Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-293-932/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-07
Bylos Nr.: 1A-293-932/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-40364-2019-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Nuteistasis: V. K.
Civilinis ieškovas: L. M., J. M.
Civilinis atsakovas: UAB „V.“
Nukentėjusysis: J. M., L. M.
Advokatai: Tatjana Kočegarova, Ugnis Pėdnyčia, Ernestas Bušmovičius, Oskaras Silevičius

Kategorijos

1.2.13.1.1Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas (BK 176 str. 1 d.)
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-293-932/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40364-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.13.1.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio, sekretoriaujant Daliai Kanopienei,

dalyvaujant prokurorui Gyčiui Normantui,nuteistajam V. K. (V. K.) ir jo gynėjui advokatui Oskarui Silevičiui,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. M. ir jos atstovei advokatai Tatjanai Kočegarovai,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. M. atstovui advokatui Ugniui Pėdnyčiai,civilinės atsakovės UAB „V.“ atstovui advokatui Ernestui Bušmovičiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. atstovės advokatės Tatjanos Kočegarovos ir civilinės atsakovės UAB „V.“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti 350 MGL (17 500 Eur) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš civilinės atsakovės UAB „V.“ nukentėjusiajai J. M. priteista 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio procesines metinės palūkanos už priteistą atlyginti 15 000 Eur neturtinę žalą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš civilinės atsakovės UAB „V.“ nukentėjusiajai L. M. priteista 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiu iš nuteistojo V. K. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. M. 500 Eur atstovavimo išlaidų.

Nuosprendžiu iš nuteistojo V. K. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. M. 5 000 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. buvo pripažintas kaltu dėl to, jog, būdamas darbdaviui atstovaujančiu asmeniu, dėl neatsargumo pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme) ir kituose teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, o būtent pagal UAB „V.“ 2007 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutartį Nr. 01 eidamas UAB „V.“ direktoriaus pareigas, būdamas atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais, pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį privalėdamas sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas bei pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 14 straipsnio 1 dalį privalėdamas užtikrinti, kad darbo vietos būtų įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių, šiuos reikalavimus pažeidė, nes UAB „V.“ gamybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), produkcijos brandinimo kameroje neužtikrino darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102, 1 priedo 2.8 punkte numatytų reikalavimų, kad esant rizikai, jog dėl mechaninio sąlyčio su darbo įrenginio judančiomis dalimis darbuotojas gali būti traumuotas, tokios dalys privalo būti uždengtos apsaugais arba įrengti apsauginiai įtaisai, neleidžiantys patekti į pavojingą zoną arba sustabdantys pavojingų dalių judėjimą, kol darbuotojas yra pavojingoje zonoje, ir dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe pagalbiniam darbininkui A. M., kuris 2019 m. rugsėjo 19 d., apie 11.31 val., UAB „V.“ gamyklinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), dėl vienareikšmiškai nenustatytų tikslų pro neapsaugotą apsauginiais aptvarais ar apsauginiais įtaisais, neleidžiančiais patekti į pavojingą zoną darbuotojams vietą, laisvai pateko į pavojingą zoną – produkcijos brandinimo kamerą, kurioje automatiniu režimu veikiantis bėgiais judantis transportavimo vežimėlis (politizavimo elevatorius „Quadra“) kliudė A. M., padarydamas pastarajam kairės blauzdos amputaciją, dešinės blauzdos apatinio trečdalio ir pėdos sutraiškymą, kas komplikavosi išoriniu nukraujavimu ir A. M. mirė vietoje. Šiais savo veiksmais V. K. buvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. vasario 11 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Nuteistasis tvirtina, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, netinkamai vertino įrodymus, sureikšmindamas atskirus įrodymų šaltinius bei pateikdamas neįtikinamus argumentus, iš esmės pagrįstus tik prielaidomis.

2.1. Pirmiausia skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino darbdavio bei darbdavio įgalioto asmens sąvokas ir dėl to nepagrįstai apeliantui priskyrė pareigas, kurių tiek įstatymai, tiek ir juos įgyvendinantys įmonės vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai nenumatė. Nagrinėjamu atveju teismas, netinkamai ir klaidingai išanalizavęs įmonės teisės aktų turinį, padarė išvadą, kad V. K. buvo atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą su darbu susijusiais aspektais. Pasak apelianto, UAB „V.“ direktoriaus 2018 m. balandžio 24 įsakymo Nr. DS-1 turinio analizė pagristai leidžia daryti išvadą, jog už UAB „V.“ darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų vykdymą atsakingas yra ne direktorius V. K., o UAB „S.“. Pirmosios instancijos teismas neskyrė jokio dėmesio šio dokumento turinio aptarimui, nors šiame dokumente UAB „S.“ atstovės G. K. bei K. S. (nė viena iš jų nebuvo apklaustos) savo asmeniniais parašais patvirtino, kad yra susipažinusios su dokumento turiniu ir prisiima atsakomybę už UAB „V.“ darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų vykdymą. Apelianto teigimu, teismo išvadą, kad UAB „S.“ vykdė tik konsultacinio pobūdžio paslaugas darbuotojų saugos ir sveiktos priežiūros srityje bei neva į pastarųjų funkcijas neįėjo pareigos lankytis UAB „V.“ gamybinėse patalpose, visiškai paneigia Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatos (šios nuostatos cituojamos apeliaciniame skunde). Kita vertus, apeliantui neaišku, kaip nebūnant gamybinėse patalpose, nežinant, kokia jose yra techninė įranga, kaip ji eksploatuojama ir pan., darbdavio paskirti asmenys, konkrečiu atveju UAB „S.“, galėjo koordinuoti darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įgyvendinimą ir tuo labiau kontroliuoti šių priemonių įgyvendinimą.

2.2. Apeliantas pabrėžia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnio 1 dalį kyla tik už tuos darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, kurie priežastiniu ryšiu yra susiję su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, vadovavosi tik specialisto išvada Nr. l1-2420 (19), tačiau nevertino kitų duomenų, kurie paneigia minėtoje išvadoje esančius duomenis. Nurodoma, kad pagal Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų (toliau – Nuostatų) I priedo II skyriaus 2.8 punktą darbdaviui yra suteikiama viena iš veikimo galimybių – judančias darbo įrenginio dalis uždengti apsaugais arba įrengti apsauginius įtaisus (neleidžiančius patekti į pavojingą zoną arba sustabdančius pavojingų dalių judėjimą). Išvadą parengęs specialistas A. S. visiškai nevertino reikalavimo dėl judančių darbo įrenginio dalių uždengimo apsaugais, nors jis privalėjo pateikti konkretų atsakymą, ar pastarasis reikalavimas buvo įvykdytas, taip pat, ar jis buvo nelaimingo atsitikimo priežastimi ir pagrindine sąlyga. Be to, specialistas A. S. Nuostatų 1 priedo 2.8 punkte nurodytą antrą alternatyvų reikalavimą (įrengti apsauginius įtaisus), aiškina kaip reikalavimą su dviem privalomomis sąlygomis, o būtent, kad įtaisai ne tik neleistų patekti į pavojingą zoną, bet ir sustabdytų pavojingų dalių judėjimą, nors Nuostatai leidžia pasirinkti tik vieną iš galimų veikimo būdų. Remdamasis skundžiamame nuosprendyje konstatuota faktine aplinkybe (politizavimo elevatoriuje „Quadra“ pagal šio įrenginio saugaus naudojimo reikalavimus buvo įrengti automatiniai judesio davikliai, sustabdantys įrenginio judėjimą, atsiradus įrenginio judėjimo kelyje kliūčiai, taip pat rankiniai įrenginio sustabdymo mechanizmai bei garso ir šviesos signalai, įspėjantys apie įrenginio judėjimo pradžios momentą), taip pat vyr. darbo inspektorės I. P. surašytu 2019 m. spalio 15 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktu, nuteistasis tvirtina, kad pasirinktas darbuotojų sveikatos ir saugių darbo sąlygų įgyvendinimo būdas buvo visiškai pakankamas ir proporcingas, tuo labiau, kad transportavimo vežimėlis – politizavimo elevatorius nėra priskiriamas potencialiai pavojingų įrenginių grupei (pagal Technikos priežiūros tarnybos 2019 m. rugsėjo 30 d. raštą).

2.3. Antrasis reikalavimas specialisto išvadoje nepagrįstai pateikiamas kaip reikalavimas su dviem privalomomis sąlygomis, t. y. įtaisai turi ne tik neleisti patekti į pavojingą zoną, bet ir sustabdyti pavojingų dalių judėjimą. Nepaisant to, kad saugos reikalavimai buvo užtikrinti, apkaltinamajame nuosprendyje yra koncentruojamasi ties antrosios alternatyvios saugos reikalavimo sąlygos (apsauginių įtaisų, neleidžiančių patekti į pavojingą zoną arba sustabdančią pavojingų dalių judėjimą, įrengimas) aptarimu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nelaimingo atsitikimo priežastimi ir pagrindine sąlyga yra tai, jog įėjimo į pavojingą zoną vartuose (mažiausiai vienuose vartuose, per kuriuos pateko A. M.) nebuvo įrengti apsauginiai įtaisai, neleidžiantys darbuotojams, neturintiems teisės ten būti, patekti į pavojingą zoną arba sustabdantys pavojingų dalių judėjimą, kol darbuotojas yra pavojingoje zonoje. Pirmosios instancijos teismui šių aplinkybių užteko konstatuoti egzistuojantį priežastinį ryšį tarp V. K. neveikimo darbo priemonių privalomų saugumo reikalavimų užtikrinimo atžvilgiu ir atsiradusių pasekmių – darbuotojo A. M. žūties. Apeliantas su tokia išvada nesutinka, pažymi, jog nenustatyta, kaip A. M. pateko į pavojingo įrenginio veikimo zoną – per įrengtus vartus, apeidamas įrengtą tvorą ar kitokiu būdu (pvz., perlipdamas tvorą, atjungdamas vartuose įrengtą apsaugos įtaisą ir pan.). Nenustačius A. M. patekimo į transportavimo vežimėlio politizavimo elevatoriaus „Quadra“ pavojingo veikimo zoną mechanizmo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sutikti su specialisto A. S. pateikta išvada, kad A. M. į pavojingą zoną būtent pateko per vienus iš vartų. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nėra nei vieno įrodymo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai patvirtintų, jog prieš įvykį vartai buvo atidaryti bei patekimas į pavojingą zoną buvo laisvas.

