gavo pinigus už grąžintą žemę bei atidavė juos ieškovo mamai J. B., kuri atidavė pinigus ieškovui namo statyboms. Šių liudytojų parodymų teismas sprendime net neaptarė. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl 2006-10-04, 2007-03-28, 2009-01-16, 2010-01-20 dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir konstatuodamas, kad atsakovė A. D. padovanojo atsakovei S. B. 40 546,80 Eur dydžio pinigines lėšas, neturėjo teisės atsakovei iš ieškovo priteisti už šias lėšas piniginės kompensacijos. Atsakovė A. D. pateikė teismui savo ir savo vyro gautas pajamas iš VSDFV, tačiau atskaičius pagal statistikos departamento rekomenduojamas vidutines išlaidas vienam asmeniui miesto vietovėje, jiems jokių santaupų negalėjo likti. A. D. iš esmės net nepardavė buto savo sūnui, o tik įformintas pirkimo–pardavimo sandoris, nes V. D. gyveno Rusijoje ir norėjo išsaugoti Lietuvos pilietybę, todėl įregistravo nuosavybę savo vardu. Taip pat atsakovė A. D. negalėjo padovanoti S. B. 2007-03-28 40 000 Lt, nes žemės sklypą pardavė tik 2008-08-14 ir gavo už jį 14 500 Lt. Byloje yra pateikta atsakovės 2009-01-16 pinigų dovanojimo sutartis, pagal kurią A. D. S. B. padovanojo 20 000 Lt. Daugiau jokio turto A. D. nepardavė, tačiau 2010-01-20 vėl padovanojo S. B. 40 000 Lt. Šias dovanojimo sutartis S. B. uždeklaravo tik 2010 metais ir tai patikslindama deklaraciją.

Atsakovė S. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016-04-11 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijama, jog 2004-07-22 atsakovė S. B. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, (duomenys neskelbtini) už 28 382,76 Eur. Šis butas buvo atsakovės asmeninė nuosavybė, įgyta dar iki bendro gyvenimo su ieškovu pradžios, už butą gautos lėšos taip pat buvo atsakovės asmeninės. Nagrinėjamu atveju teismas teisingai sprendime pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų prisidėjęs prie bendro ūkio sukūrimo kokiu nors piniginiu įnašu, nors nuo pat bylos pradžios ieškovas teigė, jog namas buvo statomas ir iš jo pinigų, tačiau ieškovas niekada neturėjo galimybės iš gaunamų pinigų prisidėti prie namo statybų, nes ieškovo pinigų vos užtekdavo pragyvenimui. S. E. ir J. B. yra artimos ieškovo giminaitės ir šių liudytojų parodymai turi būti vertintini kritiškai. Apie šias aplinkybes ieškovas užsiminė tik gerokai įpusėjus civilinės bylos nagrinėjimui. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuginčyti atsakovių paaiškinimai, jog atsakovė S. B. ir A. D. sudarė dovanojimo sutartis. Be to, byloje buvo pateiktos A. D. metinės pajamų mokesčio deklaracijos už mokestinius 2006 ir 2008 metus, kurios pagrindžia, kad A. D. buvo deklaravusi iš nekilnojamojo turto pardavimo gautas lėšas. Sutiktina su Klaipėdos apygardos teismo sprendime nurodytais argumentais, jog visos sutartys yra pasirašytos A. D., todėl tai eliminuoja bet kokias abejones dėl A. D. valios buvimo dovanoti S. B. pinigines lėšas. Atsakovė S. B. apeliaciniame skunde prašė pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016-04-11 sprendimo dalį dėl ieškovo piniginių lėšų ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patenkinti atsakovės reikalavimą dėl 19 114,92 Eur kompensacijos priteisimo iš ieškovo už pinigines lėšas, buvusias šalių bendro gyvenimo pabaigoje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Ieškovo pozicija dėl deklaruotų piniginių lėšų bylos eigoje keitėsi. Atsakovei pareiškus reikalavimą dėl piniginių lėšų padalinimo, ieškovas neneigė šias lėšas turėjęs, tačiau teigė, kad jas buvo sutaupęs dar iki santuokos su pirmąją sutuoktine ir gyvendamas su ja kartu, o nutraukus jų santuoką, jie turtą pasidalino geruoju ir piniginės lėšos liko ieškovui. Pažymėtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000 m. vasario 21 d. sprendime, kuriuo buvo nutraukta ieškovo ir A. B. santuoka, nenurodyta, kad sutuoktiniai įgijo kokį nors turtą ir kad po santuokos nutraukimo ieškovui liko kokios nors piniginės lėšos. Teismas pripažino faktą, jog šalys vedė bendrą ūkį ir gyveno kartu iki 2013-06-09 ir šiuo laikotarpiu įgijo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (piniginės lėšos yra kilnojamasis turtas), laikytina, jog sukauptos lėšos bendro ieškovo ir atsakovės gyvenimo metu, pripažintinos jų bendrą daline nuosavybe. Nutrūkus bendram gyvenimui piniginės lėšos liko pas ieškovą ir tai negali įtakoti atsakovės teisių į pusę dalies šių lėšų. Mokestinių deklaracijų duomenys laikyti oficialiais duomenimis (CPK 197 str. 2 d.) ir negali būti nuginčijami žodžiu ieškovo pareiškimu. Ieškovas K. B. pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o ieškovo apeliacinį skundą patenkinti ir priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pajamų deklaracijos paskirtis – deklaruoti turto įsigijimo šaltinius, tačiau toks mokestinio / administracinio pobūdžio deklaravimas savaime neįrodo jame nurodyto turto įsigijimo teisinio pagrindo. Pagal pajamų deklaravimo tvarką, ieškovas turi teisę tikslinti deklaraciją 5 metus po šios deklaracijos pateikimo, todėl ieškovas gali tai padaryti iki 2018 metų. Ieškovas nurodo, kad jokių grynųjų pinigų teismo sprendimo priėmimo dieną jis neturėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl procesinių teisių perėmimo

