- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-21
- Bylos Nr.
- e2A-712-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01372-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- J. L.
- Kategorijos
- 2.6.2.1Netesybos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovei V. M. dėl delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės V. M. 288,00 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Savo reikalavimus grindė tuo, kad su atsakove sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pasiūti ir parduoti prekes pirkėjui (atsakovei), o atsakovė įsipareigojo priimti užsakytas prekes ir atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka. Šalių sudarytos sutarties 2.4. punkte buvo nustatyta, kad pirkėjui (atsakovei) laiku nesumokėjus Sutarties 2.2. punkte nurodytos sumos (1 800,00 Eur), pirkėjas įsipareigoja sumokėti 0,2 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus laiku sumokėti ieškovei už parduotas prekes. Atsakovė prekes priėmė, pretenzijų dėl prekių kiekio ir kokybės nereiškė, tačiau už jas su ieškove neatsiskaitė iki kol 2019 m. gegužės 20 d. ieškovė nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Pažymėjo, kad ieškovei kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, atsakovė sumokėjo tik pagrindinę skolą, tačiau nesumokėjo sutartyje numatytų delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų. Bendra iki ieškinio padavimo atsakovei priskaičiuota delspinigių suma sudaro 288,00 Eur, kuri paskaičiuota už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. iki 2019 m. kovo 1 d., t. y. 180 dienų.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti.
2.1. Nurodė, kad iš tikrųjų šalys, sudarydamos sutartį, nesusitarė nei dėl konkrečių prievolės įvykdymo terminų, nei dėl delspinigių skaičiavimo ir jų dydžio. Dar prieš sudarant sutartį pirkėja (atsakovė) teiravosi pardavėjos (ieškovės), ar pastarajai nesukels nepatogumų kiek vėlesnis prievolės už suteiktas paslaugas įvykdymas, kadangi sumokėti pardavėjai (ieškovei) visą sumą iš karto pirkėja (atsakovė) finansiškai nebuvo pajėgi, į ką pardavėja (ieškovė) atsakė, jog su atsiskaitymo už suteiktas siuvimo paslaugas ji „palauks“, o pirkėja (atsakovė) su ja galės atsiskaityti tada, kai pagerės jos finansinė padėtis, todėl pirkėjai (ieškovei) jaudintis dėl prievolės įvykdymo terminų nėra jokio pagrindo. Prie to paties pardavėja (ieškovė) užtikrino pirkėją (atsakovę) apie tai, jog sutartis yra „beprocentinė“, ką pirkėja (atsakovė) suprato, kaip susitarimą dėl delspinigių nebuvimo. Ieškovei įvykdžius savo prievolę, t. y. pasiuvus užuolaidas ir pristačius jas atsakovei, ieškovė atvykusi pas atsakovę paprašė pasirašyti jos pačios paruoštą sutartį ir 2018 m. liepos 18 d. prekių pirkimo – pardavimo kvitą Nr. 37. Atsakovei pasiteiravus dėl kokių priežasčių iškilo būtinybė raštu pasirašyti sutartį, ieškovė atsakovei nurodė, jog tai yra daroma dėl ieškovės „ramios galvos“. Pati pardavėja (ieškovė) parengė ir pasiūlė pasirašyti pirkėjai (atsakovei) sutartį, todėl joje esančios jos vykdymo sąlygos turi būti traktuojamos ieškovės nenaudai. Tai, kad pati ieškovė asmeniškai paruošė ir pasiūlė atsakovei pasirašyti sutarties projektą patvirtina ant jos neteisingai nurodyta pirkėjos (atsakovės) vardas ir pavardė. Taip pat ant 2018 m. liepos 14 d. prekių pirkimo – pardavimo akte Nr. 37 neteisingai nurodytas pirkėjos (atsakovės) vardas. Pardavėja sutarties sudarymo metu vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą, o pirkėja buvo fiziniu asmeniu, todėl pastaroji laikytina silpnesnioji sutarties šalimi, kuri turėjo būti detaliai informuota apie visas sutarties sąlygas pačios pardavėjos, dėl ko nagrinėjamu atveju sutarties 2.4 p. nustatyti pakankamai dideli 0,2 proc. dydžio delspinigiai. Esant tokiai situacijai taikant delspinigių institutą, turėtų būti taikomos kai kurios vartojimo sutarčių nuostatos, panaikinančios delspinigių taikymą apskritai arba bent jau jas atitinkamai mažinančios.