- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-04
- Bylos Nr.
- 2-1626-381/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01016-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Artūras Driukas, Egidija Tamošiūnienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TORESTA“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria patvirtintas akcinės bendrovės Šiaulių banko finansinis reikalavimas atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TORESTA“ bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „TORESTA“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „BANKROTO ADMINISTRAVIMO PASLAUGOS“. Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi patvirtintas atsakovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėliau buvo tikslinamas. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Akcinė bendrovė (toliau – AB) Šiaulių bankas (toliau – Bankas) pateikė atsakovės bankroto administratorei 2018 m. balandžio 3 d. prašymą teikti atsakovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tvirtinti jo 28 435 Eur finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje. Bankas prašyme nurodė, kad jis ir UAB „Būsto valda“ 2015 m. kovo 3 d. sudarė daugiabučio namo kreditavimo sutartį Nr. EIBA-2015-4431-09 (toliau – Sutartis), kuria Bankas suteikė 512 294,37 Eur kreditą daugiabučio namo atnaujinimui (modernizavimui) finansuoti. Sutarties šalys susitarė, kad lėšos pagal Sutartį UAB „Būsto valda“ prašymu bus pervestos daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) darbus atliekančioms įmonėms. Bankas 2015 m. liepos 21 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. gavo iš UAB „Būsto valda“ prašymus apmokėti atsakovei už atliktus darbus (pagal išrašytas sąskaitas) ir, vykdydamas pagal Sutartį prisiimtus įsipareigojimus, 2015 m. liepos 21 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. pervedė atsakovei po 28 435 Eur. 2017 m. spalio 9 d. Bankas buvo informuotas, kad šie mokėjimai atlikti pagal tas pačias PVM sąskaitas faktūras. 2018 m. vasario 23 d. Bankas kreipėsi į prokuratūrą, tačiau 2018 m. kovo 9 d. buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir pasiūlyta savo teises ginti atsakovės bankroto procese. Buvęs atsakovės vadovas apklausos metu patvirtino, kad jis žinojo apie iš Banko be pagrindo gautas lėšas, tačiau Banko apie tai neinformavo ir lėšų negrąžino.
3. 2018 m. balandžio 20 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas atsakovės bankroto administratorės prašymas Banko finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimui išspręsti surengti teismo posėdį. Atsakovės bankroto administratorė nurodė, kad ji nesutinka su pareikštu Banko finansiniu reikalavimu, nes Bankas nepateikė skolą pagrindžiančių dokumentų, atsakovės buhalteriniuose dokumentuose Bankas nėra nurodytas kaip jos kreditorius, nėra žinomos Sutarties sąlygos. Atsakovės bankroto administratorės teigimu, iš pateiktų dokumentų darytina išvada, jog Bankas neturi reikalavimo teisės, todėl pateiktas reikalavimas nėra pagrįstas. Be to, nors Bankas teigė, kad apie tai, jog už atliktus darbus tą pačią sumą sumokėjo 2 kartus, buvo informuotas tik 2017 m. spalio 9 d., t. y. praėjus 2 metams po atliktų mokėjimų, tačiau nenurodė svarbios priežasties, dėl kurios praleido Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtintą reikalavimo pateikimo terminą, šį terminą skaičiuojant net ir nuo sužinojimo datos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi patvirtino Banko 28 435 Eur finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje.
