- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-11
- Bylos Nr.
- e2A-59-343/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Atsakovas
- A. M. J.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini) šilumos tinklai“
- Kategorijos
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. M. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini) šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei A. M. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini) šilumos tinklai“ (toliau – ieškovė) ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovės A. M. J. (toliau – atsakovė) 900,08 Eur įsiskolinimą.
2. Nurodė, kad atsakovė yra pasirinkusi savitą būdą atsiskaityti už ieškovės teikiamas karšto vandens ir būsto šildymo paslaugas – apmoka tik dalį teikiamuose mokėjimo pranešimuose nurodomų sumų, o dėl kitų nuolat veda teisminius ginčus. Visi iki šiol įvykę teisminiai ginčai atsakovės pralaimėti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.55 straipsniu, visas iš atsakovės gaunamas sumas ieškovė pirmiausia įskaito senosioms skoloms dengti, o už einamojo laikotarpio skolą skaičiuojami delspinigiai, kurie, vadovaujantis CK 6.54 straipsniu, iš karto nurašomi iš gaunamų įmokų. Šį kartą ieškovė kreipėsi dėl susidariusio įsiskolinimo už 2016 – 2019 metus. Iš viso per 4 metus priskaičiuota už paslaugas 1 001,40 Eur, o sumokėta 101,32Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka. Anot atsakovės, ji nesutiko mokėti tos mokesčių dalies, kuri jai yra neaiški, nepagrįsta ir dėl kurios ieškovė nepateikė išsamaus paaiškinimo. Atsakovė daug kartų pranešė ieškovei, kad nesutinka su skolos dydžiu, reikalavo ją detalizuoti ir pagrįsti. Ieškovė nepagrįstai visas iš atsakovės gaunamas įmokas už paslaugas įskaitė atsakovės senoms skoloms dengti. Iš ieškovės pateiktos pažymos-skaičiuotės matyti, kad 2016 m. – 2018 m. gegužės mėn. ieškovė lėšas gavo ne tik iš atsakovės įmokų, bet ir iš antstolio. Visas antstolio išieškotas ir atsakovės sumokėtas sumas ieškovė įskaitė ankstesnei atsakovės skolai už laikotarpį iki 2018 m. birželio mėn. padengti, o šią skolą padengus visiškai, atsakovės sumokėtas sumas ieškovė įskaitė į skolą už laikotarpį nuo 2018 m. birželio mėn. Atsakovės teigimu, jos mokėtomis įmokomis turėjo būti dengiamos atsakovės apmokamos einamojo laikotarpio sąskaitos, todėl ieškovės pateikta pažyma-skaičiuotė, kuria grindžiama ieškinio suma, yra neteisinga ir nepagrįsta. Pažymėjo, kad ji, mokėdama dalines įmokas pagal ieškovės pateiktus mokėjimo pranešimus, mokėjimo pranešimuose nurodydavo už ką ir kokią sumą moka. Taigi, atsakovė, mokėdama už ieškovės suteiktas paslaugas, aiškiai ir suprantamai išreiškė savo valią dėl įmokų paskirstymo, kaip tai nustato CK 6.55 straipsnio 1 dalis, todėl ieškovė neturėjo teisės CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka įskaityti įmokas į seniausią atsakovės skolą. Atsakovė teikia teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad antstolis iš jos vykdė išskaitymus ir pervedė juos išieškotojui ir nuo 2018 m. birželio mėn., tačiau šios lėšos nebuvo įskaitomos atsakovės skolai ar įmokoms už paslaugas. Atsakovės paskaičiavimu, nuo 2018 m. birželio mėn. iki 2019 m. gegužės mėn. buvo išskaityta ir pervesta išieškotojui 1 575,17 Eur suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Marijampolės apylinkės teismas 2021 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 900,08 Eur skolą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. suteiktas paslaugas, 20 Eur žyminį mokestį ir 470 Eur teisinės pagalbos išlaidas.
5. Nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. tiekė atsakovei nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), šiluminę energiją, karštą vandenį, teikė šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą, šilumos energiją bendroms reikmėms ir pateikdavo atsakovei sąskaitas už teiktas paslaugas. Vadovaudamasis byloje esančia ieškovės pateikta pažyma-skaičiuote ir kita bylos medžiaga, nustatė, jog iki ieškinio parengimo atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudarė 900,08 Eur. Vadovaudamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenimis nustatė, kad dėl ankstesnių atsakovės įsiskolinimų laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2016 m. ieškovei yra priimti aštuoni įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais ieškovei iš atsakovės buvo priteisti įsiskolinimai už ieškovės suteiktas paslaugas. Ieškovės prie ieškinio pateikta pažyma-skaičiuotė patvirtina, kad ieškovei iš atsakovės iki 2016 m. sausio 1 d. iš viso priteista suma buvo 3 225,04 Eur. Ši pažyma-skaičiuotė įrodo, kad atsakovė dalį įsiskolinimo sumos už ieškovės suteiktas paslaugas sumokėdavo pati, o dalis įsiskolinimo buvo dengiama antstoliui išieškant iš atsakovės gaunamų pajamų.
