Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „D. B. statyba“ atstovui advokato padėjėjui R. R.,

atsakovės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui A. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „D. B. statyba“ skundą atsakovei Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023-06-06 nutarimo Nr. NUĮPBJ 30555 (toliau – ir Nutarimas), kurio pagrindu pareiškėjai buvo skirta 1 736 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės aplinkybės

2023-05-17 juridinio asmens UAB „D. B. statyba“, atžvilgiu buvo surašytas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 0846 – 0079.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vyriausieji darbo inspektoriai A. S. ir R. R. UAB „D. B. statyba“ atlikto patikrinimo metu nustatė, kad B. Š., būdamas UAB „D. B. statyba“ direktoriumi, nesudaręs rašytinių darbo sutarčių leido dirbti nelegaliai darbdavio naudai T. L. ir A. S. pagalbiniais darbininkais. Patikrinimo metu nustatyta, kad T. L. įmonėje dirbo nuo 2022-05-17 iki 2022-12-14, o A. S. nuo 2022-07-15 iki 2022-09-30.

2022-12-29 UAB „D. B. statyba“ direktoriui B. Š. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_P-2266-2022 ir 2023-02-14 VDI nutarimu Nr. VDI-ANR N-101-2023 buvo paskirta 1 000 Eur bauda pagal ANK 95 str. 1 d. Įmonės direktorius paskirtos baudos neskundė.

2023-06-06 Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priėmė nutarimą Nr. NUĮPBJ 30555, kuriame konstatuota, jog UAB „D. B. statyba“ pažeidė UĮ 56 str. 1 d. 1 p. (nelegalus darbas ir atsakomybė už jį), DK 42 str. (darbo sutarties sudarymas) 1, 4 d. ir DK 43 str. 1 dalį (darbo sutarties forma). Pagal UĮ 56 str. 4 d. 3 p. pareiškėjui paskirta 1 736 Eur bauda.

Dėl Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo

Iš teismui pateiktų dokumentų nustatyta, jog nutarimu Nr. VDI-ANR_P-2266-2022 administracinio nusižengimo byloje (toliau – Institucijos nutarimas) B. Š. buvo pripažintas kaltu, kad būdamas UAB „D. B. statyba“ direktoriumi, leido dirbti nelegaliai darbdavio naudai T. L. ir A. S. pagalbiniais darbininkais. Tokiais savo veiksmais B. Š. neužtikrino, kad visi įmonėje dirbantys darbuotojai dirbtų įstatymų nustatyta tvarka įforminti. Paskirtos baudos įmonės direktorius neskundė, atsižvelgiant į protokolo datą, matyti, kad nutarimas administracinio nusižengimo byloje yra įsiteisėjęs.

Byloje nėra ginčo, kad T. L. ir A. S. nurodytais laikotarpiais dirbo UAB „D. B. statyba“ nesudarę rašytinės darbo sutarties. Šią aplinkybę patvirtina įsiteisėjęs nutarimas Nr. VDI-ANR_P-2266-2022 administracinio nusižengimo byloje, pareiškėja savo skunde taip pat šios aplinkybės neneigia. Pareiškėjos vertinimu, darbo sutartys su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo sudarytos, tik buvo nepasirašytos darbuotojų, taigi ne dėl pareiškėjos kaltės. Pareiškėja taip pat teigia, kad ji tinkamai įgyvendino pareigą pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie darbuotojų darbo pradžią ir mokėjo socialinio draudimo įmokas. Todėl, pareiškėjos manymu, nėra pagrindo teigti, kad T. L. ir A. S. ginčo laikotarpiais įmonėje dirbo nelegaliai.