Teisme 2016-06-17 gautas trečiojo asmens Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašymas pakeisti civilinėje byloje Nr. 2-174-613/2016 ginčo teisinio santykio šalį Danske Bank, veikiantį per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, jo teisių perėmėju „Swedbank“, AB. Prašyme nurodyta, kad Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, 2015-12-09 sutartimi dėl verslo dalies perleidimo, patvirtinta Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K., notarinio registro Nr. MK-10734, ir 2016-06-04 priėmimo–perdavimo aktu, patvirtintu Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaro M. K., notarinio registro Nr. MK-4500, nuo 2016-06-04 (įskaitytinai) perleido kredito įstaigai „Swedbank“, AB visas savo, kaip kreditoriaus, teises ir pareigas, kylančias iš sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą ir S. B.. Prie prašymo trečiasis asmuo pridėjo išrašą iš 2015-12-09 Danske Bank A/S, veikiančios per Danske Bank A/S Lietuvos filialą ir „Swedbank“, AB sutarties dėl verslo dalies perleidimo (6 t., b. l. 26–28) ir 2016-06-04 išrašą iš perdavimo–priėmimo akto (6 t., b. l. 29–31). CPK 48 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Atsižvelgiant į trečiojo asmens prašyme išdėstytus argumentus, į tai, kad „Swedbank“, AB ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė prieštaravimų dėl šalies keitimo byloje, trečiasis asmuo Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, keistinas jo teisių perėmėju „Swedbank“, AB (CPK 48 str.). Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas (CPK 48 str. 2 d.).