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. spalio 9 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovės V. M. 288,00 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 288,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gegužės 3) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 559,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės J. L. naudai.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė J. L. ir atsakovė V. M. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 18-11-08A, pagal kurią ieškovė įsipareigojo perduoti sutartyje nurodytas prekes (užuolaidų komplektus ir romanetę) atsakovės nuosavybėn, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir už jas sumokėti 1 800,00 Eur (sutarties 1.1., 2.2. punktai). Ieškovė sutartinius įsipareigojimus įvykdė, ir 2018 m. liepos 14 d. perdavimo – priėmimo aktu perdavė atsakovei jos užsakytas prekes, o atsakovė jas priėmė, gavimą patvirtino savo parašu ir jokių pretenzijų dėl prekių kokybės ar kiekio nereiškė. Ieškovė atsakovei tą pačią dieną (2018 m. liepos 14 d.) išrašė prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitą Nr. 37 bendrai 1 800,00 Eur sumai.
5. Teismas pažymėjo, kad šalių pasirašytos sutarties 2.4. punktu ieškovė ir atsakovė susitarė, kad atsakovei laiku nesumokėjus sutartyje numatytos sumos už prekes, atsakovė įsipareigoja mokėti 0,2 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną dieną. Taigi, atmestini atsakovės argumentai, kad šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl netesybų dydžio ir jų skaičiavimo. Sutarties 2.3. punkte numatyta, kad pirkėjas (atsakovė) sumoka už prekes į pardavėjo (ieškovės) atsiskaitomąją sąskaitą ne vėliau kaip per 40 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo momento. Atsakovė atsiskaitė pavėluotai, t. y. tik 2019 m. vasario 6 d. ieškovės sutuoktinis ieškovei į banko sąskaitą pervedė 1 000,00 Eur sumą, ir tik po bylos teisme iškėlimo dienos 2019 m. gegužės 2 d. pervedė likusią sumą (800,00 Eur).
6. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog šalys buvo susitariusios dėl kitokio, nei sutartyje nustatyto galutinio atsiskaitymo termino ar kad sutartis yra „beprocentė“. Teismas kritiškai vertino atsakovės argumentus, kad ji neskaitė sutarties ir ją pasirašė, bei pažymėjo, jog net ir sutarties surašymo atveju atsakovė toliau delsė mokėti už paslaugą, tokiu būdu piktnaudžiaudama savo pareigomis. Atsakovės argumentai dėl sunkios materialinės padėties niekuo nepagrįsti ir bet kokiu atveju negali būti pagrindu nesilaikyti rašytinės sutarties sąlygų. Todėl darė išvadą, jog yra pagrindas ieškinį tenkinti ir ieškovei iš atsakovės priteisti 288,00 Eur delspinigių, paskaičiuotų neviršijant senaties termino už pradelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. iki 2019 m. kovo 1 d., skaičiuojant nuo 800,00 Eur skolos likučio.
7. Teismas taip pat nurodė, kad vien atsakovės teiginiai, kad sutartį ji pasirašė jos gerai neperskaičiusi, nesudaro pagrindo atmesti ieškinį. Atsakovė, prieš pasirašydama sutartį, turėjo visas galimybes susipažinti su sutarties sąlygomis ir teikti savo pasiūlymus ar pastabas. Bet kuris vidutinių gabumų asmuo, pasirašydamas sutartį ar bet kokį susitarimą supranta, kad prisiima jame įtvirtintus įsipareigojimus ir privalo jų laikytis. Jeigu atsakovė neskaitė ką pasirašo, tai ji pati elgėsi neapdairiai ir neprotingai, ir todėl kylančios neigiamos pasekmės tenka jai pačiai. Duomenų, kad atsakovė pasirašydama sutartį buvo suklaidinta ieškovės ar nesuprato savo veiksmų esmės, nėra (CPK 185 str.).