5. Teismas nustatė, jog pagal Sutarties bendrosios dalies 1.1 punktą administratorius arba projekto administratorius yra bendrojo naudojimo objektų valdytojas (ir) arba savivaldybės paramos įgyvendinimo administratorius, organizuojantis daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimą ir (ar) jo finansavimą, esantis Sutarties šalis ir veikiantis išimtinai naudos gavėjų naudai ir interesais. Naudos gavėjas – tai fizinis arba juridinis asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso butas, arba keli fiziniai ar juridiniai asmenys, jeigu jiems butas priklauso jungtinės ar dalinės nuosavybės teise (Sutarties bendrosios dalies 1.22 punktas). Bankas įsipareigojo Sutartyje nurodytomis sąlygomis ir Sutartyje nurodytai paskirčiai suteikti administratoriui naudos gavėjų naudai Sutarties specialiosios dalies 1 punkte nurodyto dydžio kreditą, o administratorius įsipareigojo gautą kreditą naudoti pagal Sutarties specialiojoje dalyje nurodytą kredito paskirtį (Sutarties bendrosios dalies 2.1. punktas). Sutarties bendrosios dalies 1.17 punkte kreditas apibrėžtas kaip piniginės lėšos, kurias Sutartyje nustatytomis sąlygomis Bankas įsipareigoja suteikti naudos gavėjų naudai Sutarties specialiojoje dalyje nurodytai paskirčiai, o administratorius įsipareigoja iš naudos gavėjų surinktas maksimalias mėnesines įmokas (įskaitant palūkanas ir delspinigius) grąžinti Bankui.
6. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Bankas 2 kartus iš UAB „Būsto valda“ gavo prašymus apmokėti tas pačias PVM sąskaitas faktūras ir 2 kartus jas apmokėjo, pervesdamas lėšas UAB „TORESTA“, t. y. jog atsakovė be pagrindo iš Banko gavo 28 435 Eur apmokėjimą pagal 2 kartus pateiktas apmokėti tas pačias PVM sąskaitas faktūras. Aplinkybė, jog dalis kredito buvo panaudota ne pagal paskirtį, Bankui paaiškėjo tik 2017 m. spalio 9 d., todėl 2017 m. spalio 12 d. Bankas pateikė raštą UAB „Būsto valda“, kuriuo ragino nedelsiant grąžinti ne pagal paskirtį panaudotą kredito dalį – 28 435 Eur. Byloje ginčas kilo dėl to, ar UAB „Būsto valda“, ar Bankas turi reikalavimo teisę atsakovės bankroto byloje.
7. Teismas pažymėjo, kad Sutarties bendrosios dalies 10.1 punkte nustatyta, jog Bankas turi teisę (bet ne pareigą), ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs administratorių, vienašališkai ir nesikreipdamas į teismą, teisės aktų nustatyta tvarka nutraukti Sutartį (ar jos dalį) prieš terminą ir / ar pareikalauti, kad naudos gavėjai grąžintų Bankui visą negrąžintą kreditą (ar nurodytą jo dalį) su iki grąžinimo dienos priskaičiuotomis palūkanomis ir sukauptais delspinigiais (jei tokių būtų), jeigu Bankas nustato bet kurį Sutarties bendrosios dalies 10.2 punkte nurodytą sutarties pažeidimą. Sutarties bendrosios dalies 10.2.2 punkte nurodyta viena iš sąlygų, kai kreditas ar jo dalis buvo panaudota ne pagal kredito paskirtį, o nagrinėjamu atveju tai ir įrodinėja Bankas.
8. Įvertinęs Sutarties nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Bankas turi reikalavimo teisę atsakovės, kuriai ir kyla pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnis), bankroto byloje, t. y. kad Banko finansinis reikalavimas yra pagrįstas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „TORESTA“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atsisakyti įtraukti Banką į atsakovės kreditorių sąrašą su 28 435 Eur finansiniu reikalavimu, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad atsakovė be pagrindo gavo 28 435 Eur, tačiau, sprendžiant dėl reikalavimo grąžinti be pagrindo įgytas lėšas, ypatingai svarbu nustatyti, kam priklauso atsakovės gautos lėšos, nes tik lėšų savininkas ar kitas asmuo, veikiantis savininko vardu, turi reikalavimo teisę atgauti be pagrindo įgytas lėšas.