6. Teismas kaip nepagrįstą vertino atsakovės poziciją, kad ji turi mokėti ieškovei tik už jos manymu ieškovės suteiktas paslaugas. Tokios nuomonės laikėsi dėl to, kad pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį, butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Teismų praktikoje pažymima, jog bendraturčio pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo.
7. Nesutiko su atsakovės argumentu, kad laiptinėje radiatoriai nešyla, todėl ieškovė neteikia paslaugos už bendrų patalpų šildymą ir jai nereikia mokėti. Pasisakydamas šiuo aspektu teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines. Aplinkybė, kad laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, reiškia, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio šaltojo sezono metu ir laiptinės šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos teikia šilumos energijos vamzdynu šildomos namo konstrukcijos, tačiau nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).
8. Teismas, vertindamas atsakovės argumentus, susijusius su mokesčiu už ,,gyvatuką“, kurio, anot atsakovės, jos bute nėra, dėl to ji už jį nesutinka mokėti, nustatė, kad tai ne pirma byla tarp šalių dėl to paties dalyko, tik vis už skirtingą šildymo laikotarpį. Ankstesnėje byloje (Šakių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-286-876/2016), kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, tarp tų pačių šalių vyko ginčas dėl „gyvatuko“ ir buvo nustatyta, kad atsakovės vonioje yra vonios šildytuvas ir tai matyti iš karšto vandens tiekimo vamzdžio formos. Atsakovė šioje nagrinėjamoje byloje nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ankstesnėje byloje nustatytą aplinkybę, todėl konstatavo, kad ginčo laikotarpiu atsakovei teko pareiga apmokėti už sunaudotą šilumos energiją vandens pašildymui, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą.
9. Nesutiko su atsakove, kad ji neturi mokėti už vamzdynų eksploataciją, nes padaryta renovacija ir yra 5 metų garantinis laikotarpis. Teismas laikėsi pozicijos, kad prie šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas eksploatuojančios įmonės atliekamų funkcijų priskirtini įvairūs darbai, pvz. sistemų profilaktinė apžiūra, jų einamasis remontas, avarijų sistemose lokalizavimas ir pan., kurie turi būti vykdomi reguliariai ar įvykus gedimui, nepriklausomai nuo to ar daugiabučiui namui yra atlikta renovacija.
10. Vadovaudamasis atsakovės pateiktomis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus pažymomis apie įvykdytus išskaitymus iš asmens išmokų nustatė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. iš atsakovės buvo išskaitytos sumos pagal vykdomuosius dokumentus Nr. 2-5-876/15, 2-10- 829/11, 2-240-634/09, 2-376-829 ir 2-381-876/12, e2-286-876/16. Darė išvadą, kad atsakovė ieškovei buvo skolinga ir už kitus ginčo laikotarpius, todėl privalėjo mokėti ir kitas sumas, priteistas teismo sprendimais. Atsakovė neįrodė, kad ji nėra skolinga ieškovei už suteiktas paslaugas už ieškinyje nurodytą laikotarpį.
11. Įvertinęs aplinkybę, kad tarp šalių nėra sudarytos sutarties, kurioje šalys būtų numačiusios kitokią įmokų paskirstymo tvarką, sprendė, kad ieškovė turi teisę paskirstyti gautas įmokas jas užskaitydama ankstesniais teismo sprendimais priteistai tęstinei prievolei įvykdyti, todėl ieškovės ieškinio reikalavimą laikė pagrįstu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turėjo teisę paskirstyti apeliantės mokamas įmokas už teikiamas paslaugas ankstesniems įsiskolinimams padengti. Apeliantės teigimu, vadovaujantis CK 6.55 straipsniu, skolininkas gali apsispręsti ir pareikšti, kurią skolą jis grąžina kreditoriui, kai yra kelios tos pačios rūšies skolos. Apeliantė, mokėdama dalines įmokas už teikiamas paslaugas pagal ieškovės pateiktus mokėjimo pranešimus, juose nurodydavo už ką ir kokią sumą moka, mokėjimo paskirtis ir mokėjimo suma buvo fiksuojama ir atsiskaitymo už paslaugas kvituose. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantė įvairiomis formomis ir būdais nurodė ieškovei dėl mokamų įmokų paskirstymo, todėl ieškovė nepagrįstai visas iš apeliantės gaunamas įmokas už paslaugas įskaitė senoms skoloms dengti.