8. Be to, sprendime atkreiptas dėmesys ir į tai, kad neginčijo ieškinyje pateikto delspinigių matematinio apskaičiavimo, o teismas nemato pagrindo mažinti iš atsakovės priteistų delspinigių dydžio, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Tuo tarpu sutartyje padarytas rašymo apsirikimas nurodant atsakovės vardą, ginčui neturi teisinės reikšmės, nes atsakovė neginčija, jog sutartį pasirašė savo laisva valia (CPK 185 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu apeliantė V. M. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės J. L. ieškinį dėl delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Dar prieš sudarant sutartį apeliantė teiravosi ieškovės ar pastarajai nesukels nepatogumų kiek vėlesnis prievolės už suteiktas paslaugas, įvykdymas, kadangi sumokėti ieškovei visą sumą iš karto apeliantė finansiškai nebuvo pajėgi, į ką ieškovė atsakė, jog su atsiskaitymo už suteiktas siuvimo paslaugas ji „palauks“, o apeliantė su ja galės atsiskaityti tada, kai pagerės jos finansinė padėtis. Be to, ieškovė užtikrino apeliantę, jog sutartis yra „beprocentinė“, ką apeliantė suprato, kaip susitarimo dėl delspinigių nebuvimą.
9.2. Ieškovė, piktnaudžiaudama apeliantės pasitikėjimu, kurį įgijo bendradarbiaudama su ja daugybę metų, pasiūlė apeliantei pasirašyti ieškovės parengtą ir su apeliante iš anksto nederintą sutartį, kurioje buvo nurodyti prievolės įvykdymo terminai (sutarties 2.3 p.) ir delspinigių skaičiavimas bei jų dydžiai (sutarties 2.4 p.). Šalių valia, esanti rašytinėje sutartyje, sutampa tik dėl paslaugų kainos (1 800,00 Eur). Atsižvelgiant į tai, joje esančios jos vykdymo sąlygos turi būti traktuojamos ir aiškinamos ieškovės nenaudai.
Atsiliepimas
9.3. Tiek atsiliepime į ieškovės ieškinį, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantė buvo nurodžiusi, jog nesutinka su prašoma priteisti 288,00 Eur delspinigių suma, kadangi nei dėl prievolės įvykdymo konkrečių terminų, nei delspinigių skaičiavimo ir jų dydžio nebuvo susitarta. Apeliantė teismui nurodžiusi, kad ieškovė sutarties sudarymo metu vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą, o apeliantė yra fizinis asmuo, todėl pastaroji laikytina silpnesne sutarties šalimi, kuri turėjo būti detaliai informuota apie visas sutarties sąlygas. Teismui apeliantė nurodžiusi ir tai, kad esant tokiai situacijai, taikant delspinigių institutą, turėtų būti taikomos kai kurios vartojimo sutarčių nuostatos panaikinančios delspinigių taikymą apskritai arba bent jau jas atitinkamai mažinančios. Tačiau teismas dėl šių nuostatų sprendime nepasisakė ir jų nevertino.
9.4. Neprotingai didelės netesybos turi būti mažinamos tiek, kad būtų užtikrinta prievolės šalių interesų pusiausvyra – tiek skolininko interesas, jog netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės, tačiau taip pat turi būti gerbiamas kreditoriaus interesas, kad netesybos atliktų ir sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, todėl mažinant netesybas neturi būti visiškai pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), o toks pažeidimas būtų, jei netesybos būtų mažinamos iki realiai patirtų ar minimalių nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, yra pasisakyta, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas). Taigi, ir nagrinėjamu atveju ieškovės vienašališkai nustatytos ir teismo priteistos netesybos akivaizdžiai per didelės ir jos turėjo būti teismo sumažintos.