2.4. Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog nebuvo įvykdyta Nuostatų I priedo II skyriaus 2.8 punkte nurodyta antra alternatyvi saugos reikalavimo sąlyga, net nepaminėjo baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2011 m. spalio 28 d., 2018 m. balandžio 3 d. ir 2019 m. spalio 16 d. surašytų reikalavimų pašalinti pažeidimus. Nei viename iš paminėtų rašytinių įrodymų neužsimenama, kad UAB „V.“ gamybos zonoje yra netinkamai įrengti apsauginiai įtaisai (vartai, tvora). Be to, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2019 m. spalio 15 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte taip pat nėra nurodyta, kad įėjimo į pavojingą zoną vartuose nėra įrengti apsauginiai įtaisai ar tai, jog šie vartai būtų netinkamai įrengti. Net ir sutinkant su teismo teiginiu dėl apsauginių įtaisų nebuvimo mažiausiai vienuose vartuose, pats savaime toks pažeidimas jokių pasekmių A. M. darbų saugai ar sveikatai neturėjo, kadangi, kaip jau paminėta, tai yra tik alternatyvus, bet neprivalomas saugos užtikrinimo būdas. Be to, A. M. nenustatytu būdu patekus ir jau būnant pavojingoje zonoje, teismas, prieš spręsdamas apie egzistuojantį priežastinį ryšį, privalėjo V. K. veikimą/neveikimą įvertinti per Nuostatų 1 priedo 2.1 punkto nustatytą sąlygą, t. y. ar darbuotojui, esančiam pavojingoje zonoje, buvo pakankamai laiko ir (arba) priemonių išvengti pavojaus, kurį kelia darbo įrenginio paleidimas ir (arba) sustabdymas.

2.5. Skunde nurodoma ir tai (akcentuojant, kad dėl to nepasisakė nei specialistas A. S., nei teismas), kad transportavimo vežimėlyje – politizavimo elevatoriuje „Quadra” saugos sistema, t. y. garsinis vaizdinis įspėjamasis signalas, įsijungdavo automatiškai tuo metu, kai tik mechanizmą buvo ketinama paleisti ir bet kuris darbuotojas, esantis pavojingoje zonoje, turėjo pakankamai laiko ir priemonių išvengti pavojaus, kurį kelia darbo įrenginio paleidimas ir jo sustabdymas. Šias aplinkybes visa apimtimi patvirtina ne tik paminėtas vyr. darbo inspektorės I. P. surašytas 2019 m. spalio 15 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas (dėl garsinio bei šviesos signalo bei apsauginių įrenginių techninės būklės įvykio metu), bet ir baudžiamojoje byloje pateiktos įvykio nuotraukos ir gamybos įrenginių išdėstymo schema, kur užfiksuotas saugus (ne mažesnis nei 1 m pločio) praėjimas, įrengtas lygiagrečiai transporterio judėjimo bėgiais. Įvertinus šias aplinkybes daroma išvada, kad darbuotojui, esant pavojingoje zonoje, buvo sudaryta galimybė išvengti bet kokio pavojaus sveikatai bei gyvybei, jeigu pastarasis laikytųsi darbo saugos nurodymų bei juos tinkamai vykdytų.

2.6. Galiausiai skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo skirtas pakankamas dėmesys patikrinti, ar A. M. veiksmai, t. y. patekimas į pavojingą zoną nenustatytu būdu (apeinant įmonėje įrengtas apsaugos įtaisus); buvimas pavojingoje zonoje tuo metu, kai ten draudžiama būti; vaikščiojimas krovinio transportavimo kelyje; nedėmesingumas ir neatidumas (pažeidžiant UAB „V.“ 2009 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. VBG-P-004 patvirtintų Darbuotojo, atliekančio krovos darbus rankiniu būdu, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr.4 4.1-4.3 punktus); nuslėpimas nuo darbdavio ar jo įgalioto asmens aplinkybes, susijusias su sveikatos būkle (pažeidžiant UAB „V.“ 2009 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. VBG-P-004 patvirtintų Darbuotojo, atliekančio krovos darbus rankiniu būdu, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 4 5.1 ir 5.1.2 punktus); nuslėpimas nuo darbdavio ar jo įgalioto asmens aplinkybes dėl vartojamų medikamentų, kurie gali sukelti galvos svaigimą, mieguistumą bei sąmonės sutrikimą, o tuo pačiu galėjo turėti įtakos nelaimingo atsitikimo įvykimui (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 24 d. raštas), taip pat, ar A. M. veiksmai, kurie pasireiškė karučio palikimu ant krovinio transportavimo bėgių bei bandymas pastarąjį pašalinti neišjungus transporterio; ar toks pasirinktas būdas ir pasitelktos priemonės galėjo būti saugios pagal darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jei darbuotojas A. M. būtų tinkamai įvykdęs visus Darbuotojo, atliekančio krovos darbus rankiniu būdu, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 4 reikalavimus bei vadovo instrukcijas dėl darbų saugos, su kuo A. M. buvo supažindintas pasirašytinai. Nukentėjusysis A. M. įmonėje UAB „V.“ dirbo nemažą laiko tarpą, buvo tinkamai apmokytas ir supažindintas su saugia darbo įmonėje metodika, žinojo transportavimo vežimėlio – politizavimo elevatoriaus „Quadra“ mechanizmą ir zonas, kuriose gali kilti grėsmė jo, kaip darbuotojo, saugumui, o darbdavys bei jo įgaliotas asmuo dėjo pakankamas pastangas tinkamai apmokyti A. M. dirbti ir išvengti neigiamų padarinių, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl priežastinio ryšio nėra tinkamai motyvuota, nepagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių išanalizavimu, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad esminės bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios L. M. atstovė advokatė T. Kočegarova prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. vasario 11 d. nuosprendį ir patenkinti L. M. civilinį ieškinį visa apimtimi, t. y. priteisti jai 50 000 Eur turtinei ir 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3.1. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo priteista žala neturtinei žalai atlyginti, apeliaciniame skunde pažymima, kad tiek L. M., tiek A. M. pastarųjų santuoka buvo antroji, jie sąmoningai nusprendė vesti bendrą ūkį, pasistatyti bendrą šeimos būstą, kartu pragyveno iš viso 16 metų, susituokę – 11 metų. Šeima gyveno darniai, buvo lojalūs vienas kitam, vienas kitą visapusiškai palaikė, kartu keliavo, vykdė šeimos būsto statybas. L. M. kartu su žuvusiuoju ketino gyventi visą likusį gyvenimą. Netekusi artimo žmogaus L. M. jaučia dvasinius išgyvenimus, savivertės sumažėjimą, sunkiai išgyvena, negali adaptuotis, pablogėjo jos gyvenimo kokybė, žuvus sutuoktiniui liks neįgyvendinti bendri judviejų planai. Po sutuoktinio žūties L. M. buvo diagnozuotos naujos sveikatos problemos, susijusios su širdies veikla, virškinimu, miego sutrikimais ir kt. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, skunde aptartą teismų praktiką (cituojamos konkrečios bylos), atstovė prašo nukentėjusiajai L. M. priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3.2. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl turtinės žalos. Atstovė tvirtina esant akivaizdu, kad nukentėjusioji L. M. dėl sutuoktinio žūties patyrė turtinę žalą, ją vertina 50 000 Eur dydžio suma ir prašo atlyginti. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji po sutuoktinio žūties patiria papildomas išlaidas – samdo kitus asmenis sniego valymui, šienavimui, medžių genėjimui, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato priežiūrai, prašo kitų asmenų už atlygį nuvežti ją į darbą (pati teisės vairuoti neturi, o iki viešojo transporto stotelės atstumas yra apie 1,4 km). Be to, pažymi, kad A. M. esant gyvam, šeima įgyvendintų savo planus dėl santuokinio turto paskirstymo ir nukentėjusioji neturėtų dabartinių išlaidų, patiriamų vykstant ginčams su įpėdiniais (dėl šių ginčų patiriamas išlaidas L. M. priskiria prie turtinės žalos).

4. Apeliaciniu skundu civilinės atsakovės UAB „V.“ atstovas V. K. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. vasario 11 d. nuosprendžio dalį, kuria iš civilinės atsakovės UAB „V.“ nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms J. M. ir L. M. priteista po 15 000 Eur neturtinei žalai (J. M. priteista ir 5 procentų dydžio procesinės palūkanos už priteistą atlyginti nurodytą neturtinę žalą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių J. M. ir L. M. civilinius ieškinius atmesti. Apeliacinės instancijos teismui nustačius darbdavio kaltę dėl A. M. žūties, prašo neturtinę žalą abiem civilinėms ieškovėms sumažinti iki 5 000 Eur.

4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad gamybinių patalpų valymo funkcijų atlikimas buvo nuolatinė nukentėjusiojo A. M. darbo veikla. A. M. buvo supažindintas su instrukcijos nuostatomis pasirašytinai ir tai buvo pakankamas darbuotojo instruktavimas/įspėjimas apie galimas rizikas, tuo pačiu draudžiant jam bet kokiu atveju dalyvauti valymo darbuose, kuomet vyksta gamybinis procesas, bei būti pavojingoje zonoje. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad darbdavys įvykdė įstatyme nurodytą pareigą supažindinti darbuotoją A. M. su Darbuotojo, atliekančio krovos darbus rankiniu būdu, saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 4, patvirtinta 2009 m. liepos 13 d. UAB „V.“ direktoriaus V. K. įsakymu Nr. VBG-P-004. Byloje nėra duomenų, kad žuvusysis valymo/krovos darbus pavojingoje zonoje atliko vykdydamas tiesioginio vadovo (arba kitų įpareigotų UAB „V.“) nurodymą. Tuo pačiu nėra jokio pagrindo abejoti, jog A. M. žinojo, kad jam yra draudžiama atlikti valymo darbus veikiant pirštiniam vežimėliui „Quodra“. Šiuos darbus žuvusysis A. M. privalėjo atlikti tik esant operatoriaus leidimui ir pasibaigus gamybiniam procesui. Tokiu būdu skunde daroma išvada, kad pavojingoje zonoje nukentėjusysis A. M. atsidūrė savo noru ir valia, t. y. sąmoningai nepaisydamas nustatytos darbo tvarkos bei instrukcijos reikalavimų. Darbams vadovavęs asmuo nuo pat pradžių neturėjo pagrindo manyti, kad A. M., elgdamasis rūpestingai ir sąžiningai, pažeis instrukcijoje nurodytą draudimą bei sąmoningai stengsis patekti į pavojingą zoną.

4.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog V. K. pažeidė specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. nevykdė Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102, 1 priedo 2.8 punkte numatytų reikalavimų. Teismas rėmėsi eksperto išvada, kuri yra akivaizdžiai nepagrįsta. Ekspertas, be kita ko, negalėjo nurodyti, ką nelaimingo atsitikimo momentu produkcijos brandinimo kameroje (patalpoje) veikė (dirbo) A. M. (specialisto išvada Nr. 11-2420 (19) 4 p.), todėl nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad dėl šios dalies eksperto išvada yra kategoriška ir teisinga.