Dėl ginčui taikytinos teisės

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė šeimos teisės normas. CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių turtinių santykių šeimos teisės normos nereguliuoja. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą atlieka teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, byla Nr. 3K-3-338/2008). Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų. Teisėjų kolegija nurodo, kad asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Nurodytus teisinius santykius reglamentuojantis CK trečiosios knygos VI dalies XV skyrius ginčo santykiams dar negalioja, nes dar nėra priimta specialaus įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis (Žin., 2000, Nr. 74-2262). Nuosekli susiformavusi kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-24 nutartis Nr. 3K-3-410/2011). Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas kai kuriuos ieškinio ir priešieškinio argumentus šalių teisiniams santykiams kvalifikuoti kaip analogiją taikė CK trečiosios knygos normas (reglamentuojančias susituokusių asmenų turto rėžimą), tačiau išsprendus bylą iš esmės teisingai, tai nelaikytina esminiu pažeidimu dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Dėl šalių asmeninių lėšų įnašo dydžio bendrojoje dalinėje nuosavybėje

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015; kt.). CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo.Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti S. B. piniginių lėšų, t. y. 28 382,76 Eur, gautų 2004-07-22, už jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini), kaip jos asmeninę nuosavybę, nes CK 6.970 straipsnyje nustatyta, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinė ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, o įnašai laikomi lygiais, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 str. 1 dalis). Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad su atsakove S. B. pradėjo gyventi nuo 1999 metų. Žemės sklypą ieškovas ir atsakovė įsigijo 2004-02-20. Nuo 2004 m. atsakovė niekur nedirbo. Ieškovas laisvo nuo darbo metu pirkdavo automobilius, remontuodavo ir juos parduodavo. Daug darbų prie namo atlikdavo pats. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nevertino liudytojų S. E. ir J. B. parodymų ir dėl jų net nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovė S. B. 2004-07-22 pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 28 382,76 Eur. 8 688,60 Eur šių lėšų atsakovė panaudojo skoloms paimtoms namo statyboms dengti, o likusiais lėšas panaudojo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyboms (šiuos duomenis pats ieškovas nurodo ieškinyje). CK 4.73 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Apeliantas neneigia aplinkybės, kad atsakovė savo asmenines lėšas, kurias gavo pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), investavo į namo statybas. Ieškovas tik nurodo, kad prie bendrosios dalinės nuosavybės turto, esančio (duomenys neskelbtini), prisidėjo savo darbu. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatytą tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovas pats procesiniuose dokumentuose nurodė, kad namo statybos eigoje buvo atliekami projektavimo darbai, statybos tęsėsi ilgą laiką, todėl ieškovas turėjo visas galimybes pateikti bent minimalius įrodymus, kad ieškovas prie namo statybų prisidėjo savo darbu, o tokių įrodymų ieškovas nepateikė (CPK 178 str.), todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo nurodymas, kad ir jis prisidėjo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybų yra nepagrįstas. Apelianto nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų S. E. ir J. B. parodymų ir dėl jų net nepasisakė neleidžia apeliacinės instancijos teismui daryti kitokią išvadą dėl atsakovės asmenine nuosavybe priklausančių lėšų į namo statybas įnešimo nei padarė pirmosios instancijos teismas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesirėmė liudytojų S. E. ir J. B. parodymais, o rėmėsi kitais byloje esančiais įrodymais, nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas įvertino faktines bylos aplinkybes neteisingai. Pažymėtina ir tai, kad 2016-01-12 teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos S. E. (paveldėjusi ieškovo senelės žemę) ir J. B. (ieškovo motina) yra giminystės ryšiais susiję su ieškovu. Be to, liudytojų parodymams patvirtinti, priešingai nei atsakovė, ieškovas rašytinių įrodymų nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, įvertindamas ieškovo ir atsakovės įnašo dydį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o liudytojų J. B. ir S. E. parodymais, teisėjų kolegijos nuomone, remtis nėra pagrindo.

Dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl 2006-10-04, 2007-03-28, 2009-01-16, 2010-01-20 dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir konstatuodamas, kad atsakovė A. D. padovanojo atsakovei S. B. 40 546,80 Eur dydžio pinigines lėšas, neturėjo teisės atsakovei iš ieškovo priteisti už šias lėšas piniginės kompensacijos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytomis išvadomis, kad atsakovė A. D. pardavė: 1) 2006-11-27 butą, esantį (duomenys neskelbtini) už 27 513,90 Eur; 2) 2008-08-14 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) už 4 199,49 Eur sumą; 3) 2008-12-15 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) už 2 896,20 Eur (pažymėtina, kad visos šios sutartys yra galiojančios, ieškovas reikalavimo dėl jų pripažinimo negaliojančiomis nepareiškė). Aktualu dar ir tai, kad aplinkybę, jog dovanojimo sandoriai nebuvo sudaryti dėl akių, patvirtino faktas, kad visas gautas lėšas atsakovė S. B. deklaravo mokesčių inspekcijoje dar iki bylos iškėlimo – 2010 ir 2012 metais. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-08-28 pažymoje Nr. (21.25)-D2-3815 nurodyta, kad S. B. valstybinei mokesčių inspekcijai 2015-08-28 pateikė pažymą, kurioje nurodoma, kad S. B. 2010-02-22 valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė laikinąją metinę mokesčio deklaraciją ir metinę pajamų mokesčių deklaraciją, kuriose deklaravo 2006 ir 2007 metų pajamas, tame tarpe ir kiekvienoje deklaracijoje po 40 000 Lt iš A. D. gautų dovanotų pinigų. Byloje nėra duomenų, kad 2010 metais šalių santykiai buvo blogi, o ir pats ieškovas ieškinyje nurodė, kad iki 2013 metų šalių santykiai buvo geri ir tik 2013-06-09 ieškovas rado savo daiktus sudėtus į krepšius, pakeistus namo užraktus. Kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Apsimestinis sandoris yra toks, kuriame išreikšta valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, nes juo dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių faktiškai siekė šalys. Konstatavus, kad sandoris yra apsimestinis, taikomos taisyklės to sandorio, kurį šalys turėjo galvoje (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu atsakovė A. D. patvirtino, kad pardavusi anksčiau nurodytą turtą ir už jį gavusi pinigines lėšas, šias lėšas siekė padovanoti savo dukrai S. B., o atsakovė S. B. šias lėšas, kaip dovaną priėmė. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad dovanotoja turėjo valią padovanoti, o apdovanotoji – šias dovanas priimti, o šalių valios išraiškai įforminti buvo sudaryti dovanojimo sandoriai. Apelianto išdėstyti argumentai neeliminuoja pirmosios instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl dovanojimo sandorių buvimo. Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad po dovanojimo sutarčių sudarymo tiek ieškovas, tiek atsakovė daugiau piniginių lėšų namo statyboms iš trečiųjų asmenų nesiskolino.

Dėl kompensacijos priteisimo

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovės indėlis į bendrąją dalinę nuosavybę yra didesnis, todėl ieškovui priteisė mažesnę tenkančią kompensacijos dalį už namą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-01-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004, 2016-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016). Kaip jau buvo nustatyta, atsakovė namo statybai panaudojo asmenines lėšas, gautas pardavus jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir A. D. atsakovei dovanotas pinigines lėšas. Nors teismas, padalindamas ieškovo ir atsakovės dalinę nuosavybę, nepagrįstai taikė CK trečios knygos normas (reglamentuojančias santuokoje įgyto turto padalinimą) ir nurodė, kad šalių dalys yra lygios, tačiau spręsdamas kompensacijos dydžio klausimą ieškovui, pagrįstai atsižvelgė į atsakovės įnašą iš asmeninių lėšų bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Dėl piniginių lėšų padalinimo

Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl 19 114,92 Eur kompensacijos priteisimo iš ieškovo už pinigines lėšas, buvusias šalių bendro gyvenimo pabaigoje. Aplinkybę, kad ieškovas turėjo pinigines lėšas, buvusias šalių bendro gyvenimo pabaigoje, apeliantė grindžia ieškovo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktais metinės pajamų deklaracijos duomenimis. Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad piniginių lėšų gyvenimo su atsakove pabaigoje neturėjo. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus faktui, kad ieškovas šių lėšų natūroje šalių bendro gyvenimo pabaigoje, t. y. 2013-06-09, neturėjo, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šalims gali būti dalintinas tik natūroje esantis turtas. Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.