10. Ieškovė J. L. atsiliepime į apeliantės V. M. apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
10.1. Nagrinėjant bylą teisme buvo nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, lėmusios teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimą: sutartyje aiškiai nurodytas prievolės įvykdymo terminas; sutartyje šalys susitarė dėl netesybų dydžio ir apmokėjimo tvarkos; apeliantė sąmoningai vilkino skolos grąžinimą ir atsiskaitė su ieškovė tik kai pastaroji kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, t. y., daugiau kaip po devynių mėnesių.
10.2. Sutartinių teisinių santykių dalyviams yra keliama pareiga iš sudarytos sutarties kylančias prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis).
10.3. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas pirmiausiai turi teisę, bet ne pareigą mažinti prašomus priteisti delspinigius (netesybas), ir tik tuo atveju, kai jie yra akivaizdžiai per dideli (neprotingi). Sprendžiant netesybų mažinimo klausimą teismas vertina ne tik patį netesybų dydį, bet ir šalių elgesį sutarties sudarymo metu bei po jo, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, šalių sutartinių santykių pobūdį bei kt.
Šalies argumentai
10.4. Apeliantės teiginius dėl tariamo finansinio nepajėgumo paneigia ir byloje nurodytos faktinės aplinkybės, t .y. būdama tariamai „finansiškai nepajėgi“, apeliantė ne tik užsisakė prekių už 1800,00 Eur, bet ir iš karto sumokėjo 1000,00 Eur avansą.
10.5. Apeliantė nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kuris teismui leistų daryti išvadą, apie šalių ilgalaikį bendradarbiavimą, „vėlesnį atsiskaitymą už prekes“, netesybų nebuvimą, t. y. apeliantė nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo, kad apeliantę ir ieškovę siejo artimi ryšiai, kurie pagrįstų apeliantės elgesį dėl prievolės neįvykdymo tokį ilgą laiko tarpą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
13. Nagrinėjamos bylos duomenimis tarp ieškovės J. L. ir apeliantės V. M. susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė įsipareigojo pasiūti ir parduoti atsakovei užuolaidų komplektus ir romanetę, o atsakovė įsipareigojo prekes priimti ir už jas sumokėti 1 800,00 Eur. Savo sutartiniams santykiams įforminti šalys sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 18-11-08A, kurios 2.3. punktas numatė apeliantės pareigą apmokėti už gautas užuolaidas ir romantę per 40 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo momento, nurodyto pardavimo dokumentuose. Tuo tarpu pagal sutarties 2.4 punktą, apeliantei laiku nesumokėjus 1800,00 Eur sumos, apeliantė įsipareigojo mokėti 0,2 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Byloje esantis 2018 m. liepos 14 d. perdavimo – priėmimo aktas patvirtina, kad ieškovė sutartinius įsipareigojimus įvykdė ir perdavė atsakovei jos užsakytas prekes. Be to, J. L. 2018 m. liepos 14 d. išrašė prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitą Nr. 37 bendrai 1 800,00 Eur sumai. Apeliantė, pasirašiusi tiek pirkimo – pardavimo sutartį, tiek ir perdavimo – priėmimo aktą, pretenzijų dėl prekių kokybės nereiškė, tačiau už gautus užuolaidų komplektus ir romanetę atsiskaityti delsė, t. y. tik po bylos teisme iškėlimo dienos 2019 m. gegužės 2 d. buvo sumokėtas 800,00 Eur skolos likutis.