4.3. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog iš nuteistojo, liudytojų parodymų ir įrenginio naudojimo instrukcijos nustatyta, kad nukentėjusįjį mirtinai traumavusiame transportavimo vežimėlyje – politizavimo elevatoriuje „Quadra“ pagal šio įrenginio saugaus naudojimo reikalavimus buvo įrengti automatiniai judesio davikliai, sustabdantys įrenginio judėjimą atsiradus įrenginio judėjimo kelyje kliūčiai, taip pat rankiniai įrenginio sustabdymo mechanizmai bei garso ir šviesos signalai, įspėjantys apie įrenginio judėjimo pradžios momentą (vadovo 4.3.3 punktas). Taip iš esmės buvo įgyvendintas Nuostatų l priedo 2.8 punkte numatytas pirmasis alternatyvus saugumo užtikrinimo reikalavimas – dėl mechaninio sąlyčio traumuoti galinčios įrenginio dalys privalo būti uždengtos apsaugais. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į gamintojo nustatytas privalomas įrenginio saugaus naudojimo charakteristikas, numatytas darbo priemonės naudojimo instrukcijoje – pirštinio vežimėlio „Quadra“ vadove, yra būtina papildoma saugumo užtikrinimo garantija – durų, uždarančių įrenginio automatinį režimą, įrengimas. Čia atkreipiamas dėmesys, kad tokia papildoma, nors ir nebūtina pagal Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102, 1 priedo 2.8 punktą, saugos priemonė buvo įrengta UAB „V.“ gamybinėje patalpoje, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu žuvo A. M..

4.4. Skunde iš dalies sutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje nurodytais motyvais, kad nelaimingą atsitikimą darbe nulėmė nukentėjusiojo A. M. neatsargūs veiksmai, pažeidžiantys Darbuotojo, atliekančio krovos darbus rankiniu būdu, saugos ir sveikatos instrukcijos nuostatas, bet nesutinkama su teismo išvada, jog šis pažeidimas nebuvo pakankama ir pagrindinė sąlyga nelaimingam atsitikimui kilti. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi specialisto išvada Nr. l1-2420 (19), savo ruožtu apeliantas pabrėžia, kad nors specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, bet pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso. UAB „V.“ manymu, byloje nebuvo visapusiškai atskleisti bei įvertinti nukentėjusiojo A. M. veiksmai, o tai savo ruožtu sutrukdė pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad darbdavys ėmėsi visų reikalaujamų saugumo priemonių, apsaugant bendrovės darbuotojus nuo galimo elevatoriaus traumuojančio poveikio.

4.5. Baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad transportavimo vežimėlyje – politizavimo elevatoriuje „Quadra“ buvo įrengta saugos sistema, t. y. garsinis ir vaizdinis įspėjamasis signalas, kuris įsijungdavo automatiškai tuo metu, kai tik mechanizmą buvo ketinama paleisti ir bet kuris darbuotojas, esantis pavojingoje zonoje, turėjo pakankamai laiko ir priemonių išvengti pavojaus, kurį kelia darbo įrenginio paleidimas ir jo sustabdymas. Negana to, dėl darbuotojų saugumo, tuo atveju jeigu pastarieji patektų į pavojingą zoną, lygiagrečiai transporterio judėjimo bėgiams buvo įrengtas saugus praėjimas. Apie šias papildomas saugumo priemonės buvo instruktuoti visi įmonės gamybos patalpose dirbantys darbuotojai, taip pat ir A. M.. Pastarasis įmonėje dirbo ilgą laiko tarpą ir žinojo transportavimo vežimėlio – politizavimo elevatoriaus veikimo zonas, kuriose gali atsirasti pavojus sveikatai bei gyvybei, buvo tinkamai apmokytas ir supažindintas su saugia darbo įmonėje metodika (tai patvirtina A. M. parašai darbo instruktavimo žurnale). Taigi UAB „V.“ atliko visus įmanomus veiksmus, siekiant apsaugoti įmonės darbuotojų, jeigu pastarieji laikytųsi ir tinkamai vykdytų saugos instrukcijoje numatytas pareigas, sveikatą.

4.6. Skunde darsyk pažymima, kad byloje liko nenustatyta, kokiu būdu A. M. pateko į pavojingą zoną, o teismo išvados dėl nukentėjusiojo patekimo į pavojingą zoną per vartus, kuriuose neva nebuvo įrengti apsauginiai įtaisai, neleidžiantys patekti į pavojingą zoną arba sustabdantys pavojingų dalių judėjimą, skundžiamame nuosprendyje yra paremtos tik abejotinais duomenimis bei spėlionėmis. Civilinės atsakovės įsitikinimu, būtent paties žuvusiojo A. M. veiksmai – įmonėje įrengtų apsaugos įtaisų apėjimas; buvimas pavojingoje zonoje tuo metu, kai ten draudžiama ten būti; vaikščiojimas krovinio transportavimo kelyje; nedėmesingumas ir neatidumas; nepranešimas darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui apie sveikatos būklę ir vartojamus medikamentus, kurie gali sukelti galvos svaigimą, mieguistumą bei sąmonės sutrikimą, o tuo pačiu galėjo turėti įtakos nelaimingo atsitikimo įvykimui; karučio palikimas ant krovinio transportavimo bėgių bei bandymas pašalinti karutį neišjungus transporterio, patvirtina, kad A. M. nesilaikė darbų saugos įstatymuose bei įmonės lokaliniuose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų.

4.7. Galiausiai skunde akcentuojamas A. M. lengvabūdiškumas, kurį esą patvirtina į bylą pateikti du vaizdo įrašai (nurodoma pirmosios instancijos teismą dėl jų nepasisakius). Viename įraše užfiksuota, kad A. M. kelyje, kuriame vyksta intensyvus automobilių judėjimas, perduoda vairuoti vilkiką asmeniui (J. M.), neturinčiam nei patirties, nei teisės vairuoti šios kategorijos transporto priemonę, bei tokiu būdu šiurkščiai pažeidžia KET reikalavimus. Kitame vaizdo įraše užfiksuota, kad A. M. leidžia J. M. vairuoti motorolerį, nesilaikant KET reikalavimų, t. y. ir vėl suteikia teisę vairuoti transporto priemonę asmeniui, neturinčiam nei teisės, nei patirties vairuoti tokią transporto priemonę, motoroleris vairuojamas ne specialiai tam pritaikytoje mokymosi aikštelėje, o nesaugioje vietoje; J. M., vairuodama motorolerį, net nedėvi šalmo, nors važiuoja šalia pastatų ir kelia pavojų tiek savo sveikatai, tiek ir trečiųjų asmenų turtui. Skunde teigiama, kad aptarti vaizdo įrašai taip pat sudaro pagrindą teigti, jog būtent A. M. veiksmai nelaimingo įvykio metu buvo pakankama ir pagrindinė sąlyga nelaimingam atsitikimui darbe kilti, dėl ko byloje pareikšti civiliniai ieškiniai neturėtų būti tenkinami.

Atsiliepimas

5. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. M. atstovas advokatas U. Pėdnyčia atsiliepimu prašo kaip nepagrįstus atmesti nuteistojo V. K. ir civilinės atsakovės UAB „V.“ apeliacinius skundus.

5.1. Dėl BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjekto. Atsiliepime nepagrįstais vertinami argumentai, jog nuteistasis nėra BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Tokia pozicija grindžiama UAB „S.“ ir UAB „V.“ sutartinių santykių analize. Nurodoma, kad UAB „S.“, vykdydama 2018 m. birželio 4 d. sutartį Nr.V-1954, teikė UAB „V.“ konsultacinio pobūdžio paslaugas darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos, civilinės saugos ir asmens duomenų apsaugos srityje, apsilankant UAB „V.“ biuro patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tačiau sutarties paslaugų objekto neapėmė lankymasis UAB „V.“ gamybinėse patalpose, ką patvirtina ir pačios UAB „S.“ ikiteisminio tyrimo metu pateiktas 2019 m. lapkričio 12 d. atsakymas. Tai patvirtina ir 2019 m. spalio 22 d. (po nusikaltimo) civilinės atsakovės UAB „V.“ ir UAB „S.“ sudarytas darbų saugos organizavimo įmonėje sutarties pakeitimas, kuriuo susitarta ir dėl lankymosi UAB „V.“ gamybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės rodo, kad UAB „S.“ ir UAB „V.“ suvokė savo įsipareigojimų apimtį, kurią vėliau (po įvykio) išplėtė. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teisme dalyvavo UAB „S.“ atstovas, jis davė paaiškinimus, nuteistasis galėjo užduoti jam klausimus, todėl teiginiai, kad yra neapklausti UAB „S.“ darbuotojai (jų apklausti nebuvo prašoma nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde) yra vertintini tik kaip siekis sukurti regimybę, jog yra neišsiaiškintos bylai reikšmingos aplinkybės.

5.2. Toliau atsiliepime nurodoma, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi ne tik specialisto išvada Nr. 11-2420 (19), kuri pilnai atitinka bylos medžiagą, bet ir kitais įrodymais. Saugaus darbo priemonių naudojimo reikalavimus nustato Darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai. Privalomi konkrečios darbo priemonės saugos naudojimo reikalavimai nustatomi darbo priemonės dokumentuose (naudojimo taisyklėse, naudojimo instrukcijose). Juos kartu su darbo priemone privalo pateikti gamintojas. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai, nurodyti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje, rengiami, įvertinant darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, nurodytus Darbo įrenginių naudojimo bendruosiuose nuostatuose, kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, darbo priemonių naudojimo dokumentuose (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 10 d.). Darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. spalio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d., toliau – Nuostatai), nustatė minimalius (būtinuosius) darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus darbo įrenginiams ir jų naudojimui (Nuostatų 1 punktas). Darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, privalo imtis reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi šiuose nuostatuose nurodytų darbuotojų saugos ir jų sveikatos apsaugos reikalavimų darbo įrenginiams ir kurios užtikrintų, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojasi darbuotojai įmonėje, būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti, nekenktų darbuotojų saugai ir sveikatai (Nuostatų 5 punktas). Teismas pagrįstai sprendė, kad šių nuostatų atitikimas darbo vietoje turi būti vertinimas kartu su darbo priemonės dokumentuose įtvirtintais privalomais saugos naudojimo reikalavimais. Atstovo teigimu, nuteistasis apeliaciniame skunde ignoruoja politizavimo elevatoriaus „Quadra“ naudojimo instrukcijoje (toliau – Vadove) nurodytus saugumo reikalavimus. Tik vieni iš keturių vartų, per kuriuos buvo galima patekti į pavojingą zoną, atitiko Nuostatų 1 priedo 2.8 punkto ir Vadovo 4.3.2 punkto reikalavimą – patekimo į įrenginio judėjimo zoną vietoje įrengti apsauginiai įtaisai, sustabdantys pavojingų dalių judėjimą, kol darbuotojas yra pavojingoje zonoje. Dveji vartai (prieš rūšiavimo liniją ir prieš pagalbines patalpas) tokių apsaugų neturėjo, o dar vieneri vartai (už brandinimo kameros), apskritai buvo atviri ir net nepažymėti draudžiamaisiais norminių teisės aktų nustatytais saugos ir sveikatos ženklais. Neįgyvendintas Vadovo 4.3.1 punkte numatytas reikalavimas, kad įrenginio darbo zonos perimetras turi būti visiškai apsuptas grotelių, ši zona turi turėti 1,80 m aukščio tinklelius, montuojamus ant stulpų.