9.2. Skundžiamoje nutartyje teismas nepasisakė dėl dalies bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovo išsakytų atsikirtimų. Iš Sutarties nuostatų matyti, kad Bankas pervedė ne savo lėšas. Sutarties bendrosios dalies 2.6 punkte nustatyta, kad kreditas finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, t. y. kreditui nėra naudojamos Banko lėšos. Kreditas teikiamas pagal JESSICA programą kontroliuojančiojo fondo lėšomis. Bankas nepateikė duomenų, kokio fondo lėšomis buvo teikiamas kreditas, nepateikė ir dokumentų, patvirtinančių Banko teisę reikalauti lėšų grąžinimo iš atsakovės.
9.3. Mokėjimo pavedimuose, kuriais buvo pervestos lėšos atsakovei, lėšų siuntėja (mokėtoja) yra nurodyta UAB „Būsto valda“, o Bankas atliko tarpininko vaidmenį, t. y. lėšų savininko lėšas perdavė kredito gavėjai UAB „Būsto valda“, kuri pervedė šias lėšas atsakovei. Nors techniškai mokėjimo pavedimą atliko Bankas, tačiau dėl to jis neįgavo teisių ir pareigų, susijusių su pervestomis lėšomis. Taigi lėšų galėtų reikalauti ir savo reikalavimo teisę įrodinėti arba asmuo, kuris atliko mokėjimą, t. y. UAB „Būsto valda“, arba lėšų savininkas – kontroliuojantis fondas (Sutarties bendrosios dalies 2.6 punktas), kurio Bankas nenurodė, tačiau jokiu būdu ne Bankas.
9.4. Bankas nesilaiko nuoseklios pozicijos, susijusios su atsakovės gautomis lėšomis. Teikdamas reikalavimą atsakovės bankroto byloje, Bankas įrodinėja savo teisę reikalauti be pagrindo įgytų lėšų iš atsakovės, tačiau Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-22382-454/2018 Bankas įrodinėja, jog tos pačios atsakovės gautos lėšos (28 435 Eur) laikytinos žala, kurią Bankui padarė UAB „Būsto valda“, kuri atliko neteisėtus veiksmus, nes pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus ir pan.
9.5. Tai, kad Bankas, būdamas kredito įstaiga, kuriai keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, daugiau nei dvejus metus nesiėmė jokių priemonių kilusiai situacijai išsiaiškinti, o per tą laiką atsakovė bankrutavo ir buvo pripažinta likviduojama dėl bankroto, patvirtina, kad paties Banko neatidūs ir nerūpestingi veiksmai lėmė lėšų pervedimą 2 kartus pagal tas pačias PVM sąskaitas faktūras. Todėl teismas be pagrindo nusprendė, kad Bankas turi teisę reikalauti iš atsakovės be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir šiuo pagrindu patvirtino Banko finansinį reikalavimą.
Atsiliepimas
10. Bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad Bankas nepateikė duomenų, kokio fondo lėšomis buvo teikiamas kreditas, ir dokumentų, patvirtinančių Banko teisę reikalauti lėšų grąžinimo iš apeliantės. Teismui buvo pateikti visi įrodymai ir objektyvi informacija, reikalinga Banko finansinio reikalavimo pagrįstumui įvertinti (apeliantės 2015 m. birželio 30 d. išrašytos sąskaitos Nr. 2985 ir Nr. 2991, 2015 m. liepos 31 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. mokėjimo nurodymai, dokumentai, įrodantys, jog UAB „Būsto valda“ atsisako Bankui grąžinti netinkamai panaudotą kredito dalį – 28 435 Eur), ir teismas tinkamai įvertino Banko pateiktus įrodymus, todėl skundžiamos teismo nutarties išvados yra teisingos ir pagrįstos.
