Alytaus apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atstovui T. S., atsakovo V. N. atstovui advokatui M. R., nedalyvaujant atsakovui V. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui V. N. dėl skolos už šilumos energiją ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsijungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos teisėtumo ir šilumos pirkimo- pardavimo sutarties nutraukimo momento, ieškovės reikalavimo teisės pagrįstumo, šilumos pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo ir skolos dydžio pagrįstumo.

Dėl atsijungimo nuo šilumos tiekimo sistemos teisėtumo ir šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo momento.

Vadovaudamasis įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykle, teismas konstatuoja, kad vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą visų pirma aktualus nurodytu laiku galiojęs teisinis reglamentavimas.

Energijos (kartu ir šilumos energijos) pirkimo–pardavimo sutartinius santykius bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.383–6.401 straipsnių nuostatos. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

CK 6.391 straipsnyje įtvirtinta įstatymų konkurencijos taisyklė, pagal kurią CK 6.383–6.401 straipsnių normos taikomos aprūpinant energija per jos tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę.

Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI–133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.) CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė buvo detalizuota, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį.

Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir aktualioje Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio redakcijoje (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.).

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl CK nuostatų ir kitų įstatymų normų santykio sprendžiant dėl vartotojo vienašališko energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo.

Statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 37 punktas).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (redakcija, galiojusi patalpų atjungimo metu, 12.11 punkte nustatyta, kad statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskiriamas prie paprastojo remonto darbų. Pagal Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013-07-16 iki 2014-12-31 20 straipsnio 1 dalies 9 punktą, paprastojo remonto aprašas rengiamas statinio paprastajam remontui tik Aplinkos ministerijos ar Kultūros ministerijos nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi nuo 2014-11-26 iki 2015-09-02 32 punkte nustatyta, jog atvejai, kada yra privalomi rašytiniai pritarimai statinio projektui, pateikiami Reglamento 6 priede.

Taigi, atsakovas, norėdamas atjungti nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, neprivalėjo parengti paprastojo remonto aprašo ir gauti iš savivaldybės institucijos pritarimo šiam aprašui, nes tokios prievolės teisės aktai tuo metu neįtvirtino. Tačiau atsakovas, atjungdamas savo patalpų šildymo sistemą nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų, nesilaikė atjungimo metu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatų, susijusių su šilumos įrenginių atjungimu nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva, t. y., atsijungęs nepateikė Deklaracijos, todėl jo patalpų nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų atjungimas, užfiksuotas 2014-12-01 Aktu, laikytinas neteisėtu (CK 6.390 straipsnio 1 dalis).

Pagal kasacinio teismo praktiką savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012). Todėl atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo motyvas, kad patalpos iki 2014-12-01 buvo atjungtos teisėtai ir jam nekyla pareiga mokėti už tiekiamą šilumos energiją. Iš byloje esančio 2018-03-28 Savivaldybės administracijos leidimo Nr. LSKR-01-180328-00037 matyti, kad jis išduotas atsakovui daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)administracinių patalpų Nr. (duomenys neskelbtini) paskirties keitimo į viešbučių paskirtį, atjungimo nuo šilumos tinklų, patalpų Nr. (duomenys neskelbtini) padalijimo į du turtinius vienetus, kapitalinio remonto konstrukcijų dalies darbo, projektui (toliau – Leidimas). 2018-04-19 atsakovas pateikė Deklaraciją apie statinio, jo dalies statybos užbaigimą/statinio, jo dalies/patalpų paskirties pakeitimą (toliau- Deklaracija). Šie dokumentai įrodo, kad atsakovas, siekdamas įteisinti neteisėtą savo patalpų atsijungimą, ėmėsi atitinkamų veiksmų pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, tuo pačiu ir tai, kad atsakovo patalpos iki 2018-04-19 centralizuoto šildymo sistemos buvo atjungtos neteisėtai. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo teiginys, kad šie dokumentai patvirtina jo patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo tinklų iki 2014-12-01 teisėtumą. Tokiu būdu atsakovas užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus ir pateikė Deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą tik 2018-04-19.

