Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Linos Lesinskienės ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2022 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant dirbti po 12 (dvylika) valandų visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2022 m. sausio 3 d. iki 2022 m. sausio 4 d., 2 (dvi) laisvės atėmimo paras pakeičiant į viešųjų darbų bausmę, laikyti, kad Ž. D. yra atlikęs 12 valandų viešųjų darbų.

Ž. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas 6 (šešis) mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusios, nebendrauti su nukentėjusiąja, nesilankyti jos gyvenamoje ir darbo vietoje, nesiartinti prie jos arčiau kaip 100 metrų atstumu.

Iš Ž. D. priteista E. D. naudai 1 500,00 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimui ir 600,00 Eur (šeši šimtai eurų) proceso išlaidoms, susijusioms su teisiniu atstovavimu, atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BPK 115 straipsnyje nėra nustatyta, koks procesinis sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Pagal teismų praktiką civilinio ieškinio klausimas baudžiamosios bylos nutraukimo atveju turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucinio Teismo nurodytais kriterijais. Remiantis šiais kriterijais, kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BPK 115 straipsnio 1 dalį, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo Ž. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, byloje esančiais įrodymais bei apeliacinio argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš dalies nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytų jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų – išdėstęs byloje surinktus ir teisiamųjų posėdžių metu ištirtus įrodymus, duomenis, apsiribojo tik lakonišku jų vertinimu, t. y. nepateikė išsamių įrodymų vertinimo motyvų, neišdėstė pakankamai motyvuotų nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Kita vertus, nepaisant nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus esminiais, nes padarytos teismo išvados, nors ir lakoniškos, yra teisingos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi jurisdikciją ir BPK normų suteiktas galimybes ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytus teismo procesinio sprendimo surašymo trūkumus, t. y., trūkstamų motyvų išdėstymą.

7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodytoje vietoje nurodytu metu tarp sutuoktinių Ž. D. ir E. D. kilo konfliktas, kurio metu E. D. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, ir kad aptariamo metu Ž. D. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nuteistasis neneigia, kad suėmęs už kaklo nukentėjusiajai, ją nusivedė į kitą kambarį. Kad jis E. D. sugriebęs už kaklo ją nusitempė į miegamąjį, nurodė pati nukentėjusioji, liudytojai M. A., I. P., R. B.. Tačiau iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe dėl ne mažiau kaip trijų smūgių nukentėjusiajai sudavimo. Jis tvirtina, kad byloje liko nepašalintos abejonės dėl fizinio smurto pavartojimo būdo, suduoto smūgio lokalizacijos bei jo stiprumo, kad proceso dalyvių parodymai šiais klausimais išsiskyrė. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą, sugretinusi juos tarpusavyje, daro išvadą, kad jie patvirtina, kad Ž. D. ne tik sugriebęs už kaklo nusitempė E. D. į miegamąjį, bet ir sudavė jai ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į galvos sritį, ir kad tokiais jo veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas.

14. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje joks sužalojimas E. D. objektyviais duomenimis nebuvo nustatytas. Tačiau, šis faktas nuteistojo veiksmų teisinio vertinimo nekeičia. Kaltinimai Ž. D. buvo pateikti ne dėl konkretaus sužalojimo, bet dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti, būtina įsitikinti, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad E. D. buvo fiziškai silpnesnė už Ž. D.. Prieš ją atlikti smurtiniai veiksmai buvo netikėti, ji neturėjo objektyvios galimybės jų išvengti. Nuteistojo nusikalstama veika pasireiškė bent keliais iš eilės smurtinio pobūdžio veiksmais. Liudytojas R. B. nurodė girdėjęs E. D. „cypimą“, kai ši jau Ž. D. buvo nutempta į kitą kambarį. Net praėjus trims paroms po įvykio, specialistui čiuopiant vietas, į kurias, kaip nurodė nukentėjusioji, jai buvo suduota, ji nurodė jaučianti skausmą. Esant šiems duomenims, abejoti tuo, jog dėl sugriebimo už kaklo ir suduotų smūgių E. D. jautė fizinį skausmą, nėra pagrindo.

15. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, konstatuoja, kad nuteistasis betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalies, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

16. Atmetami apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistojo Ž. D. veiksmai prieš nukentėjusiąją E. D. turėtų būti pripažinti mažareikšmiais. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

17. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama ir į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021). Tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus padarytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju Ž. D. padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti mažareikšme ir būtų tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsnio pagrindu.

18. Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad įvykio metu agresyvumu pasižymėjo tik nuteistasis, būtent jis buvo konflikto iniciatoriumi. Aptariamo įvykio metu nukentėjusioji jokių nusikalstamą elgesį prieš ją skatinančių veiksmų jo atžvilgiu neatliko. Aplinkybės, kad Naujųjų Metų šventimo metu ji ilgokai naudojosi mobiliuoju telefonu, kad nuteistojo pageidavimu nedavė jam savo mobilaus ryšio telefono, negali būti laikomomis provokuojančiomis smurtinį elgesį. Jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius, kad nukentėjusioji sąmoningai jį provokavo neteisėtų veiksmų prieš ją atlikimą, kad šis konfliktas išprovokuotas nukentėjusiosios ruošiantis skyrybų procesui, nėra. Pastebėtina, kad dalį smurtinių veiksmų E. D. atžvilgiu Ž. D. atliko kitų asmenų akivaizdoje. Duomenų, kad ir nukentėjusioji jam būtų sudavusi ar ketinusi tai padaryti, nėra. Nukentėjusioji nurodė, kad tai nebuvo pirmas prieš ją pavartoto fizinio smurto atvejis. Savo nusikalstamais veiksmais nuteistasis pasikėsino į vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, nukentėjusiajai, kuriai 2020 m. buvo atlikta galvos smegenų operacija, buvo suduota būtent į galvos sritį. Kaip minėta, nuteistojo nusikalstama veika pasireiškė bent keliais iš eilės smurtinio pobūdžio veiksmais (tempimas sugriebus už kaklo, mažiausiai trijų smūgių į galvos sritį sudavimas). Nukentėjusioji nurodė jautusi fizinį skausmą. Tokia Ž. D. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą šioje konkrečioje situacijoje, yra tokio pavojingumo laipsnio, kad analizuojant ją BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkančia BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė.

Dėl neturtinės žalos dydžio

19. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje neturtinės žalos dydis fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju svyruoja nuo kelių šimtų eurų iki 2000 eurų ir dažniausiai neviršija 1000 eurų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-375-1073/2018, 2K-347-976/2018, 2K-58-693/2019, 2K86-628/2020, 2K-128-489/2020, 2K-205-719/2020, 2K-236-495/2021, 2K-142-303/2021 ir kt.). Vienas tūkstantis eurų ar kiek didesnės sumos priteisiamos tik išskirtiniais atvejais, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai ilgesniam laikotarpiui, matomi žymūs sužalojimai, sukeliant nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą dar padaroma ir kita nusikalstama veika, pavyzdžiui, grasinimas nužudyti ir pan. Nagrinėjamu atveju E. D. joks sveikatos sutrikdymas nebuvo konstatuotas, nuteistojo veiksmais jai buvo sukeltas tik fizinis skausmas. Nors nukentėjusiajai buvo sugriebta už kaklo, ranka suduoti smūgiai į galvos sritį, tačiau duomenų apie likusias žymes (kraujosruvas, paraudimus, patinimus ir pan.) bylos medžiagoje nėra. Nukentėjusiajai dėl sukelto fizinio skausmo medicininė pagalba nebuvo reikalinga. Nėra duomenų, kad po patirto išpuolio ji būtų buvusi nedarbinga ir negalėjusi gyventi pilnaverčio socialinio gyvenimo, laisvai judėti ar užsiimti savo mėgstamomis veiklomis. Teisėjų kolegija neabejoja, kad ūmus ir spontaniškas nuteistojo elgesys sukėlė E. D. išgąstį bei dvasinį sukrėtimą, stresą. Smurtiniai veiksmai prieš ją buvo vartojami kitų asmenų akivaizdoje, kas, neabejotinai, sukėlė ir gėdos jausmą, pažeminimą. Dėl nuteistojo veiksmų buvo sugadinta šventinė Naujųjų Metų nuotaika, nukentėjusioji turėjo pasišalinti iš savo gyvenamosios vietos. Kadangi smūgiuota buvo į galvos sritį, o nukentėjusioji prieš kiek daugiau nei vienerius metus iki įvykio dėl galvos smegenų ligos buvo gydyta stacionariai, jai buvo atlikta galvos smegenų operacija, natūralu, kad ji jautė nerimą dėl ateities, dėl galinčių kilti pasekmių jos sveikatai. Byloje yra pateiktas medicinos dokumentų išrašas, patvirtinantis, kad nukentėjusioji 2022 m. vasario 17 d. dėl sutrikusio miego, nerimo baimės kreipėsi į psichiatrą, tačiau šiame išraše užfiksuota, kad jos nusiskundimai yra sąlygoti ne tik aptariamo įvykio, bet ir ilgalaikio psichologinio bei fizinio smurto, patirto iš sutuoktinio. Pacientė nurodė, kad pastoviai yra skriaudžiama apie 30 metų, dėl ko jaučia nerimą, baimę susitikti su vyru, persekiojimo baimę (1 t., b. l. 156). Taigi šio išrašo duomenys patvirtina, kad baimę ir nerimą nukentėjusioji jaučia ne vien tik dėl aptariamo įvykio, bet daugiausia dėl jos sutuoktinio daugelį metų besitęsiančio netinkamo elgesio, dėl konfliktiškų tarpų jų susiklosčiusių santykių. Taigi šiame išraše užfiksuoti duomenys nepatvirtina, kad ypatingi neigiami išgyvenimai ir nerimo jausmai, nemiga buvo sąlygoti būtent 2022 m. sausio 1 d. įvykių.

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareiškiamas dėl kaltininko nusikalstama veika padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis). Tai reiškia, kad gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Be to, neturtinės žalos nukentėjusiajam priteisimas negali tapti asmens pasipelnymo šaltiniu. Neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą.