10.2. Pagal Sutartį Bankas suteikė UAB „Būsto valda“ 512 294,37 Eur kreditą daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo ) projektui finansuoti. Nors Sutartis ir buvo sudaryta su UAB „Būsto valda“, tačiau Sutartyje nustatyta, kad kredito lėšos tiesiogiai neišmokamos nei UAB „Būsto valda“, nei naudos gavėjams (butų savininkams) (Sutarties bendrosios dalies 3.3 punktas), nes Sutartyje nurodyta, jog kreditas išmokamas iš UAB „Būsto valda“ specialiai atidarytos kredito sąskaitos tiesiogiai į rangovo sąskaitą, pagal UAB „Būsto valda“ pateiktą prašymą (Sutarties bendrosios dalies 3.2 punktas). Tai šiuo atveju ir buvo padaryta. Iš apeliantės pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad Banko du kartus pervestos lėšos (po 28 435 Eur) buvo užskaitytos apeliantės banko sąskaitoje ir šios lėšos buvo panaudotos apeliantės ūkinei veiklai vykdyti (medžiagoms įsigyti, atlyginimams išmokėti, atsiskaitymams su biudžetu ir kitoms reikmėms).
10.3. Vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, Bankas turi reikalavimo į teisę į apeliantę, nors tiesiogiai su ja ir nebuvo sudaręs jokių sutarčių. Šiuo atveju akivaizdu, kad apeliantė praturtėjo Banko sąskaita, nes gavo turtinę naudą ir savo reikmėms panaudojo 28 435 Eur, kuriuos ji, būdama sąžiningu ūkio subjektu, turėjo grąžinti Bankui kaip be pagrindo gautas lėšas (CK 6.242 straipsnis).
10.4. Atskirajame skunde teisingai nurodoma, kad kreditas daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) darbams atlikti (kaip ir kitų daugiabučių modernizavimas Lietuvoje) finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, t. y. kreditui naudojamos fondų lėšos. Nurodytas kreditas teikiamas pagal JESSICA programą kontroliuojančiojo fondo lėšomis (EIB) (Sutarties bendrosios dalies 2.6 punktas). Lėšos daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) darbams atlikti yra tikslinio panaudojimo. Patys kontroliuojantys fondai namų atnaujinime (modernizavime) tiesiogiai nedalyvauja, o lėšas perskolina Lietuvos bankams, įskaitant ir Banką. Taigi namų modernizavimo procese Bankas yra lėšų administratorius, t. y. tarpininkas tarp EIB ir daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) organizatoriaus (namo administratoriaus arba savininkų bendrijos), turintis visas kreditoriaus teises. Bankas, perskolindamas lėšas, prisiima visą su kredito negrąžinimu susijusią riziką ir atsakomybę, nes pagal Sutartį perskolintas lėšas jis turi sugrąžinti fondui, kuriam taip pat turi sumokėti gautas palūkanas. Bankas už lėšų perskolinimą gauna tarpininkavimo (lėšų administravimo) mokestį.
10.5. Apeliantė, išskirdama vieną Sutarties sąlygą, kuri savo esme yra informacinio pobūdžio, t. y. jog Bankas skolina ne savo lėšas, ir darydama išvadą, kad dėl tos priežasties Bankas neturi reikalavimo teisės į ją, aiškina šią sąlygą neatsižvelgdama į bendrą Sutarties kontekstą. Sutartis Banką apibrėžia kaip kreditorių, su visomis jam priklausančiomis teisėmis ir pareigomis, įskaitant pareigą išmokėti kreditą (Sutarties bendrosios dalies 2.1 punktas), teisę tikrinti kredito panaudojimą (Sutarties bendrosios dalies 2.5 punktas), teisę gauti grąžinamą kreditą (Sutarties bendrosios dalies 5.2 punktas), teisę gauti palūkanas (Sutarties bendrosios dalies 5.4 punktas), teisę nutraukti Sutartį prieš terminą (Sutarties bendrosios dalies 10.1, 10.2 punktai) ir kt. Kredito gavėja UAB „Būsto valda“ visus savo įsipareigojimus vykdo Bankui, o ne fondui, taigi būtent Bankas (kaip kreditorius) turi visas reikalavimo teises tiek į atsakovę dėl 28 435 Eur grąžinimo, tiek į UAB „Būsto valda“ dėl prievolių pagal Sutartį įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
12. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas Banko finansinis reikalavimas apeliantės bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
13. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą. Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-690/2018).