Įvertinus Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatą ir CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatą, darytina išvada, kad atsijungimas ir vienašalis sutarties nutraukimas yra teisėtas, kai jis: 1) atliekamas pagal Statybos įstatymą; 2) abonentas praneša energijos tiekimo įmonei; 3) abonentas yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją; 4) sutarties nutraukimas nedaro žalos kitiems to namo butų gyventojams.

Nors atsakovas ir pateikė Deklaraciją, tačiau vien šio dokumento neužtenka, kad būtų nutraukta šilumos pirkimo - pardavimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo. Pažymėtina, kad Deklaracija apie statybos darbų užbaigimą yra vienašalis aktas, jį nagrinėjamoje byloje užpildė patalpų savininkas – atsakovas, tuo tarpu šilumos tiekimo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam nutraukti yra būtina abiejų šalių valia. CK 6.390 straipsnio 1 dalis nustato, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Taigi net ir tuo atveju, kai šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo suvestinę redakciją nuo 2013-07-16 iki 2014-12-31 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti Akto surašymo metu nereikėjo rengti statinio projekto (paprasto remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir Deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos tiekimo sutartis galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos Civilinio kodekso nuostatos. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo teigti, kad vien Deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, nes jei apie tokį sutarties nuraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino (kasacinės nutartys Nr. 3K-7-13-216/2017, Nr. e3K-3-172-469/2019).

Nors atsakovas teigia, kad jis buvo pranešęs buvusiam šilumos tiekėjui bendrovei „Vilniaus energija“, pateikdamas 2014-12-01 Aktą, tačiau, kaip jau buvo pasisakyta aukščiau, šis Aktas neįrodo teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos, nes atsakovas tuo metu nepateikė Deklaracijos apie statybos darbų pabaigimą. Kaip jau minėta, Deklaraciją atsakovas užpildė tik 2018-04-19, t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo Akto surašymo datos, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas, užpildęs Deklaraciją, būtų pranešęs ieškovei apie patalpų atjungimą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, taip pat šios informacijos neišviešino ir viešajame registre, ką patvirtina bylose esantys išrašai iš viešojo registro.

Kaip matyti iš bylos duomenų, patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), buvo gautos padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir įregistruotos viešajame registre 2014-04-17, nurodant kad šiose patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Šių duomenų įregistravimo viešajame registre yra neginčijamas teismine tvarka, todėl jo teisėtumas šioje byloje nevertinamas ir vadovaujamasi kaip teisingais.

Tuo pačiu konstatuotina, kad atsakovas iki Deklaracijos pateikimo nėra sumokėjęs ieškovei skolos už sunaudotą šilumos energiją. Atsakovas, atlikęs Statybos įstatyme numatytus veiksmus, neįvykdė visų kitų Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 d. ir CK 6.390 str. 1 d. sąlygų – nepranešė energijos tiekimo įmonei ir visiškai nesumokėjo už sunaudotą energiją, todėl šilumos pirkimo-pardavimo sutartis dėl šilumos tiekimo į šias patalpas iki šios dienos yra nenutraukta, kas suponuoja atsakovo pareigą sumokėti ieškovei reikalaujamą skolą. Toks aiškinimas visiškai atitinka kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose Nr. e3K-3-172-469/2019 ir 3K-3-251-313/2019.

Dėl reikalavimų teisių perleidimo.