22. Atsižvelgdama į šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi aukščiau išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai priteisė nepagrįstai didelį – 1 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kuris mažintinas iki 700 eurų. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

Dėl paskirtos bausmės

23. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs Ž. D. kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, paskyrė jam 6 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 12 valandų visuomenės labui. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas, skirdamas bausmę, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį bei sunkumą, kaltės formą ir rūšį (padarytas vienas baigtas nesunkus nusikaltimas), į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad Ž. D. ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi dėl savo poelgio, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Ž. D. išties ikiteisminio tyrimo metu kaltu prisipažino, tačiau bylą nagrinėjat pirmosios instancijos teisme poziciją pakeitė. Jis ėmė neigti vieną iš esminių faktinių aplinkybių – smūgių nukentėjusiajai sudavimą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailestis. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (dirbantis, neteistas, administracine tvarka nebaustas). Įvertinęs šias aplinkybes, atsižvelgęs į nukentėjusiosios ir nuteistojo poziciją, parinko nuteistajam švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį - viešuosius darbus, kurių atlikimo terminas artimas vidurkiui, o per mėnesį privalomų neatlygintinai visuomenės labui išdirbti valandų skaičius (12 valandų) artimas minimaliam (BK 46 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo įpareigojamas per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį visuomenės labui). Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, jog buvo paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė, kadangi ji atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, tiek ir jo pačios asmenybės pavojingumą. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė.

Dėl BK 72¹ straipsnio taikymo

24. Kartu su bausme nuteistajam Ž. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas 6 (šešis) mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusios, nebendrauti su nukentėjusiąja, nesilankyti jos gyvenamoje ir darbo vietoje, nesiartinti prie jos arčiau kaip 100 metrų atstumu. Nors apeliaciniame skunde aiškus prašymas panaikinti šią baudžiamojo poveikio priemonę neišdėstytas, tačiau iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų galima spręsti, jog jis nesutinka su minėtos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu, todėl teisėjų kolegija pasisako ir šiuo klausimu.

25. BK 72¹ straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu - gali būti skiriama siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus (BK 72¹ straipsnio 1 dalis).

26. Nagrinėjamu atveju Ž. D. padarė smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką prieš savo šeimos narį –sutuoktinę E. D.. Nusikalstamą veiką nuteistasis padarė gyvendamas kartu su nukentėjusiąją jų bendrame bute ir taip priversdamas E. D. jaustis nesaugiai net savo namuose. Bylos duomenimis Ž. D. ir E. D. santykiai yra įtempti, vyksta skyrybų procesas. Nukentėjusioji nurodė, kad aptariamas atvejis buvo ne vienintelis smurto prieš ją atvejis. Dėl pastovaus psichologinio ir fizinio smurto poveikio jai išsivystė nerimo jausmai, baimė, nemiga, todėl ji kreipėsi pagalbos į psichiatrą. Pastebėtina, kad po aptariamo konflikto nuteistasis surinko nukentėjusiosios daiktus ir siuntinėjo žinutes grasindamas šiuo daiktus išmesti. Nukentėjusioji nurodė, kad žmonės mato jos sutuoktinį atvažiuojant prie jos darbo, nors jam draudžiama prie jos prisiartinti. Nukentėjusioji tikino bijanti nuteistojo. Tai patvirtina, kad būtent nuteistasis, o ne priešingai nukentėjusioji, vartoja psichologinį smurtą. Tai, kad nukentėjusioji naudojasi jai įstatymais suteiktomis teisėmis, negali būti pagrindu pripažinti, jog tokiais veiksmais ji daro psichologinį spaudimą nuteistajam. Pastebėtina, kad būtent Ž. D. įvykdė nusikalstamą veiką E. D. atžvilgiu, todėl jis ir turi prisiimti dėl savo neteisėtų veiksmų jam pačiam kylančias neigiamas pasekmes. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, Ž. D. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos arčiau, nei 100 m atstumu, yra adekvati padarytam nusikaltimui, padėsianti apsaugoti E. D., kaip smurtą patyrusio asmens interesus.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiosios E. D. atstovas advokatas Donatas Ramanauskas prašė išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Teismui pateiktas pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad E. D. advokatui D. Ramanauskui sumokėjo 500 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 36).

28. BPK 106 straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas tik dalyje dėl neturtinės žalos dydžio, pateikė tik nuteistasis. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai liečiantys ir nukentėjusiosios interesus byloje, todėl ji kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos. Dėl to, nukentėjusiosios turėtos išlaidos dėl advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, turi būti apmokėtos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma dėl nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokatui apeliacinės instancijos teisme turi būti atlyginta visiškai, iš nuteistojo Ž. D. priteisiant 500 eurų nukentėjusiosios E. D. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Jokių duomenų, patvirtinančių sunkią nuteistojo finansinę padėtį, dėl kurios šios išlaidos galėtų būti sumažintos, apeliacinės instancijos teismui nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2022 m. liepos 5 nuosprendį pakeisti.

Iš nuteistojo Ž. D. nukentėjusiajai E. D. priteistos neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 700 eurų.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo Ž. D. nukentėjusiajai E. D. 500 Eur (penkis šimtus eurų) jos patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.