14. Bankas savo prašymą patvirtinti jo finansinį reikalavimą apeliantės bankroto byloje grindė tuo, kad jis yra apeliantės kreditorius, kurio sąskaita apeliantė nepagrįstai praturtėjo (įgijo turtą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-248-403/2018).
15. Tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017).
16. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Banko pareikšto finansinio reikalavimo, kuris grindžiamas nepagrįstu praturtėjimu (turto įgijimu), (ne)tvirtinimo klausimą, turėjo vertinti nurodytas prielaidas ir Banko finansinį reikalavimą patvirtinti tik tokiu atveju, jeigu būtų nustatęs visų šių prielaidų egzistavimą. Nors apeliantės bankroto bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas patvirtino Banko finansinį reikalavimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra nustatytos visos kasacinio teismo praktikoje nurodytos prielaidos, būtinos tenkinti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ar patvirtinti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriaus finansinį reikalavimą, grindžiamą nepagrįstu praturtėjimu (turto įgijimu).
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditas suteikiamas modernizuojamo daugiabučio namo savininkams, nes būtent jų lėšomis (išskyrus valstybės ar savivaldybės teikiamą paramą) vykdomas modernizavimas, o daugiabučio namo savininkų bendrija (šiuo atveju – daugiabučio namo administratorė), būdama investicinio projekto administratorė, atstovauja savininkams santykiuose su kitais subjektais, dalyvaujančiais butų modernizavimo projektuose (bankais, rangovais ir kt.), t. y. išoriniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2013, 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2013). Nagrinėjamu atveju Bankas ir UAB „Būsto valda“, veikianti išimtinai naudos gavėjų, t. y. butų savininkų, naudai ir interesais, sudarė Sutartį, kurioje susitarė, kad kreditas išmokamas vienu arba keliais mokėjimais pervedant kreditą iš kredito sąskaitos tiesiogiai į rangovo sąskaitą litais ir (ar) eurais (priklausomai nuo administratoriaus prašymo) iki kredito panaudojimo termino pabaigos (Sutarties bendrosios dalies 3.2 punktas). Sutartyje viena iš rangovių nurodyta UAB „TORESTA“ (Sutarties specialiosios dalies 8 punktas).
18. Byloje nėra ginčo, kad Bankas 2015 m. liepos 21 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. gavo iš UAB „Būsto valda“ prašymus apmokėti atsakovei už atliktus darbus (pagal išrašytas sąskaitas) ir, vykdydamas pagal Sutartį prisiimtus įsipareigojimus, 2015 m. liepos 21 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. pervedė atsakovei po 28 435 Eur. Mokėjimo pavedimuose, kuriais lėšos buvo pervestos atsakovei, lėšų siuntėja (mokėtoja) yra nurodyta UAB „Būsto valda“, kuriai Bankas kredito sumas pervedė į UAB „Būsto valda“ kredito sąskaitą. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog šie mokėjimai atlikti pagal tas pačias PVM sąskaitas faktūras, t. y. apeliantė du kartus gavo tų pačių PVM sąskaitų faktūrų, kurias Bankui du kartus pateikė UAB „Būsto valda“, apmokėjimą.