Atsakovo teigimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių reikalavimo teisių perleidimą ieškovei, o ieškovės nurodomas pranešimas apie teisių reikalavimo perleidimą neatitinka įstatymo turinio ir formai keliamų reikalavimų. Tačiau iš ieškovės paaiškinimų matyti, kad šilumos tiekimo funkciją Vilniaus mieste ieškovė pradėjo vykdyti nuo 2017-03-30. 2002-02-01 ieškovė, UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ sudarė Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, remiantis kuria bendrovei „Vilniaus energija“ 15 metų buvo perduotas valdyti nuomos teise visas su šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veikla susijęs ieškovės turtas bei kuri nuomos laikotarpiu administravo debitorinius klientų įsiskolinimus Nuomos sutarties 13 priede numatytas aiškus nuomininko įsipareigojimas perleisti ir nuomotojo įsipareigojimas perimti gautinas sumas. Nuomos sutarties 13 priede numatytos nuostatos sudaro pagrindinę gautinų sumų pirkimo-pardavimo sutartį. Tokia sutartis yra įpareigojanti šalims ir sukuria teisinę prievolę nuomotojui perimti, o nuomininkui perleisti gautinas sumas nuomos sutarties 13 priede numatyta tvarka. 2017-03-29 Nuomos sutartis baigė galioti, ir nuo 2017-03-30 šilumos energijos tiekimą Vilniuje funkcijas vykdo ieškovė. Turto priėmimo-perdavimo aktas tarp ieškovės ir bendrovės „Vilniaus energijas“ buvo pasirašytas 2017-03-29. V. N. sutarties 12 str. (x) p., 13 str. (v) p., 13 priedo sąlygas 2017-03-29 ieškovei buvo perleisti bendrovės „Vilniaus energija“ reikalavimai į 2017-03-29 turimas klientų skolas (CK 6.101 str.). Reikalavimų perleidimo procedūra buvo baigta 2017-06-15. 2017-06-16 Raštu „Patvirtinimas dėl nuosavybės teisių perleidimo“ Nr. 0130-01-3567 bendrovė „Vilniaus energija“ patvirtino savo reikalavimų teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą ieškovei. Vykdant CK 6.104 str. sąlygas UAB „Vilniaus energija“ 2017-06-22 Dokumentų perdavimo – priėmimo akto priedu Nr. 11 perdavė naujajai kreditorei – ieškovei, dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises – Vilniaus energijos sąskaitas vartotojams, ką patvirtina byloje esančios bendrovės „Vilniaus energija“ mokesčio paskaičiavimo pažymos ir PVM sąskaitos- faktūros. Šis dokumentas bei „Gautinų sumų patvirtinimo ataskaita” Duomenys 2017-05-04 išrašas patvirtina, kad ieškovei buvo perleistos reikalavimo teisės bei papildomos teisės ir į iš atsakovo gautinas sumas. Šių ieškovo nurodomų aplinkybių atsakovas neginčijo, todėl teismas, esant byloje rašytiniams dokumentams, kurių visuma iš esmės patvirtina šias aplinkybes, ieškovės paaiškinimus laiko patikimais ir jais vadovaujasi.

Pažymėtina, kad tinkamu pranešimu apie reikalavimo teisės perleidimą laikomas bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, informuojantis skolininką apie reikalavimo perleidimą. Todėl nesutiktina su atsakovo argumentu, jog skolininkui būtinai turėjo būti pateikta pati cesijos sutartis. CK 6.109 str. 1 d. nustatyti du cesijos padarinių atsiradimo skolininko atžvilgiu pagrindai: pirma, kai įstatyme ar pradinio kreditoriaus ir skolininko sutartyje, kurios pagrindu atsirado skolininko prievolė, nustatyta sąlyga, kad skolininkas sutiko perleisti reikalavimą naujajam kreditoriui; antra, kai skolininkui pateikiamas reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopija arba kitoks reikalavimo perleidimo fakto įrodymas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, tai reiškia, kad kasacinis teismas nesieja pranešimo būdo ar formos su cesijos sutarties pateikimu skolininkui, kaip nurodo atsakovas. Kaip jau buvo minėta, informacija apie reikalavimo teisių perleidimą taip pat buvo skelbiama viešai Ieškovės interneto svetainėje. Be to, tinkamu pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikytinas ir tokio reikalavimo pareiškimas teismine tvarka pagal CK 6.109 str. 7 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011, Vilniaus apygardos teismo 2013-01-07 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1192-232/2013).