5.3. Tuo metu, kai A. M. buvo pavojingoje zonoje, vyko gamyba, kas reiškia, kad į pavojingą zoną jis pateko ne per vartus su apsauginiais įtaisais, kuriuos atidarius įranga automatiškai sustoja, o per vieną iš kitų trijų įėjimų, kurie nebuvo įrengti pagal reikalavimus. Jeigu būtų laikomasi visų reikalavimų, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Teiginiai, kad į pavojingą zoną A. M. pateko perlipdamas tvorą, atjungdamas vartuose įrengtą apsaugos įtaisą, yra nelogiški ir nepagrįsti. Nors ir nėra žinoma, per kurį įėjimą A. M. pateko į pavojingą zoną, tai nepaneigia darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo, nes jeigu visa pavojinga zona būtų įrengta tinkamai, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, kadangi įrenginys būtų nustojęs veikti.

5.4. Atstovui neaišku, kaip nuteistojo skunde minimi 2011 m. spalio 28 d., 2018 m. balandžio 3 d., 2019 m. spalio 16 d. VDI raštai įrodo nuosprendžio nepagrįstumą, kokią reikšmę jie turi šioje byloje. Vien tai, kad raštuose VDI nenurodė, jog netinkamai įrengti apsauginiai įtaisai, savaime nereiškia, kad tokie įtaisai nereikalingi, kad tai kokiu nors būdu šalina nuteistojo atsakomybę BK 176 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, įvykis įvyko adresu (duomenys neskelbtini), o nuteistojo minimuose VDI raštuose nurodyti kiti adresai. Tai reiškia, kad VDI tyrimo, patikrinimo objektas nėra aktualus bylai.

5.5. Nuteistojo teiginiai, kad teismas jo veikimą/neveikimą turėjo vertinti Nuostatų 1 priedo 2.1 punkte nustatytos sąlygos kontekste, t. y. ar darbuotojui, esančiam pavojingoje zonoje, buvo pakankamai laiko ir (arba) priemonių išvengti pavojaus, kurį kelia darbo įrenginio paleidimas ir (arba) sustabdymas, yra nepagrįsti. Atstovas pabrėžia, kad kaltinimas neapėmė tokios aplinkybės, todėl teismas ir neturėjo vertinti su kaltinimu nesusijusios aplinkybės (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Be to, ši nuostata neaktuali bylai, nes pavojingoje zonoje, veikiant įrenginiui, negalėjo būti atliekami bet kokio pobūdžio darbai. Kita vertus, Nuostatų 1 priedo 2.1 punkte taip pat nustatyta, kad operatoriui turi būti sudaryta galimybė iš pagrindinės valdymo vietos užtikrinti, jog pavojingose zonose nebūtų jokio asmens. Šiuo atveju liudytojas operatorius M. M. G. (M. M. G.) teisiamajame posėdyje nurodė, kad iš operatorinės ta vieta, kurioje buvo mirtinai sužalotas A. M., nesimato. Taigi vien ši aplinkybė rodo, kad gamykloje yra daugiau darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų, galėjusių turėti įtakos A. M. žūčiai.

5.6. Atsiliepime pažymima, kad A. M. sveikatos būklė buvo gera, byloje nėra jokių tokią išvadą paneigiančių duomenų. Vien tai, kad pastarojo kraujyje buvo rasta terapinė metamizolio (analgino) dozė, nepatvirtina nuteistojo nurodytų aplinkybių apie neva prastą ir nuo darbdavio nuslėptą A. M. sveikatą, taip pat neįrodo, kad žuvusiojo sveikata galėjo lemti nelaimingą atsitikimą. Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimą nulėmė ne žuvusiojo sveikata.

5.7. Atstovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo keliama ir jokiais įrodymais nepagrįsta versija, jog A. M. paliko karutį ant krovinio transportavimo bėgių ir bandė jį pašalinti neišjungus įrenginio (transporterio). Liudytojas A. K. (gamyklos darbų vadovas) teisme teigė, jog niekas neliepė A. M. užeiti į pavojingą zoną, jeigu lieptų, operatorius liniją atjungtų; operatorius kartu eitų, nes vienam niekada negalima užeiti; visi žinojo, visi bijojo eiti, kadangi žino, jog užeinant galima sužlugdyti visą procesą ir padaryti žalą; vadovybė netoleruoja, kad būtų stabdomas procesas. Šis liudijimas patvirtina, kad darbai vykdavo pavojingoje zonoje, kurioje ir kilo nelaimingas atsitikimas, o įmonės vadovybė netoleravo, kad pavojingoje zonoje būtų stabdomas gamybos procesas. Tai leidžia daryti išvadą, kad darbuotojai bet kokiu būdu siekdavo proceso nestabdyti ir tokiu būdu išvengti vadovybės nemalonės, o tam tikri darbai, pvz., valymo, galėjo būti vykdomi pavojingoje zonoje ir nesustabdžius proceso (įrenginio).

5.8. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad A. M. buvo iš esmės žemiausios grandies darbuotojas, kuris atlikdavo kitų asmenų nurodytus darbus, todėl asmeniui ar asmenims, nurodžiusiems A. M. atlikti darbą pavojingoje zonoje, galėtų kilti atitinkama atsakomybė (tiek civilinė, tiek drausminė, ar netgi baudžiamoji). Atsižvelgiant į tai, gamybos vadovas ir kiti liudytojai, kurie galėjo nurodyti A. M. atlikti pavojingą darbą, yra suinteresuoti bent jau nutylėti tikrąsias aplinkybes apie A. M. pavestus atlikti darbus, nulėmusius nelaimingą atsitikimą. Tokią išvadą sustiprina faktas, kad kartu su A. M. dirbę asmenys nurodė nematę įvykio ir iš esmės negalėjo paaiškinti, nei kaip A. M. pateko į pavojingą zoną, nei kieno nurodymu ir kokius darbus pavojingoje zonoje dirbo. Visi byloje apklausti liudytojai tarpusavyje yra susiję tampriomis darbinėmis funkcijomis, dėl ko neįtikinama, jog nei vienas gamykloje buvęs asmuo nematė bent dalies A. M. žūties aplinkybių, buvusių iki įvykio kilimo; gamyklos erdvė nėra suskirstyta taip, kad gamykloje esantys asmenys nematytų vienas kito gamybos proceso metu. Be to, atsiliepime pastebima, kad nuteistasis parodė, jog žuvusysis A. M. su pareigine instrukcija buvo supažindintas prieš priimant jį į darbą, tačiau byloje pateikti UAB „V.“ pagalbinio darbininko pareiginiai nuostatai yra datuojami 2019 m. spalio 28 d., kas reiškia, kad A. M. su pareiginiais nuostatais negalėjo būti supažindintas nei prieš jį priimant į darbą, nei dirbant, nes pagalbinio darbininko nuostatai patvirtinti jau po jo mirties (2019 m. rugsėjo 19 d.).

5.9. Atsiliepime, pateikdamas argumentus į civilinės atsakovės apeliacinį skundą, atstovas akcentuoja byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių civilinės atsakovės teiginius apie lygiagrečiai įrenginio judėjimo bėgiams įrengtą saugų praėjimą. Net jeigu tokie įrodymai ir būtų, tai situacijos vertinimo nekeistų, nes, kaip minėta, pavojingoje zonoje apskritai negalėjo būti vykdomi jokio pobūdžio darbai (veikiant įrenginiui). Jeigu nuteistasis, būdamas atsakingas už darbuotojų saugą, būtų įvertinęs pašalinių asmenų patekimo į pavojingą zoną riziką ir ėmęsis Nuostatuose ir Vadove numatytų būtinų priemonių darbų saugai darbe užtikrinti, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, net ir esant darbuotojo neatsargumui. Teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo neveikimas tapo būtina sąlyga ir pagrindine A. M. mirties priežastimi, tokios teismo išvados nepaneigė deklaratyvūs civilinės atsakovės teiginiai apie neva nenustatytą priežastinį ryšį. Civilinės atsakovės nurodyti vaizdo įrašai nepaneigia nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, jie nėra susiję su A. M. žūties aplinkybėmis. Apeliaciniame skunde nepateikiami jokie argumentai, kodėl priteista neturtinė žala turėtų būti sumažinta būtent iki 5 000 Eur.