19. Pagal kasacinio teismo praktiką daugiabučio namo savininkų bendrija (šiuo atveju – daugiabučio namo administratorė) netampa nei iš savininkų namo modernizavimui surinktų, nei pagal kreditavimo sutartį suteiktų lėšų savininke, ji tik yra atsakinga už jų naudojimą ir apskaitą, nes daugiabučiai namai atnaujinami jų savininkų lėšomis, o daugiabučio namo savininkų bendrija (šiuo atveju – daugiabučio namo administratorė) nėra namo savininkė. Tikraisiais kredito gavėjais (taip pat ir tais atvejais, kai projekto administratorius yra daugiabučio namo savininkų bendrija (šiuo atveju – daugiabučio namo administratorė)) laikomi butų ir kitų patalpų savininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2013). Asmuo, pagal sutartį gavęs pinigus, tampa jų savininku (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Šiuo atveju Bankui pervedus pinigus į kredito sąskaitą (iš kurios ir buvo atlikti mokėjimai atsakovei), kredito gavėjai tapo šių lėšų savininku (CK 6.870 straipsnio 3 dalis, 6.881 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014). Taigi pagrįstas apeliantės argumentas, jog Bankas atliko tik tarpininko vaidmenį, t. y. projekto administratorės UAB „Būsto valda“ pavedimu lėšas pervedė atsakovei.
20. Nors mokėjimo pavedimą atliko Bankas, tačiau tai buvo atlikta UAB „Būsto valda“ pavedimu, dėl to Bankas neįgijo jokių teisių ir pareigų, o teisiniai padariniai dėl lėšų pervedimo kilo kredito gavėjams ir (ar) projekto administratorei UAB „Būsto valda“, kuri, kaip jau minėta, atstovauja butų savininkams (naudos gavėjams ir tikriesiems kredito gavėjams) išoriniuose santykiuose su kitais subjektais, dalyvaujančiais butų modernizavimo projektuose (bankais, rangovais ir kt.). Būtent UAB „Būsto valda“ išreikštos valios pagrindu remiantis Sutartimi pervestos lėšos buvo nuskaitytos nuo Banke esančios kredito sąskaitos bei remiantis UAB „Būsto valda“ sudaryta su atsakove statybos rangos sutartimi jos buvo įskaitytos į rangovės (atsakovės) sąskaitą. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pirmoji ir antroji iš šios nutarties 15 punkte nurodytų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinų prielaidų, nes atsakovė praturtėjo ne dėl Banko, o dėl UAB „Būsto valda“ veiksmų, ir ne Banko sąskaita. Todėl Bankas neturi reikalavimo teisės į atsakovę.
21. Pasisakydamas dėl septintosios iš šios nutarties 15 punkte nurodytų sąlygų, kasacinis teismas jau minėtoje 2017 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017 nurodė, kad Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Taigi nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-313/2017). Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2018).
22. Apeliantė nurodo ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-22382-454/2018, kurioje ieškovas Bankas yra pareiškęs reikalavimą atsakovei UAB „Būsto valda“ dėl 28 435 Eur žalos, kurią grindžia netinkamu Sutarties vykdymu, dėl kurio UAB „TORESTA“ buvo du kartus pervesta ta pati pinigų suma pagal tas pačias PVM sąskaitas faktūras (ne pagal paskirtį panaudota kredito dalis), atlyginimo. Nurodyta Banko inicijuota byla būtent ir patvirtina, kad egzistuoja civilinių teisių gynybos būdas (sutartinė civilinė atsakomybė), kuriuo remdamasis Bankas ėmėsi ginti savo teises, siekdamas susigrąžinti be pagrindo išmokėtus pinigus. Taigi tokioje situacijoje Banko finansinio reikalavimo tvirtinimas atsakovės bankroto byloje neatitinka nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto, kaip subsidiaraus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, taikymo sąlygos, susijusios su negalėjimu apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais.
23. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą nutartį patvirtinti Banko finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, kuri naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – Banko finansinį reikalavimą apeliantės bankroto byloje atsisakytina tvirtinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
24. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi reikšmės teisiniam bylos rezultatui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti tvirtinti akcinės bendrovės Šiaulių banko finansinį reikalavimą atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TORESTA“ bankroto byloje.