Teismas konstatuoja, kad remiantis minėtu įsiteisėjusiu Institucijos nutarimu, vadovaujantis ANK 667 straipsnyje įtvirtintu nutarimų ir nutarčių administracinių nusižengimų bylose privalomumo principu, teismas šioje administracinėje byloje, nesant jokių naujų įrodymų, kurie nebūtų įvertinti minėtame Institucijos nutarime, negali paneigti minėtų galiojančio Institucijos nutarimo dėl to paties nelegalaus darbo fakto ir negali konstatuoti priešingą faktą, kurį įrodinėja pareiškėja, t. y. kad pareiškėja, kurios vardu veikė vadovas B. Š., leisdama T. L. ir A. S. pradėti dirbti nesudarius su jais rašytinės darbo sutarties, nepadarė pažeidimo, kuris laikomas nelegaliu darbu. Šią administracinę bylą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad tiek juridinio asmens UAB „D. B. statyba“ veiksmų tyrimo metu, tiek jos vadovo B. Š. administracinio nusižengimo byloje ištirtų įrodymų visuma bei minėtas įsiteisėjęs Institucijos nutarimas patvirtina, kad UAB „D. B. statyba“, veikdama per vadovą B. Š., leido nelegaliai dirbti įmonės naudai T. L. ir A. S..

Nelegalaus darbo sąvoka apibrėžiama Užimtumo įstatyme. Pagal Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai nustatoma šio straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodytos aplinkybės. Šiuo atveju aktualus Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. 1 p., pagal kurį nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.

Pagal teismų praktiką darbo, kaip nelegalaus ANK 95 str. 1 d. prasme, vertinimą suponuoja šie požymiai: 1) asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių; 3) nebuvo laikomasi darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020 ir kt.).

Taigi, administracinė atsakomybė dėl nelegalaus darbo kyla, kai nustatoma bent viena iš alternatyvių veikų: darbdavys su darbuotoju nesudaro rašytinės darbo sutarties arba nepraneša apie darbuotojo priėmimą į darbą mažiausiai prieš vieną dieną iki darbo pradžios. Bet kuris iš šių dviejų alternatyvių pažeidimų kvalifikuojamas kaip nelegalus darbas, todėl rašytinės darbo sutarties nesudarymas yra pakankamas pareiškėjos atsakomybei dėl nelegalaus darbo taikyti, kaip tai numato Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 4 dalies 3 punktas, kuriais remiantis ir buvo priimtas Nutarimas.

Byloje nėra ginčo, kad T. L. ir A. S. 2022 m. atitinkamais laikotarpiais dirbo UAB „D. B. statyba“ pagalbinio darbininko pareigose pagal sutartą grafiką ir atlygį. Šias aplinkybes patvirtino tiek pareiškėja, tiek tretieji suinteresuoti asmenys. Byloje keliamas ginčas dėl nelegalaus darbo organizavimo, kuomet darbdavys leidžia darbuotojams dirbti prieš tai nesudaręs darbo sutarties su jais raštu.

Teismas pažymi, kad minėtu įsiteisėjusiu Institucijos nutarimu konstatavus nelegalų darbą pareiškėjos vadovo B. Š. veiksmuose pasekmės ir atsakomybė kyla ir pareiškėjai kaip juridiniam asmeniui, nes jos vadovas veikia ne kaip savarankiškas asmuo ir ne savo naudai, o veikia būtent juridinio asmens vardu ir jo naudai.

Dėl įmonės darbuotojų kaltės įtakos įmonei taikomoms sankcijoms administracinių teismų praktikoje yra nurodyta, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina per savo darbuotojus; juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos; juridinis asmuo visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Taigi, ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi veiklos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami veiklos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1323-624/2021; 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-513-492/2021).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teismų praktiką teismas konstatuoja, kad atsakovė skundžiamu Nutarimu pagrįstai ir teisėtai atsakomybę pagal Užimtumo įstatymą pritaikė pareiškėjai, kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas leido nelegaliai pradėti dirbti dviem darbuotojams nesudaręs su jais rašytinių darbo sutarčių, nes toks pareiškėjos padarytas pažeidimas atitinka Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta šio straipsnio 4 dalies 3 punkte.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis byloje Nr. N-575-643-12; 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis byloje N575-805/2012).

Teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu atsižvelgti į rašytinės darbo sutarties reikšmę darbuotojo atžvilgiu. Darbo sutartis darbuotojui yra reikalinga ne tik atitinkamiems lūkesčiams dėl darbo sąlygų susidaryti bet ir užtikrinti jo teisines ir socialines garantijas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N-03-1656-05 (įtraukta į Administracinių teismų praktika. 2005, 7) dėl darbo sutarties sudarymo taisyklių nesilaikymo pažymėjo, jog tarp šalių egzistuojant nustatytiems darbo požymiams ir nesudarant rašytinės darbo sutarties gali būti padaroma žala ar kilti tokios žalos grėsmė asmens teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, gali būti padaroma žala ar kilti tokios žalos grėsmė valstybės ir visuomenės interesams užtikrinti, kad visi asmenys įstatymų nustatytu būdu galėtų pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, taip pat gali kilti grėsmė dėl mokamų mokesčių neužtikrinimo, kuriuos mokėti prievolė atsiranda iš darbo sutarties fakto.

DK įtvirtintose teisės normose aiškiai matyti įstatymų leidėjo ketinimas, kad visi darbo teisiniai santykiai būtų įforminti rašytinėmis darbo sutartimis ir imperatyviai draudžiamos žodinės darbo sutartys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 14 d. aprobuotas Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos Administracinių teismų praktika. 2005, 7).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog abu tretieji suinteresuoti asmenys teismo posėdyje nurodė, jog dirbo pas pareiškėją pagal sutartą 1 000 Eur į rankas atlygį, tačiau pagal paties pareiškėjo pateiktus duomenis teismui matyti, jog VSDFV jis teikė kitokias trečiųjų suinteresuotų asmenų darbo užmokesčio sumas (nuo 239,33 Eur iki 500,53 Eur). Įvertinus darbuotojų paaiškinimus, kurių neneigė pareiškėjo atstovas teismo posėdyje, ir pareiškėjo pateiktus duomenis (apdraustųjų asmenų SD įmokas už ginčo laikotarpį) teismui nekyla abejonių, kad šiuo atveju darbdavys, nesudarydamas rašytinės darbo sutarties su darbuotojais, pažeidė jų interesus, dėl ko kilo grėsmė šių asmenų teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis (pvz., gauti atitinkamo dydžio išmokas ligos atveju, bedarbio pašalpą ir pan.) kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims. Taip pat pareiškėjas tokiu būdu siekė sumokėti mažesnius su darbo santykiais susijusius mokesčius valstybei. Atitinkamai pripažintina, kad tokiu savo elgesiu pareiškėja siekė nelegalaus darbo organizavimo tikslų – mokėti mažesnius mokesčius į valstybės biudžetą.

Nors pareiškėja teigia, kad rašytinės formos darbo sutarties nesudarymas yra formalus pažeidimas ir negali būti vertinamas kaip nelegalus darbas, nes tai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, todėl Institucija netinkamai pritaikė Darbo kodekso ir Užimtumo įstatymo nuostatas, tačiau teismas tokį argumentą atmeta kaip visiškai nepagrįstą.

Atsakomybė pagal Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. 1 p. nėra siejama su padarinių atsiradimu, t. y. šis pažeidimas yra įtvirtintas formalia sudėtimi. Atsakomybė pagal šią normą taikoma visais atvejais, kai konstatuojami nelegalaus darbo požymiai, dėl kurių šioje byloje jokių abejonių nekyla. B. Š., būdamas darbdaviui UAB „D. B. statyba“ atstovaujančiu asmeniu – direktoriumi, leido dirbti pareiškėjos naudai dviem asmenims nesudaręs su jais darbų sutarčių, kaip tai numatyta DK. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti pažeidimo epizodai yra du ir įvykdyti skirtingu metu (T. L. pradėjo dirbti 2022-05-17, o A. S. 2022-07-14), akivaizdu, kad įmonės direktorius veikė ne atsitikintai, o siekė įgyvendinti nelegalaus darbo organizavimo tikslus – mokėti mažesnius mokesčius susijusius su darbo santykiais, turėti konkurencinį pranašumą prieš kitas įmones. Esant šioms aplinkybėms, atsakovė skundžiamame Nutarime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, kaip juridinis asmuo ir darbdavys, nustatyta tvarka ir laiku sąmoningai nesudarydamas darbo sutarčių su darbuotojais, padarė ne formalų, o esminį pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teismas sprendžia, kad ginčijamas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2023-06-06 nutarimas Nr. NUĮPBJ 30555 yra pagrįstas ir teisėtas ir jo naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl dvigubo baudimo principo (non bis in idem) pažeidimo

Pareiškėjas skunde teigia, kad priimant Nutarimą buvo pažeistas dvigubo baudimo principas, nes įmonės direktoriui, kuris yra ir vienintelis įmonės akcininkas, Institucijos nutarimu buvo nubaustas 1 000 Eur bauda už tą patį pažeidimą.