6. Posėdžio metu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas O. Silevičius prašė tenkinti nuteistojo ir civilinės atsakovės UAB „V.“ apeliacinius skundus, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. atstovės advokatės T. Kočegarovos apeliacinį skundą atmesti. Civilinės atsakovės UAB „V.“ atstovas advokatas E. Bušmovičius prašė civilinės atsakovės ir nuteistojo V. K. apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. atstovės advokatės T. Kočegarovos apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. atstovė advokatė T. Kočegarova prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o kitus du apeliacinius skundus (nuteistojo ir civilinės atsakovės) atmesti. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. M. atstovas advokatas U. Pėdnyčia dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. atstovės skundo prašė spręsti teismo nuožiūra, o nuteistojo ir civilinės atsakovės apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras G. Normantas dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. atstovės skundo prašė spręsti teismo nuožiūra, o nuteistojo ir civilinės atsakovės apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo V. K., civilinės atsakovės UAB „V.“, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. atstovės advokatės T. Kočegarovos apeliaciniai skundai atmetami

7. Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus padavė nuteistasis, civilinės atsakovė ir vienos iš civilinių ieškovių (nukentėjusiosios L. M.) atstovė. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad pastarasis pirmiausia įrodinėja neatitinkantis BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto specialaus subjekto požymių, taip pat tvirtina, jog byloje netinkamai nustatytas priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo A. M. mirties. Civilinės atsakovės UAB „V.“ apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir nukentėjusiosioms J. M. ir L. M. priteistos neturtinės žalos. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. atstovės advokatės T. Kočegarovos apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiajai priteista turtine ir neturtine žala bei prašoma L. M. civilinį ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

8. Nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. K. buvo atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą su darbu susijusiais aspektais, atkreipiant dėmesį, kad konstatuojant minėtą išvadą nebuvo atsižvelgta į UAB „V.“ direktoriaus 2018 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. DS-1, kuriuo remdamasis nuteistasis tvirtina, jog už darbuotojų saugą ir sveikatą darbe buvo atsakinga UAB „S.“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

9. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnyje įtvirtinto darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo subjektas yra specialusis – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Darbdavio įgaliotas asmuo – padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam darbdavys ar darbdaviui atstovaujantis asmuo pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje darbdavio įgaliotas asmuo apibūdinamas kaip asmuo, dėl savo tarnybinės padėties ar specialiųjų įgaliojimų atsakingas už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-104-648/2017, 2K-321-303/2019, 2K-36-942/2022). Kai pareigos, kylančios darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos srityje, darbdaviui atstovaujančio asmens yra perleistos paskirtiems kitiems įgaliotiems asmenims, pastarieji asmenys laikytini BK 176 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektu. Sprendimas dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo subjekto tokiais atvejais turi būti pagrįstas išvada, kad įgaliotam asmeniui konkrečiai buvo pavesta įgyvendinti teisės aktų reikalavimus būtent darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Pabrėžtina, kad tokiais atvejais paprastai vertinama įmonėje nustatyta prevencinių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarka, įgalioto asmens paskyrimą nustatančių dokumentų turinys, specializuoti kvalifikaciniai reikalavimai ir kiti šiam klausimui spręsti reikšmingi duomenys.

10. Byloje nustatyta, kad V. K. UAB „V.“ direktoriaus pareigas pradėjo eiti nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d., ką patvirtina byloje esanti darbo sutartis (1 t., b. l. 160). Nelaimingo atsitikimo darbe metu V. K. užėmė tas pačias UAB „V.“ direktoriaus pareigas, faktiškai vykdė darbo funkcijas. UAB „V.“ direktoriaus pareiginėse instrukcijose numatyta, jog direktoriaus pareigos, be kita ko, yra kontroliuoti, kaip laikomasi darbo drausmės (27 punktas), kontroliuoti, kad įmonėje būtų laiku ir teisingai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės nutarimai, įsakymai bei nuostatai (32 punktas) (1 t., b. l. 168), be to, numatyta direktoriaus atsakomybė už saugą bei sveikatą darbe (71 punktas) (1 t., b. l. 169). Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad V. K. turėjo pažymėjimą, patvirtinantį, jog yra išklausęs 60 val. trukmės kursus, susijusius su darbuotojų sauga, sveikata, darbuotojų instruktavimu šiais klausimais (2 t., b. l. 82). Nors nagrinėjamoje byloje ir įrodinėjama, kad UAB „V.“ direktoriaus 2018 m. balandžio 24 d. įsakymu atsakomybė už saugą ir sveikatą buvo perleista UAB „S.“ (2 t., b. l. 83), iš šio dokumento turinio niekaip negalima spręsti, kad tokios pareigos UAB „S.“ atsakomybei buvo perduotos faktiškai. Minėtame direktoriaus įsakyme numatyta, kad UAB „S.“ skiriama atsakingu už darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų funkcijų vykdymą, tačiau iš šio ir kitų esančių reikšmingų dokumentų visumos negalima daryti išvados, kad UAB „S.“ buvo atsakinga už UAB „V.“ darbo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), saugą ir darbuotojų sveikatą. 2018 m. birželio 4 d. sudarytoje sutartyje tarp UAB „S.“ ir UAB „V.“ bei šios sutarties priede numatyta, kad UAB „S.“ teikia konsultacijas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, juos instruktuoja, reikšminga tai, kad toks paslaugų teikimas numatytas ne UAB „V.“ gamybinėse patalpose, kuriose ir įvyko nagrinėjamas įvykis, o įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad tiek sutartyje, tiek ir jos priede numatyta, kad užsakovas t. y. UAB „V.“, įsipareigoja užtikrinti įmonėje vykstančių darbų, gamybos procesų saugą, įmonės svečių saugumą (1 t., b. l. 188-195, 2 t., b. l. 84). Tik po to, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, sutartis buvo pakeista, į sutartį įtraukiant vienintelę naują nuostatą, o būtent, numatant UAB „S.“ atstovų apsilankymą ne tik Vilniaus mieste esančiose įmonės administracinėse patalpose, tačiau ir gamykloje, adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu kitų teiktinų paslaugų apimtis ir pobūdis išliko nepakitęs (1 t., b. l. 187).

11. Taigi kaip matyti iš susiklosčiusių santykių, UAB „S.“ buvo atsakinga už darbuotojų konsultavimą saugos ir sveikatos klausimais, patikrą, ar darbuotojai supažindinami su darbo taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, rekomendacijų teikimu saugos ir sveikatos klausimais, tą patvirtina ir įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų nuostatai (2 t., b. l. 63). Akcentuojamame direktoriaus įsakyme paskirto subjekto funkcijas saugos ir sveikatos klausimais buvo detalizuotos vėliau sudarytoje sutartyje, kas niekaip neleidžia spręsti apie atsakomybės perdavimą už saugą ir sveikatą UAB „S.“. Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, jog V. K. pagal jam priskirtas pareigas ir numatytą atsakomybę buvo atsakingas už teisės aktų reikalavimų darbuotojų saugos ir sveikatos srityje įgyvendinimą, t. y. V. K. atitiko BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos specialiojo subjekto požymius. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

Žemesnės instancijos teismas

12. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad apelianto minimas direktoriaus įsakymas, kuriuo nuteistasis įrodinėja perleidęs atsakomybę už darbuotojų saugą ir sveikatą darbe UAB „S.“, yra priimtas 2018 m. balandžio 24 d., tuo tarpu sutartis dėl konsultacinio pobūdžio paslaugų ir darbuotojų instruktavimo sudaryta tik 2018 birželio 4 d. Įvertinus minimų dokumentų sudarymo datas, net nėra aišku, kokiu pagrindu 2018 m. balandžio 24 d. apeliantas atsakomybę už saugą ir sveikatą būtų galėjęs perleisti įmonei „S.“, kai tuo metu nuteistojo vadovaujama bendrovė su UAB „S.“ dar nebuvo sudariusi jokių sutartinių įsipareigojimų .

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nuteistasis V. K. pagrįstai pripažintas BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektu.

Žemesnės instancijos teismas

14. Tiek nuteistojo V. K., tiek ir civilinės atsakovės UAB „V.“ apeliaciniuose skunduose priežastinio ryšio nustatymas ginčijamas iš esmės analogiškais argumentais, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos skundų argumentų nagrinės bendrai. Kaip matyti, abu apeliantai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik specialisto išvada Nr. 11-2420 ir specialisto A. S. parodymais, o kitų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, esą paneigiančių specialisto išvadą, nevertino. Akcentuojama, kad nuteistasis įvykdė visas jam priklausančias pareigas, įrenginys, kuris mirtinai sužalojo A. M., pilnai atitiko alternatyvią saugumo sąlygą, jos pakako užtikrinti saugumą, o nelaimingą atsitikimą nulėmė būtent paties nukentėjusiojo neatsargūs veiksmai.

15. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį kyla, jei tarp atsakingo asmens padarytų darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių (nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių) nustatomas priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtina įvertinti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Taikant už darbų saugą ar sveikatos apsaugą darbe atsakingam asmeniui baudžiamąją atsakomybę, be padarytų konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų nustatymo, turi būti konstatuota, kad šie pažeidimai ir buvo būtina sunkių padarinių kilimo sąlyga ir pagrindinė priežastis, taip pat turi būti įvertintos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią.

16. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką išvadą dėl priežastinio ryšio tarp asmens padarytos veikos ir kilusių padarinių konstatuoja teismas, specialisto ar eksperto išvadą vertindamas tik kaip vieną iš įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017). Nustatant bylos aplinkybes specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso; be to, šios išvados yra techninio, o ne teisinio pobūdžio. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikšmingą priežastinį ryšį nustato teismas, ištyręs ir įvertinęs tam reikšmingų bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-511/2016). Priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir padarinių nustatomas teismui vertinant įrodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie reiškiniai lemia padarinių (nelaimingo atsitikimo, dėl kurio atsirado sunkių padarinių) atsiradimą, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nustatytų kaltininko neteisėtų poelgių.

17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad A. M. dėl nenustatytų tikslų laisvai pateko į pavojingą zoną – produkcijos brandinimo kamerą, kurioje jį kliudė automatiniu režimu veikiantis ir bėgiais judantis transportavimo vežimėlis – politizavimo elevatorius „Quadra“, dėl ko darbuotojas patyrė kairės blauzdos amputaciją, dešinės blauzdos apatinio trečdalio ir pėdos sutraiškymą ir dėl išorinio nukraujavimo mirė vietoje.

18. Atsižvelgiant į tai, kad BK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma nukreipia į darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, šiuo atveju aktualūs yra:

18.1. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 straipsnio nuostatos, kurios numato, kad: 1) įmonėje privalo būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, atitinkančios darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus; 2) darbo priemonės turi būti suprojektuotos, pagamintos ir įrengtos darbo vietoje taip, kad nebūtų sudaryta galimybė darbuotojui patekti į darbo priemonės pavojingas zonas, ypač zonas, kur yra judančios dalys; 3) aukštos ar žemos temperatūros darbo priemonių paviršiai turi būti izoliuoti; 4) darbo priemonių valdymo įtaisai turi atitikti ergonominius reikalavimus; 5) neturi būti galimybės darbo priemonę atsitiktinai įjungti, turi būti numatyta, kaip darbo priemonę operatyviai išjungti; 6) darbo priemonių keliamas triukšmas, vibracija ar kita darbo aplinkos tarša neturi viršyti higienos normose nustatytų ribinių verčių (dydžių); 7) įmonės įsigyjamos darbo priemonės privalo atitikti privalomuosius saugos reikalavimus, kuriuos nustato atitinkami techniniai reglamentai, o kai jie netaikomi, darbo priemonės turi atitikti kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus; 8) privalomi konkrečios darbo priemonės saugaus naudojimo reikalavimai nustatomi darbo priemonės dokumentuose (naudojimo taisyklėse, naudojimo instrukcijose). Juos kartu su darbo priemone privalo pateikti jos gamintojas.