14. Dėl aptartų faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra, tačiau apeliantė nesutinka dėl 288,00 Eur delspinigių, paskaičiuotų už pradelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. iki 2019 m. kovo 1 d., skaičiuojant nuo 800,00 Eur sumos. Nors V. M. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekvestionavo matematinio delspinigių paskaičiavimo tikslumo, skaičiavimo laikotarpio, nekėlė senaties termino klausimo, tačiau teigė, kad rašytinis šalių susitarimas dėl delspinigių neatitinka tikrosios sutarties šalių valios, kadangi dėl delspinigių mokėjimo nebuvo tartasi, ieškovės ji buvo užtikrinta, kad sutartis yra „beprocentė“, taip pat nesutiko su 0,2 proc. delspinigių dydžiu, nurodyti argumentai nurodomi ir pateiktame apeliaciniame skunde.
15. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. M. nepagrįstai nurodo, kad su ieškove nesitarė nei dėl delspinigių mokėjimo, nei dėl jų dydžio, kadangi šią aplinkybę paneigia tiek ieškovės J. L. nuoseklūs paaiškinimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai – pirmiausia, šalių sudaryta ir nenuginčyta pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 18-11-08A, turinti šalims ir įstatymo galią. Apeliantė neneigė, kad pasirašė sutartį, neprašė sutarties ar jos dalies pripažinti negaliojančia, neneigė tinkamo ieškovės J. L. prievolių pagal sutartį įvykdymo fakto. Be to, tik ieškovei kreipusis į teismą pradėjo vykdyti savo prievolės, tuo tarpu ieškovė iki tol negavo sutartyje aptartos pinigų sumos, negalėjo teisėtai naudotis uždirbtais pinigais ir patyrė nuostolių.
16. Nagrinėjamu atveju apeliantės argumentai, kad sudaryta sutartis neatitinka tikrosios šalių valios, kad šalys nesitarė dėl delspinigių mokėjimo, jog su ieškove buvo susitarta dėl galimybės atsiskaityti apeliantei turint tokias finansines galimybes, nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais, šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, todėl atmestini kaip neįrodyti ir deklaratyvūs. Tuo tarpu aplinkybė, kad sutarties tekste ir priėmimo – perdavimo akte klaidingai nurodytas apeliantės vardas ar pavardė, teisinės reikšmės šiuo atveju neturi, kadangi šie dokumentai pačios apeliantės buvo pasirašyti nurodant tiek pilną jos vardą, tiek pavardę. Kita vertus, nurodytos klaidos rengiant dokumentus be kita ko rodo, kad šalių santykiai, skirtingai nei nurodo apeliantė, nebuvo artimi (ieškovei tiksliai nežinant apeliantės vardo ir pavardės), todėl mažai tikėtinas šalių susitarimas dėl apmokėjimo už užuolaidų komplektus ir romanetes apeliantei turint finansines galimybes tai padaryti, t. y. konkrečiai nenustatyti laiku ateityje. Juo labiau, kad sutarties vertė yra pakankamai didelė, todėl yra pagrindas sutikti su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog apeliantė negali būti laikoma finansiškai nepajėgia vykdyti įsipareigojimus.
17. Šioje civilinėje byloje turi būti taikoma ir yra reikšminga CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė kuomet šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tenka ginčo šalims. Teismas nėra įrodinėjimo subjektas ir negali už šalis įvykdyti įrodinėjimo pareigos (CPK 178, 179 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus sprendžia, kad apeliantė paprasčiausiai neįrodė, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl galimybės apmokėti už užuolaidų komplektus ir romanetes V. M. turtint tokias finansines galimybes, t. y. neapibrėžtu terminu ateityje, taip pat į tai, jog pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 18-11-08A neatitinka tikrosios ieškovės ir atsakovės valios, jog ieškovė suklaidino atsakovę elgdamasi nesąžiningai ir pan.
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.228¹ str. 1 d. numato, jog vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą, taip pat jog CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko bei vartotojo sudarytos sutartys. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės – komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB ,,Swedbank“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-156/2012).