Kaip minėta, dėl pareiškėjos direktoriaus B. Š. neteisėtų veiksmų atsakomybė kyla ir pareiškėjai kaip juridiniam asmeniui, nes jos vadovas veikė ne kaip savarankiškas asmuo ir ne savo naudai, o būtent juridinio asmens vardu ir jo naudai.

Teismas kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo argumentą, kad Nutarimu buvo pažeistas dvigubo baudimo (non bis in idem) principas dėl to, kad už tuos pačius veiksmus jau yra nubaustas pareiškėjo direktorius.

Formuodamas nuoseklią praktiką dėl non bis in idem principo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d., atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas, 2009 m. birželio 8 d. nutarimas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011) jurisprudenciją aiškinant non bis in idem principą, aiškintina taip, kad bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ar Baudžiamąjį kodeksą ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2705-442/2021; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4027-442/2021; 2022 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-141-756/2022; 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-142-552/2023; 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinė byla Nr. eA-252-575/2023).

Šiuo atveju nurodytais nutarimais už aptartą teisės pažeidimą skirtingi asmenys patraukti atsakomybėn, kuri nustatyta net ir skirtinguose teisės aktuose. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi ir tai, kad toks teisinis reguliavimas, kai už tam tikras veikas, kuriomis padaromi, pavyzdžiui, darbo, konkurencijos ar kt. teisės pažeidimai, sankcija skiriama tiek juridiniam asmeniui, tiek jo vadovui, atsižvelgiant į siekiamus tikslus, nėra neteisingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2005-624/2019; 2022 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-141-756/2022; 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-142-552/2023; 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinė byla Nr. eA-252-575/2023 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pakartotinai nėra baudžiamas tas pats asmuo B. Š., taigi nebuvo nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Bauda pagal Užimtumo įstatymo nuostatas skirta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirta įmonės direktoriui - fiziniam asmeniui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d. numatyta išimtis yra skirta tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako pagal prievoles visu fizinio asmens turtu) ir jis yra jau patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 str. nuostatas. Tokiais atvejais taikyti Užimtumo įstatymo negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-141-756/2022; 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinė byla Nr. eA-252-575/2023 ir kt.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką dėl non bis in idem principo taikymo, teismas konstatuoja, kad nors pareiškėjos ir B. Š. veiksmai, už kuriuos jie nubausti, buvo tapatūs, tačiau teigti, jog taip buvo pažeistas non bis in idem principas, kaip yra įsitikinusi pareiškėja, nėra jokio pagrindo, kadangi Nutarimu ekonominė sankcija buvo skirta pareiškėjai, kaip juridiniam asmeniui su savarankiška atsakomybe, o administracinio nusižengimo byloje bauda buvo skirta pareiškėjos vadovui, kaip fiziniam asmeniui. Jie nėra atsakingi vienas už kito prievoles savo turtu ir atsako savarankiškai, todėl analizuojamos bylos kontekste juridinis ir fizinis asmuo nėra vienas ir tas pats atsakomybės subjektas. Be to, naudą iš nelegalaus darbo gauna darbdavys, kuris tokiu būdu sumažina savo sąnaudas siekiant pelno, o ne jo vadovas. Todėl vien tik nubaudus vadovą už nelegalų darbą darbdavys, kaip juridinis asmuo, išvengtų atsakomybės už neteisėtai gautą naudą.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teismas konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovė skundžiamu Nutarimu skirdama pareiškėjui ekonominę sankciją pažeidė non bis in idem principą, todėl šie pareiškėjos skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teismas sprendžia, kad ginčijamas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2023-06-06 nutarimas Nr. NUĮPBJ 30555 yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atitinkamai pareiškėjos skundas yra atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl bylinėjumosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti jos skunde nurodytą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes tokią teisę turi tik šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „D. B. statyba“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.