Žemesnės instancijos teismas

18.2. Darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999-12-22 įsakymu Nr. 102, kurių 1 priedo 2.8 punkte nustatyta, kad esant rizikai, jog dėl mechaninio sąlyčio su darbo įrenginio judančiomis dalimis darbuotojas gali būti traumuotas, tokios dalys privalo būti uždengtos apsaugais arba įrengti apsauginiai įtaisai, neleidžiantys patekti į pavojingą zoną arba sustabdantys pavojingų dalių judėjimą, kol darbuotojas yra pavojingoje zonoje.

18.3. Taip pat ir pirštinio vežimėlio „Quodra“, kuriam veikiant atsitiko nelaimingas atsitikimas, naudojimo instrukcija (vadovas), numatanti specialius saugaus naudojimo reikalavimus. Įrenginio naudojimo instrukcijos – vadovo 4.3.1 punkte numatyta, kad darbo zonos perimetras turi būti visiškai apsuptas grotelių. Ši zona privalo turėti 1,80 m aukščio tinklelius, montuojamus ant stulpų, kurie turi būti pritvirtinti prie žemės ir prisukti varžtais tarp keltuvo ir latako, tarp keltuvo ir pastato sienos. 4.3.2 punkte numatyta, kad patekti į darbų zoną yra būtina, norint atlikti įvairias reguliavimo arba priežiūros operacijas. Atsižvelgiant į tai, į šią zoną galima įeiti, kai automatinis režimas uždaromas atidarius duris (2 t., b. l. 101).

19. Iš dalies sutiktina su apeliantais, kad ir pats A. M. pažeidė nustatytus saugos ir sveikatos reikalavimus, pagalbinio darbuotojo pareigines instrukcijas bei darbdavio nustatytas taisykles, kas užfiksuota ir 2019 m. spalio 15 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte (2 t., b. l. 11-12). Nukentėjusiajam A. M. buvo draudžiama būti (patekti) pavojingoje zonoje, pirštinio vežimėlio „Quodra“ judėjimo kelyje, veikiant šiam įrenginiui. Nustatyta, kad pastarasis su darbo tvarkos taisyklėmis, sauga ir sveikata darbo vietoje, priešgaisrine sauga buvo supažindintas ir instruktuotas 2019 m. gegužės 16 d. (1 t., b. l. 136, 138, 140, 142). Tai, kad Pagalbinio darbininko pareiginiai nuostatai direktoriaus įsakymu buvo patvirtinti tik 2019 m. spalio 28 d., t. y. jau po kilusio įvykio, kas akcentuojama nukentėjusiosios atstovo atsiliepime, nepaneigia to, kad nukentėjusiajam buvo žinomi saugos ir sveikatos reikalavimai, apibrėžti anksčiau nurodytuose dokumentuose, su kuriais pastarasis buvo supažindintas. Visgi nepaisant to, kad A. M. pateko į pavojingą zoną, kurioje, veikiant vežimėliui „Quodra“, jam būti buvo aiškiai draudžiama, dėl ko vėliau jis ir mirė nelaimingo atsitikimo metu, ši priežastis pagrįstai nebuvo pripažinta esmine, nulėmusia nelaimingą atsitikimą.

20. Gamyklos patalpose patekimas į pavojingą zoną, kurioje veikė pirštinis vežimėlis „Quodra“, buvo galimas tik operatoriui M. M. G., tuo tarpu kitiems darbuotojams patekti į šią zoną veikiant automatiniam įrenginiui buvo draudžiama. Į šią pavojingą zoną gamykloje buvo galima įeiti pro keturias skirtingas vietas (įėjimus). Pirmasis įėjimas, kuris ir buvo pagrindinis, atitiko anksčiau paminėtų teisės aktų reikalavimus ir pirštinio vežimėlio „Quodra“ instrukcijas, kadangi patenkant pro jį įrenginys automatiškai sustodavo ir neveikdavo tol, kol darbuotojas būdavo pavojingoje zonoje. Kitos trys patekimo vietos tokių įrengtų saugos priemonių neturėjo. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis ir tvirtino, kad du įėjimai buvo užrakinami, jog nebūtų galima pro juos laisvai patekti (4 t., b. l. 148-149), tačiau, kaip matyti iš liudytojo M. M. G., kuris betarpiškai stebėdavo gamybos procesą, parodymų, jokia kontrolė iš esmės nebuvo vykdoma, raktus iš operatorinės galėjo pasiimti bet kuris iš darbuotojų (4 t., b. l. 163). Be to, pats nuteistasis V. K. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad šie įėjimai nebuvo rakinami (2 t., b. l. 150-151). Tokie nenuoseklūs nuteistojo parodymai, liudytojo M. M. G. nurodytos aplinkybės kartu su tuo, kad kituose įėjimuose nebuvo įrengta automatinė apsauga, leidžia spręsti, kad nebuvo užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme bei „Quodra“ instrukcijos keliami reikalavimai, kas atitinkamai kelia dar daugiau pagrįstų abejonių šių įėjimų saugumu. Pažymėtina, kad ketvirtasis praėjimas apskritai nebuvo aptvertas jokiais apsauginiais aptvarais, nepažymėtas draudžiamaisiais ženklais, kas taip pat prieštarauja aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad trys įėjimai į pavojingą zoną buvo įrengti pažeidžiant darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas bei pirštinio vežimėlio „Quodra“ privalomas instrukcijas.

21. Nors apeliaciniuose skunduose ir teisingai nurodoma, kad A. M. buvo žinomas draudimas patekti į pavojingą zoną veikiant įrenginiui, o pirštinis vežimėlis „Quodra“ buvo uždengtas apsaugais, tačiau tai, priešingai nei tvirtina apeliantai, savaime nereiškia išvados, jog, V. K., kaip vadovas, pilnai įvykdė jam priklausančias pareigas, susijusias su darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimu. Nekyla ginčo, kad pats automatinis įrenginys buvo uždengtas apsaugais, veikė apsauginiai signalai, buvo įrengti išjungimo davikliai, tačiau akivaizdu, jog tokių priemonių nepakako saugumui užtikrinti (civilinė atsakovė skunde nepagrįstai tvirtina, kad, įsijungus apsaugos sistemai, pavojingoje zonoje esantis darbuotojas turėjo pakankamai laiko ir priemonių išvengti pavojaus). Pati darbo vieta nebuvo įrengta taip, kad nebūtų sudaryta galimybė darbuotojui patekti į pavojingas zonas, ypač tas, kuriose veikė judančios dalys. Taip pat nebuvo laikomasi darbo priemonės „Quodra“ saugaus naudojimo reikalavimų, nustatytų darbo priemonės dokumentuose. Pirštinio vežimėlio „Quodra“ naudojimo instrukcijoje – vadove aiškiai nurodyta, kad į pavojingą zoną galima įeiti tik tada, kai automatinis režimas uždaromas atidarius duris, o pati darbų zona turi būti pilnai apsupta 1,80 m aukščio grotelėmis, sumontuotomis ant stulpų, pritvirtintų prie žemės bei prisuktų varžtais tarp keltuvo ir latako/tarp keltuvo ir pastato sienos. Nagrinėjamu atveju net trys iš keturių patekimo į pavojingą zoną įėjimų buvo įrengti pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas ir pirštinio vežimėlio „Quodra“ naudojimo instrukciją, o pati darbo vieta, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, Nelaimingo atsitikimo darbe akto ir pateikto vaizdo įrašo, taip pat neatitiko keliamų reikalavimų. Iš to seka išvada, kad įvykdžius vieną alternatyvų darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų reikalavimą (apsaugų įrengimą ant vežimėlio) bei nevykdant kitų įstatyme ir įrenginio instrukcijoje privalomų ir būtinų saugumo reikalavimų, patekimas į pavojingą zoną ir įrenginio „Quodra“ veikimo plotas nebuvo tinkamai apsaugotas, kas ir nulėmė nelaimingą įvykį darbe. Akivaizdu, kad tinkamai apsaugojus likusius įėjimus nelaimingas įvykis vienareikšmiškai nebūtų kilęs net ir tuo atveju, jei darbuotojai ir būtų pažeidę saugumo taisykles.

22. 2020 m. sausio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2420 (19) konstatuota, kad pagrindinė nelaimingo įvykio kilimo priežastis ir pagrindinė sąlyga buvo tai, jog ne visuose vartuose, per kuriuos patenkama ar buvo techninė galimybė darbuotojams patekti į pavojingą zoną – produkcijos brandinimo kamerą, buvo įrengti apsauginiai įtaisai, neleidžiantys patekti į pavojingą zoną darbuotojams, neturintiems teisės ten būti, arba sustabdantys pavojingų dalių judėjimą, kol darbuotojas yra pavojingoje zonoje (mažiausia, vienuose vartuose minėti apsauginiai įtaisai nebuvo įrengti). Jei visi vartai būtų įrengti taip, kad darbuotojai, neturintys teisės būti pavojingoje zonoje, negalėtų į ją patekti, arba būtų įrengti apsauginiai įtaisai, kurie atidarant vartus ir darbuotojui esant pavojingoje zonoje blokuotų transportavimo vežimėlio judėjimą, nelaimingas atsitikimas tokiomis aplinkybėmis nebūtų įvykęs (2 t., b. l. 129-134). Tokias išvadas specialistas patvirtino ir apklausiamas teisiamajame posėdyje (4 t., b. l. 147-163). Netinkamas darbo vietos įrengimas, kaip viena iš priežasčių, nelaimingam atsitikimui kilti nurodyta ir Nelaimingo atsitikimo darbe akte. Jame akcentuota, kad gamybos įrenginio „Quodra“ judėjimo iš sandėlio pusės pavojinga zona nebuvo aptverta apsauginiais aptvarais ir nepažymėta draudžiamaisiais norminių teisės aktų nustatytais saugos ir sveikatos ženklais, todėl pagalbinis darbininkas A. M., kuris neturėjo būti veikiančio pirštinio vežimėlio judėjimo bėgiais zonoje, į ją pateko laisvai ir buvo prispaustas bei mirtinai sužalotas veikiančio įrenginio (2 t., b. l. 11-12). Pabrėžtina, kad tokias darbo vietos įrengimo aplinkybes patvirtino ir įmonės operatorius M. M. G.. Taigi nors nuteistasis ir įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik specialisto išvada, kurią neva paneigia byloje surinkti įrodymai, aptartų įrodymų visumoje su tuo sutikti negalima. Akcentuojamas nukentėjusiojo neatsakingas, taisykles pažeidžiantis elgesys, paties įrenginio tinkama techninė būklė yra svarbios aplinkybės, tačiau jos nešalina V. K., kuris būdamas atsakingas už saugą ir sveikatą darbe, nesiėmė pakankamų priemonių nelaimingiems atsitikimams, avarijoms ar kitokiems sunkiems padariniams išvengti, baudžiamosios atsakomybės.