12.2. Teismas, motyvuodamas sprendimą, vadovavosi duomenimis, kurių byloje nėra, todėl galėjo būti pažeista CPK 185 straipsnio 1 dalis ir 263 straipsnio 2 dalis, bei neteisingai išspręsta byla. Anot apeliantės, teismas netinkamai vertino jos atsikirtimus dėl nemokamų dalinių įmokų ieškovei, formaliai nurodydamas, kad šie atmestini kaip nepagrįsti įrodymais. Teigia, kad, duodama paaiškinimus teismui, apeliantė nurodė už kokias ieškovės teikiamas paslaugas ji nemokėjo, nes tokių paslaugų ieškovė neteikė (pvz., laiptinės šildymas). Tuo tarpu teismo nurodytos aplinkybės, kad laiptinėse esantys šildymo įrenginiai yra atjungti ir pan., bylos nagrinėjimo metu visiškai nebuvo tirtos.
12.3. Apeliantė, duodama paaiškinimus, teismui nurodė, kad nemokėjo už „gyvatuką“, kadangi jo bute nėra. Teismas atmetė šį jos atsikirtimą kaip nepagrįstą, vadovaudamasis ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-286-876/2016. Anot apeliantės, civilinėje byloje Nr. e2-286-876/2016 nustatytos aplinkybės negali turėti įtakos sprendimui šioje byloje, kadangi nurodyti duomenys nebuvo prijungti prie šios bylos, ir neaišku ar yra pagrindas vertinti jų tapatumą. Pažymi, kad byloje yra duomenys, jog apeliantės gyvenamame daugiabučiame name buvo atliekama renovacija, butuose keičiami vandentiekio stovai ir atšakos, todėl faktinės aplinkybės galėjo pasikeisti.
12.4. Teismas ieškinio dydžio pagrįstumą vertino tik pagal vieną rašytinį dokumentą – ieškovės į bylą pateiktą pažymą-skaičiuoklę. Apeliantės teigimu, negavus objektyvių duomenų apie antstolio išieškotas ir ieškovei pervestas lėšas iš apeliantės už 2018 m. spalio mėn. – 2019 m. laikotarpį, teismas neturėjo duomenų, reikalingų teisingai išspręsti bylą.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Su atsakove teisminiai procesai trunka daugiau nei 10 metų. Visas bylas atsakovė yra pralaimėjusi, tačiau geruoju teismo sprendimų nevykdė. Klausimas dėl iš atsakovės gaunamų įmokų paskirstymo išnagrinėtas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, kur pripažinta, kad nesant aiškaus skolininko nurodymo už ką jis moka konkrečią pinigų sumą, kreditorius turi teisę įskaityti seniausią skolą.
13.2. Atsakovės pozicija yra prieštaringa: iš vienos pusės ji ieškinio nepripažįsta, iš kitos pusės lyg ir dalį jo sutinka apmokėti. Pažymi, kad ieškovės gaunamuose dokumentuose niekur neatsispindi, kokias sąskaitas atsakovė sutinka apmokėti, todėl ne kartą jai buvo siūlyta atvykti ir pasirašyti rašytinę sutartį, tačiau tokius siūlymus atsakovė ignoruoja.
13.3. Apeliaciniame skunde antstolio pažymomis atsakovė įrodinėja, kad neteisingai atliktas skolos apskaičiavimas. Per nusistovėjusią ginčų su atsakove praktiką buvo sukaupta patirtis, kaip atskiromis pažymomis ar atskirais mokėjimo dokumentais ji manipuliuoja, siekdama nuginčyti skolos dydį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
16. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).
19. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė atsakovės butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekė šiluminę energiją, karštą vandenį, teikė šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą, šilumą bendroms reikmėms, už suteiktas paslaugas atsakovei pateikdavo sąskaitas apmokėjimui. Vadovaujantis LITEKO duomenimis nustatyta, kad tarp tų pačių šalių dėl skolos priteisimo už suteiktas paslaugas, tik už skirtingus laikotarpius, yra priimtas ne vienas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Ieškovės į bylą pateikta pažyma-skaičiuotė patvirtina, kad ieškovei iš atsakovės iki 2016 m. sausio 1 d. iš viso buvo priteista 3 225,04 Eur suma, kurios dalį atsakovė sumokėdavo pati, o dalis įsiskolinimo buvo dengiama antstoliui išieškant iš atsakovės gaunamų pajamų. Nagrinėjamu atveju ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi dėl skolos iš atsakovės priteisimo už 2016-2019 metus, t. y. dėl 900,08 Eur įsiskolinimo. Ieškinyje nurodoma, kad visi iš atsakovės gaunami mokėjimai pirmiausia užskaitomi netesyboms ir seniausioms sumoms dengti, todėl realiai už 2016 m. buvo pradėta atsiskaityti nuo 2018 m. gegužės mėnesio. Iš viso per 4 metus priskaičiuota už paslaugas 1001,40 Eur, sumokėta 101,32 Eur, skola 900,08 Eur.
20. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Tokį sprendimą priėmė įvertinęs aplinkybę, kad tarp šalių nėra sudarytos sutarties, kurioje šalys būtų numačiusios kitokią įmokų paskirstymo tvarką, todėl sprendė, kad ieškovė turi teisę paskirstyti gautas įmokas jas užskaitydama ankstesniais teismo sprendimais priteistai tęstinei prievolei įvykdyti.
21. Apeliantė su priimtu teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė turėjo teisę paskirstyti apeliantės mokamas įmokas už teikiamas paslaugas ankstesniems įsiskolinimams padengti. Apeliantės teigimu, vadovaujantis CK 6.55 straipsniu, skolininkas gali apsispręsti ir pareikšti, kurią skolą jis grąžina kreditoriui, kai yra kelios tos pačios rūšies skolos. Be to, apeliantė mokėdama dalines įmokas už teikiamas paslaugas pagal ieškovės pateiktus mokėjimo pranešimus, juose nurodydavo už ką ir kokią sumą moka, mokėjimo paskirtis ir mokėjimo suma buvo fiksuojama ir atsiskaitymo už paslaugas kvituose. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės pozicijai nepritaria.
22. CK 6.55 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuojama, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-969/2017, yra nurodęs, kad sąvoka „seniausia skola“ aptariamojoje teisės normoje, be kita ko, apima ir tas seniausias skolas, kurios yra išieškomos vykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus dėl jų priteisimo iš skolininko.
23. CK 6.55 straipsnyje reglamentuojamos kelių skolų dengimo eiliškumo taisyklės taikomos, kai nėra kitokį eiliškumą nustatančio šalių susitarimo. Tai yra patvirtinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2013).
24. Nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe laikytina tai, kad šalys nėra sudariusios susitarimo, kokia tvarka įskaityti atsakovės įmokas į jos turimas skolas. Nesant šalių susitarimo, taikytinas CK 6.55 straipsnyje nustatytas skolų įskaitymo eiliškumo reglamentavimas: kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola, nebent skolininkas mokėdamas pareiškia, kurią skolą jis grąžina.
25. CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta skolininko teisė pareikšti, kurią skolą jis grąžina, suponuoja, kad pareiškimas gali būti ir vienašalis skolininko valinis veiksmas, todėl susitarimas dėl įmokų paskirstymo nėra būtinas. Skolininko pareiškimo, kurią iš skolų mokėdamas įmoką jis grąžina kreditoriui, pakanka įmokai įskaityti į skolininko nurodomą skolą. Įstatymas taip pat nenustato jokių formos reikalavimų dėl šio skolininko valios pareiškimo, tačiau akivaizdu, kad jis turi būti toks, kad vėliau, kilus ginčui, skolininkas galėtų įrodyti, kad kreditorius apie pareiškimą buvo tinkamai ir laiku informuotas. Kilus ginčui teismas, ištyręs įrodymus, vertina, ar prieš sumokėdamas įmoką ar ją mokėdamas skolininkas pareiškė kreditoriui, kurią skolą jis grąžina.
26. Šios bylos atveju esminę reikšmę nustatant, ar apeliantė pareiškė ieškovei apie įmokų įskaitymą į jos nurodomą skolą, turi įrodymų vertinimas, ar kas mėnesį atliekami apeliantės mokėjimai ieškovei gali būti vertinami kaip valios pareiškimas atlikti einamuosius mokėjimus, padengiant vėliausias skolas. Nenustatyta, kad mokėdama įmokų sumas atsakovė pateikdavo ieškovei atskirą pareiškimą dėl skolų įskaitymo eiliškumo. Kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, atsakovė įmokas mokėdavo per AB Lietuvos paštas, kuris priimdamas įmoką pateikdavo ieškovei tik duomenis apie mokėtojo rekvizitus (mokėtojo kodą) ir sumokėtą įmokos sumą. Ši nustatyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad apeliantei mokant įmokas per AB Lietuvos paštas, ieškovė nebuvo informuojama apie mokėjimo paskirtį, apie tai, kokio dydžio suma ar jos dalis kuriai iš skolų padengti yra skiriama. Tuo tarpu apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji, mokėdama įmokas pagal ieškovės mokėjimo pranešimus, juose ranka įrašydavo už ką ir kokią sumą moka, byloje nesant duomenų apie tai, kad atsakovės nurodyta informacija ieškovei būdavo perduodama tinkamai ir laiku, nesudaro pagrindo konstatuoti buvus tinkamai pareikštą CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nurodytą skolininko pareiškimą. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė aplinkybės, kad ji mokėdama ieškovei pareiškė, kurią skolą grąžina. Dėl šios priežasties atmestini apeliantės argumentai, kad ieškovė neturėjo teisės paskirstyti apeliantės mokamas įmokas už teikiamas paslaugas ankstesniems įsiskolinimams padengti.
27. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ji, duodama paaiškinimus, teismui nurodė, jog nemokėjo už „gyvatuką“, nes jo bute nėra. Pirmosios instancijos teismas šį apeliantės atsikirtimą atmetė kaip nepagrįstą, vadovaudamasis ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-286-876/2016, kuriame buvo nustatyta, kad apeliantės vonioje yra vonios šildytuvas ir tai matyti iš karšto vandens vamzdžio formos. Anot apeliantės, civilinėje byloje Nr. e2-286-876/2016 nustatytos aplinkybės negali turėti įtakos sprendimui šioje byloje, kadangi nurodyti duomenys nebuvo prijungti prie šios bylos, ir neaišku, ar yra pagrindas vertinti jų tapatumą. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliantės argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
28. Pažymėtina, kad CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad prejudiciniais faktais kitoje byloje nustatytus faktus galima laikyti tik tuomet, kai pirmesnėje byloje dalyvavo tie patys asmenys, taip pat kai tie patys faktai yra įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 18 punktą; 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17 ir 18 punktus; kt.).
29. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje Nr. e2-286-876/2016, kuria vadovaudamasis apylinkės teismas šioje civilinėje byloje padarė išvadą, kad atsakovės vonioje yra vonios šildytuvas ir tai matyti iš karšto vandens tiekimo vamzdžio formos, buvo konstatuota aplinkybė, kuri yra ir šios bylos dalykas, todėl priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas šia nustatyta aplinkybe galėjo vadovautis nagrinėjamoje byloje. Tuo tarpu apeliantė, teigdama, kad jos gyvenamame daugiabučiame name buvo atliekama renovacija, butuose keičiami vandentiekio stovai ir atšakos, todėl faktinės aplinkybės galėjo pasikeisti, šiems teiginiams pagrįsti nepateikė konkrečių įrodymų, kuriuos įvertinus pasitvirtintų atsakovės dėstomi teiginiai. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu atsakovei teko pareiga apmokėti už sunaudotą šilumos energiją vandens pašildymui, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą.
30. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas sprendimą, vadovavosi duomenimis, kurių byloje nėra, todėl galėjo būti pažeista CPK 185 straipsnio 1 dalis ir 263 straipsnio 2 dalis, bei neteisingai išspręsta byla. Anot apeliantės, teismas netinkamai vertino jos atsikirtimus dėl nemokamų dalinių įmokų ieškovei, formaliai nurodydamas, kad šie atmestini kaip nepagrįsti įrodymais. Teigia, kad duodama paaiškinimus teismui apeliantė nurodė už kokias ieškovės teikiamas paslaugas ji nemokėjo, nes tokių paslaugų ieškovė neteikė (pvz., laiptinės šildymas). Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi šios aplinkybės apeliantė nepagrindė leistinais įrodymais.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentais jo keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
33. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
34. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą išreiškė poziciją dėl 70 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pateikė jų dydį patvirtinančius įrodymus – 2021 m. lapkričio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr.2021/050 (1), kuri patvirtina patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalių dydžių (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) (1,3 koeficientas x 1 566,4 Eur = 2 036,32 Eur), todėl priteistina iš atsakovės (CPK 93 ir 98 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Palikti nepakeistą Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini) šilumos tinklai“, juridinio asmens kodas 174409393, iš atsakovės A. M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 70 Eur (septyniasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.