20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tarp šalių sudaryta sutartis gali ir turi būti laikoma vartojimo sutartimi, kadangi sudaryta su individualią veiklą vykdančia ieškove J. L. ir apeliante V. M., kuri užuolaidų komplektus ir romanetes įsigijo savo šeimos poreikiams tenkinti. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju negalima sutikti, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės, neaiškias sutarčių sąlygas aiškinant vartotojo naudai, kadangi pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 18-11-08A sąlygos yra pakankamai aiškios - tiek dėl atsiskaitymo tvarkos, tiek ir dėl netesybų dydžio. Kita vertus, pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 28 punktas).
21. Nors apeliantė laiko, kad pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 18-11-08A nuostatos, numatančios jos pareigą mokėti 0,2 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, yra aiškiai per didelės ir turėjo būti sumažintos, tačiau su tokia pozicija sutikti nėra pagrindo.
22. CK 6.228⁴ str. 2 dalies 5 punktas numato, jog preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pagal kasacinio teismo praktiką, sąvoka „neproporcingai didelė vartotojo atsakomybė“ yra vadinamoji atviroji norma, vertybinis kriterijus. Teismui vertinant, koks netesybų dydis laikomas neproporcingai didele vartotojo atsakomybe, ši norma turi būti aiškinama remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, šiuos principus bei netesybų dydį aiškinančia teismų praktika bei atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes (CK 6.188 straipsnio 5 dalis (CK 6.2284 straipsnio 5 dalis)) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018 52 punktas).
23. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad tiek protingu, tiek ir neprotingu bei nesąžiningu netesybų dydžiu gali būti laikomi įvairūs netesybų dydžiai, todėl ir 0,2 proc. delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną gali būti laikomi tiek sąžiningais, tiek ir nesąžiningais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su 0,2 proc. delspinigių dydžiu apeliantė sutiko pati, sutartį pasirašė niekieno neverčiama, sutarties sąlygos yra aiškios. Sutarties sąlygos išlaiko ir šalių interesų pusiausvyrą, kadangi ieškovei taip pat buvo numatytos 0,2 proc. dydžio netesybos praleidus prekių pristatymo terminą už kiekvieną termino praleidimo dieną, skaičiuojant nuo nepristatytų prekių kainos (sutarties 3.1. punktas).
24. Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, yra pasisakyta, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas). Būtent nurodyta kasacinio teismo praktika, kurioje 0,05 proc. dydžio delspinigių dydis pripažintas tinkamu, ir remiasi apeliantė. Tačiau kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aptariamoje nutartyje, kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse nėra vienintelis kriterijus, į kurį turėtų būti atsižvelgta. Nagrinėjamos bylos duomenimis apeliantė sutartį sudarė ne su kredito įstaiga, banku, kitu juridiniu asmeniu, o su individualia veikla siuvant užuolaidas besiverčiančia J. L., t. y. fiziniu asmeniu, kuriam savalaikis apmokėjimas už suteiktas prekes, parduotas paslaugas taip pat ne mažiau svarbus (gaunant atlygį, tenkinant jos pačios šeimos poreikius ir pan.). Tai leidžia daryti išvadą, kad apeliantės nurodomos kasacine tvarka nagrinėtos civilinės bylos bei šiuo metu nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi skiriasi.
25. Nagrinėjamoje byloje būtent pati apeliantė pažeidė savo sutartinę prievolę laiku atsiskaityti, ilgą laiką elgėsi nesąžiningai vengdama ir pagrindinės prievolės įvykdymo (ją pilnai įvykdė tik ieškovei kreipusis į teismą), tuo tarpu ieškovė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu elgėsi rūpestingai, sąžiningai ir apdairiai, jos veiksmų neteisėtumo sudarant sutartį, vykdant sutartinius įsipareigojimus pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrįstai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškinio reikalavimas priteisti iš V. M. 288,00 Eur delspinigių tenkintas pagrįstai.
26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
27. Kartu teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei V. M. jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, todėl tokios išlaidos nepriteistinos iš apeliantės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu
nutaria:
Atsakovės V. M. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.