23. Nuteistasis negalimumą remtis specialisto išvada grindžia ir tuo, kad nebuvo nustatyta, pro kurį įėjimą A. M. pateko į pavojingą zoną. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pagrindiniai vartai buvo pilnai apsaugoti ir patenkant pro juos įrenginio veikimas automatiškai sustodavo, kol žmogus neišeidavo iš pavojingos zonos. Tą patvirtino tiek pats nuteistasis V. K., tiek operatoriaus M. M. G.. Tai leidžia spręsti, kad nukentėjusiajam į pavojingą zoną patekus pro šiuos vartus, įrenginys būtų savaime sustojęs, kas reiškia, jog nelaimingas įvykis nebūtų kilęs. Net ir nesant nustatyta, konkrečiai pro kurį įėjimą A. M. pateko į pavojingą zoną, nekyla abejonių, kad nukentėjusysis pavojingoje zonoje atsidūrė pro vieną iš pilnai neapsaugotų trijų įėjimų, kas pagrįstai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje. Nuteistojo skunde keliamos versijos esą nukentėjusysis į pavojingą zoną galėjo patekti apeidamas tvorą (skunde plačiau nenurodoma, kaip tai galėjo pasireikšti) ar kitu būdu, pavyzdžiui, perlipant tvorą, atjungiant vartuose įrengtą apsaugos įtaisą yra deklaratyvios, nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl atmestinos. Skundžiamo nuosprendžio išvadų nekeičia tai, kad nebuvo tiksliai nustatyta, ką įvykio metu nukentėjusysis darė pavojingoje zonoje.

24. Nuteistojo apeliaciniame skunde, remiantis VšĮ „T.“ raštu (1 t., b. l. 179), įrodinėjama, kad pirštinis vežimėlis „Quodra“ nėra priskiriamas pavojingų įrenginių grupei, dėl ko, kaip nurodoma, aptariamu atveju nebuvo reikalinga imtis papildomų saugumo priemonių. Pažymėtina, kad apelianto minimame VšĮ „T.“ rašte yra nurodyta tik tai, kad politizavimo elevatorius nepriskirtinas potencialiai pavojingų įrenginių grupei, nurodytai Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d.) yra išvardintos įrenginių grupės, kurių techninė būklė turi būti tikrinama. Taigi aptariama įstatymo nuostata reglamentuoja, kurioms įrenginių grupėms yra būtina atlikti techninės būklės patikrą, ir iš jos negalima daryti išvados, kad pirštinis vežimėlis „Quadra“ yra įrenginys, nekeliantis pavojaus aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei. „Quodra“ vadove (instrukcijoje) nustatyta, kad niekas negali būti darbo zonoje tuo metu, kai vežimėlis veikia, o, patenkant į šią zoną, automatinis veikimo režimas turi savaime išsijungti atidarius duris. Nagrinėjamu atveju tokia apsaugos priemonė buvo įrengta tik vienuose gamyklos vartuose. Pažymėtina, kad įrenginio patikros darbai buvo atliekami kasmet, kas būdinga potencialų pavojų keliantiems įrenginiams. Įmonės nustatytose taisyklėse taip pat griežtai reglamentuota, kam, kokiu metu ir kaip galima patekti į pavojingą zoną. Įrenginys judėdavo pagal išankstinius nurodymus ir jį sustabdyti, nepalietus apsaugos daviklio ar neatidarius durų su automatiniais apsaugos davikliais, nebuvo įmanoma. Šios aplinkybės ir nustatyti griežti įrenginio veikimo saugumo reikalavimai neabejotinai patvirtina, kad pirštinis vežimėlis „Quodra“ yra pavojingas įrenginys.

25. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos surašytuose reikalavimuose pašalinti pažeidimus nebuvo nė užsiminta, kad apsauginiai įtaisai gamybos zonoje buvo įrengti netinkamai. Nors šios apeliantų nurodomos aplinkybės ir yra teisingos, tačiau tai visgi niekaip nepaneigia, kad visuose vartuose, per kuriuos buvo galima patekti į pavojingą zoną (produkcijos brandinimo kamerą), buvo įrengti apsauginiai įtaisai, laikinai sustabdantys pavojingų dalių judėjimą. Čia pabrėžtina, kad Nelaimingo atsitikimo darbe akte atitinkamai nustatyta, kad darbinė pavojinga zona nebuvo aptverta taip, kad į ją nepakliūtų pašaliniai asmenys. Tokios aplinkybės matyti ir iš įvykio vietoje darytų nuotraukų (1 t., b. l. 17-44). Be to, tai, kad trys įėjimai nebuvo apsaugoti automatiniais atjungimo davikliais, neginčijo ir pats nuteistasis, tokias aplinkybes patvirtino ir operatorius. Vien tai, kad darbo inspekcijos inspektorių reikalavimuose (surašyti 2011 m. spalio 28 d., 2018 m. balandžio 3 d. ir 2019 m. spalio 16 d.) pašalinti pažeidimus nebuvo nustatytos šios aplinkybės, nereiškia, kad jos faktiškai neegzistavo. Nagrinėjamu atveju pakanka duomenų konstatuoti, kad pavojinga zona ir patekimas į ją nebuvo įrengti taip, kad užtikrintų saugią darbo aplinką, o inspektorių nenustatyti trūkumai nešalina nuteistojo V. K. baudžiamosios atsakomybės.

26. Nuteistojo bei civilinės atsakovės apeliaciniuose skunduose pabrėžiama, kad nukentėjusysis vartojo vaistus, dėl kurių pastarajam, kaip nurodoma, galėjo sutrikti sveikata ir ši aplinkybė galėjo prisidėti prie nelaimingo įvykio darbe. Be to, tvirtinama, kad A. M. esą buvo būdingas lengvabūdiškumas bei neatsakingumas, ką pagrindžia telefone rasti vaizdo įrašai, iš kurių matyti, kaip nukentėjusysis leidžia savo dukrai, neturinčiai nei patirties, nei teisės vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę, vairuoti vilkiką, kitame įraše užfiksuota, kaip A. M. dukra, nesilaikydama Kelių eismo taisyklių reikalavimų, vairuoja motorolerį. Byloje esančioje specialisto išvadoje nustatyta, kad A. M. kraujyje buvo rasta 196,127 mg/l metamizolio (analgino) dozė (1 t., b. l. 55). Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos rašto, neatmetama galimybė, kad A. M. vartoti vaistai galėjo prisidėti prie galvos svaigimo, mieguistumo, sąmonės sutrikimo, kas galėjo turėti įtakos nelaimingam atsitikimui (4 t., b. l. 132). Vis tik tokia pateikiama teorinė galimybė nagrinėjamu atveju nesuteikia pagrindo manyti, kad A. M. vartoti vaistai išties yra susiję su darbo vietoje kilusiu pastarojo mirtinu sužalojimu. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nukentėjusysis A. M. būtų skundęsis sveikata, nurodęs, jog prastai jaučiasi, taip pat nenustatyta ir tai, kad įvykio dieną nukentėjusįjį mačiusiems ir su juo bendravusiems bendradarbiams būtų kilęs bent koks įtarimas dėl pastarojo sveikatos, jo būsenos. Antai, prieš įvykį su nukentėjusiuoju valgykloje bendravęs liudytojas M. M. G. parodė, kad A. M. jautėsi gerai, niekuo nesiskundė (4 t., b. l. 147-163). Kitas žuvusiojo bendradarbis, liudytojas R. A. taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis sveikata nesiskundė (5 t., b. l. 92-107), analogiškai tokią aplinkybę apibūdino ir V. M. (V. M.), kuris su nukentėjusiuoju bendravo prieš pat įvykį (4 t., b. l. 147-163). Tokiu būdu nėra jokio pagrindo spręsti, kad nukentėjusiojo sveikatos būklė bei nukentėjusiojo vartotas medikamentas turėjo esminės reikšmės nelaimingam įvykiui darbe. Kitos apeliantų nurodomos aplinkybės (dėl nukentėjusiojo elgesio leidžiant dukrai vairuoti vilkiką ir motorolerį) yra pernelyg nutolusios nuo nagrinėjamo įvykio ir neleidžia daryti išvados, kad tai A. M. savo veiksmais nulėmė nelaimingo atsitikimo darbe kilimą.

27. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad būtent tai, jog gamybinėse patalpose nebuvo užtikrinta, kad darbuotojai, neturintys teisės būti pavojingoje zonoje, nepatektų į šią zoną, arba, jiems patekus, įrenginys automatiškai nustotų veikti, ir pirštinio vežimėlio „Quodra“ darbo zonos įrengimas, pažeidžiant įrenginio vadovo 4.3.1 punkto reikalavimus (darbo zonos neaptvėrus atitinkamo aukščio tinkline tvora, jos tinklelius sumontuojant ant stulpų, pritvirtintų prie žemės ir prisuktų varžtais tarp keltuvo ir latako/tarp keltuvo ir pastato sienos) buvo pagrindinės nelaimingo įvykio priežastys, kurios nulėmė A. M. mirtį. Pašalinus galimybę patekti pavojingą zoną arba, užtikrinus saugų patekimą į ją bei reikalavimus atitinkantį įrenginio veikimo plotą, darbuotojui net ir pažeidus draudimą patekti į pavojingą zoną ir nesilaikant pareiginių instrukcijų, saugumo taisyklių, pirštinis vežimėlis „Quodra“ visais atvejais sustotų automatiškai ir neveiktų tol, kol darbuotojas būtų pavojingoje zonoje, arba, pagal nustatytus reikalavimus įrengus visą darbo zonos perimetrą juosiančią tvorą, darbuotojas fiziškai negalėtų patekti į įrenginio veikimo plotą, kas neabejotinai užkirstų kelią nelaimingam įvykiui kilti. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad V. K. neveikimas, neužtikrinant apsauginių įtaisų, neleidžiančių darbuotojams, neturintiems teisės būti pavojingoje zonoje, arba sustabdančių pavojingų dalių judėjimą, kol darbuotojas yra pavojingoje zonoje, neįrengimas, tapo būtina sąlyga ir pagrindine A. M. mirties priežastimi.

28. Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, dėl ko nėra pagrindo tenkinti nuteistojo bei civilinės atsakovės apeliacinius skundus ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

29. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė L. M. pateiktu civiliniu ieškiniu prašė priteisti 50 000 Eur turtinei ir 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 77). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir nukentėjusiajai L. M. priteisė iš civilinės atsakovės UAB „V.“ 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškinio reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pripažintas kaip nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiajai jau buvo atlyginta 26 445,06 Eur dydžio turtinė žala, likusios prašomos priteisti turtinės žalos nukentėjusioji nepagrindė, dėl ko netenkintas nukentėjusiosios reikalavimas priteisti jos nurodomą sumą turtinei žalai atlyginti.