Iš bylos duomenų matyti, kad apie minėtą reikalavimų teisių perleidimą atsakovui buvo pateiktas 2017-06-30 pranešimas ir Vilniaus energijos 2017-06-16 raštiško patvirtinimo Nr. 013-01-3567 išrašas kartu su sąskaitą už 2017 m. birželio mėnesio šildymą, o taip pat buvo viešai skelbiama ieškovė interneto svetainėje http://www.chc.lt/lt/musu-veiklas/gyventojams/atsiskaitymas-uz-paslaugas/82. Nors atsakovas teigia, kad tokio pranešimo jis negavęs ir jam buvo nežinoma apie reikalavimo teisės perleidimą, tačiau teismas šiuos ieškovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir sąlygotus paties atsakovo nerūpestingo ir aplaidaus elgesio.

Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 15.9. punktas nustato, jog šilumos vartotojas privalo raštu informuoti šilumos tiekėją, jei keičiasi šilumos vartotojas (butų ar kitų patalpų savininkas) ar pasikeičia buto ir (ar) patalpos duomenys. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 p., taip pat įtvirtinta vartotojo pareiga pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo-pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti).

Byloje nėra duomenų, kad šiuo atveju atsakovas būtų pranešęs ieškovei apie patalpų savininkų pasikeitimą ir tuo pačiu apie savo gyvenamosios vietos adresą, kuriuo ieškovė galėtų tinkamai įteikti siunčiamas sąskaitas atsakovui, be to, šios aplinkybės atsakovas neginčijo, todėl teismas atsakovo argumentus vertina kaip siekį pateisinti savo paties aplaidų, nerūpestingą elgesį ir atmeta kaip nepagrįstus. Tokiu būdu teismo aptartų įrodymų visuma patvirtina reikalavimo perleidimo faktą, įgyvendinant CK 6.109 str. 1-2 d.

Dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties.

Šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios visų rūšių energijos pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams taikytinos Civilinio Kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos XXIII skyriaus septintojo skirsnio („Energijos pirkimo – pardavimo sutartys“) normos ir specialiosios normos – Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys teisės aktai. Vadovaujantis CK 1.71 straipsnio ir 6.384 straipsnio normomis, šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais. CK 6.384 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad sutartis yra laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tinklų, todėl atsakovas tapo šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi nuo patalpų įsigijimo. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo - pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo - pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 26 punktas, 27 punktas numato, kad šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartims galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutarčių sąlygų. Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir buto, kitų patalpų savininko – vartotojo. Ši sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui, jeigu joje nenumatyta ko kita. Vadinasi, nesvarbu, kiek pasikeistų buto savininkų, taip pat nesvarbu, ar jie sudarytų su ieškovu rašytines energijos pirkimo – pardavimo sutartis, ar ne, sutartis dėl mokėjimo už šilumos energiją laikoma sudaryta su bet kuriuo asmeniu, kuris tampa savininku buto, kurio įrenginiai prijungti prie energijos tiekimo tinklų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad asmeniui, įsigijus patalpas ir iš energijos tiekimo įmonės priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, tarp šalių atsiranda šilumos energijos tiekimo – vartojimo santykiai, šalių valia gauti ir tiekti šilumos energiją įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004; 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1618/2002)(Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-872-480/2015; Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1105-601/2015).

Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad atsakovo argumentas, jog jis su ieškovu nėra sudaręs jokios sutarties dėl šilumos energijos tiekimo, nepagrįstas, kadangi tokia sutartis tarp šalių buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas nuo patalpų įsigijimo momento. Niekuo nepagrįstas ir atsakovo teiginys, kad į jam priklausančias patalpas nebuvo tiekiama šilumos energija, nes jos atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. Kaip jau teismo buvo pasisakyta aukščiau, atsakovas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas. Teismui nustačius, kad atsakovas neteisėtai atjungė savo patalpas nuo šilumos sistemos, atsakovui, kaip patalpų savininkui ir šilumos energijos vartotojui, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nepaisant to, jog atsakovas teigia dar 2014-12-01 esą atsijungęs nuo centralizuoto šildymo, bendrovei „Vilniaus energija“ 2016-10-05 sprendimu už akių civilinėje byloje 2-30293-541/2016 teismas priteisė 2015-10-01-2016-04-30 laikotarpio skolą už šilumą patalpose (duomenys neskelbtini) ir atsakovas, kaip matyti iš sprendimo, tuo laikotarpiu skolos neginčijo. Tai patvirtina, kad iki 2016-04-30 šilumos pirkimo – pardavimo sutartis tarp šilumos tiekėjo ir atsakovo, priešingai nei teigia atsakovas, nebuvo nutraukta.

Dėl skolos pagrįstumo.

Atsakovas skolos dydžio pagrįstumą ginčija dviem pagrindais: dėl bendraturčių mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą apskaičiavimo ir dėl mokesčių už atsakovo priklausančių patalpų šilumos tiekimą.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad kiekvienas daugiabučio namo buto savininkas yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir bendraturtis, atsijungęs nuo centralizuoto šildymo sistemos, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako šilumos tiekėjui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

Įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės.

Šilumos ir karšto vandens kainos nustatomos Šilumos ūkio įstatymo 32 str. tvarka. Mokėjimai už šilumos energiją/karštą vandenį yra skaičiuojami pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 dalį: „jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas“. Taigi, taikomus paskirstymo metodus gali pasirinkti namo patalpų savininkai patys, arba jei jie neįgyvendina šios savo teisės, tai jiems tinkamiausią metodą parenka šilumos tiekėjas.

Kaip nurodė ieškovė, atsakovo skolos susidarymo laikotarpiu name, kuriame yra patalpos, visa suvartota šilumos energija apskaitoma pagal įvadinį šilumos skaitiklį ir suvartotas šilumos energijos kiekis vartotojams (įskaitant Atsakovą) paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 ir kartu taikomo Komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtinto Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taisykles, o nuo 2017-08-01 pagal Komisijos 2016-06-13 nutarimu Nr. O3-183 patvirtinto Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 ir kartu taikomo Komisijos 2016-06-13 nutarimu Nr. O3-184 patvirtinto Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5, taisykles, kurie labiausiai atitinka Namo šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus. Ieškovė pateikė teismui Mokesčių paskaičiavimo pažymą, kuri patvirtina taikomą šilumos paskirstymo metodą. Skolos dydis ir sandara atsakovui detalizuota ir pagrįsta kartu su ieškiniu pateiktais dokumentais - ieškovės ir UAB Vilniaus energija mokesčių paskaičiavimo pažymomis bei PVM sąskaitomis – faktūromis. Todėl teismas sutinka su ieškovės motyvais, kad apie šį taikomą šilumos paskirstymo metodą atsakovas galėjo žinoti iš jam teikiamų mokėjimo pranešimu (sąskaitų) ar kreipdamasis informacijos tiesiogiai į šilumos tiekėją (Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 14.3, 14.4 p.), taip pat iš civilinės bylos 2-30293-541/2016, tačiau atsakovas dėl neaiškumų ar papildomos informacijos niekada nesikreipė į šilumos tiekėją ir savo nesutikimą dėl skolos paskaičiavimo ir neteisingo šilumos paskirstymo nurodė tik bylos nagrinėjimo metu. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, pažymi, kad atsakovas, teigdamas, kad ieškovė reikalavimą iš esmės grindžia netinkamu šilumos paskirstymu bei tai sąlygotais neteisingais skaičiavimais, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat nereiškė dėl to priešieškinio reikalaujant atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą. Atsakovo motyvai tėra tik abstraktūs jo pamąstymai ir prielaidos, kurių atsakovas nepagrindė jokiais leistinais įrodymais, todėl nesant byloje duomenų, paneigiančių ieškovės taikomą metodiką skaičiuojant nesumokėto mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, laikytina, kad ieškovės nurodyta 517,41 Eur skola, kaip dalis visos reikalaujamos sumos, yra pagrįsta ir priteistina iš atsakovo.

Nors atsakovas nesutinka ir su kainos paskaičiavimo metodika, kainos paskaičiavimo teisingumu ir pagrįstumu dėl į jo patalpas suteiktos šilumos energijos. Tačiau ieškovės ieškinyje ir dublike nurodoma bei atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2426,43 Eur skola skaičiuojama už laikotarpį 2016-10-01 iki 2019-03-31, tikslus skolos paskaičiavimas grindžiamas byloje pateiktoje detalizuota mokesčių paskaičiavimo pažyma bei PVM sąskaitomis – faktūromis. Iš byloje esančių PVM sąskaitų – faktūrų matyti, kad jose nurodomas mokestis visiškai atitinka detalizuotą mokesčių paskaičiavimo pažymoje nurodytus duomenis, todėl abejoti ieškovo pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos tikslumu bei PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų duomenų tikslumu ir pagrįstumu teismas neturi pagrindo. Tuo tarpu atsakovas, ginčydamas skolos pagrįstumą, nepateikė teismui skolos paskaičiavimų, o jo nurodomi motyvai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Atsakovo atstovas nenurodė, kokias įstatymų nuostatas pažeidė ieškovė, apskaičiuodama atsakovui priklausantį mokėti mokestį, tik teigė, kad ieškovės reikalavimą grindžiančiuose dokumentuose - išrašytose sąskaitose – faktūrose yra pateikiami akivaizdžiai neteisingi duomenys bei nurodomos klaidingos sumos.

Teismo vertinimu atsakovas nepateikė motyvuotų ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįstų atsikirtimų, įrodymų dėl ieškovės skolos paskaičiavimo neteisingumo, nereiškė dėl to priešieškinio reikalaujant atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, dėl to atsakovo argumentai dėl netinkamai priskaičiuoto mokesčio atmestini. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė yra savo srities profesionalė, kuri skaičiavimus atlieka specialių programų pagalba. Todėl, vadovaujantis pirmiau nurodytais motyvais, ieškovei iš atsakovo priteistina 2432,10 Eur skola už šilumos energiją.

Dėl kitų atsakovo nesutikimo su ieškiniu argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui.

Pirmos instancijos teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nustatyta CPK 270 str. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą reiškia jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Teismas pirmiausia turi pasisakyti dėl esminių šalių argumentų, galinčių (turinčių) įtaką bylos išnagrinėjimo rezultatui,kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą jau buvo išaiškinta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain judgments of 9 December 1994; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998). Tačiau, kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Kadangi atsakovas praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, iš jo priteistinos 121,43 Eur palūkanų (CK 6.210 str. 1 d.).

Ieškovė ieškinio dalyke prašo priteisti ir 6 % dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.), tačiau ieškinio pagrinde nurodo 5 proc. dydžio palūkanas. Kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, pati ieškovė palūkanų priteisimą motyvuoja CK 6.210 str. 1 d. nuostatomis, kuri numato būtent 5 proc. dydžio palūkanas, ieškovės ieškinio pagrinde nurodytas 6 proc. palūkanas vertina kaip rašymo apsirikimą, todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos 5 % dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas prašo priteisti 61,06 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y., 55,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 6,06 Eur išlaidų už informacijos paieškas viešuose registruose. Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo priteistinos ieškovės patirtos 61,06 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).

Iš atsakovo valstybės naudai priteistina ir 9,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 str. 1 d. numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263-268 straipsniais, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo V. N., gimusio (duomenys neskelbtini), ieškovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“, įmonės kodas 124135580, naudai 2432,10 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų trisdešimt dviejų Eur 00 ct) skolą už šilumos energiją, 121,43 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną Eur 43 ct.) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (be bylinėjimosi išlaidų) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-05-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 61,06 (šešiasdešimt vieną Eur 06 ct) ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. N., gimusio (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 9,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

Sprendimas per 30 dienų nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.