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis A. M. žuvo darbo vietoje kilus nelaimingam atsitikimui, kuris įvyko dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, kuriuos turėjo užtikrinti UAB „V.“ direktorius V. K., pažeidimų. Nagrinėjamu atveju sprendžiant V. K. nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, aktualios CK įtvirtintos bendrosios civilinės atsakomybės normos, deliktinės civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančios nuostatos, tarp jų CK 6.264 straipsnio 1 dalis, pagal kurią samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės.

31. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Apeliaciniu skunde prašoma priteisti 50 000 Eur suma turtinei žalai atlyginti grindžiama tuo, kad dėl sutuoktinio mirties L. M. tenka prašyti kitų asmenų pagalbos ją nuvežti į darbą, nuvalyti sniegą, prižiūrėti žemės sklypą, šienauti, genėti medžius, prižiūrėti nebaigtus statyti gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, kas, kaip nurodoma, sukelia nukentėjusiajai papildomas išlaidas (turtinę žalą), kurių pastaroji anksčiau neturėjo, kadangi tokius darbus atlikdavo A. M.. Vertinant nurodytus argumentus turtinei žalai pagrįsti, pabrėžtina, kad byloje nėra ir civilinė ieškovė nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jos nurodomas išlaidas (tokie duomenys nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui). Kita vertus, nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusiajai turtinė žala išties buvo padaryta. Čia atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinio socialinio draudimo fondas turtinei žalai atlyginti išmokėjo L. M. 26 445,06 Eur (4 t., b. l. 138), ši suma pagrįstai įskaityta į atlygintinos žalos dydį (CK 6.290 straipsnis). Apeliaciniame skunde nurodomos turtinės žalos kilimo priežastys ir byloje nustatyti neteisėti veiksmai, nulėmę A. M. mirtį, yra per daug nutolę vienas nuo kito (antai, turtinė žala grindžiama išlaidomis, patiriamomis vykstant ginčams su įpėdinias), be to, kaip minėta, nurodomos išlaidos nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad 26 445,06 Eur dydžio suma turtinei žalai atlyginti yra nepakankama, dėl ko nukentėjusiosios atstovės apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

32. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. civiliniame ieškinyje buvo reiškiamas prašymas priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tuo tarpu apeliaciniame skunde neturtinės žalos atlyginimui jau prašoma priteisti dvigubai didesnę sumą, t. y. 100 000 Eur. Neturtinė žala grindžiama nukentėjusiąją ir žuvusįjį siejusiais ilgalaikiais artimais santykiais, sudaryta santuoka, lūkesčiu kartu pragyvent likusį gyvenimą, tai, kad netekusi sutuoktinio nukentėjusioji jaučia dvasinius išgyvenimus, savivertės sumažėjimą, pablogėjo jos gyvenimo kokybė, kilo naujos sveikatos problemos. Tuo tarpu civilinė atsakovė UAB „V.“ apeliaciniu skundu prašo nukentėjusiųjų L. M. ir J. M. civilinius ieškinius atmesti arba priteistiną neturtinės žalos dydį sumažinti iki 5 000 Eur.

33. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

34. Esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika sukelti padariniai. Atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusių asmenų teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas. Pusiausvyra tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens turtinės padėties turi būti protinga ir adekvati ginamoms vertybėms.

35. Pagal teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose paprastai teismų priteistos neturtinės žalos dydžio ribos yra nuo 2 607 Eur iki 28 962 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2009, 2K-340/2009, 2K-134/2010, 2K-341/2012, 2K-462/2012, 2K-429/2013, 2K-460-507/2016, 2K-11-648/2017, 2K-104-648/2017, 2K-126-693/2017, 2K-93-719/2021). Vis tik reikia pabrėžti, kad sumos, artimos maksimaliam teismų praktikos suformuotam neturtinės žalos dydžiui tokio pobūdžio bylose, yra priteisiamos pakankamai retai.

36. Nukentėjusiosios atstovės apeliaciniame skunde iš esmės deklaratyviai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepakankamai pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išdėstė aiškius motyvus, kuriasi grindė priteistinos neturtinės žalos dydį (nuosprendžio 17 – 20 lapai). Nekartodama teismo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą vieni iš pagrindinių vertintinų kriterijų yra sukelti padariniai, ieškovo ir mirusiojo asmens santykiai. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. ir L. M. buvo susituokę, kartu gyveno pakankamai ilgą laiką, šeimoje buvo puoselėjami darnūs santykiai, todėl sutiktina, kad L. M. turėjo pagrįstus lūkesčius dėl bendros jos ir žuvusiojo ateities. Neabejotina, kad nelaimingo įvykio darbe metu žuvus A. M., nukentėjusiosios L. M. gyvenimas pasikeitė, po sutuoktinio mirties jai tenka vienai rūpintis namų ūkio darbais. Nekyla abejonių ir dėl to, kad dėl sutuoktinio mirties L. M. patyrė dvasinius išgyvenimus, skausmą, jai pablogėjo sveikata. Vis tik, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamas įvykis neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiosios fizinei ir psichinei sveikatai. Apeliacinės instancijos vertinimu, nukentėjusiosios L. M. išgyvenimai netekus vyro yra akivaizdūs, tačiau byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų didinti skundžiamu nuosprendžiu priteistą pakankamai didelį neturtinės žalos dydį.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma civilinės atsakovės UAB „V.“ apeliaciniame skunde, nėra ir pagrindo mažinti tiek nukentėjusiajai L. M., tiek ir J. M. priteistos neturtinės žalos dydį arba apskritai nepriteisti tokio pobūdžio žalos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl nuteistojo V. K. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios patyrė neturtinę žalą, todėl akivaizdu, kad jos turi teisę į patirtos žalos atlyginimą. Nekyla abejonių, kad A. M. palaikė glaudžius santykius net tik su sutuoktine, bet ir su savo dukra. Su ja dažnai susitikdavo, artimai bendraudavo, kas matyti tiek iš vaizdo įrašų, tiek byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad nukentėjusysis dažnai telefonu bendraudavo su dukra. Nuteistasis V. K., kaip įmonės direktoriaus, kuris buvo atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą, viso proceso metu įrodinėjo, kad saugos reikalavimai buvo įvykdyti tinkamai, aiškino, kad tai paties A. M. neatsakingas elgesys nulėmė jo žūtį, bandė savo atsakomybę perkelti kitai įmonei. Nors nelaimingo atsitikimo kilimui įtakos turėjo tai, kad A. M. pažeidė nustatytas saugos ir sveikatos instrukcijas, tačiau toks pažeidimas nebuvo esminis. Pastaroji aplinkybė kartu su tuo, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai, yra vertintinos sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau negali būti lemiamos nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgtina ir į tai, kad, kaip matyti iš viešai skelbiamų duomenų (https://rekvizitai.lt/imone/(duomenys neskelbtini)), UAB „V.“ finansinė padėtis yra stabili, įmonė veikia jau 15 metų, nėra jokių duomenų apie bendrovės sunkią finansinę būklę, priešingai, matyti, kad kiekvienais metais įmonė turi stabilų pelną.

38. Aptartų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais ir mažinti ar didinti priteistą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose, tinkamai nustatė nukentėjusiosioms J. M. ir L. M. atlygintiną neturtinės žalos dydį, dėl ko nukentėjusiosios L. M. atstovės ir civilinės atsakovės apeliaciniai nurodytose dalyse atmestini .

39. Nukentėjusiosios L. M. atstovė advokatė T. Kočegarova prašo priteisti nukentėjusiajai 1 830 Eur dydžio atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (kartu su prašymu pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai). Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, nukentėjusiosios išlaidas sudaro konsultacija (100 Eur), apeliacinio skundo parengimas (1 430 Eur), pasirengimas bylos nagrinėjimui ir dalyvavimas posėdyje (300 Eur) (6 t., b. l. 88-92).

40. Nukentėjusiosios J. M. atstovas advokatas U. Pėdnyčia prašo priteisti nukentėjusiajai 2 420 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Iš kartu su minėtu prašymų pateiktų nurodomas išlaidas patvirtinančių dokumentų matyti, kad nukentėjusiosios išlaidas sudarė teisinės paslaugos apeliacinėje instancijoje – atsiliepimo į nuteistojo ir civilinės atsakovės apeliacinius skundus parengimas, atstovavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (6 t., b. l. 82-84).

41. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016). Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018).

42. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo, civilinės atsakovės UAB „V.“ ir nukentėjusiosios atstovės advokatės T. Kočegarovos apeliacinius skundus, kurie visi pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiosios L. M. atstovė advokatė T. Kočegarova, o nukentėjusiosios J. M. interesams atstovavo advokatas U. Pėdnyčia. Abu atstovai parengė ir sakė baigiamąsias kalbas, advokatas U. Pėdnyčia pateikė atsiliepimą į nuteistojo V. K. ir civilinės atsakovės UAB „V.“ apeliacinius skundus, atsiliepime pasisakė iš esmės dėl visų pagrindinių apeliacinių skundų argumentų. Advokatės T. Kočegarovos apeliaciniame skunde keliami klausimai susiję tik su turtinės ir neturtinės žalos priteisimu, pats skundas yra nedidelės apimties (sunkiai suprantama, kad skundo surašymui prireikė net 14,3 val.), jame detalūs teisiniai argumentai nepateikiami. Atkreiptinas dėmesys, kad abu advokatai nukentėjusiųjų interesams atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, baudžiamosios bylos medžiaga jiems buvo žinoma, pati byla nėra didelės apimties. Apeliacinėje instancijoje teismo posėdis truko kiek daugiau nei 2 valandas, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, apklaustas nuteistasis V. K.. Nors atstovas advokatas U. Pėdnyčia pabrėžia, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, tai yra tik viena iš aplinkybių, kuria vadovaujamasi priteisiant atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu konkrečiu atveju prašomos priteisti sumos nors ir neviršija maksimalaus dydžio, nustatyto Rekomendacijose, tačiau jos, atsižvelgiant į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, yra pernelyg didelės, todėl mažintinos. Teisėjų kolegija sprendžia esant tikslinga priteisti nukentėjusiajai L. M. 400 Eur, o nukentėjusiajai J. M. 1 200 Eur pastarųjų išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. (V. K.), civilinės atsakovės UAB „V.“ bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. atstovės advokatės Tatjanos Kočegarovos apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. K. nukentėjusiajai L. M. 400 (keturis šimtus) eurų advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti iš nuteistojo V. K. nukentėjusiajai J. M. 1 200 (vieną tūkstantį du šimtus) eurų advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis